- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-02-20
- Bylos Nr.
- AS-121-261/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04175-2017-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Veslava Ruskan
- Pareiškėjas
- A. L.
- Atsakovas
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. L. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 10 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas palikti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. S-237(7-198/2017) rezoliucinę dalį nepakeistą ir pakeisti tą sprendimo dalį, kuria buvo pripažinta, kad pareiškėjo sandoriai dirbtiniai, jais buvo siekiama ne ekonominių tikslų, o mokestinės naudos ateityje, nustatant, kad nebuvo pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalį pareiškėjo sudarytų sandorių atžvilgiu.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 20 d. nutartimi nustatė pareiškėjui A. L. terminą iki 2018 m. sausio 5 d. skundo trūkumams pašalinti.
Teismas nurodė, kad pareiškėjo skundas atitinka ne visus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) keliamus reikalavimus. ABTĮ 24 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog skunde (prašyme, pareiškime) turi būti nurodytas pareiškėjo reikalavimas (skundo pagrindas), be to, pareiškėjo reikalavimas turi būti formuluojamas atsižvelgiant į ABTĮ 88 straipsnyje numatytas galimas teismo sprendimo rūšis. Teismas vertino, kad pareiškėjo skundo reikalavimas nėra tinkamai suformuluotas, neatitinka galimų teismo sprendimo rūšių, todėl turėtų pareiškėjas turėtų jį patikslinti. Teismas pažymėjo, jog MGK pareiškėjo skundą tenkino visiškai, t. y. minėtu sprendimo iš esmės pareiškėjo teisės nėra pažeidžiamos, todėl pareiškėjas turėtų apsvarstyti galimybę reikšti tokį skundą apskritai (nereiškiamas joks reikalavimas dėl mokestinio ginčo (apskaičiuotų mokesčių) (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 159 str. 1 d.). Teismas taip pat nustatė, kad, nors pareiškėjas nurodė, jog prideda žyminio mokesčio kvitą, tačiau jo nepridėjo, todėl pareiškėjas turėtų pateikti kvitą, kuris patvirtina, jog sumokėtas 30 Eur žyminis mokestis.
Pareiškėjas 2017 m. gruodžio 22 d. raštu pateikė 30 Eur žyminio mokesčio sumokėjimo kvitą, informavo teismą, jog neprašo panaikinti viešojo administravimo subjekto individualaus teisės akto, kurio rezoliucinė dalis nesukelia pareiškėjui neigiamų pasekmių, tačiau MGK nustatyti prejudiciniai faktai dėl sandorių dirntinumo turės neigiamos įtakos pareiškėjo prievolėms ateityje, kai pareiškėjas ir Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) galimai turės mokestinį ginčą dėl įstatinio kapitalo mažinimo ar akcijų perdavimo.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 10 d. nutartimi nutarė pareiškėjo skundą laikyti nepaduotu.
Teismas nurodė, kad administraciniai teismai nagrinėja tik ginčus, kurie priskirtini jų kompetencijai, t. y. numatytus ABTĮ 17 straipsnyje, įskaitant ginčus dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus (ABTĮ 17 str. 1 d. 1 p.); mokesčių, kitų privalomų mokėjimų, rinkliavų sumokėjimo, grąžinimo ar išieškojimo, finansinių sankcijų taikymo, taip pat dėl mokestinių ginčų (ABTĮ 17 str. 1 d. 4 p.); ir kitus įstatymu administracinių teismų kompetencijai priskiriamus ginčus (ABTĮ 17 str. 2 d.). Pareiškėjo keliamas ginčas nepriskirtinas nei vienai ABTĮ 17 straipsnyje numatytai kategorijai. Pareiškėjas skundą teikia dėl MGK sprendimo, kuriuo buvo visiškai patenkintas jo skundas, t. y. nustatyta, jog nepagrįstai buvo apskaičiuoti mokesčiai. Atitinkamai, pareiškėjas nesuformulavo jokio reikalavimo, kuriuo būtų iškeltas ginčas viešojo administravimo srityje, o administracinis teismas sprendžia ginčus viešojo administravimo srityje (ABTĮ 3 str. 1 d.). Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nustatančia, kad administracinio teismo kompetencija – nagrinėti ginčus dėl viešojo administravimo subjektų (o ne dėl išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijų) sprendimų teisėtumo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1122-602/2017).
Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo cituojamas ABTĮ 5 straipsnis nesuteikia jam teisės kreiptis bet kokiu būdu ir į bet kokį teismą, o tik įstatymų nustatyta tvarka, o ABTĮ 57 straipsnio 2 dalis nepaneigia pareiškėjo teisės, iškilus kitiems mokestiniams ginčams, ginčyti mokesčių administratoriaus priimtų sprendimų, minėtame straipsnyje nenumatyta MGK sprendimų prejudicinė galia. Taigi pareiškėjui nebūtų jokių trukdžių nagrinėjant kitą mokestinį ginčą reikšti nesutikimo motyvus įvertinus tai, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios (ABTĮ 56 str. 6 d.). Teismas pripažino, kad pareiškėjas nesuformulavo jokio reikalavimo, kuriuo keliamas ginčas viešojo administravimo srityje, t. y. nepašalino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nutartyje nurodytų skundo trūkumų ir, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi, nutarė pareiškėjo slundą laikyti nepaduotu.
III.
Pareiškėjas A. L. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 10 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – pareiškėjo skundą laikyti paduotu.
Pareiškėjas nurodo, kad MGK 2017 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr. S-237(7-198/2017) panaikino VMI sprendimą tuo pagrindu, kad pareiškėjas negavo pajamų, o tik savo sandoriais sudarė prielaidas gauti neapmokestinamas pajamas ateityje, tačiau motyvuojančioje sprendimo dalyje MGK pripažino, kad pareiškėjo sandoriai buvo dirbtiniai ir jais buvo siekiama ne ekonominių tikslų, o tik mokestinės naudos (sandoriams pritaikė MAĮ 69 str. 1 d.). MGK sprendimo rezoliucinė dalis pareiškėją tenkina, tačiau pareiškėjo sudarytų sandorių pripažinimas dirbtiniais pagal MAĮ 69 straipsnį, sukelia aiškias mokestines prievoles pareiškėjui ateityje, tuo pažeidžiant pareiškėjo teises ir teisėtus interesus: jei pareiškėjas mažintų įstatinį kapitalą ateityje, kad išmokėtų akcininkui laisvas lėšas, jos būtų apmokestintos pilna apimtimi, kai tuo tarpu akcininko lėšomis padidintas ir vėliau sumažintas įstatinis kapitalas neapmokestinamas; jeigu UAB „(duomenys neskelbtini)“ parduotų UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas, mokesčių administratorius nepripažintų jų tikrosios įsigijimo vertės – 85 000 000 Lt, o laikytų, kad akcijų įsigijimo vertė yra tokia, už kiek jas įsigijo pareiškėjas, bet ne UAB „(duomenys neskelbtini)“. Todėl pareiškėjas skundžia Sprendimo dalį dėl sandorių dirbtinumo, kuria pažeidžiamos jo teisės ir teisėti interesai. MGK tenkina Europos Teisingumo Teismo (toliau – ir ETT) praktikoje įtvirtintus kriterijus, pagal kuriuos šią instituciją būtų galima laikyti teismu (ETT 2010 m. spalio 21 d. sprendimas byloje Nr. C-385/09) arba kvaziteismu. Pagal MAĮ 158 straipsnį, praėjus šiame įstatyme nustatytiems sprendimo dėl mokestinio ginčo apskundimo terminams, MGK priimtą sprendimą privalo vykdyti ginčo šalys, taip pat su ginču susiję tretieji asmenys. Šis teisinis reguliavimas lemia, kad įsiteisėjus mokestinius ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimui, pakartotinis šio sprendimo revizavimas tiek ikiteismine, tiek teismine tvarka yra nebegalimas, o juo konstatuotos juridinę reikšmę turinčios aplinkybės nebegali būti ginčo šalių kvestionuojamos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. eP-5-556/2017). Todėl MGK sprendimu dėl MAĮ 69 straipsnio taikymo mokestinis ginčas buvo išspręstas iš esmės ir baigtas ta apimtimi, kiek tai susiję su mokestinio ginčo dalies faktinio pagrindo nustatymu ir jo teisiniu įvertinimu, o tai pažeidžia pareiškėjo teises ir įtakoja jo mokestines prievoles ateityje. Pareiškėjas, remdamasis ABTĮ 57 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2263-492/2017, teigia, kad, jeigu jis mažintų UAB „(duomenys neskelbtini)“ įstatinį kapitalą arba norėtų parduoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas, VMI laikytų MGK Sprendime nustatytus faktus dėl sandorių dirbtinumo ir MAĮ 69 straipsnio taikymo prejudiciniais faktais, o tai sukeltų pareiškėjui mokestines prievoles, kurios neatsirastų, jeigu sudaryti sandoriai nebūtų pripažinti dirbtiniais ir siekiančiais tik mokestinės naudos. Pareiškėjas vertina, kad pripažinus ginčo sandoriais dirbtiniais, kuriais buvo siekiama tik mokestinės naudos, jis būtų laikomas nesąžiningu mokesčių mokėtoju, o nustatyti prejudiciniai faktai nepagrįstai padidintų jo mokestines prievoles ateities sandoriams. Todėl pareiškėjas neprašė panaikinti viešojo administravimo subjekto individualaus teisės akto (t. y. MGK sprendimo), kurio rezoliucinė dalis nesukelia pareiškėjui neigiamų pasekmių, tačiau MGK nustatyti prejudiciniai faktai dėl sandorių dirbtinumo, turės neigiamos įtakos pareiškėjo prievolėms ateityje, kai pareiškėjas ir VMI galimai turės mokestinį ginčą dėl įstatinio kapitalo mažinimo ar akcijų pardavimo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacijos dalykas yra Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 10 d. nutarties, kuria pareiškėjo skundas laikytas nepaduotu pareiškėjui per teismo nustatytą terminą nepašalinus trūkumų, teisėtumas ir pagrįstumas.
Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjo skundą, nurodė, kad pareiškėjas nesuformulavo tinkamo skundo reikalavimo, o ABTĮ nuostatos nesuteikia pareiškėjui teisės kreiptis į teismą bet kokiu pagrindu.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies bei 22 straipsnio 1 dalies nuostatų, reguliuojančių kreipimąsi į administracinį teismą, sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (pvz., 2004 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-121/2004). Iš nusistovėjusios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, kad administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 22 straipsnio 1 dalį yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Remiantis šiomis teisės normomis, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (žr., pvz., 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009).
Tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas, jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.).
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis atitinka minėtos teismų praktikos nuostatas, todėl yra teisėta bei pagrįsta ir jos naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. L. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.