Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Labdaros ir paramos fondo „Biblijos studijos“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Labdaros ir paramos fondo „Biblijos studijos“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas Labdaros ir paramos fondas „Biblijos studijos“ (toliau – ir LPF „Biblijos studijos“, pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – VAGK, Komisija) 2016 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr. 2R-264(4R-474); įpareigoti Komisiją priimti ir išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. rugpjūčio 8 d. patikslintą skundą bei 2016 m. liepos 25 d. pirminį skundą.Pareiškėjas nurodė, jog 2016 m. kovo 16 d. jis kreipėsi į Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją (toliau – ir atsakovas, Ministerija), kuri 2016 m. birželio 31 d. pateikė atsakymą, kad ji nėra kompetentinga duoti nurodymus katalikų bažnyčiai. 2016 m. liepos 2 d. pareiškėjas pakartotinai kreipėsi į Teisingumo ministeriją ir antrą kartą gavo atsakymą, su kuriuo jis nesutiko. Pareiškėjas, nesutikdamas su Teisingumo ministerijos teiktais jam atsakymais, pasinaudojo teise gautą atsakymą apskųsti.Pareiškėjas kreipėsi į Komisiją, kuri atsisakė priimti LPF „Biblijos studijos“ skundą, motyvuodama tuo, kad pareiškėjas prie skundo nepateikė skundžiamo sprendimo ir jo pateiktame skunde Komisijai nebuvo suformuluotas reikalavimas atsižvelgiant į Komisijos kompetenciją. Komisijos atsisakymo priimti skundą pagrindai yra nepagrįsti, nes pareiškėjas kartu su skundu pateikė visus iš Ministerijos gautus atsakymus. Dėl netinkamai suformuluoto reikalavimo paaiškino, kad patikslintame skunde pareiškėjas konkrečiai nurodė, jog nesutinka su Teisingumo ministerijos atsakymu, ir prašė įpareigoti Teisingumo ministeriją atlikti jai priskirtus veiksmus pagal Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 20 straipsnio nuostatas. Pareiškėjas tvirtino, kad jo suformuluotas prašymas – apsvarstyti prašymą ir imtis įstatyme Ministerijai priskirtų pareigų, atitiko Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 20 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą Komisijos kompetenciją. Be to, skundžiamame Ministerijos rašte buvo nurodyta, kad jis gali būti skundžiamas. Atsakovas Teisingumo ministerija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.Atsakovas paaiškino, kad administracinių ginčų komisijai paduodamas skundas turi atitikti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 24 straipsnyje nustatytus formos ir turinio reikalavimus, o suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą (taikoma ir kreipiantis į administracinių ginčų komisiją), privalo laikytis įstatymo nustatytų tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų. Komisija, būdama nešališka, pati savo iniciatyva negali šalinti pareiškėjo skunde esančių trūkumų. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skunde Komisijos prašė įpareigoti Ministeriją atlikti jai priskirtus veiksmus, nustatytus Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 20 straipsnyje. Pagal šio įstatymo 20 straipsnį, jei religinė bendruomenė, bendrija ar centras veikia ne pagal įregistruotus įstatus ar juos atitinkančius dokumentus arba jų veikla pažeidžia Konstituciją ar šį įstatymą, Ministerija praneša apie tai raštu įstatymus pažeidusiai religinei bendruomenei, bendrijai ar centrui ir nurodo terminą, per kurį pažeidimai turi būti ištaisyti. Jei pažeidimai neištaisomi, Ministerija gali kreiptis į teismą dėl religinės bendruomenės, bendrijos ar centro veiklos sustabdymo. Komisija neturi tokių įgaliojimų įpareigoti Ministeriją imtis veiksmų, nustatytų Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 20 straipsnyje. Be to, iš pareiškėjo pateikto patikslinto skundo Komisijai matyti, kad pareiškėjas nepateikė ir ginčijamo sprendimo, t. y. skundas neatitiko ir ABTĮ 25 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimu pareiškėjo Labdaros ir paramos fondo „Biblijos studijos“ skundą atmetė.Teismas nustatė, kad LPF „Biblijos studijos“ steigėjas A. V. 2016 m. liepos 25 d. kreipėsi į Komisiją su prašymu – Teisingumo ministerijos tvirtinimą, kad bažnyčia atskirta nuo pasaulietinės valdžios, pagrįsti faktais; atsakyti į visas prašyme nurodytas pastabas, pripažįstant minimos bažnyčios nusikaltimus ir uždrausti jos veiklą, nes ji neatitinka valstybinės registracijos, arba įpareigoti, kad bažnyčia pašalintų kliūtis klaidinimui; viešai pripažinti jų bendruomenės tikintiesiems, kad jie buvo klaidinami, ir už tai atsiprašytų. Komisijoje 2016 m. liepos 28 d. buvo užregistruotas dar vienas pareiškėjo analogiško turinio prašymas, kuris buvo pridėtas prie pareiškėjo pirminio skundo.Teismas taip pat nustatė, kad Komisija, konstatavusi, jog pareiškėjo skundas neatitinka ABTĮ 24 ir 25 straipsnio reikalavimų, 2016 m. liepos 27 d. sprendimu „Dėl skundo trūkumų pašalinimo“ Nr. 2R-239(4R-474) LPF „Biblijos studijos“ nustatė 14 dienų terminą nuo šio sprendimo gavimo dienos pateikti Komisijai patikslintą skundą, atitinkantį šiame sprendime išvardytus reikalavimus. Komisija pareiškėjui išaiškino, kad nepašalinus šių trūkumų, skundas, kaip neatitinkantis ABTĮ 24 ir 25 straipsnių reikalavimų, bus nepriimtas ir grąžintas jį padavusiam asmeniui. 2016 m. rugpjūčio 11 d. Komisijoje buvo gautas LPF „Biblijos studijos“ patikslintas skundas, kuriame pareiškėjas Komisijos prašė, kad Teisingumo ministerija tinkamai apsvarstytų pareiškėjo prašymą ir nurodytų vyraujančiai Romos katalikų bažnyčiai, kad ji ištaisytų daromus nusikaltimus ar nusižengimus; to neįvykdžius, uždrausti jos veiklą šalyje.Komisija 2016 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu Nr. 2R-264(4R-474) atsisakė priimti LPF „Biblijos studijos“ skundą, kaip neatitinkantį ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 8 punkto ir 25 straipsnio 1 dalies nustatytų skundo reikalavimų.Teismas, vertindamas VAGK 2016 m. liepos 27 d. sprendimo turinį, nustatė, kad pareiškėjo pirminis skundas, paduotas 2016 m. liepos 25 d., neatitiko ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 2, 4, 6 ir 8 punktų, 24 straipsnio 3 dalies ir 25 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl pagrįstai buvo nustatytas terminas jiems pašalinti.Įvertinęs pareiškėjo 2016 m. liepos 25 d. kreipimosi–prašymo turinį, teismas nustatė, kad kreipimąsi–prašymą LPF „Biblijos studijos“ vardu pateikė A. V., tačiau jis skunde nebuvo įvardytas kaip pareiškėjo atstovas, nebuvo nurodyti jo kontaktiniai duomenys, nepateikti šio asmens įgaliojimus patvirtinantys dokumentai, Komisijai buvo pateiktas tinkamai nepasirašytas skundas. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad Komisija 2016 m. liepos 27 d. sprendime pagrįstai nustatė skundo neatitikimą ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 2 punkto ir 24 straipsnio 3 dalies reikalavimams.Teismas atkreipė dėmesį, kad Komisija 2016 m. liepos 27 d. sprendime pareiškėjui aiškiai įvardijo, kokių reikalavimų neatitinka jo 2016 m. liepos 25 d. skundas bei kaip šiuos trūkumus pašalinti, tačiau ginčijamame VAGK 2016 m. rugpjūčio 12 d. sprendime Komisija vėl konstatavo skundo neatitikimą ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 8 punkto ir 25 straipsnio 1 dalies skundo reikalavimams: pareiškėjas nesuformulavo reikalavimo pagal Komisijos kompetenciją bei nepridėjo ginčijamo sprendimo.Teismas, vertindamas pareiškėjo 2016 m. rugpjūčio 11 d. patikslintą skundą, teiktą Komisijai, atkreipė dėmesį, kad kaip ir pirminiame skunde, pareiškėjas nenurodė skundžiamo akto priėmimo datos ir numerio. Jame buvo tik abstrakčiai nurodyta, kad pareiškėjo atstovas prašymu–kreipimusi prašė Ministerijos vadovaujantis Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 20 straipsniu duoti nurodymus vyraujančiai Romos katalikų bažnyčiai pataisyti įvardytus trūkumus ar sustabdyti jos veiklą Lietuvoje. Taip pat skunde buvo nurodyta, kad pareiškėjas nesutinka su Teisingumo ministerijos atsakymu, tačiau nenurodė nei jo datos, nei numerio. Teismas pasisakė, kad nors pareiškėjas skunde teismui teigė, jog skundžiamus aktus pridėjo prie pirminio skundo, tačiau teismas įvertinęs tai, kad nei pirminiame, nei patikslintame skunde pareiškėjas neįvardijo jų priėmimo datos ir numerio, sprendė, kad nebuvo galima teigti, jog ABTĮ 25 straipsnio 1 dalyje nustatytas trūkumas buvo pašalintas, kadangi tokiu būdu nebuvo galimybės identifikuoti, su kokiu Ministerijos sprendimu pareiškėjas nesutiko. Teismas pažymėjo, kad reikalavimas įpareigoti viešojo administravimo subjektą atlikti veiksmus gali būti reiškiamas tuo atveju, kai yra kilęs ginčas: viešojo administravimo subjektas netinkamai atliko arba vilkino atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus. Tuo atveju, jei pareiškėjas nesutiko su tuo, kaip Ministerija išnagrinėjo jo kreipimąsi–prašymą, jis turėjo prašyti Komisijos panaikinti atsakymą į jo kreipimąsi–prašymą ir įpareigoti Ministeriją iš naujo išnagrinėti šį kreipimąsi–prašymą. Tačiau, nustatęs, kad pareiškėjas reikalavimo dėl Ministerijos atsakymo į jo kreipimąsi-prašymą neskundė Komisijai, o 2016 m. rugpjūčio 11 d. skunde tik suformulavo reikalavimą įpareigoti Ministeriją tinkamai apsvarstyti jo prašymą ir nurodyti vyraujančiai Romos katalikų bažnyčiai, kad ji ištaisytų daromus nusikaltimus ar nusižengimus, o to neįvykdžius, – uždrausti jos veiklą šalyje, teismas vertino, kad toks reikalavimo formulavimas neatitiko Įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nustatytos Komisijos kompetencijos. Dėl pareiškėjo Komisijai skirto prašymo įpareigoti Ministeriją tinkamai apsvarstyti jo prašymą ir imtis veiksmų, nustatytų Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 20 straipsnyje, teismas pasisakė, jog Komisijai priėmus nagrinėti tokio turinio reikalavimą ir jį patenkinus, Komisija iš esmės peržengtų savo kompetencijos ribas, kadangi jos priimti sprendimai negali pažeisti viešojo administravimo subjekto kompetencijos. Teismas vertino, kad Komisijos 2016 m. rugpjūčio 12 d. sprendime nustatyti skundo trūkumai laikytini esminiais, trukdančiais apibrėžti skundo nagrinėjimo ribas, kurių Komisija pati pašalinti negalėjo. Teismas sprendė, kad Komisija padarė pagrįstą bei teisėtą išvadą, jog pareiškėjo skundas neatitiko esminių skundo formai ir turiniui keliamų reikalavimų, ir pagrįstai bei teisėtai nutarė atsisakyti priimti nagrinėti pareiškėjo skundą. Teismo vertinimu, panaikinti Komisijos 2016 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą ir įpareigoti Komisiją išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. liepos 25 d. ir 2016 m. rugpjūčio 11 d. skundus nėra teisinio pagrindo.

III.

Pareiškėjas Labdaros ir paramos fondas „Biblijos studijos“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimą, priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Nepagrįsti teismo teiginiai, kad nebuvo pašalinti Komisijos nurodyti trūkumai ir nebuvo pridėtas ginčijamas aktas. Teismas sprendime nustatė, kad skundžiamas Teisingumo ministerijos raštas buvo pridėtas prie pirminio skundo Komisijai.Pareiškėjas, teikdamas skundą Komisijai, pridėjo skundžiamą Ministerijos atsakymą ir aiškiai nurodė, kad su Ministerijos atsakymu nesutinka, bei prašė, jog Teisingumo ministerija tinkamai apsvarstytų teiktą prašymą ir atliktų jai priskirtus veiksmus pagal nurodytas Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 20 straipsnio nuostatas. Reikalavimo formulavimas yra pareiškėjui suteikta teisė, todėl nors ir pareiškėjas nesuformulavo reikalavimo panaikinti Ministerijos rašto, jo nuomone, iš skundo turinio Komisijai turėjo būti aiškus tiek keliamas reikalavimas, tiek ir iš kokių konkrečių teisinių santykių keliamas ginčas. Dėl to Komisija turėjo galimybę tiksliai apibrėžti bylos nagrinėjimo dalyką ir tinkamai ją išnagrinėti.Net ir nesuformulavus reikalavimo panaikinti Ministerijos raštą, o vien tik prašant, kad Teisingumo ministerija tinkamai apsvarstytų prašymą ir imtųsi įstatyme Ministerijai priskirtų pareigų, skundas turėjo būti priimamas Komisijos žinion ir nagrinėjamas. Komisijos narys, paskirtas pranešėju byloje, rengdamas bylą posėdžiui, išsprendžia pasirengimo nagrinėti bylą Komisijoje klausimus, prireikus įpareigoja pareiškėją per nurodytą terminą pateikti su skundu (prašymu) susijusius įrodymus ir (ar) papildomus rašytinius paaiškinimus, bylos šalims Komisijos posėdyje suteikiama galimybė pateikti papildomus prašymus, dokumentus, todėl šiuo konkrečiu atveju buvo galima pradėti administracinės bylos teiseną. Be to, pareiškėjas Komisijai pateikė pakankamai, kaip tai numatyta ABTĮ, informacijos, kad būtų galima preliminariai nustatyti ginčo dalyką ir pagrindą bei kitas aplinkybes, kurios yra reikšmingos sprendžiant skundo priėmimo klausimą.Atsakovas Teisingumo ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Komisija neturi tokių įgaliojimų ir negali įpareigoti Teisingumo ministeriją imtis veiksmų, nustatytų Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 20 straipsnyje.Nepagrįsta pareiškėjo pozicija, kad skundo trūkumų klausimas galėjo būti sprendžiamas pasirengimo nagrinėti skundą (prašymą) Komisijoje stadijoje. Pasirengimo nagrinėti skundą Komisijoje stadija galima tik tuomet, kai skundas atitinka ABTĮ 24 straipsnyje nustatytus skundo formos ir turinio reikalavimus. Teismas teisingai nustatė, kad Komisijos nurodyti skundo trūkumai buvo esminiai, trukdantys apibrėžti skundo nagrinėjimo ribas, kurių Komisija pati pašalinti negalėjo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo, kuriuo netenkinti pareiškėjo LPF „Biblijos studijos“ skundo reikalavimai panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2016 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr. 2R-264(4R-474) ir įpareigoti Komisiją priimti ir išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. rugpjūčio 8 d. patikslintą skundą bei 2016 m. liepos 25 d. pirminį skundą, teisėtumas ir pagrįstumas (ABTĮ 140 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas, netenkindamas esminio skundo reikalavimo – panaikinti Komisijos 2016 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr. 2R-264(4R-474), kuriuo vadovaujantis tuo metu galiojusio Administracinių ginčų komisijų įstatymo 12 straipsnio 4 dalimi buvo atsisakyta priimti nagrinėti pareiškėjo skundą, darė išvadą, kad Komisija teisingai nustatė, jog pareiškėjo patikslintas skundas, pateiktas šalinant Komisijos pirmininko 2016 m. liepos 27 d. sprendimu nustatytus pradinio skundo trūkumus, neatitinka ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 8 punkto ir 25 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjo pradinis skundas neatitiko ABTĮ 24 ir 25 straipsnių reikalavimų, todėl pareiškėjui pagrįstai buvo nustatytas terminas skundo trūkumams pašalinti. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir laikosi pozicijos, kad skunde buvo tinkamai suformuluotas skundo reikalavimas, kuris atitinka Administracinių ginčų komisijų įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nustatytą kompetenciją, Komisijai buvo pateiktas skundžiamas Teisingumo ministerijos raštas. Pareiškėjo teigimu, iš pateikto skundo Komisijai buvo aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant administracinę bylą, o dėl neesminių skundo formos ar turinio trūkumų negalima atsisakyti priimti skundą. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad Administracinių ginčų komisijų įstatymo (byloje vadovaujamasi redakcija, galiojusia Komisijos sprendimų priėmimo metu) 7 straipsnio 1 dalis nustatė Komisijos kompetenciją, t. y. Komisija nagrinėja skundus (prašymus) dėl centrinių valstybinio administravimo subjektų priimtų individualių administracinių aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus. Į Komisiją jos kompetencijai priskirtais klausimais turi teisę kreiptis asmenys, taip pat viešojo administravimo subjektai, manantys, kad jų teisės yra pažeistos (Įstatymo 8 str.). Įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Komisijai paduodamas skundas turi atitikti ABTĮ 24 straipsnyje (išskyrus 24 straipsnio 2 dalies 9 punktą) nustatytus formos ir turinio reikalavimus. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyti prie skundo pridedami priedai, iš jų ir skundžiamas aktas. Jei skundas neatitinka šių reikalavimų, nustatomas terminas skundo trūkumams pašalinti (Įstatymo 12 str. 3 d. 1, 2 p.). Jei skundo trūkumai nepašalinami per nustatytą terminą Komisijos pirmininkas ar jo paskirtas kitas administracinių ginčų komisijos narys atsisako jį priimti ir grąžina skundą jį padavusiam asmeniui (Įstatymo 12 str. 4 d.). Apibendrinant minėtas nuostatas, konstatuotina, kad teisė kreiptis į Komisiją su skundu (prašymu) dėl centrinių valstybinio administravimo subjektų priimtų individualių administracinių aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teismą gali būti įgyvendinta tik laikantis ABTĮ nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. ABTĮ 24 straipsnyje nustatyta, kad teismui pateikiamas skundas (prašymas, pareiškimas) turi atitikti minėtame straipsnyje numatytus skundo formos ir turinio reikalavimus. ABTĮ 25 straipsnyje yra nurodyti skundo (prašymo, pareiškimo) priedai, kuriuos privaloma pateikti kartu su skundu.Nagrinėjamu atveju pareiškėjui pateikus Komisijai prašymą–kreipimąsi (Teisingumo ministerija rangosi kaip unguriai), kuriame buvo suformuluotas reikalavimas: Teisingumo ministerijos tvirtinimą, kad bažnyčia atskirta nuo pasaulietinės valdžios, pagrįsti faktais, atsakyti į visas pareiškėjo kreipimesi–prašyme nurodytas pastabas; įpareigoti, kad bažnyčia pašalintų visas kliūtis klaidinimui; viešai pripažinti bendruomenės tikintiesiems, kad jie buvo klaidinami, ir už tai atsiprašytų ir kt. (b. l. 6–11), buvo nustatytas terminas pašalinti šio dokumento trūkumus, t. y. buvo konkrečiai nurodyta, kokie duomenys turi būti nurodyti skunde (ABTĮ 24 str. 2 d. 2, 4, 6, 8 p.; ABTĮ 24 str. 3 d.). Taip pat buvo nustatyta, kad pareiškėjo atstovo skundas nėra tinkamai pasirašytas, nepateikti atstovo įgaliojimus patvirtinantys dokumentai. Kadangi pareiškėjas minėtame dokumente buvo nurodęs, kad jo netenkina Teisingumo ministerijos atsakymai, buvo pridėjęs 2016 m. liepos 23 d. (rašte nurodyta 73 d.) raštą Nr. 7.R3e ir kitą atsakymą, Komisija nurodė, jog pareiškėjas skunde neįvardija skundžiamo atsakymo bei jo neprideda prie skundo. Taip pat pareiškėjui buvo išaiškinta Komisijos kompetencija ir nurodyta, kad skunde formuluojamas pareiškėjo reikalavimas neatitinka Komisijos kompetencijos. Pažymėtina, kad termino pašalinti skundo (prašymo) trūkumus nustatymas yra skundą pateikusiam asmeniui palanki aplinkybė, kadangi Komisija, nurodydama skundo (prašymo) trūkumus, suteikia asmeniui galimybę per nustatytą laiką pašalinti kliūtis, kurios Komisijai užkerta kelią priimti pateiktą skundą (prašymą).Įvertinus pareiškėjo pradinio skundo (prašymo) turinį, pripažintina, kad Komisija buvo teisi, nustačiusi skundo trūkumų šalinimo terminą, nes pradinis skundas neatitiko ABTĮ 24 straipsnio reikalavimų. Pareiškėjo pradiniame skunde nebuvo suformuluoti konkretūs reikalavimai Teisingumo ministerijai dėl pareiškėjui pateiktų atsakymo panaikinimo, jei pareiškėjas, pateikdamas skundą (prašymą), būtent ir siekė tokio tikslo. Skunde nebuvo įvardyta jokių Teisingumo ministerijos atsakymų, kuriuos pareiškėjas reikalauja panaikinti. Pažymėtina, kad pareiškėjas apie du Teisingumo ministerijos atsakymus yra parašęs skundo (prašymo) gale, jų visiškai nesusiedamas su dėstomomis aplinkybėmis (skundo (prašymo) pagrindu) ir skundo (prašymo) reikalavimais (skundo (prašymo) dalyku). Kaip minėta, buvo nustatyta, kad pareiškėjo atstovas nėra tinkamai pasirašęs skundo, nepateikti atstovo įgaliojimai. Taigi Komisija neturėjo jokio faktinio ir teisinio pagrindo priimti pradinį skundą nagrinėti, nes buvo nustatyti esminiai skundo trūkumai. Pažymėtina, kad negalima situacija, kai skundas, paduotas su trūkumais, yra priimamas, pradedamas procesas ir skundas nagrinėjamas iš esmės, įtraukiant į procesą kitus asmenis, eikvojant Komisijos ir proceso dalyvių laiką bei lėšas.Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, šalindamas nustatytus trūkumus, pateikė patikslintą skundą (b. l. 38–40). Iš šio skundo turinio matyti, kad atsakovu buvo nurodyta Teisingumo ministerija, kad pareiškėjas nesutinka su Teisingumo ministerijos atsakymu, kreipiasi į Komisiją ir prašo, kad Teisingumo ministerija tinkamai apsvarstytų jo prašymą ir nurodytų vyraujančiai Romos katalikų bažnyčiai, kad ji ištaisytų daromus nusikaltimus ar nusižengimas, to neįvykdžius, –uždrausti jos veiklą. Taip pat skunde buvo suformuluoti tie patys prašymai, kaip ir pradiniame skunde. Kartu su patikslintu skundu pareiškėjas pateikė teisingumo ministrui ir kitiems asmenims parašytą kreipimąsi–prašymą.Įvertinus šį patikslintą skundą, nesutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad šis patikslintas skundas turėjo būti priimtas nagrinėti, nes šiame skunde nėra suformuluotas konkretus reikalavimas dėl Teisingumo ministerijos administracinio akto (atsakymo) panaikinimo; pareiškėjas nenurodė, kurį iš dviejų atsakymų, apie kuriuos rašė pradiniame skunde ir pridėjo apatinėje teksto dalyje, prašo panaikinti (pareiškėjas visiškai nesuformulavo skundo reikalavimo dėl Teisingumo ministerijos administracinio akto (sprendimo) panaikinimo)). Skunde nėra nurodoma jokių aplinkybių, dėl kurių tam tikras Teisingumo ministerijos atsakymas turėtų būti panaikintas (skundo pagrindas). Kartu su patikslintu skundu nėra pateiktas Teisingumo ministerijos atsakymas, kurį pareiškėjas prašo panaikinti, todėl Komisija, atsisakydama priimti skundą, pagrįstai nurodė, kad pareiškėjas nepridėjo ir neįvardijo skundžiamo akto, nesuformulavo reikalavimo pagal Komisijos kompetenciją. Pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja Teisingumo ministerijos 2016 m. liepos 23 d. (rašte nurodyta 73 d.) raštą, tačiau patikslintame skunde nenurodė, kad prašoma panaikinti būtent šį raštą, kaip ir nenurodytos jokios aplinkybės, dėl kurių šis raštas turėtų būti panaikintas. Nagrinėjamu atveju patikslintas skundas turėjo atitikti ABTĮ 24 straipsnio reikalavimus. Pagal ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus kiekviename skunde pareiškėjas privalo nurodyti savo skundo elementus: skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimus) ir pagrindą (aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir tai patvirtinančius įrodymus). Pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus apibrėžiamos administracinės bylos nagrinėjimo ribos. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-674/2014). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-312/2011) laikomasi pozicijos, kad tinkamas skundo dalyko suformulavimas turi didelę reikšmę, nes skundo dalykas apibrėžia bylos nagrinėjimo ribas, be kurių teismo procesas būtų neįmanomas. Konstatuoti kreipimosi dokumento (skundo, prašymo ar pan.) turinio ir formos trūkumai, jeigu jie nėra esminiai, nėra kliūtis priimti skundą (prašymą) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS17-400/2006). Būtina pažymėti, kad sprendžiant, ar pateiktas skundas yra pakankamai aiškus, ar reikalavimo dalyko esmė, reikalavimo pagrindas ir ribos suprantami, reikia atsižvelgti į pareikšto skundo reikalavimo esmę ir skunde nurodytas aplinkybes, kurios yra skundo pagrindas ir kuriomis yra grindžiami skundo reikalavimai.Atsižvelgdama į pirmiau aptartą patikslinto skundo turinį, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjas nesuformulavo skundo dalyko (skundo reikalavimo), kurį pagal kompetenciją galėtų išnagrinėti Komisija, t. y. nesuformulavo jo taip, kad būtų aišku, jog pareiškėjas prašė panaikinti Teisingumo ministerijos 2016 m. liepos 23 d. (rašte nurodyta 73 d.) raštą, t. y. siekė būtent tokio materialinio teisinio rezultato, nenurodė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti panaikintas šis Teisingumo ministerijos raštas (atsakymas)), o būtent skundo dalyko ir pagrindo tinkamas suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į Komisiją įgyvendinimą, leidžia apibrėžti skundo nagrinėjimo ribas. Konstatuoti patikslinto skundo trūkumai nėra formalūs trūkumai, kurie galėjo būti ištaisyti pasirengimo nagrinėti skundą Komisijoje stadijoje. Pažymėtina, kad Komisijai, kaip ginčą sprendžiančiai institucijai, nesuteikta teisė už pareiškėją suformuluoti skundo dalyką ir pagrindą.Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Labdaros ir paramos fondo „Biblijos studijos“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.