Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

1. Pareiškėjas E. V. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2019 m. vasario 25 d. sprendimą Nr. 21R-(AG-93/03-2019) (toliau – ir Komisijos sprendimas); panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra) 2018 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. SKP-97 „Dėl E. V. išmokėtos paramos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Perėjimas prie ne žemės ūkio veiklos“ susigrąžinimo“ (toliau – ir Agentūros sprendimas); priteisti iš Agentūros bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Agentūros sprendimu nuspręsta taikyti jam sankciją – susigrąžinti visas išmokėtas paramos lėšas 169 193,45 Eur, nutraukti Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Perėjimas prie ne žemės ūkio veiklos“ taikomą 2011 metų paraiškoms paramos sutartį (toliau – ir Paramos sutartis). Pareiškėjas teigė, kad Paramos sutartį jis pasirašė 2012 m. liepos 13 d., pagal ją pareiškėjo įgyvendinamo projekto „Alternatyvaus verslo kūrimas ūkyje“ Nr. 3VĮ-KK-11-1-008502-PR001 (toliau – ir Projektas) priežiūra vykdoma 5 metus nuo Paramos sutarties pasirašymo datos, t. y. iki 2017 m. liepos 13 d., todėl Agentūros 2018 m. lapkričio 26 d. sprendimas priimtas jau po to, kai pasibaigė Paramos sutarties priežiūros laikotarpis, t. y. praleidus senaties terminą. Pareiškėjas pabrėžė, kad Agentūra privalėjo sustabdyti pažeidimo tyrimą, nes Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT) atlieka ikiteisminį tyrimą. Pareiškėjas teigė, jog nėra aišku, ar pasitvirtins FNTT tyrimo metu jam pateikti įtarimai, todėl Agentūra nepagrįstai remiasi dar nepasibaigusio FNTT tyrimo duomenimis. Pareiškėjas teigė, kad jo atžvilgiu turi būti užtikrintas nekaltumo prezumpcijos laikymasis. Pareiškėjas nurodė, kad Agentūra nepagrįstai teigė, jog jis tariamai be rašytinio Agentūros sutikimo perleido kitam asmeniui už paramos lėšas įgytą nuosavybę ne Projekte nurodytai veiklai vykdyti. Pareiškėjas pabrėžė, kad Agentūra ar FNTT nėra nustačiusios faktinių aplinkybių, jog jis pardavė jam priklausiusį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini) (pastato unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir Pastatas) uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Matesa“, UAB „Kepa Kepa“ ar kitam trečiajam asmeniui. Pareiškėjas pažymėjo, kad Agentūra, norėdama pagrįsti, jog viešieji pirkimai buvo fiktyvūs, turėtų pateikti atitinkamą poziciją pagrindžiančius įrodymus, aiškiai nurodyti, kokios konkrečiai Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo nuostatos buvo pažeistos, o sankcijas turėtų taikyti proporcingas pagal Agentūros direktoriaus 2013 m. sausio 23 d. įsakymu Nr. BR1-83 patvirtintą Sankcijų pareiškėjams, paramos gavėjams, pažeidusiems pirkimų vykdymo tvarką, taikymo metodikos (toliau – ir Metodika) redakciją, kuri galiojo konkretaus tariamo pažeidimo įvykdymo metu (kepimo įranga buvo įsigyta 2013 m. rugpjūčio 5 d., du automobiliai 2013 m. rugpjūčio 30 d.).

3. Pareiškėjas teigė, kad Agentūra nepateikė pagrindžiančių argumentų, kodėl reikia taikyti visos paramos, o ne dalies susigrąžinimą, nepaaiškino, kokie konkrečiai Europos Sąjungos ar Lietuvos Respublikos teisės aktai, susiję su Projekto įgyvendinimu, buvo pažeisti, taigi nepagrindė, kad jo atžvilgiu gali būti taikomas Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos administravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-153 (toliau – ir Administravimo taisyklės) 197.3 punktas, numatantis paramos ar jos dalies susigrąžinimo sankciją. Pareiškėjas teigė, kad netgi nustačius pažeidimą, su kuo jis kategoriškai nesutiko, jam turėjo būti skirta proporcinga sankcija, kuri turėjo būti nustatyta atsižvelgiant į padaryto pažeidimo sunkumą, pobūdį ir faktines aplinkybes.