- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-07-03
- Bylos Nr.
- 2A-422/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vigintas Višinskis, Danutė Milašienė, Nijolė Piškinaitė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Švaresta“
- Atsakovas
- Vilkaviškio rajono savivaldybės
- Advokatai
- Evaldas Skurvydas, Valentinas Mikelėnas
- Kategorijos
- 44.2.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.5.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Danutės Milašienės, Nijolės Piškinaitės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Švaresta“ ir atsakovo Vilkaviškio rajono savivaldybės apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. gruodžio 29 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-215-510/2008 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Švaresta“ ieškinį atsakovui Vilkaviškio rajono savivaldybei dėl 2 578 164,63 Lt nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Švaresta“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui Vilkaviškio rajono savivaldybei, prašydamas priteisti iš atsakovo 2 578 164,63 Lt nuostolių, kuriuos sudaro: 538 555,30 Lt nuostolių, susijusių su nekilnojamuoju turtu; 156 775,53 Lt nuostolių, susijusių su autotransporto priemonėmis; 11 960,05 Lt nuostolių, susijusių su darbo santykiais; 50 287,75 Lt nuostolių, susijusių su ieškovo bankui mokėtomis palūkanomis už tikslinę paskolą; 1 820 586 Lt negautų pajamų iš sutarties su atsakovu. Ieškovas taip pat prašė priteisti iš atsakovo ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas ir 6 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuotinas nuo ieškinio sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Nurodė, jog 2002 m. rugpjūčio 5 d. ieškovas su atsakovu Vilkaviškio rajono savivaldybe sudarė sutartį dėl Vilkaviškio rajono viešosios atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimo ir jos plėtojimo paslaugų teikimo Nr. 154 (toliau – Paslaugų sutartis). Šios sutarties pagrindu ieškovas atsakovui teikė atliekų surinkimo ir išvežimo paslaugas Vilkaviškio rajone. Atsakovui nuolat vėluojant atsiskaityti už suteiktas paslaugas, ieškovui trūkdavo lėšų ne tik komercinės veiklos vykdymui, bet ir atsiskaitymui su darbuotojais. Todėl ieškovas 2003 m. gruodžio 31 d. nutraukė tarp šalių sudarytą Paslaugų sutartį. Tarp šalių kilus ginčui, Kauno apygardos teismas 2005 m. liepos 15 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-77-555/2005, pripažino, kad Paslaugų sutartis buvo nutraukta teisėtai, esant atsakovo kaltei. Ši aplinkybė patvirtinta ir Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. gruodžio 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-376/2005 bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2006. Ieškovas ieškiniu prašė iš atsakovo priteisti nuostolius, kuriuos jis patyrė dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (nuolatinio sutarties pažeidinėjimo), nutraukus Paslaugų sutartį. Nurodė, jog atsakovas yra vienintelis galimas ieškovo paslaugų užsakovas Vilkaviškio rajono savivaldybės ribose. Todėl, nutraukus Paslaugų sutartį dėl atsakovo kaltės, ieškovas nebeturėjo galimybės vykdyti tolimesnę komercinę veiklą Vilkaviškio rajone. Kadangi po sutarties su atsakovu nutraukimo ir aplinkiniuose rajonuose nebuvo skelbiama viešųjų pirkimų konkursų dėl atliekų surinkimo ir išvežimo paslaugų pirkimo, ieškovas neturėjo galimybės tęsti savo komercinę veiklą bei analogiškas paslaugas teikti ir kitiems užsakovams. Dėl to ieškovas buvo priverstas nuostolingai parduoti turimą nekilnojamąjį turtą bei įrengimus, o taip pat, negalėdamas aprūpinti darbu savo darbuotojus, buvo priverstas juos atleisti iš darbo. Nutraukus terminuotą sutartį su atsakovu dėl paslaugų teikimo, ieškovas taip pat neteko galimybės gauti pajamas iš šios sutarties vykdymo.
Ieškovas UAB „Švaresta“ nurodė, jog jis, 2000 metais nusprendęs pradėti teikti atsakovui atliekų surinkimo ir išvežimo paslaugas, įsigijo atliekų surinkimo ir išvežimo veiklai vykdyti reikalingą nekilnojamąjį turtą buvusios Vilkaviškio autotransporto įmonės teritorijoje – garažą ir kontrolinį praleidimo punktą, o taip pat tris specialios paskirties autotransporto priemones – šiukšliavežes. Minėti statiniai buvo pritaikyti specifinei veiklai, susijusiai su pastoviu didelių gabaritų transporto priemonių eksploatavimu ir priežiūra bei sunkiai pritaikomi kitai komercinei veiklai. 2005 metais, paaiškėjus, kad susitarti su atsakovu dėl tolimesnio paslaugų teikimo nepavyks, ieškovas nusprendė pastatus parduoti. Ieškovas prašomus priteisti 538 555,30 Lt nuostolius, susijusius su nekilnojamojo turto pardavimu, grindė nuostolingu garažo bei kontrolinio praleidimo punkto pardavimu, t. y. jų pardavimu už mažesnę kainą, nei jų vertė pardavimo dieną. Nuostolingo ieškovo nekilnojamojo turto pardavimo priežastis buvo būtent atsakovo neteisėti veiksmai, dėl kurių ieškovas buvo priverstas nutraukti Paslaugų sutartį su atsakovu, kadangi, nenutraukus sutarties, ji būtų galiojusi iki 2007 m. gruodžio 31 d., ieškovo nekilnojamasis turtas būtų buvęs naudojamas komercinei veiklai ir ieškovui nebūtų buvę jokio poreikio jį parduoti. Ieškovas UAB „Švaresta“ ieškinio reikalavimą dėl 156 775,53 Lt nuostolių, susijusių su autotransporto priemonėmis, priteisimo taip pat grindė nuostolingu jų pardavimu, kurio galėjo būti išvengta, jeigu atsakovas būtų tinkamai vykdęs savo sutartinius įsipareigojimus. Netekus vienintelio paslaugų užsakovo ir negalėdamas susirasti kitų, ieškovas neturėjo galimybės eksploatuoti specialios paskirties autotransporto priemonių (šiukšliavežių), kurios stovėdamos gedo. Dėl nuostolių, kylančių iš darbo santykių, ieškovas nurodė, jog Paslaugų sutarties su atsakovu nutraukimo metu ieškovo įmonėje dirbo 18 darbuotojų. Ieškovui nutraukus Paslaugų sutartį dėl atsakovo kaltės, jis nebegalėjo suteikti darbo savo darbuotojams, todėl turėjo juos atleisti iš darbo LR DK 129 straipsnio 1 dalies pagrindu, nesant darbuotojų kaltės, sumokėdamas jiems išeitines išmokas (LR DK 140 str. 1 d.), o įspėjimo apie atleidimą iš darbo laikotarpiu – mokėti jiems vidutinį darbo užmokestį už prastovas, kilusias ne dėl darbuotojų kaltės (LR DK 195 str.). Atsakovui tinkamai vykdant Paslaugų sutartį, šių nuostolių ieškovas būtų išvengęs. Ieškovas prašomus priteisti 50 287,75 Lt dydžio nuostolius, susijusius su paskola bankui, grindė palūkanų suma, kurią jis sumokėjo bankams 2004 – 2006 metų laikotarpiu. Ieškovas nurodė, jog jis, ketindamas pradėti teikti atsakovui atliekų surinkimo ir išvežimo paslaugas, 2000 m. gruodžio 11 d. sudarė paskolos sutartį su tuometiniu AB Lietuvos žemės ūkio banku. Ieškovas paimtą paskolą naudojo pagal joje numatytą tikslinę paskirtį, investuodamas į atliekų surinkimo ir išvežimo verslą. Nors šias investicijas ieškovas atliko savo valia, tačiau investicijos buvo daromos su konkrečiu tikslu – sudaryti su atsakovu atliekų tvarkymo sutartį ir atsakovui teikti paslaugas. Ieškovas nurodė, kad bankui sumokėta palūkanų suma laikytina jo nuostoliais, kadangi laikotarpiu po sutarties nutraukimo iš banko paimta paskola ir iš jos atliktos investicijos ieškovui nebenešė jokių pajamų. Ieškovas prašomus priteisti 1 820 586 Lt dydžio nuostolius negautų pajamų forma grindė ekspertizės išvadomis, kurios tikslas – nustatyti bendrovės „Švaresta“ negautų pajamų dydį 2004-2007 metų laikotarpiu bei sąnaudas šioms pajamoms gauti. Ieškovas nurodė, jog Paslaugų sutarties nutraukimo metu jis buvo visiškai pasirengęs vykdyti veiklą, turėjusią atnešti reikalaujamas negautas pajamas. Be to, prieš nutraukdamas Paslaugų sutartį, jis dėjo pastangas tam, kad būtų išsaugoti sutartiniai santykiai, ir savo teises nuo atsakovo pažeidimų gynė kitomis priemonėmis: derėjosi su atsakovu, kad šis tinkamai vykdytų sutartį; įspėjo atsakovą apie grėsmę sklandžiai ieškovo veiklai, apie ketinimus laikinai sustabdyti Paslaugų sutarties vykdymą; reikalavo iš atsakovo sumokėti skolą su delspinigiais; ne kartą kreipėsi į teismą dėl tarpinių mokėjimų priteisimo; net ir po Paslaugų sutarties nutraukimo siekė bendradarbiavimo su atsakovu, suprasdamas, kad atsakovui būtų sudėtinga greitai rasti kitą paslaugų teikėją.
Atsakovas Vilkaviškio rajono savivaldybė prašė bylą nutraukti LR CPK 293 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu pagrindu, nes yra įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Atsakovas nurodė, kad ieškovas pastatus ir transporto priemones įsigijo savo rizika, todėl jis neturi teisės reikalauti nuostolių, grindžiamų šio turto pirkimo ir pardavimo kainų skirtumu, atlyginimo.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2008 m. gruodžio 29 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo Vilkaviškio rajono savivaldybės ieškovui UAB „Švaresta“ 11 960,05 Lt nuostoliams atlyginti bei išsprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą – priteisė iš ieškovo UAB „Švaresta“ atsakovo naudai 11 800 Lt išlaidų už advokato pagalbą, o valstybės naudai – 29 422,84 Lt žyminio mokesčio bei 54,05 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas iš įsiteisėjusio Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. gruodžio 20 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-77-555/2005, nustatė, jog 2002 m. rugpjūčio 5 d. ginčo šalių sudaryta Paslaugų sutartis buvo nutraukta ieškovo iniciatyva dėl atsakovo kaltės, šiam neatsiskaitant su ieškovu už suteiktas paslaugas. Teismas atmetė ieškinio reikalavimą dėl nuostolių, susijusių su garažo ir kontrolinio praleidimo punkto pardavimu, priteisimo, nes sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir minėto turto nuostolingo pardavimo. Teismas iš byloje esančių 2000 m. birželio 2 d. turtinio įnašo įvertinimo akto ir 2000 m. liepos 14 d. perdavimo-priėmimo akto nustatė, kad UAB „Švaresta“ minėtą nekilnojamąjį turtą įgijo kaip akcininko turtinį įnašą, likus 2 metams iki Paslaugų sutarties sudarymo. Teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo šio turto įsigijimą sieti su sutartimi dėl Vilkaviškio rajono viešosios atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimo ir jos plėtojimo paslaugų teikimo. Todėl negalima pripažinti, jog dėl Paslaugų sutarties nutraukimo ieškovas patyrė nuostolius. Be to, šį turtą ieškovas pardavė už sutartinę kainą, kurios nustatymui Vilkaviškio rajono savivaldybė negalėjo turėti jokios įtakos. Teismas ieškinio dalį dėl nuostolių, grindžiamų transporto priemonių pardavimu, atlyginimo atmetė tais pačiais motyvais, kuriais atmetė ir ieškinio dalį dėl nuostolių, susijusių su nekilnojamuoju turtu, atlyginimo. Teismas nustatė, kad visas transporto priemones, kurių nuostolingu pardavimu buvo grindžiamas reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo priteisimo, ieškovas įsigijo 2001 m. sausio – kovo mėnesiais, t.y. likus daugiau kaip vieneriems metams iki Paslaugų sutarties sudarymo. Ieškovas neįrodė, kad jis šiukšliavežes įsigijo 2002 m. rugpjūčio 5 d. Paslaugų sutarties vykdymui. Be to, ieškovas, įsigydamas transporto priemones, neturėjo pagrindo tikėtis, kad jis turės teisę teikti atliekų tvarkymo paslaugas iki 2007 m. gruodžio 31 d. Ieškovas šias transporto priemones pardavė už sutartinę kainą, kurios nustatymui Vilkaviškio rajono savivaldybė negalėjo turėti jokios įtakos. Teismas tenkino ieškinio dalį dėl 11 960,05 Lt nuostolių, susijusių su darbo santykiais, priteisimo, kadangi sprendė, jog ieškovo veikla sutriko būtent dėl Vilkaviškio rajono savivaldybės įsiskolinimų. Ieškovui negalint suteikti darbo savo darbuotojams, dalį jų teko atleisti LR DK 129 straipsnio 1 dalies pagrindu, nesant darbuotojų kaltės, ir atitinkamai sumokėti jiems išeitines išmokas, o įspėjimo apie atleidimą iš darbo laikotarpiu – mokėti šiems darbuotojams vidutinį darbo užmokestį už prastovas, atsiradusias ne dėl darbuotojų kaltės. Šių nuostolių ieškovas būtų išvengęs, jeigu atsakovas būtų tinkamai vykdęs Paslaugų sutartį. Teismas atmetė ieškinio dalį dėl nuostolių, susijusių su paskola bankui, priteisimo, kadangi nustatė, jog 2000 m. gruodžio 11 d. paskolos sutartis su tuometiniu AB Lietuvos žemės ūkio banku buvo sudaryta likus daugiau kaip 1,5 metų iki Paslaugų sutarties sudarymo. Dėl to šia sutartimi prisiimti ieškovo įsipareigojimai nėra susiję su Paslaugų sutartimi. Net ir esant Vilkaviškio rajono savivaldybės kaltei dėl Paslaugų sutarties nutraukimo, ieškovo bankams sumokėta palūkanų suma nėra netinkamo 2002 m. rugpjūčio 5 d. Paslaugų sutarties vykdymo pasekmė. Teismas atmetė ir ieškinio reikalavimą dėl nuostolių negautų pajamų forma priteisimo, kadangi nustatė, jog negautų pajamų klausimas yra galutinai išspręstas civilinėje byloje Nr. 2-77-555/2005. Nors minėtoje civilinėje byloje ieškovas UAB „Švaresta“ buvo pareiškęs reikalavimą dėl netesybų, o ne dėl negautų pajamų priteisimo, tačiau teismai pagal LR CK 6.258 straipsnio 3 dalį pasisakė ir dėl ieškovo teisės reikalauti nuostolių negautų pajamų forma atlyginimo. Ieškovas, prašydamas priteisti negautas pajamas, ginčija kitoje byloje teismo nustatytus teisinius santykius, kas pagal LR CPK 279 straipsnio 4 dalį yra neleistina. Teismas atmetė atsakovo Vilkaviškio rajono savivaldybės argumentą, jog nagrinėjamoje byloje pareikšti ieškinio reikalavimai dėl nuostolių priteisimo yra tapatūs reikalavimams, kurie buvo pareikšti civilinėje byloje Nr.2-77-555/2005, kadangi ieškovas nagrinėjamoje byloje prašo priteisti nuostolius kitais faktiniais pagrindais, nei prašė civilinėje byloje 2-77-555/2005.
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Švaresta“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2008 m. gruodžio 29 d. sprendimą dalyje, kuria atmesta dalis ieškovo UAB „Švaresta“ ieškinio reikalavimų, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – tenkinti ieškovo UAB „Švaresta“ ieškinio reikalavimus ir priteisti iš atsakovo ieškovo UAB „Švaresta“ naudai 2 566 204,58 Lt nuostolių ir 6 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas, atmesdamas ieškinio reikalavimą dėl nuostolių, susijusių su nekilnojamojo turto ir autotransporto priemonių pardavimu, atlyginimo ir konstatuodamas priežastinio ryšio nebuvimą, neanalizavo šio turto įsigijimo bei pardavimo priežasčių. Teismo motyvai, grindžiami nurodyto turto įsigijimo datomis, nėra pakankami tam, kad konstatuoti priežastinio ryšio nebuvimą. Ieškovas visą turtą įsigijo, siekdamas teikti atliekų tvarkymo paslaugas Vilkaviškio rajone. Tai patvirtina tikslinės paskolos sutarties su banku 2000 m. gruodžio 11 d. sudarymas bei paramos iš Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo gavimas. Teismas neįvertino šio turto specifikos, kuri pasižymi tuo, kad jis pritaikytas veiklai, kurią ieškovas vykdė pagal Paslaugų sutartį, sudarytą su atsakovu. Nutraukus minėtą sutartį, ieškovas daugiau nebegavo jokių pajamų, todėl šio turto išlaikyti negalėjo, taip pat negalėjo jo pritaikyti kitokio pobūdžio veiklai, kas sąlygojo jo pardavimą.
2. Teismas, atmesdamas ieškovo reikalavimą dėl 50 287,75 Lt nuostolių, grindžiamų už gautą paskolą sumokėtomis palūkanomis po sutarties nutraukimo, priteisimo, neįvertino, kokiu tikslu minėta paskola buvo paimta, nevertino pačios 2000 m. gruodžio 11 d. paskolos sutarties kaip rašytinio įrodymo. UAB „Švaresta“ buvo įkurta investicinio projekto „Buitinių-gamybinių atliekų ir antrinių žaliavų surinkimas, perdirbimas ir utilizavimas Vilkaviškio rajone“ įgyvendinimui. Tuo tikslu ieškovui buvo suteikta parama iš Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo. Papildomoms lėšoms gauti minėto projekto įgyvendinimui buvo sudaryta tikslinė paskola su banku. Nutraukus sutartį su atsakovu, tikslinė banko paskola tapo nuostolinga. Todėl ieškovo sumokėtos palūkanos turėtų būti pripažintos jo nuostoliais.
Žemesnės instancijos teismas
3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą dėl nuostolių negautų pajamų forma priteisimo, remdamasis tuo, jog šis klausimas jau yra išspręstas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 15 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2006, kadangi minėtoje byloje buvo sprendžiamas netesybų priteisimo klausimas. Teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias nuostolių institutą sutartinėje civilinėje atsakomybėje, nepagrįstai sutapatino netesybas ir negautas pajamas kaip vieną teisės institutą. Pagrindas priteisti negautas pajamas būtų įrodžius, kad ieškovo patirti nuostoliai yra didesni nei priteista netesybų suma ir kad netesybos jų nepadengia. To reikalauja visiško nuostolių atlyginimo principas. Negautos pajamos – tai grynasis pelnas, gaunamas iš gautų pajamų atskaičius sąnaudas, o iš šių - ir pelno mokestį. Nagrinėjamu atveju ieškovo negautas 1 820 586 Lt dydžio pajamas laikotarpiu nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. įrodo Lietuvos teismo ekspertizės centro 2008 m. balandžio 9 d. ekspertizės aktas Nr. 11-557(08). Jų dydžio atsakovas neginčijo. Sprendime nėra pateikta jokių motyvų, kurie paneigtų tai, kad ieškovas būtų gavęs nurodyto dydžio pelną, jei nebūtų neteisėtų atsakovo veiksmų. Nagrinėjamu atveju egzistuoja priežastinis ryšys tarp atsakovo atlikto šalių tarpusavio sutarties pažeidimo ir ieškovo pelno praradimo. Atsakovas privalėjo ir galėjo numatyti, jog ieškovas patirs nuostolius negautų pajamų forma. Atsakovo nesąžiningumą (tyčią) patvirtina sistemingas sutarties pažeidinėjimas bei vengimas vykdyti savo prievoles. Ieškovas elgėsi kaip protingas ir apdairus verslininkas bei ėmėsi visų nuo jo priklausančių priemonių sutarčiai su atsakovu išsaugoti bei nuostoliams sumažinti – jis ne kartą kreipėsi į atsakovą su raginimais įvykdyti sutartį, ieškovas kreipėsi į teismą su tarpiniais reikalavimais dėl skolos priteisimo, ieškovas teikė siūlymus atsakovui dėl bendradarbiavimo pratęsimo bei kt. Sutarties nutraukimas, kaip ieškovo teisių gynybos būdas, buvo pasirinkta, kai buvo aišku, kad nėra galimybių kitais būdais apginti ieškovo interesus, bei nebuvo perspektyvų, jog atsakovas sutartį įvykdys. Ieškovo teisę kartu su sutarties nutraukimu reikalauti ir nuotolių atlyginimo patvirtina ir LR CK 6.221 straipsnio 2 dalis.
Šalies argumentai
Atsakovas Vilkaviškio rajono savivaldybė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2008 m. gruodžio 29 d. sprendimo dalį, kuria teismas iš dalies tenkino ieškinio reikalavimus ir iš atsakovo priteisė 11 960,05 Lt nuostolių atlyginimą, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – atmesti ieškovo UAB „Švaresta“ ieškinio reikalavimą dėl 11 960,05 Lt nuostolių, susijusių su darbo santykiais, priteisimo, o taip pat priteisti atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Ieškovas neįrodė 11 960,05 Lt nuostolių, susijusių su darbo santykiais (dėl sutarties nutraukimo darbuotojams išmokėtas atlyginimas už prastovas ir išeitinės išmokos), atsiradimo. Minėti nuostoliai nebuvo grindžiami patikimais ir leistinais įrodymais. Tiek darbuotojams išmokėtų lėšų suvestinė, tiek įsakymai dėl darbuotojų atleidimo iš darbo, tiek darbuotojų atlyginimo kortelės už 2004 metus – tai ieškovo vienašališkai sudaryti dokumentai, dėl ko negali būti atmesta galimybė dėl ieškovo manipuliavimo šių dokumentų turiniu. Ieškovui nepateikus banko sąskaitos išrašo arba kasos išlaidų orderių, laikytina, kad jis neįrodė nuostolių, susijusių su darbo santykiais. Vien tik šiuo pagrindu ieškovo ieškinys dalyje dėl nuostolių priteisimo turėjo būti atmestas.
2. Tarp Paslaugų sutarties nutraukimo ir ieškovo tariamai patirtų 11 960,05 Lt nuostolių, susijusių su darbo santykiais, nėra priežastinio ryšio:
2.1. Ieškovo įmonės veikla nebuvo priklausoma nuo su atsakovu sudarytos Paslaugų sutarties. Ši aplinkybė yra pripažinta įsiteisėjusiu Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. gruodžio 20 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2A-376/2005, kuriame konstatuota, kad „<...> Šalių Sutartis sudaryta vadovaujantis LR Viešųjų pirkimų įstatymu, 2002 m. liepos 10 d. įvykusio konkurso rezultatais ir UAB „Švaresta“ savo veiklą vykdo įstatų, o ne šalių sudarytos Sutarties pagrindu, todėl ieškovas nebuvo ir nėra priklausomas nuo atsakovo <...>“. Šis apeliacinės instancijos teismo nustatytas faktas turi prejudicinę galią ir nagrinėjamoje byloje negali būti ginčijamas. Ieškovo įmonės steigimas, šios įmonės veikla, veiklos apimtys, darbuotojų samdymas ir jų skaičius nebuvo derinti su atsakovu. Visa tai ieškovas darė savo valia, savo rizika, dar iki tol, kol atsakovas paskelbė viešąjį konkursą.
2.2. Ieškovas neįrodė, kad jo darbuotojai, su kurių prastova ir atleidimu iš darbo jis sieja savo nuostolius, į darbą buvo priimti būtent sutarčiai vykdyti, ir kad jie iš darbo buvo atleisti būtent dėl sutarties nutraukimo. Pagal tai, kad V. Č. , A. M. ir A. B. buvo išmokėtos trijų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinės išmokos, darytina išvada, kad šie darbuotojai pas ieškovą pradirbo nuo trijų iki penkių metų. Tai reiškia, kad jie pradėjo dirbti pas ieškovą prieš ne mažesnį laikotarpį nei metai iki sutarties sudarymo.
2.3. Ieškovas savo darbuotojams atlyginimą už prastovą ir išeitines išmokas sumokėjo ne dėl sutarties nutraukimo, bet dėl savo paties neveikimo. Ieškovas sutartį nutraukė 2003 m. gruodžio 31 d.. Tuo tarpu atlyginimai už prastovas buvo išmokėti už 2004 m. kovo – rugpjūčio mėnesius. Įspėjimai dėl atleidimo iš darbo darbuotojams buvo įteikti 2004 m. balandžio ir gegužės mėnesiais, o ne iš karto po sutarties nutraukimo.
3. Kadangi įstatymai nenumato baudinių netesybų ir jos yra įskaitomos į nuostolių atlyginimą, teismo priteisti 11 960,05 Lt nuostoliai, susiję su darbo santykiais, turėjo būti įskaityti į Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. gruodžio 20 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2A-376/2005, priteistą 50 000 Lt dydžio baudą, kuri visiškai padengia skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistus nuostolius.
Atsiliepimas
Ieškovas UAB „Švaresta“ atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo atsakovo Vilkaviškio rajono savivaldybės apeliacinį skundą atmesti. Nesutinka, kad jo pateikti įrodymai dėl darbuotojų atleidimo nepagrindžia ieškovo nuostolių. Įstatymas nenustato jokio konkretaus reikalavimo, kokia forma turėtų būti įrodinėjami ieškovo patirti nuostoliai, susiję su darbuotojų atleidimu. Byloje esančius įrodymus tiria teismas ir vertina juos pagal savo vidinį įsitikinimą. Atsakovas nepateikė jokių šias aplinkybes paneigiančių įrodymų ir nereikalavo teismo įpareigoti ieškovą į bylą pateikti kitus įrodymus. Nesutinka su atsakovo argumentais, jog tarp jo veiksmų ir su ieškovo darbuotojų atleidimu susijusių nuostolių atsiradimo nėra priežastinio ryšio. Ieškovas klaidingai aiškina Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. gruodžio 20 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-376/2005, nurodydamas, kad apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog ieškovas nebuvo priklausomas nuo atsakovo, nes jis veikia savo įstatų, o ne šalių sudarytos sutarties pagrindu. Šie faktai neturi prejudicinės galios nagrinėjamoje byloje, nes jie buvo išdėstyti, vertinant priešieškinio patenkinimo faktą, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas galutine 2006 m. lapkričio 15 d. nutartimi panaikino apeliacinės instancijos teismo sprendimą dalyje dėl priešieškinio tenkinimo. Ieškovo veikla buvo pradėta tikslu teikti atliekų tvarkymo paslaugas atsakovui Vilkaviškio rajone. Nesutinka su atsakovo teiginiais, kad ieškovas privalėjo atleisti darbuotojus iš karto po šalių sudarytos sutarties nutraukimo, kadangi tuo metu ieškovas vis dar teikė paslaugas atsakovui. Atsakovas privalėjo suprasti ir numatyti, kad, jam nevykdant savo piniginės prievolės, ieškovas patirs nuostolius, nes sutriks jo finansinis pajėgumas. Ieškovas ne kartą informavo atsakovą apie jo veiklos sutrikimus. Ieškovo nuostoliai, susiję su darbuotojų atleidimu, nėra padengti ieškovui priteista 50 000 Lt dydžio netesybų suma, nes jie viršija minėtas netesybas.
Atsakovas Vilkaviškio rajono savivaldybė atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą prašo ieškovo UAB „Švaresta“ apeliacinį skundą atmesti, o Kauno apygardos teismo 2008 m. gruodžio 29 d. sprendimo dalį, kuria atmesti ieškovo UAB „Švaresta“ ieškinio reikalavimai, palikti nepakeistą; priteisti iš ieškovo atsakovo naudai visas jo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nesutinka su apeliacinio skundo argumentais dėl ieškovo nuostolių, turėtų dėl negautų pajamų. Pagal nustatytą teisinį reglamentavimą (LR CK 6.721 str.) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai formuojamą praktiką, paslaugų teikėjas gali reikalauti tik tiesioginių nuostolių atlyginimo ir neturi teisės prašyti atlyginti netiesioginius nuostolius (negautas pajamas) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2005, 2007 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2007, 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2007). Paslaugų teikėjas yra verslininkas ir veikia savo rizika, jis negali savo veiklos rizikos perkelti paslaugų gavėjui, reikalaudamas iš kliento atlyginti už nesuteiktas paslaugas ir sumokėti negautas pajamas, kurias turėjo gauti. Paslaugų gavėjo padėtis teisiniuose paslaugų teikimo santykiuose yra išskirtinė. Tokiu būdu LR CK 6.271 straipsnis numato išimtį iš LR CK 6.251 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto visiško nuostolių atlyginimo principo. Jei ieškovas 2003 m. gruodžio 31 d. nebūtų nutraukęs Paslaugų sutarties, šis sutartis nuo 2004 m. sausio 1 d. būtų nutraukta atsakovo iniciatyva, ką patvirtina byloje esantis atsakovo 2003 m. gruodžio 31 d. raštas Nr. 09-2,13/SD2220 (2 t., b.l. 23), o paslaugų gavėjo teisė nutraukti paslaugų sutartį yra besąlyginė (LR CK 6.721 str. 1 d.). Mano, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad negautų pajamų klausimas jau yra išspręstas civilinėje byloje Nr. 2-77-555/2005, kadangi ieškovas prašomas priteisti netesybas (baudą) grindė negautomis pajamomis, kurias jis būtų gavęs pagal Paslaugų sutartį 2004 – 2007 metų laikotarpiu. Minėtoje civilinėje byloje buvo nustatytas prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje turintis faktas, kad ieškovas dėl Paslaugų sutarties nutraukimo netiesioginių nuostolių (negautų pajamų) nepatyrė. Atsakovas nesutinka, jog, remiantis ekspertizės aktu, galima daryti išvadą, kad ieškovas laikotarpiu nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. galėjo gauti 1 820 586 Lt pelno. Šiame ekspertizės akte pateiktos eksperto išvados yra tikėtinumo lygmens, jos paremtos prielaidomis, prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams bei teisės aktų nuostatoms dėl paslaugų teikėjo teisės reikalauti negautų pajamų. Eksperto išvadų teisingumą paneigia tai, jog paslaugų gavėjas, turėdamas tokią teisę, galėjo bet kada ateityje teisėtai nutraukti paslaugų teikimo sutartį; eksperto nustatytas negautas pelnas yra paremtas fiksuotu 28,06 Lt/m³ tarifu, tačiau sutartyje numatyta galimybė kiekvienais metais peržiūrėti paslaugų kainą; ekspertizės akte nepagrįstai daroma prielaida, kad UAB „Marijampolės švara“ (t.y. įmonė, kuri laikotarpiu nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. atsakovui teikė atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimo paslaugas) atsakovui teikė tos pačios apimties ir kokybės paslaugas kaip ir būtų teikęs ieškovas, o taip pat kad ieškovo sąnaudų struktūros ir augimo mastas būtų artimas UAB „Marijampolės švara“ sąnaudų struktūros ir augimo mastui 2004 – 2007 metų laikotarpiu; ekspertas iš prognozuojamų įplaukų neatėmė pelno mokesčio, dėl ko neteisingai apskaičiavo negautas pajamas. Net ir tuo atveju, jeigu ieškovas turėtų teisę į negautų pajamų atlyginimą, atsakovas, vadovaujantis LR CK 6.259 straipsniu, turėtų būti atleistas nuo pareigos atlyginti ieškovo negautas pajamas, kadangi pats ieškovas, nutraukdamas paslaugų teikimo sutartį, sudarė tokią situaciją, kad Paslaugų sutartis nebuvo vykdoma ir pagal ją ieškovas negavo įplaukų. Atsakovas taip pat nesutinka su ieškovo apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nusprendė, atmesdamas ieškinio reikalavimus dėl tiesioginių nuostolių priteisimo. Ieškovo turto įsigijimas bei paskolos iš banko paėmimas negali būti siejamas su Paslaugų sutarties sudarymu ir jos vykdymu, kadangi tuo metu ieškovas negalėjo numatyti, kad atsakovas paskelbs konkursą dėl atliekų surinkimo ir išvežimo paslaugų pirkimo ir jog šį konkursą laimės ieškovas. Ieškovas kaip verslininkas, įsigydamas minėtą turtą bei iš banko paimdamas minėtą paskolą, veikė savo rizika. Ieškovas neįrodė ne tik priežastinio ryšio, bet ir nuostolių, susijusių su minėto turto pardavimu. Tas faktas, kad ieškovas turtą įsigijo už didesnę kainą, o pardavė už mažesnę, neįrodo, kad šis kainų skirtumas yra ieškovo nuostoliai. Ieškovas nepateikė į bylą patikimų įrodymų, kurie patvirtintų, kokia buvo minėto nekilnojamojo turto ir transporto priemonių rinkos vertė jų įsigijimo bei pardavimo metu.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad UAB „Švaresta“ Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų registre buvo įregistruota 1999 m. gegužės 27 d. Iš Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų registro išrašo matyti, kad nustatytas įmonės tikslas – pelno gavimas, tenkinant gyventojų, įmonių, įstaigų ir organizacijų poreikius. Tarp įmonės veiklos rūšių įvardintas atliekų perdirbimas, nuotėkų ir atliekų šalinimas, sanitarinių sąlygų užtikrinimo ir panaši veikla (2 t., b.l. 77).
Vilkaviškio rajono savivaldybė ir UAB „Švaresta“, vadovaudamosis Viešųjų pirkimų įstatymu ir 2002 m. liepos 10 d. įvykusio konkurso rezultatais (protokolas Nr. 5) 2002 m. rugpjūčio 5 d. sudarė Sutartį dėl Vilkaviškio rajono viešosios atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimo ir jos plėtojimo paslaugų teikimo Nr. 154 (toliau - Sutartis), kuria UAB „Švaresta“ įsipareigojo nuo 2002 m. rugsėjo 1 d. teikti savivaldybei Vilkaviškio rajono savivaldybės viešosios atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimo ir jos plėtojimo (komunalinių atliekų surinkimo ir jų tvarkymo) paslaugas (Sutarties 1.1 p., 2.1 p.). Numatytas Sutarties galiojimo terminas – iki 2007 m. gruodžio 31 d. (Sutarties 7.1 p.) (1 t., b.l. 24-28).
Iš civilinės bylos Nr. 2-77-555/2005 medžiagos nustatyta, kad UAB „Švaresta“ 2002 m. rugpjūčio 5 d. Sutartį nutraukė nuo 2003 m. gruodžio 31 d. dėl atsakovo prievolių nevykdymo (civ. byla Nr. 2-77-555/2005, 1 t., b.l. 181). Sutarties nutraukimo teisėtumą ir pagrįstumą patvirtina Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-376/2005, kurioje teismas konstatavo, jog ieškovas UAB „Švaresta“ pagrįstai pirmas nutraukė šalių sudarytą Sutartį nuo 2003 m. gruodžio 31 d. Sutarties 7.5 punkto pagrindu dėl to, kad Vilkaviškio rajono savivaldybė ilgiau nei tris mėnesius nesumokėjo už suteiktas paslaugas. Aplinkybės dėl Vilkaviškio rajono savivaldybės sutartinių įsipareigojimų netinkamo vykdymo, neatsiskaitant su UAB „Švaresta“ pagal 2002 m. rugpjūčio 5 d. Sutartį, ir šios Sutarties nutraukimo teisėtumo yra įgijusios prejudicinę galią ir, vadovaujantis LR CPK 182 straipsnio 2 punktu, jų nereikia įrodinėti.
Nagrinėjamu atveju yra kilęs ginčas dėl nuostolių, atsiradusių nutraukus sutartį dėl sutarties neįvykdymo, atlyginimo (LR CK 6.221 str. 2 d.). Ieškovas UAB „Švaresta“ pareikštu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo nuostolius (tiesioginius ir netiesioginius), kuriuos ieškovas patyrė dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (nuolatinio Sutarties pažeidinėjimo), teisėtai nutraukęs Sutartį.
Dėl nuostolių, susijusių su nekilnojamuoju turtu, autotransporto priemonėmis ir bankui mokėtomis palūkanomis, priteisimo
Ieškovas UAB „Švaresta“ pareikštu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo Vilkaviškio rajono savivaldybės 538 555,30 Lt nuostolių, susijusių su nekilnojamuoju turtu, 156 775,53 Lt nuostolių, susijusių su autotransporto priemonėmis, ir 50 287,75 Lt nuostolių, susijusių su ieškovo bankui mokėtomis palūkanomis už tikslinę paskolą. Kaip faktinį šių ieškinio reikalavimų pagrindą ieškovas nurodė tai, jog jis, 2000 m. nusprendęs pradėti teikti atsakovui atliekų surinkimo ir išvežimo paslaugas, pradėjo intensyviai rengtis šių paslaugų teikimui bei sutartiniams santykiams su atsakovu: padidino įstatinį kapitalą, sudarė paskolos sutartį su banku dėl veiklos finansavimo, įsigijo atliekų surinkimo ir išvežimo veiklai reikalingą nekilnojamąjį turtą, specialios paskirties autotransporto priemones – šiukšliavežes. Nutraukus Sutartį su atsakovu, ieškovas nebeturėjo galimybės tęsti savo komercinės veiklos, kadangi Vilkaviškio rajone nebuvo kitų analogiškas paslaugas galinčių pirkti užsakovų, o aplinkiniuose rajonuose nebuvo skelbiama viešųjų pirkimų konkursų dėl atliekų surinkimo ir išvežimo paslaugų pirkimo. Ieškovas neturėjo kitos išeities, kaip tik parduoti savo veikloje nenaudojamą atliekų surinkimo ir išvežimo veiklai skirtą turtą, nes jam reikėjo apyvartinių lėšų, o, laikui bėgant, nenaudojamo turto būklė prastėjo, jo vertė mažėjo. Šis turtas, nepaisant ieškovo pastangų, buvo parduotas nuostolingai, kadangi specifinė jo paskirtis sąlygojo menką paklausą. Todėl ieškovas nusprendė jį parduoti už didžiausią pasiūlytą kainą. Ieškovas nuostolius, susijusius su paskola bankui, grindė nutraukus Sutartį bankui grąžinant paskolą sumokėta palūkanų suma, kadangi, panaudojus gautą paskolą investicijoms į atliekų surinkimo ir išvežimo verslą tam, kad būtų sudaryta sutartis su atsakovu, šios investicijos ieškovui nebenešė pajamų.
Kauno apygardos teismas 2008 m. gruodžio 29 d. nutartimi atmetė ieškinio reikalavimus dėl šių nuostolių priteisimo, nes sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir minėto turto nuostolingo pardavimo ar grąžinant paskolą bankui sumokėtų palūkanų. Teismas, iš bylos medžiagos nustatęs, kad ieškovas šį turto įsigijo ir paskolą gavo iki 2002 m. rugpjūčio 5 d. Sutarties su Vilkaviškio rajono savivaldybe sudarymo (2000-2001 metais), sprendė, kad ieškovas veikė savo rizika.
Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas priežastinio ryšio nebuvimą, netinkamai nustatė šio turto įsigijimo ir pardavimo bei paskolos gavimo priežastis.
Vilkaviškio rajono savivaldybė 2002 m. rugpjūčio 5 d. Sutartį su ieškovu UAB „Švaresta“ dėl atliekų surinkimo ir išvežimo sudarė atsižvelgdama į konkurso rezultatus, pripažinus ieškovą Vilkaviškio rajono savivaldybės viešosios atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimo ir jos plėtojimo paslaugų viešojo pirkimo atvirojo konkurso laimėtoju. Kadangi sutartis su savivaldybe dėl atliekų surinkimo ir išvežimo turėjo būti sudaryta viešųjų pirkimų pagrindu, ieškovas, padėdamas savo veiklą, negalėjo žinoti, kad būtent jam bus pavestas Vilkaviškio rajono viešosios atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimo ir jos plėtojimo paslaugų teikimas ir iki pat konkurso pabaigos negalėjo žinoti, kad jo pasiūlymas bus pripažintas ekonomiškai naudingiausiu. Todėl teisėjų kolegija pripažįsta, jog visos ieškovo investicijos į atliekų surinkimo ir išvežimo verslą iki 2002 m. rugpjūčio 5 d. Sutarties sudarymo vertinamos kaip atliktos ieškovui veikiant savo rizika, kadangi niekas ieškovui negalėjo garantuoti, kad būtent su juo savivaldybė sudarys sutartį dėl atliekų surinkimo ir išvežimo. Juridinių asmenų, kurių tikslas – pelno siekimas, ūkinė-komercinė veikla neatsiejamai susijusi su rizikos prisiėmimu. Byloje taip pat nepateikta jokių įrodymų, jog projekto „Buitinių – gamybinių atliekų ir antrinių žaliavų surinkimas, perdirbimas ir utilizavimas Vilkaviškio rajone“ vykdymas būtų garantavęs ieškovui tai, jog jis buvo pripažintas Vilkaviškio rajono savivaldybės skelbtų viešųjų pirkimų dėl atliekų surinkimo ir išvežimo paslaugų teikimo laimėtoju.
Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinio reikalavimus dėl nuostolių, susijusių su nekilnojamuoju turtu ir autotransporto priemonėmis, priteisimo, pagrįstai pripažino, jog dėl šio turto pardavimo už mažesnę nei rinkos kainą atsiradę nuostoliai nėra atsakovo neteisėtų veiksmų pasekmė. Nagrinėjamu atveju neturi reikšmės turto pardavimo priežasčių vertinimas, nes savivaldybė negali prisiimti atsakomybės už turto, kurį ieškovas įsigijo veikdamas savo rizika dar iki sutarties su ja sudarymo, nuostolingą pardavimą. Gautos paskolos panaudojimas investicijoms į atliekų surinkimo ir išvežimo verslą taip pat nesuteikė ieškovui pagrindo tikėtis, jog jis sudarys sutartį su Vilkaviškio rajono savivaldybe dėl atliekų surinkimo ir išvežimo, kuri sąlygos jo investicijų atsipirkimą ir pelno gavimą. Todėl ieškovo bankui nuo 2004 m. sausio 1 d. sumokėta palūkanų suma negali būti vertinama kaip ieškovo nuostoliai, atsiradę dėl to, jog atsakovas netinkamai vykdė savo sutartines prievoles pagal 2002 m. rugpjūčio 5 d. Sutartį, kas sąlygojo jos nutraukimą.
Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimus dėl nuostolių, susijusių su nekilnojamuoju turtu, autotransporto priemonėmis ir bankui mokėtomis palūkanomis, priteisimo, nesant priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir ieškovo nuostolių (LR CK 6.247 str.).
Dėl negautų pajamų
Kauno apygardos teismas 2008 m. gruodžio 29 d. sprendimu atmetė ieškinio reikalavimą dėl nuostolių negautų pajamų forma priteisimo, kadangi konstatavo, jog šį klausimą išsprendė apeliacinės ir kasacinės instancijos teismai civilinėje byloje Nr. 2-77-555/2005, įvertindami 2002 m. rugpjūčio 5 d. Sutarties Nr. 154 nutraukimo aplinkybes ir padarydami išvadą, kad ieškovo negautas pelnas nėra nuostoliai, kurie gali būti priteisiami iš atsakovo ieškovui. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovas UAB „Švaresta“, prašydamas priteisti negautas pajamas, ginčija kitoje byloje teismo nustatytus teisinius santykius, kas pagal LR CPK 279 straipsnio 4 dalį yra neleistina.
Teismo sprendimo privalomumo individualios bylos atžvilgiu išraiška yra LR CPK 182 straipsnio 2 dalies ir 279 straipsnio 4 dalies normos. Pagal LR CPK 182 straipsnio 2 dalį nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsitesėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims; tokios aplinkybės yra prejudiciniai faktai. LR CPK 279 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, kad teismo sprendimui, nutarčiai ar nutarimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius; šioje teisės normoje įtvirtinta įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata (išspręstos bylos) galia.
Aiškindamas nurodytas procesinės teisės normas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs tokias esmines teismų praktikos nuostatas: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2008; 2004 m. birželio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-374/2004 ir kt.).
Pirmosios instancijos teismas kaip prejudiciniu ir res judicata rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. gruodžio 20 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2A-376/2005, ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 15 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2006, pagal ieškovo UAB „Švaresta“ ieškinį atsakovui Vilkaviškio rajono savivaldybei, kuriuo buvo pareikštas reikalavimas dėl netesybų priteisimo (civilinė byla Nr. 2-77-555/2005). Minėtoje civilinėje byloje ieškovas buvo pareiškęs reikalavimą dėl 1 553 888 Lt dydžio sutartinių netesybų (baudos) priteisimo. Pareikšto reikalavimo pagrindą sudarė Sutarties 6.2 punkte įtvirtinta savivaldybės pareiga sumokėti operatoriui baudą, lygią operatoriaus buhalteriniame balanse esamo turto likutinei vertei sutarties nutraukimo dieną, tuo atveju, kai operatorius nutraukia sutartį dėl savivaldybės įsipareigojimų nevykdymo. Dėl sutarties nutraukimo patirti nuostoliai (negautos pajamos) minėtoje byloje nebuvo įrodinėjimo dalykas. Teismas negautas pajamas pasirinko kaip kriterijų, kurį taikant sprendė, ar iki 50 000 Lt sumažintos netesybos nėra mažesnės už nuostolius, kuriuos ieškovas patyrė dėl to, kad atsakovas tinkamai nevykdė savo sutartinių prievolių ir buvo nutraukta sutartis, kadangi, vadovaujantis LR CK 6.73 straipsnio 2 dalimi, teismas gali sumažinti netesybas, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės nevykdymo ar netinkamo įvykdymo.
Nagrinėjamoje byloje ieškovas UAB „Švaresta“ prašo priteisti 1 820 586 Lt nuostolių atlyginimą, kuriuos sudaro jo negautos pajamos, kurias jis būtų gavęs, jei dėl atsakovo sutartinių prievolių netinkamo vykdymo nebūtų nutraukta 2002 m. rugpjūčio 5 d. Sutartis. Kreditorius turi teisę į nuostolių, kurių nepadengia priteista netesybų suma, atlyginimą. Todėl nagrinėjamu atveju negautos pajamos yra tiesiogiai įrodinėjimas dalykas.
Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamoje byloje pareikštas reikalavimas dėl nuostolių negautų pajamų forma priteisimo jau buvo išspręstas civilinėje byloje Nr. 2-77-555/2005, kadangi nesutampa šiose civilinėse bylose pareikštų ieškinio reikalavimų pagrindai. Civilinėje byloje Nr. 2-77-555/2005 nustatyti faktai, susiję su negautomis pajamomis nutraukus sutartį, negali būti pripažinti prejudiciniais faktais nagrinėjamoje byloje, nes jie minėtoje byloje nebuvo įrodinėjimo dalykas. Todėl Kauno apygardos teismo 2008 m. gruodžio 29 d. sprendimas dalyje, kuria atmestas ieškinio reikalavimas dėl negautų pajamų priteisimo, naikintinas, neteisingai pritaikius procesinės ir materialinės teisės normas, konstatuojant civilinėje byloje Nr. 2-77-555/2005 nustatytų teisinių santykių tapatumą su šioje byloje pareikštu ieškinio reikalavimu dėl nuostolių negautų pajamų forma priteisimo. Kadangi pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinio reikalavimą dėl negautų pajamų priteisimo tuo pagrindu, jog jis jau yra išspręstas kitoje civilinėje byloje, nevertino byloje esančių jo pagrįstumą ar nepagrįstumą patvirtinančių įrodymų, neatskleidė su šio reikalavimo pagrindu ir dalyku susijusių pagrindinių faktinių ir teisinių bylos aplinkybių, teisėjų kolegija sprendžia, kad civilinė byla dalyje dėl nuostolių negautų pajamų forma priteisimo turi būti iš naujo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d., 330 str.).
Dėl nuostolių, kylančių iš darbo santykių
Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus atsakovo apeliacinio skundo argumentus, jog ieškovas neįrodė 11 960,05 Lt nuostolių, susijusių su darbo santykiais, atsiradimo.
Byloje esantys UAB „Švaresta“ direktoriaus įsakymai dėl darbuotojų atleidimo, kuriuose yra įtvirtinta darbdavio pareiga išmokėti atleidžiamiems darbuotojams pinigines kompensacijas už prastovas ir išeitines išmokas, o taip pat nurodytas jų dydis (1 t., b.l. 95-109), laikytini pakankamais ieškovo nuostolius ir jų dydį patvirtinančiais įrodymais, kadangi šie darbdavio įsakymai sąlygoja UAB „Švaresta“ piniginės prievolės atleistiems darbuotojams atsiradimą.
Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus Vilkaviškio rajono savivaldybės apeliacinio skundo argumentus, jog nuostolių priteisimas nagrinėjamu atveju buvo galimas tik įrodžius, kad atleisti darbuotojai buvo priimti į darbą ginčo šalių sudarytai sutarčiai vykdyti. Atsakovui pažeidus Sutartį, dėl ko ji nuo 2003 m. gruodžio 31 d. buvo nutraukta ieškovo UAB „Švaresta“ iniciatyva dėl atsakovo kaltės, sutriko ieškovo veikla, kadangi įmonė tuo metu kitos veiklos nevykdė. Tai sąlygojo faktinės situacijos, kai įmonė nebegalėjo darbuotojams suteikti darbo ir mokėti darbo užmokesčio, susidarymą. Be to, tai, jog ieškovas negalėjo išlaikyti savo darbuotojų, sąlygojo ir ta aplinkybė, jog, atsakovui sutarties galiojimo metu nuolat pažeidinėjant savo sutartinę prievolę atsiskaityti už suteiktas paslaugas, ieškovui trūko piniginių lėšų. Aplinkybę, jog atsakovui buvo žinoma apie įmonėje faktiškai susiklosčiusią situaciją, liudija byloje esantys ieškovo UAB „Švaresta“ raštai, adresuoti Vilkaviškio rajono savivaldybei (1 t., b.l. 142-151).
Nagrinėjamu atveju nuostolių, kylančių iš darbo santykių, priteisimui neturi reikšmės ta aplinkybė, jog darbuotojai buvo atleisti ne iš karto po Sutarties nutraukimo 2003 m. gruodžio 31 d. Iš civilinės bylos Nr. 2-77-555/2005 medžiagos matyti, jog net ir nutraukus Sutartį, ieškovas atliekų surinkimo ir išvežimo paslaugas atsakovui teikė 2004 m. sausio – balandžio mėnesiais. Įspėjimai darbuotojams, atleidžiamiems LR DK 129 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pagrindu (darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės), dėl darbo sutarties su jais nutraukimo buvo įteikti tik tuo metu, kai ieškovas faktiškai nustojo teikti paslaugas pagal nutrauktą sutartį, t. y. 2004 m. balandžio – gegužės mėnesiais, o darbuotojai iš darbo buvo atleisti 2004 m. gegužės – rugpjūčio mėnesiais.
Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija pripažįsta, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja atsakovo Vilkaviškio rajono savivaldybės civilinės atsakomybės sąlygos dėl UAB „Švaresta“ 11 960,05 Lt dydžio nuostolių, kylančių iš darbo santykių, atlyginimo.
Atsakovas Vilkaviškio rajono savivaldybė apeliaciniu skundu taip pat kelia klausimą dėl skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistos 11 960,05 Lt dydžio nuostolių sumos įskaitymo į įsiteisėjusiu Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. gruodžio 20 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2A-376/2005, priteistą 50 000 Lt dydžio baudą. Pažymėtina, jog civilinėje byloje Nr. 2-77-555/2005 buvo sprendžiamas sutartyje numatytų netesybų priteisimo klausimas, kurios buvo sumažintos, atsižvelgiant į 6.73 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus, Lietuvos apeliaciniam teismui konstatavus, kad pagal šalių Sutarties prigimtį ir tikslą Sutartyje nustatytos netesybos yra aiškiai per didelės ir kad atsakovas iki Sutarties nutraukimo iš dalies įvykdė prievolę dėl kainos už suteiktas paslaugas sumokėjimo. Pažymėtina, jog, esant priteistoms 50 000 Lt dydžio netesyboms, ieškovas UAB „Švaresta“ teisę į nuostolių atlyginimą įgytų tik tuo atveju, jei įrodytų, jog netesybų suma nepadengia jo patirtų nuostolių. To reikalauja netesybų įskaitymo į nuostolius esmė – tais atvejais, kai nuostolių suma didesnė nei sutartimi nustatytos netesybos, pagal LR CK 6.73 straipsnio 1 dalį, priteisiamas nuostolių atlyginimas, apimantis įskaitomą netesybų sumą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu priteista 11 960,05 Lt dydžio nuostolių suma nėra didesnė nei civilinėje byloje Nr. 2-77-555/2005 priteistos 50 000 Lt dydžio netesybos, pripažįsta, jog nagrinėjamu atveju netesybos, kurios kaip civilinės atsakomybės forma apima minimalių nuostolių atlyginimą, padengia skundžiamu teismo sprendimu priteistą nuostolių sumą, kuri pakartotinai neturėjo būti priteista. Todėl Kauno apygardos teismo 2008 m. gruodžio 29 d. sprendimas toje dalyje, kurioje teismas tenkino ieškinio reikalavimą ir priteisė iš atsakovo Vilkaviškio rajono savivaldybės ieškovui UAB „Švaresta“ 11 960,05 Lt nuostoliams atlyginti, naikintinas. Teisėjų kolegija pažymi, jog tuo atveju, jei pirmosios instancijos teismas, iš naujo išnagrinėjęs bylą dalyje dėl nuostolių negautų pajamų forma priteisimo, pripažintų ieškovo UAB „Švaresta“ teisę į šių nuostolių atlyginimą, teismas, spręsdamas dėl nuostolių priteisimo ir taikydamas netesybų ir nuostolių įskaitymo taisykles, turėtų atsižvelgti, jog nagrinėjamu atveju yra pripažinta, kad ieškovas UAB „Švaresta“ patyrė 11 960,05 Lt nuostolių, susijusių su darbo santykiais. Todėl, sprendžiant dėl konkrečios nuostolių sumos priteisimo, ieškovo dėl sutarties nutraukimo patirti nuostoliai turėtų būti sudedami ir priteista 50 000 Lt dydžio netesybas viršijanti nuostolių suma.
Teisėjų kolegija naikina Kauno apygardos teismo 2008 m. gruodžio 29 d. sprendimą dalyje, kuria buvo išspręsta bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas, kadangi šio klausimo išsprendimas bus galimas, kai bus išnagrinėta visa civilinė byla. Dėl tų pačių argumentų nespręstini ir ginčo šalių nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei klausimai.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2008 m. gruodžio 29 d. sprendimą pakeisti.
Panaikinti Kauno apygardos teismo 2008 m. gruodžio 29 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieškovo uždariosios akcinės bendrovės „Švaresta“ ieškinio reikalavimas dėl 1820586 Lt negautų pajamų priteisimo, ir civilinę bylą šioje dalyje perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Panaikinti Kauno apygardos teismo 2008 m. gruodžio 29 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovo Vilkaviškio rajono savivaldybės ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Švaresta“ buvo nuspręsta priteisti 11960,05 Lt nuostoliams atlyginti ir kuria išspręstas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas.
Kitoje dalyje Kauno apygardos teismo 2008 m. gruodžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.