- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-10-16
- Bylos Nr.
- 2A-1096-395/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Palubinskaitė, Evaldas Burzdikas, Albinas Čeplinskas (pran.)
- Ieškovas
- J. M.
- Atsakovas
- J. Č.
- Trečiasis asmuo
- Kauno
- Kategorijos
- 21.4.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Albino Čeplinsko, kolegijos teisėjų Evaldo Burzdiko ir Rūtos Palubinskaitės, sekretoriaujant Violetai Grigaravičienei, dalyvaujant ieškovui J. M. ir jo atstovei advokatei I. B., atsakovei J. Č. ir jos atstovei advokatei V. K., viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo J. M. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. liepos 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. M. ieškinį atsakovei J. Č., trečiasis asmuo byloje Kauno 4-ojo notarų biuro notarė V. J., dėl testamento pripažinimo negaliojančiu ir juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas J. M. kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiu sesers M. G., mirusios 2005 m. balandžio 19 d., 2005 m. kovo 28 d. testamentą, taip pat prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad M. G. po sutuoktinio Vytauto S. G. mirties faktiškai priėmė palikimą pradėdama jį valdyti. Juridinę reikšmę turintį faktą ieškovas prašė nustatyti palikimo priėmimo tikslu. Ieškinyje nurodoma, kad po sesers mirties liko nekilnojamasis turtas, butas A. K. g.18-44, Kaune, jame esantys daiktai, piniginės lėšos. Taip pat nurodoma, kad sesers sutuoktinis miręs anksčiau, vaikų jie neturėjo. Sesuo prieš mirtį gydėsi ligoninėje, ji buvo ir fiziškai, ir psichiškai ligota, ieškovas seserimi rūpinosi. Po sesers mirties ieškovas rinko dokumentus, ketindamas juos pateikti notarui dėl paveldėjimo, tačiau sužinojo, kad sesers vardu 2005 m. kovo 28 d. buvo sudarytas testamentas, kuriuo ji visą savo turtą paliko atsakovei. Ieškovas įsitikinęs, kad sesuo testamento surašymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės. Teigia, kad atsakovė jo seserimi nesirūpino, nuslėpė nuo jo testamento sudarymo faktą. Dėl ieškovės veiksmų buvo iškelta baudžiamoji byla, kurioje atlikus ekspertizę nustatyta, kad sesuo testamento surašymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti.
Atsakovė ir jos atstovė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Paaiškino, kad M. G. vyras V. G. buvo jos tėvo brolis. Jos tėvas S. G. mirė dar jai negimus. M. G. su vyru ją globojo, po atsakovės motinos mirties 1973 m. G. ją augino. Jiems tapus pensininkams ir pablogėjus jų sveikatai, atsakovė jais rūpinosi. Atsakovė taip pat teigė, kad G. visą laiką sakė, jog savo turtą paliks jai testamentu, tai žino ir giminės, o mirus M. G. sutuoktiniui, atsakovė su savo šeima M. G. prašymu ja rūpinosi. Po V. G. laidotuvių atsakovė ir gyveno pas M. G., ja rūpinosi, taip pat ją prižiūrėjo ir ligoninėje. Ligoninėje M. G. prašymu buvo pakviesta notarė, kuri patvirtino jos testamentą. Atsakovė tvirtino, kad testamento surašymo metu M. G. buvo sąmoninga, suprato savo veiksmus, atsakė į notarės klausimus. Ekspertizės aktą vertino kaip rekomendacinio pobūdžio, jį nuneigia liudytojų parodymai.
Kauno miesto apylinkės teismas 2007 m. liepos 5 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas sprendime nurodė, kad ieškovas Kauno miesto VPK Panemunės PK buvo pateikęs skundą, prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą pagal LR BK 182 str.2d. ir nubausti kaltus asmenis, nes manęs, kad jo sesuo testamento sudarymo dieną buvo suklaidinta, atsakovė J. Č., piktnaudžiaudama M. G. pasitikėjimu, privertė perleisti jai turtą. Atlikus ikiteisminį tyrimą dėl sukčiavimo, jis nutrauktas, nes nenustatyta, jog buvo padaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto LR BK 182 straipsnyje požymių. Ikiteisminio tyrimo metu buvo skirta ir atlikta pomirtinė ambulatorinė teismo psichiatrinė ekspertizė, siekiant nustatyti ar testamento sudarymo dieną M. G. suprato savo veiksmų esmę, surašytas ekspertizės aktas (14-15 b.l.). Tai, kad M. G. fiziškai negalėjo pasirašyti testamento, byloje ginčo nekilo, tai kad už ją pasirašė kitas asmuo, A. G., matyti iš testamento (16 b.l.). Dėl kitų ekspertizės akte pateiktų atsakymų į klausimus kilo ginčai. Ekspertizės akte atsakymai į pateiktus klausimus yra kategoriški ir konkretūs: M. G. 2005-03-28 testamento surašymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti; duomenų, kad M. G. po vyro mirties 2005-03-07 iki jos stacionarinio gydymo pradžios 2005-03-19 negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti, ekspertai neturi; M. G. psichinė būklė stacionarinio gydymo metu mažai keitėsi; M. G. stacionarinio gydymo metu buvo diagnozuoti psichikos sutrikimai (psichoorganinis sindromas); stacionarinio gydymo laikotarpiu 2005 m. kovo mėnesį M. G. pagal savo sveikatos stovį pasirašyti medicininių dokumentų, testamento negalėjo.
Pirmosios instancijos teismas laikė, kad ekspertizės aktas turi svarbią įrodomąją galią, tačiau pabrėžė, kad dalies savo išvadų, nurodytų minėtame akte, nepatvirtino ir pats ekspertas. Teismas konstatavo, kad ekspertas išvadoje nurodė, jog M. G. psichiniai sutrikimai buvo akivaizdūs ir pastebimi aplinkiniams, vėliau nurodė, kad aplinkiniai galėjo jų ir nepastebėti, taip pat išvadoje nurodė, kad M. G. būklė stacionarinio gydymo metu kito mažai, tačiau vėliau nurodė, kad M. G. sąmonėje galėjo būti ir prašviesėjimai. Tai, kad jos būklė kito, teismą įtikino liudytojų parodymų visuma. Ekspertizės aktą, kaip įrodymą, kai ekspertas savo išvadą aiškina kitaip, nei joje nurodyta, teismas vertino kritiškai. Teismas, nesutikdamas su eksperto išvada, konstatavo, kad ji padaryta baudžiamojo proceso tvarka ikiteisminio tyrimo metu, civilinėje byloje ekspertizė nėra atlikta, šalys to neprašė, abi turėjo teisinę pagalbą, paties eksperto savo pasirašytos išvados vertinimas yra prieštaringas, liudytojų parodymai išvadoms prieštarauja, jie yra nuoseklūs, testatorė valią, kurią nurodė testamente, buvo išreiškusi ir iki gydymo ligoninėje, todėl teismas darė išvadą, kad ekspertizės akto išvados yra nuginčytos kitais byloje surinktais įrodymais ir teismas su jomis nesutiko (CPK 218, 177, 178 str.). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad liudytojų, ir ieškovo, ir atsakovės prašymu kviestų byloje, parodymai nepatvirtino, kad M. G. testamento sudarymo metu nesuprato savo veiksmų reikšmės ir jų pasekmių (136-141 b.l.).
Šalies argumentai
Ieškovas J. M. apeliaciniu skundu prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. liepos 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais (143-147 b.l.).
1. Priimant sprendimą, teismas faktiškai vertino ne pateiktus įrodymus ir jų visetą, todėl priėmė neteisingą sprendimą.
2. Teismas, priimdamas sprendimą, pažeidė ir procesinės, ir materialinės teisės normas, įrodymų vertinimą, nesigilino į bylos aplinkybes ir apelianto ieškinio argumentus, liudytojų, kitų proceso dalyvių parodymus bylos nagrinėjimo teisme metu, nukrypo nuo suformuotos teisminės praktikos.
3. Teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 177, 185 straipsniai, 197 straipsnio 2 dalis, 218 ir 219 straipsniai). Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie būtini ir patikimi, teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą. Apelianto įsitikinimu teismas dviprasmiškai analizavo ieškovo pateiktą rašytinį įrodymą – teismo psichiatrinę ekspertizę. Savo išvadą teisme patvirtino liudytoju apklaustas ekspertas S. S.. Nors teismas motyvavo, kad nagrinėjant civilinę bylą, nei viena šalis neprašė skirti pakartotinę teismo ekspertizę, o pateikta išvada yra surašyta ikiteisminio tyrimo metu, tačiau ji atlikta pagal teismo nutartį ir turi tokią pačią juridinę galią. Apeliantas pažymi, kad atsakovo atstovė buvo pareiškusi prašymą skirti pakartotinę teismo ekspertizę, tačiau vėlesnėje proceso stadijoje šio prašymo atsisakė. Taip pat nurodo, kad eksperto išvada, kuria suformuluotas kategoriškas atsakymas į teismo pateiktą klausimą, pripažįstama tiesioginiu įrodymu, o eksperto išvada, padaryta prielaidos forma, pripažįstama netiesioginiu įrodymu, tačiau toks dokumentas nepraranda savo įrodomosios galios dėl to, kad jame nėra konkrečios išvados tiriamuoju klausimus, o tik tęsiamas įrodinėjimo procesas ir prielaidos forma padarytai eksperto išvadai pagrįsti ar paneigti gali būti pateikiami kiti įrodymai (LAT 3K-3-20/2007). Ar asmuo buvo tokios būsenos, dėl kurios negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų padarinių, nustatoma nagrinėjant ginčą dėl testamento, kaip nuginčijamo CK 1.89 straipsnio pagrindu sandorio, pripažinimo negaliojančiu ir teismo sprendimu konstatuojama testamento sudarymo metu buvusi asmens būsena. Tuo atveju, kai nustatoma, kad asmuo testamento sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad nesuvokė savo veiksmų reikšmės ir jų padarinių, reiškia, kad asmuo sudarė testamentą būdamas neveiksnus ir tokį testamentą nuginčijant siekiama pašalinti padarinius, kuriuos asmuo sukūrė būdamas neveiksnus.
Įvertinus ekspertizės išvadą, eksperto apklausos rezultatus, liudytojų parodymus, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą konstatuoti, kad testatorė testamento surašymo dieną negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti, kas esmingai paveikė testatorės sugebėjimą suprasti savo veiksmus ir juos valdyti, o tai lemia išvadą, kad sudarant 2005 m. kovo 28 d. testamentą, nebuvo išreikšta tikroji testatorės valia (LAT 3K-3-41/2004);
4. Teismas neteisingai vertino rašytinio įrodymo naudojimą, pateikimą, gavimo būdą, teigdamas, kad teisminio nagrinėjimo eigoje gali būti naudojami kaip įrodymai rašytiniai aktai, kurie pagal savo prigimtį yra ekspertinio pobūdžio – gaunami atlikus tam reikalingus tyrimus ir pritaikius specialiąsias žinias. Jeigu toks tyrimas buvo atliktas ne pagal teismo ar teisėjo nutartį civilinėje byloje, tai nepaisant jo tiriamojo - mokslinio pobūdžio, gauta išvada negali būti laikoma įrodymu – eksperto išvada - Civilinio proceso kodekso 91 straipsnio prasme (2001-05-09 AT nutartis Nr.3K-3-549/2001, naujo 2003-01-01 įsigaliojusio CPK 216 straipsnio prasme). Ekspertizės atlikimo ir skyrimo tvarką reglamentuoja CPK 212 straipsnio normos, o rašytinių įrodymų tyrimą – CPK 200 straipsnio normos. Ši tvarka nebuvo pažeista, kitos proceso šalys neprieštaravo dėl šio rašytinio įrodymo pateikimo, teismas prijungė baudžiamąją bylą su rašytinio įrodymo originalu. Apelianto manymu, teismas negalėjo remtis šioje civilinėje byloje reglamentuotom teisės normom ir motyvais, kadangi įsigaliojus LR BK ir LR BPK, skiriant ekspertizę, prokuroras prašymu kreipiasi į teismą, nutartį skirti ekspertizę priima teismas. Prieš kreipianti į teismą, visoms proceso šalims (tai pat ir atsakovei) buvo pasiūlyta pateikti ekspertams klausimus, šia teise ji pasinaudojo visa apimtimi, o atlikus ekspertizę, įstatymo nustatyta tvarka, atsakovė buvo supažindinta su ekspertizės išvada ir turėjo galimybę pareikšti prieštaravimus, tačiau to nepadarė. Tad atsakovės teisė užduoti ekspertams klausimus bei pateikti įrodymus nebuvo pažeista.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004-12-30 nutarime Nr. 51 ,, Dėl Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje” yra pripažinta netekusiu galios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 1995-02-10 nutarimo Nr.6 ,,Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenumo nutarimų (1991-1994 m.) reikšmės vienodos teismų praktikos taikant įstatymus formavimui” 2 punktu aprobuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenumo 1991-03-29 nutarimą Nr.2 ,,Dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normų, reguliuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje”, todėl teismas negalėjo remtis negaliojančiomis teisės normomis ir nutartimis. Pateiktas rašytinis įrodymas – psichiatrinė ekspertizė (14-15 b.l.) yra gauta leistinu būdu, yra glaudžiai susijusi su nagrinėjamu ginču, nėra nustatyta, kad ši išvada suklastota ar duota suinteresuotų asmenų ir kt. Be to, ekspertas S. S. teisme nurodė, kad juridine prasme testatorė negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti (93-94 b.l.). Moraline prasme – negalima remtis. Notaras buvo atvykęs du kartus, o tai reiškia, kad abejonės jau buvo kilę. M. G. testamento surašymo metu galėjo pasiduoti kito žmogaus įtakai. Psichiatrai diagnozavo psichikos sutrikimą ir jis yra vidinio ir išorinio pobūdžio. Apeliantas pažymi, kad išvadoje yra remtasi ne tik įrašais, darytais testamento surašymo dieną, bet ir ankstesniais: nuo 1996 m. mirusioji jau skųsdavosi padidėjusiu jautrumu, jai diagnozuotas mišraus nerimo ir depresinis sindormas, tokia pat diagnozė nustatyta ir 1997 m., 1998 m. – depresinis sindromas, galvos smegenų aterosklerozė, o 2000 m. – Parkinsono liga. Tad, apeliantas tvirtina, kad visuma diagnozių ir bei eksperto išvada, jo apklausa leidžia teigti, kad 2005 m. kovo 28 d. sudarant testamentą, nebuvo išreikšta tikroji testatorės valia. Nors teismas ir rėmėsi ikiteisminio tyrimo duomenimis, tačiau nelaiko teismo psichiatrinės ekspertizės įrodymu.
5. Eksperto išvadą patvirtina ir kiti įrodymai, kuriuos teismas netinkamai (klaidingai ir savaip interpretuojant) aiškino priimant sprendimą, rėmėsi tik suinteresuotų asmenų parodymais ar juos aiškinant nepažodžiui, šališkai, o būtent:
liudytoja R. M. (71-72 b.l.) patvirtino faktą, kad M. G. ligoninėje buvo neprotaujanti, šaukė mirusiuosius, nekalbėdavo, buvo silpna;
liudytoja M. M. (72-73 b.l.) patvirtino faktą, kad M. G. ligoninėje būdavo dažnai užsimerkusi, mažai kalbėjo, norėjo gyventi pas ją, neminėjo nieko apie tai, kad turtą nori palikti ,,Jolantėlei”, teismas, anot apelianto, klaidingai interpretavo liudytojos parodymus;
liudytojas E. J. (90 b.l.) patvirtino faktą, kad M. G. ligoninėje būdavo nerami, teko kviesti psichiatrą, nes bijojo pacientės savižudybės, jautė baimę ir tik po dvejonių būtų tvirtinęs testamentą;
liudytoja A. Ž. (91 b.l.) patvirtino faktą, kad M. G. ligoninėje buvo konsultuota 2005 m. kovo 22 d., 2005 m. kovo 24 d., 2005 m. kovo 29 d., 2005 m. balandžio 4 d. Pacientė negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti. Ji buvo kviesta giminių, kurie norėjo atlikti su paciente teisinius veiksmus. Pacientės būsena nekito (tokio amžiaus žmonių būsena išlieka panaši), ji negalėjo atsakyti į klausimus;
liudytojas A. G. (92-93 b.l.) patvirtino faktą, kad M. G. ligoninėje buvo mieguista, notarė pirmą kartą net nepatvirtino testamento;
liudytoja J. A. (93-94, 107 b.l.) patvirtino faktą, kad su M. G. ligoninėje buvo sunku susišnekėti, kai ji kalbėjo apie velionį vyrą, o daugiau jokių sutrikimų nematė;
ieškovas J. M. patvirtino faktą, kad jo sesuo M. G. ligoninėje buvo kaip be proto, kviesdavo jį ir kitus asmenis kitais vardais, neatpažindavo žmonių;
atsakovė J. Č. patvirtino faktą, kad M. G. ligoninėje buvo nerami, šaukė, rėkė, jos būsena dažnai pablogėdavo, žinojo, kad velionė sirgo nervinio pobūdžio susirgimais ir anksčiau.
Šalies argumentai
Apeliantas teigia, kad kitų liudytojų parodymus teismas turėjo vertinti kritiškai, nes šie liudytojai nelankė mirusiosios ligoninėje ir ją matė iki jai atsigulant į ligoninę ir ne testamento pasirašymo metu ar netrukus iki jo pasirašymo. Visuma šių parodymų patvirtina teismo psichiatrinės ekspertizės išvadą, ieškinio reikalavimų pagrįstumą, todėl, apelianto įsitikinimu, teismas nepagrįstai ieškinį atmetė.
Atsiliepimas
Atsakovė J. Č. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais.
1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, teisingai ir objektyviai įvertino visus byloje surinktus įrodymus, teisingai pritaikė galiojančias materialinės ir procesinės teisės normas. Atsakovė nesutinka su apelianto teigimu, kad teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Atsakovės įsitikinimu, teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota įrodymų vertinimo praktika. Kaip šis teismas ne kartą yra nurodęs, kad atsižvelgiant į įrodinėjimo civiliniame procese specifiką – įrodymų pakankamumo taisykles, civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, taip pat įrodymus teismas turi vertinti, vadovaudamasis ne tik įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (civ. byla Nr. K-3-516/2004). Pažymi, kad faktinę aplinkybę dėl M. G. psichinės būsenos ir gebėjimo objektyviai išreikšti valią šalys įrodinėjo visomis leistinomis priemonėmis: šalių paaiškinimais, liudytojų parodymais, pirmosios instancijos teismas visus šiuos įrodymus teisingai vertino. LR CPK 218 straipsnis nurodo, kad eksperto išvada teismui nėra privaloma. Ji turi būti vertinama pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu (nešališku) byloje esančių įrodymų ištyrimu. Teismas neturi apsiriboti vien ekspertizės akto išvadomis, bet patikrinti ar išvada neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams. Atsakovė akcentuoja, kad pirmosios instancijos teisme ir paaaiškėjo, kad ekspertizės išvada prieštarauja net ieškovo kviestų liudytojų parodymams. Iš ieškovo kviestų liudytojų: ieškovo žmonos R. M., brolio žmonos M. M., G. Grigalevičienės paaiškinimų matyti, kad testatorė M. G., būdama gastroenterologijos skyriuje, kuriame ir buvo sudarytas testamentas, su jomis normaliai bendravo, nepastebėjo, kad ji nusišnekėtų. Liudytojai ir pats ieškovas patvirtino, kad mirusiosios M. G. valia visą turtą palikti atsakovei J. Č. buvo susiformavusi eilę metų. Liudytojų parodymai nuoseklūs, neprieštaraujantys, vieni kitus patvirtinantys ir papildantys. Liudytojai patvirtino, kad atsakovė J. Č. visą laiką rūpinosi mirusiu M. G. vyru, kuris buvo jos tėvo brolis, ir pačia M. G., juos palaidojo ir dabar prižiūri kapus. Atsakovė savo atsiliepime pabrėžia, kad 2006 m. birželio 19 d. Kauno miesto apylinkės prokuratūros nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą, nurodoma, kad apklausus specialistą S. S., jis patikslino ekspertizės aktą ir pasakė, kad teismo psichiatrijos ekspertizės akte pateiktos išvados yra rekomendacinio pobūdžio ir paneigė išvados dalį, nurodydamas, kad negali atsakyti į klausimą, jog M. G. psichiniai sutrikimai buvo akivaizdūs ir aplinkiniams.
2. Ekspertizė atliekama CPK nustatyta tvarka, šioje byloje pomirtinė M. G. ekspertizė buvo atlikta baudžiamoje byloje, todėl negali būti įrodymu – eksperto išvada - Civilinio proceso kodekso 216 straipsnio prasme.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ieškovas ir jos atstovė apeliacinį skundą palaikė, prašė jį tenkinti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Atsakovė ir jos atstovė apeliacinį skundą prašė atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Patikrinęs apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, teismas daro išvadą, kad ieškovo apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.).
Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Neanalizuodama kiekvieno apeliacinio skundo argumento atskirai, teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo bei netinkamo ekspertizės išvados vertinimo, todėl pasisako šiais klausimais.
Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Teismas, siekdamas nustatyti šalių dėstomų faktų teisingumą, tiria ir vertina šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimus, liudytojų parodymus, rašytinius įrodymus, daiktinius įrodymus, ekspertų išvadas (CPK 177 straipsnio 2 dalis). Teismas, vadovaudamasis įstatymu, įvertina visus byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimą, daro išvadą, kad teismas nagrinėjamoje civilinėje byloje tyrė ir vertino tiek šalių paaiškinimus, tiek liudytojų parodymus. tiek rašytinius įrodymus bei ekspertų išvadą ir padarė iš esmės teisingas išvadas, kad ieškovas neįrodė savo reikalavimo pagrįstumo.
Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad nors testatorės M. G. pomirtinė teismo psichiatrinė ekspertizė buvo paskirta Kauno apylinkės teismo 2006 m. sausio 25 d. nutartimi ikiteisminio tyrimo metu pagal BPK taisykles, o ne šioje civilinėje byloje CPK nustatyta tvarka (CPK 212-213 str.), tačiau tai nereiškia, kad šios ekspertų išvados civilinėje byloje negalima laikyti specialia įrodinėjimo priemone – eksperto išvada. Akcentuotina, kad ikiteisminio tyrimo metu testatorės M. G. pomirtinė teismo psichiatrinė ekspertizė paskirta teismo nutartimi, iš ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančio prokuroro 2006 m. sausio 24 d. pareiškimo skirti ekspertizę bei teismo 2006 m. sausio 25 d. nutarties matyti, kad proceso dalyviams, t.y. tiems patiems asmenims, kurie yra šalimis šioje civilinėje byloje, buvo sudaryta galimybė pateikti klausimus ekspertams (Ikiteisminio tyrimo medžiaga 34-36 b.l.). Įvertinusi nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas 2006 m. gegužės 15 d. teismo psichiatrijos ekspertizės aktą, surašytą ikiteisminio tyrimo metu, civilinėje byloje nepagrįstai vertino kaip rašytinį įrodymą, o ne kaip specialiąją įrodinėjimo priemonę – eksperto išvadą. Tačiau atsižvelgiant į tai, jog pirmosios instancijos teismas 2006 m. gegužės 15 d. teismo psichiatrijos ekspertizės aktą vis gi vertino, išsamiai pasisakė dėl jo išvadų, todėl šios įrodinėjimo priemonės priskyrimas rašiniams įrodymams nelaikytinas tuo procesinės teisės normų pažeidimu, kuris galėtų būti pagrindu panaikinti iš esmės teisingą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 329 str. 1 d.).
Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, kad ginčijant testamentą tuo pagrindu, jog asmuo, sudaręs testamentą, negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės, psichiatrinės ekspertizės išvada yra reikšmingas įrodymas specialiųjų žinių reikalaujančiais klausimais. Tačiau tuo pačiu metu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad eksperto išvada teismui neprivaloma ir turi būti vertinama kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 218 straipsnis). Taigi, teismas įvertina ekspertų išvadą, atsižvelgdamas į jos teiginių ryšį su kitais įrodymais, t. y. teismas neturi apsiriboti vien ekspertizės akte esančiomis išvadomis, bet patikrinti, ar išvada neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams.
2006 m. gegužės 15 d. teismo psichiatrijos ekspertizės akte ekspertai, ištyrę ikiteisminio tyrimo medžiagą ir medicininę dokumentaciją, padarė kategoriškas išvadas, kad M. G. 2005 m. kovo 28 d. testamento pasirašymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, M. G. psichiniai sutrikimai buvo akivaizdūs ir pastebimi aplinkiniams (15 b.l. antra pusė.). Tačiau, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, ekspertas S. S. ikiteisminio tyrimo metu, pateikdamas paaiškinimus dėl ekspertizės išvadų, jau nebuvo toks kategoriškas ir teigė, kad ekspertizės išvados yra tik rekomendacinio pobūdžio, be to, akcentavo, kad vienareikšmiškai atsakyti ar M. G. psichiniai sutrikimai buvo akivaizdūs ir pastebimi aplinkiniams negalima, nes tai subjektyvus dalykas (Ikiteisminio tyrimo medžiagos 103 b.l.). Civilinės bylos teisminio nagrinėjimo metu ekspertas S. S. aiškino, kad 2006 m. gegužės 15 d. teismo psichiatrijos ekspertizės aktą tvirtina, nes sprendžiant iš M. G. ligos istorijų ir medicininių įrašų jose, testatorė pagal bendrą sveikatos būseną negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės. Tačiau tuo pat metu ekspertas pripažino, kad M. G. sąmonėje galėjo būti prašviesėjimų. Be to, pažymėjo, kad iš teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų parodymų galima manyti, kad testatorė buvo veiksni, tačiau medicininiuose įrašuose yra kitaip, todėl subjektyviai jis testamento netvirtintų (94 b.l antra pusė – 95 b.l. pirma pusė). Tokie nevienareikšmiai eksperto paaiškinimai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek civilinės bylos teisminiame nagrinėjimo metu, grįsti ne tik objektyviais duomenimis, bet ir jo subjektyvia nuomone, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, ir 2006 m. gegužės 15 d. teismo psichiatrijos ekspertizės akte pateiktų ekspertų išvadų negalima vertinti kaip kategoriškų. Remdamasi aukščiau pateiktas argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai 2006 m. gegužės 15 d. teismo psichiatrijos ekspertizės išvadas vertino ir gretino su kitais byloje esančiais įrodymais ir šios bylos konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis.
Teisėjų kolegijos nuomone, siekiant išsiaiškinti ar testatorė 2005 m. kovo 28 d., t.y. testamento sudarymo metu, galėjo suprasti savo veiksmų reikšmę, pirmiausiai būtina 2006 m. gegužės 15 d. teismo psichiatrijos ekspertizės akte pateiktas ekspertų išvadas įvertinti kartu su testatorę gydžiusių ar konsultavusių gydytojų parodymais. Tai pirmosios instancijos teismas sprendime ir padarė. Kaip matyti iš gastroenterologijos skyriaus, kuriame testamento sudarymo metu gydėsi testatorė, vedėjo E. J. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, jis nors ir po dvejonių, tačiau testatorės testamentą būtų tvirtinęs. Savo poziciją liudytojas grindė tuo, jog testatorės būklė gydimo metu kito, atsižvelgiant į glikemijos požymius. Buvo momentų kai testatorė nenorėjo bendrauti, bet visą laiką ji žinojo kur yra, savo vardą, pavardę, kur skauda, į klausimus atsakydavo, o jos baimės pasireikšdavo dėl to, jog liko be vyro (90 b.l.). Tokie liudytojo parodymai pirmosios instancijos teismui pagrįstai sukėlė abejones 2006 m. gegužės 15 d. teismo psichiatrijos ekspertizės išvada, kad M. G. psichinė būklė kito mažai. Liudytoja A. Ž. (psichiatrė), konsultavusi M. G. ligoninėje, pirmosios instancijos teisme parodė, kad testatorė nuo 2005 m. kovo 22 d. iki 2005 m. balandžio 4 d. negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės, tačiau tai buvo ne psichinės ligos išdava, o kitų sunkių ligų (cukrinio diabeto, širdies išėminės ligos, hipertenzijos) išraiška. Tuo pačiu metu liudytoja parodė, kad negali atsakyti ar testamento sudarymo dieną, t.y. 2005 m. kovo 28 d., testatorė negalėjo pasirašyti testamento, nes jos būklė, praėjus hipoglikemijai ir atsistačius širdies ritmui, galėjo greitai pagerėti, suleidus vaistus psichikos būklė greitai atsistato suleidus vaistus (90 b.l. antra pusė – 91 b.l.). Esant tokiems liudytojos psichiatrės, betarpiškai bendravusios su testatore, parodymams yra pagrindas sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ir ši liudytoja negalėjo vienareikšmiškai patvirtinti, jog testamento sudarymo metu testatorė negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės. Kartu pažymėtina, kad būtent šios liudytojos ligos istorijoje Nr. 05-78476 padaryti įrašai, kaip vienas iš pagrindinių duomenų šaltinių, buvo pagrindu ekspertams padaryti kategorišką išvadą, jog M. G. 2005 m. kovo 28 d. testamento pasirašymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės (14-15 b.l.), o tai taip pat verčia abejoti ekspertizės patikimumu. Teisėjų kolegijos nuomone, liudytojos psichiatrės A. Ž. profesionalią nuomonę, kad M. G. būklė testamento sudarymo dieną galėjo pagerėti, patvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Ligos istorijoje Nr. 05-78476 2005 m. kovo 28 d. 8.30 val. yra gastroenterologijos skyriaus vedėjo E. J. įrašas: „Savijauta vidutinė. Išsako baimes, nerimą.“, rekomenduota psichiatro konsultacija (Ligos istorija Nr. 05-78476, 11 l.). Ankstesni 2005 m. kovo 18 d. – 2005 m. kovo 27 d. įrašai, esantys ligos istorijoje, liudija, kad iki 2005 m. kovo 28 d. pacientės būklė buvo apibūdinama kaip sunki. Taigi, 2005 m. kovo 28 d. 8.30 val. įrašas leidžia manyti, kad testatorės būklė testamento sudarymo dieną buvo ženkliai pagerėjusi. Be to, kaip galima spręsti iš gastroenterologijos skyriaus vedėjo E. J. parodymų pirmosios instancijos teisme M. G. išsakė baimes ir nerimą dėl vyro netekimo, o tai, kolegijos nuomone, taip pat leidžia daryti išvadą, kad ji aiškiai suvokė ir suprato savo padėties sunkumą netekus vyro. Todėl kolegija sprendžia, kad 2005 m. kovo 28 d. ryte gydytojo E. J. pacientei rekomenduotos psichiatro konsultacijos paskirtis buvo sumažinti jos baimę ir nerimą dėl vyro netekimo, o ne nustatyti jos psichinę būklę. Be to, kad M. G. būklė 2005 m. kovo 28 d. buvo ženkliai pagerėjusi patvirtina notarės V. J. paaiškinimai. Tvirtinti testamento notarė buvo atvykusi pas testatorę į ligoninę dar 2005 m. kovo 26 d., tačiau tą dieną jo netvirtino, nes prikelta iš miego M. G. buvo mieguista, vangi, atrodė sunkios būklės. Po poros dienų vaizdas buvo visai kitoks, M. G. sakė, kad nori viską palikti Jolantėlei. Į visu klausimus atsakinėjo protingai, todėl abejonių dėl testatorės veiksnumo notarei nekilo ir ji testamentą patvirtino (103 b.l.). Notarės veiksmų seka leidžia daryti išvadą, kad pacientės būklė 2005 m,. kovo 28 d. iš tiesų buvo pagerėjusi. Tą patį teisme aiškino ir A.K. G., už testatorę pasirašęs ginčijamą testamentą (93 b.l.), bei V. L., buvusi liudininke pasirašant ir tvirtinant testamentą (106 b.l. antra pusė).
Jau ištirtų įrodymų kontekste vertinant šalių paaiškinimus ir kitų liudytojų, kurie matė M. G. ligoninėje, parodymus darytina išvadą, kad ir jie nepatvirtina, jog M. G. sudarant 2005 m. kovo 28 d. testamentą negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės. Tik vienintelis ieškovas J. M. aiškino, jog su M. G. ligoninėje visą laiką nebuvo galima bendrauti ir ji nesuprato savo veiksmų reikšmės. Be to, ieškovas aiškino, kad ligoninėje su M. G. apie turtą nekalbėjo (104-105 b.l). Tačiau ieškovo sutuoktinės R. M., kurią kvietė liudyti pats ieškovas, parodymai leidžia abejoti ieškovo aiškinimais. Ieškovo sutuoktinė parodė, kad vyras ligoninėje paklausė, ar Marytė sutvarkiusi dokumentus, ar kam palikai. Marytė pasakė, kad niekam nepalikau (71 b.l. antra pusė). Taigi, akivaizdu, kad ir ieškovas ligoninėje bendravo su M. G.. Todėl tikėti jo aiškinimais, jog M. G. ligoninėje visą laiką kalbėjo nesąmones, negalima. Be to, liudytoja M. M., lankiusi M. G. ligoninėje, kurią kvietė liudyti taip pat ieškovas, parodė, kad ką paklausdavau, M. G. tą ji atsakydavo (72 b.l. antra pusė). Liudytojos J. A. ir A.V. J. taip pat parodė, kad su M. G. ligoninėje susikalbėdavo (94 b.l. pirma pusė). Į kitų liudytojų, kurie M. G. nelankė ligoninėje, parodymus pirmosios instancijos teismas pagrįstai neatsižvelgė, nes jie neturėjo jokių duomenų apie testatorės būklę testamento sudarymo metu.
Žemesnės instancijos teismas
Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas 2006 m. gegužės 15 d. teismo psichiatrijos ekspertizės akto išvadas pagrįstai vertino kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Kolegija konstatuoja, kad visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyręs byloje esančių įrodymų visumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškinys dėl 2005 m. kovo 28 d. testamento, kaip sudaryto asmens negalėjusio suprasti savo veiksmų reikšmės, pripažinimo negaliojančiu neįrodytas ir atmestinas, todėl naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Atmetus apeliacinį skundą iš ieškovo (apelianto) atsakovei priteistinos advokato pagalbos išlaidos, turėtos apeliaciniame procese (CPK 93 str. 1 d., 98 str.) (158 b.l.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti, Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo J. M. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyvenančio Sąjungos a. 10-36, Kaune) atsakovės J. Č. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyvenančios Kaniūkų II g. 9, Kaune) naudai 1000,- Lt (vieną tūkstantį litų) teisinės pagalbos išlaidų, turėtų apeliaciniame procese.