- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-05-02
- Bylos Nr.
- 2A-188/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Nijolė Piškinaitė, Algirdas Gailiūnas
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Naujasis uostas“
- Ieškovas
- „Swedbank lizingas“
- Kategorijos
- 42.11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 50.10pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algirdo Gailiūno ir Nijolės Piškinaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Naujasis uostas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 7 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas, o priešieškinis atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-894-661/2011 pagal ieškovo „Swedbank lizingas“, uždaroji akcinė bendrovė, ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Naujasis uostas“ dėl skolos priteisimo ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Naujasis uostas“ priešieškinį ieškovui „Swedbank lizingas“, uždaroji akcinė bendrovė, dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir sutarties sąlygų pakeitimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n ustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas ieškiniu prašė: 1) įpareigoti atsakovą per 14 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos grąžinti ieškovui pastatą (unikalus Nr. 2190-0004-5011), esantį Jūros g. 23, Klaipėdoje; 2) priteisti iš atsakovo ieškovo naudai 209 289,25 Lt skolos, 20 525,83 Lt įsiskolinimo mokėjimo sutartyje nurodytą įsiskolinimą bei 225 443,98 Lt negrąžintą suteiktą finansavimą pagal papildomo finansavimo sutartį, viso – 455 259,06 Lt; 3) priteisti iš atsakovo ieškovo naudai 8 % metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 5) priteisti iš atsakovo ieškovo naudai bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2004 m. kovo 3 d. ieškovas ir atsakovas (lizingo gavėjas) sudarė grįžtamojo lizingo sutartį (kai turto pardavėjas ir lizingo gavėjas tas pats asmuo) Nr. LT005428, pagal kurią ieškovas įsipareigojo iš atsakovo (kaip pardavėjo) įsigyti savo nuosavybėn pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), ir perduoti jį valdyti ir naudotis atsakovui, o atsakovas įsipareigojo mokėti sutartyje nustatytas įmokas ir vykdyti kitus įsipareigojimus. Ieškovas savo įsipareigojimus pagal lizingo sutartį įvykdė tinkamai: įgijo lizingo sutarties objektu buvusį turtą ir jį perdavė valdyti ir naudotis atsakovui. 2006 m. vasario 9 d. ieškovas ir atsakovas sudarė papildomo finansavimo sutartį Nr. LT028456, kuria „Swedbank lizingas“, UAB įsipareigojo suteikti atsakovui tam tikro dydžio paskolą, o atsakovas įsipareigojo suteiktą paskolą grąžinti sutartyje nustatytais terminais. Atsakovas įsipareigojo mokėti ieškovui sutartines įmokas pagal sutarčių įmokų grafikus, tačiau nuolat vėluodavo, todėl susidarė įsiskolinimas. 2009 m. liepos 7 d. ieškovas su atsakovu pasirašė įsiskolinimo mokėjimo sutartį Nr. LT083716/ĮMS, pagal kurią atsakovas įsipareigojo nustatytais sutartyje terminais ir sąlygomis mokėti ieškovui nepadengtą įsiskolinimą tuo pačiu ir toliau vykdant pagal sutartis prisiimtus įsipareigojimus. Atsakovui ir toliau netinkamai vykdant prisiimtus finansinius įsipareigojimus, ieškovas 2009 m. gruodžio 14 d. išsiuntė Pretenziją Nr. 01-20-26332, reikalaudamas sumokėti skolą per 14 dienų. Atsakovui per nustatytą terminą neįvykdžius šio reikalavimo, ieškovas, remdamasis sutarčių sąlygomis ir CK 6.217 str., 2010 m. balandžio 20 d. pranešimu Nr. 01-30-5684 vienašališkai nutraukė lizingo, papildomo finansavimo bei įsiskolinimo mokėjimo sutartis bei pareikalavo sumokėti skolą. Atsakovas ieškovo reikalavimo neįvykdė. Ieškovui liko nepadengtas debitorinis įsiskolinimas pagal pateiktas, bet neapmokėtas sąskaitas – 209 289,25 Lt (193 110,39 Lt nesumokėtų sutartinių įmokų, 13 265,86 Lt delspinigių, 2913 Lt nekilnojamojo turto mokesčio), nepadengtas įsiskolinimo mokėjimo sutartyje nurodytas įsiskolinimas – 20 525,83 Lt, negrąžintas suteiktas finansavimas pagal papildomo finansavimo sutartį – 225 443,98 Lt, viso – 455 259,06 Lt ir negrąžintas turtas pagal lizingo sutartį – pastatas, esantis (duomenys neskelbtini).
Atsiliepimas
Atsakovas su ieškovo ieškiniu iš dalies nesutiko. Pripažino susidariusį 193 110,30 Lt įsiskolinimą bei nesumokėtus 2913 Lt turto mokesčius. Nesutiko su priskaičiuotomis baudinėmis netesybomis, nes atsakovo įsitikinimu, ieškovas pats tyčiniais veiksmais trukdo atsakovui grąžinti skolą. Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme pareikštas atsakovo ieškinys šioje byloje buvo pripažintas priešieškiniu, kuriuo atsakovas prašė: 1) pripažinti 2004 m. kovo 3 d. lizingo sutarties Nr. 005428, 2006 m. vasario 9 d. sutarties dėl papildomo finansavimo ir 2009 m. liepos 7 d. įsiskolinimo mokėjimo sutarties Nr. LT083716 nutraukimą neteisėtu; 2) pakeisti minėtų sutarčių sąlygas, pratęsiant ieškovo įsipareigojimų mokėti įmokas vykdymą iki 2020 m., sumažinant palūkanas 1,5 procentiniais punktais, o mokėjimų pradžią atidedant pusei metų po galutinio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2003 m. lapkričio 10 d. ieškovas ir atsakovas sudarė lizingo sutartį Nr. LT002716. Sutartimi ieškovas atsakovo naudai nupirko turtą, esantį (duomenys neskelbtini) ir įsipareigojo finansuoti jo rekonstrukcijos darbus. Sudarius 2004 m. kovo 3 d. lizingo sutartį Nr. 005428, šalių prievolės pagal lizingo sutartį Nr. LT002716 baigėsi. Grįžtamojo lizingo sandoriu atsakovas pats pardavė ieškovui pastatą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – Viešbutis), kuriame vykdo viešbučio paslaugų verslą. Atsakovas gautais už ieškovui parduotą Viešbutį pinigais finansavo Viešbučio rekonstrukcijos darbus. Sutarčių pagrindu šalys susitarė, jog atsakovui grąžinus ieškovo paskolintą sumą, Viešbutis vėl pereis atsakovo nuosavybėn. Atsakovas sąžiningai vykdė sutartinius įsipareigojimus ir iki priešieškinio pareiškimo dienos ieškovui yra sumokėjęs 1 801 061,93 Lt. 2009 m. pabaigoje susidūrus su finansiniais sunkumais, sąlygotais finansų krizės ir mokesčių didinimo Lietuvoje, atsakovas pavėlavo sumokėti einamuosius mokėjimus, todėl 2009 m. gruodžio 18 d. pateikė prašymą ieškovui, kuriuo prašė restruktūrizuoti turimus finansinius įsipareigojimus, išdėstant mokėjimų grafikus iki 2020 m. ir pagal galimybę sumažinant palūkanas, o mokėjimų pradžią atidedant pusei metų. Ieškovas į minėtą raštą atsakymo nepateikė ir vienašališkai nutraukė sutartis. Atsakovas tokį ieškovo vienašališką sutarčių nutraukimą laiko neteisėtu, kadangi vėlavimas mokėti lizingo įmokas negali būti laikomas esminiu sutarčių pažeidimu, o ieškovas nebendradarbiavo su atsakovu. Neišmokėtas likutis pagal sutartis siekė 1 151 864 Lt. Tuo tarpu pats Viešbutis 2010 m. birželio 18 d. buvo įvertintas 4 760 000 Lt. Atsakovo nuomone, ieškovas siekia užvaldyti 4 760 000 Lt vertės turtą, realiai investavus tik 1 151 864 Lt. Pažymėjo, kad atsakovas informavo ieškovą apie laikinus sunkumus ir pateikė įrodymus, jog yra pajėgus atnaujinti mokėjimus ir tęsti sutarčių vykdymą. Atsakovui nuosavybės teise priklauso pastatas-dirbtuvės, esančio (duomenys neskelbtini), kurias nepriklausomi vertintojai 2009 m. birželio 18 d. įvertino 4 150 000 Lt. Pastatas nėra įkeistas ar kitaip suvaržytas, todėl atsakovo turimo turto vertė net keletą kartų viršija viso neišmokėto kredito pagal sutartis likutį. Atsakovas reikalavimą pakeisti sutarčių sąlygas motyvuoja tuo, kad: negalėjo protingai numatyti, jog po pirmosios lizingo sutarties Nr. LT002716 pasirašymo prasidės ekonominis sunkmetis, sąlygojęs ženklų ieškovo pajamų kritimą; atsakovas negali kontroliuoti ekonominio sunkmečio padarinių; atsakovas nebuvo prisiėmęs ekonominio sunkmečio padarinių rizikos.
Šalies argumentai
Ieškovas su atsakovo pareikštu priešieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Pažymėjo, kad vertinant ar tam tikras sutarties pažeidimas yra esminis, turi būti atsižvelgta į tai, ar dėl sutarties pažeidimo nukentėjusios šalies interesai buvo iš esmės suvaržyti, ar nukentėjusioji šalis iš esmės negavo to, ką tikėjosi gauti, ar sutartis neįvykdyta tyčia, ar dėl neatsargumo ir pan. Nagrinėjamu atveju teisės vienašališkai nutraukti sutartis įgyvendinimo tvarka nurodyta pačiose sutartyse. Apie būsimą sutarčių nutraukimą atsakovas buvo įspėtas laiku ir tinkamai, o sutartys nutrauktos teisėtai ir pagrįstai. Ieškovo nuomone, teismas, tenkindamas prašymą pakeisti vienos ar kitos sutarties nuostatas privalo atsižvelgti į abiejų šalių interesus. Negalima atsižvelgti tik į atsakovo interesus ir ignoruoti ieškovo teises.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. liepos 7 d. sprendimu ieškinį patenkino, o priešieškinį atmetė. Priteisė ieškovo naudai iš atsakovo: 209 289,25 Lt (193 110,39 Lt nesumokėtų sutartinių įmokų, 13 265,86 Lt delspinigių, 2 913 Lt nekilnojamojo turto mokesčio) debitorinės skolos, 20 525,83 Lt įsiskolinimo mokėjimo sutartyje nurodytą įsiskolinimą; bei 225 443,98 Lt negrąžintą suteiktą finansavimą pagal papildomo finansavimo sutartį, viso – 455 259,06 Lt; 8 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 8 685 Lt bylinėjimosi išlaidų. Įpareigojo atsakovą per 14 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos grąžinti ieškovui pastatą, esantį (duomenys neskelbtini). Konstatavo, kad atsakovas lizingo sutartimis prisiimtus įsipareigojimus vykdė netinkamai, nemokėjo lizingo įmokų pagal mokėjimo grafikus. Sprendė, kad ieškovas pagrįstai vienašališkai nutraukė lizingo sutartis, kadangi šalių tarpusavio susitarimais buvo aiškiai įvardinti atvejai, kuomet ieškovas įgyja teisę vienašališkai nutraukti šalių sudarytas sutartis. Vienas tokių atvejų – tai vėlavimas vykdyti finansinius įsipareigojimus, kuris šalių sutarimu laikomas esminiu sutarčių pažeidimu. Be to, atsakovas per ieškovo nustatytą terminą nepadengė pagal lizingo sutartis susidariusių įsiskolinimų ir nepaisė ieškovo įspėjimų apie pasekmes. Padarė išvadą, kad atsakovas pažeidė CK 6.38 straipsnio 1 dalyje bei 6.256 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisės normas, reikalaujančias, kad prievolės būtų vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais. Pažymėjo, kad esant paskolos santykiams tarp šalių, skolininkas, gavęs iš kreditoriaus paskolos sumą, privalo ją grąžinti sutartyje nustatytu laiku ir tvarka (CK 6.873 str. 1 d.), o taip pat mokėti palūkanas (CK 6.872, 6.874 str.), jei šalys nesusitarė kitaip. Teismas taip pat sprendė, kad atsakovas privalo mokėti įstatymų ar sutarties nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (t.y. 2010 m. vasario 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d. bei 6.210 str.). Padarė išvadą, kad priešieškinis yra nepagrįstas, todėl netenkino jo reikalavimų. Pažymėjo, kad atsakovas, būdamas verslininkas, turi pasverti galimą verslo riziką dėl savo mokumo. Sprendė, kad patenkinus atsakovo prašymą dėl ginčo sutarčių sąlygų pakeitimo, būtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Atsakovas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti, o atsakovo priešieškinį patenkinti. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas pažeidė materialinės teisės normas bei teisėtus atsakovo interesus, nuspręsdamas, kad atsakovas netinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus, o ieškovas teisėtai vienašališkai nutraukė lizingo sutartis. Teismas nevertino bendros lizingo sutarčių sumos ir susidariusios skolos dydžių.
2. Teismas nevertino aplinkybių, kad ieškovas sąmoningai žlugdo atsakovo verslą, pats tyčiniais veiksmais apribojo ieškovo galimybę grąžinti skolą bei tikslingai siekia perimti Viešbutį. Ieškovas be įspėjimo 2010 m. balandžio 20 d. nutraukė visas sutartis, nesiderėjo su ieškovu ir kitą dieną po sutarčių nutraukimo iškvietė antstolį, kad būtų perimtas Viešbutis. Įvertinęs, jog Viešbučio kurį laiką perimti nepavyks, ieškovas ėmėsi kitų priemonių, kad užkirstų kelią atsakovui sumokėti susidariusį įsiskolinimą ir toliau tęsti sutarčių vykdymą.
3. Teismas nevertino, ar atsakovo laikinas eilinių įmokų nesumokėjimas laikytinas esminiu sutarties pažeidimu. Esminį sutarties pažeidimą lemia, ar nukentėjusioji šalis negavo didžiąja dalimi to, ką pagal sutartį pagrįstai tikėjosi gauti, ar pagal sutarties esmę griežtas sutarties sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės, ar nukentėjusiosios šalies pagrįsti lūkesčiai liko neįgyvendinti dėl sutartį pažeidusio kontrahento veiksmų. Atsakovas buvo informavęs ieškovą apie laikinus finansinius sunkumus.
4. Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovas visą sutarčių vykdymo laikotarpį elgėsi sąžiningai. Atsakovas ieškojo abiems šalims priimtinų finansinių problemų sprendimų būdų ir nuo 2010 m. sausio 29 d. iki 2010 m. kovo 29 d. sumokėjo ieškovui 27 450 Lt įmokų. Ieškovas nesiėmė visų būtinų priemonių sutartims įvykdyti.
5. Teismas turėjo įvertinti lizingo davėjo teisių gynimo būdo pasirinkimo pagrįstumą, atsižvelgti į teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes bei siekti civilinių teisinių santykių reguliavimui būdingo proporcingumo principo įgyvendinimo. Ieškovas pasielgė nerūpestingai, aplaidžiai, nes nedėjo pastangų sutarčių išsaugojimui ir pasirinko atsakovui nuostolingiausią būdą – nutraukti lizingo sutartis ir pasiimti iš atsakovo jau pusiau išpirktą nekilnojamąjį turtą.
6. Teismo išvados, kad atsakovas turi pasverti galimą verslo riziką dėl savo mokumo, nepagrįstos ir prieštaraujančios byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Ieškovui buvo žinoma apie stabilią atsakovo padėtį, t.y. turimą neįkeistą didelės vertės turtą. Atsakovas buvo ir yra pajėgus vykdyti sutartis, tik dėl apyvartinių lėšų stokos buvo paprašęs atidėti tam tikram laikotarpiui įmokų mokėjimą. Klaipėdos apygardos teismas civilinėje byloje Nr. B2-1735-513/2011 konstatavo, kad atsakovas gali atsiskaityti su kreditoriais, todėl turi ir toliau vykdyti veiklą. Be to, dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo pirmosios instancijos teismo sprendimas negalėtų būti vykdomas.
7. Teismas neįvertino, kad sutarčių sąlygų nepakeitimas bei sutarčių nutraukimas pažeidžia šalių interesų pusiausvyrą, kadangi ieškovas nepagrįstai praturėtų atsakovo sąskaita.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 7 d. sprendimą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Teigia, kad apelianto teiginiai, jog sutartys nebuvo iš esmės pažeistos, yra nepagrįsti ir neįrodyti. Pažymėjo, kad atsiliepime į ieškinį atsakovas pripažino 193 110,30 Lt įsiskolinimą ieškovui. Šalių tarpusavio susitarimais buvo aiškiai įvardinti atvejai, kuomet ieškovas įgyja teisę vienašališkai nutraukti sutartis. Vienas tokių atvejų – vėlavimas vykdyti finansinius įsipareigojimus, kuris šalių susitarimu laikomas esminiu sutarčių pažeidimu. Todėl nagrinėjamu atveju netaikytini CK 6.217 straipsnyje įtvirtinti kriterijai, skirti nustatyti, ar tam tikras sutarties pažeidimas yra esminis. Pažymėjo, jog savalaikis lizingo įmokų mokėjimas yra esminė lizingo ar paskolos sutarties tinkamo vykdymo sąlyga. Ieškovas negavo to, ko pagrįstai tikėjosi sudarydamas ginčo sutartis. Apeliantas susiduria su finansiniais sunkumais, todėl ieškovas abejoja jo galėjimu atsiskaityti pagal lizingo sutartis. Be to, minimą turtą, kurio vertė 4 150 000 Lt atsakovas turėjo ir tuo metu, kai pradėjo netinkamai vykdyti sutartinius įsipareigojimus. Apeliantas neįrodė, jog dėl vienašalio sutarčių nutraukimo patirtų neproporcingai didelių nuostolių. Apelianto teiginius, neva sutartys buvo nutrauktos visiškai neįspėjus, paneigia byloje esantys įrodymai. Pažymėjo, jog ieškovas tinkamai vykdė pareigą bendradarbiauti bei elgėsi sąžiningai. Atkreipė dėmesį, kad skundžiamas sprendimas buvo priimtas anksčiau, nei apeliantui buvo iškelta restruktūrizavimo byla.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1, 2 d.). Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl byloje vertinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas apeliacinio skundo ribose.
Byloje kilo ginčas dėl vienašalio sutarties nutraukimo pagrįstumo ir teisėtumo bei dėl sutarties sąlygų pakeitimo.
Nustatyta, kad apeliantas ir atsakovas 2004 m. kovo 3 d. sudarė Lizingo sutartį Nr. LT005428, pagal kurią ieškovas iš atsakovo nuosavybės teise įsigijo pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), ir perdavė jį valdyti ir naudotis atsakovui, o pastarasis įsipareigojo mokėti sutartyje nustatytas įmokas (t. 1, b.l. 6-19). 2006 m. vasario 9 d. tarp šalių buvo sudaryta Sutartis dėl papildomo finansavimo, kuria ieškovas atsakovui suteikė paskolą, o atsakovas įsipareigojo ją grąžinti sutartyje numatytais terminais (t. 1, b.l. 26-34). 2009 m. liepos 7 d. šalys pasirašė Įsiskolinimo mokėjimo sutartį Nr. LT083716/ĮMS, pagal kurią ieškovas įsipareigojo sutartyje nustatytais terminais ir sąlygomis padengti įsiskolinimą (t. 1, b.l. 35-38). 2009 m. gruodžio 14 d. ieškovas pateikė atsakovui Pretenziją Nr. 01-20-26332, nurodydamas sumokėti susidariusį įsiskolinimą per 14 dienų ir įspėdamas apie vienašalį sutarties nutraukimą (t. 1., b.l. 39). 2010 m. balandžio 20 d. Pranešimu Nr. 01-30-5684 ieškovas vienašališkai nutraukė aukščiau minėtas sutartis ir pareikalavo atsakovo sumokėti skolą bei grąžinti pastatą, esantį (duomenys neskelbtini) (t. 1, b.l. 142).
Bendrasis civilinių teisinių santykių principas – sutarčių reikia laikytis (lot. pacta sunt servanda) įpareigoja sutarties šalis vykdyti abipusius įsipareigojimus, t.y. teisinių santykių dalyviai privalo vykdyti savo prievoles, pareigas, kurios nustatytos abipusiškai suderinta valia (sutartimi). Sutarties privalomumo ir vykdytinumo principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis.
Nagrinėjamu atveju apeliantas neigia, kad jis netinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus. Teisėjų kolegija negali sutikti su tokiu apelianto argumentu, kadangi tinkamu sutarties vykdymu laikytinas šalies atsiskaitymas sutartyje numatytais terminais. Kaip matyti iš bylos medžiagos, šalių sudarytose sutartyse buvo nustatyti įmokų mokėjimo terminai, pateikti įmokų mokėjimo grafikai, tačiau apeliantas nuolat vėluodavo sumokėti įmokas. Susidaręs įsiskolinimas ieškovui, t.y. 108 000 Lt, buvo konstatuotas abipusiu susitarimu šalių pasirašytoje Įsiskolinimo mokėjimo sutartyje (t. 1, b.l. 35), tačiau apeliantas ir šią sutartį vykdė netinkamai. Atsižvelgiant į nurodytus pažeidimus, ieškovas Pretenzija pareikalavo sumokėti visą pagal sutartis susidariusį įsiskolinimą. Apeliantas pripažįsta, kad po Pretenzijos pateikimo sumokėjo tik 27 450 Lt įmokų, taip pat pripažįsta, kad liko skolingas ieškovui 193 110,30 Lt įsiskolinimo bei 2 913 Lt turto mokesčių. Šios aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad apeliantas negali būti laikomas tinkamai vykdžiusiu savo sutartinius įsipareigojimus.
Sutarties šaliai neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius sutartį, kita sutarties šalis įgyja teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais. CK 6.217 straipsnio 5 dalis leidžia sutarties šalims susitarti dėl galimybės vienašališkai nutraukti sutartį joje nustatytomis sąlygomis, jeigu jos neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms. Pasinaudoti vienašališko sutarties nutraukimo galimybe šalis gali esant esminiam sutarties pažeidimui. Būtent tokia galimybe pasinaudojo ieškovas. Nors, kaip minėta, apeliantas neginčija, kad vis dar yra skolingas ieškovui, tačiau neigia, jog įmokų nesumokėjimas laikytinas esminiu sutarties pažeidimu. Tokią apelianto poziciją paneigia šalių sudarytų sutarčių sąlygų analizė. Lizingo sutarties Nr. LT005428 Bendrųjų sąlygų 11.1 punkte įtvirtinta lizingo bendrovės teisė vienašališkai nutraukti sutartį anksčiau joje nustatyto termino, jei klientas iš esmės pažeidė sutartį. Šios sutarties 11.1.1 punkte esmine sutarties sąlyga laikytina, jei klientas nesumokėjo visos ar dalies sutartinės įmokos pagal įmokų grafiką ir nesugebėjo per 30 dienų padengti šio įsiskolinimo. Sutarties dėl papildomo finansavimo 4.2.2.1 punkte taip pat numatyta lizingo bendrovės teisė vienašališkai nutraukti sutartį, jei klientas nesumoka mokėjimų grafike nurodyto mokėjimo iki to laiko, kai turės mokėti kitą periodinį mokėjimą. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytu, daro išvadą, kad šalys tarpusavio susitarimais aiškiai įvardijo, kad vėlavimas vykdyti finansinius įsipareigojimus – mokėti įmokas – laikytinas esminiu sutarčių pažeidimu, kadangi pagal sudarytų sutarčių esmę griežtas atsiskaitymo terminų laikymasis turi esminę reikšmę jų galiojimui. Todėl esant esminiam sutarties pažeidimui, ieškovas pagrįstai pasinaudojo galimybe vienašališkai nutraukti sutartį.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad toks aiškinimas atitinka ne tik šalių sudarytų sutarčių sąlygas, bet ir bendrąsias CK 6.217 straipsnyje įtvirtintas sutarčių teisės normas, reglamentuojančias sutarčių nutraukimo teisinius pagrindus, taip pat CK 6.574 straipsnio (numatančio lizingo davėjo teisę nutraukti sutartį prieš terminą, lizingo gavėjui iš esmės pažeidus sutartį) bei CK 6.874 straipsnio 2 dalies (kurioje įtvirtinta paskolos davėjo teisė reikalauti grąžinti prieš terminą visą likusią paskolos sumą kartu su priklausančiomis mokėti palūkanomis, laiku negrąžinus eilinės paskolos sumos dalies) nuostatas. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad šalių susitarimas vėlavimą mokėti įmokas sutartyse numatytais terminais laikyti esminiu sutarčių pažeidimu, sudarančiu pagrindą vienašališkai nutraukti sutartis, prieštarauja bendriesiems teisės principams, viešajai tvarkai ar imperatyvioms įstatymų nuostatoms.
Apelianto argumentas, jog jis buvo įspėjęs ieškovą apie laikinus finansinius sunkumus nesudaro pagrindo nagrinėjamu atveju laikyti, kad sutartys buvo nutrauktos nepagrįstai. Nors apeliantas teigia, kad jo turimo neįkeisto nekilnojamojo turto vertės pilnai pakaktų užtikrinti įmokų sumokėjimą, tačiau, net ir gavęs ieškovo Pretenziją, apeliantas nesiėmė priemonių pasinaudoti minėtu nekilnojamuoju turtu bei padengti savo skolinius įsipareigojimus. Taigi savo veiksmais apeliantas nesuteikė pagrindo ieškovui pagrįstai tikėtis, jog apeliantas bus pajėgus įvykdyti savo sutartinius įsipareigojimus. Darytina išvada, kad ieškovas negavo to, ko pagal su apeliantu sudarytas sutartis pagrįstai tikėjosi gauti, o vertinant sudarytų sutarčių paskirtį ir tikslus, griežtas sutarčių sąlygų laikymasis, t.y. įmokų mokėjimas nustatytais terminais, turi esminę reikšmę. Apelianto motyvas, kad sutarčių vykdymą apsunkino pasikeitusi ekonominė situacija, galėtų būti svarbus sutartinių įsipareigojimų vykdymo pasikeitus aplinkybėms institutui (CK 6.204 str.), tačiau tai nėra motyvas sprendžiant dėl sutarties nutraukimo teisėtumo.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylos aplinkybės paneigia apelianto argumentą, kad ieškovas nebendradarbiavo ar buvo nesąžiningas. Apelianto interesais buvo sudaryta Įsiskolinimų mokėjimo sutartis, kuria pratęstas įsiskolinimo sumokėjimo terminas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apelianto teiginys, jog ieškovas, gavęs 2009 m. gruodžio 18 d. apelianto prašymą dar kartą pakeisti finansinių įsipareigojimų vykdymo tvarką, į jį neatsakė ir nebendradarbiavo, taip pat prieštarauja į bylą pateiktiems įrodymams. Kaip paaiškino ieškovas, siekiant įvertinti galimybes pakeisti sutarčių vykdymo tvarką, reikia įvertinti kliento finansinę padėtį, todėl apelianto buvo žodžiu pareikalauta pateikti dokumentus, kuriais remiantis būtų galima įvertinti kliento finansinę situaciją ir galimybes tinkamai vykdyti sutartis. Pateiktas ieškovo pranešimas patvirtina, kad apeliantas tokių ataskaitų nepateikė (t. 3, b.l. 66). Pažymėtina, kad keisti sutarties sąlygas yra ieškovo, kaip sutarties šalies, teisė, bet ne pareiga, todėl nebūdamas tikras, kad šalis yra finansiškai stabili, jis turi teisę nekeisti sutarties sąlygų. Taigi šios aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti nesąžiningų ieškovo veiksmų.
Apelianto argumentas, kad sutartis buvo nutraukta neįspėjus, prieštarauja į bylą pateiktiems argumentams. Nagrinėjamu atveju Lizingo sutarties Nr. LT005428 11.2.1 punktas nustatė, kad esant sutarties nutraukimo pagrindams lizingo bendrovė turi teisę vienašališkai raštu pareikalauti per 14 dienų apmokėti visą įsiskolinimą pagal sutartį. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Sutarties dėl papildomo finansavimo 4.2.3 punkte. Ieškovas šią sąlygą įvykdė, t.y. apeliantui nevykdant įsipareigojimų, pateikė Pretenziją, nurodydamas, kad per 14 dienų nesumokėjus visos skolos, vienašališkai nutrauks sutartį. Tokiomis aplinkybėmis konstatuotina, kad nėra pagrindo išvadai, jog sutartys buvo nutrauktos neįspėjus.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad ieškovas sutartį nutraukė teisėtai, t.y. esant sutarties nutraukimo pagrindams ir laikantis sutartyje nustatytos tvarkos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepasisakė dėl apelianto priešieškinyje išdėstytų faktinių aplinkybių bei įrodymų, kadangi prašymas pakeisti sutarčių sąlygas, galėtų būti svarstomas tik jeigu sutarčių nutraukimas būtų pripažintas neteisėtu, t.y. sutartys būtų galiojančios ir vykdytinos. Pasibaigusios sutarties pakeisti negalima. Pažymėtina, kad kasacinis teismas, aiškindamas sutartinių įsipareigojimų vykdymo pasikeitus aplinkybėms instituto (CK 6.204 str.) taikymo sąlygas, nurodė, kad sutarties vykdymo pasunkėjimas neatleidžia sutarties šalies nuo pareigos vykdyti sutartį ir nesuteikia savaime teisės sustabdyti įsipareigojimų vykdymo. Sutarties privalomumo principas reiškia, kad šalis, negalinti tinkamai vykdyti sutarties dėl vykdymo suvaržymo esant pasikeitusiomis aplinkybėmis, turi nedelsti ir spręsti sutarties pakeitimo klausimą kuo greičiau, kad būtų atkurta sutartinių prievolių pusiausvyra. Prašymas kitai šaliai keisti sutartį turi būti pareikštas tuoj pat po sutarties įvykdymo suvaržymo. CK 6.204 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jei šalys per protingą terminą nesusitaria dėl sutarties pakeitimo, tai bet kuri iš jų, t.y. ir ta šalis, kuri kreipėsi su prašymu, ir šalis, į kurią buvo kreiptasi, turi teisę prašyti teismo spręsti dėl sutarties tolimesnio likimo, t.y. ją pakeisti ar nutraukti, nustatant sutarties nutraukimo sąlygas. Šalis, kuri remiasi sutarties vykdymo suvaržymu, turi būti aktyvi ir privalo teikti kitai šaliai prašymą keisti sutartį per kiek įmanoma trumpesnį laiką, tuoj pat po to, kai šios aplinkybės atsirado. Tuo atveju, kai kita šalis nepareiškia noro derėtis, nukentėjusi sutarties šalis teise kreiptis į teismą dėl sutarties pakeitimo turi naudotis operatyviai, priešingu atveju pasikeitusių aplinkybių rizika teks pačiai šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje J. G. v. AB SEB bankas, bylos Nr. 3K-7-306/2012). Nagrinėjamu atveju, nors apeliantas ir nurodo, kad jis kreipėsi į banką, prašydamas pakeisti sutarčių sąlygas, o bankas nebendradarbiavo, pažymėtina, jog, siekdamas operatyviai ginti savo interesus, apeliantas, matydamas, kad bankas nesutinka pakeisti sutarčių sąlygų, turėjo nedelsdamas kreiptis į teismą dėl sutarčių sąlygų pakeitimo, nelaukiant, kol bankas imsis vienašališko sutarties nutraukimo veiksmų. Taigi netgi gavęs banko pranešimą dėl vienašališko sutarties nutraukimo, kol dar sutartis nebuvo laikoma nutraukta, galėjo inicijuoti teisminį sutarčių sąlygų pakeitimą. To nepadaręs turėtų prisiimti savo neveikimo riziką.
Teisėjų kolegija laiko nepagrįstu apelianto argumentą, kad sutarčių nutraukimas pažeidžia šalių interesų pusiausvyrą, nes ieškovas nepagrįstai praturtėtų apelianto sąskaita. Natūralu, kad apeliantas dėl sutarčių nutraukimo patirs vienokių ar kitokių nuostolių, tačiau apeliantas nepateikė įrodymų, kad tie nuostoliai bus neproporcingai dideli. Be to, sudarydamos sutartis, šalys įsipareigoja jas tinkamai vykdyti ir prisiima atsakomybę bei riziką dėl galimų nuostolių, pažeidus sutartinius įsipareigojimus.
Atmestinas kaip nepagrįstas apelianto argumentas, kad Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. liepos 12 d. nutartis iškelti UAB „Naujasis uostas“ restruktūrizavimo bylą turi prejudicinę reikšmę šioje byloje. Atkreiptinas dėmesys, kad minėta nutartis buvo priimta vėliau, negu skundžiamas teismo sprendimas, todėl ji niekaip negali turėti įtakos sprendimo teisėtumui. Kita vertus, tai, kad apeliantui iškelta restruktūrizavimo byla, liudija faktą, jog apelianto finansinė situacija nėra gera.
Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė vienašališko sutarties nutraukimo institutą reglamentuojančias teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Kadangi iki bylos išnagrinėjimo iš esmės ieškovas nepateikė jo patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį patvirtinančių įrodymų, šios išlaidos nėra priteisiamos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.