Vilniaus apygardos teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus atstovei A. R.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus ieškinį atsakovei ERGO Insurance SE Lietuvos filialui dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

3. Apdraustajai J. J. įvykusio nelaimingo atsitikimo pakeliui iš darbo metu eismo įvykio kaltininko vairuotas automobilis buvo draustas draudimo bendrovėje ERGO INSURANCE SE Lietuvos filialas. Atsižvelgdamas į tai, VSDFV Panevėžio skyrius 2019 m. balandžio 18 d. reikalavimą dėl žalos, patirtos žuvusiojo šeimos nariams išmokėjus vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus, atlyginimo teikė ERGO INSURANCE SE Lietuvos filialui. Draudimo bendrovė 2020 m. gegužės 27 d. raštu VSDFV Panevėžio skyriui nurodė, kad nėra teisinio pagrindo atlyginti vienkartinę draudimo išmoką.

4. Atsižvelgiant į Lietuvos statistikos departamento duomenis, fiksuojančius atitinkamo amžiaus gyventojų vidutinę tikėtiną gyvenimo trukmę pagal lytį bei gyvenamąją vietą kaime, 2018 m. (J. J. žuvo (duomenys neskelbtini)) 55 metų sulaukusių vyrų (D. J. dukros žūties metu buvo sulaukęs (duomenys neskelbtini) metus) vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė buvo 15,05 metų, t. y. 180, 60 mėnesių. Pagal tinklapyje www.sodra.lt patalpintą senatvės pensijos amžiaus skaičiuoklę, senatvės pensijos amžių J. J. tėvas sukaks (duomenys neskelbtini) metais, sukakęs senatvės pensijos amžių J. J. tėvas teisę gauti iš dukros išlaikymą turėtų 66,60 mėnesių. Dukros žūties metu jos mama V. J. buvo sukakusi (duomenys neskelbtini) metus. Atsižvelgiant į Lietuvos statistikos departamento duomenis, (duomenys neskelbtini) metų sulaukusių moterų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė kaime 2018 metais buvo 33,87 metų, t. y. 406,44 mėnesiai, senatvės pensijos amžių J. J. mama sukaks (duomenys neskelbtini) metais. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, sukakusi senatvės pensijos amžių J. J. mama teisę gauti iš dukros išlaikymą turėtų 178,44 mėnesių. J. J. (duomenys neskelbtini)buvo sukakusi (duomenys neskelbtini) metų amžių, netekėjusi, gyvenamąją vietą deklaravusi kartu su tėvais (duomenys neskelbtini) J. J. mama V. J., sukakusi senatvės pensijos amžių, atsižvelgiant į Statistikos departamento duomenims, J. J. turėtas draudžiamąsias pajamas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019-09-03 nutarimu Nr. 669 patvirtintą minimalios mėnesinės algos dydį, įgytų teisę į 25 941, 72 Eur išlaikymą (437,23 Eur/3 x 178,44). Atitinkamai J. J. tėvas D. J., sukakęs senatvės pensijos amžių, atsižvelgiant į Statistikos departamento duomenims, J. J. turėtas draudžiamąsias pajamas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019-09-03 nutarimu Nr. 669 patvirtintą minimalios mėnesinės algos dydį, įgytų teisę į 9 709, 28 Eur išlaikymą (437,23 Eur/3 x 66,6). Siekiant piniginiu ekvivalentu įvertinti J. J. tėvams teiktą pagalbą natūra, yra tikslinga ir racionalu atskaitos tašku imti minimalios mėnesinės algos dydį. J. J. tėvų dėl dukros mirties patirta žala dėl pagalbos buityje netekimo skaičiuotina nuo dukros žūties momento iki žuvusiosios mamos vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės pabaigos. Atsižvelgiant į minimalios mėnesinės algos dydžio kitimą J. J. tėvų patirta žala dėl prarastos dukros pagalbos buityje minimaliai yra apskaičiuojama: per laikotarpį nuo (duomenys neskelbtini)iki mama sukaks tikėtiną gyvenimo trukmės amžių (406 mėn. x 400 Eur) 162 400 Eur; per laikotarpį nuo (duomenys neskelbtini)iki tėvas sukaks tikėtiną gyvenimo trukmės amžių (180 mėn. x 400 Eur) 72 000 Eur. J. J. tėvų žala, patirta vien dėl pagalbos buityje netekimo, vertintina 234 400 Eur (162 400 Eur + 72 000 Eur), t. y. beveik penkis kartus daugiau nei VSDFV Panevėžio skyriaus jiems išmokėta vienkartinės socialinio draudimo išmokos apdraustajai mirus suma.

6. Iš draudimo teisinių santykių kylantiems reikalavimams yra taikomas 1 metų ieškinio senaties terminas, praleistas daugiau kaip 14 mėnesių. Ieškovės reikalaujama suma nėra laikytina žala, o yra laikytina pinigų suma, kuri yra sumokama kaip valstybės socialinė parama. Ieškovė teigia, kad žuvusiosios abu tėvai bus reikalingi išlaikymo jiems sukakus senatvės pensijos amžių, kita vertus, nurodo, jog jie prarado išlaikymą natūra (kasdiene pagalba namuose) nuo eismo įvykio dienos, taigi ieškovė, teikdama reikalavimą dėl žuvusiosios tėvų išlaikymo, reikalauja būsimos žalos. Ieškovė nurodo aplinkybes dėl nedarbingumo, nurodydama žuvusiosios tėvų teisės į senatvės pensiją įgijimo pradžią, tačiau nepateikia jokių aplinkybių dėl paramos žuvusiosios tėvams reikalingumo, t. y. nepagrindžia žalos žuvusiosios tėvams realaus tikėtinumo. Ieškovė pareigą išlaikyti tėvus priskiria tik žuvusiajai ir visai neatsižvelgia į aplinkybę, jog 2019 metų rugsėjo 30 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendyje buvo nurodyta, jog žuvusioji turėjo dar 2 brolius.

7. Ieškovė pateikė dubliką (elektroninės bylos 1 tomas, bylos lapai 78-86), kuriame papildomai nurodė, kad ji su pretenzijomis 2020-05-05 ir 2020-11-27 kreipėsi į atsakovę, t. y. nepasibaigus trejų metų ieškinio senaties termino ir atsakovė tai suprato, reagavo – rašė raštus/atsakymus. Atsižvelgus į tokius atsakovės veiksmus darytina išvada, kad ieškovei pareiškus ieškinį 2022-06-28, ji nepraleido ieškinio senaties termino. Atsakovė suprato, kad veikė vykdydama gavusi reikalavimą atlyginti žalą, kai būdama atsakinga prieš nukentėjusįjį pagal deliktinės atsakomybės taisykles, senaties terminas ieškiniui dėl žalos atlyginimo yra nepraleistas.

8. J. J. tėčiui D. J. VSDFV Kauno skyriuje nuo 2017-07-27 iki 2023-04-25 yra paskirta ir pakartotinai skiriama socialinio draudimo netekto darbingumo pensija, kadangi J. J. įvykusio mirtino nelaimingo atsitikimo pakeliui iš darbo metu buvo nedarbingas ir turėjo teisę gauti iš dukros išlaikymą dėl dukros mirties jis patyrė turtinę žalą, kurią atlygino Panevėžio skyrius, išmokėjęs vienkartinę išmoką apdraustajam mirus. J. J. buvo įgijusi aukštąjį universitetinį išsilavinimą. (duomenys neskelbtini) metais D. J. po dukros mirties patyrė 1 263, 50 Eur turtinę žalą. 2019 metais D. J. po dukros mirties patyrė 2 374,62 Eur turtinę žalą (395,77 Eur/2 x 12 mėnesių). 2020 metais J. J. vidutinės mėnesinės pajamos būtų sudariusios 437,23 Eur per mėnesį, todėl 2020 metais D. J. po dukros mirties patyrė 2 623,38 Eur turtinę žalą (437,23 Eur/2 x 12 mėnesių), 2020 metais – 2 810, 52 Eur turtinę žalą. Aplinkybė, kad V. J. ir D. J. neprašė priteisti jos žalos atlyginimo teisme, negali būti pagrindas spręsti, kad tokia žala nebuvo patirta, ar kad jie prarado teisę į tokios žalos atlyginimą. Dėl eismo įvykio J. J. šeima patyrė negrįžtamas ir itin skaudžias pasekmes – dukros mirtį.

Ieškinys netenkinamas.

Motyvuojamoji dalis

10. Byloje nustatyta, kad J. J. žuvo (duomenys neskelbtini)įvykusio nelaimingo atsitikimo pakeliui iš darbo eismo įvykio metu (elektroninės bylos 1 tomas, bylos lapas 11). Šis nelaimingas atsitikimas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimu Nr. VPA_SP5-2293 pripažintas draudžiamuoju įvykiu (elektroninės bylos 1 tomas, bylos lapas 13). Žuvusiosios J. J. motinai V. J. VSDFV Panevėžio skyriaus 2019 m. vasario 13 d. sprendimu Nr. VPA_SP5-394 „Dėl V. J. teisės į vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus“ paskirta ir išmokėta 24 261 Eur vienkartinė draudimo išmoka apdraustajai J. J. mirus dėl nelaimingo atsitikimo pakeliui iš darbo, pripažinto draudžiamuoju įvykiu (elektroninės bylos 1 tomas, bylos lapas 14). Žuvusiosios J. J. tėvui D. J. VSDFV Panevėžio skyriaus 2019-02-13 sprendimu Nr. VPA_SP5-393 „Dėl D. J. teisės į vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus“ paskirta ir išmokėta 24 261 Eur vienkartinė draudimo išmoka apdraustajai J. J. mirus dėl nelaimingo atsitikimo pakeliui iš darbo, pripažinto draudžiamuoju įvykiu (elektroninės bylos 1 tomas, bylos lapas 15). VSDFV Panevėžio skyrius 2019 m. balandžio 18 d. reikalavimą dėl žalos, patirtos žuvusiojo šeimos nariams išmokėjus vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus, atlyginimo teikė atsakovei ERGO INSURANCE SE Lietuvos filialui (elektroninės bylos 1 tomas, bylos lapas 16-17).

Dėl ieškinio senaties termino

11. Atsakovė procesiniuose dokumentuose nurodo, jog ieškovė praleido ieškinio senaties terminą, kas sudaro pagrindą atmesti ieškinį. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad ieškinio senatis prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi, teisės į ieškinį atsiradimo momentas nustatomas taikant tiek subjektyvųjį kriterijų – subjektinės teisės turėtojo suvokimą, kad jo teisė pažeista, tiek objektyvųjį kriterijų – turėjimą sužinoti apie savo teisės pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š. v. V. Š., bylos Nr. 3K-3-180/2010). Remiantis išdėstytu, ieškovo reikalavimas dėl žalos atlyginimo regreso tvarka atsakovui kyla iš draudimo teisinių santykių, todėl ieškovo reikalavimui taikytinas CK 1.125 straipsnio 7 dalyje numatytas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-382/2009). CK 1.127 straipsnio, reglamentuojančio ieškinio senaties termino pradžios momentą, 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 4 dalyje numatyta, kad iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Draudikas, įvykdęs pagrindinę prievolę, siekdamas pareikšti regresinį reikalavimą remdamasis CK 1.127 straipsnio 4 dalimi, tai turi padaryti per vienerių metų ieškinio senaties terminą nuo visos draudimo išmokos (paskutinės jos dalies) sumokėjimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-165/2017).

12. Iš bylos duomenų nustatyta, kad žuvusiosios J. J. motinai V. J. VSDFV Panevėžio skyriaus 2019 m. vasario 13 d. sprendimu paskirta ir išmokėta 24 261 Eur vienkartinė draudimo išmoka, tėvui D. J. VSDFV Panevėžio skyriaus 2019 m. vasario 13 d. sprendimu paskirta ir išmokėta 24 261 Eur vienkartinė draudimo išmoka. Taigi, ieškovė 2019 m. vasario 13 d. išmokėjo draudimo išmokas, nuo šios dienos ji įgavo reikalavimo teisę reikšti ieškinį teismui dėl žalos atlyginimo regreso tvarka iš atsakovo. Ieškovė su ieškiniu į teismą kreipėsi 2022 m. birželio 29 d., taigi jau praleidusi ieškinio senaties terminą. Ieškovei praleidus ieškinio senaties terminą yra savarankiškas pagrindas ieškovės ieškinį atmesti. Visgi teismas pasisako ir dėl ieškovės pareikštų ieškinio reikalavimų.

Dėl ieškinio reikalavimų

13. Ieškovė ieškiniu prašo priteisti iš atsakovės 46 287,66 Eur žalos atlyginimą regreso tvarka. Atsakovė nurodo, kad ieškovės reikalaujama suma nėra laikytina žala, o yra laikytina pinigų suma, kuri yra sumokama kaip valstybės socialinė parama. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2010 m. vasario 3 d., 2010 m. gegužės 13 d. nutarimai). Konstitucija imperatyviai reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2009 m. kovo 27 d., 2010 m. gegužės 13 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas 2012 m. balandžio 18 d. nutarime konstatavo, kad CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nurodytos socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra socialinio draudimo santykius reguliuojančiuose įstatymuose (be kita ko NADLSDĮ) numatytos išmokos, mokamos apdraustam asmeniui ar jo šeimos nariams apdrausto asmens sužalojimo ar jo gyvybės atėmimo atvejais. Socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ir jo dalies, kiek ja atlyginama sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiajam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala. Kasacinis teismas pažymėjo, kad esant įstatymuose numatytoms sąlygoms nukentėjusiojo asmens patirta žala kompensuojama, be kita ko, mokant jam atitinkamą išmoką iš Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-64/2014).

14. Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo teisiniai santykiai priskirtini viešosios teisės reglamentavimo sričiai, šių teisinių santykių dalyvių (apdraustųjų, draudėjų, socialinio draudimo įstaigų) teisės ir pareigos nėra grindžiamos šių asmenų laisvanoriškai prisiimtais įsipareigojimais, o remiasi imperatyviu teisiniu reguliavimu, kurio asmenys negali nesilaikyti. Pareiga mokėti išmokas valstybinio socialinio draudimo įstaigai kyla ne vien dėl to, kad įvyko nelaimingas atsitikimas, bet ir dėl to, kad remiantis NADPLSDĮ nuostatomis toks įvykis kvalifikuojamas kaip draudžiamasis, ir įvykus tokiam įvykiui teisės aktai valstybinio socialinio draudimo įstaigai nustato pareigą mokėti tam tikro dydžio socialinio draudimo išmokas. Nei žalą padaręs asmuo, nei jo civilinės atsakomybės draudikas nėra šių socialinio draudimo teisinių santykių dalyviai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2014). Pastarieji asmenys dėl žalos padarymo fakto tampa žalos atlyginimo teisinių santykių dalyviais. Šie teisiniai santykiai reglamentuojami privatinės teisės normomis, įtvirtintomis CK 6.245 – 6.255 straipsniuose, pagal kuriuos sprendžiamas socialinio draudimo įstaigos reikalavimas atlyginti sveikatos sužalojimu ar gyvybės atėmimu padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133-313/2015). Asmenims, turintiems teisę į žalos atlyginimą netekus maitintojo, atlyginama ta mirusiojo pajamų dalis, kurią jie gavo ar turėjo teisę gauti mirusiajam esant gyvam. Teisę į žalos atlyginimą turi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą (nepilnamečiai vaikai, sutuoktinis, nedarbingi tėvai ar kiti faktiniai nedarbingi išlaikytiniai), taip pat mirusiojo vaikas, gimęs po jo mirties. Asmeniui padarytos žalos dydį nustato atsakingas draudikas, vadovaudamasis dokumentais, įrodančiais padarytos žalos aplinkybes, faktą ir dydį, ir medicininės apžiūros pažymomis (TPVCAPDĮ 15 str. 6 d.). TPVCAPDĮ 15 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad žala, atsiradusi dėl gyvybės atėmimo, yra laidojimo ir su tuo susijusios išlaidos bei išlaidos žalos atlyginimui dėl maitintojo netekimo.

15. Eismo įvykių metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 nutarimu Nr. 795 (Taisyklės), 1 dalyje nurodyta, kad Taisyklės reglamentuoja žalos, padarytos eismo įvykio metu ar atsiradusios vėliau kaip eismo įvykio padarinys, administravimą ir draudimo išmokos mokėjimą dėl eismo įvykio, kuriam įvykus transporto priemonės valdytojui dėl nukentėjusiam trečiajam asmeniui padarytos žalos kyla civilinė atsakomybė ir pagal TPVCAPDĮ turi būti mokama draudimo išmoka. Pagal Taisyklių 55 dalį socialinio draudimo išmokos, ligos pašalpos, netekto darbingumo pensijos ar kompensacijos, mokamos pagal teisės aktus dėl eismo įvykio metu patirto sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, ir laidojimo pašalpos įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. Atsakingas draudikas ar Biuras moka nukentėjusiam trečiajam asmeniui likusios žalos dydžio draudimo išmoką, kiek jos nepadengia socialinis draudimas ir privalomasis sveikatos draudimas. Jeigu asmuo dėl eismo įvykio miršta, jo laidojimo išlaidos atlyginamos mirusiojo šeimos nariams arba kitiems jį laidojusiems asmenims tiek, kiek jos viršija laidojimo pašalpas, gautas pagal teisės aktus. NADPLSDĮ 31 straipsnyje nurodyta, jeigu ištyrus nelaimingą atsitikimą darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo nustatoma, kad jis įvyko dėl trečiojo asmens kaltės, tai VSDFV teritorinis skyrius atgręžtinio reikalavimo teise išreikalauja išmokėtas išmokų sumas iš kalto asmens CK nustatyta tvarka, o išmokų sumas, įskaitytinas į atlygintinos žalos, mokamos pagal TPSVCAPDĮ, dydį Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui kompensuoja draudimo bendrovės. CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį.

16. Be to, viena vertus, draudikui kaip profesionaliam draudimo teisinių santykių dalyviui yra žinoma, kad socialinio draudimo išmoka mokama pagal teisės aktus ir ją galima apskaičiuoti pagal formulę bei įskaityti į atlygintinos žalos dydį. Kita vertus, socialinio draudimo įstaigų išmokos, išmokėtos pagal NADPLSDĮ nėra nekvestionuojamos, nes tai neatitiktų konstitucinės jurisprudencijos bei kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-405/2014). Taip pat vienkartinė draudimo išmoka, kurią žuvusiajam mirus išmoka VSDFV, atlieka ne tik nuostolių kompensavimo funkciją, bet ir valstybės socialinės politikos (apsaugos) funkciją, t. y. fiksuota išmoka, kuri nepriklauso nuo žuvusiojo negautų pajamų, valstybė siekia prisidėti prie paramos savo gyventojams. Šis valstybės įsipareigojimas nereiškia, kad valstybei šias išmokas išmokėjus, valstybinės institucijos įgauna absoliučią jų susigrąžinimo teisę. Valstybės pareigos teikti socialinę paramą perkėlimas žalą padariusiam asmeniui neatitinka Konstitucijos 52 straipsnio ir proporcingumo principo, nes žalą padaręs asmuo privalėtų atlyginti daugiau žalos, nei realiai padarė. Tai prieštarautų Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, kadangi pagal CK 6.290 straipsnio 1 dalį visos socialinio draudimo išmokos įskaitomos į atlygintinos žalos dydį, pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalį visos jos gali būti išieškotos iš žalą padariusio asmens (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2007). Socialinio draudimo įstaiga turi atgręžtinio reikalavimo teisę tik į nukentėjusiojo asmens realiai patirtos turtinės žalos atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-620/2013).

17. Taigi, atsakovė, kaip eismo įvykio kaltininko (transporto priemonės valdytojo) civilinės atsakomybės draudikas turi pareigą atlyginti socialinio draudimo įstaigai (ieškovei) nukentėjusių asmenų realiai patirtą turtinę žalą. Vadinasi priteista gali būti tik ta turtinės žalos dalis, kuri yra pagrįsta ir įrodyta.

Dėl negautų pajamų

18. Šiuo atveju ieškovė teigia, kad jos išmokėtą 46 287,66 Eur žalą sudaro 25 941,72 Eur ir 9 709,28 Eur išlaikymas ir 234 400 Eur vaiko pagalbos buityje netekimo ekonominė vertė. Ieškovė pagrįstai nurodė, kad pagal CK 6.284 straipsnio 1 dalį, fizinio asmens mirties atveju teisę į žalos atlyginimą turi asmenys, kurie mirusiojo buvo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą. Vaikų ir tėvų tarpusavio prigimtiniai ryšiai sukuria atitinkamas teises ir pareigas. Viena jų – tarpusavio išlaikymo, grindžiama šeimos ryšių bei socialinės tarpusavio atsakomybe. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje ir CK 3.162 straipsnyje įtvirtina vaiko pareigą gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą. Šios konstitucinės pareigos turinį sudaro prigimtinė vaikų prievolė pasirūpinti savo tėvais, t. y. savo veiksmais jiems visapusiškai padėti, juos paremti, taip pat teikti deramą išlaikymą. Kuomet asmenys šios pareigos tinkamai savo noru neatlieka, tuomet teisė į išlaikymą yra ginama teismine tvarka, kiekvienu konkrečiu atveju priteisiant ir išieškant iš pilnamečio vaiko, atsižvelgus į jo turtinę padėtį, tėvams reikalingą išlaikymo dydį, kurio yra nusipelnoma pirmiausia dėl to, kad sulaukęs pilnametystės vaikas yra parengiamas savarankiškam gyvenimui visuomenėje. Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje šios kategorijos bylose, pažymėta, kad netektas asmens turtinio pobūdžio išlaikymas gali būti nustatomas kaip įvairiomis formomis teikto išlaikymo netekimas, įskaitant išlaikymą natūra, kasdieniu rūpesčiu ir pagalba buityje ar ūkyje, kuris, be kita ko, turi ir ekonominę vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2014; 2015 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2015).

19. Ieškovė nurodo, kad žuvusiosios mama teisę gauti iš dukros išlaikymą turėtų 178,44 mėnesių ((duomenys neskelbtini) metų sulaukusių moterų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė kaime 2018 metais buvo 33,87 metų, t. y. 406,44 mėnesiai. Pagal tinklapyje www.sodra.lt patalpintą senatvės pensijos amžiaus skaičiuoklę, senatvės pensijos amžių J. J. mama sukaks (duomenys neskelbtini) metais), o tėvas 66,60 mėnesių ((duomenys neskelbtini) metų sulaukusių vyrų (D. J. dukros žūties metu buvo sulaukęs (duomenys neskelbtini) metus) vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė buvo 15,05 metų, t. y. 180,60 mėnesių. Pagal tinklapyje www.sodra.lt patalpintą senatvės pensijos amžiaus skaičiuoklę, senatvės pensijos amžių J. J. tėvas sukaks (duomenys neskelbtini) metais). Kaip pagrįstai nurodo atsakovė, ieškovė, skaičiuodama žalos dydį neatsižvelgė į tai, kad žuvusioji turėjo dar 2 brolius, kas reiškia, kad net ir nustačius materialinio išlaikymo būtinumą - pareiga išlaikyti tėvus turėtų būti skirstoma visiems vaikams, o ne tik žuvusiajai. Teismų praktikoje yra nurodyta, kad tėvų teisė į išlaikymą siejama su dviem sąlygomis. Pirma, tėvai turi būti nedarbingi, t. y. arba senatvės pensininkai, arba neįgalūs. Antra, nedarbingiems tėvams turi būti reikalingas materialinis išlaikymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003-03-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2003). Nedarbingi tėvai, turintys pakankamai lėšų gyventi (gaunantys pakankamą pensiją, turintys santaupų, kitokio turto ir pan.), teisės į išlaikymą neturi. Šiuo atveju ieškovė būtinybę išlaikyti tėvus sieja tik su jų pensiniu amžiumi. Ieškovė nepateikia į bylą kitų duomenų, patvirtinančių, jog žuvusiosios tėvai yra nedarbingi ir negali materialiai pasirūpinti savimi ir jiems buvo būtina žuvusiosios finansinė parama. Vien tas faktas, kad ieškovė apskaičiavo po kiek laiko žuvusiosios tėvai sulauks pensinio amžiaus ir kiek, remiantis vidutine žmogaus gyvenimo trukme, jis truks, nesudaro pagrindo spręsti, jog tėvų teisė į išlaikymą yra įrodyta.

20. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad žuvusiosios draudžiamosios pajamos laikotarpiu nuo 2018-03-01 iki 2018-03-26 buvo 328,49 Eur; laikotarpiu nuo 2018-02-01- iki 2018-02-28 – 639,11 Eur; laikotarpiu nuo 2018-01-01- iki 2018-01-03 – 323,37 Eur; laikotarpiu nuo 2018-01-04 iki 2018-01-31 – 581,01 Eur. Byloje esančiais duomenimis D. J. yra dirbantis, dirba (duomenys neskelbtini), jo draudžiamosios pajamos kas mėnesį yra nuo 721,93 Eur iki 964,68 Eur. Taip pat D. J. gauna netekto darbingumo pensiją (nuo 456,20 Eur iki 554,47 Eur per mėnesį). V. J. dirba (duomenys neskelbtini), draudžiamosios pajamos 2022 metais sudarė 14 357,59 Eur, 2021 metais – 11 277,18 Eur. Taip pat V. J. gauna netekto darbingumo pensiją (apie 324,78 Eur kas mėnesį). D. J. ir V. J. turi nekilnojamojo turto – butą ir žemės sklypų (elektroninės bylos 1 tomas, bylos lapas 182; elektroninės bylos 2 tomas, bylos lapas 19). Taigi, byloje esantys duomenys patvirtina, jog žuvusiosios tėvai yra dirbantys, turintys pakankamai lėšų gyventi (gaunantys pakankamą darbo užmokestį ir pensiją), turintys nemažai nekilnojamojo turto, todėl darytina išvada, jog tėvams nekyla teisė į išlaikymą iš žuvusiosios.

Dėl pagalbos buityje

21. Ieškovė teigia, kad žuvusiosios tėvai patyrė 234 400 Eur žalą dėl vaiko pagalbos buityje netekimo. Iš ieškinio reikalavimų matyti, jog ieškovė iš šios žalos prašo priteisti 10 636,66 Eur. Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje šios kategorijos bylose, pažymėta, kad netektas asmens turtinio pobūdžio išlaikymas gali būti nustatomas kaip įvairiomis formomis teikto išlaikymo netekimas, įskaitant išlaikymą natūra, kasdieniu rūpesčiu ir pagalba buityje ar ūkyje, kuris, be kita ko, turi ir ekonominę vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2014; 2015 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2015). Šiuo atveju bylos duomenys patvirtina, jog žuvusiosios tėvų pajamos buvo ženkliai didesnės nei jų dukters. Ieškovė žalą dėl pagalbos buityje netekimo skaičiuoja remdamasi minimalios algos dydžiu. Kaip yra nurodyta teismų praktikoje, minimalios mėnesinės algos nustatymas aktualus esant darbo santykiams, kurie atsiranda sudarius darbo sutartį. Tuo tarpu kasdienis rūpestis savo tėvais grindžiamas šeimos santykiais, kurie, savo ruožtu, remiasi visiškai kitais principais negu darbo santykiai. Todėl nėra jokio logiškai pagrįsto ryšio tarp minimalios mėnesio algos dydžio ir rūpinimosi nedarbingais tėvais (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-725-516/2020). Teismo vertinimu, vien ta aplinkybė, jog ieškovė nurodo, kokia suma yra žuvusiosios teiktos pagalbos buityje ekonominė vertė, ji šio fakto neįrodo. Ieškovė į bylą nepateikia įrodymų ar paaiškinimų, kurie pagrįstų šį jos ieškinio reikalavimą. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog žuvusioji su tėvais negyveno, ji gyveno kitame mieste –(žuvusioji dirbo (duomenys neskelbtini), o gyveno (duomenys neskelbtini)). Kaip nurodė žuvusiosios tėvai teismo posėdžio metu, jie su žuvusiąja bendraudavo telefonu ir žinutėmis, padėdavo jai kuo galėdami, tačiau iš dukros pagalbos jiems nereikėjo. Taigi, žuvusioji gyveno atskirai nuo tėvų, kitame mieste, dirbo pilną darbo dieną, byloje nėra duomenų, kaip ji prisidėjo prie tėvų buities, todėl teismas daro išvadą, kad jos indėlis į pagalbą buityje, šeimos išlaikymą natūra nėra įrodytas. Nesant duomenų apie realią žuvusiosios teiktą pagalbą buityje, toks ieškovės ieškinio reikalavimas laikytinas deklaratyviu, todėl atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis LR CPK 260, 268, 270, 307 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškovės Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.