Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės I. Z.-S. ir nuteistojo A. B. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. balandžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 290 straipsnį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, ir galutinė bausmė A. B. skirta laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio l dalį – išteisintas, nepadarius veikos, turinčios Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p.).

Tuo pačiu nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti M. T. ir M. V., tačiau dėl jų nuosprendis neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

A. B. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrais tyčiniais veiksmais kartu su M. T. ir M. V., 2012 m. lapkričio 1 d. apie 19.00 val., Š. mieste, viešoje vietoje – prie (duomenys neskelbtini) namo, matant aplinkiniams, įžūliu elgesiu, o būtent, nepilnamečiui nukentėjusiajam B. G. pargriuvus, A. B. pakėlus jį nuo žemės, nuvedus prie šalia esančios gyvatvorės ir sudavus vieną smūgį rankos kumščiu į veido sritį, dėl ko nukentėjusysis B. G. nugriuvo į gyvatvorę, po to kartu su M. V., M. T., rankomis ir kojomis suduodami ne mažiau aštuonis smūgius į įvairias kūno vietas nukentėjusiajam B. G., po ko A. B. ir M. T. nusivedus nukentėjusįjį B. G. prie namo, esančio Lieporių g. 15, antros laiptinės, A. B. sudavus tris smūgius rankos kumščiu nukentėjusiajam B. G. į veido sritį, o M. T. sudavus tris smūgius jam rankos kumščiu į veido sritį, tuo padarydami nukentėjusiajam B. G. poodines kraujosruvas dešiniame skruoste ir kairėje plaštakoje, odos nubrozdinimus kaktoje, dešinėje plaštakoje, kairio klubikaulio sparno srityje ir kairio kelio priekiniame paviršiuje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, tokiu būdu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Be to, A. B. nuteistas už tai, kad 2012 m. lapkričio 1 d. apie 19.50 val., būdamas pristatytas į Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto policijos komisariato operatyvaus valdymo skyrių, išplūsdamas įvairiais įžeidžiančiais ir necenzūriniais žodžiais, įžeidė savo pareigas einančius valstybės tarnautojus – policijos pareigūnus – Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės Mobiliojo būrio vyresnįjį patrulį E. P. ir Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto policijos komisariato operatyvaus valdymo skyriaus postinį A. Š..

A. B. pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad 2012 m. lapkričio 1 d. apie 19.00 val., Šiaulių mieste, ties Lieporių g. 15 namu, viešosios tvarkos pažeidimo metu, panaudodamas fizinį smurtą prieš nepilnametį nukentėjusįjį B. G., o būtent nukentėjusiajam B. G. pargriuvus, pakeldamas jį nuo žemės, nuvesdamas prie šalia esančios gyvatvorės ir suduodamas 1 smūgį rankos kumščiu į veido sritį, dėl ko nukentėjusysis B. G. nugriuvo į gyvatvorę, suduodamas rankomis ir kojomis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas nukentėjusiajam B. G. ir iš striukės kišenės ištraukdamas pagrobė svetimą, nukentėjusiajam B. G. priklausantį turtą – mobiliojo ryšio telefoną „Huawei“ 500 Lt vertės su jame buvusia SIM kortele „Labas“, 5 Lt vertės, iš viso 505 Lt vertės svetimą turtą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. B. prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę. Skunde nurodo, kad prisipažino ir gailisi padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 290 straipsnyje, turi gyvenamąją vietą, iki sulaikymo dirbo, kad girtumas neturėjo įtakos nusikalstamų veikų darymui.

Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėja prašė prokuratūros apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė prokuratūros apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Prokuratūros ir nuteistojo apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl prokuratūros apeliacinio skundo.

Prokurorė, apeliaciniu skundu nesutikdama su apylinkės teismo priimtu sprendimu dėl A. B. išteisinimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, iš esmės ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms – apeliantė nesutinka su šioje dalyje padarytomis apylinkės teismo išvadomis ir teigia, kad pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl pastarojo asmens išteisinimo yra nepagrįsta ir neatitinka bylos aplinkybių, todėl ši nuosprendžio dalis, prokurorės įsitikinimu, turėtų būti naikintina ir priimtinas naujas nuosprendis.

Nepaisant to, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visumą byloje surinktų įrodymų ir padarė atitinkamas išvadas dėl jų, dėl to pagrįstai konstatavo, jog A. B. inkriminuotoje veikoje, numatytoje BK 180 straipsnio 1 dalyje, nėra šio nusikaltimo požymių. Daryti kitokias išvadas teisėjų kolegija neturi pagrindo. Tai, kad byloje nustatytų aplinkybių teismas neįvertino taip, kaip to norėtų prokurorė, dar nereiškia, kad į jas nebuvo atsižvelgta ar kad jos nebuvo tinkamai įvertintos.

Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai. Tam tikrų duomenų teismas gali nepripažinti įrodymu tik nustatęs, kad tie duomenys buvo gauti nesilaikant BPK 20 straipsnyje nustatytų leistinumo reikalavimų arba duomenys yra nereikšmingi bylai, nes jie neįrodo ar nepaneigia nė vienos iš byloje įrodinėtinų aplinkybių, t. y. duomenys neatitinka sąsajumo reikalavimo (kasacinė byla Nr. 2K-32/2010).

Nagrinėjamos bylos kontekste kolegija pastebi, kad apkaltinamojo nuosprendžio išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo asmens kaltę padarius baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, jo kaltė negali būti grindžiama spėjimais ir prielaidomis. Tik remdamasis patikimais bylos duomenimis teismas gali padaryti teisingas ir pagrįstas išvadas dėl nusikaltimo požymių ir nusikaltimą padariusių asmenų.

Konkrečiu atveju teisėjų kolegija negali daryti išvados, kad šioje byloje nesilaikyta įrodymų vertinimo taisyklių, nenustatyta, kad apylinkės teismas būtų vadovavęsis neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertintų šališkai, ignoruotų kokias nors svarbias bylos aplinkybes. Priešingai, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys tvirtina, kad teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir, išsamiai bei nešališkai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, byloje esančius ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtus įrodymus vertino ir atskirai, ir lygindamas juos tarpusavyje, tyrė bei analizavo tiek A. B. teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus. Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnio 3 dalies 3, 4 punktuose nustatyta, kad išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas šio straipsnio reikalavimus įvykdė: nuosprendyje išdėstė visus teisiamajame posėdyje išnagrinėtus duomenis, kuriuos teismas pripažino įrodymais, argumentuotai nurodė, kodėl A. B. išteisintinas. Pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis ir įrodymų vertinimu teisėjų kolegija nenustatė.

Nagrinėjamoje byloje prokurorė A. B. kaltę padarius BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką grindžia – nukentėjusiojo B. G. 2012-12-07 parodymų patikrinimo vietoje protokolu, jo, liudytojų – A. M., K. L., G. L., kito nuteistojo M. T., paties A. B. parodymais.

Tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, kurie neginčijamai patvirtintų A. B. kaltę įvykdžius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, dėl kurios jis išteisintas.

Tokią apeliacinės instancijos teismo išvadą pagrindžia byloje esančių ir išnagrinėtų duomenų visetas, o būtent: nukentėjusiojo B. G. ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją duoti ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pagarsinti parodymai, kai jis nurodė, kad mobilųjį telefoną iš jo paėmė A. B., kuris buvo arčiausiai jo kišenės, kurioje buvo mobilusis telefonas, tačiau, kad paėmė jis – nematė (1 t., 99–100 b. l.); nepilnamečio nukentėjusiojo B. G. atstovo pagal įstatymą ir nukentėjusiojo D. G. parodymai, kai jis nurodė, kad grįžęs į namus sūnus pasakė, kad jį sumušė ir iš jo atėmė mobiliojo ryšio telefoną. Jam išėjus į lauką ir paklausus kaltinamųjų, kur telefonas, pastarieji jam ištraukė parodyti savo telefonus, tarp kurių sūnaus telefono nebuvo (3 t., 35–36 b. l.); nukentėjusiojo E. P. parodymai, kai jis nurodė, kad kaltinamieji iškraustė kišenes, parodė turėtus daiktus, tačiau pagrobto telefono nebuvo, sumušto vaiko tėvas skambino į sūnaus telefoną, tačiau skambučio telefono nesigirdėjo (3 t., 36 b. l.); liudytojos K. L. parodymai, kai ji nurodė, kad kaltinamieji neigė turį telefoną. Gal 10 minučių skambino į Benedikto telefoną, vaikščiojo aplinkui, skambant telefono negirdėjo, iš pradžių signalas buvo geras, vėliau telefonas jau buvo išjungtas (38-39 b. l.); liudytojos A. M. parodymai, kad ji nurodė, kad padedant kaimynei sudėti į maišą sugrėbtus lapus, kurie buvo sugrėbti nuo žolyno, esančio tarp namo ir gyvatvorės, tarp lapų rado mobiliojo ryšio telefoną (3 t., 38 b. l.); liudytojos I. I. ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją duoti ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pagarsinti parodymai, kai ji parodė, kad G. L. mama mėgino skambinti į Benedikto telefoną, tačiau sakė, kad telefonas išjungtas (1 t., 133–135 b. l.); paties nuteistojo A. B. parodymai, kai jis viso proceso metu neigė pagrobęs nukentėjusiojo telefoną (3 t., 34–35 b. l.) bei kitų šioje byloje nuteistų asmenų – M. V. (3 t., 33 b. l.), M. T. (3 t., 34 b. l.) parodymai, kai jie patvirtino pas A. B. telefono nematę.

Ir nors nukentėjusysis B. G. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad po įvykio draugės mama skambino į jo telefoną ir jis matė, kaip A. B. išsitraukė iš kišenės telefoną ir atmetė skambutį (1 t., 99–101 b. l.), tačiau liudytoja K. L. teismo posėdžio metu parodė, kad jai skambinant telefonu signalas buvo geras, o vėliau telefonas buvo išjungtas (3 t., 38–39 b. l.). Taigi apie tai, kad skambutis butų buvęs atmestas, ji nenurodė. Taip pat jokie kiti liudytojai neparodė, kad būtų girdėję skambant telefonui ar kad telefoną rankose būtų laikęs A. B., priešingai – nukentėjusysis E. P., liudytoja K. L. nurodė, kad vaikščiojant aplinkui ir skambinant į nukentėjusiojo telefoną, jokio telefono skambučio nesigirdėjo (3 t., 36, 38–39 b. l.).

Taip pat, kaip neatitinkantys sąsajumo reikalavimo atmestini ir nelaikytini patikimu įrodymų šaltiniu ir liudytojos G. L. ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją duoti ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pagarsinti parodymai, kai ji parodė, kad matė, kaip A. B. priglaudė savo veidą prie Benedikto veido ir pasakė, kad jis pavogė jo telefoną, ir tuo momentu iš Benedikto paėmė telefoną, kadangi tokių aplinkybių nenurodė net pats nukentėjusysis B. G. (1 t., 99–100 b. l.).

Ir nors prokurorė skunde nurodo, kad pats nukentėjusysis patvirtino, kad būtent A. B. pagrobė jam gulint ant žemės iš jo telefoną, nes jis juto, kaip telefoną ištraukė, kadangi taip arti B. G. šalia nieko kito nebuvo, tik A. B., tačiau kolegija, atsižvelgdama į anksčiau aptartas aplinkybes bei visą nukentėjusiojo parodymų turinį (1 t. 99–100 b. l.), sprendžia, kad šie nukentėjusiojo B. G. parodymai yra ne tik kad nepatvirtinti jokių kitų byloje esančių įrodymų, bet ir grindžiami jo paties suvokimu, manymu, kadangi paties telefono paėmimo momento jis nematė, o tik daro prielaidą, kad telefoną paėmė nuteistasis, nes A. B. buvo arčiausiai. Todėl kolegija daro išvadą, kad šie nukentėjusiojo parodymai negali būti laikomi besąlyginiu A. B. kaltės įrodymu, tuo labiau, paneigiančiu visus anksčiau aptartus duomenis, todėl kolegija jais nesivadovauja kaip A. B. kaltę patvirtinančiais duomenimis.

Kita byloje nustatyta aplinkybė, kad nukentėjusiojo mobiliojo ryšio telefonas liudytojos A. M. buvo rastas (1 t., 156 b. l.) ne visai toje pat vietoje, kur parodė nukentėjusysis (1 t., 104 b. l.), esant anksčiau aptartoms aplinkybėms bei atsižvelgiant į tai, kad liudytoja A. M. mobilųjį telefoną rado dėdama jau sugriebtus lapus į maišą, kurie buvo griebiami nuo to paties žolyno, esančio tarp namo ir gyvatvorės, tik už namo kampo, A. B. kaltės taip pat nepagrindžia, kadangi telefonas kartu su lapais galėjo būti sugriebliuotas ir iš tos vietos, kur nurodė nukentėjusysis, ar net ten numestas kitų asmenų.

Dėl to, kas paminėta, teigti, kad A. B. išteisintas nepagrįstai, kolegija nemato objektyvaus pagrindo.

Drauge pastebėtina, kad, vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo) (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain, no. judgment of 6 December 1988; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgement of 20 March 2001; Natunen v. Finland, no. 21022/04, judgement of 31 March 2009). Taigi visas kompleksas įvairių teisės šakų normų draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti.

Apibendrinant tai, kas paminėta, kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas tinkamai įvertino bylos medžiagą ir dėl to visiškai pagrįstai rėmėsi baudžiamojoje teisėje ypatingai svarbiu in dubio pro reo principu, reiškiančiu, kad, jeigu abejonės egzistuoja, jas reikia aiškinti kaltinamojo naudai, dėl to pritartina teismo išvadai, kad patikimų A. B. kaltės įrodymų nėra.

Remdamasi išdėstytų duomenų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nesurinkta neginčijamų įrodymų A. B. padarius prokurorės ginčijamą nusikalstamą veiką, todėl kolegija daro išvadą, kad prokuratūros apeliacinis skundas grindžiamas prielaidomis, kuriomis negali būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, dėl to tenkinti prokuratūros apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais ir argumentais nėra teisinio pagrindo.

Dėl nuteistojo apeliacinio skundo.

Nuteistasis savo apeliaciniame skunde kaltės dėl padarytų nusikalstamų veikų faktinių aplinkybių ir jo veikų juridinės kvalifikacijos neginčija, tačiau skundu prašo sušvelninti jam skirtą bausmę, todėl apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmės paskirtis yra ne tik sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Todėl teismas, skirdamas bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio sankciją, privalo vadovautis ir šio kodekso bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę.

Nagrinėjamu atveju iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad, skirdamas bausmes ir galutinę subendrintą bausmę nuteistajam, teismas vadovavosi bausmės skyrimo recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą ypatumais, numatytais Lietuvos Respublikos BK 56 straipsnyje. Teismas, skirdamas bausmes nuteistajam, atsižvelgė į tai, kad apeliantas prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, pripažino tai jo atsakomybe lengvinančia aplinkybe ir atsižvelgė į šią jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę skirdamas apeliantui bausmes. Taip pat teismas visiškai pagrįstai pripažino dvi nuteistojo atsakomybę sunkinančias aplinkybes, kad veikas padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos jų padarymui (tai pats nuteistasis pripažino teismo posėdžio metu ir parodė, kad nusikalstamas veikas padarė dėl girtumo, blaivus nebūtų nusikaltęs) bei tai, jog viešąją tvarką pažeidė bendrininkų grupėje. Taip pat skiriant bausmes nuteistajam buvo atsižvelgta ir į apelianto padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį – įvykdė du nesunkius nusikaltimus, įvertinta jo asmenybė – nusikalto būdamas anksčiau teistas devynis kartus, teistumui neišnykus.

Apylinkės teismas, įvertinęs visetą bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, padarė išvadą, kad apeliantui už nusikaltimų padarymą skirtinos laisvės atėmimo bausmės. Daryti kitokias išvadas, nenustačiusi jokių naujų bausmės skyrimui turinčių reikšmės aplinkybių, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Tai, kad apelianto asmenybės ir byloje nustatytų aplinkybių teismas neįvertino taip, kaip to norėtų nuteistasis, dar nereiškia, jog į jas nebuvo atsižvelgta. Taigi nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad buvo paskirta baudžiamojo įstatymo reikalavimų neatitinkanti, neteisinga ar per griežta bausmė.

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina bendra išvada, kad pagal nustatytas faktines aplinkybes apylinkės teismas tinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą bei tinkamai paskyrė bausmę A. B., todėl keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir švelninti nuteistajam paskirtą bausmę nėra teisinio pagrindo, todėl ir nuteistojo A. B. apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės I. Z.-Strumilaitės ir nuteistojo A. B. apeliacinius skundus atmesti.