Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Rūtos Miliuvienės ir Jolitos Rasiukevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų E. D., L. D. ir R. D. skundą atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Justiniškių seniūnijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir G. D. dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Justiniškių seniūno 2018 m. birželio 4 d. sprendimo Nr. A204-1127/18 (2.4.2.14-S4) „Dėl L. D., E. D. ir R. D. gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų panaikinimo“, kuriuo pareiškėjams panaikinti Gyvenamosios vietos deklaravimo duomenys, teisėtumas ir pagrįstumas.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, nustatyta, jog G. D. 2018 m. gegužės 14 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijai pateikė prašymą (reg. Nr. A203-984/18 (2.4.2.14-S4)) „Dėl gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų panaikinimo“ (toliau – ir Prašymas), prašydama panaikinti pareiškėjų gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis, nes pareiškėjai gyvena kitoje vietoje (b. l. 68).

Seniūnija 2018 m. gegužės 14 d. raštu Nr. A6-1782318 (2.4.2.2.14-S4) „Dėl gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų panaikinimo“ informavo pareiškėją R. D., o 2018 m. gegužės 14 d. raštu Nr. A6-1782/18 (2.4.2.2.14-S4) „Dėl gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų panaikinimo“ – pareiškėją L. D., jog 2018 m. gegužės 14 d. gavo G. D. prašymą panaikinti jų gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis Gyvenamojoje vietoje, prašydama atvykti į Seniūniją jos darbo laiku. Taip pat nurodė, kad jeigu per 10 kalendorinių dienų neatvyks ir nepareikš prieštaravimo arba sutikimo, sprendimas bus priimtas jiems nedalyvaujant (b. l. 69, 70).

Seniūnija Sprendimu, vadovaudamasi VAĮ 14 straipsniu, išnagrinėjusi G. D. prašymą ir nustačiusi, kad ji yra buto adresu: (duomenys neskelbtini), savininkė, šiuo adresu R. D. gyvenamąją vietą deklaravo nuo 2000 m. birželio 16 d., L. D. – nuo 2003 m. rugpjūčio 6 d., E. D. – nuo 2009 m. vasario 3 d., kad pareiškėjams 2018 m. gegužės 14 d. registruotais laiškais buvo išsiųstas pranešimas dėl Seniūnijoje gauto G. D. prašymo panaikinti pareiškėjų Gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis, tačiau jie per pranešime nurodytą terminą į Seniūniją neatvyko, į pranešimą neatsiliepė ir prieštaravimų nepateikė, vadovaudamasi VAĮ 27 straipsnio 2 punktu, Įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 6 punktu, Gyvenamosios vietos deklaravimo taisyklių, patvirtintų valstybės įmonės Registro centro direktoriaus 2018 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. V-24 „Dėl Gyvenamosios vietos deklaravimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės), 70 punktu, nusprendė panaikinti pareiškėjų Gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis (b. l. 72).

Sprendžiant dėl Sprendimo teisėtumo, nagrinėjamu atveju būtina įvertinti, ar viešojo administravimo subjektas, taikydamas Įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 6 punktą, turėjo pagrindą priimti ginčijamą sprendimą.

Pagal Įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 6 punktą, deklaravimo įstaiga deklaravimo duomenis panaikina, kai patalpos ar pastato savininkas (bendraturtis) deklaravimo įstaigai pateikia prašymą panaikinti jam priklausančioje patalpoje ar pastate savo gyvenamąją vietą deklaravusio asmens pateiktus neteisingus deklaravimo duomenis ar gyvenamąją vietą deklaravusio ir ją pakeitusio (išvykusio) asmens deklaravimo duomenis. Iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta ir Taisyklių 68.1 punkte, kuriame nustatyta, jog deklaravimo duomenys naikinami, jeigu gyvenamosios patalpos savininkas (bendraturtis) deklaravimo įstaigai pateikia prašymą panaikinti jam priklausančioje gyvenamojoje patalpoje savo gyvenamąją vietą deklaravusio ir ją pakeitusio (išvykusio) asmens deklaravimo duomenis.

Pažymėtina, jog byloje nekvestionuojamos aplinkybės, kad Sprendimą priėmė tinkamas (kompetentingas) subjektas – deklaravimo įstaiga (Įstatymo 8 str. 2 d., 10 str. 1 d., Taisyklių 70 p.), taip pat tai, kad prašymą deklaravimo įstaigai dėl gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų panaikinimo pateikė asmuo, turintis teisę teikti tokį prašymą (gyvenamosios patalpos savininkas) (Įstatymo 8 str. 3 d. 6 p.), todėl teismas šiais aspektais plačiau nepasisako.

Lingvistiniu teisės aiškinimo metodu aiškinant Įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 6 punktą, spręstina, jog šio punkto nuostata patvirtina, kad gyvenamosios vietos savininkas (ar keli šio bendro turto savininkai), turėdamas nuosavybės teisę į gyvenamąją patalpą, turi teisę kreiptis dėl gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų panaikinimo, jeigu tokie asmenys pateikė neteisingus deklaravimo duomenis arba jau negyvena gyvenamojoje patalpoje. Šiai teisės normai taikyti neturi esminės reikšmės tai, ar asmenys, deklaravę gyvenamąją vietą, turi kitą gyvenamąją vietą, nes tai nėra tiesiogiai susiję nei su daiktinės teisės – nuosavybės teisės turėtojo galimybe įgyvendinti šią savo teisę, nei su asmens, deklaravusio gyvenamąją vietą, teise gyventi toje vietoje, kur yra jo deklaruota gyvenamoji vieta. Įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 6 punkto taikymui esminę reikšmę turi tai, ar asmuo, besikreipiantis dėl gyvenamosios vietos duomenų panaikinimo, yra patalpos savininkas ir ar asmuo, kurio deklaravimo duomenis prašoma panaikinti, pateikė neteisingus deklaravimo duomenis ar negyvena gyvenamojoje patalpoje, kurioje yra deklaruota gyvenamoji vieta. Tik esant minėtoms sąlygoms galima panaikinti gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis pagal patalpos savininko prašymą, t. y. pagal kito asmens, negu to, kuris yra deklaravęs gyvenamąją vietą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punktą (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 1 d.), pagal kurį deklaravimo duomenys taisomi, keičiami ir naikinami, jeigu gyvenamosios patalpos savininkas (bendraturčiai) deklaravimo įstaigai pateikia prašymą pakeisti jam priklausančioje gyvenamojoje patalpoje savo gyvenamąją vietą deklaravusio ir ją pakeitusio asmens deklaravimo duomenis, yra konstatavęs, jog faktas, kad asmuo, kurio deklaruotą gyvenamąją vietą yra prašoma panaikinti, negyvena savininko, besikreipiančio administracine tvarka dėl tokių duomenų panaikinimo, gyvenamojoje patalpoje, turi būti akivaizdus ir neginčijamas. Minėtą faktą patvirtinančiu įrodymu gali būti teismo sprendimas dėl asmens iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos arba kiti akivaizdūs įrodymai patvirtinantys, kad asmuo negyvena gyvenamojoje patalpoje (pvz., asmuo ilgą laiką negyvena gyvenamojoje patalpoje). Minėtų įrodymų rinkimo procesas administracinėje procedūroje neturėtų būti daromas pernelyg sudėtingu, nes esant ginčui tarp fizinių asmenų dėl naudojimosi gyvenamąja patalpa, tai yra privataus pobūdžio ginčas, kurio viešojo administravimo subjektas neturės kompetencijos išspręsti (žr., pvz., 2012 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-2184/2012, 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1022-492/2015).

Taigi asmens gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų panaikinimas deklaravimo įstaigos sprendimu galimas tik neginčijamai nustačius, kad asmuo pateikė neteisingus deklaravimo duomenis arba asmuo deklaruotoje vietoje faktiškai negyvena.

Iš skundžiamo Sprendimo turinio, matyti, jog jame nėra konkrečiai nurodyta, kokiu Įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 6 punkte nustatytu pagrindu, t. y. ar dėl neteisingų deklaravimo duomenų pateikimo, ar dėl to, kad asmuo deklaruotoje vietoje faktiškai negyvena, nuspręsta panaikinti pareiškėjų Gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis. Tačiau įvertinus G. D. prašymą atsakovei, kuriame nurodyta, kad pareiškėjai gyvena kitoje vietoje, teigtina, jog atsakovė Sprendimą priėmė būtent dėl to, kad pareiškėjai negyvena Gyvenamojoje vietoje. Šią išvadą patvirtina ir atsakovės atsiliepimo teismui argumentas, kad Seniūnija konstatavo, jog pareiškėjai „nurodytame bute faktiškai negyvena“.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, sprendžia, jog byloje nėra duomenų, leidžiančių neabejotinai tvirtinti, kad pareiškėjai faktiškai negyvena Gyvenamojoje vietoje. Vien tai, kad, kaip nurodo atsakovė Sprendime, pareiškėjai neatvyko į Seniūniją per pranešimuose nustatytą terminą ir nepareiškė prieštaravimų dėl G. D. prašymo, negali būti pagrindu išvadai, kad pareiškėjai faktiškai negyvena Gyvenamojoje vietoje. Pažymėtina, jog pareiškėjai skunde teismui nurodė, jog Seniūnijos Pranešimą pašte atsiėmė 2018 m. birželio 6 d., t. y. vėliau, nei buvo priimtas Sprendimas. Atsakovė duomenų, kada pareiškėjams faktiškai buvo įteikti jos registruotu paštu siųsti pranešimai, teismui nepateikė. Taip pat pastebėtina, jog pareiškėjai skunde teismui nurodė, kad G. D. yra įrengusi dar vieną buto Nr. 17 pašto dėžutę ir pateikė tai patvirtinančius duomenis (b. l. 23).

Pareiškėjų teigimu, jų gyvenimo faktą Gyvenamojoje vietoje patvirtina su skundu teismui pateiktos fotonuotraukos, kuriose nufotografuotos buto, nuosavybės teise priklausančio G. D., gyvenamosios patalpos, ir dokumentai, patvirtinantys, jog pareiškėjas R. D. už butą mokėjo mokesčius (b. l. 7–11, 20–22). Teismo vertinimu, pareiškėjų pateikti įrodymai taip pat nėra pakankami vienareikšmiškai išvadai, jog pareiškėjai faktiškai gyvena Gyvenamojoje vietoje.

Teisėjų kolegijos nuomone, deklaravimo duomenų panaikinimo teisinės pasekmės yra susijusios ir su tam tikrų socialinių garantijų praradimu, todėl tai leidžia teigti, kad Įstatymo numatytų sąlygų taikymas galimas tik tais atvejais, kai yra pašalintos visos ar beveik visos abejonės dėl asmens, kurio deklaravimo duomenis prašoma panaikinti, gyvenimo (negyvenimo) gyvenamojoje patalpoje, kai dėl to nekyla jokių ginčų. Konkrečiu atveju atsakovei kilo pareiga nustatyti, kad pareiškėjai deklaruotoje gyvenamojoje vietoje faktiškai negyvena, tačiau ji šios pareigos neįvykdė.

Kaip teisingai teismui nurodo atsakovė atsiliepime į pareiškėjų skundą, deklaravimo įstaiga – Seniūnija – yra viešojo administravimo subjektas, todėl ji yra saistoma gero administravimo principo imperatyvų. Šis principas įtvirtintas tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje, kurioje nustatyta, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, tiek Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnyje. Iš gero administravimo principo išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2273-556/2016, 2018 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-365-415/2018). VAĮ 8 straipsnio 1 dalis įpareigoja viešojo administravimo subjektą, priimantį individualų administracinį aktą, šį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomas poveikio priemones motyvuoti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, savo jurisprudencijoje formuodamas VAĮ 8 straipsnio taikymo praktiką, yra pažymėjęs, jog viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (žr., pvz., 2013 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-658/2013). Kaip ne kartą akcentavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje A520-2294/2012, 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015). Tuo tarpu pareigos nustatyti juridinių faktų visetą, būtiną ir pakankamą teisės normai taikyti, nesilaikymas nedera nei su gero administravimo principo, nei su VAĮ 8 straipsnio imperatyvais (žr., pvz., 2016 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2617-575/2016). VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trūkumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą (žr., pvz., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2359/2012, 2016 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2957-520/2016).

Teisėjų kolegija, įvertinusi faktines bylos aplinkybes Įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 6 punkto kontekste, konstatuoja, jog Seniūnija nepateikė pakankamų įrodymų, pagrindžiančių faktą, jog pareiškėjai Gyvenamojoje vietoje negyvena. Ši išvada sudaro pagrindą pripažinti, jog atsakovė neįvykdė pareigos nustatyti juridinių faktų visetą, būtiną ir pakankamą Įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 6 punktui taikyti, o tai nedera nei su gero administravimo principo, nei su VAĮ 8 straipsnio imperatyvais. Minėti Seniūnijos Sprendimo turinio trūkumai, t. y. tai, kad šis individualus administracinis aktas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), VAĮ 8 straipsnio 1 dalies prasme yra esminiai, kliudantys asmenims įgyvendinti bei ginti savo teises ir įstatymo saugomus interesus, apibrėžti ginčo ribas, kas sudaro pagrindą administracinį sprendimą panaikinti. Išdėstytos priežastys lemia išvadą, jog Seniūnijos 2018 m. birželio 4 d. sprendimas Nr. Nr. A204-1127/18 (2.4.2.14-S4) „Dėl L. D., E. D. ir R. D. gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų panaikinimo“ negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu ir turi būti panaikintas kaip neteisėtas iš esmės, nes savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui – VAĮ 8 straipsniui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str. 1 d. 1 p.). Atitinkamai, G. D. 2018 m. gegužės 14 d. prašymas turi būti išspręstas iš naujo bei iš esmės, laikantis įstatymų nustatytų reikalavimų, todėl Seniūnija įpareigojama iš naujo išnagrinėti G. D. prašymą dėl gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų panaikinimo pareiškėjų atžvilgiu ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjai skunde prašo priteisti iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalies teisė į teismo išlaidų atlyginimą siejama ne tik su reikalavimu, kad ši šalis būtų laimėjusi bylą, bet ir iš dalies procesinio pobūdžio reikalavimu pagrįsti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Bylinėjimosi išlaidos gali būti laikomos pagrįstomis tik tada, kai nurodomos išlaidos ne tik realiai yra patirtos, bet jos patirtos būtent dėl konkrečios bylos nagrinėjimo teisme. Todėl proceso šalis, prašanti priteisti jai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, turi nurodyti konkrečias bylinėjimosi išlaidas ir pateikti konkrečius įrodymus, patvirtinančius, kad ji patyrė atitinkamas išlaidas būtent dėl procesinių veiksmų, atliktų toje konkrečioje byloje. Pagal ABTĮ 41 straipsnio 1 dalį, prašymai atlyginti išlaidas, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjai teismui nepateikė išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo įrodymų, išskyrus dokumentą, patvirtinantį 23 Eur dydžio žyminio mokesčio sumokėjimą (b. l. 13). Atsižvelgiant į tai, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl konkrečios priteistinos bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sumos, kurioje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad jei skundas yra patenkintas iš dalies, proceso šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos atlyginamos proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai (žr., pvz., 2012 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-74/2012, 2012 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-138/2012, 2012 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-113/2012, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-243-261/2017), nustačius, kad teismas tenkino 50 proc. pareiškėjų pareikštų reikalavimų, pareiškėjui R. D., sumokėjusiam žyminį mokestį, priteistina 50 proc. sumokėto žyminio mokesčio dydžio 11,50 Eur bylinėjimo išlaidų suma.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsniu, 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjų E. D., L. D., R. D. skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Justiniškių seniūno 2018 m. birželio 4 d. sprendimą Nr. A204-1127/18 (2.4.2.14-S4) „Dėl L. D., E. D. ir R. D. gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų panaikinimo“ ir įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Justiniškių seniūniją iš naujo išnagrinėti G. D. 2018 m. gegužės 14 d. prašymą (reg. Nr. A203-984/18 (2.4.2.14-S4)) ir priimti naują sprendimą.

Priteisti pareiškėjui R. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Justiniškių seniūnijos (j. a. k. 188710061) 11,50 Eur (vienuolika eurų penkiasdešimt centų) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su administracinės bylos Nr. eI-3672-596/2018 nagrinėjimu, atlyginimą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.