Šiaulių apygardos teismo nutartis

Teisėjas R. Antanavičius Teisminio proceso Nr. 2-29-3-02345-2012-5

N U T ARTIS

2013 m. gegužės 6 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Vytauto Kursevičiaus, teisėjų Birutės Simonaitienės, Danutės Burbulienės,

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. B. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 21 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo „BTA Insurance Company“ SE ieškinį atsakovui A. B. dėl draudimo išmokos grąžinimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal LR CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus LR CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas, kadangi visas aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti, apeliantas turėjo galimybę išdėstyti savo apeliaciniame skunde.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 str. 2 d.).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai ištyrė byloje surinktus įrodymus, teisingai taikė ir aiškino teisės normas. Todėl ieškovo ieškinys tenkintas pagrįstai. Teismo nuomone, vertinant faktines bylos aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas apeliacinio skundo motyvais turėtų būti keičiamas. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nenurodo konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų, todėl teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad apeliantas turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, jog teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, Apeliantas teigdamas, kad priimtas teismo sprendimas neatitinka CPK 265 straipsnio reikalavimų, nepagrindė jų, todėl neabejotina, kad tokie apelianto pateikiami argumentai yra vertinami kritiškai. Pirmosios instancijos teismo procesiniai veiksmai iš esmės nepažeidė nustatytų CPK 176 str.,179 str. reikalavimų, nes teismo procesiniai veiksmai iš esmės buvo nukreipti į pagrįstą ir visapusišką bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimą, todėl atmestinas atsakovo apeliacinio skundo motyvas dėl CPK 12 str., 13 str., 177 str., 179 str. pažeidimų, sąlygojusių skundžiamo teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą (CPK 263 str.), nes šios aplinkybės byloje neįrodytos.

Ieškovas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 24 062,98 Lt išmokėtos draudimo išmokos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, ieškovo kompanijos filialui Lietuvoje apdraudus automobilio VW SHARAN, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojus transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu (sutar­ties Nr. 12 1953873), 2009-05-04 Peterborough m., Didžiojoje Britanijoje, įvyko eismo įvykis, kurio metu minėtu apdraustu automobiliu buvo apgadintas automobilis OPEL CORSA, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Policija nurodė, kad įvykio kaltininkas VW SHARAN, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas iš eismo įvykio vietos pasišalino. Ieškovas 2011-08-09 išmokėjo 24 062,98 Lt dydžio draudimo išmoką už autoįvykyje apgadintą automobilį OPEL CORSA, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovo civilinė atsakomybė pasireiškia tuo, kad jis pasišalino iš eismo įvykio vietos, todėl ieškovas, prašydamas priteisti žalą iš atsakovo, vadovavosi Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 22 str. 1d. 4 p. ir Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-06-23 nutarimo Nr. 795, 59 punktu.

Teismo sprendimas pripažįstamas teisėtu, jeigu jis priimtas, nepažeidus ir tinkamai pritaikius materialinės bei procesinės teisės normas, o pagrįstu - kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. CPK 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau teismas yra saistomas įrodymų leistinumo ir sąsajumo (CPK 177 str. 4 d., 180 str.), kitų įrodinėjimo taisyklių (CPK 182 str.). Teismo vidinis įsitikinimas – tai įsitikinimas, pasiektas kruopščiai ir visapusiškai tiriant visas bylos aplinkybes ir išplaukiantis iš nustatytų bei tirtų aplinkybių. Rungimosi principas reikalauja, kad šalys įrodytų aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 178 str.). CPK 176 straipsnio 1 dalyje teigiama, kad įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Tai reiškia, kad faktas gali būti pripažintas įrodytu, jeigu šalies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą jį esant nei jo nesant. Teismas turi vertinti įrodymus, vadovaudamasis ne tik įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais bei bendraisiais teisės principais, tarp kurių – sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principai. Nagrinėjamoje byloje yra pakankamas pagrindas teisėjų kolegijai pripažinti, jog paminėtų nuostatų pirmosios instancijos teismas laikėsi nuosekliai.

Bylos duomenys patvirtina, kad D.Britanijos Cambridgeshire miesto policijos kelių eismo įvykio protokole užfiksuota, kad 2009-05-04 Peterborough mieste įvyko eismo įvykis, kurio metu automobilio VW SHARAN, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojas atsitrenkė į kitą automobilį, (duomenys neskelbtini) vairuotą OPEL CORSA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pastarąjį apgadino ir iš eismo įvykio pasišalino (30-38 b. l.). Ieškovas 2011-08-09 išmokėjęs 6969,12 EUR draudimo išmoką nukentėjusiajam asmeniui, regreso tvarka prašo priteisti padarytą žalą iš automobilio savininko atsakovo A. B., kuris pasišalino iš įvykio vietos.

Teismo pažymėtina, kad eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui išmokėjęs draudimo išmoką draudikas turi atgręžtinio reikalavimo teisę dėl išmokėtos draudimo išmokos kuomet draudėjas dėl savo kaltės neįvykdė ar netinkamai vykdė įstatymuose ir kituose norminiuose aktuose transporto priemonės valdytojui nustatytas pareigas (CK 6.114 str. 5 p., 6.988 str. 3 d., TPVCAPDĮ 12 str.). TPVCAPDĮ 22 str. pirmojoje bei antrojoje dalyse yra išvardinti savarankiški pagrindai, kuriems atsiradus draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, įgyja teisę reikalauti sumokėtos dėl padarytos žalos sumos grąžinimo iš atsakingo už žalos padarymą asmens. Vienas iš šių pagrindų - atsakingas asmuo pasišalina iš įvykio vietos (TPVCAPDĮ 22 str. 1 d. 4 p.). Tokia įstatymų leidėjo pozicija paaiškinama tuo, kad, įvykus eismo įvykiui, bene svarbiausia su juo susijusios vairuotojo (eismo dalyvio) pareiga pagal Kelių eismo taisykles tampa nepasišalinti iš eismo įvykio vietos, pranešti policijai apie įvykį, taip pat bei imtis kitų veiksmų, išvardintų TPVCAPDĮ 12 str. Šie reikalavimai yra svarbūs tuo, kad, įvykus eismo įvykiui, kuo operatyviau ir objektyviau būtų išsiaiškintos eismo įvykio aplinkybės, dalyviai, asmeniui ir (ar) turtui padarytos žalos dydis bei civilinės atsakomybės už ją apimtis. Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių (toliau – Taisyklės), patvirtintų Vyriausybės 2004-06-23 nutarimu Nr. 795, 59 p. taip pat įtvirtina draudiko teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, šiuo atsakingu asmeniu įvardindamas patį transporto priemonę vairavusį asmenį arba kitą teisės aktų nustatyta tvarka atsakingą už žalos padarymą asmenį, jeigu jis arba asmuo, už kurį jis atsako, pasišalino iš įvykio vietos (Taisyklių 59.4 p.). Nagrinėjamu atveju vertintina, kad atsakomybė atsakovui kyla ir bendros pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, kad kitiems asmenims nepadaryti žalos, pažeidimu (CK 6.263 str. 1 d. ir 3 d.), juo labiau, kad valdydamas eismo įvykį sukėlusią transporto priemonę, byloje neįrodė valdymo teisės kuriuo nors metu praradimo dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų, taigi savo atsakomybės prezumpcijos atsakovas nenuginčijo (CK 6.270 str. 2 d., 3 d.). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas automobilio valdytoju pagrįstai pripažinto apeliantą, kadangi jam nuosavybės teise priklauso automobilis, kuriuo buvo padarytas eismo įvykis. Apeliantas šiuo atveju taip pat yra ir draudėjas pagal 2008-12-18 sudarytą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, kas neeliminuoja ieškovo atgręžtinio reikalavimo teisės reikalauti TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir Taisyklių 59.4, 60.1 punktų pagrindu ieškovo (draudiko) išmokėtų draudimo išmokų eismo įvykio metu nuostolių patyrusiems asmenims (nukentėjusiesiems) grąžinimo.

Teisėjų kolegija nepagrįstais laiko apelianto argumentus, kad jis autoįvykio nesukėlė ir iš įvykio nepasišalino. Aplinkybę, kad 2009-05-04 iš tiesų įvyko eismo įvykis, kuriame dalyvavo atsakovo ir nukentėjusiojo asmens automobiliai, byloje patvirtina oficialus D.Britanijos, Cambridgeshire grafystės Peterborough miesto policijos kelių eismo įvykio protokolas, t.y. kompetentingos institucijos išduotas dokumentas, kuriame automobilis sukėlęs eismo įvykį yra identifikuotas. Įvykio dieną surašytame kelių eismo įvykio protokole nurodyti vairuotojo ir automobilio duomenys – (duomenys neskelbtini) lietuviškas numeris, automobilio savininkas A. B.. Teisėjų kolegija pastebi, kad minimų dokumentų vertime neteisingai nurodytas atsakovo vardas, todėl teismas vadovaujasi originale nurodytais duomenimis (28-38 b. l.). Kelių eismo įvykio aplinkybės patvirtina, kad atsakovo vairuojamas automobilis atsitrenkė į priekinį ratą prie šaligatvio stovėjusio automobilio, ir po atsitrenkimo, nesustodamas nuvažiavo. Todėl apeliacinio skundo argumentas, kad 2010-11-05 Peterborough m. policijos pranešimas kompanijai Pabla&Pabla, 2009-05-04 Peterborough m. policijos raportas, eismo įvykyje dalyvavusių vairuotojų ir automobilių duomenys patvirtiną tik spėjimą, kad atsakovas galimai daly­vavo eismo įvykyje bei iš jo pasišalino, atmestinas kaip nepagrįstas. Byloje nėra jokių įrodymų, leidžiančių teigti priešingai, kad šiame autoįvykyje dalyvavo ne atsakovui priklausantis automobilis, ar kad automobilį vairavo kitas asmuo. Byloje nėra jokių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad apeliantas buvo praradęs galimybę valdyti transporto priemonę. Teismo vertinimu nagrinėjamu atveju svarbi aplinkybė ta, kad atsakovas A. B. neneigia eismo įvykio metu gyvenęs Peterborough mieste, D.Britanijoje. Byloje atsakovo patvirtinta ir tai, kad jis buvo sustabdytas policijos ir jo automobilis buvo apžiūrėtas policijos pareigūnų, buvo gavęs šaukimą atvykti į policiją, kur buvo patikrinti jo dokumentai, policija užsirašė jo draudimo kompanijos duomenis. Iš atsakovo pateikto susirašinėjimo su D.Britanijos policija matyti, kad policija nusprendė netirti įvykio palikdami tai spręsti draudimo įmonei. Aplinkybė, kad policijos tyrėjui patikrinus nebuvo rasti atsakovo automobilio sugadinimai, teismo vertintina kritiškai, kadangi policija atsakovo automobilį tikrino praėjus pakankamai laiko po eismo įvykio, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad net jei ir buvo padaryti sugadinimai, jie galėjo būti paties atsakovo pašalinti. Be to, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nėra aiškus atsakovo ir policijos elektroninio dialogo turinys. Todėl šis byloje pateiktas susirašinėjimas negali paneigti oficialaus policijos raporto ir kelių eismo įvykio protokolo. Pagrįstai teismo pastebėta ir tai, kad atsakovas 2009 m. liepos mėnesį žinojo apie jam reiškiamus įtarimus dėl autoįvykio, tačiau net ir tada nei į draudimo bendrovę, nei į policiją nesikreipė. Liudytojas, A. B. patvirtino, kad policija atsakovą, jo brolį, įtarė dėl eismo įvykio, tačiau draudimo kompanijos neinformavo ir nesiėmė jokių veiksmų, kuriais būtų galėjęs policijai ar draudimo bendrovei padėti išsiaiškinti šį įvykį. Atsakovas nesiaiškino situacijos ir tėvų adresu gavęs ieškovo siųstas pretenzijas dėl žalos atlyginimo. Remiantis išdėstytu, teismas konstatuoja, kad apeliantas dėl savo kaltės neįvykdė TPVCAPDĮ 12 straipsnyje nustatytų pareigų, tai yra nepranešė apie eismo įvykį, bei pasišalino iš eismo įvykio vietos. Todėl ieškovas turi reikalavimo teisę į už žalą atsakingą asmenį, šiuo atveju – į atsakovą, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytoją (CK 6.270 straipsnio 1, 2 dalys), nes žala atsirado ne dėl nenugalimos jėgos, nukentėjusių automobilių savininkų ar vairuotojų tyčios. Atsakovo, kaip automobilio savininko, atsakomybė kyla be kaltės (CK 6.248 straipsnio 1 dalis, 6.270 straipsnio 1 dalis, CPK 177, 185 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės d. nutartis, priimta civilinėje byloje AAS „Gjensidige Baltic“ ir UAB „Kauno stiklas“, bylos Nr. 3K-3-228/2012). Pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažinta, kad apeliantas atsako pagal CK 6.270 straipsnio nuostatas už didesnio pavojaus šaltinio, kurio valdytojas ir savininkas jis yra, padarytą žalą. Tai, kad atsakovas nebuvo apkaltintas nei eismo įvykio sukėlimui, nei pasišalinimu iš eismo įvykio vietos, neeliminuoja apelianto, kaip transporto priemonės savininko ir valdytojo, atsakomybės. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors pasišalinimo iš eismo įvykio vietos ir draudiminio įvykio nesieja tiesioginis priežastinis ryšys, bet toks apdraustojo elgesys suteikia ieškovui teisę reikalauti žalos atlyginimo atgręžtinio reikalavimo teise iki 100 procentų išmokėtos draudimo išmokos, šia teise ieškovas ir pasinaudojo. Todėl apeliacinio skundo argumentas, kad prie­žastinio ryšio nebuvimas visais atvejais atleidžia atsakovą nuo pareigos atlyginti žalą, atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas. Pažymėtina, kad toks teisės aiškinimas atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl draudiko reikalavimo teisės, regreso tvarka nukreiptos į transporto priemonės valdytoją (draudėją).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, ir priėmė iš esmės pagrįstą bei teisėtą sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas, nes tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra (LR CPK 326 str. 1d. 1p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka duomenų apie ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas nepateikta, todėl atmetus atsakovo apeliacinį skundą, jos nepriteistinos.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.