Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, e2AT-67-788/2016

Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2016-10-25
Bylos Nr.: e2AT-67-788/2016
Teisminio proceso Nr.: 4-68-3-13681-2015-8
Bylos rūšis: administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla

Teisėjai: Tomas Šeškauskas (pirm.), Armanas Abramavičius, Olegas Fedosiukas (pran.)
Pažeidėjas: G. V.
Advokatai: Paulius Astromskis

Kategorijos

2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
2.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
2.9.11pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinio teisės pažeidimo byla Nr. e2AT-67-788/2016Teisminio proceso Nr. 4-68-3-13681-2015-8Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1; 2.1.2; 2.9.11 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. spalio 25 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Šeškausko (kolegijos pirmininkas), Armano Abramavičiaus ir Olego Fedosiuko (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens G. V. ir jo įgalioto atstovo advokato Pauliaus Astromskio prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 302(¹⁷) straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinio teisės pažeidimo bylą dėl Lietuvos banko valdybos 2015 m. rugpjūčio 13 d. nutarimo, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 7 d. ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 26 d. nutarčių.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. Lietuvos banko valdybos (toliau – ir Institucijos) 2015 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu Nr. 165.1-1 G. V. pagal ATPK 172(⁴) straipsnio 1 dalį nubaustas 3620 Eur bauda už tai, kad jis, eidamas UAB „4finance“ administracijos vadovo (generalinio direktoriaus) pareigas, pažeidė Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 54 straipsnio 1 dalies, nustatančios pareigą teikti Lietuvos bankui informaciją, reikalingą Lietuvos banko funkcijoms atlikti, nuostatas, t. y. nustatytu terminu (ne vėliau kaip iki 2015 m. birželio 12 d.) nepateikė visos Lietuvos banko Priežiūros tarnybos (toliau – ir Priežiūros tarnyba) 2015 m. balandžio 30 d. rašte Nr. S 2015/(21.12-2101)-12-1963 ir pakartotiniame 2015 m. birželio 2 d. rašte Nr. S 2015/(21.12-2101)-12-2456 pareikalautos informacijos ir dokumentų planuojamam atlikti UAB „4finance“ planiniam tiksliniam inspektavimui: apie vartojimo kredito gavėjo šeiminę padėtį, gaunamas pajamas ir jų šaltinius, darbo statusą ir darbo stažą, kredito istoriją, sutuoktinio pajamas ir jų šaltinius, sutuoktinio darbo statusą, kredito gavėjo (šeimos) 4 mėnesių tvarių pajamų vidurkį, naudotą DTI apskaičiavimui, ir įsipareigojimus finansų įstaigoms per mėnesį, vartojimo kredito sutarties pratęsimų skaičių ir pratęsimo laikotarpį, sutarties nutraukimo datą, nurodant kieno iniciatyva sutartis buvo nutraukta, sutarties dabartinį statusą, pradelsto mokėjimo ar pradelstų mokėjimų sumą, papildomo patvarioje laikmenoje parengto rašytinio pranešimo įteikimo vartojimo kredito gavėjui datą, už pradelstą laikotarpį priskaičiuotą sumą, atskirai nurodant mokėjimo ir kompensacines palūkanas, aprašymų apie apskaičiavimą, kokią įtaką pajamų tvarumo vertinimui turi duomenys apie pajamų pasikeitimus, nurodyti paraiškos langelyje „Kiek pajamų tavo šeima gaus artimiausią mėnesį“, nepateikė skaičiavimo pavyzdžių, duomenų apie vartojimo kredito gavėjo įsipareigojimus finansų įstaigoms, surinktų skirtingų duomenų lyginimą ir jų vertinimą, kokią įtaką įsipareigojimų finansų įstaigoms vertinimui turi duomenys apie pasikeitimus, nurodyti paraiškos langelyje „Kokią įsipareigojimų sumą tavo šeima turės mokėti nuo kito mėnesio“, nepateikė pavyzdžių, nepateikė pavyzdžių, kaip vertinamas vartojimo kredito gavėjų (šeimos) mokumas bendros vartojimo kredito sumos padidinimo atvejais, nepateikė DTI skaičiavimo formulės ir išsamiai neaprašė DTI apskaičiavimui naudojamų duomenų, neaprašė veiksmų, kokių bendrovė imasi, kai duomenys, nurodyti vartojimo kredito gavėjų paraiškose ir gauti iš duomenų bazių ar kitų pagrindžiančių dokumentų, skiriasi, nepateikė pavyzdžių.

Žemesnės instancijos teismas

2. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 7 d. nutartimi, atmetus administracinėn atsakomybėn patraukto asmens G. V. skundą, Lietuvos banko valdybos 2015 m. rugpjūčio 13 d. nutarimas paliktas nepakeistas.

3. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartimi, atmetus administracinėn atsakomybėn patraukto asmens G. V. įgalioto atstovo advokato P. Astromskio apeliacinį skundą, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 7 d. nutartis palikta nepakeista.

4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2016 m. gegužės 24 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patraukto asmens G. V. įgalioto atstovo advokato P. Astromskio prašymas priimtas ir G. V. administracinio teisės pažeidimo byla atnaujinta.

Šalies argumentai

5. Pareiškėjai, vadovaudamiesi ATPK 302(¹⁷), 302(²¹) straipsnių nuostatomis, prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir bylą nutraukti.

5.1. Pareiškėjai nurodo, kad abiejų instancijų teismai padarė esminius materialiosios ir proceso teisės normų – Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1–4, 12 punktų, 36(²) straipsnio 1 dalies 1–3, 5 punktų, ATPK 172(⁴) straipsnio 1 dalies, 257 straipsnio nuostatų – pažeidimus. Pasak pareiškėjų, teismai nepagrįstai pripažino, kad Priežiūros tarnybos veiksmai atitinka ūkio subjektų veiklos priežiūros principus ir dėl to priėmė nepagrįstus sprendimus.

5.2. Pareiškėjai teigia, kad teismai pažeidė VAĮ 36(²) straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą minimalios ir proporcingos priežiūros naštos principą, nes neatsižvelgė į neprotingai didelę administracinę naštą bendrovei, nevertino Priežiūros tarnybos reikalavimų minėto principo kontekste ir nevisapusiškai įvertino bendrovės teikiamus argumentus ir paaiškinimus. Nors teismai konstatavo, kad informacijos apie 61 764 vnt. vartojimo kredito sutartis pateikimas negali būti laikomas neproporcingu ar didesniu nei įprasta, nes 2012–2013 m. vykusių inspektavimų metu bendrovė pateikė duomenis apie didesnį kiekį vartojimo kredito sutarčių už ilgesnį laikotarpį pagal daugiau informacinių laukų, tačiau, pasak pareiškėjų, šis Priežiūros tarnybos reikalavimas buvo neproporcingas ne dėl reikalaujamo per didelio vartojimo kredito sutarčių kiekio, o dėl to, jog Priežiūros tarnyba reikalavo tokią informaciją pateikti per labai trumpą laiką (per penkias darbo dienas) ir konkrečia forma (,,Microsoft Excel“ formatu, pateikiant po 37 vnt. informacijos laukų apie kiekvieną sutartį). Būtent tai ir sukėlė nepagrįstus administracinius sunkumus bendrovei suspėti laiku pateikti duomenis ir, atsižvelgiant į bendrovės galimybes, tai buvo fiziškai neįmanoma. Be to, pareiškėjai pažymi, kad VAĮ 3 straipsnio 3 punkte numatytas proporcingumo principas reiškia, kad administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus, o Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarime dėl šio principo turinio nurodyta, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; valstybė, atsižvelgdama į ūkinės veiklos specifiką, gali naudoti įvairias teisinio reguliavimo priemones, tačiau turi derinti privataus asmens ir visuomenės interesus. Pareiškėjų manymu, teismai taip pat nepagrįstai nesuteikė jokios reikšmės tai aplinkybei, jog 2015 m. gegužės 18 d. ir 2015 m. birželio 12 d. raštuose bendrovė nurodė, kad Lietuvos banko reikalavimai neatitinka bendrovės galimybių, yra neproporcingi, nes automatizuotu būdu yra neįgyvendinami, todėl dalį informacijos apie kiekvieną vartojimo kredito sutartį tenka formuoti rankiniu būdu, o tam reikia daugiau laiko. Dėl šios priežasties, pareiškėjų tvirtinimu, Priežiūros tarnybos reikalavimai atlikti tokius veiksmus, kurie būtų perdėm neproporcingi ir neprotingi, tokiu būdu darant faktinį teisės normos reikalavimo įgyvendinimą neįmanomą, teismų negalėjo būti vertinami kaip tinkami.

5.3. Prašyme teigiama, kad teismai pažeidė VAĮ 3 straipsnio 1 punkte numatytą įstatymo viršenybės principą, nes pripažino reikalavimą bendrovei pateikti duomenis inspektavimui konkrečia forma, nors tokios konkrečios formos duomenų rengimas nėra numatytas teisės aktuose. Pareiškėjai, nesutikdami su teismų argumentais, kad reikalavimas pateikti duomenis atitinkamu formatu atitiko bendrovės veiklos pobūdį ir iki tol susiklosčiusią praktiką, nes bendrovė nuo 2008 m. nuotoliniu būdu teikia mažuosius vartojimo kreditus, savo veiklą organizuoja, naudodama informacines technologijas, duomenis renka automatizuotu būdu, 2012–2013 m. inspektavimų metu bendrovės duomenys buvo teikiami elektroninėje laikmenoje, ,,Microsoft Excel“ formatu, atkreipia dėmesį, jog už valstybės pareigūno nurodymų nevykdymą atsakomybė gali kilti tik tuo atveju, jei šie nurodymai yra teisėti (ATPK 9 straipsnio 1 dalis, VAĮ 26 straipsnio 1 dalis). Ūkio subjektai teikia priežiūrą atliekantiems subjektams dokumentus, kuriuos privaloma rengti vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, taip pat kitą informaciją ūkio subjekto turima forma. Priežiūrą atliekantis subjektas negali reikalauti ūkio subjekto pateikti konkrečios prašomos formos duomenų ar dokumentų, jeigu jų rengimas nenumatytas teisės aktuose, tam reikėtų sukurti dokumentus ar informacijos rinkmenas ir tai būtų susiję su neproporcingai didelėmis darbo ir laiko sąnaudomis (VAĮ 36(⁶) straipsnio 1 dalis). Pareiškėjų nuomone, nors bendrovė raštuose Priežiūros tarnybai nurodė, kad reikalaujama forma dokumentų pateikimas reikalauja neproporcingai daug rankinio ir ilgai trunkančio darbo, paruošti reikalaujamą informaciją ta forma, kuria reikalauja Priežiūros tarnyba, yra neįmanoma per nustatytus terminus, liudytojas I. K. teismo posėdžio metu paaiškino su ankstesniais bendrovės inspektavimais susijusias laiko ir darbo sąnaudas, įvykusius administracinius pasikeitimus (nuo 2012–2013 m. informacinių technologijų padalinys buvo perkeltas iš Vilniaus į Čekiją), tačiau teismai netyrė nei konkrečių bendrovės naudojamų technologijų, nei jos galimybių patenkinti Priežiūros tarnybos reikalavimus per nustatytą terminą, visas šias nurodytas aplinkybes nepagrįstai vertino kaip nereikšmingas.

Pareiškėjai cituoja Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo 1, 17 straipsnių nuostatas ir pažymi, kad įstatymų leidėjas, o ne teismai nustato duomenų tvarkymo būdą. Be to, teisės aktai nenumato VAĮ 36(⁶) straipsnio 1 dalies išimčių, kuria remiantis Priežiūros tarnyba galėtų vadovautis ūkio subjekto ir priežiūros institucijos susiklosčiusia tarpusavio patirtimi ar kitais, praeityje vykdytais ar nevykdytais reikalavimais. Santykiai tarp bendrovės ir Priežiūros tarnybos yra išimtinai viešosios, o ne privatinės teisės sritis, todėl teismų argumentas, jog reikalavimas pateikti duomenis elektroninėje laikmenoje ,,Microsoft Excel“ formatu atitiko susiformavusią šalių praktiką, yra nepagrįstas ir ydingas. Bendrovės vadovas teikė teismui įrodymus ir argumentus, pagrindžiančius Priežiūros tarnybos reikalavimams įgyvendinti reikalingas laiko sąnaudas, tačiau teismai jų iš esmės netyrė ir apsiribojo tik deklaratyvia išvada, kad bendrovė turi savo darbą organizuoti taip, kad duomenų tvarkymo ir pateikimo darbai vis tiek būtų atliekami operatyviai. Anot pareiškėjų, priešingai, teisės aktai reikalauja, kad Priežiūros tarnyba įvertintų bendrovės pajėgumą įgyvendinti jos reikalavimus prieš juos pateikiant. Be to, teismai nevertino ir to, kad Priežiūros tarnybos reikalautos informacijos laukų sąrašas buvo sudaromas individualiai Priežiūros tarnybos, nesikonsultuojant su bendrove, neatsižvelgiant į bendrovės naudojamų sistemų galimybes. Teismai netinkamai vertino ir bendrovės galimybes pasitelkti specialistus iš Čekijos ar Latvijos, nes, pasak pareiškėjų, dėl sudėtingų ir ilgai trunkančių tarptautinių procedūrų programavimo ir duomenų paruošimo darbai pasitelkiant šiuos specialistus būtų trukę žymiai ilgiau, nei laiko suteikė Priežiūros tarnyba.

Šalies argumentai

5.4. Pareiškėjai nurodo, kad teismai pažeidė VAĮ 3 straipsnio 3 punkte, 36(²) straipsnio 1 dalies 1, 3 punktuose numatytus planavimo ir proporcingumo principus, nes nevertino aplinkybės, jog Priežiūros tarnyba apie inspektavimą bendrovei pranešė tik po trijų mėnesių nuo inspektavimo paskyrimo. Teismai neatsižvelgė ir į tai, kad nors bendrovės inspektavimas buvo numatytas dar 2015 m. sausio 29 d. Priežiūros tarnybos potvarkiu, tačiau apie inspektavimą bendrovei buvo pranešta tik po trijų mėnesių Priežiūros tarnybos 2015 m. balandžio 30 d. raštu. Pareiškėjų manymu, Priežiūros tarnyba, žinodama apie paskirtą inspektavimą ir bendrovės veiklos specifiką, net tris mėnesius neatliko jokių parengiamųjų veiksmų, nerinko informacijos, ir tai patvirtina, kad inspektavimo tikslus buvo galima pasiekti numatytais terminais (vėliausiai 2015 m. birželio 12 d.), jeigu tik Priežiūros tarnyba būtų anksčiau pradėjusi aktyvius planavimo veiksmus ir su jais supažindinusi bendrovę. Be to, pareiškėjai atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Lietuvos banko prižiūrimų finansų rinkos dalyvių inspektavimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos banko valdybos 2014 m. kovo 28 d. nutarimu Nr. 03-43, 16 punktą Priežiūros tarnyba gali nustatyti ilgesnius terminus informacijai pateikti, tačiau ji reikalavimą pateikti didelės apimties duomenis pateikė pačią paskutinę dieną, minimaliais ir net mažesniais terminais, nei numatyta šiuose nuostatuose, nors apie inspektavimą žinojo jau daugiau kaip tris mėnesius. Toks Priežiūros tarnybos ilgalaikis neveikimas, pasak pareiškėjų, rodo Priežiūros tarnybos reikalavimų neproporcingumą, o vienintelė Priežiūros tarnybos nustatytų trumpų terminų priežastis – senaties terminai ir Lietuvos banko nustatyto plano vykdymas – nepateisinami, nes pati Priežiūros tarnyba, kaip nurodyta, tris mėnesius nuo paskirto inspektavimo pradžios neatliko jokių veiksmų.

5.5. Pareiškėjai taip pat tvirtina, kad teismai pažeidė VAĮ 36(²) straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas ir bendradarbiavimo principą, nesilaikė Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos išaiškinto nurodymų ir pavedimų aiškumo bei tikslumo principo, nes netinkamai vertino aplinkybes, kad Priežiūros tarnyba nebendradarbiavo su bendrove, reikalavo pateikti nepagrįstai didelės apimties duomenis, nors inspektavimo tikslų buvo galima pasiekti tinkamai ir laiku informavus ne apie visos, o tik apie reikalingos informacijos kiekį. Pareiškėjų tvirtinimu, tikrieji reikalautos informacijos turinio reikalavimai paaiškėjo tik nagrinėjant bylą, kai Priežiūros tarnyba pateikė nemažai netikėtų reikalautos informacijos turinio ir apimties interpretacijų, išplėtė reikalautų paaiškinimų sąrašą, nurodydama, kad bendrovė buvo nubausta ne už atsakymų pateikimą, bet už tai, kad nepateikė pavyzdžių, kad jokie teisės aktai nedraudė bendrovei teikti blanketines nuostatas ir kad jokie teisės aktai nenustato jokių reikalavimų paaiškinimų ar pavyzdžių turiniui. Kadangi Priežiūros tarnyba nesugebėjo aiškiai, suprantamai, neprieštaringai ir tiksliai suformuluoti, kokio turinio ar apimties duomenis turi pateikti bendrovė, tai ji teikė dokumentus ir paaiškinimus ta apimtimi ir forma, kokia manė yra pakankama inspektavimo tikslams pasiekti. Teismai neteisėtai perkėlė atsakomybę bendrovės vadovui už Priežiūros tarnybos nesugebėjimą tiksliai, konkrečiai ir aiškiai suformuluoti savo reikalavimus, nors šioje situacijoje privalėjo visas abejones bei neaiškumus aiškinti traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai.

Pareiškėjai nurodo, jog teismai neteikė reikšmės ir tam, kad Priežiūros tarnyba iš pateiktų 61 764 vnt. sutarčių atrinko ir inspektavimo ataskaitai pagrįsti naudojo tik 89 sutartis ir tik pagal penkis kriterijus. Be to, teismai visiškai neatsižvelgė į tai, kad tai jau trečias inspektavimas ir kad 2013 m. buvo reikalaujama tų pačių duomenų, kad analizuojamų sutarčių atrankos kriterijai buvo tie patys. Teismai nevertino liudytojo I. K. nurodytų aplinkybių, kad duomenų ištraukimo apimtis priklauso ne nuo duomenų kiekio, o nuo kriterijų apimties, t. y. jeigu kriterijai būtų tik du, o ne trisdešimt septyni, duomenų paruošimas užtruktų gal pusę dienos. Taigi, Priežiūros tarnyba, tikrindama tik 99 proc. iš visos reikalautos informacijos (89 sutartis), visiškai be pagrindo padidino reikalavimo bendrovei apimtis, taip sukeldama per didelę administracinę naštą bendrovei, nors įstatymai draudžia priežiūros institucijoms atlikti veiksmus, kurie nebūtų proporcingi ir tinkami siekiamam tikslui įgyvendinti (VAĮ 36(²) straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pareiškėjų manymu, teismai nevertino ir to, kad jokie teisės aktai nedraudė Priežiūros tarnybai konkrečiai paklausti, kokius duomenis bendrovė renka, ką gali ar negali pateikti, ir pagal tai atrinkti tam tikrus kriterijus ir tik tada reikalauti rinktinių duomenų. Priežiūros tarnyba galėjo, remdamasi visiškai analogiško turinio inspektavimo 2013 m. patirtimi ir žinodama iš anksto, kokius kriterijus rinktis, paprašyti pateikti tik tuos konkrečius kriterijus atitinkančias sutartis. Tokie teisės aktų leidžiami ir logiški veiksmai būtų sudarę daug mažesnę administracinę naštą ir būtų akivaizdžiai proporcingi.

5.6. Pareiškėjai mano, kad Priežiūros tarnyba buvo šališka, o tai draudžia VAĮ 3 straipsnio 2, 4 punktų, 36(²) straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos. Teismai neatsižvelgė į tai, kad kartu su potvarkiu bendrovė gavo ir Priežiūros tarnybos 2015 m. balandžio 29 d. raštą dėl pradelstų įsipareigojimų išieškojimo praktikos tyrimo, suplanuoto dar 2014 m. gruodžio 9 d., tačiau bendrovei pranešimas, kuriuo buvo pareikalauta itin didelės apimties dokumentų, buvo paruoštas tuo pačiu metu kaip ir pranešimas apie inspektavimą. Pareiškėjų įsitikinimu, dėl šio tyrimo buvo laukta net penkis mėnesius, kad Priežiūros tarnybai patogiu metu būtų sudarytos maksimalios kliūtys įvykdyti Priežiūros tarnybos reikalavimus pagal potvarkį, o tai rodo Priežiūros tarnybos šališkumą ir siekį sudaryti didelę administracinę naštą bendrovei ir jos darbuotojams. Pareiškėjai atkreipia dėmesį ir į tai, kad tuo pačiu metu bendrovė iš viso gavo apie dvidešimt įvairių raštų ir pranešimų, kai tuo tarpu per pirmuosius 2015 m. mėnesius jų visai nebuvo, administracinis krūvis bendrovės vadovui buvo didinamas kaip tik tuo metu, kai bendrovė ir jos vadovas pradėjo intensyviai dalyvauti teisėkūros procesuose.

5.7. Prašyme taip pat teigiama, kad teismai pažeidė VAĮ 3 straipsnio 12 punkte numatytą naujovių ir atvirumo permainoms principą, nes visiškai nepagristai konstatavo būtinumą bendrovei vadovautis techninėmis galimybėmis, kurios bendrovėje buvo naudojamos prieš kelis metus (2012–2013 m.). Pareiškėjai, nesutikdami su teismų išvadomis, kad bendrovės veiklos pokyčiai nuo 2013 m. neturėjo jokios įtakos Priežiūros tarnybos reikalavimų pagrįstumui ir bendrovės vadovo atsakomybei ir kad bendrovės vadovas privalėjo organizuoti darbą taip, kad galėtų laiku ir tinkamai įvykdyti priežiūros funkcijas vykdančios institucijos reikalavimus, teigia, kad tiek teismai, tiek Priežiūros tarnyba privalėjo vertinti bendrovės veiklos pokyčius nuo 2013 m. iki 2015 m. Teismai privalėjo atsižvelgti į tai, kad inspektavimui reikalingos informacijos apimtį ir terminą jai pateikti Priežiūros tarnyba nepagrįstai nustatė, vadovaudamasi 2013 m. inspektavimo patirtimi. Pareiškėjų nuomone, Priežiūros tarnyba privalėjo vadovautis VAĮ 36(²) straipsnio 1 dalies bei 36(⁶) straipsnio 1 dalies nuostatomis ir nustatyti reikalavimus, atsižvelgusi į bendrovės administracinius ir technologinius gebėjimus, siekiant kuo mažiau trikdyti bendrovės veiklą. Priežiūros tarnybos reikalavimų teisėtumo ir proporcingumo kontekste teismai privalėjo įvertinti, kad didžiąją dalį duomenų 2012–2013 m. bendrovė turėjo galimybę išrinkti bei susisteminti automatizuotai arba tik su nesudėtingomis programinėmis intervencijomis, tačiau, sudėtingėjant teisiniam reguliavimui ir plečiantis bendrovės veiklai, bendrovė buvo priversta peržiūrėti savo kreditingumo vertinimo ir kitas informacines sistemas. Dėl to sudėtingėjo ir naudojama programinė įranga, o dėl grupės vidaus pertvarkymų 2014 m. informacinių technologijų padalinys Vilniuje buvo panaikintas ir perkeltas į Čekiją, kur visi informacinių technologijų klausimai sprendžiami centralizuotai. Pasak pareiškėjų, reikalavimas operatyviai kaupti duomenis finansų rinkos dalyviams nėra numatytas teisės aktuose, priešingai, priežiūrą atliekančioms institucijoms draudžiama reikalauti ūkio subjekto pateikti konkrečios prašomos formos duomenų ar dokumentų, jeigu jų rengimas nenumatytas teisės aktuose, tam reikėtų sukurti dokumentus ar informacijos rinkmenas ir tai būtų susiję su neproporcingai didelėmis darbo ir laiko sąnaudomis (VAĮ 36(⁶) straipsnio 1 dalis). Pareiškėjai pažymi, kad teismai nevertino ir to, jog po 2012–2013 m. bendrovė įdiegė ir tobulino trijų pakopų kreditingumo vertinimo modelį, apie šiuos pokyčius net aštuonis kartus buvo informuota Priežiūros tarnyba.

5.8. Pareiškėjų nuomone, bendrovės vadovas nebuvo tinkamas atsakomybės pagal ATPK 172(⁴) straipsnio 1 dalį subjektas, nes pažeidimo padarymo metu bendrovės vadovo pareigas laikinai ėjo ir 2015 m. birželio 12 d. raštą pasirašė E. N., pažeidimas nebuvo tęstinis. Atsakomybė pagal ATPK 172(⁴) straipsnio 1 dalį kyla būtent finansų rinkos institucijų vadovams, kurie nepateikė Lietuvos banko pareikalautos informacijos ar dokumentų nustatytais terminais arba pateikė melagingą, ne visą ar klaidinančią informaciją. Taigi, pasak pareiškėjų, atsakomybė už 2015 m. birželio 12 d. raštu pateiktą ne visą ar visai nepateiktą informaciją turi tekti tik vadovui, kuris tuo metu eina bendrovės vadovo pareigas, nes priešingu atveju sankcijos paskyrimas pagal šį ATPK straipsnį subjektui, kuris nėjo bendrovės vadovo pareigų, prarastų tokios atsakomybės paskyrimo tikslą ir prasmę.

5.9. Pareiškėjai nesutinka su bendrovės vadovui pagal ATPK 172(⁴) straipsnio 1 dalį paskirta vidutinio dydžio nuobauda, teigdami, kad jos paskyrimas prieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams, o atsakomybės tikslų buvo galima pasiekti skiriant švelnesnę baudą arba apskritai jos neskiriant. Pareiškėjai, vadovaudamiesi VAĮ 36(²) straipsnio 1 dalies 1 punktu, ATPK 20 straipsniu, 30¹ straipsnio 1 dalimi, nurodo, kad teismai neatsižvelgė į tai, jog bendrovės vadovas mano, kad teisės aktų reikalavimų nepažeidė, o jei ir pažeidė, tai tik formaliai, t. y. dėl ne nuo bendrovės priklausančių priežasčių tiesiog fiziškai nespėjo pateikti visų duomenų, kad per penkias darbo dienas bendrovė surinko apie tris šimtus lapų duomenų, kurie buvo pateikti 2015 m. birželio 12 d. ir nurodė objektyvias priežastis dėl papildomo laiko poreikio, o likę duomenys (apie du šimtai lapų) buvo surinkti per greičiausią įmanomą laikotarpį – iki 2015 m. liepos 24 d. Teismai nevertino ir to, kad bendrovė visuomet bendravo su Priežiūros tarnyba, teikė prašomą informaciją, dažnai net daugiau nei prašoma. Priežiūros tarnybai atsakius į bendrovės pastabas dėl konfidencialios informacijos apsaugos, bendrovė teikė duomenis ir informaciją maksimalia įmanoma apimtimi. Per šį laikotarpį bendrovės ir Priežiūros tarnybos bylose iš esmės neįvyko jokių procesinių įvykių, todėl papildomas mėnuo su Priežiūros tarnyba nagrinėjamoms byloms nebūtų turėjęs jokio poveikio. Teismai padarė priešingą išvadą, netinkamai įvertinę faktines bylos aplinkybes. Pareiškėjų įsitikinimu, teismai netinkamai įvertino tariamo pažeidimo pobūdį, jo trukmę, mastą, tai, kad iš tiesų dalis Priežiūros tarnybos reikalaujamos informacijos buvo pateikta, turėjo būti vertinama kaip atsakomybę švelninanti aplinkybė. Pareiškėjų manymu, teismai turėjo įvertinti ir tai, kad esminių neigiamų pasekmių Priežiūros tarnyba nepatyrė, nei bendrovės vadovas, nei pati bendrovė niekuomet neatsisakė pateikti Priežiūros tarnybos teisėtai reikalautos informacijos, toks pažeidimas padarytas pirmą kartą ir neturint tyčios.

5.10. Pareiškėjas administracinėn atsakomybėn patraukto asmens G. V. įgaliotas atstovas advokatas P. Astromskis taip pat pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad bendrovė tiek 2015 m. gegužės 18 d., tiek 2015 m. birželio 12 d. raštais Priežiūros tarnybai nurodė, kad DTI (vidutinės kredito įmokos ir skolininko pajamų santykio) apskaičiavimui naudoja formulę, nustatytą Lietuvos banko valdybos 2013 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 03-62 patvirtintuose Vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 9, 10 punktuose. Pareiškėjo teigimu, bendrovės vadovas iš esmės ir yra nubaustas už tai, kad Priežiūros tarnybai nepateikė (netinkamai pateikė) duomenų apie tai, kaip bendrovė vykdo Nuostatų 9, 10 punktus, ir atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. gegužės 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-5-261/2016 pripažino, kad Nuostatų 9, 10 punktai prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui ir Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 5 dalies nuostatoms. Dėl to, pareiškėjo manymu, Priežiūros tarnyba reikalavo ir tikrino bendrovės veiklos atitiktį konstitucijai prieštaraujančiam aktui ir tokie Priežiūros tarnybos veiksmai negali būti laikomi teisėtais. Bendrovės vadovui skirta nuobauda yra kilusi iš neteisėto teisės akto įgyvendinimo procedūrų, o tai lemia jos absoliutų negaliojimą. Anot pareiškėjo, teismai šių aplinkybių nevertino.

Atsiliepimas

6. Lietuvos banko Priežiūros tarnybos Finansinių paslaugų ir rinkų priežiūrų departamento Finansinių paslaugų ir rinkų politikos skyriaus viršininkė Lina Lankė (toliau – ir Priežiūros tarnybos skyriaus viršininkė) atsiliepimu į pareiškėjų prašymą prašo jį atmesti.

Priežiūros tarnybos skyriaus viršininkė nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, juose nėra padarytų esminių materialiosios ar proceso teisės pažeidimų, lėmusių neteisėtų sprendimų priėmimą.

6.1. Atsiliepime dėl VAĮ 3 straipsnio 1 dalies ir 36(⁶) straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimų nurodoma, kad Lietuvos bankas, pateikdamas reikalavimą informacijai ir dokumentams pateikti, norminių teisės aktų reikalavimų nepažeidė, vadovavosi įstatymuose ir kituose teisės aktuose įtvirtintais įgaliojimais.

6.1.1. Bendrovė pažeidimo padarymo metu buvo vartojimo kredito davėja, įrašyta į viešą vartojimo kredito davėjų sąrašą, kuri pagal Lietuvos banko įstatymo 42 straipsnio 1 dalį yra Lietuvos banko prižiūrima finansų rinkos dalyvė. Vadovaujantis šio įstatymo 42 straipsnio 2 dalies 7 punktu, Lietuvos bankas, prižiūrėdamas, kaip prižiūrimi finansų rinkos dalyviai laikosi finansų rinką reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų, atlieka vartojimo kredito davėjų ir vartojimo kredito tarpininkų priežiūrą ir kitas Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatyme Lietuvos bankui priskirtas funkcijas. Lietuvos banko įstatymo 42 straipsnio 3 dalies 2, 3 punktuose, 54 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos banko prižiūrimų finansų rinkos dalyvių inspektavimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos banko valdybos 2014 m. kovo 28 d. nutarimu Nr. 03-43, 16 punkte nustatyta, kad Lietuvos bankas, atlikdamas finansų rinkos priežiūrą, turi teisę gauti priežiūrai atlikti reikalingą informaciją iš valstybės institucijų, prižiūrimų finansų rinkos dalyvių ir kitų įmonių, įstaigų, organizacijų, inspektuoti (tikrinti) prižiūrimus finansų, rinkos dalyvius, o valstybės ir savivaldybių institucijos ir ūkio subjektai privalo teikti Lietuvos bankui informaciją, reikalingą jo funkcijoms atlikti, informaciją ir dokumentus inspektavimui pateikia inspektuojamas subjektas. Priežiūros tarnybos skyriaus viršininkės teigimu, įmonės pareiga rinkti mokumo vertinimo metu surinktą (vertintą) informaciją, kurios ir buvo reikalauta, numatyta tiek Vartojimo kredito įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2016 m. vasario 1 d.) 8 straipsnyje, tiek Lietuvos banko valdybos 2013 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 03-62 patvirtintų Vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatų (redakcija, galiojusi iki 2016 m. vasario 1 d.) 14, 18 punktuose.

6.1.2. Dėl pareiškėjų argumentų dėl bendrovės galimybės pateikti duomenis elektroninėje laikmenoje atsiliepime pažymima, kad bendrovė nuo 2008 m. teikia mažuosius vartojimo kreditus nuotoliniu būdu, priklauso 4finance įmonių grupei. Grupę sudaro 16-oje skirtingose jurisdikcijose įsteigtų įmonių, teikiančių mažuosius vartojimo kreditus 13-oje šalių. Grupės ir bendrovės veiklos esmė ir konkurencinis pranašumas remiasi nuotoliniu skolinimo procesu, kuriame naudojama technologija leidžia automatizuotu būdu per itin trumpą laiką 64-iems bendrovėje dirbantiems asmenims per dieną aptarnauti apie 3000 paraiškų dėl vidutinės 120 Eur dydžio paskolos. Be to, 2012–2013 m. inspektavimų metu bendrovė duomenis Lietuvos bankui teikė elektroninėje laikmenoje, ,,Microsoft Excel“ formatu, liudytojas I. K. patvirtino, kad duomenis galima ištraukti ,,Excel“ bylos pavidalu ir juos išsaugoti vienu veiksmu. Tam tikri veiklos pokyčiai bendrovėje jau buvo įvykę ir 2013 m., tačiau tais metais vykusio patikrinimo metu pateikti panašų duomenų kiekį elektronine forma sunkumų nekilo. Dėl to Priežiūros tarnybos skyriaus viršininkės teigimu, teismai pagrįstai padarė išvadą, kad Lietuvos banko reikalavimas pateikti dokumentus ir informaciją iki 2015 m. birželio 12 d. elektroninėje laikmenoje norminių aktų reikalavimų ir bendrovės interesų nepažeidė, ir, priešingai, reikalavimas pateikti tokio pobūdžio informaciją popierine ar kitokia forma neatitiktų nei protingumo, nei ekonomiškumo principo reikalavimų.

6.2. Priežiūros tarnybos skyriaus viršininkė dėl VAĮ 3 straipsnio 12 punkto, 36(²) straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimų nurodo, kad bendrovės nepateiktą informaciją galima suskirstyti į dvi grupes: 1) bendrovė nepateikė informacijos, naudotos vartojimo kredito gavėjų, su kuriais bendrovė sudarė vartojimo kredito sutartis, mokumui vertinti; 2) bendrovė nepateikė paaiškinimų dėl bendrovės taikomų vartojimo kredito gavėjo tvarių pajamų, įsipareigojimų ir kitų duomenų vertinimo tvarkos, konkrečių taikymo pavyzdžių.

Šalies argumentai

6.2.1. Pareiškėjai, nurodydami, kad pirma prašytos pateikti informacijos grupė neatitiko minėtų VAĮ nuostatų, nepateikė jokių teisinių argumentų. Priežiūros tarnybos skyriaus viršininkė atkreipia dėmesį į tai, kad bendrovei buvo suteiktas ilgesnis laikas atsakymui parengti nei numatyta Lietuvos banko 2014 m. kovo 28 d. nutarimo Nr. 03-43 „Dėl Lietuvos banko prižiūrimų finansų rinkos dalyvių inspektavimo nuostatų“ 16 punkte, t. y. ilgiau nei dešimt darbo dienų. Be to, formuojant prašymą dėl duomenų 2015 m. inspektavimui, kaip minėta (6.1.2 p.), buvo atsižvelgta į bendrovės anksčiau teiktus duomenis 2012–2013 m. vykdytų inspektavimų metu ir bendrovės dydį, veiklos mastą, taip pat įvertinti konkretūs bendrovės administraciniai gebėjimai pateikti šiuos duomenis. Atsiliepime pažymima, kad Lietuvos bankas, reaguodamas į bendrovės prašymą, sutrumpino laikotarpį, už kurį nurodė pateikti pirmos grupės duomenis, t. y. buvo prašoma atitinkamos informacijos už trijų mėnesių laikotarpį. Pasak Priežiūros tarnybos skyriaus viršininkės, atsižvelgiant į bendrovės dydį, aptarnaujamų klientų kiekį ir į anksčiau teiktos informacijos mastus, šį kartą informacijos apie 61 764 vnt. vartojimo kredito sutarčių pateikimas negali būti laikomas neproporcingu ar didesniu nei įprasta. Inspektavimui pateikiamos medžiagos kiekis proporcingai atspindi bendrovės veiklos mastą ir faktą, kad bendrovė yra didžiausia mažųjų vartojimo kreditų davėja.

6.2.2. Pasak Priežiūros tarnybos skyriaus viršininkės, dėl antrosios prašytos pateikti informacijos grupės, priešingai nei teigia pareiškėjai, nebuvo reikalaujama kurti informacijos rinkmenas, taip pat Lietuvos bankas nereikalavo šios informacijos pateikti specialia forma. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai objektyvių aplinkybių, sutrukdžiusių pateikti reikalaujamą informaciją, o pareiškėjai papildomų argumentų, sutrukdžiusių pateikti antrosios grupės informaciją, nenurodė ir nepateikė.

6.3. Priežiūros tarnybos skyriaus viršininkės teigimu, taip pat nėra pagrindo konstatuoti, kad teismai pažeidė VAĮ 36(²) straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą planavimo principą. Bendrovės veiklos inspektavimas buvo planuotas ir įtrauktas į 2015 m. finansų rinkos dalyvių tikrinimo planą, patvirtintą Priežiūros tarnybos direktoriaus 2015 m. sausio 29 d. potvarkiu Nr. V 2015/(21.1 -2100)-234-8, ir nors apie planuojamą atlikti patikrinimą buvo žinoma prieš tris mėnesius, tačiau Priežiūros tarnyba įstatymo numatytų terminų nepažeidė. Bendrovei buvo suteiktas ilgesnis laikas atsakymui parengti nei nustatyta Lietuvos banko 2014 m. kovo 28 d. nutarimo Nr. 03-43 ,,Dėl Lietuvos banko prižiūrimų finansų rinkos dalyvių inspektavimo nuostatų“ 16 punkte. Šis terminas atitinka VAĮ 36(⁴) straipsnio 6 dalyje nustatytą Lietuvos bankui rekomenduojamą 10 darbo dienų terminą informuoti apie inspektavimą ir pateikti preliminarių dokumentų, kuriuos ūkio subjektas turi pateikti priežiūrą atliekančiam subjektui, sąrašą. Nagrinėjamu atveju bendrovei iš viso buvo nustatytas 26 darbo dienų terminas reikalaujamai informacijai pateikti, todėl bendrovė turėjo pakankamą ir protingą terminą prašomai informacijai pateikti.

Atsiliepimas

6.4. Atsiliepime dėl VAĮ 36(²) straipsnio 1 dalies 5 punkto pažeidimo nurodoma, kad metodinės pagalbos teikimo principas netaikomas ūkio subjektų veiklos patikrinimų metu, jeigu jo taikymas trukdo siekti ūkio subjektų veiklos priežiūros tikslų, susijusių su teisės aktų reikalavimų laikymosi priežiūra, laikytis specialiuosiuose priežiūrą reglamentuojančiuose įstatymuose ir jų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose, Europos Sąjungos teisės aktuose ar Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse įtvirtintų atitinkamai priežiūrai keliamų reikalavimų. Priežiūros tarnybos skyriaus viršininkė teigia, kad Priežiūros tarnyba atsakė į visus bendrovės raštus, kuriais ji teikė prašymus patikslinti informacijos kriterijus, atidėti inspektavimą ir pan., kai kuriuos prašymus tenkino, kai kurių – ne. Be to, Lietuvos bankas nuolat konsultuoja finansų rinkos dalyvius įgyvendinant Vartojimo kredito įstatymo reikalavimus, skelbia nuomones dėl vartojimo kredito rinkos dalyvių pateiktų klausimų ir pan.

6.5. Priežiūros tarnybos skyriaus viršininkė dėl ATPK 172(⁴) straipsnio 1 dalyje numatyto subjekto nurodo, kad pagal šį ATPK straipsnį atsakomybė už informacijos arba dokumentų nepateikimą nurodytais terminais kyla įmonių vadovams. Administracinėn atsakomybėn patrauktas pareiškėjas pažeidimo padarymo metu buvo bendrovės vadovas (generalinis direktorius), todėl teismai pagrįstai pripažino, kad jis yra tinkamas atsakomybės subjektas. Be to, bendrovės vadovas žinojo apie susiklosčiusią situaciją, nes Priežiūros tarnybos reikalavimas pateikti dokumentus ir informaciją bei pakartotinis reikalavimas buvo gauti bendrovės vadovo darbo laikotarpiu, bendrovės politikai šiuo klausimu jis pritarė, prieštaravimų dėl 2015 m. birželio 12 d. rašto turinio ir bendrovės pozicijos vėliau neišreiškė. Ankstesnį, 2015 m. gegužės 18 d., bendrovės raštą pasirašė pats bendrovės vadovas, jis pasirašė ir 2015 m. liepos 24 d. raštą. Pareiškėjui 2015 m. birželio 2 d. rašte išaiškinta atsakomybė pagal minėtą ATPK straipsnį ir tai reiškia, kad bendrovės vadovas suprato jam kylančią pareigą pateikti Priežiūros tarnybai informaciją, reikalingą planiniam patikrinimui atlikti, žinojo apie galinčią jam kilti administracinę atsakomybę už pareigų nevykdymą, tačiau nustatytu laiku visos informacijos nepateikė, tam nesant objektyvių priežasčių. Pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 12 dalies 1 punktą bendrovės vadovas atsako už bendrovės veiklos organizavimą ir jos tikslų įgyvendinimą, todėl, nepaisant to, kad 2015 m. birželio 12 d. pareiškėją pavadavo kitas asmuo, pareiškėjas, kaip bendrovės vadovas, atsako už bendrovės veiklos organizavimą ir už tai, kad tinkamai ir laiku būtų vykdomos teisės aktuose nustatytos pareigos dėl informacijos pateikimo priežiūros institucijai. Pareiškėjas, kaip bendrovės administracijos vadovas, yra specialus subjektas, kuriam taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai nei eiliniam bendrovės darbuotojui. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, būdamas bendrovės, kurios veikla yra prižiūrima ir kuri turi daug klientų, vadovas, privalėjo bendrovės veiklą organizuoti taip, kad sugebėtų vykdyti imperatyvias teisės aktuose nustatytas pareigas dėl informacijos pateikimo priežiūros institucijai.

Priežiūros tarnybos skyriaus viršininkė taip pat pažymi, kad pažeidimas buvo tęstinis, prasidėjęs 2015 m. birželio 12 d., ir dėl pirmosios grupės informacijos nepateikimo baigėsi 2015 m. liepos 24 d., bendrovei pateikus Lietuvos banko prašytą informaciją, o dėl antrosios grupės informacijos – 2015 m. rugpjūčio 13 d. Lietuvos bankui priėmus nutarimą. Pareiškėjas komandiruotėje buvo iki 2015 m. birželio 21 d., kai pažeidimas vis dar buvo nesibaigęs. Nors pareiškėjas turėjo motyvą nepateikti duomenų ir tai nurodė raštuose (dėl administracinių bylų, kuriose bendrovė ginčijo Lietuvos banko paskirtas poveikio priemones dėl bendrovės anksčiau atlikto tikslinio inspektavimo), tačiau teisinėje valstybėje negali būti pateisinama situacija, kada įstatymo normų laikomasi esant tam tikroms sąlygoms. Pareiškėjas sąmoningai ir valingai pasirinko priešingą teisei savo verslui palankų veikimo būdą, o įstatymo nesilaikymą pateisino dideliais organizaciniais kaštais įmonei ir kitais prieštaringais argumentais. Nagrinėjamas 2015 m. bendrovės inspektavimas, kuriam bendrovė laiku nepateikė duomenų, dar kartą patvirtino, kad bendrovė nesilaikė vartojimo kredito teikėjo pareigos skolinti atsakingai, laikantis teisės aktų reikalavimų, todėl vartojimo kreditai buvo teikiami asmenims, kuriems jie neturėjo ir negalėjo būti suteikti, jeigu įmonė būtų vadovavusis teisės aktų reikalavimais, dėl to bendrovė 2015 m. gruodžio 18 d. buvo išbraukta iš viešojo vartojimo kredito davėjų sąrašo.

6.6. Pasak Priežiūros tarnybos skyriaus viršininkės, nagrinėjamoje byloje nėra aplinkybių, kurių pagrindu pareiškėjui paskirta nuobauda galėtų būti švelninama: pareiškėjas nei bylos nagrinėjimo metu, nei skunde savo kaltės nepripažino, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nurodytų ATPK 31 straipsnyje, nenustatyta. Dėl reikalautos informacijos nepateikimo Priežiūros tarnyba turėjo atidėti planuoto bendrovės inspektavimo pradžią, todėl pažeidimas nėra mažareikšmis.

Motyvuojamoji dalis

7. Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens G. V. ir jo įgalioto atstovo advokato P. Astromskio prašymas atmestinas.

Dėl ATPK 172(⁴) straipsnio 1 dalies taikymo ir įrodymų vertinimo

8. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas atnaujintą administracinio teisės pažeidimo bylą, priimtus nutarimus ir nutartis, kurių teisėtumas ginčijamas, patikrina teisės taikymo aspektu (ATPK 302(²¹) straipsnio 13 dalis). Teismas yra saistomas toje administracinio teisės pažeidimo byloje įsiteisėjusiu nutarimu ar nutartimi nustatytų aplinkybių. Tai reiškia, kad, nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, kasacinės instancijos teismas iš naujo įrodymų netiria ir jų nevertina, faktinių aplinkybių nenustatinėja, o remiasi pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų atliktu įrodymų vertinimu, patikrindamas, ar nebuvo padaryta esminių proceso teisės pažeidimų, ar buvo tinkamai pritaikytos materialiosios teisės normos. Pažymėtina, kad didžioji dalis pareiškėjų prašyme paminėtų pažeidimų argumentuojami, neigiant žemesniųjų instancijų teismų nustatytas faktines aplinkybes ir išvadas dėl įrodymų vertinimo, o tai, kaip minėta, nėra bylos nagrinėjimo ATPK 302(²¹) straipsnyje nustatyta tvarka pagrindas. Dėl to tokie pareiškėjų teiginiai ir argumentai bus nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su tinkamu materialiosios ir proceso teisės normų taikymu.

9. Vienas svarbiausių administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždavinių yra visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes, išspręsti ją tiksliai pagal įstatymus (ATPK 248 straipsnis). ATPK 256, 257 straipsniai, reglamentuojantys įrodinėjimą administracinių teisės pažeidimų bylose, reikalauja, kad aiškinantis, ar buvo padarytas pažeidimas, ar asmuo dėl to kaltas ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, įrodymų tyrimas ir vertinimas turi būti pagrįstas visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų – tiek teisinančių, tiek kaltinančių – bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-2-2013, 2AT-9-2014, 2AT-49-2014).

10. Pagal bylos duomenis bei pareiškėjų prašyme nurodytus argumentus, nėra pagrindo pripažinti, kad Institucijos ir teismų išvados nepagrįstos išsamiu ATPK numatyta tvarka nustatytų aplinkybių išnagrinėjimu, visų proceso metu surinktų įrodymų vertinimu, kaip to reikalaujama ATPK 257 straipsnyje. Tiek Institucija, tiek teismai, laikydamiesi šio ATPK straipsnio reikalavimų, išsamiai, visapusiškai, objektyviai ištyrė, išanalizavo ir įvertino nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje esančius įrodymus, tiek atskirai vienus nuo kitų, tiek palyginę tarpusavyje, pateikė jų visumos analizę, susiedami juos į vientisą loginę grandinę. Kartu nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal ATPK 256 straipsnio 1, 3 dalių, 257 straipsnio nuostatas duomenų pripažinimas įrodymais bei jų vertinimas yra teismo (bylą nagrinėjančios institucijos) prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui (bylą nagrinėjančiai institucijai) tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas savaime nėra ATPK nuostatų pažeidimas, jeigu sprendimai yra pakankamai motyvuoti ir juose nėra prieštaravimų. Taip pat nėra pagrindo konstatuoti Priežiūros tarnybos šališkumo vien dėl to, kaip teigia pareiškėjai, kad iš bendrovės panašiu laikotarpiu buvo reikalaujama pateikti didelės apimties informaciją ir kitame tyrime ar kad bendrovės vadovas pradėjo aktyviai dalyvauti teisėkūros procesuose. Pažymėtina, kad bendrovė buvo finansų rinkos dalyvė, kurios veikla pagal teisės aktus prižiūrima Lietuvos banko, jos veiklai keliami tam tikri specifiniai reikalavimai, todėl ji privalėjo savo veiklą organizuoti taip, kad būtų įvykdyti teisėti ją prižiūrinčios Institucijos reikalavimai. Tai, kad Priežiūros tarnyba įgyvendino teisės aktais jai priskirtą finansų rinkos dalyvių priežiūros funkciją, reikalaudama bendrovės pateikti tam tikrus dokumentus, nėra pagrindas teigti, jog Priežiūros tarnyba buvo šališka. Taip pat, kaip pagrįstai nurodoma teismų sprendimuose, nėra ir jokių kitų objektyvių aplinkybių, teikiančių pagrindą abejoti Institucijos nešališkumu.

11. Pagal ATPK 172(⁴) straipsnio 1 dalį įstatymuose ar Lietuvos banko teisės aktuose nustatytos arba Lietuvos banko pareikalautos informacijos ar dokumentų nepateikimas nustatytais terminais arba melagingos, ne visos ar klaidinančios informacijos pateikimas užtraukia baudą finansų rinkos institucijų vadovams nuo 1448 Eur iki 5792 Eur.

Nagrinėjamoje byloje G. V. nubaustas už tai, kad, būdamas UAB „4finance“ administracijos vadovas, nustatytu terminu nepateikė visos Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2015 m. balandžio 30 d. ir birželio 2 d. raštais pareikalautos informacijos ir dokumentų planuojamam atlikti UAB „4finance“ planiniam tiksliniam inspektavimui ir taip pažeidė Lietuvos banko įstatymo 54 straipsnio 1 dalies, nustatančios pareigą teikti Lietuvos bankui informaciją, reikalingą Lietuvos banko funkcijoms atlikti, nuostatas.

12. Visų pirma, pareiškėjai nurodo, kad nagrinėjamu atveju bendrovės vadovas nebuvo tinkamas atsakomybės pagal ATPK 172(⁴) straipsnio 1 dalį subjektas, nes pažeidimo padarymo metu bendrovės vadovo pareigas laikinai ėjo ir 2015 m. birželio 12 d. raštą pasirašė kitas asmuo, ne G. V..

12.1. ATPK 172(⁴) straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad administracinė atsakomybė už šio ATPK straipsnio pažeidimus kyla finansų rinkos institucijų vadovams. Bylos medžiaga patvirtina, kad raštus, prašymus ir atsakymus (išskyrus 2015 m. birželio 12 d. raštą), susijusius su nagrinėjamo inspektavimo aplinkybėmis, Institucijai pasirašė bendrovės vadovas G. V., todėl teismai padarė pagrįstas išvadas, kad apie esamą situaciją ir susiklosčiusius santykius su Institucija dėl inspektavimo gerai žinojo bendrovės vadovas. Teisėjų kolegija pažymi, kad šių aplinkybių kontekste bendrovės vadovo atsakomybės nešalina tai, kad vieną iš minėtų raštų pasirašė ne bendrovės vadovas, o jo pareigas laikinai ėjęs asmuo, nes pats bendrovės vadovas buvo komandiruotėje. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad bendrovės vadovas administracine tvarka nubaustas ne tik už Lietuvos banko 2015 m. birželio 2 d. raštu (į kurį atsakymą pasirašė laikinai bendrovės vadovo pareigas einantis asmuo) reikalautos informacijos nepateikimą, bet ir už Lietuvos banko 2015 m. balandžio 30 d. raštu (į kurį atsakymą pasirašė bendrovės vadovas) reikalautos informacijos nepateikimą. Be to, Lietuvos banko 2015 m. birželio 2 d. raštas buvo tikslinantis pirminį, t. y. 2015 m. balandžio 30 d., raštą ir pakartotinai primenantis bendrovės vadovui apie ne visą pateiktą prašomą informaciją ir dokumentus. Taigi, atsižvelgus į visas šias aplinkybes, konstatuotina, jog bendrovės vadovas nagrinėjamu atveju buvo tinkamas subjektas administracinei atsakomybei pagal ATPK 172(⁴) straipsnio 1 dalį taikyti.

13. Pareiškėjai ginčija Priežiūros tarnybos veiksmų teisėtumą, teigdami, kad Priežiūros tarnyba nepagrįstai pareikalavo pateikti didelės apimties informacijos kiekį apie vartojimo kredito sutartis per labai trumpą laiką (per 5 darbo dienas). Teismai, pasak pareiškėjų, neatsižvelgė į neprotingai didelę administracinę naštą bendrovei dėl tokių Priežiūros tarnybos reikalavimų ir taip pažeidė VAĮ 3 straipsnio 3 punkte, 36(²) straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą minimalios ir proporcingos priežiūros naštos principą.

13.1. Lietuvos banko įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos bankas prižiūri finansų rinkos dalyvius, tarp jų ir vartojimo kredito davėjus, kuriuo nagrinėjamu atveju pažeidimo padarymo metu buvo UAB „4finance“. Lietuvos bankas, prižiūrėdamas, kaip prižiūrimi finansų rinkos dalyviai laikosi finansų rinką reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų, atlieka vartojimo kredito davėjų ir vartojimo kredito tarpininkų priežiūrą ir kitas Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatyme Lietuvos bankui priskirtas funkcijas (Lietuvos banko įstatymo 42 straipsnio 2 dalies 7 punktas). Lietuvos banko įstatymo 42 straipsnio 3 dalies 2, 3 punktuose, 54 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos banko prižiūrimų finansų rinkos dalyvių inspektavimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos banko valdybos 2014 m. kovo 28 d. nutarimu Nr. 03-43, 16 punkte nustatyta, kad Lietuvos bankas, atlikdamas finansų rinkos priežiūrą, turi teisę gauti priežiūrai atlikti reikalingą informaciją iš valstybės institucijų, prižiūrimų finansų rinkos dalyvių ir kitų įmonių, įstaigų, organizacijų, inspektuoti (tikrinti) prižiūrimus finansų, rinkos dalyvius, o valstybės ir savivaldybių institucijos ir ūkio subjektai privalo teikti Lietuvos bankui informaciją, reikalingą jo funkcijoms atlikti, informaciją ir dokumentus inspektavimui pateikia inspektuojamas subjektas.

13.2. Bylos medžiaga patvirtina, kad Lietuvos bankas, įgyvendindamas minėtuose teisės aktuose jam suteiktą vartojimo kreditų davėjų priežiūros funkciją, numatė inspektuoti vartojimo kredito davėjus, tarp jų ir UAB „4finance“, atlikti planinį tikslinį inspektavimą, kurio tikslas – įvertinti, ar šio vartojimo kredito davėjo veikla nepažeidžia vartojimo kredito davėjų teikiančias paslaugas reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Šiam tikslui įgyvendinti Lietuvos bankas UAB „4finance“ paprašė su vartojimo kredito sutartimis susijusių dokumentų ir informacijos. Taigi, Lietuvos bankas teisėtai ir pagrįstai reikalavo bendrovės teikti prašomą informaciją, susijusią su vartojimo kredito sutartimis, kuri buvo reikalinga planuojamam bendrovės inspektavimui atlikti. Kaip pagrįstai nurodoma prašyme, viešojo administravimo subjektai, atliekantys ūkio subjektų veiklos priežiūrą, turi laikytis VAĮ 3 straipsnyje, 36(²) straipsnyje įtvirtintų principų, tarp jų ir minimalios ir proporcingos priežiūros naštos principo, kuris reiškia, kad priežiūrą atliekančių subjektų priežiūros veiksmai privalo būti proporcingi ir tinkami siekiamam tikslui įgyvendinti, proporcingi ūkio subjektų dydžiui ir administraciniams gebėjimams, atliekami siekiant kuo mažiau trikdyti ūkio subjektų veiklą (VAĮ 3 straipsnio 3 punktas, 36(²) straipsnio 1 dalies 1 punktas). Šiuo atveju iš teismų nustatytų aplinkybių matyti, kad Priežiūros tarnyba prašė bendrovės pateikti tą informaciją, kuri būtent ir buvo reikalinga inspektavimui atlikti, kaip tai ir numatyta Lietuvos banko įstatymo 42 straipsnio 3 dalies 2, 3 punktuose, 54 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos banko prižiūrimų finansų rinkos dalyvių inspektavimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos banko valdybos 2014 m. kovo 28 d. nutarimu Nr. 03-43, 16 punkte, raštuose aiškiai nurodė inspektavimo tikslą. Taigi, prašoma pateikti informacija ir dokumentai buvo tiesiogiai susiję su planuojamo atlikti inspektavimo tikslais, todėl nėra pagrindo teigti, kad tokiais Lietuvos banko veiksmais buvo pažeistas minimalios ir proporcingos priežiūros naštos principas. Priešingai, Lietuvos banko reikalavimas bendrovei buvo adekvatus siekiamam tikslui ir netrikdantis bendrovės veiklos. Pažymėtina, kad subjektas, dalyvaujantis tam tikroje veikloje, kuri yra prižiūrima valstybės institucijų, turi tam tikras prievoles, todėl ir privalo teikti tam tikrus dokumentus ar informaciją, reikalingą šiai priežiūrai atlikti. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad dokumentai ir informacija, kurių inspektavimo tikslu reikalavo Lietuvos bankas, nebuvo tokie, kurių bendrovė neturėtų, nes minėtų duomenų (vartojimo kredito gavėjo finansinė padėtis, išlaidos pagal grupes, susijusias su įsiskolinimais finansų įstaigoms ir kitiems asmenims, kredito istorija, informaciją apie tai, ar vartojimo kredito gavėjas netinkamai vykdo arba netinkamai vykdė finansinius įsipareigojimus ir pan.) privalomas rinkimas yra numatytas tiek Vartojimo kredito įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2016 m. vasario 1 d.) 8 straipsnyje, tiek Lietuvos banko valdybos 2013 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 03-62 patvirtintų Vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatų (redakcija, galiojusi iki 2016 m. vasario 1 d.) 14, 18 punktuose. Taigi, pareiškėjų teiginiai, jog minėtų duomenų surinkimas reikalauja didelių laiko ir darbo sąnaudų, nepagrįsti, priešingai, duomenų, kuriuos ir taip privalo pagal įstatymą rinkti vartojimo kredito davėjas, surinkimas nagrinėjamu atveju negalėjo sukelti neproporcingai didelės naštos ir trukdžių bendrovės tiesioginei veiklai. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, kaip pagrįstai pažymėjo teismai, reikalaujamos informacijos kiekis buvo tiesiogiai susijęs ir atspindi bendrovės veiklą ir pajėgumus – bendrovė teikė mažuosius vartojimo kreditus nuotoliniu būdu, naudojama technologija leido automatizuotu būdu per itin trumpą laiką per dieną aptarnauti apie 3000 paraiškų dėl paskolos, bendrovė priklausė 4finance įmonių grupei, veikiančiai 16-oje skirtingų jurisdikcijų. Be to, tai, kad dalis reikalaujamos informacijos buvo pateikta arba pateikta pavėluotai, nešalina bendrovės vadovo atsakomybės pagal ATPK 172(⁴) straipsnio 1 dalį.

14. Pareiškėjai, vadovaudamiesi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 27 d. sprendimu norminėje administracinėje byloje Nr. I-5-261/2016, kuriuo Lietuvos banko valdybos 2016 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 03-12 patvirtintų Vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatų 9, 10 punktai pripažinti prieštaraujančiais konstituciniam teisinės valstybės principui ir Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 5 dalies nuostatoms, teigia, kad Priežiūros tarnyba reikalavo ir tikrino bendrovės veiklos atitiktį konstitucijai prieštaraujančiam aktui ir tokie Priežiūros tarnybos veiksmai negali būti laikomi teisėtais. Šie pareiškėjų argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

14.1. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjai, šiuo pagrindu ginčydami Priežiūros tarnybos reikalavimų teisėtumą, neatsižvelgia į tai, kad norminis administracinis aktas (ar jo dalis) paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl to norminio administracinio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 118 straipsnio 1 dalis). Taigi, administracinio teismo sprendimu galia dėl norminio administracinio akto pripažinimo neteisėtu yra nukreipta į ateitį ir tol, kol administracinis teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas norminis administracinis teisės aktas (jo dalis) yra neteisėtas, preziumuojama, kad toks norminis administracinis teisės aktas (jo dalis) yra teisėtas ir kad tokio norminio administracinio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti.

14.2. Minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo norminėje administracinėje byloje sprendimas priimtas 2016 m. gegužės 27 d., kai tuo tarpu bendrovės vadovas administracine tvarka buvo nubaustas Lietuvos banko valdybos 2015 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu už 2015 m. balandžio–birželio mėnesių veiksmus. Taigi, pareiškėjai nepagrįstai aiškina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 27 d. sprendimą kaip galintį galioti atgaline tvarka. Tiek Institucijos, tiek teismų sprendimai dėl bendrovės vadovo nubaudimo yra priimti pagal tuo metu galiojusius vartojimo kredito santykius reglamentuojančius teisės aktus, todėl yra teisėti. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad pareiškėjo padarytų veiksmų metu galiojo Lietuvos banko valdybos 2013 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 03-62 patvirtinti Vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatai, kai tuo tarpu minėtu teismo sprendimu prieštaraujančiomis pripažintos vėlesnės redakcijos nei padaryti G. V. veiksmai, t. y. Lietuvos banko valdybos 2016 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 03-12 patvirtintų Vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatų 9, 10 punktų nuostatos.

15. Nepagrįsti pareiškėjų argumentai ir dėl nustatyto per trumpo termino – 5 darbo dienų – minėtai informacijai pateikti. VAĮ 36(⁴) straipsnio 6 dalyje, Lietuvos banko 2014 m. kovo 28 d. nutarimo Nr. 03-43 ,,Dėl Lietuvos banko prižiūrimų finansų rinkos dalyvių inspektavimo nuostatų“ 16 punkte nustatyta, kad priežiūrą atliekantis subjektas, prieš pradėdamas ūkio subjekto veiklos planinį patikrinimą, likus ne mažiau kaip 10 darbo dienų, privalo ūkio subjektą raštu arba elektroniniu būdu informuoti apie numatomą vykdyti patikrinimą, nurodyti atliekamo patikrinimo pagrindą, terminą, dalyką ir pateikti preliminarų dokumentų, kuriuos ūkio subjektas turi pateikti priežiūrą atliekančiam subjektui, sąrašą. Bylos medžiaga patvirtina, kad bendrovės inspektavimas buvo suplanuotas atlikti nuo 2015 gegužės 25 d. ir informacija kartu su reikalavimu pateikti atitinkamus duomenis iki 2015 m. gegužės 18 d. apie tai bendrovei išsiųsta 2015 m. balandžio 30 d. Pranešimas bendrovėje gautas 2015 m. gegužės 7 d., po to bendrovė Lietuvos bankui parašė tris 2015 m. gegužės 18 d. raštus, kuriuose buvo ir prašymas suteikti ilgesnį terminą prašomai informacijai paruošti. Pažymėtina, kad Lietuvos bankas, atsižvelgęs į bendrovės raštuose nurodytą informaciją ir aplinkybes bei prašymus, dalies prašomos pateikti informacijos atsisakė, dalies prašomos pateikti informacijos apimtį susiaurino ir pakartotinai paprašė iki 2015 m. birželio 12 d. pateikti trūkstamą informaciją. Taigi, priešingai nei teigia pareiškėjai, bendrovei buvo suteiktas ne 5 darbo dienų, bet gerokai ilgesnis laikas informacijai ir dokumentams pateikti, t. y. 26 darbo dienos, ir dėl to nagrinėjamu aspektu taip pat nėra pagrindo teigti Lietuvos bankui pažeidus minimalios ir proporcingos priežiūros naštos principą.

16. Prašyme taip pat nurodoma, kad teismai pažeidė VAĮ 3 straipsnio 1 punkte numatytą įstatymo viršenybės principą, 36(⁶) straipsnio 1 dalies nuostatas, nes pripažino pagrįstu reikalavimą bendrovei pateikti duomenis inspektavimui konkrečia forma (,,Microsoft Excel“ formatu), nors tokios konkrečios formos duomenų rengimas nėra numatytas teisės aktuose.

16.1. Įstatymo viršenybės principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti VAĮ išdėstytus teisinius pagrindus (VAĮ 3 straipsnio 1 punktas). Pagal viešojoje teisėje galiojantį teisėtumo principą, viešojo administravimo subjektai privalo veikti tik įstatymo jiems suteiktų įgaliojimų ribose, o veikimas viršijant kompetencijos ribas yra pagrindas tokius veiksmus pripažinti neteisėtais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A-597-525/2015). Viešojo administravimo subjektų, skirtingai nei privačių asmenų, veikloje taikomas principas „viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama“.

16.2. Visų pirma, pažymėtina, kad Lietuvos bankas ne visą, o tik dalį prašomos informacijos prašė pateikti elektroninėje laikmenoje, dėl kitos dalies informacijos nereikalavo kurti informacijos rinkmenų ar ją pateikti specialia forma. Nors iš tiesų pripažintina, kad teisės aktai nenustato, kokia konkrečiai forma turi būti teikiama Lietuvos banko prašoma informacija, tačiau tai savaime nereiškia draudimo prašyti informaciją pateikti konkrečia forma. VAĮ 3 straipsnio 6 punkte numatytas efektyvumo principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektas, priimdamas ir įgyvendindamas sprendimus, jam skirtus išteklius naudoja ekonomiškai, rezultatų siekia kuo mažesnėmis sąnaudomis. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip minėta, bendrovė specializuojasi suteikdama vartojimo kreditus būtent nuotoliniu būdu, panašaus pobūdžio informaciją Lietuvos bankui ji jau yra teikusi elektroninėje laikmenoje ,,Microsoft Excel“ formatu, todėl nėra pagrindo sutikti su pareiškėjų argumentais, kad nagrinėjamu atveju Lietuvos bankas negalėjo prašyti pateikti duomenų konkrečia forma ar kad toks prašymas neatitinka bendrovės naudojamų technologijų ir galimybių. Kaip minėta, bendrovės veiklos specifika, joje naudojamos technologijos suponuoja, kad proporcingiausias ir ekonomiškiausias būdas minėtai informacijai pateikti būtent ir buvo elektroninė laikmena su duomenų rinkmenomis. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad bendrovė, rašydama atsakymus į Lietuvos banko reikalavimus pateikti informaciją, prašė patikslinti informaciją, ją sukonkretinti, atidėti inspektavimo laiką, pratęsti terminą šiai informacijai paruošti ir pan., tačiau nenurodė jokių aplinkybių, patvirtinančių, kad tokia konkrečia Lietuvos banko prašoma forma informacijos pateikti negali, apskritai neturi technologinių galimybių ar pan., o, jei manė (raštuose teigiama, kad jokie teisės aktai nenustato Lietuvos banko teisės gauti jungtines asmens duomenų rinkmenas), kad toks reikalavimas nepagrįstas, vadovaudamiesi naujovių ir atvirumo permainoms, bendradarbiavimo principais, privalėjo nurodyti, kokia forma jie galėtų tokią informaciją pateikti. Be to, minėtas pareiškėjų argumentas iš dalies yra siejamas su, pasak pareiškėjų, nustatytu trumpu terminu tokiai informacijai pateikti, tačiau, kaip minėta, konstatavus, jog bendrovei buvo suteiktas pakankamas laikas informacijai pateikti, nėra pagrindo teigti, kad ir reikalavimas pateikti informaciją konkrečia forma visų kitų bylos aplinkybių kontekste pažeidžia įstatymo viršenybės principą.

16.3. Pareiškėjai naujovių ir atvirumo permainoms principo pažeidimą (VAĮ 3 straipsnio 12 punktas) iš esmės sieja su, jų teigimu, nepagrįstu Priežiūros tarnybos reikalavimu pateikti didelės apimties informaciją per trumpą laiką ir konkrečia forma, t. y. su minimalios ir proporcingos priežiūros naštos principo pažeidimu. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjų argumentai dėl šio principo taikymo atmesti kaip nepagrįsti, nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistas naujovių ir atvirumo permainoms principas.

17. Prašyme taip pat nurodoma, kad teismai pažeidė VAĮ 3 straipsnio 3 punkte, 36(²) straipsnio 1 dalies 1, 3 punktuose numatytus planavimo ir proporcingumo principus, nes neįvertino to, kad Priežiūros tarnyba apie inspektavimą bendrovei pranešė tik po trijų mėnesių nuo inspektavimo paskyrimo, kai tuo tarpu bendrovės inspektavimas buvo numatytas dar 2015 m. sausio 29 d.

17.1. Minėta, kad proporcingumo principas reiškia, jog administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus (VAĮ 3 straipsnio 3 punktas). Planavimo principas reiškia, kad ūkio subjektų veiklos priežiūra turi būti planuojama (VAĮ 36(²) straipsnio 1 dalies 3 punktas). Lietuvos banko prižiūrimų finansų rinkos dalyvių inspektavimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos banko valdybos 2014 m. kovo 28 d. nutarimu Nr. 03-43, 2, 13, 16 punktuose nustatyta, kad inspektavimas įprastai atliekamas pagal Lietuvos banko patvirtintą metinį inspektavimo planą. Pagrindas inspektavimui pradėti yra Lietuvos banko valdybos pirmininko įsakymas arba Priežiūros tarnybos direktoriaus potvarkis dėl subjekto inspektavimo, kuriame nurodomas numatomo inspektuoti subjekto pavadinimas, inspektavimo komisijos sudėtis (inspektavimo komisijos pirmininko ir kitų narių vardai, pavardės, pareigos), inspektavimo rūšis (bendrasis ar tikslinis) ir, jeigu tai tikslinis inspektavimas, – tikslas, subjekto patikrinimo vietoje pradžios ir pabaigos datos. Subjektas ne vėliau kaip prieš 10 darbo dienų iki inspektavimo pradžios raštu arba elektroniniu būdu informuojamas apie būsimą inspektavimą.

17.2. Bylos medžiaga patvirtina, kad 2015 m. finansų rinkos dalyvių tikrinimo inspektavimo planas, kuriame buvo numatyta inspektuoti bendrovę, buvo patvirtintas 2015 m. sausio 29 d., o potvarkis dėl konkretaus subjekto (nagrinėjamu atveju – bendrovės) inspektavimo, kuris yra pagrindas konkrečiam inspektavimui pradėti, buvo priimtas 2015 m. balandžio 28 d. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas neteisingai interpretuoja šių dviejų potvarkių teisinę reikšmę, nes pirmuoju potvarkiu institucija sudaro metinį planą dėl inspektuojamų subjektų, tačiau jis pats savaime nėra pagrindas inspektavimo procedūroms pradėti, taip pat ir terminų, reikšmingų inspektavimui, eigai skaičiuoti. Inspektavimo pradžios pagrindas, kaip minėta, pagal Lietuvos banko prižiūrimų finansų rinkos dalyvių inspektavimo nuostatus, patvirtintus Lietuvos banko valdybos 2014 m. kovo 28 d. nutarimu Nr. 03-43, yra potvarkis dėl konkretaus subjekto inspektavimo, kuris nagrinėjamu atveju buvo priimtas 2015 m. balandžio 28 d. ir apie kurį bendrovė buvo informuota išsiunčiant pranešimą balandžio 30 d.; jį bendrovė gavo gegužės 7 d. Taigi, šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad Lietuvos bankas apie inspektavimą bendrovei pranešė tik po trijų mėnesių. Be to, Lietuvos bankas laikėsi ir minėtų Inspektavimo nuostatų 16 punkte numatytų subjekto informavimo apie inspektavimą terminų, nes pranešimą apie inspektavimą bendrovė gavo gegužės 7 d., minėtu potvarkiu inspektavimo pradžia buvo numatyta 2015 m. gegužės 25 d., t. y. likus ne mažiau kaip 10 darbo dienų iki inspektavimo pradžios.

18. Pareiškėjų nuomone, Priežiūros tarnyba su bendrove nebendradarbiavo, reikalavo pateikti per daug informacijos, nesugebėjo tiksliai ir aiškiai suformuluoti, kokio turinio ir apimties duomenis reikia pateikti, t. y. pažeidė VAĮ 36(²) straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas ir bendradarbiavimo principą, nesilaikė Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose išaiškinto nurodymų ir pavedimų aiškumo bei tikslumo principo. Šie pareiškėjų argumentai nepagrįsti.

18.1. VAĮ 36(²) straipsnio 5 punkte įtvirtintas metodinės pagalbos teikimo principas, kuris reiškia, kad priežiūrą atliekantys subjektai bendradarbiauja su ūkio subjektais, teikia vienodas ir neprieštaringas konsultacijas ūkio subjektams priežiūrą atliekančio subjekto kompetencijos klausimais, įgyvendina kitas prevencinio pobūdžio priemones, padedančias ūkio subjektams laikytis teisės aktų reikalavimų. Šis principas netaikomas ūkio subjektų veiklos patikrinimų metu, jeigu jo taikymas trukdo siekti ūkio subjektų veiklos priežiūros tikslų, susijusių su teisės aktų reikalavimų laikymosi priežiūra, laikytis specialiuosiuose priežiūrą reglamentuojančiuose įstatymuose ir jų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose, Europos Sąjungos teisės aktuose ar Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse įtvirtintų atitinkamai priežiūrai keliamų reikalavimų. Kiekvienas veiklą prižiūrinčios institucijos reikalavimas turi būti pagrįstas teisės aktų normomis ir toks, kad iš jo būtų galima tiksliai ir aiškiai suprasti reikalavimo pagrindą ir turinį.

18.2. Lietuvos banko 2015 m. balandžio 30 d. rašte bendrovei labai detaliai išvardyta informacija, kurią prašoma pateikti, bendrovė raštais dalį informacijos pateikė, dėl kitos dalies informacijos teikė prašymus pratęsti terminus, atidėti inspektavimą ir pan., todėl negalima daryti išvados, kad bendrovei Lietuvos banko pateikto reikalavimo turinys buvo nesuprantamas ir neaiškus. Tai, kad, bendrovės nuomone, dalis prašomos pateikti informacijos nebuvo susiję su inspektavimo tikslais, nereiškia, jog reikalavimas nebuvo aiškus ir suprantamas, tai nesuteikė teisės nevykdyti Institucijos teisėtų reikalavimų pateikti informaciją. Priežiūros tarnyba atsakė į bendrovės raštus, kai kuriuos bendrovės prašymus tenkino, kai kurių – ne, todėl nėra pagrindo teigti, kad ji su bendrove nebendradarbiavo ir nenagrinėjo jos prašymų. Priešingai, Lietuvos bankas, gavęs bendrovės raštus, kuriuose nurodoma, kad dalis informacijos yra abstraktaus pobūdžio, patikslino reikalaujamų pateikti inspektavimui duomenų apimtis ir laikotarpį. Pažymėtina ir tai, kad, pareiškėjų teigimu, Institucija inspektavimui pagrįsti naudojo ne visą bendrovės pateiktą informaciją, tačiau tai savaime nesuteikia pagrindo išvadai, kad apskritai Institucijos reikalavimas pateikti tam tikros apimties informaciją buvo nepagrįstas ir neproporcingas.

19. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Institucija, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, spręsdami dėl G. V. atsakomybės pagal ATPK 172(⁴) straipsnio 1 dalį, teisingai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas. Dėl to naikinti Institucijos ir teismų sprendimus ir bylą nutraukti, kaip to prašo pareiškėjai, nėra teisinio pagrindo.

Dėl pagal ATPK 172(⁴) straipsnio 1 dalį paskirtos nuobaudos

20. Pareiškėjai prašyme netinkamą ATPK 30, 30(¹) straipsnio nuostatų taikymą ir per griežtos nuobaudos G. V. paskyrimą sieja su, jų nuomone, aplinkybių, rodančių pažeidimo mažareikšmiškumą, netinkamu įvertinimu.

21. Administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti, siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų (ATPK 20 straipsnis). Pagal ATPK 30 straipsnį, reglamentuojantį administracinės nuobaudos skyrimo bendrąsias taisykles, nuobauda už administracinį teisės pažeidimą skiriama norminio akto, numatančio atsakomybę už padarytą teisės pažeidimą, nustatytose ribose, tiksliai laikantis šio kodekso ir kitų aktų dėl administracinių teisės pažeidimų; skiriant nuobaudą, atsižvelgiama į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, nustatytas atitinkamai ATPK 31–32 straipsniuose.

22. ATPK 30(¹) straipsnyje numatyta išimtis iš bendrų administracinių nuobaudų skyrimo pagrindų, t. y. nustatyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinių teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdamas į aplinkybes, nurodytas ATPK 30 straipsnio 2 dalyje, taip pat į ATPK 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad administracinė nuobauda, taikant ATPK 30(¹) straipsnio 1 dalį, gali būti švelninama arba iš viso neskiriama tik išskirtiniais atvejais, t. y. nustačius visumą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-7-4-2013, 2AT-13-2013, 2AT-36-511/2015).

23. Pažeidimo, numatyto ATPK 172(⁴) straipsnio 1 dalyje, padarymas užtraukia baudą finansų rinkos institucijų vadovams nuo 1448 Eur iki 5792 Eur.

24. Nagrinėjamoje byloje Institucija, atsižvelgusi į tai, kad G. V. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, G. V. dirba, anksčiau buvo baustas administracine tvarka pagal ATPK 172(¹⁴) straipsnio 1 dalį, duomenų apie pakartotinai per metus padarytas galiojančias tokios pačios rūšies administracines nuobaudas nėra, G. V. paskyrė ATPK 172(⁴) straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą vidutinio dydžio baudą – 3620 Eur. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai su tokia Institucijos išvada sutiko ir, nors pažeidimo sudėtis yra formalioji, papildomai atkreipė dėmesį į pažeidimu padarytas pasekmes – Priežiūros tarnyba turėjo atidėti planuoto bendrovės inspektavimo pradžią, negalėjo laiku ir tinkamai vykdyti savo funkcijų, todėl pažeidimo nelaikė mažareikšmiu.

25. Pareiškėjai teigia, kad bendrovės vadovas mano, jog teisės aktų reikalavimų nepažeidė, o, jei ir pažeidė, tai tik formaliai, ir dėl ne nuo bendrovės priklausančių priežasčių, be to, bendrovės vadovas nuolat bendradarbiavo su Priežiūros tarnyba. Teisėjų kolegijos nuomone, šios aplinkybės negali būti laikomos išimtinėmis ir teikiančiomis pagrindą švelninti G. V. paskirtą nuobaudą, nes G. V. padaryto pažeidimo mažareikšmiškumą grindžia formaliu įstatymų pažeidimu ir taip siekia sumenkinti padaryto pažeidimo priešingumą teisei. Pažymėtina, jog padarytas pažeidimas specialioje – finansų – srityje, kurioje ūkio subjektai veikia pagal tam tikrus specifinius reikalavimus, minėta veikla gali užsiimti tik specialius reikalavimus atitinkantys ūkio subjektai. Be to, ūkio subjektai privalo bendradarbiauti su jų veiklą prižiūrinčiomis institucijomis, todėl savaime ši aplinkybė negali būti laikoma išimtine. Pažymėtina ir tai, kad bendrovės vadovas visos reikalaujamos informacijos iš karto nepateikė, Priežiūros tarnyba turėjo jį pakartotinai raginti. Visa tai nesudaro pagrindo spręsti apie buvimą tokios išimtinės padėties, dėl kurios būtų galima bendrovės vadovui švelninti paskirtą nuobaudą arba jos apskritai neskirti ir kad taip bus pasiekti administracinės atsakomybės tikslai.

26. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje, G. V. pagal ATPK 172(⁴) straipsnio 1 dalį skiriant nuobaudą, ATPK 30 straipsnio nuostatos pritaikytos tinkamai ir švelninti jam paskirtą nuobaudą arba jos neskirti nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302(²¹) straipsnio 14 dalies 1 punktu,

nutaria:

Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens G. V. ir jo įgalioto atstovo advokato Pauliaus Astromskio prašymą atnaujinti bylą atmesti.

Teisėjai Tomas ŠeškauskasArmanas AbramavičiusOlegas Fedosiukas