- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-07-25
- Bylos Nr.
- 2A-645/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danguolė Martinavičienė, Danutė Milašienė, Alvydas Poškus
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Crabro“
- Kategorijos
- 52.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Milašienės ir Alvydo Poškaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Kivida“ ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Crabro“ apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. sausio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-159-71/2012 pagal ieškovo restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Kivida“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Crabro“ dėl skolos priteisimo ir atsakovo priešieškinį ieškovui dėl nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas (šiuo metu turintis bankrutuojančios įmonės statusą) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 688 982,21 Lt skolos, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2006 m. liepos 27 d. tarp šalių buvo sudaryta Statybos rangos sutartis Nr. 2006/13 (toliau – Rangos sutartis), pagal kurią ieškovas (rangovas) įsipareigojo pagal parengtą poilsio pastato (duomenys neskelbtini) rekonstrukcijos techninį projektą žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nugriauti griovimui numatytus statinius, rekonstruoti korpusą „A“ ir pastatyti korpusą „B“, nutiesti projekte numatytus inžinerinius tinklus, sutvarkyti teritoriją, atlikti visus kitus reikalingus objekto pripažinimo tinkamu naudoti darbus ir perduoti darbų rezultatą. Atsakovas (užsakovas) įsipareigojo priimti iš ieškovo atliktus statybos darbus ir laiku už juos atsiskaityti. Ieškovo teigimu, jis atliko visus Rangos sutartimi sulygtus darbus, tačiau atsakovas už juos visiškai neatsiskaitė, nors ieškovas periodiškai išrašydavo atsakovui PVM sąskaitas faktūras ir atliktų darbų perdavimo-priėmimo aktus. Rangos sutartimi numatyta atliktinų darbų kaina buvo 10 155 989 Lt, kurią šalys 2006 m. lapkričio 16 d. papildomu susitarimu padidino iki 14 484 065 Lt. Ieškovas atsakovo naudai faktiškai atliko darbų už 13 305 028,31 Lt, tačiau atsakovas sumokėjo ieškovui 12 616 046,10 Lt, likdamas skolingas 688 982,21 Lt.
Atsakovas priešieškiniu teismo prašė priteisti iš ieškovo 1 483 703,63 Lt nuostolių. Atsakovas nurodė, kad jis nereikalauja iš atsakovo atlyginti per rangos darbų atlikimo vėlavimo laikotarpį susidariusių netesybų, tačiau reikalauja, kad ieškovas atlygintų dėl jo netinkamo įsipareigojimų vykdymo atsakovui padarytus nuostolius. Atsakovas su AB Ūkio banku 2006 m. liepos 31 d. sudarė Kredito sutartį Nr. 17-483 (toliau – Kredito sutartis), pagal kurią gavo tikslinį kreditą nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini) projektui įgyvendinti. Atsakovo teigimu, pati Kredito sutartis ir ją keičiantys bei papildantys susitarimai, gauto kredito grąžinimas buvo orientuotas į rangos darbų tinkamą ir savalaikį atlikimą, t. y. gauto kredito grąžinimo terminas nustatytas atsižvelgiant į Rangos sutarties 5.3 punkte nustatytą rangos darbų atlikimo terminą – 2007 m. birželio 1 d. Kadangi ieškovas vėlavo atlikti rangos darbus, atsakovas negalėjo tinkamai ir laiku vykdyti atskirų nekilnojamojo turto objektų (butų) pardavimo veiklos, todėl negalėjo gauti pajamų įsipareigojimams pagal Kredito sutartį vykdyti. Atsakovas nurodė, kad dėl ieškovo uždelsto rangos darbų atlikimo termino turėjo pakeisti Kredito sutarties vykdymą, o tai lėmė papildomų sumų AB Ūkio bankui sumokėjimą, kurių atsakovas nebūtų turėjęs mokėti, jeigu ieškovas rangos darbus būtų tinkamai ir laiku atlikęs. Atsakovo teigimu, jo tiesioginius nuostolius sudaro nuo 2006 m. liepos 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. AB Ūkio bankui sumokėtos palūkanos, delspinigiai ir 38 600 Lt įsipareigojimo mokestis, iš viso 1 483 703,63 Lt. Atsakovo nuomone, nurodyta nuostolių suma turėtų būti vertinama kaip jo tiesioginiai nuostoliai, kuriuos lėmė ieškovo vėlavimas atlikti Rangos sutartyje numatytus darbus, nes ieškovo vėlavimas atlikti darbus lėmė būtinybę atsakovui pratęsti kredito grąžinimo terminus ir tai sąlygojo nurodytų tiesioginių nuostolių, pasireiškusių kaip papildomai AB Ūkio bankui mokėtinos sumos, atsiradimą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apygardos teismas 2012 m. sausio 23 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį atmetė, priteisė valstybei iš šalių po 54,89 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Pasisakydamas dėl ieškinio reikalavimo teismas nurodė, kad, ieškovo teigimu, jis atliko rangos darbų už 13 305 028,31 Lt, tačiau teismas pagal atsakovo pateiktos suvestinės lentelės duomenis ir juos pagrindžiančius įrodymus, suderintus ir abiejų šalių pasirašytus atliktų rangos darbų perdavimo-priėmimo aktus nustatė, jog ieškovas atliko rangos darbų už 12 753 893 Lt, o atsakovas už rangos darbus ieškovui sumokėjo 12 616 046,10 Lt. Pagal Rangos sutarties 4.4 punktą garantinio laikotarpio įsipareigojimams užtikrinti rangovas (ieškovas) pateikia atitinkamą garantinį raštą, kuris turi būti perduodamas kartu su galutiniu darbų perdavimo-priėmimo aktu ir yra galutinio apmokėjimo sąlyga. Teismas pažymėjo, kad ieškovas atsakovui nėra pateikęs tokio garantinio rašto, t. y. ieškovas nėra įvykdęs sąlygos, su kuria susijęs galutinis atsiskaitymas pagal Rangos sutartį, todėl, teismo vertinimu, pagal minėtą Rangos sutarties nuostatą ieškovas nėra įgijęs teisės į galutinį apmokėjimą. Teismo nuomone, pagal CK 6.694 straipsnio 4 dalį ir Rangos sutarties 5.5 punktą dokumentais, įrandančiais rangos darbų priėmimą, yra laikomi atliktų darbų perdavimo-priėmimo aktai. Ieškovas teismui nėra pateikęs tokių aktų, o savo reikalavimą grindžia vien tik pateiktomis PVM sąskaitomis faktūromis, iš kurių nesimato darbų pobūdžio ir apimties. Esant tokiai ieškovo neįvykdytai esminei įrodinėjimo pareigai, teismo nuomone, ieškovo reikalavimas negali būti tenkinamas. Teismas taip pat pažymėjo, kad pagal STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“ 9.1 punktą statinio pripažinimu tinkamu naudoti yra tik konstatuojamas statinio atitikimas esminiams reikalavimams, kurie jokiu būdu negali būti sutapatinami su rangos sutartyje numatytais reikalavimais atliekamiems rangos darbams, t. y. statinio pripažinimas tinkamu naudoti negali būti laikomas visišku rangos darbų kokybės patvirtinimu. Šalys Rangos sutarties 4.5 punkte numatė, kad rangos darbų kokybę turi patvirtinti užsakovas, o ne valstybinė komisija. Dėl šių priežasčių teismas atmetė ieškovo argumentus, kad statinys buvo pripažintas tinkamu naudoti, pasirašant galutinį statybos darbų perdavimo-priėmimo aktą. Teismas konstatavo, kad šis aktas neturi jokios teisinės galios, nes atsakovas jo nėra pasirašęs. Šį aktą pasirašė V. D., kuris vykdė statinio techninės priežiūros vadovo funkcijas. Pagal Rangos sutarties 4.5 punktą teisę pasirašyti tokio pobūdžio aktą turėjo tik atsakovas kaip užsakovas, o ne statinio techninės priežiūros vadovas. Teismas pažymėjo, kad ieškovas, sutikęs su teismo pasiūlymu atlikti statybos darbų vertinimo ekspertizę ir įvertinti atliktų rangos darbų vertę, apimtį ir terminus, neįvykdė teismo nutarties, kuria buvo įpareigotas sumokėti užstatą už ekspertizės atlikimą, todėl teismas, priimdamas sprendimą vertino tik byloje esančius įrodymus ir padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė savo reikalavimo, todėl ieškinį atmetė.
Pasisakydamas dėl priešieškinio reikalavimo teismas nurodė, kad atsakovas neteisėtus ieškovo veiksmus įrodinėja Rangos sutarties 5.3 punkte numatytos pareigos visus rangos darbus tinkamai atlikti iki 2007 m. birželio 1 d. pažeidimu. Teismas pažymėjo, kad dėl Rangos sutartyje atliktų darbų termino praleidimo ginčo nėra. Iš atsakovo su AB Ūkio banku 2006 m. liepos 31 d. sudarytos Kredito sutarties teismas nustatė, kad atsakovui buvo suteiktas 7 mln. Lt kreditas, kurio paskirtis – 6 813 000 Lt poilsio pastato ir suderinto pastato statybos projekto leidimo pirkimas, o tik 187 000 Lt – įsigyto pastato rekonstrukcija. Kredito sutarties šalys aiškiai susitarė ir dėl kredito panaudojimo termino – 2006 m. rugsėjo 1 d., ir dėl kredito grąžinimo termino – 2007 m. liepos 30 d. Vertindamas kredito grąžinimo terminą ir rangos darbų pabaigos terminą (2007 m. birželio 1 d.) teismas padarė išvadą, kad atsakovas per nustatytą dviejų mėnesių terminą tikėjosi sutvarkyti visus formalumus, t. y. įregistruoti visus objektus, juos parduoti ir gauti pinigus, tokiu būdu laiku atsiskaityti su banku, tačiau, teismo nuomone, atsakovas numatė nerealius kredito sutarties įvykdymo terminus. Be to, ieškovas negali būti atsakingas už atsakovo sumokėtas bankui palūkanas, delspinigius ir kitus mokėjimus pagal Kredito sutartį, nes kreditas iš esmės buvo paimtas įsigyti statybos leidimą. Teismas nurodė, kad atsakovas 2006 m. rugsėjo 18 d. susitarimu Nr. 1 pakeitė kredito panaudojimo terminą ir nustatė galutinį kredito grąžinimo terminą – 2007 m. spalio 31 d., tačiau atsakovas nenurodė, dėl kokių priežasčių buvo būtina pratęsti kredito panaudojimo terminą ir kodėl kreditas nebuvo panaudotas per sutartą terminą. Teismu teigimu, kai buvo sudarytas minėtas susitarimas, iki rangos darbų termino pabaigos dar buvo likę devyni mėnesiai. Teismo nuomone, atsakovas, likus devyniems mėnesiams iki rangos darbų termino pabaigos, turėjo numatyti, kad ieškovas negalės jų atlikti, todėl jau tuo metu galėjo siųsti ieškovui raginimas, pretenzijas arba nutraukti Rangos sutartį, tačiau šių veiksmų nesiėmė. Atsakovas 2006 m. rugsėjo 28 d. susitarimu Nr. 2 pakeitė kredito paskirtį – 6 500 000 Lt pastato ir kitų statinių pirkimas, 500 000 Lt – už kredito lėšas įsigyto pastato rekonstrukcija. Teismas pažymėjo, kad pagal šį susitarimą buvo pakeista didžiosios dalies kredito panaudojimo paskirtis, t. y. ne statybos leidimo pirkimas, o pastatų pirkimas. Pagal Rangos sutartį rekonstruojamo pastato rangos darbams atlikti numatyta skirti tik 500 000 Lt, o tai, teismo vertinimu, rodo, kad atsakovo paimto kredito tikslai nėra susiję su ieškovo veiksmais. Atsakovas 2007 m. kovo 22 d. susitarimu Nr. 3 iki 16 749 264 Lt padidino kredito sumą, pakeitė kredito panaudojimo terminą – 2007 m. spalio 31 d. ir grąžinimo terminą – 2008 m. gegužės 1 d. Teismo nuomone, akivaizdu, kad padidinus kredito dydį reikėjo pratęsti ir grąžinimo terminus, todėl ieškovas negali būti laikomas atsakingu dėl šio pakeitimo ir jo sąlygotų atsakovo nuostolių. Šiuo susitarimu taip pat buvo pakeista kredito paskirtis – 6 500 000 Lt pastato ir kitų statinių pirkimas, 10 249 264 Lt pastato rekonstrukcija ir statyba. Teismas pažymėjo, kad tik šiuo susitarimu, kuris buvo sudarytas likus dviems mėnesiams iki Rangos sutarties pabaigos, pagal kurią bendra objekto statybos galutinė sutikslinta kaina – 14 484 065 Lt, buvo numatytas rangos darbų finansavimas. Atsakovas 2007 m. lapkričio 23 d. susitarimu Nr. 4, 2008 m. balandžio 23 d. susitarimu Nr. 5 ir 2008 m. liepos 28 d. susitarimu Nr. 8 pakeitė kredito panaudojimo ir grąžinimo terminus iki 2008 m. spalio 1 d., vėliau – iki 2009 m. gegužės 1 d. Teismo nuomone, tikrąsias kredito grąžinimo pratęsimo priežastis rodo atsakovo 2008 m. kovo 28 d. bankui adresuotas raštas, kuriame atsakovas nurodo, kad, užsitęsus butų registravimo procedūroms, vėluos įplaukos iš klientų už parduodamus butus. Kadangi atsakovas nepateikė kitų įrodymų, patvirtinančių, kad Kredito sutartis buvo keičiama dėl ieškovo veiksmų, teismas padarė išvadą, jog atsakovas neįrodė, kad atsakovas patyrė nuostolių dėl ieškovo kaltės. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad minėti pakeitimai buvo atlikti jau po to, kai atsakovas 2007 m. liepos 11 d. gavo naują statybos leidimą, kuriuo statybos darbai buvo suskaityti į du etapus, kai buvo parengtas naujas techninis projektas, kai 2008 m. spalio mėn. atsakovas pateikė ieškovui prašymą dėl papildomų darbų atlikimo. Teismo vertimu, atsakovo susitarimai su banku – tai atsakovo statybų projekto nuolatinių pakeitimų rezultatas, o ne ieškovo veiksmų pasekmė. Teismas pažymėjo, kad atsakovas iš esmės pakeitė Kredito sutartį, kai iki rangos darbų įvykdymo pabaigos buvo likę du mėnesiai. Atsakovo įsipareigojimus iš esmės padidintą kreditą grąžinti po keturiolikos mėnesių teismas vertino kaip neapdairius ir nerūpestingus paties atsakovo veiksmus.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2012 m. sausio 23 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo ieškinys, ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškinį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas nepagrįstai pritarė atsakovo pozicijai, kad 2008 m. gruodžio 1 d. statybos perdavimo-priėmimo aktas neturi jokios teisinės galios. Pirma, minėtą aktą atsakovo vardu yra pasirašęs jo atsakingas darbuotojas statinio techninės priežiūros vadovas V. D.. Pagal STR 1.09.05:2002 „Statinio statybos techninė priežiūra“ statinio statybos techninis prižiūrėtojas atstovauja statytojui (užsakovui) ir pasirašo (vizuoja) statinių statybos darbų priėmimo aktus. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad V. D., pasirašydamas minėtą aktą, veikė kaip tinkamas atsakovo atstovas. Pažymėtina, kad šis asmuo pasirašydavo ir kitus atliktų darbų aktus. Antra, teismas neteisingai pritaikė materialinės teisės normas ir nukrypo nuo teismų praktikos, reguliuojančios rangos darbų priėmimo-perdavimo tvarką. Pagal Rangos sutarties 3.2.5 ir 3.27 punktus, ieškovui pateikus atliktų darbų perdavimo-priėmimo aktą, tačiau atsakovui nenurodžius neatitikimų per numatytą terminą, laikoma, kad atsakovas sutinka su atliktų darbų kokybe. Atsižvelgiant į tai, teismas turėjo vertinti minėtą aktą kaip vienašalį darbų perdavimo-priėmimo aktą. Nagrinėjamu atveju atsakovas, nesutikdamas su šiuo aktu, turėjo pareigą jį ginčyti, tačiau to nedarė, todėl aktas sukelia atsakovui pareigą atsiskaityti už atliktus darbus. Atsakovui apie šiuo metu nebepripažįstamą aktą buvo žinoma dar 2008 m., statinio pripažinimo tinkamu naudoti procedūros metu, tačiau atsakovas leido šiuo aktu vadovautis komisijai, tokiu būdu atsakovas sankcionavo akto teisėtumą. Trečia, pagal kasacinio teismo praktiką atsakovui kyla pareiga sumokėti ieškovui už faktiškai atliktus darbus, kadangi jis jais faktiškai pradėjo naudotis.
2. Dėl atsiskaitymo sąsajos su garantinio rašto pateikimu. Pirma, atsakovas negali savavališkai sulaikyti mokėjimų dėl to, kad ieškovas nepateikė garantinio rašto, nes savigyna civilinėje teisėje galima tik įstatymo numatytais atvejais. Antra, kasacinis teismas laikosi pozicijos, kad faktiškas atliktų darbų priėmimas sukelia užsakovui pareigą sumokėti už šių darbų atlikimą.
3. Dėl ekspertizės. Ekspertizės atsisakymas negali būti prilyginamas ieškinio nepagrįstumui įrodyti. Ieškovo reikalavimas susijęs su atsiskaitymu už darbą, o atsakovas ieškinio dėl defektų neteikė. Ieškovas, manydamas, kad savo ieškinio reikalavimui pagrįsti jis pateikė pakankamai įrodymų, neprivalėjo sutikti su teismo pasiūlymu byloje atlikti ekspertizę, nors tam ir neprieštaravo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl 2008 m. gruodžio 1 d. statybos perdavimo-priėmimo akto. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad skundžiamas sprendimas grindžiamas vien tuo, kad minėtas aktas neturi jokios teisinės galios ir ieškovas nėra pateikęs garantinio rašto. Skundžiamas sprendimas yra pagrįstas ir visiškai kitais motyvais (susijusiais su ieškovo įrodinėjimo pareigos vykdymu), dėl kurių apeliantas iš esmės nutyli. Pirma, minėtame akte nėra nurodytos jokios konkrečios rangos darbų apimtys ir vertės, t. y. akto turinys iš esmės nepakankamas nustatyti, kokios apimties rangos darbus atliko ieškovas ir kokio dydžio yra ieškovo reikalavimo teisė. Antra, pagal Rangos sutarties nuostatas teisę pasirašyti tokio pobūdžio aktą turi tik atsakovas kaip užsakovas, o ne statinio techninės priežiūros vadovas V. D.. Minėtame akte nėra nei atsakovo įgalioto atstovo parašo, nei atsakovo antspaudo. Dėl šių priežasčių teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas šio akto nėra pasirašęs. Trečia, apeliantas nepagrįstai sutapatina statinio techninės priežiūros vadovo funkcijas su statytojo (užsakovo) funkcijomis. Ketvirta, apelianto abstrakti nuoroda į kasacinio teismo praktiką nesudaro pagrindo abejoti skundžiamo sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu. Penkta, nesuprantami ir nepagrįstai apelianto teiginiai, kad atsakovas nepripažįsta rangos darbų perdavimo-priėmimo aktų.
2. Dėl garantinio rašto nepateikimo reikšmės. Atsakovas nesutinka su apelianto pozicija, kad garantinio rašto nepateikimas negali būti vertinamas kaip aplinkybė, sudaranti pagrindą netenkinti ieškinio. Pirma, pagal Rangos sutarties 4.4 punktą šalys aiškiai susitarė, kad garantinio rašto pateikimas yra būtina sąlyga galutiniam apmokėjimui. Byloje nėra ginčo, kad ieškovas tokio rašto nėra pateikęs. Antra, ieškovas, siekdamas paneigti garantinio rašto pateikimo pareigą, iš esmės neigia pačią Rangos sutartį. Trečia, nepagrįsti apelianto argumentai, kad vien faktiškas darbų atlikimas sudaro pagrindą atsakovo apmokėjimo pareigai atsirasti. Ieškovas nėra pateikęs įrodymų, kurie pagrįstų ieškovo nurodomus faktiškai atliktus darbus ar jų apimtį (vertę). Kita vertus, atsakovas net neneigia darbų atlikimo fakto ir pats pateikė tai pagrindžiančius įrodymus. Garantinio rašto pateikimas yra atidedamoji sąlygą, su kuria susijęs mokėjimo pareigos atsiradimas ir vykdymas. Dėl to apeliantas nepagrįstai siekia atskirti garantinio rašto pateikimo pareigą nuo mokėjimo pareigos vykdymo.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2012 m. sausio 23 d. sprendimo dalį, kuria atmestas atsakovo priešieškinis, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – patenkinti priešieškinį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl neteisėtų veiksmų. Teismui nekilo abejonių dėl to, kad ieškovas atliko neteisėtus veiksmus, t. y. sprendimu pripažinta, jog Rangos sutarties įvykdymo terminas buvo praleistas ir ieškovas laiku neatliko savo įsipareigojimų. Visgi, atsakovo nuomone, papildomai yra svarbu atkreipti dėmesį į argumentų, kuriais remdamasis pats ieškovas siekė paneigti rangos darbų atlikimo termino uždelsimą ir dėl kurių teismas nepasisakė. Pirma, atsižvelgiant į tai, kad projektinių brėžinių parengimas yra paties ieškovo Rangos sutarties pagrindu kilusi pareiga, ieškovas negali savo paties pareigos nevykdymu pateisinti Rangos darbų atlikimo terminų uždelsimo. Antra, rangos darbų atlikimui būtini statybos leidimai buvo gauti laiku ir nebuvo jokių nuo atsakovo priklausančių kliūčių ieškovo Rangos sutarties nustatytais terminais atlikti rangos darbus. Trečia, ieškovas teigė ir teismas su tuo sutiko, kad atsakovas niekada nereiškė ieškovui jokių pretenzijų dėl rangos darbų atlikimo termino. Byloje esantis atsakovo 2008 m. gegužės 27 d. atsakymas patvirtina, kad atsakovas dar nurodytu laikotarpiu aiškiai nurodė ieškovui, jog dėl iš esmės pažeidžiamo Rangos darbų atlikimo grafiko atsakovas patiria nuostolių. Taigi, galima konstatuoti, kad ieškovas iš esmės tik dėl savo valios priklausančių priežasčių pažeidė rangos darbų atlikimo terminus, o tai teisine prasme vertintina kaip neteisėti veiksmai.
2. Dėl nuostolių. Trumpi gauto kredito grąžinimo terminai buvo orientuoti į tinkamą projekto įgyvendinimą. Atsakovas planavo Rangos sutarties pagrindu sukurtų nekilnojamųjų daiktų operatyvaus pardavimo pagrindu sugeneruoti lėšas, reikalingas visiems įsipareigojimams pagal Kredito sutartį įvykdyti. Dėl to teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovas pasirašė Kredito sutartį, kuria nustatė nerealius ir neįvykdomus kredito grąžinimo terminus. Kadangi ieškovas žymiai pavėlavo atlikti rangos darbus, atsakovas negalėjo laiku vykdyti atskirų nekilnojamojo turto objektų (butų) pardavimo veiklos, t. y. negalėjo gauti pajamų, kurias būtų galėjęs panaudoti kreditui grąžinti. Tokio pobūdžio projektų įgyvendinime esminis ir žymus darbų įvykdymo termino praleidimas sukelia neigiamas pasekmes užsakovui, ypač, kai projekto įgyvendinimą finansuoja kredito įstaiga. Atsižvelgiant į tai, atsakovas turėjo sudaryti su banku Kredito sutartį keičiančius ir papildančius susitarimus, tai lėmė papildomų sumų bankui sumokėjimą. Negalima sutikti su teismo pozicija, kad ta aplinkybė, jog Kredito sutartis pačioje pradžioje iš esmės buvo skirta tik turto įsigijimui, o šio turto finansavimas buvo gautas tik 2007 m. kovo 22 d. susitarimo Nr. 3 pagrindu, sudaro pagrindą išvadai, kad Kredito sutartis nėra susijusi su Rangos darbų atlikimu ir rangos darbų atlikimo termino pažeidimas nesudaro pagrindo reikalauti nuostolių, kildinamų iš Kredito sutarties, atlyginimo. Šiuo atveju nepaneigiama, kad tiek Kredito sutarties pagrindu, tiek ją papildančio 2007 m. kovo 22 d. susitarimo Nr. 3 pagrindu gautas tikslinis finansavimas, t. y. šis finansavimas tiesiogiai ir išimtinai susijęs su aktualiu nekilnojamojo turto vystymo projektu. Nepaneigiama, kad tiek turto įsigijimui, tiek jo pagerinimui skirtos lėšos yra susijusios ir tik jų visumos pagrindu sukuriamas galutinis rezultatas, kurio realizavimas sąlygoja lėšų įplaukas. Teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovo nuolatiniai susitarimai su bankui yra statybų projekto nuolatinių pakeitimų rezultatas, o ne ieškovo veiksmų pasekmė. Minėta, kad jokie projektiniai pakeitimai, kurie galėtų turėti įtakos tiek rangos darbų atlikimo terminui, tiek Kredito sutarties keitimui, nebuvo atliekami. Papildomas susitarimas Nr. 3 prie Rangos sutarties, kuriuo remiantis buvo nustatyta galutinė rangos darbų kaina ir apimtis, buvo sudarytas 2006 m. lapkričio 16 d., t. y. netrukus po Rangos sutarties sudarymo. Pagal šį susitarimą rangos darbų atlikimo terminas nebuvo keistas, be to, buvo gauti visi būtini statybos leidimai. Teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovas neįrodė aplinkybės, jog Kredito sutarties pakeitimai ir reikalaujami nuostoliai yra susiję su rangos darbų termino praleidimu. Teismas neįvertino, kad atsakovas nuostolių reikalavo už konkretų periodą, kurio metu buvo uždelsti rangos darbų atlikimo terminai – nuo 2006 m. liepos mėn. iki 2008 m. gruodžio 31 d. Būtent šiuo periodu truko ieškovo neteisėti veiksmai ir buvo pažeidžiami atsakovo teisėti interesai. Atsakovas nereikalauja sumų, kurios bankui buvo mokamos tuo periodu, kai dar nebuvo prasidėję ar jau buvo pasibaigę ieškovo neteisėti veiksmai.
3. Dėl priežastinio ryšio. Nesutiktina su teismo pozicija, kad atsakovas neįrodė priežastinio ryšio tarp jo reikalaujamų nuostolių ir ieškovo neteisėtų veiksmų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad netiesioginis priežastinis ryšys yra pakankamas civilinės atsakomybės taikymui. Teismas padarė akivaizdžią teisės taikymo ir aiškinimo klaidą, nes vertindamas atsakovo reikalavimą vadovavosi, kad turi būti nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys. Būtent tarp rangos darbų atlikimo termino pažeidimo ir už šį konkretų periodą mokėtinų sumų bankui yra priežastinis ryšys, kurį pagrindžia ir tai, kad tiek, kiek buvo uždelstas rangos darbų atlikimo terminas, tiek buvo uždelstas ir viso projekto įgyvendinimo terminas, atitinkamai ir kredito grąžinimo galimybės ir terminai.
Šalies argumentai
4. Dėl kaltės. Teismas nurodė, kad negalima konstatuoti ieškovo kaltės dėl to, jog atsakovas turėjo sumokėti bankui sumas, kurių reikalauja kaip nuostolių atlyginimo. Šio ginčo atveju ieškovo kaltė net nėra būtinoji civilinės atsakomybės taikymo sąlyga.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas prašo palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2012 m. sausio 23 d. sprendimo dalį, kuria atmestas priešieškinis, ir atmesti apeliacinį skundą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl galutinio darbų atlikimo termino pažeidimo. Apelianto teigimu, šios bylos dalykas yra išimtinai susijęs su Kredito sutartimi, pagal kurią ieškovas visus darbus įsipareigojo atlikti iki 2007 m. birželio 1 d. Apeliantas nutyli apie buvusius papildomus susitarimus, taip pat prašymus ieškovui, iš kurių akivaizdu, kad darbų atlikimo terminas ne tik kad nebuvo praleistas, bet paties atsakovo iniciatyva vykdoma (darbai atliekami) jau suėjus pradiniam terminui. Atsakovas 2008 m. spalio 17 d. prašyme prašė ieškovą atlikti papildomus darbus pagal pateiktą sąmatą, nenurodant šių darbų atlikimo termino. 2008 m. lapkričio 7 d. papildomu susitarimu ieškovas neprieštaravo atsakovo atitinkamų sutarčių tiesioginiam sudarymui, tai patvirtina faktą, kad darbai su atsakovo žinia ir jam pageidaujant buvo vykdomi suėjus pradiniam terminui. Ieškovas taip pat apie 6 mėn. taisė kitų asmenų padarytą darbų broką, už kurį mokėjo atsakovas. 2006 m. lapkričio 16d. papildomame susitarime Nr. 3 numatyta, kad objekte reikia atlikti papildomų darbų, o iš 2007 m. liepos 11 d. statybos leidimo matyti, kad keitėsi projekto statybiniai sprendiniai bei statybos mastas – statyba suskaidyta į du etapus, parengtas naujas techninis projektas. Atsakovas nereiškė ieškovui pretenzijų dėl darbų terminų praleidimo ar vėlavimo juos atlikti. Priešingai, pats tęsė Rangos sutarties vykdymą, didino darbų apimtis. Atsakovas ne tik žinojo, kad darbai nebus ir negali būti atlikti Rangos sutartyje nustatytu terminu, bet ir pats sudarė sąlygas ir akivaizdžiai siekė, jog Rangos sutartis būtų vykdoma pasibaigus pradiniam terminui.
2. Dėl atsakovo nuostolių. Nei Kredito sutartis, nei papildomi susitarimai nebuvo susiję su ieškovo vykdomais rangos darbais. Nei viename papildomame susitarime nėra pažymėta, kad terminai ir(ar) kredito sumos keitimas yra kaip nors susijęs su pavėluotai atliktais rangos darbais. Kredito sutarties sudarymui ir vėlesnėms jos pakeitimams ieškovo ir atsakovo sudaryta Rangos sutartis įtakos neturėjo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos duomenimis, ieškovas ir atsakovas 2006 m. liepos 27 d. sudarė Statybos rangos sutartį Nr. 2006/13 (toliau – Rangos sutartis), kuria ieškovas (rangovas) įsipareigojo pagal parengtą poilsio pastato (duomenys neskelbtini) rekonstrukcijos techninį projektą žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nugriauti griovimui numatytus statinius, rekonstruoti korpusą „A“ ir pastatyti korpusą „B“, nutiesti projekte numatytus inžinierinius tinklus, sutvarkyti teritoriją, atlikti visus kitus reikalingus objekto pripažinimo tinkamu naudoti darbus ir perduoti darbų rezultatą atsakovui (užsakovui) sutartyje nustatytomis sąlygomis, terminais ir tvarka (t. 1, b. l. 11-15). Atsakovas (užsakovas) įsipareigojo priimti iš ieškovo (rangovo) baigtą statyti pastatą arba atliktus statybos darbus ir laiku už juos atsiskaityti sutartyje nustatyta tvarka. Pagal Rangos sutartį darbų pradžia yra 2006 m. liepos 31 d., o pabaiga – 2007 m. birželio 1 d. Šalys Rangos sutartyje numatė galutinę atliktinų darbų kainą – 10 155 989 Lt, kurią 2006 m. lapkričio 16 d. papildomu susitarimu padidino iki 14 484 065 Lt (t. 1, b. l. 19).
Ieškovas pareikštu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo įsiskolinimą už ieškovo atliktus rangos darbus, o atsakovas priešieškiniu prašė priteisti iš ieškovo nuostolius, atsakovo patirtus ieškovui pažeidus darbų atlikimo terminą.
Dėl ieškovo reikalavimo priteisti iš atsakovo įsiskolinimą už atliktus rangos darbus
Nagrinėjamoje byloje tarp šalių nėra ginčo, kad atsakovas už ieškovo atliktus rangos darbus sumokėjo 12 616 046,10 Lt. Tarp šalių kilęs ginčas dėl ieškovo faktiškai atliktų darbų vertės. Ieškovas teigia, kad jis atliko statybos darbų už 13 305 028,31 Lt, todėl atsakovas liko skolingas 688 982,21 Lt. Atsakovo teigimu, ieškovas atliko statybos darbų už 12 753 893 Lt, o susidaręs skirtumas – 137 846,90 Lt (12 753 893 Lt – 12 616 046,10 Lt) – tai atsakovo sulaikytos lėšos pagal Rangos sutarties 3.1.5. punktą, kurių ieškovas neturi teisės reikalauti.
Ieškovas savo teiginius, kad atliko statybos darbų už 13 305 028,31 Lt, grindė atsakovui išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis ir 2008 m. statybos darbų perdavimo-priėmimo aktu. Pagal CK 6.694 straipsnio 4 dalį darbų perdavimas ir priėmimas įforminamas aktu, kurį pasirašo abi šalys. Šalių Rangos sutarties 5.4 punkte nustatyta, kad: darbų perdavimas vykdomas surašant atliktų darbų perdavimo-priėmimo aktą; darbų perdavimo-priėmimo aktą ruošia rangovas (ieškovas); darbų perdavimo-priėmimo dokumentacija turi būti detalizuota. Rangos sutarties 5.5 punkte nustatyta, kad už atliktus darbus atsakovas apmoka ieškovui per 15 dienų nuo darbų perdavimo-priėmimo akto pasirašymo dienos pagal šio akto pagrindu išrašytą PVM sąskaitą faktūrą. Atsižvelgdama į šiuos Rangos sutarties punktus, taip pat į CK 6.694 straipsnio, reglamentuojančio statybos darbų perdavimą ir priėmimą, nuostatas, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad PVM sąskaita faktūra pagal savo esmę tėra tik išvestinis buhalterinis dokumentas, iš kurio nesimato nei konkrečių darbų apimties, nei atliktų darbų pobūdžio, o dokumentais, įrodančiais darbų atlikimą, laikytini būtent atliktų darbų perdavimo-priėmimo aktai. Ieškovas, reikalaudamas priteisti iš atsakovo įsiskolinimą, privalėjo konkrečiais įrodymais pagrįsti faktiškai atliktų darbų vertę, tačiau, pateikęs tik PVM sąskaitas faktūras, bet nepateikęs šalių arba vienašališkai ieškovo pasirašytų atliktų darbų perdavimo-priėmimo aktų, neįvykdė šios įrodinėjimo pareigos ir tai pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo ieškovo pateiktu 2008 m. statybos darbų perdavimo-priėmimo aktu, kaip įrodymu, patvirtinančiu ieškovo atliktų darbų vertę (t. 1, b. l. 32). Ieškovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šis aktas neturi jokios teisinės galios, kadangi, teismo vertinimu, atsakovas kaip užsakovas šio akto nėra pasirašęs, o jį pasirašė atsakovo statinio techninės priežiūros vadovas, kurio teisių ir pareigų apimtis skiriasi nuo užsakovo. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjimu atveju nėra teisiškai reikšminga aplinkybė, kas pasirašė 2008 m. statybos darbų perdavimo-priėmimo aktą, nes šis aktas jokiu būdu nepatvirtina ieškovo šioje byloje įrodinėtinos aplinkybės, kad jis faktiškai atliko darbų už 13 305 028,31 Lt. Šiame akte nurodyti apžiūrėjimui pateikti darbai (nekonkretizuoti), projektas, pagal kurį atlikti darbai, pateikta nuoroda į panaudotų statybos produktų kokybės dokumentus, pažymėta, kad vykdant darbus nukrypimų nuo projekto nėra, taip pat nurodyta darbų pradžia (2006 m. rugpjūčio 11 d.) ir pabaiga (2008 m. gruodžio 1 d.). Atsakovas atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą teisingai pažymi, kad 2008 m. statybos darbų perdavimo-priėmimo akte apskritai nėra nurodytos konkrečios atliktų rangos darbų apimtys ir jų vertė, todėl tokio akto turinys yra nepakankamas nustatyti kokios apimties rangos darbus atliko ieškovas. Vien tik dėl šios priežasties šis aktas negali būti laikomas pagrindu konstatuoti ieškovo atliktų darbų apimtį ir vertę. Kaip minėta, pagal Rangos sutarties 5.4 punktą darbų perdavimo-priėmimo dokumentacija turi būti detalizuota, t. y. tik aiškus ir detalizuotas atliktų darbų perdavimo-priėmimo aktas gali būti laikomas pagrindu, patvirtinančiu ieškovo reikalavimo teisę apmokėti už konkrečių rangos darbų atlikimą.
Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą ieškovo apeliacinio skundo argumentą, kad remiantis teismų praktika nagrinėjamu atveju atsakovui kyla pareiga apmokėti už faktiškai atliktus darbus, kadangi jis faktiškai pradėjo jais naudotis. Ieškovo nurodytoje teismų praktikoje analizuojama kitokia situacija negu nagrinėjamoje byloje, t. y. kai pareiga mokėti už atliktus darbus siejama ne su abišaliu atliktų darbų perdavimo-priėmimo akto pasirašymu, o su užsakovo veiksmais, faktiškai pradėjus naudotis atliktais darbais. Minėta, kad nagrinėjamoje byloje ieškovas apskritai savo reikalavimą grindė ne atliktų darbų perdavimo-priėmimo aktais, išskyrus 2008 m. statybos darbų perdavimo-priėmimo aktą, kuriame nėra nurodytos konkrečios atliktų rangos darbų apimtys ir jų vertė, o PVM sąskaitomis faktūromis. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje net nebuvo kilęs ginčas dėl atliktų darbų perdavimo-priėmimo aktų vienašališko pasirašymo.
Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovas savo teiginiui, kad ieškovas atliko statybos darbų tik už 12 753 893 Lt, pagrįsti pateikė dokumentus, susijusius su ieškovo atliktais rangos darbais, t. y. sąmatas, atliktų darbų perdavimo-priėmimo aktus ir PVM sąskaitas faktūras, kurie patvirtina, jog ieškovo atliktų darbų vertė sudaro 12 753 893 Lt.
Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad skirtumas tarp ieškovo faktiškai atliktų rangos darbų vertės ir atsakovo faktiškai sumokėtos ieškovui sumos sudaro 137 846,90 Lt (12 753,893 Lt – 12 161 046,10 Lt), sutiko su atsakovo pozicija, jog ieškovas pagal Rangos sutarties 4.4 punktą nėra įgijęs teisės į galutinį apmokėjimą. Rangos sutarties 3.1.5 punkte nurodyta, kad: užsakovas (atsakovas) turi teisę sulaikyti iki 5 proc. nuo mokėtinų rangovui (ieškovui) sumų kiekvieną mėnesį už atliktus darbus; užbaigus visus statybos darbus ir pašalinus defektus, sulaikytos sumos tampa kaip įvykdymo garantija. Pagal Rangos sutarties 4.4 punktą garantinio laikotarpio įsipareigojimams užtikrinti rangovas (ieškovas) pateikia atitinkamą garantinį raštą, kuris turi būti perduodamas kartu su galutinio darbų perdavimo-priėmimo aktu ir yra galutinio apmokėjimo sąlyga. Ieškovas apeliaciniame skunde teigia, kad pagal galiojančius teisės aktus atsakovas negali savavališkai sulaikyti mokėjimo dėl tos priežasties, kad ieškovas nepateikė garantinio rašto, kadangi savigyna civilinėje teisėje galima tik įstatymo numatytais atvejais. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą šį apeliacinio skundo argumentą, kadangi tai nėra savigyna, kaip teigia ieškovas, o pagal kasacinio teismo praktiką toks šalių susitarimas įstatymo leidžiamas ir laikytinas vienu iš įstatyme nenumatytų, tačiau šalių susitarimu nustatytų prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų pagal CK 6.70 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2011).
Ieškovas apeliaciniame skunde neteisingai interpretuoja pirmosios instancijos teismo teiginius dėl atsisakymo nuo ekspertizės padarinių. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo pozicija, kad ekspertizės atsisakymas negali būti prilyginamas pateikto ieškinio nepagrįstumui įrodyti, tačiau pirmosios instancijos teismas tokios išvados ir nepadarė. Pirmosios instancijos teismas tik pažymėjo, kad ieškovas nesumokėjo pinigų už ekspertizės atlikimą, todėl teismas vertina tik byloje esančius įrodymus, kurių pagrindu daro išvadą, jog ieškovas neįrodė ieškinio reikalavimo.
Dėl atsakovo reikalavimo priteisti iš ieškovo nuostolius, patirtus ieškovui pažeidus darbų atlikimo terminą
Šio tarp šalių kilusio ginčo teisingam išsprendimui reikšmingos šios faktinės bylos aplinkybės. Pagal Rangos sutarties 5.3 punktą šalys susitarė, kad visi rangos darbai bus laikomi užbaigtais nuo to momento, kai bus užbaigti visi sutartyje numatyti darbai, įformintas pastato pripažinimas tinkamu naudoti ir atsakovui (užsakovui) bus perduoti visi normatyviniai techniniai dokumentai, darbų pabaiga numatyta 2007 m. birželio 1 d. Korpusas „A“ tinkamu naudoti pripažintas 2008 m. vasario 4 d., o korpusas „B“ – 2008 m. gruodžio 11 d. (t. 5, b. l. 137-140). Atsakovo teigimu, rangos darbų atlikimo terminas jam turėjo esminę reikšmę, nes atsižvelgiant į darbų užbaigimo datą (2007 m. birželio 1 d.) buvo organizuojamas viso nekilnojamojo turto projekto finansavimas, naujų nekilnojamojo turto vienetų (butų) pardavimo strategija, kainodara ir pardavimas pirkėjams. Atsakovas neprašė priteisti iš ieškovo per rangos darbų atlikimo vėlavimo laikotarpį susidariusių netesybų, o pareikalavo atlyginti nuostolius, kuriuos lėmė dėl ieškovo rangos darbų atlikimo vėlavimo iškilusi būtinybė keisti atsakovo nekilnojamojo turto projektui finansuoti su banku sudarytos sutarties vykdymą, dėl ko atsakovas patyrė nuostolių. Atsakovas su AB Ūkio banku 2006 m. liepos 31 d. sudarė Kredito sutartį Nr. 17-483 (toliau – Kredito sutartis), kurios pagrindu gavo kreditą pastato ir kitų statinių (duomenys neskelbtini) bei pastato statybos projekto leidimo pirkimui ir rekonstrukcijai (t. 5, b. l. 174-182). Atsakovo teigimu, gauto kredito grąžinimas buvo orientuotas į rangos darbų tinkamą ir savalaikį atlikimą. Pagal Kredito sutarties 1.4 punktą kredito grąžinimas terminas – 2007 m. liepos 30 d., o, kaip minėta, rangos darbų pabaiga numatyta 2007 m. birželio 1 d. Atsakovo teigimu, dėl ieškovo vėlavimo atlikti rangos darbus atsakovas negalėjo tinkamai ir laiku vykdyti atskirų nekilnojamojo turto vienetų (butų) pardavimo veiklos, t. y. neturėjo galimybės gauti pajamų, skirtų kreditui gražinti. Dėl to atsakovas turėjo su banku sudaryti Kredito sutartį keičiančius ir papildančius susitarimus, kurių pagrindu buvo tiek pratęsti kredito grąžinimo terminai, tiek pakeisti kredito grąžinimo dydžiai, o tai lėmė papildomų sumų bankui sumokėjimą, kurių atsakovas nebūtų turėjęs mokėti tuo atveju, jeigu ieškovas rangos darbus būtų tinkamai ir laiku atlikęs. Šias sumas atsakovas laiko savo patirtais nuostoliais. Pagal AB Ūkio banko pažymą atsakovas nuo 2007 m. birželio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 21 d. sumokėjo bankui 1 445 109,63 Lt palūkanų, delspinigių ir įsipareigojimo mokesčio ir nuo 2007 m. birželio 1 d. iki 2009 m. kovo 2 d. – 38 600 Lt komisinių mokesčių už Kredito sutarties sąlygų pakeitimus, iš viso 1 483 709,63 Lt (t. 6, b. l. 54). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pats atsakovas tiek priešieškinyje, tiek apeliaciniame skunde nurodo klaidingą datą, nuo kurios jis skaičiuoja bankui sumokėtas sumas, t. y. atsakovas nurodo, jog minėtos sumos skaičiuojamos nuo 2006 m. birželio 1 d. (šią dieną Rangos sutartis net nebuvo sudaryta), nors pagal atsakovo pateiktą banko pažymą sumos skaičiuojamos nuo 2007 m. birželio 1 d. (būtent iki šios dienos turėjo būti baigti rangos darbai). Teisėjų kolegija tai laiko rašymo apsirikimu.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pateiktus įrodymus, konstatavo, kad ieškovas nėra atsakingas dėl atsakovo patirtų nuostolių, keičiant Kredito sutarties vykdymą, kadangi pats atsakovas Kredito sutartyje numatė nerealius kredito grąžinimo terminus, nedėjo pastangų, kad Rangos sutartis būtų vykdoma laiku, keitė projektą, prašė atlikti papildomus darbus, pačių rekonstrukcijos darbų finansavimą užtikrino likus dviems mėnesiams iki numatytos rangos darbų pabaigos. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog Kredito sutartis buvo keičiama (ir dėl to patiriamos papildomos išlaidos) būtent dėl ieškovo veiksmų, t. y. vėlavimo atlikti rangos darbus.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad pats atsakovas Kredito sutartyje numatė nerealius kredito grąžinimo terminus, nes, įvertinus numatytą rangos darbų pabaigos terminą (2007 m. birželio 1 d.) ir kredito grąžinimo terminą (2007 m. liepos 30 d.), matyti, jog atsakovas per du mėnesius tikėjosi įregistruoti projekto vykdymo metu sukurtus naujus nekilnojamojo turto vienetus (butus), juos parduoti ir tokiu būdu atsiskaityti su banku už suteiktą kreditą. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, iš Kredito sutarties matyti, kad kreditas iš esmės buvo paimtas įsigyti pastatą (kuris vėliau turėjo būti rekonstruotas ir pastatytas naujas korpusas) ir statybos projekto leidimą. Šiam tikslui buvo skirta 6 813 000 Lt ir tik 187 000 Lt – įsigyto pastato rekonstrukcijai. Minėta, kad pagal Rangos sutartį numatyta pradinė rangos darbų kaina buvo 10 155 989 Lt. Darytina išvada, kad atsakovas kreditą paėmė ne rangos darbams finansuoti. Atsakovas neatskleidė kito atliktinų rangos darbų finansavimo šaltinio. Papildomai atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Kredito sutarties 1.4 punktą buvo numatytas dalinis kredito grąžinimas: iki 2006 m. spalio 1 d. – 2 000 000 Lt, iki 2007 m. sausio 2 d. – 2 000 000 Lt, iki 2007 m. balandžio 1 d. – 2 000 000 Lt ir iki 2007 m. liepos 30 d. – 1 000 000 Lt. Ši aplinkybė iš esmės paneigia atsakovo argumentus, kad kredito grąžinimas buvo orientuotas į rangos darbų tinkamą ir savalaikį atlikimą, nes, atsakovo teigimu, jis planavo grąžinti kreditą iš lėšų, gautų pardavus Rangos sutarties pagrindu naujai sukurtus nekilnojamojo turto vienetus (butus). Akivaizdu, kad atsakovas pirmos, antros ir trečios dalinio kredito grąžinimo sumos nebūtų galėjęs sumokėti bankui iš minėtų lėšų (butų pardavimo pajamų), nes šis turtas tuo metu dar nebūtų buvęs sukurtas. Dėl šios priežasties atmestini kaip nepagrįsti atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad dėl ieškovo vėlavimo atlikti rangos darbus atsakovas negalėjo laiku vykdyti atskirų nekilnojamojo turto vienetų (butų) pardavimo veiklos, t. y. negalėjo gauti pajamų, kurias būtų galėjęs panaudoti kreditui grąžinti. Laikytini teisiškai nereikšmingais ir atsakovo teiginiai, kad tokio pobūdžio projektų įgyvendinime esminis ir žymus darbų įvykdymo termino praleidimas sukelia neigiamas pasekmes užsakovui, kai projekto įgyvendinimą finansuoja kredito įstaiga. Minėta, kad atsakovas pagal Kredito sutartį gautą kreditą iš esmės turėjo panaudoti tik rekonstruotino pastato ir statybos projekto leidimo įsigijimui, o beveik visą kreditą grąžinti dar iki numatyto statybos darbų termino pabaigos (tik paskutinė ir mažiausia kredito dalis turėjo būti grąžinta po statybos darbų užbaigimo). Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovas buvo numatęs kitą pajamų šaltinį, iš kurio būtų dalimis dengiamas kreditas. Be to, minėtos aplinkybės rodo, kad ieškovo vėlavimas atlikti rangos darbus priežastiniu ryšiu nėra susijęs su atsakovo nuostoliais, kuriuos jis patyrė dėl kredito sutarties pakeitimų.
Nė viename iš vėlesnių Kredito sutarties pakeitimų nėra nurodyta, taip pat iš kitų aplinkybių negalima daryti išvados, kad šie pakeitimai buvo atliekami vien dėl ieškovo vėlavimo atlikti rangos darbus. Atsakovas neįrodė, kad Kredito sutartyje numatyto kredito grąžinimo termino pratęsimas yra susijęs išskirtinai su ieškovo vėlavimu atliktu Rangos darbus, kuris (vėlavimas) galutinai galėjo būti nustatytas tik po 2007 m. birželio 1 d. (Rangos sutartyje numatytos rangos darbų pabaigos).
Pirmas susitarimas dėl Kredito sutarties pakeitimo sudarytas jau 2006 m. rugsėjo 18 d., t. y. tada, kai dar nebuvo aišku, ar ieškovas rangos darbus atliks laiku (t. 5, b. l. 183). Šiuo susitarimu buvo pratęstas kredito panaudojimo terminas (iki 2006 m. spalio 31 d.) ir kredito dalinio grąžinimo terminas (bei pakeistos grąžintinos sumos), t. y. iki 2007 m. balandžio 1 d. – 2 000 000 Lt, iki 2007 m. liepos 1 d. 2 000 000 Lt, iki 2007 m. spalio 1 d. – 2 000 000 Lt ir iki 2007 m. spalio 31 d. – 1 000 000 Lt). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad atsakovas nenurodė, dėl kokių priežasčių buvo būtina pratęsti kredito panaudojimo terminą ir kodėl kreditas nebuvo panaudotas per sutartą terminą (pagal Kredito sutartį kredito panaudojimo terminas yra iki 2006 m. rugsėjo 1 d.). Papildomai pažymėtina, kad atsakovas nepaaiškino, kodėl jam iškilo būtinybė pratęsti kredito grąžinimo terminus, kai nuo Rangos sutarties sudarymo buvo praėję tik 1,5 mėnesio. Jeigu atsakovas jau tuo metu manė, kad ieškovas laiku neatliks rangos darbų ir dėl to, atsakovo teigimu, buvo būtina pratęsti kredito grąžinimo terminus, atsakovas galėjo imtis tam tikrų veiksmų, t. y. siųsti raginimus, pretenzijas arba nutraukti sutartį. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, atsakovas tuo metu tokių veiksmų nesiėmė.
Susitarimu Nr. 2, sudarytu 2006 m. rugsėjo 28 d., jokių esminių Kredito sutarties pakeitimų nebuvo atlikta – patikslinta kredito paskirtis, numatant, kad 6 500 000 Lt skiriama pastato pirkimui, o 500 000 Lt – pastato rekonstrukcijai (t. 5, b. l. 184).
Susitarimu Nr. 3, sudarytu 2007 m. kovo 22 d., buvo padidintas atsakovui suteiktas kreditas 9 749 264 Lt suma, t. y. iki 16 749 264 Lt, iš kurios 10 249 164 Lt skirta pastato rekonstrukcijai ir statybai (t. 5, b. l. 185-186). Akivaizdu, kad kredito sumos padidinimas nėra susijęs su ieškovo veiksmais, nes kredito sumos padidinimas lėmė atsakovo paimto kredito galutinio ir dalinio panaudojimo terminų pratęsimą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas negali būti atsakingas dėl šio pakeitimo sąlygotų atsakovo nuostolių.
Atsakovas 2007 m. lapkričio 23 d. susitarimu Nr. 4, 2008 m. balandžio 23 d. susitarimu Nr. 5 ir 2008 m. liepos 28 d. susitarimu Nr. 8 pakeitė kredito panaudojimo ir grąžinimo terminus iki 2008 m. spalio 1 d., vėliau – iki 2009 m. gegužės 1 d. (t. 5, b. l. 188-190, 197). Atsižvelgiant į tai, kad ankstesni susitarimai dėl Kredito sutarties pakeitimo, kurie buvo sudaryti iki Rangos sutartyje numatytos rangos darbų pabaigos datos ir kuriais buvo pratęsiami kredito grąžinimo terminai, buvo sudaryti atsakovui nepagrindžius šių pakeitimų priežasties, negalima daryti vienareikšmės išvados, jog susitarimai dėl Kredito sutarties pakeitimo, sudaryti po numatytos rangos darbų pabaigos datos, yra susiję išskirtinai su ieškovo vėlavimu atlikti rangos darbus. Nagrinėjamu atveju būtina atsižvelgti į abiejų šalių elgesį vykdant Rangos sutartį, į Rangos sutarties pakeitimus ir kitas aplinkybes, susijusias su Rangos sutarties vykdymu.
Iš šalių 2006 m. lapkričio 16 d. papildomo susitarimo Nr. 3 prie Rangos sutarties matyti, kad šalys, atsižvelgdamos į tai, kad objekte reikia atlikti papildomų statybos darbų už 4 539 221 Lt, padidino rangos darbų kainą (t. 1, b. l. 19). Nors šiuo susitarimu rangos darbų pabaigos data nebuvo pakeista, aplinkybė dėl papildomų darbų atlikimo yra reikšminga nagrinėjamam ginčui teisingai išspręsti. Be to, ieškovo teigimu, korpuso „A“ apdailos darbai buvo vykdomi ūkio būdu. Tai patvirtina ir pirmosios instancijos teisme liudytoju apklausto atsakovo statybos techninės priežiūros vadovo V. D. parodymai ir 2006 m. lapkričio 14 d. papildomas susitarimas Nr. 2 Prie Rangos sutarties, 2007 m. sausio 31 d. papildomas susitarimas Nr. 2-1 prie Rangos sutarties (t. 1, b. l. 16-18, t. 8, b. l. 54). Tarp šalių nėra ginčo, kad ieškovas turėjo taisyti kitų asmenų padarytą broką, tai irgi lėmė ieškovo vėlavimą atlikti rangos darbus. Be to, pats atsakovas buvo suinteresuotas, kad ieškovas ir po numatytos rangos darbų pabaigos datos atliktų atsakovo nurodomus papildomus darbus, tokiu būdu dar labiau nutolinant galutinį rangos darbų pabaigos terminą. Jau suėjus Rangos sutartyje numatytam terminui, atsakovas 2008 m. spalio 17 d. raštu paprašė ieškovo atlikti papildomus statybos darbus korpuse „B“, nenurodant darbų atlikimo termino (t. 6, b. l. 172). Ieškovas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą pagrįstai nurodo, kad CK 6.689 straipsnis suteikia užsakovui teisę kontroliuoti ir prižiūrėti atliekamų statybos darbų eigą ir kokybę, statybos darbų grafiko laikymąsi. Pagal CK 6.658 straipsnio 2 dalį užsakovas turi teisę atsisakyti sutarties ir reikalauti atlyginti nuostolius, jeigu rangovas nepradeda laiku vykdyti sutarties arba atlieka darbą taip lėtai, kad jį baigti iki termino pabaigos pasidaro aiškiai negalima. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad Rangos sutarties vykdymo metu reikėjo gauti naują statybos leidimą, kuriuo statybos darbai buvo suskaidyti į du etapus (t. 7, b. l. 105). Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą argumentais, kad atsakovas nereiškė ieškovui pretenzijų dėl rangos darbų termino praleidimo ar vėlavimo juos atlikti, išskyrus 2008 m. gegužės 27 d. atsakymą į informacinį pranešimą Nr. 29 (t. 8, b. l. 12), o tęsė Rangos sutarties vykdymą ir didino darbų apimtis. Dėl šios priežasties atmetami kaip nepagrįsti atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad Rangos sutarties įvykdymo terminas jam turėjo esminę reikšmę. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, taip pat į tai, kad atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad iš sukurtų naujų nekilnojamojo turto vienetų (butų) pardavimo gautų pajamų atsakovui užtektų grąžinti visą kredito sumą, darytina išvada, jog ieškovas negali būti atsakingas už atsakovo patirtus nuostolius, atsakovo patirtus pratęsiant kredito grąžinimo terminus minėtais susitarimais Nr. 4, Nr. 5 ir Nr. 8.
Visi kiti Kredito sutarties pakeitimo susitarimai yra susiję su tik su bankui įkeičiamu turtu, todėl buvo sudaryti ne dėl ieškovo vėlavimo atlikti statybos darbus.
Apibendrinant darytina išvada, kad atsakovas neįrodė, kad tarp jo patirtų nuostolių, kurie yra susiję būtent su Kredito sutarties pakeitimais, ir ieškovo vėlavimo atlikti rangos darbus yra priežastinis ryšys.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad apeliacinių skundų argumentai nesudaro įstatyme nustatytų pagrindų naikinti apeliacine tvarka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliaciniai skundai atmestini, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-333 straipsniais,
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2012 m. sausio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.