Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2023-05-22 · Administracinė byla Nr. eI3-6281-535/2023

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2023-05-22
Bylos Nr.
eI3-6281-535/2023
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03193-2020-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jūratė Gaidytė-Lavrinovič
Pareiškėjas
uždarosios akcinės bendrovės ,,Ravatra“
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo
Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI3-6281-535/2023Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03193-2020-3Procesinio sprendimo kategorijos: 12.5.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. gegužės 22 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jūratė Gaidytė-Lavrinovič

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės ,,Ravatra“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja UAB „Ravatra“ kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau –Inspekcija) 2020-01-09 patikrinimo aktą Nr. (7.45) FR0680-17 (toliau – Patikrinimo aktas; 2) panaikinti Inspekcijos 2020-03-09 sprendimą Nr. (7.45) FR0682-134 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – Inspekcijos Sprendimas): 3) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2020-05-14 sprendimą Nr. 69-54 „Dėl UAB Ravatra 2020-03-29 skundo“ (toliau – VMI Sprendimas); 4) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija) 2020 -07-31 sprendimą Nr. S-139 (7-119/2020) (toliau - Komisijos Sprendimas); 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja nurodo, kad Inspekcija 2020-01-09 priėmė Patikrinimo aktą, kuriuo papildomai apskaičiavo 32 264 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) ir nurodė, jog UAB „Ravatra“ gali būti paskirta bauda ir delspinigiai. Nesutikdama su Patikrinimo aktu, bendrovė Inspekcijai pateikė rašytinius paaiškinimus. Inspekcija Sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą, kuriame apskaičiuota: PVM – 32 264 Eur; patvirtinti apskaičiuotus 1 021,93 Eur PVM delspinigius; patvirtinti skirtą 3 226 Eur (32 264 Eur x 10 proc.) PVM baudą; neatleido UAB „Ravatra“ nuo apskaičiuotų 1 021,93 Eur PVM delspinigių ir nuo paskirtos 3 226 Eur PVM baudos mokėjimo; sumokėti susidariusį PVM, delspinigius ir baudą – 36 511,93 Eur. Bendrovė pateikė skundą VMI, kuri patvirtino Inspekcijos Sprendimą. Bendrovė kreipėsi į Komisiją, kuri Sprendimu nusprendė patvirtinti VMI Sprendimo dalį, kuria patvirtinti papildomai apskaičiuoti 32 264 Eur PVM ir 3 226 Eur PVM bauda; pakeisti VMI Sprendimo dalį, kuria patvirtinti papildomai apskaičiuoti PVM delspinigiai: vietoj apskaičiuotų 1 021,93 Eur PVM delspinigių, patvirtinti 1 015,08 Eur PVM delspinigius. Nesutikdama su minėtais administraciniais aktais, bendrovė kreipėsi į teismą.

Pareiškėja paaiškina, kad nuo 2019-04-01 iki 2019-10-31 buvo deklaravusi 12 096 Eur grąžintino iš valstybės biudžeto PVM. Bendrovės deklaruotas ir grąžintinas iš valstybės biudžeto 12 096 Eur PVM nebuvo susigrąžintas ir šis grąžintino iš valstybės biudžeto PVM likutis, t. y. 12 096 Eur, buvo 2019-10-31.

Pareiškėja nurodo, kad neginčija patikrinimo metu nustatytos 20 168 Eur sumos, kurią Inspekcija nurodė sumokėti. Tačiau bendrovės patikrinimo laikotarpiu deklaruotos grąžintinos sumos, Inspekcijai atliekant patikrinimą nebuvo grąžintos bendrovei, todėl bendrovei turint PVM permoką ir jos nesusigrąžinus, negalima vertinti, kad valstybės biudžetui buvo padaryta žala. Laikotarpiu nuo 2019-04-01 iki 2019-07-31 bendrovei nebuvo prievolės mokėti PVM į valstybės biudžetą, priešingai, už šį laikotarpį ji turėjo teisę iš valstybės susigrąžinti 3 798 Eur. Atitinkamai, už 2019 m. rugpjūčio mėnesį priskaičiavus 25 800 Eur į valstybės biudžetą mokėtiną PVM, bendrovei prievolė sumokėti šią sumą įskaičius grąžintiną iš valstybės biudžeto PVM (3 798 Eur), t. y. viso 22 002 Eur, atsirado tik 2019-09-25. 2019 m. rugsėjo ir spalio mėnesiais susidarė 1 834 Eur grąžintino iš valstybės biudžeto PVM, mokestinio patikrinimo laikotarpio pabaigoje, t. y. 2019-10-31, mokėtinas į valstybės biudžetą PVM sudarė 20 168 Eur.

Pareiškėja teigia, kad apskaičiuota 32 264 Eur grąžintina PVM suma į valstybės biudžetą, susidariusi nuo 2019-04-01 iki 2019-10-31, apskaičiuota neteisingai. Šio laikotarpio pabaigoje teisinga suma, kuri turėjo būti sumokėta į valstybės biudžetą, sudarė 25 800 Eur, tačiau dėl susikaupusio 5 632 Eur grąžintino PVM, galutinė suma sudarė 20 168 Eur. 32 264 Eur suma prieštarauja ir paneigia 20 168 Eur apskaičiuotą Inspekcijos sumą. Minėtas sukauptas grąžintinas PVM nebuvo išskaičiuotas iš prašomos mokėtinos sumos ir nebeturėjo jokios reikšmės apskaičiuojant nei mokėtiną PVM, nei delspinigius, nei baudą. Tai, jog 32 264 Eur suma buvo apskaičiuota neteisingai, patvirtina VMI 2020-01-08 pranešimas Nr. (23.31-08) 464-66, kuriuo buvo priminta bendrovei sumokėti į valstybės biudžetą 21 758,56 Eur už laikotarpiu nuo 2019-05-27 iki 2019-10-25 pateiktas deklaracijas. Pati atsakovė pripažįsta, jog skundžiamais administraciniais aktais nepagrįstai ir neteisėtai reikalavo iš bendrovės sumokėti 32 264 Eur. Atsakovė yra apribojusi bendrovės prieigą prie mokėtojo kortelės, todėl bendrovė neturi duomenų dėl kokių priežasčių atsakovė už ginčo laikotarpį reikalauja sumokėti 21 758,56 Eur, kadangi ši suma neatsispindi lyginant su Inspekcijos Sprendime nurodytomis sumomis.

Pareiškėjas nurodo, kad iš dalies neteisingai deklaravo grąžintiną PVM ne piktnaudžiaudama savo teisėmis, bet dėl klaidingo mokesčių įstatymų interpretavimo, todėl manė, kad apie nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorį atsakovą informuos notaras, o statybinių medžiagų sąskaitas faktūras į grąžintiną PVM įtraukė dėl žmogiško apsirikimo.

Pareiškėja nurodo, kad su Inspekcija diskutavo, bendradarbiavo, teikė raštiškus paklausimus. Bendrovė neįtraukė 5 360 Eur sumos, kuri sprendime buvo įvardyta kaip pažeidimas, į mokėtiną PVM, nes patalpų atnaujinimo remonto kaštų PVM yra nuolat įtraukiami į PVM atskaitą. Todėl sprendžiant dėl atleidimo nuo baudos turėtų būti taikoma Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 141 straipsnio 4 dalis, kurioje mokesčio mokėtojas yra atleidžiamas nuo paskirtos baudos, esant klaidingam apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimui.

Pareiškėja paaiškina, kad supratusi savo klaidą dėl nedeklaruoto PVM už parduotą nekilnojamąjį turtą (21 798 Eur), teikė patikslintą 2019 m. rugpjūčio mėnesio PVM deklaraciją, tačiau atsakovė šią deklaraciją atmetė, tuo pažeisdama bendrovės teisę tikslinti deklaraciją. Nors mokesčių administratorius pastebėjo sąskaitų faktūrų registrų neatitikimą su kitais mokėtojais, tačiau apie tai bendrovei nepranešė ir nesuteikė galimybės pačiai pataisyti padarytų klaidų. Bendrovei nuo papildomai apskaičiuoto 32 264 Eur PVM buvo nepagrįstai paskirta 3 226 Eur bauda (minimalaus dydžio – 10 proc.), o turėjo būti skaičiuojama nuo 20 168 Eur ir sudaryti ne daugiau nei 2 016 Eur. Pagal teisės aktus delspinigiai pradedami skaičiuoti nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, todėl šiuo atveju jie galėjo būti pradėti skaičiuoti nuo 2019-09-26 ir nuo tos PVM mokėtinos sumos, kuri gaunasi iš mokėtino PVM 25 800 Eur atėmus 3 798 Eur, t. y. nuo 22 002 Eur. Tačiau pagal atsakovę, kurios pateikti duomenys bendrovei nebuvo suprantami, delspinigiai buvo pradėti skaičiuoti nuo 2019-05-27, nors tuo metu prievolės sumokėti PVM į biudžetą nebuvo, bendrovė turėjo 63 Eur grąžintino PVM ir permoka buvo susidariusi iki pat 2019 m. rugsėjo mėnesio pabaigos.

Atsiliepimas

Atsakovė VMI atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad ginčas byloje kilęs dėl pareiškėjai 1 021,93 Eur PVM delspinigių ir 3 226 Eur baudos apskaičiavimo pagrįstumo ir teisingumo. Mano, kad pareiškėja neginčija apskaičiuoto 32 264 Eur PVM bei neprašo atleisti nuo apskaičiuotų delspinigių ir skirtų baudų. Atsakovės teigimu, pareiškėjai apskaičiuota delspinigių suma sudaro 1 015,08 Eur, t. y. 6,85 Eur mažiau, negu apskaičiuota patikrinimo metu. Iš delspinigių apskaičiavimo dokumento matyti, kad nuo patikrinimo metu nustatytų papildomai mokėtinų PVM sumų (2019 m. balandžio mėn. – 35 Eur, gegužės mėn. – 4 816 Eur, birželio mėn. – 189 Eur, rugpjūčio mėn. – 27 202 Eur, rugsėjo mėn. – 22 Eur) apskaičiuota 1 161,10 Eur PVM delspinigių suma buvo mažinama 146,02 Eur ,,sąlyginių delspinigių“ suma. Ši delspinigių suma apskaičiuota atsižvelgiant į mokesčių mokėtojo kortelėje esančias permokas delspinigių skaičiavimo datai. Tad mano, kad delspinigiai pareiškėjai apskaičiuoti pagrįstai, atsižvelgiant į turimas mokesčių permokas ir laikantis delspinigių skaičiavimo trukmės ir terminų. Delspinigiai skaičiuoti nuo tų terminų pagal kurios tam tikra dalis nuo priskaičiuotos PVM sumos turėjo būti sumokėta į biudžetą. VMI vadovaudamasi MAĮ 139 ir 140 straipsnių nuostatomis ir nustačiusi kelias asmens padėtį lengvinančias ir nenustačiusi asmens padėtį sunkinančių aplinkybių, pareiškėjai skyrė minimalią, t. y. 10 proc. dydžio (3 226 Eur) PVM baudą.

Atsakovė akcentuoja, kad skiriant baudą, neatsižvelgiama į mokestines permokas, permokos daro įtaką tik skaičiuojamų delspinigių dydžiui. Atsakovė remiasi Lietuvos vyriausio administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika, kuris ne kartą yra pasisakęs, jog mokesčių mokėtojui mokesčio įstatymo nustatyta tvarka ir terminais nesumokėjus į biudžetą mokėtinos mokesčio sumos, biudžetas laiku negauna pajamų atitinkamo mokesčio forma, todėl jam (biudžetui) paprastai padaroma žala ir tokiu būdu MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje 3 punkte numatytos sąlygos mokesčių mokėtojo atleidimui nuo baudos ir delspinigių (žr., pvz., 2010-05-20 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-442-773/2010). Tad mano, kad šiuo atveju žala biudžetui padaryta, kadangi laiku į biudžetą nepateko mokėtina mokesčio suma. Pareiškėja įstatymų nustatytu terminu nesumokėjo mokesčių ir tokiais veiksmais padarė žalą valstybės biudžetui, todėl atsakovės vertinimu pareiškėja negali būti atleista nuo 1 021,93 Eur PVM delspinigių / baudos MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje 3 punkte įtvirtintu pagrindu. Teigia, kad nuo baudos atleidžiama tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą yra sumokėjęs (mokestis įskaitytas ir (arba) priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio sumokėjimo terminas MAĮ nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratoriaus duomenimis priskaičiuota PVM suma nėra įskaityta ar priverstinai išieškota, taip pat pareiškėja nėra susitarusi dėl mokesčio mokėjimo atidėjimo ar išdėstymo. Esant prieš tai išvardytoms aplinkybėms, atsakovė mano, kad pareiškėja negali būti atleista nuo skirtos 3 226 Eur PVM baudos.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje keliamas ginčas dėl Inspekcijos patikrinimo akto, Inspekcijos Sprendimo ir VMI Sprendimo, kuriais pareiškėjai nurodyta sumokėti papildomą PVM ir su juo susijusias sumas, taip pat dėl ikiteismine tvarka pareiškėjos skundą išnagrinėjusios Komisijos sprendimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad Inspekcija, atlikusi pareiškėjos mokestinį patikrinimą, Patikrinimo aktu papildomai apskaičiavo 32 264 Eur PVM.

Pareiškėja Inspekcijai pateikė rašytines pastabas (rašytinius pasiteisinimus), kuriomis iš esmės prašė neskirti bendrovei baudų, neskaičiuoti delspinigių ir suderinti įsiskolinimo grąžinimo grafiką.

Inspekcija, vadovaudamasi MAĮ 132 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 2020-03-09 priėmė Sprendimą, kuriuo patvirtino Patikrinimo aktą, kuriuo apskaičiuotas PVM – 32 264 Eur. Taip pat patvirtino apskaičiuotus 1 021,93 Eur PVM delspinigius; patvirtino skirtą 3 226 Eur PVM baudą; neatleido pareiškėjos nuo apskaičiuotų 1 021,96 Eur PVM delspinigių ir nuo paskirtos 3 226 Eur PVM baudos mokėjimo.

Pareiškėja, nesutikdama su Inspekcijos Sprendimu, t. y. dėl priskaičiuotų PVM delspinigių ir paskirtų PVM baudų, su skundu 2020-03-29 kreipėsi į VMI.

VMI, vadovaudamasi MAĮ 154 straipsnio 4 dalies 1 punktu, 2020-05-14 priėmė Sprendimą, kuriuo patvirtinto Inspekcijos Sprendimą.

Pareiškėja, nesutikdama su VMI Sprendimu dėl PVM delspinigių ir baudų, 2020-06-02 pateikė skundą Komisijai.

Komisija, vadovaudamasi MAĮ 155 straipsnio 4 dalies 1 ir 4 punktais, 2020-07-31 priėmė Sprendimą, kuriuo patvirtino VMI Sprendimo Nr. 69-54 dalį, kuria patvirtinti papildomai apskaičiuoti 32 264 Eur PVM ir 3 226 Eur PVM bauda, bei pakeitė VMI Sprendimo dalį, kuria patvirtinti papildomai apskaičiuoti PVM delspinigiai: vietoj apskaičiuotų 1 021,93 Eur PVM delspinigių, patvirtino 1 015,08 Eur PVM delspinigius.

Komisija, be kita ko, nurodė, kad pareiškėja neginčija apskaičiuoto 32 264 Eur PVM bei neprašo atleisti nuo apskaičiuotų delspinigių ir skirtų baudų. Konstatavo, kad VMI pagrįstai apskaičiavo pareiškėjai PVM delspinigius, atsižvelgiant į pareiškėjos mokėtojo kortelėje esančius faktinius ginčijamo laikotarpio PVM mokėjimo duomenis (permokas); taip pat mokesčių administratorius nuo patikrinimo metu papildomai apskaičiuoto 32 264 Eur PVM pagrįstai skyrė pareiškėjai 10 proc. dydžio 3 226 Eur PVM baudą. Taip pat akcentavo, kad Komisija atleidimo nuo delspinigių ir baudų MAĮ 100 straipsnio 1 dalyje ir 141 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais klausimų nenagrinėja, tačiau pažymėjo, jog pagal VMI pateiktą informaciją pareiškėjos nurodytų PVM permokų sumos, kurios VMI buvo pripažintos nepagrįstomis, buvo įskaitomos kitiems mokėjimams padengti, todėl žala biudžetui buvo padaryta.

Pareiškėja pateikė teismui skundą ir patikslintą skundą, kuriuose prašo panaikinti Patikrinimo aktą, Inspekcijos, VMI ir Komisijos Sprendimus.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalis nustato, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Šio straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą. Vadovaujantis šiomis teisės normomis, darytina išvada, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (žr., pvz., LVAT 2008-09-25 nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2012-01-09 nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-868/2011; 2016-11-14 nutartį administracinėje byloje Nr. AS-881-492/2016; 2019-05-29 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-639-968/2019). Administracinių teismų praktikoje asmens suinteresuotumas yra aiškinamas kaip subjekto materialinis teisinis suinteresuotumas, t. y. asmuo turi turėti aiškiai identifikuotą suinteresuotumą apginti materialinės teisės normų saugomą teisę ar interesą (žr. LVAT 2004-04-13 nutartį administracinėje byloje Nr. A3-170/2004).

Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių, negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr. LVAT 2008-09-25 nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2009-07-10 nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009; 2010-04-06 nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010-10-22 nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010).

MAĮ 144 straipsnyje nustatyta, kad, mokesčių mokėtojas turi teisę apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą.

Aiškinant šį MAĮ straipsnį sisteminiu teisės aiškinimo metodu, atsižvelgiant į paminėtas ABTĮ nuostatas, galima prieiti išvadą, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011-03-17 nutartį administracinėje byloje Nr. A442–1238/2011).

LVAT praktikoje pabrėžiama, jog MAĮ 144 straipsnyje numatyta mokesčių mokėtojo teisė nėra absoliuti (žr., pvz., 2011-01-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-145/2011; 2014-05-28 nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-501/2014; 2016-03-17 nutartį administracinėje byloje Nr. A-317-438/2016 ir kt.). Ši teisės norma, kiek ji susijusi su apskundimu teismui, negali būti aiškinama priešingai teisminio proceso paskirčiai ir negali būti traktuojama kaip suteikianti teisę skųsti teismui ir tokius mokesčių administratoriaus veiksmus, kurie teisinių pasekmių nesukelia ir kurių nagrinėjimas teisme būtų beprasmis (žr., pvz., 2010-10-29 nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-533/2010; 2016-05-04 nutartį administracinėje byloje Nr. AS-534-575/2016 ir kt.).

Teismas, įvertinęs pareiškėjos skundžiamo Patikrinimo akto turinį, konstatuoja, jog jame nėra nurodyta jokių privalomų įpareigojimų pareiškėjai, šis administracinis aktas yra tarpinis (procedūrinis) dokumentas, priimtas pareiškėjos veiklos mokestinio patikrinimo metu, todėl pats savaime pareiškėjai nesukelia savarankiškų materialinių teisinių pasekmių. Pareiškėjai materialines teisines pasekmes sukels mokesčių administratoriaus priimtas galutinis sprendimas, kuriuo bus užbaigta mokestinio patikrinimo procedūra (MAĮ 128 str.).

LVAT praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas viešojo administravimo subjekto aktas ar veiksmas (pvz., tarpinis procedūrinis aktas) jokių teisinių pasekmių nesukelia, dėl to negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., LVAT 2017-10-25 nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-902-525/2017; 2018-02-20 nutartį administracinėje byloje Nr. AS-121-261/2018; 2019-01-03 nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-19-502/2019; 2020-07-29 nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-474-575/2020).

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad Patikrinimo akte yra fiksuojami tik mokestinio patikrinimo tam tikri rezultatai, kurie vėliau yra tvirtinami vietos mokesčių administratoriaus sprendimu. Tad nagrinėjamu atveju pats Patikrinimo aktas jokių tiesioginių neigiamų teisinių pasekmių pareiškėjai nesukėlė, tai iš esmės yra tarpinis dokumentas mokestinio patikrinimo procedūroje, todėl jis negali būti ir savarankišku bylos nagrinėjimo dalyku.

Teismas, nustatęs, kad pareiškėjos skundžiamas Patikrinimo aktas yra tarpinis (procedūrinis) dokumentas, kuriame tik išdėstytos faktinės aplinkybės, susijusios su mokestiniu patikrinimu, nesukeliantis pareiškėjai teisinių pasekmių, todėl negali būti administracinės bylos dalyku, bylą dėl Patikrinimo akto panaikinimo nutraukia, kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 103 str. 1 p.).

Kaip nustatyta, Inspekcija pareiškėjai apskaičiavo papildomą 32 624 Eur PVM. Pareiškėja mano, kad apskaičiuota PVM grąžintina suma 32 264 Eur į valstybės biudžetą susidariusi nuo 2019-04-01 iki 2019-10-31 yra apskaičiuota neteisingai. Teigia, kad nurodyto laikotarpio pabaigoje teisinga suma, kuri turėjo būti sumokėta į valstybės biudžetą, sudarė 25 800 Eur, tačiau dėl susikaupusio 5 632 Eur grąžintino PVM, galutinė suma sudarė 20 168 Eur. Teigia, kad minėtas sukauptas grąžintinas PVM nebuvo išskaičiuotas iš prašomos mokėtinos sumos ir nebeturėjo jokios reikšmės apskaičiuojant nei mokėtiną PVM, nei delspinigius, nei baudą. Pareiškėja nurodo, kad iš dalies neteisingai deklaravo grąžintiną PVM ne piktnaudžiaudama savo teisėmis, bet dėl klaidingo mokesčių įstatymų interpretavimo, todėl manė, kad apie nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorį atsakovę informuos notaras, o statybinių medžiagų sąskaitas faktūras į grąžintiną PVM įtraukė dėl žmogiško apsirikimo.

Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) 123 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu PVM mokėtojas nepagrįstai sumažino apskaičiuotą mokėtiną į biudžetą PVM sumą (padidino apskaičiuotą grąžintiną iš biudžeto PVM sumą), apskaičiuojama papildomai mokėtina PVM suma, kuria atitinkamai didinama mokėtina į biudžetą PVM suma (mažinama grąžintina iš biudžeto PVM suma), ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų apskaičiuotos papildomai mokėtinos PVM sumos dydžio bauda.

Iš byloje pateikto Patikrinimo akto duomenų matyti, kad patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėja nedeklaravo parduoto nekilnojamojo turto apmokestinamosios vertės ir 21 798 Eur pardavimo PVM, nepagrįstai į PVM atskaitą įtraukė 8 625 Eur, nedeklaravo pardavimo PVM 1 841 Eur (PVMĮ 96 straipsnyje nustatytais atvejais). Iš patikrinimo akto 3 lentelės matyti, kad dėl nustatytų pažeidimų atskirais mokestiniais laikotarpiais pareiškėja nepagrįstai padidino grąžintiną iš biudžeto PVM sumą 2019 m. balandžio mėn. - 35 Eur, gegužės mėn. - 4816 Eur, birželio mėn. - 189 Eur, rugsėjo mėn. - 22 Eur bei nepagrįstai sumažino mokėtiną į biudžetą PVM sumą (2019 m. rugpjūčio mėn. – 27 202 Eur).

Teismas, įvertinęs patikrinimo metu surinktus įrodymus, konstatuoja, kad mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjai apskaičiavo papildomą 32 264 Eur PVM.

Pareiškėja teigia, kad skaičiuojant baudą ir delspinigius nebuvo atsižvelgta į pareiškėjos turimas permokas.

PVMĮ 123 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenims, pažeidusiems šio įstatymo nuostatas, delspinigiai skaičiuojami MAĮ nustatyta tvarka.

Pagal MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktą delspinigiai mokesčių mokėtojui skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą ar neapskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį. Šio įstatymo 97 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio Įstatymo 96 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu atveju delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, iki patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dienos. Delspinigių skaičiavimo trukmė ir dydis reglamentuoti MAĮ 98-99 straipsniuose.

Iš bylos medžiagoje esančių delspinigių apskaičiavimo lentelių matyti, kad dėl permokų sumų patikslinimo pareiškėjai apskaičiuota delspinigių suma sudaro 1 015,08 Eur, t. y. 6,85 Eur mažiau, negu apskaičiuota patikrinimo metu. Iš pateikto delspinigių apskaičiavimo dokumento matyti, kad nuo patikrinimo metu nustatytų papildomai mokėtinų PVM sumų (2019 m. balandžio mėn. – 35 Eur, gegužės mėn. – 4 816 Eur, birželio mėn. – 189 Eur, rugpjūčio mėn. – 27 202 Eur, rugsėjo mėn. – 22 Eur) apskaičiuota 1 161,10 Eur PVM delspinigių suma buvo mažinama 146,02 Eur ,,sąlyginių delspinigių“ suma. Ši delspinigių suma apskaičiuota atsižvelgiant į mokesčių mokėtojo kortelėje esančias permokas delspinigių skaičiavimo datai.

Teismas atmeta pareiškėjos argumentus, kad nebuvo atsižvelgta į mokesčių permokas, delspinigiai buvo pradėti skaičiuoti ne nuo tos datos ir pan., nes jie prieštarauja byloje esantiems objektyviems įrodymams. Pažymėtina, kad pareiškėja nepaneigė mokesčių administratoriaus paskaičiuotų delspinigių, nepateikė teismui savo varianto, kokia konkrečiai delspinigių suma turėjo būti jai paskaičiuota. Pareiškėjos argumentai iš esmės yra grindžiami abejonėmis, tačiau ne realiai pagrįstomis faktinėmis aplinkybėmis.

Teismo įsitikinimu, delspinigiai pareiškėjai apskaičiuoti pagrįstai, atsižvelgiant į turimas mokesčių permokas ir laikantis delspinigių skaičiavimo trukmės ir terminų, kas matyti iš bylos medžiagoje esančių delspinigių apskaičiavimo lentelių iš kurių matyti, kad delspinigiai skaičiuoti nuo tų terminų pagal kurios tam tikra dalis nuo priskaičiuotos PVM sumos turėjo būti sumokėta į biudžetą.

Vadovaujantis PVMĮ 123 straipsnio 2 dalies nuostatomis už nustatytus pažeidimus skiriama nuo 10 proc. iki 50 proc. apskaičiuotos PVM sumos dydžio bauda, kurios skyrimo tvarką reglamentuoja MAĮ. Nagrinėjamu atveju VMI, vadovaudamasi MAĮ 139 ir 140 straipsnių nuostatomis, kurios reglamentuoja baudų skyrimo tvarką, nustačiusi pareiškėjos padėtį lengvinančias ir nenustačiusi pareiškėjos padėtį sunkinančių aplinkybių, pareiškėjai skyrė minimalią 10 proc. dydžio (3 226 Eur) PVM baudą. Kaip nurodė atsakovė, baudos skyrimas siejamas su nepagrįstai sumažinta mokestine prievole ir padidinta grąžintina PVM suma, tačiau, skiriant baudą, neatsižvelgiama į mokestines permokas. Permokos įtakoja tik skaičiuojamų delspinigių dydį.

Kaip nustatyta, patikrinimo metu konstatuota, kad pareiškėja nedeklaravo parduoto nekilnojamojo turto apmokestinamosios vertės ir 21 798 Eur pardavimo PVM, nepagrįstai į PVM atskaitą įtraukė 8 625 Eur, nedeklaravo pardavimo PVM 1 841 Eur (PVMĮ 96 straipsnyje nustatytais atvejais). Dėl nustatytų pažeidimų atskirais mokestiniais laikotarpiais pareiškėja nepagrįstai padidino grąžintiną iš biudžeto PVM sumą. Todėl pareiškėjai papildomai buvo apskaičiuota sumokėti 32 264 Eur PVM. Tad būtent ši suma ir yra reikšminga skaičiuojant pareiškėjai skiriamą baudą. Teismui konstatavus, kad 32 264 Eur PVM suma apskaičiuota pagrįstai, pareiškėjos argumentai, kad jai skiriama bauda turėtų būti skaičiuojama ne nuo 32 264 Eur, o nuo 20 168 Eur (ar nuo 22 002 Eur), - atmestini kaip nepagrįsti.

Bylos medžiagą patvirtina, kad VMI, nustačiusi pareiškėjos padėtį lengvinančias ir nenustačiusi sunkinančių aplinkybių, pareiškėjai skyrė 3 226 Eur (32 264 Eur x 10 proc.) PVM baudą, t. y. minimalią įstatymo sankcijoje už padarytą pažeidimą nustatytą baudą. Teismo įsitikinimu, toks baudos skyrimas atitinka MAĮ 139 ir 140 straipsnių reikalavimus.

Teismas pažymi, kad mokesčių administratorius esamoje situacijoje ypač palankiai įvertino pareiškėją, nes skyrė pačią mažiausią įmanomą baudą dėl padaryto pažeidimo; paskirta bauda atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus. Tad pareiškėjos argumentai, kad mokesčių administratorius jai paskyrė per didelę baudą, atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėja taip pat nurodo, jog ji turėtų būti atleista nuo baudos remiantis MAĮ 141 straipsnio 4 dalimi, kurioje mokesčio mokėtojas yra atleidžiamas nuo paskirtos baudos, esant klaidingam apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimui.

LVAT yra nurodęs, jog mokesčių mokėtojui tenka pareiga įrodyti, jog jis dėl atitinkamo mokesčio mokėjimo, mokėtino tam tikru laikotarpiu, kreipėsi į mokesčių administratorių, o pastarasis jam suteikė tuo klausimu klaidingą konsultaciją (žr., pvz., 2011-06-30 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-438-796/2011). Be to, pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintos normos prasmę mokesčių mokėtojo atleidimą nuo delspinigių ir baudų lemia ne bet kokia klaidinga konsultacija. Priešingai, mokesčių administratoriaus konsultacija turi būti tas faktas, kuris nulėmė mokesčių mokėtojo padarytą mokesčių įstatymų pažeidimą. Todėl turi būti nustatyta, kad mokesčių mokėtojas pažeidė įstatymą ir tas pažeidimas sąlygotas paties mokesčių administratoriaus suteiktu klaidingu taikytinų mokestinių teisės normų aiškinimu. Be to, mokesčių administratoriaus konsultacijose nagrinėtas klausimas turi atitikti aplinkybes, dėl kurių konstatuotas mokesčių įstatymų pažeidimas, t. y. konsultacija turi būti pateikta mokesčių mokėtojui nurodant iš principo analogišką situaciją, dėl kurios vėliau jo atžvilgiu konstatuojamas mokesčių įstatymų pažeidimas (žr., pvz., LVAT 2012-02-03 nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-575-13/2012).

Taigi, atsižvelgiant į teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, pareiškėjos bendrai nurodomi teiginiai dėl atleidimo nuo baudos niekaip nesudaro pagrindo taikyti MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinto atleidimo nuo baudos pagrindo. Pareiškėja neįrodė šio pagrindo taikymo.

Pareiškėja taip pat teigia, kad ji turėjo būti atleista nuo baudos mokėjimo MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktų pagrindais. Tačiau teismas su tuo nesutinka.

Pareiškėja tiksliai nenurodo, kokiu konkrečiai pagrindu prašo ją atleisti nuo delspinigių. Tačiau iš nurodomų skundo argumentų - „atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja nepriekaištingai ir geranoriškai bendradarbiavo viso patikrinimo metu, bei į tai, kad dėl pareiškėjos padarytų klaidų valstybės biudžetas nepatyrė žalos, pareiškėjos manymu, ji turėtų būti atleista nuo delspinigių priskaičiavimo“, - galima suprasti, kad pareiškėja siekia būti atleista nuo delspinigių MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, nustatančiu, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleistas nuo delspinigių, kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui.

LVAT savo praktikoje yra akcentavęs, kad mokesčių mokėtojui mokesčio įstatymo nustatyta tvarka ir terminais nesumokėjus į biudžetą mokėtinos mokesčio sumos, biudžetas laiku negauna pajamų atitinkamo mokesčio forma, todėl jam (biudžetui) paprastai padaroma žala ir tokiu būdu nėra MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytos sąlygos mokesčių mokėtojo atleidimui nuo baudos ir delspinigių (žr., pvz., LVAT 2010-05-20 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-442‑773/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjai buvo papildomai priskaičiuoti mokėtini mokesčiai, kurie laiku nebuvo sumokėti. Tad akivaizdu, kad pareiškėjai įstatymų nustatytu terminu nesumokėjus mokesčių buvo padaryta žala valstybės biudžetui. Be to, pareiškėjos nurodytų PVM permokų sumos, kurios mokesčių administratoriaus buvo pripažintos nepagrįstomis, buvo įskaitomos kitiems mokėjimams padengti, tad žala biudžetui buvo padaryta. Tai reiškia, kad pareiškėja negali būti atleista nuo baudos mokėjimo MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu.

Pareiškėja teigia, kad Komisijos Sprendimas priimtas nevertinus jos argumentų ir pateiktų įrodymų.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad asmeniui kreipiantis į teismą po to, kai jis pasinaudojo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, į teismą „persikelia“ ginčas ne dėl išankstinės ginčų sprendimo institucijos (šiuo atveju Komisijos) sprendimo, o dėl pažeistos ar ginčijamos teisės. Esminis teisinio išankstinės ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarkos aiškinimo aspektas yra tai, kad teismas neatlieka kvazi apeliacinės funkcijos tikrindamas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, o nagrinėja ginčą dėl teisės iš esmės (žr., pvz., LVAT 2020-03-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A-3620-415/2020). Nagrinėjamo ginčo atveju skundo reikalavimai dėl VMI sprendimo panaikinimo atmesti, todėl pareiškėjos skunde nurodyti argumentai dėl galimai nepakankamai motyvuoto Komisijos sprendimo, netinkamų, pareiškėjos nuomone, įrodymų vertinimo nėra teisiškai reikšmingi, todėl teismas jų nenagrinėja ir dėl to plačiau nepasisako.

Apibendrinant byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad mokesčių administratoriai ir Komisija, priimdami ginčijamus sprendimus, tinkamai pritaikė teisės aktų nuostatas bei išanalizavo ginčo faktines aplinkybes, priėmė pagrįstus bei teisėtus sprendimus. Todėl naikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2020-03-09 sprendimą Nr. (7.45) FR0682-134 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2020-05-14 sprendimą Nr. 69-54 „Dėl UAB Ravatra 2020-03-29 skundo“ ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020-07-31 sprendimą Nr. S-139 (7-119/2020) vadovaujantis pareiškėjos nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjos skundas šioje dalyje yra nepagrįstas, todėl atmestinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos naudai sprendimas nepriimtas, nėra teisinio pagrindo atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Administracinę bylą dalyje dėl pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės ,,Ravatra“ reikalavimo panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2020-01-09 patikrinimo aktą Nr. (7.45) FR0680-17 nutraukti.

Kitoje dalyje pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės ,,Ravatra“ skundą atmesti.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

TeisėjaJūratė Gaidytė-Lavrinovič