- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-05-12
- Bylos Nr.
- 1A-263-582-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-20-2-00393-2009-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dmitrijus Korsakovas (pirm.), Svetlana Jurgaitienė, Algirdas Remeika
- Kaltinamasis
- G. B.
- Nukentėjusysis
- V. I.
- Advokatai
- Edita Marija Šlapikienė, Karina Račkauskienė
Pranešėjas: Dmitrijus Korsakovas Baudžiamoji byla Nr. 1A-263-582-2014
Teisėja: Liuba Kymantienė Teisminio proceso Nr. 1-20-2-00393-2009-1
2014 m. gegužės 12 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Dmitrijaus Korsakovo, teisėjų Algirdo Remeikos, Svetlanos Jurgaitienės, sekretoriaujant Laimai Grėbliūnienei, dalyvaujant prokurorui E. T., išteisintajai G. B. (K.), jos gynėjai advokatei Editai Marijai Šlapikienei, nukentėjusiajam V. I., jo atstovei advokatei Karinai Račkauskienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokuroro E. T. ir nukentėjusiojo V. I. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo G. B. (K.) pagal Lietuvos Respublikos BK 183 str. 1 d. išteisinta, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Tuo pačiu nuosprendžiu nukentėjusiojo V. I. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. B. (K.) pagal Lietuvos Respublikos BK 183 str. 1 d. išteisinta, kai ji buvo kaltinama tuo, kad pasisavino jai patikėtą svetimą turtą – 2009-08-14, apie 14.00 val. Baltų pr. prie 35 namo, Kaune, iš V. I. kelioms dienoms pasiskolino V. I. nuosavybės teise priklausantį 15 000 Lt vertės automobilį „(duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurio jam negrąžino.
Šalies argumentai
Prokuroras apeliaciniu skundu prašo Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį: G. B. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 183 str. 1 d., ir nuteisti paskiriant 15 MGL (1950 Lt) dydžio baudą, o V. I. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies, priteisiant iš G. B. jo naudai 8424,84 Lt turtinės ir 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimui.
Skunde nurodo, kad teismas apsiribojo kaltinamosios pateikta versija ir rėmėsi su kaltinamąja G. B. susijusių asmenų parodymais, o kaltinamosios parodymais rėmėsi tik tose dalyse, kuriose ji siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės, tačiau likusioje dalyje jos parodymų nevertino ir juose esančių reikšmingų prieštaravimų neaptarė. Teigia, kad teismas abstrakčiai įvertino tai, kad G. B. 2009-09-22 kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pagal CK 1.91 str. 1 d. (kaip sandorį, sudarytą dėl smurto bei realaus grasinimo) pagrindu. 2010-12-09 Kauno miesto apylinkės teismo nutartimi patenkintas ieškovės G. B. reikalavimas, taikytos laikinosios apsaugos priemonės – areštuotas atsakovui V. I. nuosavybės teise priklausanti transporto priemonė (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini), uždraudžiant atsakovui transporto priemonę perleisti kitiems asmenims, įkeisti ar kitaip suvaržyti teisę į ją (disponuoti), paliekant teisę minėtą transporto priemonę valdyti ir naudotis ja. Nutarties vykdymas pavestas ieškovės pasirinktam antstoliui. 2011-12-13 Kauno miesto apylinkės teismo sprendimu G. B. pareikštas ieškinys atmestas neįrodžius ieškovei G. B. apie smurto ar grasinimų naudojimo faktą bei jų realumą sudarant automobilio pirkimo – pardavimo faktą, tuo pačiu sprendimu panaikinta taikyta laikinoji apsaugos priemonė – uždėtas areštas automobiliui (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini). 2012-05-22 Kauno apygardos teismo nutartimi G. B. apeliacinis skundas atmestas, paliktas galioti apylinkės teismo sprendimas. Minėta aplinkybė patvirtina, kad teismas 2008-10-07 transporto pirkimo–pardavimo sutartį pripažino galiojančią, o V. I. teisėtu automobilio (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininku, taigi G. B. pasisavino jai patikėtą svetimą turtą, kuris jos žinioje atsirado sutarčių pagrindu, t.y. sudarius žodine sutartį su V. I. dėl naudojimosi automobiliu, po ko pastarasis buvo pasisavintas, tokiu būdų įvykdant nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 str. 1 d. G. B. teisių neturėjimą į pasisavintą automobilį patvirtina ir liudytojų L. I., K. I. parodymai, kad L. I. žinojo, jog automobilis Peugeot buvo pirktas Tauragėje, 2008 m. spalio pradžioje. G. B. pirko automobilį už 8700 litų, sūnus V. I. G. B. buvo davęs 2000 litų remontui. Sutarė, kad G. B. atiduoda 6700 litų ir ji perrašo automobilį V. I.. Grynųjų pinigų – 6700 litų perdavimo G. B. faktą, patvirtino ir liudytojas K. I., tačiau lieka neaišku, kodėl skundžiamame nuosprendyje teismas vertindamas šių liudytojų parodymus vertina juos kritiškai nurodydamas, kad liudytojai yra nukentėjusiojo tėvai, o priimdamas išteisinamąjį nuosprendį vadovaujasi kaltinamosios tėvų parodymais.
Nukentėjusysis V. I. apeliaciniu skundu prašo Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį: perkvalifikuoti G. B. padarytą nusikalstamą veiką ir pripažinti ją kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 294 str. 1 d. Taip pat prašo civilinį ieškinį tenkinti visiškai bei priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.
Skunde nurodo, kad pirmosios instancijos iš esmės pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, vertino įrodymus paviršutiniškai, vienpusiškai. Teismas vertino tik G. B. parodymus, kaip nuoseklius ir įtikinamus, tačiau visiškai nenurodė jokių argumentų, dėl kurių atmeta kaltinimo pateiktus įrodymus – liudytojų I. N., A. D., K. I., nukentėjusiojo parodymus, SMS žinutes, įrodymus, esančius civilinėje byloje. Teismas nurodė, kad G. B. parodymais neturi pagrindo netikėti, tačiau visiškai neatsižvelgė į prieštaravimus, esančius tarp jos parodymų, nevertino jos parodymų kaitos baudžiamojoje ir civilinėje bylose. Civilinėje byloje teismai kritiškai vertino G. B. parodymus, kaip prieštaringus. Teismai vertino G. B. 2009 m. rugpjūčio 17 d. pareiškimą Kauno apskrities VPK Kauno miesto Santakos policijos komisariato Vilijampolės policijos nuovadai, kaip prieštaraujantį jos paaiškinimams, duotiems teisme, dėl ko jos paaiškinimais tikėti negalima.
Skunde taip pat nurodo, kad G. B. pasisavino jam priklausantį automobilį, turėjo galimybę elgtis su juo kaip turto savininkė, tokiais veiksmais ji padarė didelę žalą, kadangi jis neteko savo turto, kurio vertė buvo 14 620 Lt. Jos veiksmai, grąžinant automobilį 2012 metų rugpjūčio 1 d., gali būti vertinami tik kaip nuoširdi atgaila. Pažymėtina, kad ji į teismą civiline tvarka ginčydama automobilio pirkimo–pardavimo sutartį kreipėsi tik po to, kai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje. Kauno apygardos teismas 2012-05-22 nutartimi civilinėje byloje jos veiksmus įvertino kaip gynybinę versiją. G. B. parodymai, kad jai buvo patikėta saugoti ginčo automobilį iki bus išnagrinėta civilinė byla, prieštarauja byloje esantiems įrodymams bei įrodymams, esantiems civilinėje byloje. 2010-12-09 nutartimi ginčo automobilis buvo areštuotas, tačiau paliekant jam transporto priemonę valdyti ir ja naudotis. To jis negalėjo padaryti, nes transporto priemonę buvo užvaldžiusi G. B..
Be to, apeliantas mano, kad G. B. veiksmuose yra ir nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 str. 1 d. sudėtis. G. B., nesilaikydama įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą savo tariamą teisę, tuo padarydama didelės žalos jo interesams, t.y. 2009 metų rugpjūčio 14 d., 14 val., Baltų pr. prie 35 namo, Kaune, V. I. davus pasinaudoti jam nuosavybės teise priklausančiu automobiliu (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini), be jokio teisinio pagrindo jį laikė nenustatytoje vietoje, ir grąžino automobilį V. I. tik 2012 metų rugpjūčio 1d., tuo padarydama jam didelės žalos. G. B. pateikė versiją, kad ji sulaikė automobilį, kol savo teises gynė civiline tvarka. Pažymėtina, kad tokios sulaikymo teisės G. B. neturėjo, todėl ji civilines teises gynė neleistinais būdais. CK 6.640 str. numato, kad panaudos gavėjas neturi jam perduoto daikto sulaikymo teisės, išskyrus atvejus, kai panaudos davėjo prievolė pasireiškia dėl daikto išsaugojimo būtinų ir neatidėliotinų išlaidų kompensavimo. Daikto sulaikymo pagrindai numatyti CK 6.69 str., 6.229 str. Tokių pagrindų byloje nenustatyta, todėl G. B. įgyvendindama savo tariamą teisę į ginčo automobilį, pažeidė įstatymo nustatytą tvarką, tuo padarydama nukentėjusiajam didelę žalą – bendras nuostolis sudaro 8424,28 Lt. Be to, jis trejus metus negalėjo naudotis šia transporto priemone, per šį laikotarpį ji prarado savo vertę. Neapgadintos transporto priemonės vertė rinkoje 2012-08-01 buvo 7460 Lt, todėl verčių skirtumas tarp 2009 metų rugpjūčio mėnesio vertės ir 2012 metų rugpjūčio mėnesio vertės sudaro 7160 Lt. CK 6.249 str. 1 dalis numato, kad žala yra asmens turto netekimas, arba sužalojimas, taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, todėl transporto priemonės vertės netekimas laikytinas tiesioginiais nuostoliais. Viso padaryta 15 584,28 Lt žala.
Šalies argumentai
Prokuroras prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusysis ir jo atstovė prašė nukentėjusiojo apeliacinį skundą tenkinti, išteisintoji ir jos gynėja prašė apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Prokuroro ir nukentėjusiojo apeliaciniai skundai atmestini.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinius skundus bei baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti ar keisti apeliacinių skundų motyvais pagrindo nėra.
Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant G. B. kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, pagrįstai pripažino, kad G. B. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir G. B. dėl jai pareikšto kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 183 str. 1 d. išteisino.
Siekiant išsamiai ir nešališkai išsiaiškinti reikšmingas bylai aplinkybes bei atsakyti į apeliacinių skundų argumentus, kuriais ginčijamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumas, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, apklausė išteisintąją G. B. (K.) ir nukentėjusįjį V. I., tačiau naujų aplinkybių, sudarančių pagrindą abejoti skundžiamo nuosprendžio teisėtumu ir pagrįstumu apeliacinio skundo ribose, nebuvo nustatyta.
Išteisintoji G. B. (K.) apeliacinės instancijos teisme posėdžio metu parodė, kad automobilis šiuo metu yra pas V. I.. Kai baigėsi civilinė byla, ji vykdė teismo sprendimą ir automobilį iš karto grąžino, pasirašė automobilio perdavimą–priėmimą. Automobilis visą laiką buvo pas ją.
Nukentėjusysis V. I. apeliacinės instancijos teisme posėdžio metu parodė, kad automobilis jam buvo perduotas, tačiau jis buvo labai prastos būklės. Iš pradžių rašė jo defektus, tačiau G. B. ir jos vyras jam grasino, kad jeigu turės pretenzijų, tai automobilio jam neatiduos, tuomet jis pasirašė ir iš karto nuvažiavo į Peugeot centrą. Po kelių dienų gavo automobilį su surašytais defektais. Jis ne kartą G. B. prašė jam grąžinti automobilį, tačiau ji sakė, kad automobilio pas ją nėra, o „Regitroje“ iš jo juokėsi. Mano, kad jo turtas buvo pasisavintas, o vėliau grąžintas.
Prokuroras apeliaciniu skundu prašė G. B. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 183 str. 1 d.
Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnyje numatyto nusikaltimo esmę sudaro tai, kad kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą ar turtinę teisę neteisėtai neatlygintinai paverčia savo turtu ir taip padaro žalą turto savininkui. Turto pasisavinimas galimas tik tiesiogine tyčia. Nusikaltimo dalykas yra ne bet koks turtas (turtinė teisė), bet tik kaltininkui patikėtas ar esantis jo žinioje. Patikėtas turtas – užimamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtai kaltininko valdomas svetimas turtas, į kurį kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus. Tokio turto perdavimas paprastai įforminamas dokumentais. Tiesioginės tyčios pasisavinant svetimą turtą atveju kaltininkas supranta, kad neteisėtai (viršydamas savo įgalinimus), neatlygintinai svetimą turtą paverčia savu, numato, jog dėl to teisėtas jo turėtojas šio neteks, ir to nori (2009 m. gegužės 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-104/2009).
Iš bylos duomenų matyti, kad 2009-09-01 nutarimu Kauno miesto apylinkės prokuratūra nutarė pradėti ikiteisminį tyrimą pagal Lietuvos Respublikos BK 183 str. 1 d. dėl to, kad 2009-08-07 G. B. atsisakė V. I. grąžinti automobilį Peugeot 307, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (baudžiamosios bylos t. 1, b.l. 14).
2009-09-22 G. B. civiliniu ieškiniu kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą, prašydama pripažinti negaliojančia 2008-10-07 pirkimo–pardavimo sutartį, kuria ji pardavė, o atsakovas V. I. įsigijo automobilį Peugeot 307, valst. Nr. (duomenys neskelbtini).
2010-12-07 pareiškime teismui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo G. B. nurodė, kad automobilis Peugeot 307, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), yra jos žinioje (civilinės bylos Nr. 2-548-568/2011 t. 1, b.l. 118).
Kauno miesto apylinkės teismo 2010-12-09 nutartimi nutarta ieškovės G. B. reikalavimų užtikrinimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovui V. I. nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę Peugeot 307, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), paliekant teisę minėtą transporto priemonę valdyti ir ja naudotis (civilinės bylos Nr. 2-548-568/2011 t. 1, b.l. 119). Kauno apygardos teismas 2011-03-08 nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2010-12-09 nutartį paliko nepakeista (civilinės bylos Nr. 2-548-568/2011 t. 1, b.l. 133-134).
2010-12-16 nutartimi Kauno miesto apylinkės teismas bylą, kurioje G. B. kaltinama pagal BK 183 str. 1 d. (svetimo turto – V. I. priklausančio automobilio Peugeot 307, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pasisavinimas) perdavė nagrinėti teisiamajame posėdyje (baudžiamosios bylos t. 2, b.l. 25).
2011-11-23 teismo posėdžio metu nagrinėjant ieškinį ieškovė G. B. teismui paaiškino, kad šiuo metu automobilis yra jos žinioje (civilinės bylos Nr. 2-548-568/2011 t. 2, b.l. 9).
Kauno miesto apylinkės teismo 2011-12-13 sprendimu teismas nusprendė G. B. ieškinį atmesti, panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2010-12-09 nutartimi taikytą laikinėją apsaugos priemonę – automobilio Peugeot 307, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), areštą (civilinės bylos Nr. 2-548-568/2011 t. 2, b.l. 27). Kauno apygardos teismo 2012-05-22 nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2011-12-13 sprendimas paliktas nepakeistas (civilinės bylos Nr. 2-548-568/2011 t. 2, b.l. 84).
2012-08-01 G. B. V. I. perdavė, o V. I. gavo automobilį Peugeot 307, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (baudžiamosios bylos t. 2, b.l. 158). Išteisintoji ir nukentėjusysis teismo posėdžio metu apeliacinės instancijos teisme patvirtino, kad 2012-08-01 automobilis Peugeot 307, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo perduotas nukentėjusiajam V. I..
Kaip jau buvo minėta, Lietuvos Respublikos BK 183 str. 1 d. numatyta nusikalstama veika gali būti padaroma tik veikiant tiesiogine tyčia, t.y. darydamas veiką asmuo suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti baudžiamajame kodekse numatyti padariniai ir to nori (BK 15 str. 2 d. 2 p.).
Nagrinėjamu atveju tarp nukentėjusiojo ir išteisintosios susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, kurių metu buvo ginčijama automobilio nuosavybė. Nukentėjusysis dėl jo manymu pasisavinto jam priklausančio automobilio kreipėsi į prokuratūrą prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą, o išteisintoji civilinio proceso tvarka įrodinėjo, kad automobilis priklauso jai, tačiau jos reikalavimai buvo atmesti ir teismas civilinėje byloje nusprendė, kad automobilis priklauso nukentėjusiajam. Įsiteisėjus teismo sprendimui, išteisintoji automobilį nukentėjusiajam grąžino. Darytina išvada, kad išteisintoji G. B. neturėjo tyčios pasisavinti nukentėjusiajam V. I. priklausančio automobilio, todėl jos veikoje nėra būtinojo Lietuvos Respublikos BK 183 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymio – kaltės.
Lietuvos Respublikos CK 6.246 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas), atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindas ir viena iš būtinųjų taikymo sąlygų yra teisės pažeidimas. Tik šiuo atveju tai specifinis teisės pažeidimas – civilinės teisės pažeidimas (civilinio pobūdžio neteisėti veiksmai).
Baudžiamosios atsakomybės ultima ratio pobūdis akcentuotinas sprendžiant baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo klausimą, kai nevykdomos turtinės prievolės, taikomas kreditoriaus (turto savininko) padėties pasunkinimo kriterijus. Baudžiamosios atsakomybės taikymo pagrįstumą tokiais atvejais rodo tai, jog kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas (pvz., be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-78/2009, 2K-224/2008, 2K-7–198/2008, 2K-7–388/2007, 2K-23/2004, 2K-549/2003, 2K-293/2002, 2K-851/2001 ir kt.).
Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuomonės, jog tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teismų praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K–P-267/2011, 2K–P-183/2012, 2K-7–251/2013, 2K-7–262/2013). Tai dera ir su konstitucine jurisprudencija, kurioje ne kartą konstatuota, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visada tokios veikos pripažintinos nusikalstamomis ir jas padariusiems asmenims taikytinos griežčiausios priemonės – bausmės. Dėl to kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, ar pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis, visuomenės poveikio priemonėmis ar pan.) (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai).
Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad nukentėjusysis, manydamas, kad pažeistos jo daiktinės teisės, civilinio proceso tvarka galėjo kreiptis į teismą vindikaciniu ieškiniu prašydamas išreikalauti jam priklausantį daiktą iš svetimo neteisėto valdymo (CK 4.95 str.), priteisti patirtus nuostolius dėl negalėjimo naudotis jam priklausančiu automobiliu, tačiau nepagrįstai savo teisės pažeidimą bandė spręsti siekdamas patraukti G. B. baudžiamojon atsakomybėn.
Nukentėjusysis V. I. apeliaciniame skunde ir teismo posėdyje prašė perkvalifikuoti G. B. padarytą nusikalstamą veiką į Lietuvos Respublikos BK 294 str. 1 d., tačiau teismas pažymi, kad minėta baudžiamojo įstatymo norma yra susijusi su kitomis įstatymo saugomomis vertybėmis, nei nurodomas kaltinime (nagrinėjamu atveju – nuosavybe, turtinėmis teisėmis ir turtiniais interesais, kuomet savavaldžiavimas – valdymo tvarkai), ikiteisminis tyrimas dėl šios veikos nebuvo atliekamas, todėl teismas negali pakeisti kaltinimo, nurodant visiškai kitą nusikalstamą veiką, numatytą kitame baudžiamojo kodekso skyriuje. Nukentėjusysis, manydamas, kad buvo padaryta kita nusikalstama veika, nei nurodoma kaltinime, turi teisę kreiptis į ikiteisminio tyrimo įstaigą dėl galimai padarytos šios jo nurodomos nusikalstamos veikos.
Teisėjų kolegija, įvertinusi visas bylos aplinkybes, konstatuoja, kad G. B. (K.) pagal Lietuvos Respublikos BK 183 str. 1 d., nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, išteisinta pagrįstai (Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 1 p.). Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinių skundų motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokuroro E. T. ir nukentėjusiojo V. I. apeliacinius skundus atmesti.