- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-07-25
- Bylos Nr.
- A-4551-502/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00436-2018-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas, Laimutis Alechnavičius, Dalia Višinskienė
- Pareiškėjas
- H. R. N., A. R. N.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų H. R. N. ir A. R. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų H. R. N. ir A. R. N. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai H. R. N. ir A. R. N. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydami: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2018 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. (15/4-1)31-33(64)171-41, Nr. 34(65)171-42 (toliau – ir ginčijamas sprendimas); 2) įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo ir prašymus dėl daugkartinių nacionalinių vizų išdavimo. Pareiškėjai nurodė, kad H. R. N. yra uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Europinis kompleksas“ (toliau – ir bendrovė) akcininkas ir nuo 2014 m rugsėjo 3 d. direktorius. Pažymėjo, kad Migracijos departamentas nepalankiai vertino pareiškėjo H. R. N. paaiškinimus tiek dėl automobilių būklės, tiek dėl išduotų Vilniaus savivaldybės administracijos leidimų vežti keleivius – teikti taksi paslaugas, tiek ir dėl gautinų bendrovės lėšų pagal išperkamosios nuomos sutartį su V. F.. Teigė, kad vienas iš bendrovei priklausančių automobilių 2017 m. lapkričio 14 d. apgadintas atsitrenkus į važiuojamojoje kelio dalyje esantį vandentiekio šulinį, nesant įspėjamų kelio ženklų, dėl ko su pretenzija 2017 m. lapkričio 14 d. buvo kreiptasi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją. Pareiškėjai dėl Vilniaus savivaldybės administracijos leidimų vežti keleivius – teikti taksi paslaugas, paaiškino, kad trečiajam automobiliui, kuris kartu ruošiamas eksploatacijai, yra ruošiami dokumentai dėl leidimo vežti keleivius išdavimo. Akcentavo, kad atsakovas nepagrįstai akcentavo tik O. F. sutartinių įsipareigojimų nevykdymą, nors bendrovei kilę nesklandumai ir su kitais nuomininkais dėl jų tinkamo ir savalaikio įsipareigojimų vykdymo.Pareiškėjai nesutinka su Departamento teiginiais, kad nors bendrovė ir vykdo veiklą, teikiant taksi paslaugas vienu automobiliu, jos darbuotojai, kurių darbo sutartys pateiktos atsakovui, bendrovėje nedirba. Pareiškėjų teigimu, paprastai vienas ar du darbuotojai nuolatos būna nuomojamose patalpose, o didžiąja vadybininkų darbo dienos dalį sudaro klientų paieškos, prioritetą teikiant apsilankymams tiesiogiai pas potencialius klientus. Pažymėjo, kad darbuotojai bendrovėje dirba ne vieną mėnesį: L. A. įdarbinta 2017 m. gegužės 31 d., A. B. – 2017 m. liepos 12 d., o O. B. bendrovėje įdarbinta 2017 m. vasario 4 d. Pareiškėjų nuomone, atsakovo išvados, kad darbuotojai bendrovėje įdarbinti formaliai tik tam, jog bendrovė atitiktų Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas leidimui laikinai gyventi Lietuvoje gauti, nepagrįstos. Teigia, kad Departamento surinkti įrodymai prieštaringi, atsakovas nesuteikė jokios galimybės pareiškėjams pateikti papildomus įrodymus, jog prieštaravimai būtų pašalinti, išsklaidytos abejonės, o išvados nebūtų grindžiamos prielaidomis.Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas paaiškino, kad išnagrinėjęs turimus dokumentus ir įvertinęs visą surinktą medžiagą, vadovaudamasis Įstatymo 19 straipsnio 1 ir 10 punktais bei 35 straipsnio 1 dalies 2, 12, ir 14 punktais, priėmė sprendimą atsisakyti pakeisti pareiškėjui H. R. N. ir jo vaikui A. R. N. leidimus laikinai gyventi bei atsisakė išduoti jiems daugkartines nacionalines vizas.Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo H. R. N. apklausos metu paaiškėjo, jog šiuo metu bendrovėje taksi paslaugos teikiamos tik vienu automobiliu, kitas automobilis remontuojamas, o trečias – sugedęs. Automobilio remontą, pareiškėjo teigimu, atlieka bendrovės darbuotojas D. Ž., o į klausimą, kuo konkrečiai užsiima kiti darbuotojai, pareiškėjas paaiškino, kad A. I. ieško atsarginių detalių automobiliams, o L. A., A. B. ir O. B. dirba vadybininkų pareigose. Paaiškindamas, kodėl V. F. neatlieka mokėjimų pagal pasirašytą su bendrove transporto priemonės išperkamosios nuomos sutartį Nr. 20170120-01, pareiškėjas nurodė, jog V. F. tapo nemokus. Pažymėjo, kad iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos surinktos medžiagos apie atliktą bendrovės veiklos patikrinimą matyti, jog pareiškėjo nurodytu adresu (duomenys neskelbtini) bendrovės nėra, o dokumentų apie UAB „Europinis kompleksas“ bendradarbiavimą su viešbučiais ir kavinėmis pareiškėjas nepateikė. Akcentavo, kad atlikus bendrovės patikrinimą, nustatyta, jog darbuotojai darbinės veiklos nevykdo: O. B. jokia konkrečia veikla neužsiima, o A. B. ir L. A. nors ir teigė, kad dirba visą darbo dieną ofise, tačiau ši informacija neatitinka tikrovės. Vertinant A. B. ir L. A. paaiškinimus, nustatyta, jog jie visiškai identiški, todėl mano, kad jie galimai buvo paruošti apklausai. Atsakovo teigimu, ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai ir išsamiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Mano, kad ginčijamas sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 17 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2017 m. lapkričio 9 d. pareiškėjas H. R. N. tuo pagrindu, jog užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kaip UAB „Europinis kompleksas“ akcininkas, Departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir dokumentus Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Kartu pareiškėjas pateikė ir savo vaiko A. R. N. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu. Departamentas ginčijamą sprendimą atsisakyti pakeisti leidimus gyventi Lietuvos Respublikoje ir išduoti daugkartines vizas priėmė, vadovaudamasis Įstatymo 19 straipsnio 1 ir 10 punktais bei 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais.Teismas pažymėjo, kad Departamento surinkti įrodymai (patikrinimas vietoje, darbuotojų apklausa, vieno automobilio turėjimas vykdant taksi paslaugas) patvirtina, jog bendrovės darbuotojai darbinės veiklos bendrovėje nevykdo, jokia konkrečia veikla neužsiima, jie įdarbinti tik formaliai, nes vykdyti taksi paslaugas su vienu automobiliu yra sudėtinga arba apskritai neįmanoma. Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai, kad apklausti ne visi darbuotojai, šiai bylai įtakos neturi, nes atsakovui užteko duomenų priimti sprendimą, jį tinkamai pagrįsti. Dėl pareiškėjo H. R. N. teiginių, kad jis nebuvo išklausytas, teismas akcentavo, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtintu „Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašu“ (toliau – ir Tvarkos aprašas), Departamentui, nagrinėjančiam užsieniečio bylą, nenustatyta pareiga kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų. Teismas sprendė, kad atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, pagrįstai atsisakė pakeisti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui, nes jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu, o pareiškėjo vaikas neatitinka sąlygų dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo šeimos susijungimo atveju, kadangi pareiškėjui neišduotas leidimas laikinai gyventi.Atsižvelgdamas į tai, kad Departamentas atsisakė pakeisti pareiškėjui ir jo sūnui leidimą laikinai gyventi, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog pareiškėjai neatitinka Vizų aprašo 66.102 papunktyje nustatyto daugkartinės nacionalinės vizos išdavimo pagrindo ir 2016 m, kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 2016/399, nustatančio taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijos kodekso (toliau – ir Šengeno sienų kodeksas) 6 straipsnio 1 dalies c punkte nustatytų atvykimo sąlygų. Teismas atkreipė dėmesį, kad įvertinus tai, jog pareiškėjai siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjų nelegalios migracijos grėsmė. Įvertinęs nurodytų aplinkybę teismas konstatavo, kad atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 19 straipsnio 10 punktu, pagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjams nacionalinę vizą.Išanalizavęs ginčijamo sprendimo turinį pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovo priimtas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.
III.
Pareiškėjai apeliaciniu skundu prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 17 d. sprendimą ir jų skundą tenkinti; 2) bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir kviesti liudytojais UAB „Europinis kompleksas“ darbuotojus A. B., L. A. ir O. B.; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir teigia, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, neįsigilino į bendrovės teikiamų paslaugų specifiką, o teismas gilesnės faktinių aplinkybių analizės taip pat neatliko. Pažymi, kad UAB „Europinis kompleksas“ veiklą Lietuvoje vykdo teisėtai nuo 2014 m., teikia ataskaitas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdymai ir Valstybinei mokesčių inspekcijai.Pareiškėjų teigimu, pirmosios instancijos teismas be jokio faktinio pagrindo sprendė, jog bendrovė valdo tik vieną automobilį, taip pat neatkreipė dėmesio į išperkamosios nuomos ir automobilių kreditavimo sutartis. Nurodo, kad dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo bendrovė yra kreipusis į teismą. Pažymi, kad bendrovei reklama nėra būtina, nes pagrindinė veikla susijusi su taksi paslaugomis ir klientų paieška, todėl darbuotojai didžiąją darbo dienos laiko dalį lankosi pas potencialius klientus. Akcentuoja, kad O. B. paaiškinimai neturėtų būti vertintini kaip objektyvūs, kadangi ji dar prieš apklausą įspėta dėl darbo sutarties nutraukimo dėl pravaikštų ir prastų darbo rezultatų. Pareiškėjai pažymi, kad ginčijamame sprendime nėra nurodytas nei vienas Tvarkos aprašo 100 punkto pagrindas, kuriuo būtų galima vertinti, jog bendrovė veikia fiktyviai. Mano, kad vien O. B. paaiškinimai nesudaro pagrindo išvadai dėl bendrovės fiktyvumo, o atsakovas ginčijamame sprendime nepagrįsdamas minėtų argumentų, pažeidė VAĮ 8 straipsnio reikalavimus. Atkreipia dėmesį, kad bendrovės darbuotojai piktnaudžiavo savo įgaliojimais ir teigė faktus, kurie neatitinka tikrovės. Pareiškėjų nuomone, UAB „Europinis kompleksas“ atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, pareiškėjas H. R. N. realiai užsiima bendrovės veikla, todėl pirmosios instancijos teismui neatlikus išsamios faktinių aplinkybių analizės, skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nebuvo konstatuota, jog UAB „Europinis kompleksas“ yra fiktyvi. Pažymi, kad ginčijamas sprendimas priimtas nustačius, jog pareiškėjai pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, o ne padarius išvadą, kad bendrovė fiktyvi. Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundu argumentais, jog bendrovės patikrinimas atliktas darbuotojams piktnaudžiaujant savo įgaliojimais ir pažeidžiant gero administravimo principą, nes pagrindo abejoti išsamiais ir objektyviais duomenimis nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas neturėjo. Mano, kad nepagrįstas pareiškėjų argumentas, jog ginčijamas sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2018 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. (15/4-1)31-33(64)171-41, Nr. 34(65)171-42, kuriuo atsisakyta pakeisti pareiškėjams leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei išduoti jiems daugkartines nacionalines vizas, teisėtumo ir pagrįstumo.Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjų skundą atmetė, spręsdamas, jog atsakovas pagrįstai atsisakė pakeisti pareiškėjui ir jo vaikui leidimus laikinai gyventi bei išduoti jiems daugkartines nacionalines vizas Įstatymo 19 straipsnio 1 ir 10 punktų bei 35 straipsnio 1 dalies 2, 12, ir 14 punktų pagrindais.Pareiškėjai apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas neatliko išsamios ir visapusiškos faktinių aplinkybių analizės, todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl bendrovės fiktyvumo ir neatitikimo Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtina, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018).Deklaratyvūs pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neatliko išsamaus, visapusiško įrodymų tyrimo, netinkamai įvertino ginčo šalių pateiktus dokumentus, dėl ko priėmė nemotyvuotą sprendimą, nepatvirtina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad priimtas sprendimas yra nemotyvuotas ar neatitinkantis ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimų, sprendimas nėra formalus bei fiktyvus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjams, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų. Taigi byloje nėra duomenų, kurie suteiktų pagrindą konstatuoti pareiškėjų teisės į nešališką teismą pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1854-624/2018).Nagrinėjamoje byloje leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui H. R. N. išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintu pagrindu, t. y. kai užsienietis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Šiai įstatymo nuostatai konkretizuoti skirtas to paties įstatymo 45 straipsnis (straipsnio redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.), apibrėžiantis sąlygas, kurioms esant užsieniečiui, užsiimančiam ir ketinančiam toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, gali būti išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, be kita ko, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo (Įstatymo 45 str. 1 d. 1 p.).Teisėjų kolegija pabrėžia, jog vien formalus Įstatymo 45 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas per se (lot. savaime) nereiškia, kad užsieniečiui turi būti išduotas atitinkamas leidimas arba kad šis leidimas nebus panaikintas iki pasibaigiant jo galiojimo terminui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014). Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje numatyti pagrindai, kuriems esant atsisakoma išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi. Nagrinėjamu atveju pareiškėjams atsisakyta pakeisti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12, ir 14 punktų pagrindais, numatančiais, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas arba kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi; egzistuoja rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė; užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (Įstatymo 35 str. 1 d. 2, 12, 14 p.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad UAB „Europinis kompleksas“ neatitinka UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų. Byloje nustatyta, jog nurodytu veiklos vykdymo adresu: (duomenys neskelbtini), UAB „Europinis kompleksas“ nėra, ant kabineto durų pakabinta bendrovės „Visenta“ iškaba. Pareiškėjas H. R. N., teikdamas, jog bendrovei reklama nėra būtina, kadangi didžiąją darbo dienos dalį bendrovės darbuotojai praleidžia lankydamiesi pas potencialius klientus, o ofise nuolat būna vienas ar du darbuotojai, nepateikė minėtas aplinkybes pagrindžiančių įrodymų, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, prielaida, jog bendrovė nurodytu adresu realios veiklos nevykdo nėra paneigta. Be to, nei vienas iš UAB „Europinis kompleksas“ darbuotojų patikrinimo metu bendrovės veiklos vykdymo adresu nebuvo rastas. Pažymėtina ir tai, kad bendrovės darbuotojai A. B. ir L. A., teigdami, jog visą darbo dieną dirba bendrovės ofise, pateikė identiškus paaiškinimus, kas atsakovui sudarė pagrindą išvadai, jog darbuotojai galimai buvo paruošti apklausai. Tuo tarpu O. B. paaiškino, jog ji įdarbinta bendrovėje „tik ant popieriaus“, į darbą nevaikšto, jokių funkcijų bendrovėje neatlieka ir darbo užmokestis jai nėra mokamas. Nors pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo, jog O. B. paaiškinimai neturėtų būti vertinami kaip objektyvūs, kadangi ji prieš atsakovui atliekant patikrinimą buvo įspėta dėl atleidimo iš darbo, teisėjų kolegija pažymi, kad O. B. parodymai nėra vienintelis įrodymas nagrinėjamoje byloje, kuriuo pirmosios instancijos teismas rėmėsi priimdamas skundžiamą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas, sutikdamas su atsakovo išvada, jog UAB „Europinis kompleksas“ neatitinka UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, taip pat įvertino aplinkybę, kad bendrovė šiuo metu taksi paslaugas teikia vienu automobiliu, ir nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog taksi paslaugų veikla plečiasi, byloje nustatytos aplinkybės, tame darbe ir duomenys apie nuomininkų nevykdomus sutartinius įsipareigojimus, nepatvirtina pareiškėjo teiginių dėl vykdomos veiklos realumo ir efektyvumo. Šiame kontekste pažymėtina, kad Įstatymo prasme fiktyvia įmone laikoma ne neegzistuojanti ar visiškai veiklos nevykdanti įmonė, tačiau Juridinių asmenų registre įregistruotas privatusis juridinis asmuo arba užsienio juridinio asmens ar kitos organizacijos (toliau – užsienio valstybėje įsteigta įmonė) filialas ar atstovybė, kurie buvo įsteigti ar įsigyti siekiant ne vykdyti šio juridinio asmens steigimo dokumentuose ar užsienio valstybėje įsteigtos įmonės filialo ar atstovybės nuostatuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, o užsieniečiui – šio juridinio asmens dalyviui, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, vadovui arba perkeliamam įmonės viduje užsieniečiui – gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 2 str. 6 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4233-624/2018). Taigi nagrinėjamo ginčo – dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje čia vykdomos ir ketinamos toliau vykdyti teisėtos veiklos pagrindu Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12, 14 punktuose numatytais pagrindais – kontekste aplinkybės, susijusios su pareiškėjo ir jo sūnaus buvimu Lietuvos Respublikoje iki prašymo dėl leidimo išdavimo ir asmeninio pobūdžio planais, nėra reikšmingos, kadangi jų buvimas / nebuvimas, esant pagrindui konstatuoti su UAB „Europinis kompleksas“ veikla (jos nebuvimu) susijusias aplinkybes, nesudarytų pagrindo keisti ar naikinti ginčijamą atsakovo sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pagrįstai taikė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12, ir 14 punktų pagrindus.Pripažinus, kad Migracijos departamentas pagrįstai atsisakė pakeisti pareiškėjui ir jo sūnui leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjai neatitinka Vizų aprašo 66.102 papunktyje nustatyto daugkartinės nacionalinės vizos išdavimo pagrindo ir Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalies c punkte nustatytų atvykimo sąlygų (negali pagrįsti numatomo buvimo tikslo), todėl jų atžvilgiu pagrįstai taikytos Įstatymo 19 straipsnio 1 ir 10 punktų nuostatos. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo priimto ginčijamo sprendimo turinį, neturi teisinio pagrindo sutikto su pareiškėjo apeliacinio skundu argumentu, jog atsakovas pažeidė VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, kadangi ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (atsisakymas pakeisti leidimą laikinai gyventi) yra motyvuotas. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad Migracijos departamentas ginčijamu sprendimu Įstatymo 19 straipsnio 1 ir 10 punktų bei 35 straipsnio 1 dalies 2, 12, ir 14 punktų pagrindais pagrįstai atsisakė pakeisti pareiškėjui ir jo sūnui leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir išduoti daugkartines nacionalines vizas, o pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjų apeliacinį skundą, vadovaujantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.Pareiškėjai apeliacinį skundą prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir apklausti liudytojais UAB „Europinis kompleksas“ darbuotojus A. B., L. A. ir O. B.. Vertindama šį prašymą teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 141 straipsnio 1 dalis nustato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Pareiškėjai pateiktą prašymą iš esmės grindžia aplinkybe, jog bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu jų interesai nebuvo atstovaujami profesionalaus teisininko, dėl ko jie nesuprato proceso eigos ir neišreiškė visų prašymų bei paaiškinimų. Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą bei pateiktą prašymą, akcentuoja, jog pareiškėjai pirmosios instancijos teisme buvo atstovaujami advokato, o prašymas dėl liudytojų apklausos teismo protokoline nutartimi atmestas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismo atsisakymas apklausti liudytojais UAB „Europinis kompleksas“ darbuotojus nevertintinas kaip proceso pažeidimas, pareiškėjas H. R. N. ne tik pats dalyvavo teismo posėdyje, bet ir buvo atstovaujamas profesionalaus teisininko, pareiškėjams nebuvo sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamu klausimu. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Be to, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek apeliacinio proceso metu pareiškėjai turėjo visas galimybes pasinaudoti turimomis procesinėmis teisėmis (teikti paaiškinimus, įrodymus ir kt.) (ABTĮ 51, 53 str.). Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, dėl kurių apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Pareiškėjai, prašydami nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka, nenurodė jokių išskirtinių bylos aplinkybių, dėl kurių turėtų būti daroma išimtis ir apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, todėl administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu bei 148 straipsnio 1 dalimi,
nutaria:
Pareiškėjų H. R. N. ir A. R. N. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.