Kauno apygardos teismo nutartis

Teisėja Danguolė Urbanavičienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-576-594/2015

Pranešėjas Albinas Antanaitis Proceso Nr. 1-20-9-00446-2014-3

2015 m. liepos 31 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Albino Antanaičio, teisėjų Rimo Švirino, Giedriaus Endriukaičio, sekretoriaujant Daivai Aliulienei, dalyvaujant prokurorei L. Š., nuteistajam R. L., nuteistojo gynėjai advokatei O. K., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. L. (toliau – R. L.) apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 19 d. nuosprendžio, kuriuo R. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d. ir nuteistas laisvės apribojimo 5 (penkiems) mėnesiams bausme, įpareigojant jį per 2 (du) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, palikta nepakeista.

Nukentėjusiojo A. S. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, iš R. L. priteisiant 145 (viena šimtą keturiasdešimt penkis) eurus turtinei žalai ir 160 (vieną šimtą šešiasdešimt) eurų neturtinei žalai atlyginti.

Tuo pačiu nuosprendžiu iš R. L. A. S. naudai priteista 298,81 (dviejų šimtų devyniasdešimt aštuonių eurų aštuoniasdešimt vienas centas) advokato paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. L. skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 140 str. 1 d. nuteistas už tai, kad jis 2013 m. lapkričio 22 d. apie 21 val. Alytuje, Statybininkų g. namo (duomenys neskelbtini) laiptinėje prie savo buto (duomenys neskelbtini) kilusio konflikto su A. S. metu, tyčia sudavė A. S. vieną kartą rankos kumščiu į veido sritį, po ko A. S. nugriuvus ant grindų, sudavė vieną kartą ranka jam į lūpas ir tris - keturis kartus spyrė kojomis į įvairias kūno vietas, tuo nukentėjusiajam A. S. padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniais skundais (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d.).

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Tinkamam baudžiamojo proceso paskirties įgyvendinimui LR BK 2 str. yra įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos, remiantis kuriomis, asmuo atsako pagal baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas, padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Sprendžiant asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą ir nustačius, jog jo veiksmai atitinka baudžiamajame įstatyme įtvirtinto nusikalstamo elgesio modelį, asmens atžvilgiu priimamas apkaltinamasis nuosprendis, atitinkantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – LR BPK) 305 str. 1 d. reikalavimus. Jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė, tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas, pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos LR BPK 20 str.. Šio straipsnio 5 d. įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Aptartos LR BPK nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

Nors apeliaciniu skundu su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinkama, nurodant, kad nuteistasis tyčia smūgių nesudavė, o jį tik atstūmė gindamasis, tačiau tokie apelianto argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Jo kaltę teisėjų kolegijos įsitikinimu, neabejotinai patvirtina byloje surinkti duomenys, kuriuos apylinkės teismas pagrįstai pripažino tinkamais ir pakankamais įrodymais. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyta argumentacija yra labai išsami, pagrįsta faktiniais bylos duomenimis, kuriais abejoti teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Tuo tarpu tai, kad nuteistasis nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis savaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus bei savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti apeliacinio skundo jame išdėstytais motyvais.

Be to, nukentėjusiajam padarytus sužalojimus, tuo pačiu ir aptartus nukentėjusiojo bei liudytojo A. K. parodymus, iš esmės patvirtina ir valstybinės teismo medicinos tarnybos Alytaus poskyrio teismo med. specialisto išvados Nr. G1173/13(06) ir Nr. pG77-1173/13/14(06) iš kurių matyti, kad A. S. buvo padaryti sužalojimai: veido sumušimas, kraujosruva bei muštinė žaizdelė viršutinėje lūpoje, poodinės kraujosruvos dešinės ausies kaušelio srityje, kairio raktikaulio projekcijoje, krūtinės dešinėje pusėje, dešinio skruosto sumušimas, pirmo kandinio danties apatiniame žandikaulyje iš dešinės pusės nuskėlimas; sužalojimai galėjo būti padaryti A. S. nurodytu laiku ir aplinkybėmis. Sužalojimai padaryti mažiausiai keturių trauminių poveikių pasekoje, veikiant kietais bukais žalojančiais daiktais. Sužalojimai tiek visumoje, tiek kiekvienas atskirai kvalifikuojami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (1 t., b. l. 7, 49-50).

Analizuojant R. L. apeliacinio skundo argumentus, tuo pačiu sprendžiant ir nuteistojo kaltės klausimą jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme, ne mažiau svarbu aptarti ir jo paties parodymus. Kaip matyti iš analizuojamos baudžiamosios bylos medžiagos, R. L. parodė, kad dėl triukšmo nukentėjusiojo bute jis kvietė policiją, po pareigūnų atvažiavimo praėjus apie 10 minučių pasigirdo skambutis į jo buto duris. Per akutę matė, kad už jų stovi A. S. apie ką pasakė ir žmonai. Kurį laiką neatidarė durų. A. S. be paliovos skambino ir dar daužė durų rankeną. Atidarius duris A. S. pradėjo keikti jį visokiais necenzūriniais žodžiais, sakydamas, kodėl jis kviečia policiją. Iš A. S. kalbos ir elgesio suprato, kad šis neblaivus, todėl patvirtinęs, kad tikrai kvietė policiją dėl jų keliamo triukšmo, pasiūlė A. S. eiti išsiblaivyti ir siekė durų rankenos, norėdamas uždaryti buto duris. Tuo momentu A. S. užsimojo ir kumščiu trenkė jam, bet jis pasilenkė, todėl smūgis į ausį buvo nestiprus. A. S., suduodamas smūgį, neišlaikė pusiausvyros ir užgriuvo ant jo, tada jį stūmė nuo savęs, bijodamas, kad šis vėl gali jam kirsti. Nuo pastūmimo A. S. trenkėsi į laiptinės turėklus ir nugriuvo ant laiptų. Jis, neišeidamas iš savo buto, pasakė žmonai, kuri stovėjo koridoriuje jam už nugaros, kad kviestų policiją. Tuo tarpu A. S. atsistojo, pradėjo rėkti. Jis bandė uždaryti buto duris, bet A. S. jas laikė ir neleido uždaryti. Jis bandė nustumti A. S. nuo durų, šis priešinosi, taip jie abu stumdėsi prie durų apie 10-15 sekundžių, kol iš viršaus atbėgo A. S. draugė. Tada jis išėjo iš buto į laiptinę. Netrukus susirinko ir daugiau žmonių, iš ketvirto aukšto laiptais nusileido A. S. svečiai, į laiptinę išėjo ir žmona, taip pat atėjo kaimynų sūnus, kuris išskyrė jį ir A. S..

Šiai kaltinamojo nurodytai įvykių sekai neprieštarauja ir betarpiškai įvykį mačiusios jo sutuoktinės R. L. nurodytos aplinkybės, kad jos sutuoktinis dėl triukšmo sklindančio iš A. S. buto iškvietė policiją. Tik išvažiavus pareigūnams, pasigirdo dar garsiau leidžiama muzika ir netrukus į jų buto duris kažkas paskambino. R. L. nuėjo prie durų ir pažiūrėjęs pro durų akutę pasakė, kad atėjo kaimynas A. S.. Iš pradžių jie galvojo neatidaryti durų, bet A. S. laikė nuspaudęs durų skambutį, negana to, pradėjo garsiai klebenti durų rankeną, tada R. L. neištvėrė ir atidarė buto duris. Iš karto pasigirdo keiksmai jo atžvilgiu. R. L. liepė A. S. eiti išsiblaivyti ir bandė uždaryti duris, bet tuo momentu A. S. smogė jam, pataikė į ausį ir įgriuvo į butą. R. L. pastūmė A. S., nuo ko šis trenkėsi į laiptų turėklus ir griuvo ant laiptų. R. L. pasakė jai greičiau kviesti policiją ir liko stovėti tarpduryje, į laiptinę neišėjo. Ji paskambino į policiją ir tuo metu iš ketvirto aukšto nusileido A. S. draugė V. P. bei jų svečiai, jie visi keikėsi, užgauliojo juos. A. S. iš nosies bėgo kraujas.

Apylinkės teismas, įvertinęs aptartus nuteistojo bei jo sutuoktinės parodymus kompleksiškai kitų byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumoje, konstatavo, kad jie neatitinka faktinių bylos aplinkybių, yra paneigti, kitų byloje ištirtų įrodymų visuma. Tokioms pirmosios instancijos teismo išvadoms pritartina iš esmės. Vertinant aptartų apelianto parodymų visumą, jų patikimumą ir objektyvumą, pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo (nuteistojo) paaiškinimais nėra teisinga. Natūralu, jog gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią baudžiamąją atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, asmuo neatskleis tikrųjų nagrinėjamo įvykio aplinkybių, savo tikslų bei motyvų. Tokiu atveju ypatingą reikšmę įgauna kitų baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu apklaustų asmenų parodymai bei kita rašytinė bylos medžiaga, kurios kompleksinis vertinimas leidžia pagrįstai patvirtinti ar paneigti kaltininko pateiktą įvykių versiją.

Iš paminėtų kaltinamojo ir liudytojos R. L. parodymų akivaizdu, jog jie neatitinka jau anksčiau aptartų, kaip minėta, teisingai nustatytų, objektyviai patvirtintų aplinkybių. Pažymėtina, kad kai kurios nuteistojo bei liudytojos R. L. nurodytos aplinkybės (akcentuotina dėl R. L. išėjimo į laiptinę) nesutampa ir su liudytojos B. V. nurodytomis aplinkybėmis, kas leidžia teigti, jog apylinkės teismas kaltinamojo ir jo sutuoktinės parodymus vertino teisingai, juolab, kad jų suinteresuotumas bylos baigtimi yra akivaizdus.

Išvados dėl R. L. kaltės, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nepaneigia ir liudytojo A. S. parodymai, kuris įvykio nematė, o tik girdėjo triukšmą. Tuo tarpu nors liudytojai J. A., J. A., V. P., D. G., T. Ž., G. M. konflikto tiesiogiai ir nematė, bet jų parodymų visuma neprieštarauja nukentėjusiojo bei liudytojo A. K. parodymams, tuo tarpu neesminiai neatitikimai, kaip jau buvo minėta esminės reikšmės neturi.

Kaip seka iš nustatytų aplinkybių, objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog nukentėjusysis pirmas sudavė ar tai bandė suduoti smūgį kaltinamajam, jėga veržėsi į butą, nėra. Šiame kontekste pažymėtina, kad kaip jau minėta apylinkės teismo nuosprendyje, kaltinamojo parodymai dėl nukentėjusiojo veiksmų jo atžvilgiu nebuvo nuoseklūs. Buvus iš nukentėjusiojo smurtą neaptvirtina ir jokie objektyvūs duomenys – jokie sužalojimai R. L. nebuvo padaryti. Be to, atsižvelgtina ir į tai, jog nukentėjusiajam konstatuoti sužalojimai padaryti mažiausiai keturių poveikių pasekmėje, jų lokalizacija bei sužalojimų pobūdis visiškai paneigia nuteistojo pateikiamą įvykio versiją. Šių duomenų kontekste kritiškai vertinant tiek nuteistojo, tiek jo sutuoktinės parodymus, kaip nepagrįsti atmestini ir R. L. apeliacinio skundo argumentai dėl galimos būtinosios ginties buvimo nuteistojo veiksmuose.

Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal LR BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Šią teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas (LR BK 28 str. 1 ir 2 dalys). Taigi, norint taikyti LR BK 28 str. nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 str. keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2009, 2K-279/210, 2K-316/2012).

Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Būtinosios ginties situacija atsiranda ne tik pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.) (pvz. kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-428/2010, 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-7-313/2012 ir kt.).

Iš paminėto seka, kad siekiant nustatyti ar buvo būtinosios ginties požymių, reikia įvertinti konkrečias nagrinėjamos bylos aplinkybes, išsiaiškinti, kokie buvo nukentėjusiojo ir nuteistojo veiksmai konflikto metu, nustatyti, ar nukentėjusiojo veiksmai įvykio metu laikytini akivaizdžiu, realiu ir pavojingu kėsinimusi, įvertinti tokio kėsinimosi pradžios, eigos ir pabaigos momentus, nustatyti smūgių, sukėlusių nukentėjusiojo ir nuteistojo sužalojimus padarymo mechanizmą, jų sudavimo momentą, patikrinti nuteistojo kaltės formą ir rūšį, taip pat padaryti išvadas, ar gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą.

Šių duomenų kontekste vertinant kaltinamojo ir nukentėjusiojo veiksmus, jų apimtį, įvertinus jau aukščiau aptartas aplinkybes, akivaizdu, jog būtinosios ginties sąlygų nebuvo. Pažymėtina, kad aptariamo įvykio negalima laikyti ir muštynėmis, kai konflikte dalyvaujančios pusės smurtauja viena kitų atžvilgiu, kadangi teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad muštynėse paprastai besiginančiųjų nėra, abi pusės dažniausiai būna puolančiosios (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2011, 2K-273/2012, 2K-501/2013). Muštynėms, skirtingai nuo pavojingo kėsinimosi, būdinga, kad abi pusės vadovaujasi agresyviais, puolamais interesais, smurtą naudoja ne gynybos, o puolimo tikslais, dėl to muštynėse nėra besiginančiųjų; muštynių metu teisė į būtinąją gintį nekyla (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2011, 2K-489/2011, 2K-501/2013). Nekelia abejonių faktas, kad konfliktą iššaukė tai, jog nukentėjusysis būdamas neblaivus atėjo pas kaltinamąjį aiškintis dėl iškviestos policijos, tačiau tokie nukentėjusiojo veiksmai (skambinimas, beldimas į duris ar net keiksmai ir kt.) gali būti vertinami tik kaip administracinis teisės pažeidimas, nesudaręs pagrindo būtinajai ginčiai. Šie nukentėjusiojo veiksmai apylinkės teismo teisingai įvertinti kaip nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Pažymėtina, kad aplinkybės, susiję su būtinosios ginties nebuvimu, detaliai aptartos ir skundžiamame nuosprendyje su kuriame išdėstyta argumentacija sutinka ir teisėjų kolegija, todėl detaliai iš naujo neanalizuoja.

Kaip nepagrįsti vertintini ir nuteistojo apeliacinio skundo argumentai dėl civilinio ieškinio pagrįstumo.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – LR CK) 6.250 str. įtvirtinta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažinimas ir pan., teismo įvertinti piniginiu ekvivalentu. Neturtinės žalos dydį ieškinyje nurodo fizinis asmuo, kuriam padaryta žala, arba tokio asmens atstovas, tačiau galutinį žalos dydį įvertina teismas, priimdamas nuosprendį. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį ir kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes.

Šiuo aspektu analizuojant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį matyti, kad apylinkės teismas, spręsdamas nukentėjusiajam priteistiną neturtinės žalos dydžio klausimą, atsižvelgė į tai, jog nukentėjusysis dėl sumušimo kentė fizinį skausmą, patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją ir pažeminimą, taip pat patyrė nepatogumus, buvo pablogėjusi jo gyvenimo kokybė, nes dėl kūno sumušimo jam buvo sunku dirbti, sunku valgyti ir sudėtinga bendrauti su aplinkiniais žmonėmis. Atsižvelgė ir į tai, jog A. S. sveikatai padaryti pakenkimai nebuvo dideli, dėl to nesumažėjo nukentėjusiojo darbingumas, kokių nors liekamųjų padarinių neatsirado. Atsižvelgė ir į tai, kad konfliktas buvo abipusis ir paties nukentėjusiojo provokuojantis elgesys padėjo žalai atsirasti, kas pagal CK 6.282 str. 1 d. nuostatas sudaro galimybę sumažinti žalos atlyginimą ar net visiškai atmesti reikalavimą atlyginti žalą ir priteisė tik 160 eurų neturtinei žalai atlyginti. Be to, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio apylinkės teismas nukentėjusiajam motyvuotai nepilnai priteisė ir prašomą turtinės žalos atlyginimą – 145 eurus, nors civiliniu ieškiniu buvo prašoma priteisti 768,65 Lt (222,61 eurų), atsižvelgdamas ir į paties nukentėjusiojo elgesį, lėmusį žalos atsiradimą. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, jame nurodoma, kad po mėnesio pirkti vaistai nuo skausmo negali būti siejami su įvykiu, tačiau su tokiais argumentais pagrindo sutikti nėra. Kaip matyti iš apylinkės teismo nuosprendžio, teismas nurodė, kokios išlaidos yra patirtos nukentėjusiojo, kurios iš jų ir kaip pagrįstos. Apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytas aplinkybes patvirtina ir bylos medžiaga, nurodyta nuosprendyje. Vien tai, jog vaistai buvo pirkti po įvykio praėjus kuriam laikui, neduoda pagrindo teigti, jog jų naudojimas nesusijęs su aptariamu įvykiu – priešingai, įvertinus medicininių dokumentų duomenis (b. l. 9, 10, t. 1), paties nukentėjusiojo bei liudytojos V. P. parodymus, yra pagrindas pagrįstai išvadai, kad vaistai, įsigyti pagal į bylą pateiktus kvitus (b. l. 11, t. 1), sietini su įvykio metu nukentėjusiojo patirtais sužalojimais, stresu. Be to, kaip jau minėta, apylinkės teismas nukentėjusiojo patirtą žalą priteisė tik iš dalies, o priteistos žalos dydis atitinka ne tik patirtos žalos dydį, pateiktus rašytinius įrodymus (nurodytus apylinkės teismo nuosprendyje), bet neprieštarauja ir protingumo kriterijui. Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių, daroma išvada, kad piniginė kompensacija tiek turtinės, tiek neturtinės žalos dalyje, atitinka padarytos veikos pavojingumą, kaltės laipsnį, nukentėjusiojo patirtą skausmą, išgyvenimus, turėtas išlaidas.

Šiame kontekste akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą paminėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas, savo 2005-06-23 nutarime Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ nurodęs, nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje (nutartyje) išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo esmės neturi būti suprantamos kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, bet turi būti atsakyta į apeliacinio skundo prašymus ar esminius argumentus. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutikdama su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria ir kitiems apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams ir jų esmės iš naujo nekartoja.

Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl apelianto kaltės ir tėra nuteistojo savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Pripažindamas R. L. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Nuosprendyje išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, tinkamai įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi kaltinamasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Iš to seka, kad nuteistojo apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, dalį jų grindė prielaidomis, tuo pažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymą, kas yra esminis pažeidimas, yra nepagrįsti, todėl atmetami.

Teisėjų kolegija nenustatė, kad byloje ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu būtų padaryti esminiai LR BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistųjų teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Įvertinus paminėtas aplinkybes daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nuosprendį naikinti ar keisti skundo motyvais pagrindo nėra, nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl išlaidų už antrinę teisinę pagalbą priteisimo

Byloje gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos R. L., išlaidos sudaro 17,37 Eur (t. 2 b. l. 99-100).

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra privalomas (BPK 322 str. 1 d.) ir tai reiškia, kad nuteistojo galimybės atsisakyti gynėjo yra ribotos. Nors nuteistajam ir nėra apribota teisė savo iniciatyva pasirinkti gynėją, tačiau būtina pažymėti, kad BPK 51 str. 3 d. numato pareigą, jog tokiu atveju kai gynėjo nėra pasikvietęs pats nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu nėra pakvietę kiti asmenys, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas privalo išaiškinti įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam, kad paskirtos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgiant į įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo turtinę padėtį, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, gali būti išieškotos į valstybės biudžetą šio Kodekso nustatyta tvarka. Taigi įstatyme įtvirtinta, kad tokios išlaidos gali būti išieškotos atsižvelgiant į turtinę padėtį, išskyrus nurodytas išimtis, be to, apie tai nuteistajam turi būti išaiškinta iš anksto. BPK 106 str. 2 d. numatyta, kad teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 21 str. 6 d., kurioje be kita ko pasisakyta, kad grąžintinų antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydis nustatomas atsižvelgiant į šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 12 straipsnio 3 ir 5 punktus ir 14 straipsnio 5 dalį. Šiuo metu mechanizmas, kaip bylą nagrinėjantis teismas galėtų įgyvendinti minėtą įstatymo nuostatą įtvirtintas nėra. Pažymėtina, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 3 d. c p. numatyta, kad „Kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo turi mažiausiai šias teises: gintis pats arba padedamas savo paties pasirinkto gynėjo arba, jei neturi pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti ir, kai tai reikalinga teisingumo interesams, nemokamai gauti advokato pagalbą“. Kadangi skiriant bylą nagrinėti apeliacine tvarka nebuvo žinoma ar nuteistasis pats pasirinks gynėją, jam privalomai buvo paskirtas gynėjas, tačiau bylą nagrinėjant teisme, nuteistojo interesus atstovavo advokatė O. K., su kuria nuteistasis buvo sudaręs susitarimą. Įvertinus visumą išdėstytų įstatyminių nuostatų bei tai, kad faktiškai bylą nagrinėjant teisme nuteistąjį atstovavo jo pasirinkta gynėja, išlaidos advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme nepriteistinos (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo R. L. apeliacinį skundą atmesti.

Nepriteisti iš nuteistojo R. L. antrinės teisinės pagalbos tarnybos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.