Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos J. Z. atskirąjį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 23 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2FB-697-339/2015, pagal pareiškėjos J. Z. pareiškimą suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Sergel“, akcinei bendrovei Citadele bankui, BIGBANK AS filialui, akcinei bendrovei SEB bankui, akcinei bendrovei DNB bankui, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, uždarajai akcinei bendrovei „General Financing“, Nordea Bank Finland PLC Lietuvos skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, uždarajai akcinei bendrovei „Būsto paskolų draudimas“, A. P. R., M. R., Lindorff Oy filialui, bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Šilumos priežiūra“, D. Z., akcinei bendrovei Šiaulių bankui, „Swedbank“, akcinei bendrovei, uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“, akcinei bendrovei LESTO, advokatui L. B., A. S., J. G. dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo esmė

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (LR CPK 329 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 straipsnis).

Byloje kilo ginčas dėl teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

LR FABĮ įstatymo paskirtis yra sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (LR FABĮ 1 straipsnio 1 dalis). Pagal LR FABĮ 6 straipsnio 1 dalį, teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą tuomet, jei nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra LR FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. Teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu pareiškimo iškelti fizinio asmens bankroto bylą nagrinėjimo metu teismas nustato, kad fizinio asmens būklė neatitinka šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodytosios (LR FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 1 punktas).Vadovaujantis LR FABĮ 2 straipsnio 2 dalimi, fizinio asmens nemokumas - tai fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas.

Nagrinėjamos bylos duomenimis, Telšių rajono apylinkės teismas 2015 m. kovo 23 d. nutartimi pareiškėjos J. Z. pareiškimą atsisakė priimti kaip neteismingą Telšių rajono apylinkės teismui bei pateiktą, jau esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui, priimtam dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Teismas sprendė, kad pareiškėjos nuolatinė gyvenamoji vieta yra Vilniuje, o bankroto pareiškėjai iškėlimo klausimas jau buvo išspręstas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014m. birželio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2FB-20880-905/2014. Apeliantė su teismo priimta nutartimi nesutinka, teigia priešingai ir nurodo, kad jos nuolatinė gyvenamoji ir darbo vieta yra Telšių mieste, bei, kad LR FABĮ nenustato jokių apribojimų pasikeitus faktinėms aplinkybėms pakartotinai kreiptis dėl fizinio asmens bankroto iškėlimo. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias pareiškimo dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo priėmimą, formaliai aiškino nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo kriterijų taikymą, ir dėl ko priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nutartį.

Pažymėtina, kad LR FABĮ 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad fizinis asmuo pareiškimą iškelti bankroto bylą pateikia vietovės, kurioje yra fizinio asmens gyvenamoji vieta, apylinkės teismui LR CPK nustatyta tvarka. LR CK 2.12 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, reiškianti asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi, yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta. Fizinis asmuo pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jeigu jis Lietuvos Respublikoje savo valia įkuria ir išlaiko savo vienintelę arba pagrindinę gyvenamąją vietą, ketindamas čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą; šis ketinimas gali būti išreikštas, be kita ko, asmeniui faktiškai būnant Lietuvos Respublikoje, taip pat nustačius asmeninius ar verslo ryšius tarp jo ir Lietuvos Respublikos asmenų arba remiantis kitais kriterijais (LR CK 2.12 straipsnio 2 dalis). Asmuo faktiškai gali gyventi keliose gyvenamosiose vietose ir tokiais atvejais vieta, su kuria asmuo yra labiausiai susijęs (kur yra asmens turtas ar didžioji turto dalis, kur yra jo darbo vieta arba kur jis gyvena ilgiausiai), laikoma jo pagrindine gyvenamąja vieta; tokiu atveju, nustatant asmens nuolatinę gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į tai, kur yra jo pagrindinė gyvenamoji vieta (LR CK 2.16 straipsnio 2 dalis). LR CK 2.17 straipsnyje išvardyti asmens gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai: atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę ir tęstinumą, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuosiuose registruose, taip pat į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą. Teismų praktikoje pažymėta, kad fizinio asmens nuolatine gyvenamąja vieta pripažįstama ta vieta, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena (LR CK 2.12 straipsnio 1 dalis, 2.16 straipsnis). Vienas iš būdų nustatyti asmens gyvenamąją vietą yra gauti informaciją iš Gyventojų registro, kuriame yra kaupiami duomenys apie Lietuvos Respublikos piliečių asmens duomenis, taip pat gyvenamąją vietą, t. y. Gyventojų registro pažymoje nurodytas asmens gyvenamosios vietos adresas laikytinas asmens gyvenamąja vieta, kol šie duomenys yra nepaneigti kitų įrodymų. Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad gyvenamosios vietos deklaravimas viešajame registre yra tik vienas iš fizinio asmens gyvenamąją vietą apibūdinančių kriterijų, tuo tarpu nustatant asmens gyvenamąją vietą, be gyvenamosios vietos deklaravimo, svarbūs ir kiti kriterijai, kaip antai: faktinio gyvenimo toje vietoje trukmė bei tęstinumas, paties asmens vieši pareiškimai apie savo gyvenamąją vietą. (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-152/2011). Jei asmuo gyvena keliose vietose, bet deklaruoja tik vieną, tokiais atvejais teismai neturėtų vadovautis vien gyvenamosios vietos duomenimis gyventojų registre sprendžiant apie asmens gyvenamąją vietą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2014).

Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų ir pareiškėjos pateiktų procesinių dokumentų turinio matyti, kad pareiškėja nuolatinę savo gyvenamąją ir darbo vietą nurodo (duomenys neskelbtini) (1-10 b.l.). 2015-02-17 gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. 1 matyti, kad pareiškėja išsinuomojo gyvenamąsias patalpas – namo dalį, esančią adresu (duomenys neskelbtini), nuomos sutarties terminas – nuo 2015-02-17 iki 2016-02-17 (141-143 b.l.). Iš nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad pareiškėjai ir jos sutuoktiniui D. Z. nuosavybes teise priklauso nekilnojamasis turtas – butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini) (26-27 b.l.). Iš kitų pareiškėjos pateiktų priedų – 2015-01-15 Vilniaus teritorinės darbo biržos Vilniaus miesto skyriaus pažymos Nr. W/1-179 (40 b.l.), 2013-09-13 Vilniaus priklausomybės ligų centro pažymos Nr. 14378 (42 b.l.), 2015-01-03 skolos raštelio (137 b.l.), matyti, kad pareiškėjos gyvenamoji vieta nurodyta (duomenys neskelbtini). Iš Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pažymos matyti, kad pareiškėja nuo 2006-03-01 yra apskaityta Vilniaus miesto savivaldybėje (41 b.l.). Įvertinęs nurodytų aplinkybių visumą, tai, kad asmens nuolatinės gyvenamosios vietos klausimas yra fakto klausimas, kuris nustatomas pagal objektyviuosius (asmens turto, darbo vieta, šeimos gyvenamoji vieta ir pan.) ir subjektyviuosius (asmens ketinimas tam tikrą valstybę pripažinti savo interesų vieta) kriterijus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad nors rašytinių duomenų įrodančių, jog pareiškėjos darbo vieta yra Telšių mieste, pareiškėja nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė, tačiau pateikta gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis bei pačios pareiškėjos viešas deklaravimas, kad jos nuolatinė gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), suteikia pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas padaręs išvadą, kad pareiškėjos nuolatinė gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), neišsiaiškino visų bylai reikšmingų aplinkybių, neišsamiai įvertino byloje pateiktus įrodymus. Pažymėtina, kad pagal LR CPK nuostatas, jeigu procesiniai dokumentai neatitinka jų formai ir turi­niui keliamų reikalavimų arba nesumokėtas žyminis mokestis, teismas priima nutartį ir nustato pakankamą terminą, tačiau ne trumpesnį kaip septynios dienos, trūkumams pašalinti (LR CPK 115 straipsnio 2 dalis). Konkrečiu atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismui kilus abejonėms dėl nuolatinės pareiškėjos gyvenamosios vietos, teismas turėjo objektyvų pagrindą taikyti trūkumų šalinimo institutą, įpareigodamas pareiškėją pateikti papildomus duomenis, patvirtinančius jos nurodytas aplinkybes. Remiantis nurodytu, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai neišsiaiškinęs pareiškėjos nuolatinės gyvenamosios vietos klausimo, formaliai taikė LR CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas ir galimai nepagrįstai apribojo pareiškėjos teisę pasinaudoti LR FABĮ nuostatomis kreipiantis dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo.

Taip pat apeliacinės instancijos teismas įvertinęs bylos medžiagą, sutinka su apeliantės argumentais, kad LR FABĮ nuostatos nenumato draudimo pasikeitus faktinėms aplinkybėms pakartotinai kreiptis į teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo bei vertina, kad konkrečiu atveju LR CPK 137 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos turi būti taikomos atsižvelgiant į LR FABĮ paskirtį bei reglamentuojamų civilinių santykių specifiką. Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-01-15 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2FB-2176-872/2014 iškėlė pareiškėjai bankroto bylą, tačiau ši nutartis Vilniaus apygardos teismo 2014-04-04 nutartimi buvo panaikinta ir byla perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2S-817-467/2014). Bylą išnagrinėjęs iš naujo, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-06-27 priėmė nutartį atsisakyti iškelti pareiškėjai bankroto bylą. Nagrinėdamas minėtą civilinę bylą teismas nustatė, kad pareiškėja neatitinka sąžiningumo kriterijų, bei pripažino, kad pareiškėjos nesąžiningi veiksmai kreditorių atžvilgiu turėjo įtakos pareiškėjos nemokumui atsirasti (Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2FB-20880-905/2014). 2014-08-27 Vilniaus apygardos teismas nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-1922-340/2014, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-06-27 nutartį paliko nepakeistą. Po Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-06-27 nutarties įsiteisėjimo pareiškėja dar du kartus kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo. Minėtose bylose pareiškėjos pareiškimus dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo atsisakyta priimti, nenustačius naujų esminių aplinkybių (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-01-30 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2FB-7859-600/2015; Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-02-23 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2FB-11583-910/2015). Konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas įvertinęs nurodytas faktines aplinkybes sprendė, kad yra pagrindas atsisakyti priimti pareiškėjos pareiškimą, remiantis LR CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatomis, nustatančioms, kad teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu yra įsiteisėjęs teismo arba arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo atsisakymą ieškinio ar patvirtinti šalių taikos sutartį, tačiau iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad teismas nevertino ir neanalizavo ar pareiškėjos nurodytos faktinės aplinkybės yra tapačios anksčiau teismams teiktuose pareiškimuose nurodytoms aplinkybėms, neįpareigojo pareiškėjos pateikti duomenis apie naują pareiškimo faktinį pagrindą – naujas aplinkybes, kuriomis būtų grindžiamas jos reikalavimas dėl bankroto bylos iškėlimo. Kaip minėta, LR FABĮ nedraudžia pakartotinai kreiptis su tuo pačiu reikalavimu dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu toks klausimas teismo jau buvo spręstas ir bankroto byla fiziniam asmeniui nebuvo iškelta. Įstatymas draudžia teismui priimti nagrinėti ieškinį, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (LR CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Pažymėtina, jog ieškinio pagrindas pripažįstamas tapačiu, kai ieškinys grindžiamas tais pačiais juridiniais faktais, taip pat reikalavimo grindimas iš esmės tais pačiais, tačiau papildytais ar (ir) patikslintais faktais taip pat reiškia tapataus ieškinio pareiškimo situaciją. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas atsisakydamas priimti pareiškėjos pareiškimą formaliai taikė LR CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatas, nes išsamiai neįvertino ir nesiaiškino ar pareiškėja pakartotinį pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo grindžia aplinkybėmis, dėl kurių jau buvo pasisakyta ir kurios jau buvo įvertintos įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo procesiniu sprendimu civilinėje byloje Nr. 2FB-20880-905/2014, ar nurodo naujai atsiradusias esmines aplinkybes, dėl kurių jos pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo turėtų būti išnagrinėtas iš naujo.

Remdamasis aukščiau išdėstytu, vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, LR FABĮ nuostatomis bei siekdamas užtikrinti teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos principo tinkamą realizavimą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad atskirasis skundas yra pagrįstas ir tenkintinas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo 2015 m. kovo 23 d. nutartis naikintina ir pareiškėjos J. Z. pareiškimo dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (LR CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 23 d. nutartį ir pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pareiškėjai J. Z. priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintą kopiją išsiųsti pareiškėjai.