Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, kurioje Š. A. (duomenys neskelbtini), šioje byloje kaltinamas pagal LR BK 140 str. 1 d., 145 str. 2 d., 233 str. 1 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Š. A. sistemingai baugino žmones naudodamas psichinę prievartą, darė poveikį nukentėjusiesiems ir sukėlė žmogui fizinį skausmą:

nuo 2011-05-02 iki 2011-12-04 bute, esančiame (duomenys neskelbtini), nuolat be jokios pateisinamos priežasties provokavo su savo seneliais A. A. ir J. A. konfliktus, kurių metu naudojo jų atžvilgiu psichinį smurtą, taip sukeldamas jiems pagrįstą baimę dėl sveikatos, gyvybės ir turto saugumo:

2011-05-02 dienos metu, tikslus laikas nenustatytas, virtuvėje, naudodamas necenzūrinius žodžius, grasino A. A. ir J. A., kad susisieks su draugais, kurie nuims jiems galvas ir sutraiškys, o po to paėmė peilį ir grasino pats juos papjauti, reikalaudamas kitame baudžiamajame procese, kuriame jie pripažinti nukentėjusiaisiais ir davė prieš jį parodymus, atsiimti pareiškimą, t.y. melagingai paliudyti, kad jis nepadarė jų atžvilgiu jokių nusikalstamų veikų, o po policijos iškvietimo, pareigūnams išvykus, vartodamas necenzūrinius žodžius, daužė A. A. kambario, kuriame jie buvo užsirakinę, slėpdamiesi nuo jo agresijos, duris,

2011-08-29 nuo apie 09.00 val. iki apie 10.00 val. įžeidinėjo A. A. necenzūriniais žodžiais ir bandė, daužydamas duris, prieš jos valią patekti į jos kambarį, kuriame ji, slėpdamasi nuo jo agresijos, buvo užsirakinusi,

2011-12-03 apie 19.30 val. virtuvėje tyčia 3 kartus pastūmė į krūtinę ir 3 kartus spyrė į kojas J. A., taip sukeldamas jam fizinį skausmą, o pastarajam su A. A., slepiantis nuo jo agresijos užsirakinus A. A. kambaryje, bandė, daužydamas duris, prieš jų valią ten patekti, o nepavykus to padaryti, išdaužė J. A. kambario durų stiklą, po ko išvažiavo į ligoninę, nes susižalojo, o apie 22.00 val. grįžo ir, vartodamas necenzūrinius žodžius, daužė A. A. kambario, kuriame A. A. ir J. A. buvo užsirakinę, slėpdamiesi nuo jo agresijos, duris,

2011-12-04 apie 08.30 val., užėjęs į J. A. kambarį, grasino nužudyti J. A., įžeidinėjo jį necenzūriniais žodžiais, 3 kartus spjovė jam į veidą ir sudavė 1 smūgį ranka jam į krūtinę, taip sukeldamas jam fizinį skausmą.

2012-02-20 apie 07.30 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), konflikto metu be jokios pateisinamos priežasties tyčia 2 kartus sudavė ranka į veidą savo motinai N. A. ir 3 kartus spyrė jai į kojas, taip sukeldamas jai fizinį skausmą.

Apklaustas teisme kaltinamasis Š. A. parodė, kad kaltinimas jo atžvilgiu melagingas. 2011-05-02 jis, Š. A. tik pavartojo necenzūrinius žodžius, bet negrasino, nebuvo grasinimų, peilis yra nesąmonė, jis pjaustė salotas su peiliu virtuvėje. Jokių tiesioginių grasinimų su peiliu, kad atsistotų ir sakytų, kad užmuš. To nebuvo kas parašyta. Jis, Š. A. tik bandė patraukti rankeną, buvo užrakinta ir jis nuėjo. 2011-08-29 nebandė patekti per prievartą į kambarį pas senelę. Ji įsivaizduoja, kad jis, Š. A. norėjo ją užmušti. Jis, Š. A. senelei atrodė, kad bandys padaryti, jai tokia psichikos būklė. Gal jai susivaideno. Pasak Š. A., 2011-12-03 to nebuvo kas parašyta kaltinime. Kad išdaužė stiklą taip buvo, jis, Š. A. susinervino ir norėjo trenkti į duris, susinervino dėl bylos, kad yra melagingai kaltinamas. Jis, Š. A. tiesiog trenkė į stiklą ir persipjovė veną, jam susiuvo ranką. Durų jis Š. A. nedaužė, nes jam buvo susiūta ranka, jėgų neturėjo. Dėl kaltinimo 2011-12-04, pasak Š. A., nebuvo to kas parašyta kaltinime. Kiek pamena nebuvo tokio konflikto. Š. A. paaiškino, kad apie baudžiamąjį procesą nekalbėjo su seneliais, apie bylą kalbėjo, neprašė, kad atleistų. Jie pasitarė ir seneliai nutarė atleisti. Visi bendrai nutarė. Kas pasiūlė pirmas neatsimena, gal mama. Tuo laikotarpiu nevartojo smurto fizinio. Prieš kitus žmones nėra vartojęs fizinio smurto. Policija buvo kviečiama dėl konflikto, nes jie susibardavo. Mama priekaištaudavo, ar jis, Š. A.. Kviečia iš karto policiją. Jis, Š. A. negrasindavo. Kai iškviečia policiją, būdavo, kad jis, Š. A. paprašydavo pinigų, sako neduos, jis Š. A. prašydavo, jie neduodavo. Jei galvoja, kad jis, Š. A. imsis kažką prieš juos ir kviečia policiją. Kitas epizodas 2012-02-20, apie tą epizodą jis, Š. A. net nenori šnekėti. Į klausimus atsakys. Ta byla jam uždaryta buvo. Pasakė tyrėja taip. Smurto nebuvo. Apsižodžiavo ir apsimušė. Davė parodymus dėl to taip ir buvo. Jie su mama susimušė. Nepamena kas ten buvo. Nežino ar teisingus davė parodymus, ką ten tyrėjas surašė. Teisėjai vadovaujantis LR BK 276 str. 4 d. tvarka pagarsinus kaltinamojo Š. A. parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu, kai jis parodė dėl 2012-02-20 epizodo, kad gyvena (duomenys neskelbtini), su motina. Butas nuosavybės teise priklauso motinai. 2012-02-20 iš pat ryto tarp jo ir motinos kilo žodinis konfliktas. Jie susibarė. Jis pasikarščiavo, supyko ir sudavė motinai kelis smūgius. Kiek atsimena, jis sudavė motinai į petį ir ji galva atsitrenkė į sieną. 2012-02-19 vakare jie taip pat konfliktavo. Motina jį stumdė ir tampė už plaukų. Jis galvoja, kad su motina išsiaiškins ir susitars. Jis daugiau taip nedarys. Buvo dar vienas smurto šeimoje atvejis, kai jis konfliktavo su seneliu. 2012-02-21 dėl to įvyks teismo posėdis. Su seneliu jis taip pat jau susitaikė. Su motina jis sutaria neblogai. Kartais jie pasibara, bet turbūt visi konfliktuoja su tėvais. Anksčiau jis motinai nėra sudavęs smūgių, bet apsistumdymų būdavo iš abiejų pusių. Motina kartais ir pati jį provokuoja, todėl jis neišlaiko (2 t. b.l. 36-37) - kaltinamasis Š. A. paaiškino, kad taip, bet čia taip nebuvo, tai kas, kad sudavė jai į petį. Jį, Š. A. ji tampė už plaukų. Ką čia traktuoja kaip nusikaltimą, sudavimą į petį. Kojomis nespyrė. Jo, Š. A. agresija nuslopinama. Vartoja vaistus. Dabar geriau, nejaučia agresijos. Jis neagresyvus. Tuo metu vaistų nevartojo 2011 m., 2012 m. Blogai vertina savo elgesį. Jei ne dėl Š. A. kaltės, tai dėl kitų kaltės. Vadovaujantis LR BPK 276 str. 4 d. teisėjai pagarsinus kaltinamojo Š. A. parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu, kai jis dėl 2011-05-02 epizodo parodė, kad gyvena bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kartu su motina N. A. bei seneliais J. A. ir A. A.. Be to, bute taip pat gyvena ir motinos neįgalus brolis. Maždaug nuo 2011 m. kovo mėn. Vilniaus m. 1-ame apylinkės teisme nagrinėjama baudžiamoji byla dėl jo grasinimų seneliams. Nors teismo sprendimo dar nėra, tačiau senelė jį laiko kaltu. Ji ir iki baudžiamosios bylos iškėlimo rašė jo atžvilgiu visokiausius skundus, bet nenustojo rašyti ir dabar, nors pagrindo tam nėra. Ji nuolat suranda priežastį, dėl ko jį galima būtų apkaltinti. Apie 2011-05-02 įvykius jis gali papasakoti tik tiek, kad jis su motina buvo virtuvėje, turbūt jie pietavo. Jo seneliai susibarė tarpusavyje, o jie su motina liko kalti dėl to. Jis nežino, kodėl senelė parašė, kad jis grasino peiliu, nes to tikrai nebuvo. Jis nė karto nebuvo paėmęs į rankas peilio su tikslu grasinti seneliams. Dėl to fakto, kad jis reikalavo senelių atsiimti pareiškimą iš teismo, seneliai jį tiesiog šmeižia. Jis dar prieš prasidedant posėdžiui teismo rūmuose prie prokuroro jų prašė geranoriškai susitaikyti, o ne atsiimti pareiškimą. Nors senelis ir sutiko, tačiau senelė kategoriškai atsisakė. Namuose jis taip pat senelių atsiprašinėjo daug kartų už savo poelgį, dėl kurio vyksta teisminis nagrinėjimas, tačiau senelė į jokį kompromisą nėjo. 2011-05-02 pas juos policijos pareigūnai buvo atvykę 2 kartus. Pareigūnai atvykę nesuprato, dėl ko jie buvo iškviesti, nes senelė negalėjo tiksliai apibūdinti, kodėl ji kvietė policiją. Ji tiesiog kalbėjo apie visus jų konfliktus abstrakčiai, taip pat minėjo, kad jis neva grasino peiliu jai ar seneliui. Jis to tiksliai ir nebepamena. Išklausę policijos pareigūnai nusprendė pristatyti į policiją ir jį, ir senelę. Policijoje jis parašė paaiškinimą ir jį paleido. Jis negali paaiškinti, iš kur senelė sugalvojo apie tą peilį. Pasak jo 2011-05-02 dėl pareiškimo atsiėmimo su seneliais kalba nėjo. Jis motinos akivaizdoje prašė susitaikyti. Taip pat ir teisme prašė, bet jie su juo nesitaikė. Gyventi su seneliais jam tiesiog neįmanoma, bet kitos vietos, kur būtų galima išsikraustyti, jis neturi, todėl bando kuo mažiau kontaktuoti su seneliais, kad nesukeltų jiems pagrindo rašyti jo atžvilgiu skundų. Šiuo metu jis neakivaizdžiai studijuoja (duomenys neskelbtini), taip pat intensyviai ieško darbo. Jo nuomone, seneliai be pagrindo rašo prieš jį skundus bei pareiškimus. (b.t. 1 b.l. 134-136) Dėl 2011-08-29 epizodo Š. A. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2011-08-29 ryte jo motina kvietė psich. brigadą dėl jo dėdės K. A. sveikatos. Gydytojai išvežė dėdę į psichiatrijos ligoninę gydymui, o motina išėjo į darbą. Namuose (duomenys neskelbtini) liko jis ir seneliai. Išėjus motinai ir išvykus gydytojams, senelė pradėjo dejuoti, kad kam reikėjo dėdę išvežti į ligoninę. Ji pradėjo jam priekaištauti, kodėl, jo motina taip padarė. Ji kalbėjo su juo pro uždarytas duris. Kadangi taip kalbėtis buvo neįmanoma, tai jis, priėjęs prie jos kambario durų, paklibino rankeną. Jis pasakė senelei, kad jei ji nori su juo pasikalbėti, tegul išeina į virtuvę. Jai tai baisiai nepatiko. Ji priminė jam nutrauktą telefono laidą, pradėjo kaltinti, kad jis ją muša. Tik suskambėjus domofonui, jis sužinojo, kad senelė išvietė policiją. Senelė, išgirdusi, kad atvyko policija, išėjo iš savo kambario. Jis atidarė policijos pareigūnams duris. Jie įėjo į butą ir pradėjo aiškintis, kas nutiko. Senelė jiems pasakė, kad jis neva norėjo patekti į jos kambarį, laužė kambario duris. Jau būnant policijos pareigūnams, pas juos atvyko jų giminaitis V. A.. Policijos pareigūnai pasiūlė jam ir senelei savo tarpusavio nesutarimus išsiaiškinti policijos nuovadoje. Tada jie susiruošė ir nuėjo pėsčiomis iki Justiniškių policijos nuovados. Ten senelė parašė pareiškimą, o jis buvo įspėtas dėl netinkamo elgesio. Tą dieną jis nieko blogo nei senelei, nei seneliui nepadarė. Į senelės kambarį jis patekti nebandė. Tikrosios priežasties, dėl ko senelė kvietė policijos pareigūnus, jis nežino. Taip pat jis negali pasakyti, ar senelis žinojo, kad senelė kvietė policijos pareigūnus. Visą laiką, kol policija dar buvo neatvykusi, senelis buvo savo kambaryje. Jie kažkiek bendravo, susipykę nebuvo. Iš nuovados senelė nuėjo savo reikalų tvarkyti, tačiau raktų nuo buto jam nedavė. Jam grįžus, senelės namuose nebuvo. Jis su seneliu negalėjo įeiti į butą, nes senelė, prieš išeinant, užrakino abi buto durų spynas. Jis su seneliu laukė senelės apie pusvalandį laiptinėje. Pasak jo, senelė iš visų jėgų stengiasi atrodyti kitų akyse nukentėjusiąja, nors jos niekas neskriaudžia. (b.t. 1 b.l. 138-139). Dėl 2011-12-03 ir 2011-12-04 epizodų Š. A. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2011-12-03 apie 19.30 val. buvo namuose (duomenys neskelbtini). Bute tuo metu buvo seneliai, motina ir dėdė. Jis su norėjo su seneliu koridoriuje pasikalbėti. Kiti namiškiai buvo kambariuose ir jų pokalbyje nedalyvavo. Pokalbio metu jis seneliui pradėjo priekaištauti dėl teismų. Teisme jau yra baudžiamoji byla, kurioje jis kaltinamas senelio terorizavimu. Jis senelio priekaištaudamas klausė, kada baigsis tie teismai, kadangi jį tai veikia neigiamai ir trukdo mokslams. Tai išgirdęs, senelis jam pasakė: „Eik, eik, nejuokink manęs. Kas čia darosi su tavim? Ką tu čia dabar išdirbinėji? Eikit gyvatės...“. Tuo metu jis senelio nelietė ir jo nestumdė. Senelis nenorėjo su juo bendrauti ir nuėjo į senelės kambarį, kuri tuo metu buvo užsirakinusi. Senelis pabeldė jai į duris ir pasakė: „Reik kviest policiją, nes pradės daužytis, muštis“. Jis suprato, kad senelis kalbėjo apie jį. Senelei atrakinus duris, senelis užėjo į kambarį ir paskui save duris užrakino. Jis suprato, kad senelis užsirakino todėl, kad jis negalėtų įeiti. Priėjęs prie kambario durų, jis išgirdo, kad senelė sakė: „Čia daužosi, mušasi, reikalinga policija". Tada jis labai susinervino, prarado savitvardą ir pasakė: „Neerzink manęs, baik manipuliuot, baik kvietinėt policiją“. Susinervinęs jis nuėjo prie senelio durų ir trenkė dešinės rankos kumščiu į duris ir išdaužė jų stiklą. Nuo smūgio jis susižalojo dešinės rankos delną. Išdužus stiklui, niekas į koridorių neišėjo. Iš delno stipriai bėgo kraujas. Po to jis nuėjo į savo kambarį, kuriame buvo motina. Ši, pamačiusi sužalotą ranką, jam iškvietė greitąją pagalbą. Atvykusi greitoji pagalba jį išvežė į Lazdynų ligoninę. Ligoninėje jam sutvarstė žaizdą ir išleido į namus. Į namus jis grįžo apie 21.00 val. Tą vakarą jis su niekuo daugiau nebendravo, buvo savo kambaryje ir nežino, ar į namus buvo atvykę policijos pareigūnai. 2011-12-04 jis atsikėlė apie 08.30 val. ir nuėjo į virtuvę. Koridoriuje buvo senelis, kuriam jis pasakė: „Pažiūrėk, kas atsitiko mano rankai. Kas čia vyksta dėl tų visų dalykų?". Jis turėjo omenyje skambučius policijai. Senelis kažką atsakė, tačiau jis nekreipė į tai dėmesio. Po to senelis pabeldė į senelės kambario duris. Šiai atrakinus, senelis įėjo vidun ir užsirakino. Nuėjęs prie senelės kambario durų, jis išgirdo, kaip kažkas pasakė: „Anūkas spardo, trenkė į krūtinę ranka". Jis nežino, ar kalbėjo senelė, ar senelis. Jis suprato, kad seneliai vėl kviečia policiją. Tada jis jiems per duris jis pasakė: ,,Vėl kviečiat policiją”. Tai išgirdę seneliai jam liepė eiti nuo durų. Po kiek laiko atvažiavo policijos pareigūnai. Seneliams parašius pareiškimą, jis buvo nuvežtas į policiją. Jis senelio nestumdė, nemušė, nespardė ir jam negrasino jam. (b.t. 2 b.l. 10)-kaltinamasis Š. A. parodė, kad parodymai teisingi.

Apklausta teisme nukentėjusioji A. A. parodė, kad nuo Š. A. smurto tikrai nepatyrė. Ji, A. A. turėjo dujų balionėlį, jai Š. A. truputį per ranką davė ir buvo nedidelė mėlynė. Taip jis niekad. Motina buvo išvažiavusi porai mėnesių ir jie trise gyveno, Š. prašė pinigų, duodavo jam ir ne. Duris įsistatė geras, nes atsarga gėdos nedaro, užsirakindavo, žodis daugiau žeidžia nei smūgis. Tie jo, Š. A. draugai ne iš pačių geriausių. Pasak A. A., 2011-05-02 dėl peilio parašyta, ji buvo virtuvėje ir Š. virtuvėje, ir mama, Š. išsitraukė peilį, ar jis norėjo daryti sumuštinį ar ką. N. pasakė Š. padėk peilį ir jis padėjo peilį. Šito peilio nebuvo naudojama ir nebuvo grasinama. Sunku prisiminti po tiek laiko ar vartojo necenzūrinius žodžius. 2011-08-29 buvo, kad ateina Š., o ji, A. A. užsirakina, ką gali žinoti kas. Š. naudoja necenzūrinius žodžius jos ir senelio atžvilgiu. 2011-12-03 Š. ranką susižalojo, matyt, buvo jam kokia tai agresija. Jis atėjo ir dėjo ir susižalojo. Nežino kodėl jis taip darė. Jie, seneliai buvo užsirakinę, jei daužo stiklą ir save žaloja tai pavojinga. Neprisimena ar buvo kokių konfliktų. Pasak A. A., ji kviesdavo policiją, nes buvo grasinama ir jai, ir seneliui. Š. grasino, kad su draugais gali ateiti ir gali jie nukentėti nuo jo kompanijos. Jie rūkydavo kambaryje. Atidaro į koridorių duris ir trise pučia. Negali visko prisiminti. Teisėjai vadovaujantis LR BPK 276 str. 1 d. 2 p. tvarka pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu duotus nukentėjusiosios A. A. parodymus, kad ji parodė, kad kartu su vyru J. A., jų dukra N. A., anūku Š. A. ir neįgaliu sūnumi K. A. gyvena (duomenys neskelbtini). Šiuo metu Vilniaus m. 1-ame apylinkės teisme nagrinėjama byla dėl anūko grasinimų jai su sutuoktiniui. Keletą posėdžių byla buvo vis atidedama dėl to, kad jos dukra norėjo kreiptis į advokatus dėl anūko gynybos, tačiau vis tinkamo rasti negalėdavo, kaip ji aiškino. 2011-05-04 įvyko teismo posėdis, kurio metu prokuroras paprašė anūkui skirti teismo psichiatrijos ekspertizę. Anūkas, pradedant nuo tos dienos, kai įvyko pirmas teismo posėdis, nuolat juos terorizuoja dėl to bei reikalauja atsiimti pareiškimą. Jo elgesys nei kiek nepasitaisė, atvirkščiai, jis tapo daug įžūlesnis. Anūkas nuolat reikalauja iš jų pinigų savo poreikiams patenkinti. Jie kartais duoda, nes nenori provokuoti konfliktus, tačiau kai jie atsisako, tai jis sukelia baisiausius konfliktus. Jo motina jam jokios įtakos neturi, suvaldyti jo negali, nes jis jos neklauso. Anūkas taip niekur ir neįsidarbino bei jokio legalaus pragyvenimo šaltinio neturi. Jokios mokymosi įstaigos jis nelanko. Jis tiesiog visą dieną būna arba namuose, arba leidžia laiką su draugais. Jis daug rūko, mėgsta išgerti. 2011-05-02, laiko nepamena, ji buvo poliklinikoje. Jai išėjus, namuose liko vyras, anūkas, dukra ir sūnus. Namuose buvo ramu. Jai grįžus iš poliklinikos, anūkas sukėlė konfliktą dėl būsimo teismo posėdžio, kuris įvyko 2011-05-04. Anūkas pradėjo reikalauti, kad ji su vyru atsiimtų pareiškimą, kitaip jis paskambins savo draugams, kurie atvažiavę nuims jiems galvas ir sutraiškys. Iš jo ji išgirdo labai daug nemalonių bei necenzūrinių žodžių jų atžvilgiu, todėl ji susijaudinusi nuėjo į savo kambarį. Pokalbis vyko virtuvėje. Jai būnant kambaryje, ji išgirdo dukters šauksmą: „Š., padėk peilį!". Kiek ji pamena, tuo metu ji kalbėjo laidiniu telefonu su giminaičiu V. A.. Išgirdus dukters šauksmą, ji padėjo ragelį, bet neatsijungė. Tuo metu ji mob. telefone surinko 112 ir iškvietė policiją. Ji gali supainioti savo veiksmų eiliškumą, nes buvo labai susijaudinusi, todėl jai sunku atgaminti visus įvykius paeiliui. Ji iš kambario išėjusi nebuvo ir peilio pati nematė. Praėjus 15-20 min po skambučio, pas juos atėjo jų įgaliotinis. Įgaliotinis klausinėjo jų, ar prieš ją ir vyrą buvo panaudotas fizinis smurtas iš anūko pusės. Ji nurodė, kad fiziškai jie nenukentėjo. Tada įgaliotinis pabarė bei pamoralizavo anūką. Taip pat jis juos įspėjo, kad už melagingą pranešimą galima gauti baudą, ir išėjo. Kai tik įgaliotinis išėjo, ji su vyru užsirakino savo kambaryje. O anūkas su naujomis jėgomis pradėjo rėkti, juos bauginti. Jis taip pat pradėjo daužyti duris. Dukra bandė jį raminti, bet viskas veltui. Kadangi V. A. buvo neatsijungęs, tai jis turėjo galimybę viską girdėti. Tada V. A. iškvietė policijos pareigūnus pakartotinai. Šį kartą atvykę policijos pareigūnai pristatė ją ir anūką į Vilniaus m. 6 PK, kur ji parašė pareiškimą. Ji matė, kad anūkas irgi kažką rašė, tačiau ką nežino. Po to ją paleido, o anūkas grįžo šiek tiek vėliau. Šiuo metu anūko grasinimai tęsiasi. Jis tai pagrasina dėl teismo, tai reikalauja duoti pinigų. Ramiai gyventi ji su vyru ir neįgaliu sūnumi tiesiog neturi galimybės. Dėl savo garbaus amžiaus ji su vyru patys apsiginti nuo nuolat grasinančio susidorojimu anūko negali. Ji jaučiasi bejėgė, todėl prašo pripažinti ją nukentėjusiąja. (b.t. 1 b.l. 32-34) - nukentėjusioji patvirtino, kad teisingi parodymai, jos žodžiai. Būdavo, bet po tiek laiko, kartodavosi dažnai, ir prisiminti sunku. V. jis būdavo kovotojas už juos, senelius. Nebuvo smurto. Geranoriškas buvo susitaikymas. Iš Š. pusės prievartos nebuvo. Necenzūrinių žodžių tikrai buvo daug, dėl kitko ji, A. A. neprisimena. Pagarsinus nukentėjusiosios parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu, kai ji parodė, kad 2011-08-29 ryte tarp 09.00 val. ir 10.00 val. ji kalbėjosi laidiniu telefonu su savo giminaičiais V. ir M. A.. Jos kambario durys buvo užrakintos. Durys į jos kambarį įstatytos tvirtos, medinės su rakinama spyna, kadangi statė su mintimi, jog ankas Š. A. negalėtų be jos leidimo ten patekti. Kalbėdama telefonu ji išgirdo, kad anūkas iš kitos pusės klibina durų rankeną. Jis norėjo įeiti į jos kambarį, bet ji pasakė, kad neatidarys jam durų. Dėl ko jis norėjo įeiti, ji jo neklausė. Ji priėjo prie durų, parėmė jas ir įsikibo į durų rankeną, kad anūkas negalėtų jos klibinti. Tokiu būdu anūkas klibino durų rankeną iš savo pusės, o ji stipriai ją laikė iš savo pusės, neleisdama atidaryti durų. Kadangi tuo metu ji kalbėjo telefonu, V. A., kuris viską girdėjo, pasiūlė jai iškviesti policijos pareigūnus. Jis iškvietė policijos pareigūnus, kuriems atvykus anūkas atidarė buto duris. Jis išėjo iš savo kambario tik atvykus policijos pareigūnams, nes iki to ji bijojo išeiti, kadangi anūkas garsiai rėkė, vartojo necenzūrinius žodžius jos atžvilgiu bei spardė kojomis duris. Pareigūnai pasiūlė jiems abiems nuvykti į policijos nuovadą. Į atvykusių pareigūnų klausimą, dėl ko ji juos kvietė, ji atsakė, kad dėl daužomų durų. Po to ją ir anūką pareigūnai nuvežė į policijos nuovadą, kur ji parašė pareiškimą. Po to jie abu buvo paleisti namo. Tą dieną anūkas prieš ją jokio fizinio smurto panaudojęs nebuvo. V. A. tą dieną pas juos atvykęs nebuvo. Apskritai jis su žmona pas juos beveik nesirodo. Kai ji su anūku sugrįžo iš nuovados, namuose buvo tylu ir ramu. Ji atkreipė dėmesį, kad anūkas kambario duris nuolat uždaro su trenksmu. Taip pat jis ir virtuvėje spinteles uždaro garsiai. Jos manymu, jis tai daro specialiai, norėdamas inicijuoti konfliktus. (b.t. 1 b.l. 88-89) --nukentėjusioji patvirtino, kad viskas užrašyta kaip buvo. Pagarsinus nukentėjusiosios parodymus duotus ikiteisminio tyimo metu, kai ji parodė, kad 2011-12-03 vakare buvo namuose savo kambaryje kartu su neįgaliu sūnumi. Bute dar buvo jos vyras J. A., dukra N. A. ir anūkas Š. A.. Namuose dažnai vyksta konfliktai, kurių metu anūkas dažnai jai ir vyrui grasina susidorojimu, todėl ji, siekdama išvengti konfliktų, turi įstačiusi į kambarį tvirtas duris, kurias rakina. Apie 19.30 val. ji išgirdo, kad namuose kilo triukšmas, tačiau ji nėjo pažiūrėti, kas vyksta, kadangi konfliktai kyla nuolat. Netrukus į duris pabeldė vyras, kuris paprašė jį įleisti į kambarį ir iškviesti policiją, kadangi anūkas jį muša. Įleidusi vyrą, ji iš karto iškvietė policiją, o tuo metu anūkas stovėjo prie kambario durų ir jas spardė. Po to anūkas nuėjo. Ar jis ką nors tuo metu sakė, ji nežino, nes negirdėjo. Netrukus, būdami kambaryje, jie išgirdo dūžtančio stiklo garsą, tačiau iš kambario neišėjo. Jie išėjo tik tada, kai anūko bute nebebuvo. Jie pamatė, kad išdaužtas vyro kambario durų stiklas ir ant grindų daug kraujo. Tada jie suprato, kad anūką tikriausiai išsivežė greitoji pagalba, o dukra išvažiavo kartu su juo. Apie 21.30 val. anūkas sugrįžo. Tuo metu ji su vyru ir sūnumi buvo jos kambaryje užsirakinę. Anūkas priėjo prie durų ir vėl jas spardė, keikdamasis rusiškais keiksmažodžiais, tačiau jiems negrasino ir jų neįžeidinėjo. 2011-12-04 ryte jis buvo savo kambaryje su sūnumi užsirakinusi. Bute taip pat buvo vyras, dukra ir anūkas. Apie 08.30 val. ji išgirdo, kad vėl kilo triukšmas. Ji suprato, kad anūkas vėl grasina vyrui, o gal ir jį muša, todėl ji, nieko nelaukdama ir neišeidama iš savo kambario, iškvietė policiją, kuri atvykusi anūką išsivežė. Šių abiejų konfliktų ji nematė. Taip pat ji nepastebėjo, kad jos vyrui būtų buvę padaryti akivaizdūs kūno sužalojimai. Anūkas dažnai jai ir jos vyrui grasina, kad su jais susidoros. Jis aiškina, kad ateis jo draugai, kurie juos nušaus ir pakiš po velėna. Anūkas yra galimai psichiškai nesveikas, todėl ji mano, kad jo grasinimai realūs. Jų namuose visuomet įtampa, nes anūkas nuolat vartoja psichinę prievartą, nuo kurios jai ir jos vyrui blogėja sveikata. Konfliktai tęsiasi apie 3 m. ištisai, kartais į dieną keletą kartų, o kartais į 2 savaites po kartą. Kadangi jie su anūku susitvarkyti negali, todėl prašo policijos pareigūnų pagalbos (b.t. 1 b.l. 103) - nukentėjusioji patvirtino, kad teisingi parodymai. Pasak nukentėjusiosios, tie garsai girdėjosi. K. užrašytas liudytoju. Nežino iš kur baimės jausmas. Ji ne tyčia, o saugodama save ir kitus kviesdavo policiją.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 6 d. nuosprendžiu Š. A. pripažintas kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d., Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 str. 2 d. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 13 d. nutartimi nuteistojo Š. A. apeliacinis skundas dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 6 d. nuosprendžio atmestas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 27 d. nutartimi nuteistojo Š. A. kasacinis skundas dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 6 d. nuosprendžio atmestas.

Dėl 2011-05-02 epizodo

Apklaustas teisme kaltinamasis Š. A. šiame epizode kaltės nepripažino ir parodė, kad kaltinimas jo atžvilgiu melagingas. 2011-05-02 jis, Š. A. tik pavartojo necenzūrinius žodžius, bet negrasino, nebuvo grasinimų, peilis yra nesąmonė, jis pjaustė salotas su peiliu virtuvėje. Jokių tiesioginių grasinimų su peiliu, kad atsistotų ir sakytų, kad užmuš. Dėl pareiškimo atsiėmimo su seneliais nekalbėjo. To nebuvo kas parašyta. Jis, Š. A. tik bandė patraukti rankeną buvo užrakinta ir jis nuėjo. Apklausta dėl šio epizodo nukentėjusioji A. A. parodė, kad prisimena, jog Š. virtuvėje buvo ištraukęs peilį, ar jis norėjo daryti sumuštinį ar ką, N. pasakė padėti peilį. Paaiškino, kad šito peilio nebuvo naudojama ir jai sunku prisiminti kas buvo ir ar vartojo necenzūrinius žodžius. Nukentėjusioji A. A. patvirtino savo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu, kad 2011-05-02, laiko nepamena, jai grįžus iš poliklinikos, anūkas sukėlė konfliktą dėl būsimo teismo posėdžio, kuris įvyko 2011-05-04. Anūkas pradėjo reikalauti, kad ji su vyru atsiimtų pareiškimą, kitaip jis paskambins savo draugams, kurie atvažiavę nuims jiems galvas ir sutraiškys. Iš jo ji išgirdo labai daug nemalonių bei necenzūrinių žodžių jų atžvilgiu, todėl ji susijaudinusi nuėjo į savo kambarį. Pokalbis vyko virtuvėje. Jai būnant kambaryje, ji išgirdo dukters šauksmą: „Š., padėk peilį!". Kiek ji pamena, tuo metu ji kalbėjo laidiniu telefonu su giminaičiu V. A.. Išgirdus dukters šauksmą, ji padėjo ragelį, bet neatsijungė. Tuo metu ji mob. telefone surinko 112 ir iškvietė policiją. Ji gali supainioti savo veiksmų eiliškumą, nes buvo labai susijaudinusi, todėl jai sunku atgaminti visus įvykius paeiliui. Ji iš kambario išėjusi nebuvo ir peilio pati nematė. Praėjus 15-20 min po skambučio, pas juos atėjo jų įgaliotinis. Įgaliotinis klausinėjo jų, ar prieš ją ir vyrą buvo panaudotas fizinis smurtas iš anūko pusės. Ji nurodė, kad fiziškai jie nenukentėjo. Kai tik įgaliotinis išėjo, ji su vyru užsirakino savo kambaryje. O anūkas su naujomis jėgomis pradėjo rėkti, juos bauginti. Jis taip pat pradėjo daužyti duris. Dukra bandė jį raminti, bet viskas veltui. Kadangi V. A. buvo neatsijungęs, tai jis turėjo galimybę viską girdėti. Tada V. A. iškvietė policijos pareigūnus pakartotinai. Šį kartą atvykę policijos pareigūnai pristatė ją ir anūką į Vilniaus m. 6 PK, kur ji parašė pareiškimą. Šiuo metu anūko grasinimai tęsiasi. Jis tai pagrasina dėl teismo, tai reikalauja duoti pinigų. Ramiai gyventi ji su vyru ir neįgaliu sūnumi tiesiog neturi galimybės. Dėl savo garbaus amžiaus ji su vyru patys apsiginti nuo nuolat grasinančio susidorojimu anūko negali. Ji jaučiasi bejėgė. Teisme apklausta nukentėjusioji N. A. teisme palaikė kaltinamojo poziciją dėl 2011-05-02 įvykių. Parodė, kad nebuvo grasinimų. Teisme ji paaiškino, kad įvykio neatsimena, prašė pagarsinti parodymus bei patvirtino, kad jos parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu yra teisingi. Apklausta ikiteisminio tyrimo metu ji parodė, santykiai tarp jos tėvų, jos ir sūnaus yra tragiški. Jos motina pati provokuoja konfliktus, o sūnus tam pasiduoda ir įsivelia į barnius su ja. Tada motina eina į savo kambarį, užsirakina bei kviečia policiją po kelis kartus iš eilės. Motina prašo, kad policija išvežtų sūnų. Taip buvo ir 2011-05-02 po pietų, tikslaus laiko nepamena. Ji jau buvo grįžusi iš darbo ir kartu su sūnumi sėdėjo virtuvėje. Kadangi virtuvės durys buvo atidarytos, tai ji girdėjo, kaip motina kalbėjo telefonu su tėvo pusbrolio žmona. Motina visaip šmeižė sūnų, todėl ji nuėjo į motinos kambarį iri paprašė liautis. Motinai baisiai nepatiko, kad ji pakeltu tonu jai išsakė priekaištus. Tada motina tiesiog paėmė ir iškvietė policiją. Atvykę policijos pareigūnai pradėjo klausinėti, kas nutiko. Jis paklausė, ar sūnus buvo pakėlęs ranką prieš motiną, taip pat paklausė, ar grasino jai susidorojimu. Kai motina tai paneigė, pareigūnai pasakė, kad nemato iškvietimo pagrindo. Sūnus visą laiką buvo ramus, nepriekaištavo, nesiginčijo. Pareigūnai, pamatę, kad jokios grėsmės sūnus nekelia, išėjo. Ji nespėjo nusiraminti, o po 10-15 min. į duris vėl paskambino. Duris atidarė sūnus. Ten buvo tie patys pareigūnai. Motina vėl pradėjo aiškinti, kad jai reikalinga apsauga nuo sūnaus. Motina paaiškino, kad sūnus nuolat rėkia, šneka pakeltu tonu. Taip pat ji pasakė, kad sūnų reikia išvežti į policiją. Pareigūnai vėl pasakė, kad nėra jokio pagrindo išvežti sūnų, nes jis ramus ir jokios grėsmės nekelia. Išėjus pareigūnams, po 10-15 min ji vėl išgirdo skambutį į duris. Šį kartą duris atidarė ji pati. Ji pamatė, kad pas juos atvyko vėl tie patys policijos pareigūnai. Jie vėl paklausė, dėl ko yra iškviesti. Jie paaiškino, kad buvo skambinta ne iš jų buto. Tada pareigūnai liepė motinai paimti dokumentą ir ją su sūnumi nuvežė į Vilniaus m. 6 PK rašyti paaiškinimą. Kiek ji pamena, atvykę pareigūnai sakė jos motinai, kad už tai, kad nepagrįstai kviečiama policija, jai gali būti skiriama bauda. Motina dėl to labai supyko ir vėl pasakė, kad jai reikalinga apsauga. Kai pareigūnai užsiminė apie važiavimą į policiją, tėvas norėjo vykti kartu, tačiau pareigūnai pasakė, kad jis nereikalingas. Jai buvo pasakyta tas pats. Kai motina skambinėjo į policiją, tėvas buvo savo kambaryje. Jis net šito nežinojo. Dar ji pamena, kad kai motina ruošėsi skambinti į policiją, ji minėjo, kad policijai pasakys, sūnus grasino jai peiliu. Ji motinai atkirto, kad jeigu jai būtų grasinama, ji pati iškviestų policiją. Ką motina sakė, kai kvietė policijos pareigūnus, ji tiksliai nurodyti negali, nes nežino. Tą dieną sūnus nei jai, nei motinai ar tėvui peiliu negrasino. Kadangi sūnus labai pergyvena dėl teismo, tai ne kartą yra prašęs senelių susitaikyti. Sūnus to prašė jai girdint. Ji negirdėjo, kad jis būtų rėkęs ar vertęs juos atsiimti pareiškimą iš teismo. Apklaustas teisme nurodė skirtingas 2011-05-02 įvykių aplinkybes nei jas nurodė Š. A. ir N. A.. Nukentėjusysis J. A. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad šiuo metu Vilniaus miesto 1-ame apylinkės teisme nagrinėjama byla dėl anūko grasinimų jam ir žmonai. Teismo posėdžiai kelis kartus buvo atidedami, nes anūkas neturėjo advokato. Anūko elgesys nepasikeitė. Jis ir toliau reikalauja iš jų pinigų, nes pats niekur nedirba, nesimoko, tik rūko bei geria su draugais. Nuolat keliami konfliktai, barniai. Pastaruoju metu konfliktai daugiausia kyla dėl nagrinėjamos bylos teisme. Anūkas reikalauja, kad jie atsiimtų pareiškimą iš teismo. 2011-05-02 dienos metu, laiko neprisimena, jis buvo virtuvėje. Kartu su juo buvo dukra ir anūkas. Anūkas vėl prikibo prie jo dėl kažkokios menkavertes priežasties. Jie susikivirčijo. Anūkas spjovė jam į veidą, o po to paėmė citriną ir metė jam į veidą. Kol jis valėsi veidą, anūkas iš stalčiaus ištraukė virtuvinį peilį 10-15 cm geležte. Jo manymu, anūkas neketino pjaustyti kokį maistą, nes pjaustymo lentelės niekur nebuvo, o jokių maisto produktų rankose jis neturėjo. Laikydamas peilį rankose, anūkas gana garsiai pasakė: „Visus aš čia perpjausiu". Tuo metu dukra riktelėjo ant anūko. Tada anūkas metė peilį atgal į stalčių ir išėjo iš virtuvės. Su peiliu anūkas prie jo priėjęs nebuvo, prieš veidą nemojavo. Jis negali pasakyti, kad labai išsigando, nes nėra bailus. Tuo labiau, tai buvo ne pirmas kartas, kai anūkas grasino jam ar žmonai, tačiau žmona stipriai išsigando ir iškvietė policiją. Kai policininkas išėjo, jis su žmona nuėjo į savo kambarį ir užsirakino. Anūkas iš visų jėgų pradėjo daužyti duris, keiktis necenzūriniais žodžiais, trankytis, spardytis. Netrukus pas juos antrą kartą atvyko policininkai. Kas juos kvietė, jis nežino. Atvykus šiems pareigūnams, žmona su anūku išvažiavo į policiją. Kadangi jis yra garbaus amžiaus, todėl sutramdyti anūką jam nepakanka jėgų, todėl prieš jį jaučiasi bejėgis. Anūkas naudojasi savo padėtimi ir nepraleidžia progos jį su žmona pažeminti, pasijuokti iš jų ir jiems pagrasinti. Apklaustas teisme liudytoju V. A. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kai kurie atitinka A. ir J. A. parodymus, kad J. A. yra jo pusbrolis. Kadangi J. A. anūkas niekur nedirba ir nesimoko, tai jis nuolat terorizuoja pusbrolį ir jo žmoną dėl pinigų. Dėl to nuolat kyla konfliktai. Anūkas buvo jau ne kartą sumušęs pusbrolį, dėl ko nejaučia jokio kaltės jausmo. Jo žiniomis, šiuo metu Vilniaus m. 1-ame apylinkės teisme nagrinėjama byla dėl anūko grasinimų pusbroliui ir jo žmonai. Anūkas nuolat apie tai primena pusbroliui ir jo žmonai bei verčia juos atsiimti pareiškimą iš teismo. Priešingu atveju anūkas grasina, kad jei bus nuteistas, tai susidoros su pusbroliu. Į pusbrolio namus nuolat kviečiama policija. 2011 m. gegužės mėn. pradžioje, antroje dienos pusėje, tikslaus laiko nurodyti negali, nes neprisimena, jis laidiniu telefonu kalbėjo su pusbrolio žmona. Ji pasiskundė, kad anūkas vėl ėmėsi grasinimų, daužė į duris. Dėl šio fakto ji iškvietė apylinkės inspektorių. Kol ji laukė apylinkės inspektoriaus, jie kalbėjosi telefonu. Jis girdėjo, kad atvyko kažkoks pareigūnas. Pusbrolio žmona pasakė, kad atėjo iš policijos ir paprašė jo palaukti. Jis turėjo galimybę viską girdėti, nes ragelis nebuvo padėtas. Kai policijos pareigūnas išėjo, anūkas pradėjo daužyti duris, vartojo necenzūrinius žodžius, garsiai rėkė, grasino nusukti galvą. Tada pusbrolio žmona vėl priėjo prie telefono ir paprašė jo iškviesti dar kartą policiją. Jis surinko Vilniaus m. VPK budėtojų dalies telefono Nr. ir pranešė, kad bute, esančiame (duomenys neskelbtini), vyksta konfliktas. Ką tiksliai jis nurodė, dabar neprisimena. Jis pamena, kad sakė, jog konfliktuoja anūkas su seneliais. Apklaustas teisme liudytojas R. V. parodė, kad paties įvykio neprisimena, patvirtino parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu, kad 2011-05-02 apie 17.50 val. jie gavo pranešimą iš Vilniaus aps. VPK OVS, kad (duomenys neskelbtini) anūkas grasina peiliu seneliams. Atvykus minėtu adresu, jie pamatė, kad bute bendra tvarka nepažeista. Apžiūrėję virtuvės patalpas, jie pastebėjo, kad visi virtuviniai įrankiai, taip pat ir peiliai, sudėti tvarkingai, daiktai neišmėtyti. Jokių durų laužimo pėdsakų nustatyta nebuvo. Pasitikusios senelės pagrindinis priekaištas buvo tas, kad nei jos dukra, nei jos anūkas neduoda jai ramiai gyventi bei niekaip neišsikrausto iš šio buto. Pagyvenusi moteris sakė, kad anūkas, būdamas neblaivus, ką tik peiliu grasino seneliui. Tačiau jiems bendraujant su vaikinu, jokio alkoholio kvapo iš jo burnos nesijautė. Vaikino motina pradėjo aiškinti, kad ji su sūnumi negali niekur išsikraustyti, nes neturi, kur gyventi. Jiems bendraujant, priėjo ir senelis, tačiau jis neprisimena, ar senelis kažką minėjo apie peilį ar ne. Senelis irgi pradėjo pasakoti apie savo gyvenimo nelaimes, tačiau nieko konkretaus nepaaiškino, visas pokalbis buvo labai abstraktus. Pagyvenusi moteris prašė išvežti jos anūką, tačiau jokio pagrindo tam veiksmui nustatyta nebuvo. Todėl apžiūrėję butą bei pabendravę su gyventojais, jie išvyko. 2012-11-27 nukentėjusysis J. A. pateikė peilį, kuriuo grasino Š. A.. Iš 2011-05-02 policijos kvietimo įrašų matyti, kad policija dėl Š. A. veiksmų buvo kviečiama 2011-05-02d. 16.40 val., 17.37 val., 17.41 val. ir 18.07 val. Pirmą kartą policiją kvietė A. A., o kitus – V. A.. Kvietimuose nurodyta, kad Š. A. grasina peiliu dėl būsimo teismo.

Dėl 2011-08-29 epizodo

Apklaustas teisme kaltinamasis Š. A. šiame epizode savo kaltės nepripažino ir parodė, kad 2011-08-29 nebandė patekti per prievartą į kambarį pas senelę. Ji įsivaizduoja, kad jis, Š. A. norėjo ją užmušti. Jis, Š. A. senelei atrodė, kad bandys padaryti, jai tokia psichikos būklė. Gal jai susivaideno. Apklausta teisme nukentėjusioji A. A. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad 2011-08-29 ryte tarp 09.00 val. ir 10.00 val. ji kalbėjosi laidiniu telefonu su savo giminaičiais V. ir M. A.. Jos kambario durys buvo užrakintos. Durys į jos kambarį įstatytos tvirtos, medinės su rakinama spyna, kadangi statė su mintimi, jog anūkas Š. A. negalėtų be jos leidimo ten patekti. Kalbėdama telefonu ji išgirdo, kad anūkas iš kitos pusės klibina durų rankeną. Jis norėjo įeiti į jos kambarį, bet ji pasakė, kad neatidarys jam durų. Dėl ko jis norėjo įeiti, ji jo neklausė. Ji priėjo prie durų, parėmė jas ir įsikibo į durų rankeną, kad anūkas negalėtų jos klibinti. Tokiu būdu anūkas klibino durų rankeną iš savo pusės, o ji stipriai ją laikė iš savo pusės, neleisdama atidaryti durų. Kadangi tuo metu ji kalbėjo telefonu, V. A., kuris viską girdėjo, pasiūlė jai iškviesti policijos pareigūnus. Jis iškvietė policijos pareigūnus, kuriems atvykus anūkas atidarė buto duris. Jis išėjo iš savo kambario tik atvykus policijos pareigūnams, nes iki to ji bijojo išeiti, kadangi anūkas garsiai rėkė, vartojo necenzūrinius žodžius jos atžvilgiu bei spardė kojomis duris. Pareigūnai pasiūlė jiems abiems nuvykti į policijos nuovadą. Į atvykusių pareigūnų klausimą, dėl ko ji juos kvietė, ji atsakė, kad dėl daužomų durų. Po to ją ir anūką pareigūnai nuvežė į policijos nuovadą, kur ji parašė pareiškimą. Liudytoju apklaustas V. A. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kurie atitiko A. A. parodymus, kad 2011-08-29 ryte, bet tikslaus laiko jis neatsimena jam paskambino A. A. ir paprašė iškviesti policiją, nes anūkas eilinį kartą laužėsi pas ją į kambarį. Jis negali pasakyti, kodėl ji pati nekvietė policijos, o skambino jam, kad iškviestų pareigūnus. Jis negali pasakyti, ar ji įvardijo konflikto esmę, t.y. kodėl anūkas pas ją veržėsi. Po šio skambučio jis iš žmonos telefono iškvietė pusbrolio šeimos adresu policiją. Po to jis pats ten nuvyko. Nuvykęs jis jau rado policijos pareigūnus, kurie visiems pasiūlė nuvykti į nuovadą. Kaip ir kokiu būdu tą rytą anūkas grasino pusbrolio žmonai, jis nežino, nes pats asmeniškai grasinimų iš Š. A. artimųjų atžvilgiu nėra girdėjęs. Atvykęs jis pamatė, kad pusbrolio žmonos kambario durys buvo praviros, o ji pati buvo apsirengusi. Jis negali pasakyti, ar buvo matyti įsilaužimo pėdsakai. Visą informaciją jis gavo iš pusbrolio žmonos pasakojimų. Liudytojas A. N. teisme patvirtino parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu, kad 2011-08-29 patruliavimo metu 09.19 val. jie gavo pranešimą, kad (duomenys neskelbtini) anūkas laužo, tranko buto duris, bando patekti į vidų. Minėtu adresu jie nuvyko per 10 min. Kas atidarė buto duris, jis neatsimena. Įėjus į butą, juos pasitiko vaikinas, kaip vėliau paaiškėjo Š. A.. Pagyvenusi moteris, jiems prisistačiusi kaip A. A., pradėjo dejuoti, skųstis, kad ji visus išlaiko, įskaitant Š. A. ir jo motiną, jie už butą nemoka, grasina jai. Dėl iškvietimo esmės ji paaiškino, kad Š. A. ją aprėkė. Ji išsigando, užsidarė kambaryje ir paskambino savo giminėms. Šie, jiems būnant bute, taip pat atvyko. Giminaitis paaiškino, kad būtent jis iškvietė policiją. Paklausus A. A., ar prieš ją buvo panaudota fizinė jėga, ši atsakė, kad ne.

Dėl 2011-12-03 epizodo

Kaltinamsis Š. A. apklaustas teisme savo kaltės šiame epizode nepripažino ir parodė, kad 2011-12-03 to nebuvo kas parašyta kaltinime. Kad išdaužė stiklą taip buvo, jis, Š. A. susinervino ir norėjo trenkti į duris, susinervino dėl bylos, kad yra melagingai kaltinamas. Jis, Š. A. tiesiog trenkė į stiklą ir persipjovė veną, jam susiuvo ranką. Durų jis, Š. A. nedaužė, nes jam buvo susiūta ranka, jėgų neturėjo. Dėl 2011-12-03 epizodų Š. A. ikiteisminio tyrimo metu parodė, parodymus patvirtino teisminio bylos nagrinėjimo metu, kad 2011-12-03 apie 19.30 val. buvo namuose (duomenys neskelbtini). Bute tuo metu buvo seneliai, motina ir dėdė. Jis norėjo su seneliu koridoriuje pasikalbėti. Kiti namiškiai buvo kambariuose ir jų pokalbyje nedalyvavo. Pokalbio metu jis seneliui pradėjo priekaištauti dėl teismų. Teisme jau yra baudžiamoji byla, kurioje jis kaltinamas senelio terorizavimu. Jis senelio priekaištaudamas klausė, kada baigsis tie teismai, kadangi jį tai veikia neigiamai ir trukdo mokslams. Tai išgirdęs, senelis jam pasakė: „Eik, eik, nejuokink manęs. Kas čia darosi su tavim? Ką tu čia dabar išdirbinėji? Eikit gyvatės...“. Tuo metu jis senelio nelietė ir jo nestumdė. Senelis nenorėjo su juo bendrauti ir nuėjo į senelės kambarį, kuri tuo metu buvo užsirakinusi. Senelis pabeldė jai į duris ir pasakė: „Reik kviest policiją, nes pradės daužytis, muštis“. Jis suprato, kad senelis kalbėjo apie jį. Senelei atrakinus duris, senelis užėjo į kambarį ir paskui save duris užrakino. Jis suprato, kad senelis užsirakino todėl, kad jis negalėtų įeiti. Priėjęs prie kambario durų, jis išgirdo, kad senelė sakė: „Čia daužosi, mušasi, reikalinga policija". Tada jis labai susinervino, prarado savitvardą ir pasakė: „Neerzink manęs, baik manipuliuot, baik kvietinėt policiją“. Susinervinęs jis nuėjo prie senelio durų ir trenkė dešinės rankos kumščiu į duris ir išdaužė jų stiklą. Nuo smūgio jis susižalojo dešinės rankos delną. Išdužus stiklui, niekas į koridorių neišėjo. Iš delno stipriai bėgo kraujas. Po to jis nuėjo į savo kambarį, kuriame buvo motina. Ši, pamačiusi sužalotą ranką, jam iškvietė greitąją pagalbą. Atvykusi greitoji pagalba jį išvežė į Lazdynų ligoninę. Ligoninėje jam sutvarstė žaizdą ir išleido į namus. Į namus jis grįžo apie 21.00 val. Tą vakarą jis su niekuo daugiau nebendravo, buvo savo kambaryje ir nežino, ar į namus buvo atvykę policijos pareigūnai. Teisme apklaustas nukentėjusysis J. A. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, davė parodymus prieštaraujančius kaltinamojo parodymams, kad 2011-12-03 apie 19.30 val. jis buvo virtuvėje kartu su anūku. Staiga anūkas be jokios priežasties, nieko nesakęs, pradėjo jį stumdyti ir mušti. Anūkas pastūmė jį 2-3 kartus į krūtinę, o po to dar 2-3 kartus spyrė jam į kojas žemiau kelių. Jis pajuto fizinį skausmą, tačiau akivaizdūs sužalojimai padaryti nebuvo. Jis liepė anūkui valdytis. Jis pasakė, kad anūkas negerai elgiasi, tačiau šis į jo pastabas nereagavo, todėl jis, nieko nelaukdamas ir siekdamas išvengti tolimesnio konflikto, iš virtuvės nubėgo į saloną, kur buvo žmona su sūnumi. Salono durys buvo užrakintos, todėl jis pasibeldė ir paprašė, kad jį įleistų, nes jį užpuolė anūkas. Žmona atrakino duris, jis įėjo ir paskui save užrakino duris. Tada jis žmonai papasakojo, kas nutiko, ir ji iškvietė policijos pareigūnus. Tuo metu anūkas pradėjo spardyti salono duris, o po to nuėjo. Netrukus jie išgirdo dūžtančio stiklo garsą, tačiau iš kambario neišėjo. Jie išėjo iš kambario tik tada, kai išgirdo, kad anūko nebėra. Išėję jie pamatė, kad išdaužtas jo kambario durų stiklas ir ant grindų daug kraujo. Tada jie suprato, kad anūką išsivežė greitoji pagalba. Netrukus atvažiavo policijos pareigūnai, tačiau anūkas jau buvo išvežtas. Apie 22.00 val. anūkas sugrįžo. Tuo metu jis su žmona ir sūnumi buvo užsirakinę salone. Anūkas priėjo prie durų ir vėl jas spardė. Anūkas keikėsi rusiškais keiksmažodžiais, tačiau jiems negrasino ir neapsivardžiavo. Nukentėjusioji A. A. teisme patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad 2011-12-03 vakare apie 19.30 val. ji išgirdo, kad namuose kilo triukšmas, tačiau ji nėjo pažiūrėti, kas vyksta, kadangi konfliktai kyla nuolat. Netrukus į duris pabeldė vyras, kuris paprašė jį įleisti į kambarį ir iškviesti policiją, kadangi anūkas jį muša. Įleidusi vyrą, ji iš karto iškvietė policiją, o tuo metu anūkas stovėjo prie kambario durų ir jas spardė. Po to anūkas nuėjo. Ar jis ką nors tuo metu sakė, ji nežino, nes negirdėjo. Netrukus, būdami kambaryje, jie išgirdo dūžtančio stiklo garsą, tačiau iš kambario neišėjo. Jie išėjo tik tada, kai anūko bute nebebuvo. Jie pamatė, kad išdaužtas vyro kambario durų stiklas ir ant grindų daug kraujo. Tada jie suprato, kad anūką tikriausiai išsivežė greitoji pagalba, o dukra išvažiavo kartu su juo. Apie 21.30 val. anūkas sugrįžo. Tuo metu ji su vyru ir sūnumi buvo jos kambaryje užsirakinę. Anūkas priėjo prie durų ir vėl jas spardė, keikdamasis rusiškais keiksmažodžiais, tačiau jiems negrasino ir jų neįžeidinėjo. N. A. apklausta teisme patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad 2011-12-03 vakare apie 19.00 val. ji išgirdo, kad kilo konfliktas. Ji girdėjo, kad konfliktuoja tėvas ir sūnus. Ji girdėjo, kad sūnus koridoriuje ar virtuvėje priekaištavo tėvui dėl teisme nagrinėjamos baudžiamosios bylos, kurioje jis kaltinamas. Jis priekaištavo, kad nebuvo susitaikyta, kad bylos nebebūtų. Konfliktui nutilus, ji išėjo į koridorių ir pamatė, kad tėvo niekur nėra. Jis suprato, kad jis pas motiną kambaryje. Būdama virtuvėje, ji išgirdo dūžtančio stiklo garsą. Tada prie jos priėjo sūnus ir parodė sužalotą dešinės rankos riešą, iš kurio bėgo kraujas. Ji negirdėjo ir nematė, kad sūnus tą vakarą būtų dar konfliktavęs su seneliais. 2011-12-04 buto, esančio (duomenys neskelbtini), apžiūros metu nustatyta, kad išdaužtas vieno iš kambarių durų stiklas.

Dėl 2011-12-04 epizodo

Dėl šio epizodo Š. A. kaltu neprisipažino. 2011-12-04, pasak Š. A., nebuvo to kas parašyta kaltinime. Kiek pamena nebuvo tokio konflikto. Š. A. paaiškino, kad apie baudžiamąjį procesą nekalbėjo su seneliais, apie bylą kalbėjo, neprašė, kad atleistų. Jie pasitarė ir seneliai nutarė atleisti. Visi bendrai nutarė. Kas pasiūlė pirmas neatsimena gal mama. Tuo laikotarpiu nevartojo smurto fizinio. Prieš kitus žmones nėra vartojęs fizinio smurto. Policija buvo kviečiama dėl konflikto, nes jie susibardavo. Mama priekaištaudavo, ar jis, Š. A.. Kviečia iš karto policiją. Jis, Š. A. negrasindavo. Kai iškviečia policiją, būdavo, kad jis, Š. A. paprašydavo pinigų, sako neduos, jis Š. A. prašydavo, jie neduodavo. Jei galvoja, kad jis, Š. A. imsis kažką prieš juos kviečia policiją. Apklaustas teisme J. A. šiame epizodė patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus, kad 2011-12-04 apie 08.30 val. jis miegojo savo kambaryje. Tuo metu į kambarį įėjo anūkas ir pradėjo keiktis bei grasinti, jog jeigu jam bus teismas, tai jo dienos bus baigtos. Po to anūkas 3 kartus spjovė jam į veidą ir sėdinčiam ant lovos sudavė 1 smūgį ranka į krūtinę. Konflikto metu anūkas įžeidinėjo jį vartodamas rusiškus keiksmažodžius ir vadindamas „debilu, dalbajobu". Po to anūkas apsiramino ir išėjo į savo kambarį. Jis atsikėlė ir nuėjo praustis. Tuo metu atvyko policija ir išsivežė anūką. Jis suprato, jog policiją iškvietė žmona. Šių įvykių metu jam akivaizdūs kūno sužalojimai padaryti nebuvo, todėl į medikus ir į TMI jis nesikreipė ir nesikreips. Anūkas kartais grasina ne tik jam, bet ir jo žmonai. Jis mano, kad anūkas yra psichiškai nesveikas, todėl jo grasinimai realūs. Jų namuose tvyro nuolatinė įtampa. Nuo bauginimų ir gąsdinimų jam ir jo žmonai blogėja sveikata, jie paprasčiausiai bijo anūko. Konfliktai tęsiasi apie 2 m., beveik kas savaitę. Kadangi jie su anūku patys susitvarkyti nebegali, todėl prašo policijos pareigūnų padėti jiems apsisaugoti nuo anūko ir iškeldinti jį iš jų buto, kadangi ilgiau taip gyventi negali. A. A. teisme patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kai ji parodė, kad 2011-12-04 apie 08.30 val. ji išgirdo, kad vėl kilo triukšmas. Ji suprato, kad anūkas vėl grasina vyrui, o gal ir jį muša, todėl ji, nieko nelaukdama ir neišeidama iš savo kambario, iškvietė policiją, kuri atvykusi anūką išsivežė. Šių abiejų konfliktų ji nematė. Taip pat ji nepastebėjo, kad jos vyrui būtų buvę padaryti akivaizdūs kūno sužalojimai. Anūkas dažnai jai ir jos vyrui grasina, kad su jais susidoros. Jis aiškina, kad ateis jo draugai, kurie juos nušaus ir pakiš po velėna. Anūkas yra galimai psichiškai nesveikas, todėl ji mano, kad jo grasinimai realūs. Jų namuose visuomet įtampa, nes anūkas nuolat vartoja psichinę prievartą, nuo kurios jai ir jos vyrui blogėja sveikata. Konfliktai tęsiasi apie 3 m. ištisai, kartais į dieną keletą kartų, o kartais į 2 savaites po kartą. Kadangi jie su anūku susitvarkyti negali, todėl prašo policijos pareigūnų pagalbos. N. A. teisme patvirtino parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu, kai ji parodė, kad 2011-12-04 ryte apie 09.00 val. ji buvo vonioje, kai išgirdo, kad tėvas barasi su sūnumi. Vonioje bėgo vanduo, todėl viso barnio ji negirdėjo. Jis tik girdėjo, kad sūnus priekaištavo tėvui, kad jis negali dirbti ir mokytis. Ji suprato, kad jis vėl priekaištauja dėl bylos, kad jam morališkai ji trukdo. Daugiau ji nieko negirdėjo, tik motinos rakinamų durų garsą. Ji konflikto nematė.

Motyvuojamoji dalis

Ištyręs ir įvertinęs šioje byloje surinktus įrodymus teismas vertina, kad byloje yra įrodyta, kad Š. A. sistemingai baugino žmones, t.y. sistemingai bute, esančiame (duomenys neskelbtini), nuolat be jokios pateisinamos priežasties provokavo su savo seneliais A. A. ir J. A. konfliktus, kurių metu naudojo jų atžvilgiu psichinį smurtą, taip sukeldamas jiems pagrįstą baimę dėl sveikatos, gyvybės ir turto saugumo, o senelio J. A. atžvilgiu naudojo ir fizinį smurtą, kas sukėlė žmogui fizinį skausmą, taip pat Š. A. darė poveikį nukentėjusiesiems, t.y. Š. A. kitame baudžiamajame procese reikalavo, kad kitame procese, kuriame J. A. ir A. A. pripažinti nukentėjusiasiais ir davė prieš Š. A. parodymus, atsiimti pareiškimą, t.y. melagingai paliudyti, kad jis nepadarė jų atžvilgiu jokių nusikalstamų veikų.

Byloje nustatyta, kad aktualiu kaltinime nurodytu laikotarpiu nuo 2011-05-02 iki 2011-12-04 Š. A. gyveno viename bute su seneliais J. ir A. A. bei motina N. A.. Iš byloje esančių kaltinamojo, nukentėjusiųjų parodymų akivaizdu, kad santykiai tarp Š. A. ir senelių minėtu laikotarpiu buvo konfliktiški. Akivaizdu ir tai, kad konfliktų metu Š. A. mama N. A. buvo sūnaus pusėje. Byloje nustatyta, kad būtent aktualiu laikotarpiu Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme 2011-04-07, 2011-04-21, 2011-05-04, 2011-05-20, 2011-05-25, 2011-05-26, 2011-05-27, 2011-10-27, 2011-11-10, 2012-02-21 vyko teisiamieji posėdžiai baudžiamojoje byloje Nr. 1-46-873/2012, kurioje Š. A. tuo metu buvo kaltinamas nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., 145 str. 2 d., padarymu. (Liteko informacinės sistemos duomenys).

Šioje byloje kaltinamasis Š. A. tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu, tiek ikiteisminio tyrimo metu kategoriškai neigė jam pareišktus kaltinimus, kad sistemingai baugino senelius naudodamas psichinę prievartą, sukėlė seneliui fizinį skausmą ir darė poveikį nukentėjusiesiems. Paaiškino, kad policija buvo kviečiama be priežasties, seneliams negrasino, nedarė poveikio dėl bylos, dėl peilio senelės sugalvota, senelio jis nemušė, nespardė ir jam negrasino. Tokius kaltinamojo parodymus teismas vertina kaip kaltinamojo Š. A. gynybinę poziciją. Pastarojo poziciją dėl 2011-05-02 epizodo patvirtino tik mama N. A., 2011-12-03 ir 2011-12-04 epizoduose N. A. pačių konliktų nematė, tik girdėjo kaip Š. A. J. A. priekaištavo dėl teisme nagrinėjamos baudžiamosios bylos. Tačiau teismas vertina, kad N. A. parodymai 2011-05-02 epizode buvo akivaizdžiai subjektyvūs, kadangi N. A. procese palaikė savo sūnų, be to akivaizdu, kad tiek jos, tiek sūnaus santykiai su seneliais, N. A. tėvais buvo konfliktiški dėl nagrinėjamos bylos ir kitų šeimyninių reikalų. Teismas byloje vertindamas surinktus įrodymus vadovaujasi nukentėjusiųjų J. ir A. A. parodymais, kuriuos patvirtina kita bylos medžiaga: liudytojo V. A. parodymai, policijos kvietimo įrašai, daikto apžiūros, buto apžiūros protokolai, iš dalies liudytojų policijos pareigūnų R. V. ir A. N. parodymai. Teisminio bylos nagrinėjimo metu Š. A. seneliai patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nors nuo įvykusių konfliktų praėjo nemažai laiko, be to šiuo metu Š. A. su jais negyvena, todėl konliktai yra pasibaigę. Kreiptinas dėmesys ir į tai, kad seneliai savo bute yra įsistatę duris su spyna, kad prireikus jie galėtų užsidaryti kambaryje, tam, kad apsisaugoti nuo anūko. Be to Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 6 d. nuosprendžiu Š. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d., 145 str. 2 d. dėl analogiškų nusikalstamų veikų senelio atžvilgiu.

Taigi, aukščiau aptartais įrodymais nustatyta, kad Š. A. 2011-05-02 virtuvėje, naudodamas necenzūrinius žodžius, grasino A. A. ir J. A., kad susisieks su draugais, kurie nuims jiems galvas ir sutraiškys, o po to paėmė peilį ir grasino pats juos papjauti, reikalaudamas kitame baudžiamajame procese, kuriame jie pripažinti nukentėjusiaisiais ir davė prieš jį parodymus, atsiimti pareiškimą, t.y. melagingai paliudyti, kad jis nepadarė jų atžvilgiu jokių nusikalstamų veikų, o po policijos iškvietimo, pareigūnams išvykus, vartodamas necenzūrinius žodžius, daužė A. A. kambario, kuriame jie buvo užsirakinę, slėpdamiesi nuo jo agresijos, duris. Nustatyta, jog, Š. A. 2011-08-29 įžeidinėjo A. A. necenzūriniais žodžiais ir bandė, daužydamas duris, prieš jos valią patekti į jos kambarį, kuriame ji, slėpdamasi nuo jo agresijos, buvo užsirakinusi. Nustatyta, kad Š. A. 2011-12-03 apie 19.30 val. virtuvėje tyčia 3 kartus pastūmė į krūtinę ir 3 kartus spyrė į kojas J. A., taip sukeldamas jam fizinį skausmą, o pastarajam su A. A., slepiantis nuo jo agresijos užsirakinus A. A. kambaryje, bandė, daužydamas duris, prieš jų valią ten patekti, o nepavykus to padaryti, išdaužė J. A. kambario durų stiklą, po ko išvažiavo į ligoninę, nes susižalojo, o apie 22.00 val. grįžo ir, vartodamas necenzūrinius žodžius, daužė A. A. kambario, kuriame A. A. ir J. A. buvo užsirakinę, slėpdamiesi nuo jo agresijos, duris. 2011-12-04 apie 08.30 val., Š. A. užėjęs į J. A. kambarį, grasino nužudyti J. A., įžeidinėjo jį necenzūriniais žodžiais, 3 kartus spjovė jam į veidą ir sudavė 1 smūgį ranka jam į krūtinę, taip sukeldamas jam fizinį skausmą.

Teismas vertina, jog byloje įrodyta, kad Š. A. sistemingai baugino senelius naudodamas psichinį smurtą, veiksmai atlikti per palyginus trumpą laiką, velesni veiksmai yra susiję su ankstesniais, bauginimai pasikartojo ne mažiau kaip tris kartus, jais Š. A. akivaizdžiai siekė sukelti seneliams stresą, nerimą, nesaugumo jausmą, priversti bijoti, kad dėl tolesnių grasinančiojo veiksmų atsiras tam tikros neigiamos pasekmės. Veika padaryta tyčiniais Š. A. veiksmais. Veika kvalifikuotina pagal LR BK 145 str. 2 d.

LR BK 233 str. 1 d. numatyta atsakomybė ir tam, kas bet kokiu būdu siekė paveikti nukentėjusį asmenį, kad šis teisme duotų melagingus parodymus, išvadas, paaiškinimus. Šios aplinkybės byloje aukščiau aptartais įrodymais taip pat visiškai įrodyta. Veika padaryta Š. A. veikiant tiesiogine tyčia. Veika kvalifikuotina pagal LR BK 233 str. 1 d.

Byloje aukščiau aptartais įrodymais įrodyta, kad 2011-12-03 ir 2011-12-04 Š. A. sukėlė seneliui fizinį skausmą kaltime nurodytomis aplinkybėmis. Veika padaryta tiesiogine tyčia. Veika kvalifikuotina pagal LR BK 140 str. 1 d. (įstatymo Nr. IX-1706 redakcija, 2003-07-04, Žin., 2003, Nr. 74-3423 (2003-07-25), atitaisymas: Žin., 2003, Nr. 76), kadangi minėto straipsnio pakeitimai 2013-07-02, Žin., 2013, Nr. 75-3772 (2013-07-13) sunkina kaltinamojo padėtį.

Teismas pagal nustatytas faktines aplinkybes tikslina kaltinime nurodytas aplinkybes dėl sistemingo bauginimo laikotarpio, kadangi objektyviai įrodyta, kad Š. A. sistemingai baugino senelius naudodamas psichinę prievartą nuo 2011-05-02 iki 2012-12-04. Taip pat iš kaltinimo šalina aplinkybę, kad provokavo su savo seneliais A. A. ir J. A. konfliktus, kurių metu naudojo jų atžvilgiu fizinį smurtą, kadangi ši aplinkybė šioje vietoje nurodyta netiksliai, pertekliniai, be to LR BK 145 str. 2 d. numato atsakomybę tam, kad kas sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą. Toks kaltinimo tikslinimas nepažeidžia kaltinamojo Š. A. teisės į gynybą, nesunkina pastarojo padėties.

Dėl 2012-02-20 epizodo

Teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad Š. A. įvykdė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir 2012-02-20 epizode. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad kaltinamasis Š. A. 2012-02-20 apie 07.30 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), konflikto metu be jokios pateisinamos priežasties tyčia 2 kartus sudavė ranka į veidą savo motinai N. A. ir 3 kartus spyrė jai į kojas, taip sukeldamas jai fizinį skausmą. Apklaustas teisme kaltinamasis pripažino šį kaltinimą iš dalies, nenorėjo apie tai šnekėti, paaiškino, kad smurto nebuvo, apsižodžiavo ir susimušė su mama, nepamena kas ten buvo. Nežino ar davė teisingus parodymus ikteisminio tyrimo metu, nežino ką ten tyrėja surašė. Ikiteisminio tyrimo metu kaltinamasis Š. A. pripažino mušęs motiną, parodė, kad 2012-02-20, iš pat ryto tarp jo ir motinos kilo žodinis konfliktas, jie susibarė, jis pasikarščiavo, supyko ir sudavė motinai kelis smūgius. Kiek atsimena, jis, Š. A. sudavė motinai į petį ir ji atsitrenkė į sieną. Š. A. paaiškino, kad 2012-02-19, vakare jie taip pat konfliktavo, motina jį, Š. A. tampė už plaukų. Anksčiau jis, Š. A. motinai nėra sudavęs smūgių, bet apsistumdymų būdavo iš abiejų pusių. Motina kartais ir pati jį, Š. A. provokuoja, todėl jis neišlaiko. Teisiamajame posėdyje teisėjai pagarsinus parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, Š. A. tvirtino, kad taip nebuvo, tai kas, kad sudavė motinai į petį, pastaroji jį tampė už plaukų. Ką čia sudavimas į petį traktuojamas kaip nusikaltimas, kojomis nespyrė. Teismas tokius kaltinamojo parodymus vertina kaip kaltinamojo gynybinę poziciją ir vertina juos kritiškai, kadangi jo parodymai paneigti nukentėjusiosios N. A. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais ir liudytojo L. G. parodymais. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiama nukentėjusioji N. A. parodė, kad tarp sūnaus ir jos dažnai vyksta barniai, tačiau sūnus Š. A. fizinio smurto prieš ją nenaudodavo. 2012-02-20, ryte sūnus pradėjo su ja, N. A. konfliktuoti, sūnus ją kaltino dėl blogų gyvenimo sąlygų ir nesibaigiančių teisminių procesų. Apie 07.30 val. sūnus jai, N. A. sėdint kambaryje ant lovos, dešine ranka sudavė 2 smūgius į veido sritį, vieną smūgį į dešinę akį, o kitą į lūpas ir 3 kartus kaire koja įspyrė jai į dešinės kojos blauzdą. Nuo šių smūgių ji, N. A. pajuto fizinį skausmą, be to, buvo mėlynė po dešine akimi, daugiau akivaizdžių sužalojimų padaryta nebuvo. Mušama ji, N. A. pradėjo šauktis pagalbos. Tikriausiai kažkas iš kaimynų išgirdo ir iškvietė policijos pareigūnus. Atvykus policijos pareigūnams, ji, N. A. papasakojo įvykio aplinkybes ir parašė pareiškimą dėl sūnaus panaudoto smurto prieš ją. Sūnus smurtą naudojo prieš ją, N. A. pirmą kartą. Pareigūnai jai, N. A. įteikė nukreipimą pas teismo medikus kūno sužalojimo mastui nustatyti, tačiau ji į TMI nesikreipė ir nesikreips, į gydymo įstaigą dėl minėtų sužalojimų ji taip pat nesikreipė ir nesikreips. Ji, N. A. sūnui atleido ir jokių pretenzijų pastarajam neturi. Teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusioji N. A. parodė, kad 2011-02-20 pas Š. A. buvo suicidinės mintys, pastarasis pasiėmė virvę, ji ją atėmė ir susistumdė. Š. A. sakė: „Tu man nieko nepadarysi“, pastarasis atsikėlęs iššoko iš lovos ir griebė virvę. Ji, N. A. nedavė virvės, Š. A. tempė virvę į save, o ji į save. Ji, N. A. kai truktelėjo virvę į save, Š. A. jai ir plojo. Š. A. nespyrė jai, N. A. su koja. Teisiamajame posėdyje teisėjai pagarsinus parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, N. A. paaiškino, kad Š. A. su diržu besigalinėjant sudavė. N. A. tvirtino, kad neteisingai užrašyta parodymuose, jie skubėjo, tyrėja greitai rašė, ji nekalta, kad neįrašė vieno žodžio besigalinėjant. Pasak N. A., besigalinėjant Š. A. jai sudavė, pastarasis aukštesnis už ją. Susistumdė ant lovos, ji, N. A. nukrito ant lovos. Jai, N. A. nebuvo fizinio skausmo, buvo kažkiek gal mėlynė. Dėl to įvykio atleidžia. Nors ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu duoti nukentėjusiosios N. A. parodymai apie Š. A. prieš ją pavartoto smurto detales ir nėra visiškai sutampantys, tačiau tai galima paaiškinti tuo, kad nuo įvykio praėjo nemažai laiko, nukentėjusioji yra kaltinamojo Š. A. motina, kas leidžia manyti, kad ji šiuo metu duoda subjektyvius parodymus sūnaus naudai, nukentėjusioji negalėjo logiškai paaiškinti parodymų pakeitimo priežasties. Visuose savo parodymuose nukentėjusioji patvirtino pavartoto fizinio smurto faktą – sudavimą jai per veidą, tačiau neigė, kad jai buvo spyrta koja, taip pat teisme N. A. neigė, kad jai buvo sukeltas fizinis skausmas, nors ikiteisminio tyrimo metu tokias aplinkybes nurodė. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji N. A. tiksliai įvardijo Š. A. jai suduotų smūgių skaičių bei tiksliai nurodė kur tie smūgiai buvo suduoti, t. y. dešine ranka suduoti 2 smūgiai į veido sritį, vienas smūgis į dešinę akį, o kitas į lūpas ir 3 kartai kaire koja įspirta į dešinės kojos blauzdą. Nukentėjusiosios parodymus ir smurto panaudojimą prieš nukentėjusiąją faktą netiesiogiai patvirtina ir liudytojo L. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu duoti parodymai. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas L. G. parodė, kad 2012 m. vasario ar kovo mėn., tikslios datos neprisimena, laikotarpiu nuo 07.00 val. iki 07.30 val., jis buvo 2-o aukšto koridoriuje ir rūkė prie savo buto. Jis, L. G. matė, kad koridoriaus gale prie buto Nr. 18 stovėjo moteris ir taip pat rūkė. Moteris įėjo į savo butą ir netrukus jis, L. G. išgirdo kaip pastaroji pradėjo šauktis pagalbos sakydama: „Padėkit, gelbėkit, užmuš mane!“. Nieko nelaukęs, jis, L. G. iškvietė policijos pareigūnus ir nuėjo prie minėto buto, tačiau priėjus bute triukšmas nutilo, o buto durys buvo uždarytos. Kas vyko bute, jis nematė, tačiau per duris išgirdo, kaip vyriškas balsas, kiek suprato, tai buvo sūnus, sakė savo motinai: „Bandyk išeiti į koridorių, grįši, tai užmušiu.“ Tačiau iš buto niekas neišėjo, o jis, L. G. pats nebandė užeiti vidun. Apklaustas teisme liudytojas L. G. parodė, kad išėjo į koridorių parūkyti ir išgirdo triukšmą, vaikinas grasino mamai, kad papjaus, užmuš, sakė: „Iškviesi policiją dar blogiau bus“, todėl jis iškvietė policiją. Jis, L. G. išėjo parūkyti į koridorių, pas juos kambaryje buvo triukšmas, ne pirmą kartą, tų žmonių nematė. Teisėjai pagarsinus liudytojo L. G. parodymus duodus ikiteisminio tyrimo metu, liudytojas patvirtino, kad parodymai teisingi. Pasak L. G., sūnus sakė motinai, kad pastarąją užmuš, tą pasakymą girdėjo vieną kartą, vėliau neteko girdėti. Vertinant liudytojo L. G. parodymus, kaip vieną iš įrodymų šaltinį, matyti, kad šis liudytojas nematė paties įvykio, nežino kas konkrečiai vyko, nematė ant nukentėjusiosios jokių sužalojimo žymių, tačiau liudytojo parodymai patvirtina, kad buvo triukšmas, motinos atžvilgiu buvo išsakyti bauginantys žodžiai, nukentėjusioji šaukėsi pagalbos sakydama: „Padėkit, gelbėkit, užmuš mane!“, kas leidžia manyti, kad prieš nukentėjusiąją buvo smurtaujama, dėl ko nukentėjusioji jautė fizinį skausmą. Byloje nėra nustatyta, jog tarp liudytojo L. G. ir kaltinamojo Š. A. iki įvykio būta nesutarimų ar konfliktų, iki įvykio jie nebendravo, todėl teismo nuomone, dėl šių aplinkybių mažai tikėtina, jog liudytojas galėtų siekti nepagrįstai apkalbėti Š. A.. Teismas įvertinęs byloje esančių faktinių duomenų visetą, konstatuoja, kad Š. A. prieš nukentėjusiąją N. A. pavartoti smurto veiksmai – sudavimas du kartus ranka į veidą ir spyrimas tris kartus į kojas neabejotinai sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą. Pati nukentėjusioji duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu patvirtino aplinkybę, jog nuo smūgių pajuto fizinį skausmą ir buvo mėlynė po dešine akimi. Tai, kad nukentėjusioji mušama pradėjo šauktis pagalbos tik patvirtina, kad fizinis skausmas buvo nemažas, fizinį skausmą nukentėjusiajai sukėlė būtent smurtavimas. Nukentėjusiosios po įvykio surašytas pareiškimas apie jos sumušimo aplinkybes taip pat netiesiogiai įrodo smurto panaudojimo faktą. Esant šioms aplinkybėms teismas neturi pagrindo abejoti ikiteisminio tyrimo metu duotų nukentėjusiosios parodymų patikimumu ir pripažįsta juos pakankamais Š. A. kaltei pripažinti. Kreiptinas dėmesys, kad kaltinamasis iš pradžių pripažino mušęs motiną, vėliau tvirtino, jog jokio smurto nebuvo.

2012-02-20 epizode Š. A. veiksmai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnį, veika padaryta veikiant tiesiogine tyčia, nes Š. A. suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė šios veikos pavojingus padarinius ir sąmoningai leido jiems atsirasti (BK 15 straipsnis). Kaip minėta šiame epizode Š. A. veika kvalifikuotina pagal LR BK 140 str. 1 d. (įstatymo Nr. IX-1706 redakcija, 2003-07-04, Žin., 2003, Nr. 74-3423 (2003-07-25), atitaisymas: Žin., 2003, Nr. 76 redakcija), kadangi minėto straipsnio pakeitimai (2013-07-02, Žin., 2013, Nr. 75-3772 (2013-07-13)) sunkina kaltinamojo padėtį.

Kreiptinas dėmesys, kad Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Utenos ekspertinio skyriaus 2013 m. rugsėjo 2 d. – rugsėjo 20 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 75U-II-92/2013 nurodyta, kad Š. A. nusikalstamos veikos padarymo metu (2010 m. rugsėjo mėn. 30 d. – 2011 m. gruodžio mėn. 6 d., 2012 m. vasario 20 d.) nesirgo lėtiniu bei laikinu psichikos sutrikimu, galėjo visiškai suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Šiuo metu Š. A. neserga lėtiniu bei laikinu psichikos sutrikimu. Jam nustatytas mišrus asmenybės sutrikimas bei organinis asmenybės sutrikimas, kas šiuo metu netrukdo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Nusikalstamos veikos padarymo metu, ikiteisminio tyrimo metu bei šiuo metu Š. A. nesirgo ir neserga lėtiniu bei laikinu psichikos sutrikimu, galėjo ir gali suvokti reikšmingas bylai aplinkybes, duoti apie jas parodymus, gali dalyvauti teismo posėdyje. Š. A. pavojingumo visuomenei klausimą sprendžia teismas. Š. A. nereikalinga taikyti priverčiamąsias medicininio pobūdžio priemones. (2 t., b.l. 197-200) Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Utenos ekspertinio skyriaus 2014 m. lapkričio 10 d. – gruodžio 5 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 75U-II-119/2014 nurodyta, kad Š. A. kaltinime nurodytu nusikalstamos veikos padarymo metu (2010 m. rugsėjo mėn. 30 d. – 2011 m. gruodžio mėn. 6 d., 2012 m. vasario 20 d.) nesirgo lėtiniu bei laikinu psichikos sutrikimu, galėjo visiškai suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Šiuo metu Š. A. neserga lėtiniu bei laikinu psichikos sutrikimu. Jam nustatytas organinis asmenybės sutrikimas bei mišrūs ir kiti asmenybės sutrikimai, kas šiuo metu netrukdo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Nusikalstamos veikos padarymo metu, ikiteisminio tyrimo metu nesirgo bei šiuo metu Š. A. neserga lėtiniu bei laikinu psichikos sutrikimu, galėjo ir gali suvokti reikšmingas bylai aplinkybes, duoti dėl jų parodymus. Š. A. gali dalyvauti teismo posėdyje. Remiantis Š. A. psichologinio tyrimo rezultatais, galima teigti, kad jis sugeba suvokti reikšmingas bylos aplinkybes, gali duoti parodymus ir dalyvauti teismo posėdyje. Š. A. pavojingumo visuomenei klausimą sprendžia teismas. Š. A. nereikalinga taikyti priverčiamąsias medicininio pobūdžio priemones. (2 t., b. l. 142-147)

Kaltinamojo Š. A. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Skirdamas bausmę Š. A., vadovaudamasis BK 54 str. 2 d., teismas atsižvelgia į tai, kad trys jo padarytos nusikalstamos veikos priskiriamos prie nesunkių nusikaltimų, viena – prie apysunkių nusikaltimų, veikos padarytos veikiant tyčia. Teismas taip pat atsižvelgia į nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, į tai, kad nusikalstamos veikos baigtos. Tiriant Š. A. asmenybę nustatyta, kad jis teistas, tame tarpe už analogiškų nusikalstamų veikų padarymą, baustas administracine tvarka, nevedęs, turintis vidurinį išsilavinimą, nedirbantis, iš dalies darbingas, darbingumo lygis 45 procentai. Kaltinamasis Š. A. VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre 2011-03-21 buvo konsultuotas priėmimo kambaryje gydytojo psichiatro, diagnozė: adaptacijos sutrikimas vyraujant elgesio sutrikimui, VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre gydytas nuo 2012-06-13 iki 2012-07-24, I (ūmus) vyrų skyriuje, diagnozė: mišrus asmenybės sutrikimas, ūminis polimorfinis psichozinis sutrikimas be šizofrenijos simptomų; nuo 2012-07-25 iki 2012-08-10 dienos stacionaro skyriuje, diagnozė: ūmus polimorfinis psichozinis sutrikimas be šizofrenijos simptomų, mišrus asmenybės sutrikimas; nuo 2013-04-01 iki 2013-04-09 I (ūmus) vyrų skyriuje, diagnozė: organinis kliedesinis sutrikimas, mišrus asmenybės sutrikimas, epilepsija; nuo 2013-11-28 iki 2013-12-30 I (ūmus) vyrų skyriuje, diagnozė: organinis kliedesinis (pseudošizofreninis) sutrikimas, nuo smegenų pažeidimo lokalizacijos priklausanti (židininė) (dalinė) simptominė epilepsija ir epilepsiniai sindromai su sudėtiniais (kompleksiniais) daliniais priepuoliais, nuo 2014-06-30 iki 2014-07-30, diagnozė: organinis kliedesinis (psudoschizofreninis) sutrikimas, šiuo metu Š. A. įstaigoje nesigydo, VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje negydytas, į Vilniaus priklausomybės ligų centro narkologinę įskaitą neįrašytas. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas mano, kad bausmės tikslai bus pasiekti Š. A. paskyrus arešto ir laisvės atėmimo bausmes.

Nustatydamas bausmės dydį, skaičiuojant nuo jos vidurkio ir vadovaujantis BK 61 str. 2 d. nuostatomis, teismas įvertina tai, kad nėra Š. A. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, atsižvelgia į aplinkybes, apibūdinančias nusikaltimų pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltinamojo asmenybę, tai, kad visas tyrimo procesas užsitęsė daugiau kaip tris metus, tačiau teismas kreipia dėmesį, kad Š. A. teisminio bylos nagrinėjimo metu trukdė procesą nevykdydamas teismo reikalavimo vykti į ekspertinę įstaigą ir mano, kad Š. A. skirtina bausmės mažesnės už sankcijoje numatytą bausmės vidurkį.

Nusikalstamos veikos pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. (dėl fizinio skausmo sukėlimo J. A.), pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 2 d. (dėl sistemingo bauginimo A. A. ir J. A. naudojant psichinę prievartą), pagal Lietuvos Respublikos BK 233 str. 1 d., už kurių padarymą Š. A. yra teisiamas šiuo nuosprendžiu, padarytos idealiąja sutaptimi, bausmės bendrintinos, vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., 65 str., švelnesnę bausmę keičiant griežtesne, taikant apėmimą.

Į bausmės laiką įskaitytinas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme nuo 2011-12-04 09.30 val. iki 2011-12-06 9.15 val., bei nuo 2012-02-20 08.40 val. iki 2012-02-21 15.50 val.

Nors kaltinamasis Š. A. kaltu dėl jam pareikštų kaltinimų savo kaltės nepripažino, tik 2012-02-20 epizode savo kaltę pripažino iš dalies, tačiau akivaizdu, kad tiek seneliai, tiek mama dėl padarytų nusikalstamų veikų jam atleido, jie susitaikė. Šiuo metu kaltinamasis su mama gyvena askirai nuo senelių, tarp pastarųjų šiuo metu konfliktai išsisprendė. Kaltinamasis Š. A. yra jauno amžiaus, turi sveikatos problemų. Nusikalstamos veikos senelių atžvilgiu padarytos idealiąja sutaptimi, nuo nusikalstamų veikų padarymo praėjo daug laiko. Visa tai visumoje leidžia manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus jos atlikimo, taikant LR BK 75 str. ir atidedant bausmės vykdymą.

Kaltinamajam Š. A. 2011-12-06 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartimi paskirta kardomoji priemonė – įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiųjų A. A. ir J. A. trims mėnesiams. Prokuroro 2011-12-06 nutarimais Š. A. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje. Prokuroro 2012-03-06 nutarimu panaikinta Š. A. kardomoji priemonė – įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiųjų.

Š. A. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, paliktinos iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Daiktai turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti: peilis, perduotas saugoti į Vilniaus apskrities VPK 6 policijos komisariato daiktinių įrodymų saugyklą (1 t., b.l. 56-57), nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 297-298, 301-305, 307 str. teismas, -

nusprendžia:

Š. A. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. (dėl fizinio skausmo sukėlimo J. A.), ir paskirti jam 40 parų arešto bausmę.

Š. A. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 145 str. 2 d. (dėl sistemingo bauginimo A. A. ir J. A. naudojant psichinę prievartą), ir paskirti jam 7 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Š. A. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 233 str. 1 d., ir paskirti jam 30 parų arešto bausmę.

Š. A. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. (dėl fizinio skausmo sukėlimo N. A.), ir paskirti jam 40 parų arešto bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., 4 d., 65 str., paskirtas bausmes subendrinti bausmių apėmimo ir dalinio bausmių sudėjimo būdu ir Š. A. paskirti subendrintą 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant Pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaityti laiką, išbūtą laikinajame sulaikyme nuo 2011-12-04 09.30 val. iki 2011-12-06 9.15 val., bei nuo 2012-02-20 08.40 val. iki 2012-02-21 15.50 val.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo kaltinamojo sulaikymo vykdant šį įsiteisėjusį nuosprendį dienos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 str., bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams. Vadovaujantis BK 67 str. 2 d. 5 p., 9 p., skirti Š. A. baudžiamojo poveikio priemones – 40 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo, dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose 2 (du) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Bausmės vykdymo atidėjimo pradžią kaltinamajam Š. A. skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Š. A. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.

Daiktus turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti: peilį, perduotą saugoti į Vilniaus apskrities VPK 6 policijos komisariato daiktinių įrodymų saugyklą (1 t., b.l. 56-57), nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikinti.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti apskųstas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus m. apylinkės teismą.