- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-10-03
- Bylos Nr.
- e2-885-464/2019
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalia Kačinskienė
- Atsakovas
- E. A., K. N.
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo E. A. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. balandžio 2 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. e2-1429-260/2019 pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „VIPO LT“ ieškinį atsakovams K. N. ir E. A. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė BUAB „VIPO LT“ kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu, kuriame prašo: 1) pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento E. A. ir K. N. 2018-03-23 sudarytą UAB „VIPO LT“ akcijų pirkimo–pardavimo sandorį; 2) priteisti iš atsakovo E. A. ieškovės naudai 59 300,14 Eur žalos atlyginimą; 3) priteisti iš atsakovo E. A. ieškovės naudai 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos.
2. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovė prašė atsakovo E. A. atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti šio atsakovo 59 300,14 Eur vertės nekilnojamąjį bei kilnojamąjį turtą, turtines teises, esančias pas atsakovą ir/ar pas trečiuosius asmenis bei atsakovo pinigines lėšas, esančias atsakovo sąskaitose ir/ar kituose bankuose, kredito įstaigose.
Žemesnės instancijos teismas
3. Prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo grindžiamas ieškovės teiginiais, kad atsakovas E. A., žinodamas galimo teismo sprendimo priteisti žalos (nuostolių) atlyginimą įmonės naudai pasekmes, gali iki teismo sprendimo priėmimo perleisti jam nuosavybės teise priklausantį turtą ir turtines teises tretiesiems asmenims, todėl teismo sprendimo įvykdymui yra kilusi grėsmė.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Kauno apygardos teismas 2019-04-02 nutartimi patenkino ieškovės BUAB „VIPO LT“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir areštavo 59 300,14 Eur vertės atsakovui E. A. priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, esantį pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, jo nesant ar nepakankant – atitinkamą atsakovo piniginių lėšų, priklausančių atsakovui ir esančių pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, dalį; areštavus atsakovo E. A. pinigines lėšas, leido jam atsiskaityti su ieškove, naudoti lėšas pragyvenimui, pavedęs antstoliui nustatyti konkrečias lėšų sumas, kurios per vieną kalendorinį mėnesį atsakovo gali būti panaudotos pragyvenimui; nurodė, kad ieškovė dėl atsakovo E. A. turto suradimo ir aprašymo turi kreiptis į antstolį, jeigu į antstolį nesikreipiama ir nepatikslinami areštuoto turto duomenys, laikinosios apsaugos priemonės galioja keturiolika dienų nuo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimo dienos; nutartyje nurodytą turtą paliko saugoti atsakovui E. A..
5. Teismas nustatė, kad, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą (kai ginčas dar nėra nagrinėjamas iš esmės), nėra pagrindo konstatuoti, jog ieškovė tikėtinai nepagrindė pareikšto ieškinio reikalavimų.
6. Įvertinęs turtinio reikalavimo dydį ir aplinkybę, kad atsakovas yra fizinis asmuo, taip pat atsižvelgdamas į tai, kad byloje nėra duomenų ir įrodymų apie atsakovo E. A. turimą kilnojamąjį, nekilnojamąjį turtą ar banko sąskaitose esančias lėšas, teismas sprendė, jog ieškinio suma atsakovui yra didelė, sudaranti pagrindą laikyti tai realia grėsme, padidinančia teismo sprendimo neįvykdymo riziką.
7. Teismas, nutartyje pacitavęs Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką, kad vien didelė ieškinio suma nėra absoliutus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kita vertus, pripažino egzistuojantį pagrindą manyti, kad atsakovas E. A., sužinojęs apie teismui pateiktą ieškinį, gali savo turtą perleisti tretiesiems asmenims. Atsakovui perleidus turtą sąžiningiems tretiesiems asmenims ar kitaip šį turtą apsunkinus, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso, toliau – CPK, 144 str.).
8. Teismas, vadovaudamasis ekonomiškumo principu ir siekdamas užtikrinti šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui visų pirma taikė areštą atsakovui E. A. priklausančiam nekilnojamajam, kilnojamajam turtui, turtinėms teisėms, o jų nepakankant – piniginėms lėšoms bankų sąskaitose atitinkamai 59 300,14 Eur sumai, leidžiant atsakovui iš areštuotų piniginių lėšų atsiskaityti su ieškove bei disponuoti ta areštuotų piniginių lėšų suma, kuri reikalinga būtiniausiems atsakovo poreikiams tenkinti (CPK 144 str. 1 d., 145 str. 1 d. 1 ir 3 p., 2 d., 6 d.).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
9. Atsakovas E. A. atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2019-04-02 nutartį ir prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Skundžiamoje nutartyje padidėjusi sprendimo neįvykdymo rizika nepagrįstai siejama tik su didele atsakovui pareikšto reikalavimo suma.
9.2. Byloje nėra duomenų, o ir ieškovė neįrodinėjo, kad atsakovas ketina perleisti savo turimą turtą. Prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindžiamas tik teiginiu, kad atsakovas, žinodamas apie galimą teismo sprendimą priteisti žalos atlyginimą, gali perleisti savo turtą ir turtines teises tretiesiems asmenims, tačiau vien toks teiginys nėra pakankamas turto areštui taikyti.
9.3. Vertingiausias atsakovo turimas turtas – butas, kurį įsigijo su sutuoktine ir kuriame šeima gyvena, yra apsunkintas hipoteka, atsakovas neketina ir neplanuoja perleisti šio turto, juolab kad tam turėtų pritarti hipotekos kreditorius. Parduodant šeimos turtą taip pat būtinas ir teismo leidimas. Atsakovo turima ½ dalis žemės sklypo nėra vertinga (1 130 Eur) ir jos perleisti atsakovas taip pat neketina. Taigi, atsakovas neatliko jokių veiksmų ir neketina atlikti jokių veiksmų, sukeliančių realią ir esminę grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui.
9.4. Skundžiama nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neatitinka proporcingumo ir ekonomiškumo principų. Atsakovui priklausančių piniginių lėšų bei turto areštas suvaržo atsakovo teises daugiau, nei tai būtina tikslui pasiekti, o taip pat pažeidžia trečiųjų asmenų teises bei teisėtus interesus. Pritaikytas areštas visiškai apriboja įprastą atsakovo galimybę atsiskaityti už kasdienes prekes ir paslaugas, panaudoti nedarbingumo išmokas vaistams įsigyti, sumokėti būsto paskolą ir palūkanas ir pan. Skundžiama nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia atsakovo interesus ir niekaip neužtikrina būsimo teismo sprendimo įvykdymo, kadangi banko sąskaitoje piniginių lėšų judėjimas yra menkavertis, vykdomi minimalūs ir atsakovui reikalingi kasdieniai atsiskaitymai.
10. Ieškovė BUAB „VIPO LT“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti, o Kauno apygardos teismo 2019-04-02 nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais.
10.1. Ieškinyje nurodytais veiksmais buvo siekiama išvengti atsakomybės ir įstatyminių pareigų bei teismo įpareigojimų vykdymo BUAB „VIPO LT“ bankroto procese.
10.2. Vien ginčo sandorio sudarymo faktas bei su minėto sandorio sudarymu susijusios aplinkybės suponuoja išvadą, kad atsakovas ir ateityje gali elgtis nesąžiningai bei imtis priemonių jam priklausančio turto perleidimui ar paslėpimui, todėl laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos pagrįstai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėja konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl naujų įrodymų prijungimo
11. Apeliantas teiginiams apie savo turtinę padėtį pagrįsti prie atskirojo skundo pridėjo išrašus iš Nekilnojamojo turto registro, išrašą iš jo banko sąskaitos laikotarpiu nuo 2019-01-14 iki 2019-04-10, 2018-03-05 būsto kredito sutarties kopiją, tačiau atskirajame skunde nėra suformulavęs prašymo teismui šiuos dokumentus prijungti prie bylos medžiagos. Kaip spręstina iš atskirojo skundo turinio, apeliantas šiais duomenimis siekia pagrįsti argumentus, kad, teismui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, buvo nepagrįstai suvaržytos jo teisės bei teisėti interesai, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neatitinka joms keliamo proporcingumo ir ekonomiškumo reikalavimų.
12. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje kilusio procesinio klausimo pobūdį ir jo išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme procesinę formą bei tvarką, taip pat siekdamas teisingai išspręsti šį klausimą ir nustatyti, ar nagrinėjamu atveju egzistuoja būtinosios sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, ar šios priemonės yra proporcingos, apelianto pateiktus dokumentus priima ir juos vertina kartu su kita bylos medžiaga. Ieškovei šie nauji įrodymai buvo įteikti kartu su atskiruoju skundu, ji turėjo galimybę ir yra su jais susipažinusi, tačiau jokių papildomų paaiškinimų ar atsikirtimų dėl apelianto su atskiruoju skundu pateiktų naujų įrodymų ieškovė nėra pateikusi.
Dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui
13. Įstatymų leidėjas laikinųjų apsaugos priemonių taikymą susieja su dviem privalomomis sąlygomis: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Nesant nors vienos iš šių sąlygų, pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nėra.
14. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad egzistuoja abi šios sąlygos, todėl ieškovės prašymą taikyti apelianto atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones patenkino. Tačiau apeliantas nekvestionuoja teismo išvadų, susijusių su ieškinio preliminariu pagrįstumu, todėl apeliacinis teismas šių išvadų teisėtumo bei pagrįstumo netikrina ir pasisako tik dėl teismo nutarties argumentų, kuriais buvo konstatuota grėsmė galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui.
15. Apeliacinės instancijos teismas pritaria apelianto skundo argumentams, kad teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą nepagrįstai susiejo iš esmės vien su pareikšto ieškinio sumos dydžiu. Toks vertinimas prieštarauja šiam klausimui aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pateiktiems išaiškinimams, kurią, be kita ko, pacitavo ir pats teismas skundžiamoje nutartyje. Pagal suformuotą praktiką, sprendžiant dėl vienos iš būtinųjų sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti – grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, didelei ieškinio sumai, kurios nurodymas visuomet priklauso tik nuo ieškovo, nesuteikiama absoliučios ir savaime lemiančios arešto taikymą aplinkybės reikšmė. Ieškinio sumos dydis gali būti tik vienas iš daugelio kriterijų, sprendžiant dėl kilsiančios grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, tačiau vien jis negali būti vertinamas kaip pakankamas išvadai dėl tokios grėsmės padaryti. Šio išimtinio ir itin apelianto interesus varžančio procesinio instituto taikymas galimas tik tuomet, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų ar įrodymų apie apelianto nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti veiksmus, turint tikslą išvengti to asmens naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo. Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-06-23 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016, 2017-01-12 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-46-464/2017, 2017-03-02 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-351-302/2017, 2017-04-06 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-629-302/2017, 2018-01-25 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018).
16. Vadinasi, priešingai nei sprendė teismas, visų pirma turi būti vertinama ne pareikšto ieškinio suma, o apelianto buvęs, esamas arba ateityje galimas (prognozuojamas) elgesys sąžiningumo aspektu, atsižvelgiant į antrosios ginčo šalies (ieškovės) pateikiamus argumentus bei įrodymus, kuriais grindžiamas tokių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikis.
17. Pažymėtina, kad galiojantys įstatymai nepreziumuoja asmens nesąžiningumo, kai sprendžiama dėl turto arešto ar kitų ribojimų, iki ginčas bus išnagrinėtas iš esmės, jam nustatymo. Taigi nurodyti tokias aplinkybes visų pirma pareiga tenka ieškovui, t. y. tam subjektui, kuris paprastai ir prašo tokių suvaržymų taikymo antrajai ginčo šaliai (atsakovui), o ne tai šaliai, kuri norėtų tokių padarinių išvengti. Vertinant priešingai, asmuo, kuris nežino, kokius jo veiksmus ieškovas laiko sukeliančiais grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, net negalėtų į tokius argumentus atsikirsti, jo procesinės teisės būtų suvaržytos (CPK 17 str.).
18. Nagrinėjamu atveju ieškinyje suformuluotas atitinkamas ieškovės prašymas yra itin lakoniškas ir neparemtas jokiais konkrečiais argumentais ar faktais, teiginius dėl galimo apelianto noro paslėpti turtą susiejant išimtinai tik su jo sužinojimu apie iškeltą civilinę bylą. Jokių šį ieškovės įsitikinimą pagrindžiančių įrodymų, pavyzdžiui, viešųjų registrų duomenų, liudijančių, kad apeliantas turėjo registruotino turto, tačiau jį perleido, taip siekdamas išvengti galimo išieškojimo, kreipėsi į hipotekos turėtoją leidimo parduoti jam priklausantį turtą ir todėl, tikėtina, gali ir ateityje taip elgtis, ieškovė su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepateikė. Kaip nurodyta pirmiau, būtent ieškovei, kuri yra suinteresuota savo teisių, kurios, jos manymu, yra pažeistos, gynimu tenka pareiga teikti įrodymus, patvirtinančius galimą apelianto nesąžiningumą (CPK 12 str.).
19. Ieškovės argumentų dėl apelianto sužinojimo apie iškeltą jam bylą aiškiai nepakanka jo turtui areštuoti, nes tai reikštų, kad teismas iš esmės kiekvienoje byloje galėtų taikyti laikinąsias apsaugos priemonės tik dėl iškeltos civilinės bylos fakto. Todėl darytina išvada, kad ieškovės (ir jai pritarusio pirmosios instancijos teismo) pozicija neatitinka įstatymo leidėjo ketinimų, nustačiusio galimybę taikyti šias išimtines ir itin varžančias priemones tik tuo atveju, jeigu teismo sprendimo įvykdymui kyla reali grėsmė, o ne siejant jų taikymo galimybę vien su bylos iškėlimu teisme (CPK 144 str. 1 d.).
20. Pirmosios instancijos teismas, nepaisant aiškaus šio ginčo dispozityvumo ir ieškovės prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo net neįvardijamo apelianto nesąžiningumo, nepagrįstai ir nemotyvuotai savo iniciatyva nusprendė dėl galimai nesąžiningo apelianto elgesio ir / ar jo ketinimų imtis veiksmų, slepiant (perleidžiant) turtą.
21. Ieškovės atsikirtimų į atskirąjį skundą argumentai, kad vien šioje byloje ginčijamo akcijų perleidimo kitam asmeniui sandorio sudarymo faktas bei su minėto sandorio sudarymu susijusios aplinkybės suponuoja išvadą, kad apeliantas ir ateityje gali elgtis nesąžiningai ir imtis priemonių jam priklausančio turto perleidimui ar paslėpimui, nesudaro pagrindo kitokiam situacijos įvertinimui. Viena vertus, ieškovė pirmosios instancijos teisme nepagrįstai nusišalino nuo įrodinėjimo pareigos, kita vertus, tokios ieškovės nurodomos aplinkybės yra šios bylos nagrinėjimo iš esmės įrodinėjimo dalykas.
22. Kadangi teismo sprendimo galimo neįvykdymo rizika šiuo konkrečiu atveju ieškovės net nebuvo įrodinėta, nelieka vienos iš būtinųjų sąlygų laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymui.
Dėl taikytų apribojimų proporcingumo
23. Atskirasis skundas grindžiamas ir tokiais argumentais, kad teismo taikytos priemonės neproporcingai pažeidžia apelianto teises ir interesus, todėl ir šie skundo argumentai turi būti aptarti.
24. Taikant tokias varžančiais procesines priemones, kaip turto areštas, visuomet egzistuoja ir poreikis nepažeisti proceso šalių interesų pusiausvyros bei proporcingumo principo. Vertindamas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones proporcingumo aspektu, teismas privalo atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų ieškovui, jeigu laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, taip pat ir į padarinius, kurie kiltų apeliantui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys – atmestas (Lietuvos apeliacinio teismo 201810-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-936-823/2018).
25. Šio principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovės, tiek apelianto teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto pranašumo. Pripažinus, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymui užtenka tik bet kokios teorinės galimybės, jog jų nesiėmus iškils pavojus tinkamam teismo sprendimo įvykdymui, būtų iškreipta laikinųjų apsaugos priemonių esmė, pažeisti proporcingumo, teisingumo ir protingumo principai, nes tokių priemonių, kaip minėta, galėtų būti imamasi iš esmės kiekvienoje byloje.
26. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstais pripažįsta apelianto atskirojo skundo argumentus, kad nustatyti ribojimai, o iš esmės piniginių lėšų areštas, šiuo konkrečiu atveju pernelyg suvaržo jo teises. Su atskiruoju skundu apeliantas pateikė su AB banku Swedbank 2018-03-05 sudarytą kredito sutartį Nr. 18-011019-FA, Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašus (Nr. 20/44954 ir Nr. 46/18094). Šie įrodymai leidžia įsitikinti, kad apelianto turimas butas/patalpa-butas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), yra bendroji jungtinė nuosavybė, šis butas apsunkintas hipoteka, negana to, šiame registre nuo 2019-02-22 įregistruotas įrašas, kad tai šeimos turtas. Šių duomenų pagrindu sutiktina ir su tokiais apelianto atskirojo skundo argumentais, kad dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių apeliantui iš tiesų yra apribota galimybė atsiskaityti su jo kreditoriumi, t. y. banku, nors ginčas kol kas net nėra išspręstas iš esmės ir nenustatyta, ar apeliantas turi prievolių ieškovei.
27. Taigi vertinant ir šiuo aspektu apelianto, kaip fizinio asmens, teisių suvaržymas, lyginant su ieškovės interesais, jeigu tokios priemonės nebūtų taikomos, yra pernelyg neproporcinga priemonė, kuri galėtų lemti padarinių, akivaizdžiai neatitinkančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslų, atsiradimą, pavyzdžiui, areštavus pinigines lėšas, kai kito areštuotino turto nepakanka, galimi apelianto įsipareigojimų tretiesiems asmenims (pvz., bankui) vykdymo apsunkinimai ir sutrikimai, dėl kurių, labiau tikėtina, apelianto pajėgumas įvykdyti teismo sprendimą ateityje tik sumažėtų, o ne padidėtų. Tokia situacija nebūtų naudinga ir pačiai ieškovei.
28. Apibendrinant argumentus konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą išsprendė neteisingai, neatsižvelgęs į šį institutą reglamentuojančių teisės normų aiškinimą, pateikiamą Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, ir įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę. Todėl skundžiama nutartis panaikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – ieškovės prašymas taikyti apeliantui laikinąsias apsaugos priemones atmetamas (CPK 329 str. 1 d., 338 str.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2019 m. balandžio 2 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „VIPO LT“ (juridinio asmens kodas 302248894) prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo E. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atžvilgiu.
Šios nutarties kopiją pateikti Turto arešto aktų registro tvarkytojui.