Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

Kaltinamoji J. Š. teismui nurodė, kad supranta, kuo yra kaltinama, savo kaltę pripažįsta iš dalies, t.y. pripažįsta jog perrašė įmonės buhalterinius dokumentus, tačiau nepripažįsta kaltinimo dalies, jog ji pasisavino bendrovės pinigus. Žino, kad R. R. į UAB „K“ seifą padėjo didelį maišą ir iš to maišo dingo didelė pinigų suma. Seifo raktus turėjo tik pats R. R. ir UAB „K“ direktorius K. Ji nuo to seifo raktų neturėjo. Kai jie padėjo tą maišą į seifą, jai nieko nesakė, tačiau ji asmeniškai tai matė. Vėliau, kai jie atidarė tą seifą, pasakė, kad dingo 200 tūkstančių litų. Buvo apkaltinta ji, nors jokio įsilaužimo pėdsakų nebuvo, signalizacija dirbo normaliai. Policija atliko tyrimą, jos pirštų antspaudų neaptikta, jai įtarimai panaikinti, tačiau po to ją pradėjo kaltinti dėl buhalterijos, dėl dokumentų perrašymo. Ji dokumentus tikrai perrašinėjo, nes buvo dingęs dokumentų segtuvas, tačiau pinigų ji tikrai neėmė. Tą kartą iš jos kabineto dingo kasos knyga, buhalterinių dokumentų segtuvas ir kasos orderių originalai. Kokie dokumentai dingo ji žinojo pagal apyvartą, todėl iš kompiuterio duomenų juos perrašė. Vėliau tie dokumentai atsirado kabinete, todėl juos nunešė R. R.. Buvo dingę tik kasos dokumentai, o visi kiti dokumentai buvo likę, t.y. nedingo sutartys, nuomos sutartis su B. M.. Jeigu būtų žinojusi, kad tai toks nusikalstamas dalykas, būtų tikrai nieko neperrašiusi. Grynųjų pinigų kasoje praktiškai nebūdavo, o tuos, kuriuos gaudavo pagal kasos orderius, visus apskaitydavo. Nedaug kas mokėdavo grynais pinigais, todėl kasoje galėjo būti 3000-4000 litų, o 10-50 tūkstančių nebūdavo niekada. Grynus pinigus kaupdavo atlyginimams, benzinui, kitoms ūkio išlaidoms, todėl juos retai kada įnešdavo į banką. 2008 m. Atsakydama į teismo ir proceso dalyvių klausimus, kaltinamoji paaiškino, kad grynieji pinigai išimti iš banko sąskaitų galėjo būti pridėti prie kitos sumos, tačiau jie negali būti visiškai neapskaityti. 6376,86 Lt už ūkio išlaidas tikriausiai yra apskaityti pagal kasos orderius, tik gal su netikrais parašais. Tuo metu kai dingo kasos knyga, atkūrė tuos dokumentus, ir nors tie pinigai faktiškai yra visi išmokėti ir tai patvirtino žmonės, ji nepagrįstai kaltinama pasisavinusi pinigus nurodytus atkurtuose dokumentuose. 250 Lt buvo paimta, kai buvo sustabdyta veikla ir iš jos buvo paimti dokumentai, ir tie 250 Lt buvo atiduoti R. Parašų iš jo neimdavo, todėl, kad visus pinigus jam atiduodavo vokeliuose, ir jo žmonos pinigus, ir kitas išmokas. Kaltinime nurodyti 5910,88 Lt gali būti apskaityti. Grynus pinigus imdavo iš banko algoms mokėti. 250, 200,300 litų sumos jau buvo metų pabaigoje, kai buvo įnešami paskutiniai pinigai. Tai buvo 2008 m. pabaigoje ir 2009 m. pradžioje, nes po 300 Lt gamybai, tol kol vyko gamyba, iš banko niekada neimdavo. Dėl daugiau kaip 24 tūkst. grynųjų neužpajamuotų kasoje gali paaiškinti tiek, kad tie pinigai yra apkaityti, bet kitomis sumomis. Įstatymas neleidžia apskaityti kitomis sumomis, bet ji taip padarė todėl, kad dingus apskaitos knygai, ji dokumentus perrašė pagal kompiuterinius duomenis. Kai ji vedė buhalteriją, tai kelios smulkios sumos galėjo būti surašytos į vieną sumą. Atsakydama į teismo ir proceso dalyvių klausimus, kaltinamoji negalėjo paaiškinti, kodėl popierinius dokumentus ji perrašė kitomis sumomis, – gal kad mažiau rašyti. Nurodė, kad neapskaityti pinigai buvo imami tik smulkioms ūkio išlaidoms, o ne sau. Neapskaityti pinigai, nes pastoviai su direktore skaičiuodavo kas nupirkta, kam ką reikia nupirkti. Kompiuterinėje apskaitoje matosi visos sumos. Jei pinigai neapskaityti, tai ir išlaidos nėra įtrauktos. Buhaltere dirbo 10 m. Į bendrą buhalterinę apskaitą įtraukė kasos išlaidų orderius, kurie nepasirašyti bendrovės vadovų ir kasos orderius, kurių net ji kaip buhalterė nepasirašė todėl, kad tie pinigai žmonėms faktiškai buvo išmokėti. Kodėl pati nepasirašė dokumentų, nežino. Kai ji tik perrašė tuos dokumentus, buvo dokumentų poėmis ir direktorė nespėjo pasirašyti. Tuo metu dar nebuvo prasidėjęs tyrimas. Perrašinėjo, ne todėl kad pasisavinti pinigus, o todėl, kad dingo dokumentų segtuvas. O kai dingo segtuvas, R. R. pareikalavo pateikti tuos dokumentus. Tai buvo dar iki audito. O paskui, dar prieš auditą surado dokumentus su parašais. R. R. dokumentai buvo pateikti ir dokumentų originalai, ir tie perrašyti, todėl dabar ir trūksta pinigų. Ji nežino kokie dokumentai buvo pateikti auditui. Ant orderių parašė tik skaičius, nenurodydama skaičių raštu, tai padarė dėl skubėjimo. Kai dingo dokumentai, nebuvo sustatytas joks aktas, ją pradėjo šantažuoti. Pradėjo gąsdinti R. R., K, dar advokatas O ateidavo, visi sakė, kad ją į kalėjimą pasodins. Na, dingo tas segtuvas, tai jį ir atgamino, pasirodo nereikėjo atgaminti, blogai padarė. Kai atstatinėjo buhalterinius dokumentus, direktore buvo I. V.. Pasirašė pati ir už K. M., todėl, kad metų pradžioje jis dar dirbo ir dokumentai turėjo būti pasirašyti ir jo vardu. Pripažįsta, kad smulkias sumas sujungė į vieną didesnę sumą, pripažįsta, kad atstatinėjo dokumentus pagal kompiuterio duomenis, tačiau pinigų ji neėmė. Tie pinigai nėra dingę, visus tuos pinigus gavo žmonės. 30 tūkst. trūkumas, tai gal kokios ūkio išlaidos, gal neįtrauktos kai kurios ūkio išlaidos, gal pirkimai neįtraukti, gal kartoną pirko ir neįskaitė, kodėl neįtraukė – nepamena. Atsakydama į prokuroro klausimą patikslino, kad UAB „K“ gryni pinigai buvo pas ją, pinigus ji laikė seife. Atsakydama į teisėjos klausimus nurodė, kad ir UAB „K“ pinigai buvo tame pačiame seife, o dingę UAB „K“ pinigai buvo laikomi kitame seife. Pirmiausiai dingo R. R. asmeniniai pinigai iš to seifo, kurio raktus turėjo K. Jie eidavo į tą seifą, atsidarydavo ir paimdavo pinigus, tas seifas stovėjo pas ją kabinete, todėl ji matydavo, kad ateina, tačiau nematydavo kaip jis paimdavo pinigus, nes jis užsidarydavo duris. Kabinete buvo dar viena atskira patalpa, kur ir stovėjo seifas. Į tą kambariuką jie eidavo be jos, ji asmeniškai niekada neidavo ir pinigų neimdavo. Iš seifo dingo ne UAB „K“ pinigai, o asmeniniai R. R. pinigai. Atsakydama į prokuroro klausimus nurodė, kad grynus pinigus ji iš banko imdavo tik su direktoriaus žinia. 2008-2009 metais gryni pinigai gauti iš verslo partnerių su jos parašu, tačiau ji galėjo pačių pinigų ir negauti, nes ji tik pasirašė kad gavo, bet važiuodavo pinigų vairuotojas. Pasirašydavo avansu, išrašydavo sąskaitas- faktūras, kasos orderius. Kuriuos gaudavo pinigus, tuos užpajamuodavo, kurių negaudavo – nepajamuodavo, kai atveždavo pinigus, juos įrašydavo į kasos knygą. Jei kasos knygoje nėra užpajamuota, tai nežino kodėl, gal jų negavo. Kalbant apie 200 Lt išimtus iš banko 2009 m., tai tuo metu ji jau netvarkė kasos, todėl nieko nežino. Kai dingo dokumentai, tai viskas ir susimaišė. Ar apyvartinėje knygoje buvo nurodyti pinigai, neatsimena. Atsakydama į civilinio ieškovo atstovo V. O. klausimus nurodė, kad anksčiau apie tai, kad dokumentus perrašinėjo pagal kompiuterio duomenis ji nesakė todėl, kad niekas jos to neklausė, nes viso ikiteisminio tyrimo metu jos klausinėjo tik apie parašus. Dingo už 2008-2009 m. kasos dokumentai: segtuvas su kasos pajamų ir kasos išlaidų orderiais, pati kasos knyga buvo tame segtuve. Segtuvas dingo tuomet, kai ji buvo apkaltinta R pinigų vagyste, tiksliau datos neprisimena. Dokumentai anksčiau buvo saugomi jos kabinete, lentynoje, o R liepė nunešti į cecho patalpas, paskui dar per 2 patalpas. Nešiojo dokumentus ji, vairuotojas ir kiemsargis. Kai po to R. R. liepė atnešti dokumentus, ir ji nerado to segtuvo. Niekam apie tai nepranešė, nes tuo metu direktorė buvo nušalinta, o R. R. nesakė todėl, kad prieš ją buvo vykdomas teroro aktas. Policijai apie dingusius dokumentus nepranešė, nes prieš pernešdama dokumentus į atskirą patalpą, netikrino ar visi dokumentai yra. Žinojo, kad ne visi dokumentai yra, bet nežinojo kam sakyti, kad dingo segtuvas. Antstolis tik nufotografavo dokumentus, jam taip pat nieko nesakė. Dingę dokumentai atsirado tuomet, kai ji jau buvo juos perrašiusi iš naujo. Tuo metu, antstolis jau buvo uždaręs dokumentus. 2008 m. tiek originalius, tiek perrašytus visus dokumentus perdavė R. R.. Pati jų sutikrinti neturėjo galimybės. Grąžino visus, kodėl jie susimaišė, nežino, R. ji sakė, kad ten yra ir perrašyti dokumentai. Atsakydama į teisėjos klausimą nurodė, kad nežino, kodėl neklausė R. R. dėl jam perduotų originalių ir perrašytų dokumentų sutikrinimo. Atsakydama į civilinio ieškovo atstovo V. O. klausimus nurodė, kad kompiuteryje įdiegta sena programa, todėl ji negalėjo visko atkurti. Atsakydama į specialistės J. Š. klausimą nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu jai nerodė ir ji nematė, kad dokumentai buvo susidubliavę. Į teisėjos klausimą atsakė, kad apklausų metu su dokumentais ji nebuvo supažindinta. Atsakydama į civilinio ieškovo atstovo V. O. klausimą nurodė, kad darbuotojai buvo atleisti R. R. įsakymu nuo sausio 5 d. ir vasario mėnesį darbuotojų nebebuvo, todėl ji negalėjo jiems pateikti pasirašyti perrašytų dokumentų. Atsakydama į teismo ir proceso dalyvių klausimus, kaltinamoji nurodė, kad materialinių vertybių inventorizacijos buvo atliekamos, apyrašai surašyti. Inventorizacija buvo organizuojama pagal seną įsakymą, kas pasirašė tą įsakymą, nepamena. Kasoje nebuvo atliekama inventorizacija, nes apie kasoje cirkuliuojančius pinigus pastoviai klausinėdavo direktorius. Reikia daryti pagal taisykles, bet nedarė, nes niekas nesakė. Nebuvo nurodyta atlikti kasos inventorizaciją. Atliekant kasos inventorizaciją, faktinį pinigų kiekį turėtų pasirašyti komisija, o aktas turi būti perduodamas buhalterijai ir buhalterija turi sutikrinti ar faktinis pinigų likutis atitinka apskaitą. Kompiuterinę savadarbę buhalterinės apskaitos programą ji įdiegė pati. Apyvartinė knyga buvo vedama nuo 2000 m., taisymų joje nebuvo. Nežino ar apskaita kompiuteryje buvo tikrinama, nes ikiteisminio tyrimo metu kompiuteris, kartu su segtuvais, nebuvo išimtas, kur randasi atrasti dokumentai, nežino. Vienus dokumentus: kasos orderius ir segtuvą atidavė R. R., kitus namo parnešė. Dokumentus atrado kabinete, spintoje. Direktoriaus nuo sausio mėnesio nebuvo, tai jam ir nesakė apie dokumentų dingimą. Negali patvirtinti, kad kasos knyga yra vienintelė. Ekspertizei pateikta ta knyga, kur ji vedė. Tai atstatyta knyga, vadinasi, čia antroji knyga. Segtuve buvo įsegti kasos mėnesio lapai, ji perrašinėjo ir tuos lapus. Kokius dokumentus rado, kokius ne, neatsimena. Rado pajamų, išlaidų orderius. Knygoje surašyta naujai, pagal apyvartą, nežino kokie dokumentai pakliuvo į tą knygą. Gali būti, kad dalis dokumentų neįtraukti į knygą. Kai orderiai buvo išrašyti du kartus, tai susidubliavo dokumentai, tačiau atlyginimai darbuotojams buvo išmokėti. Kompiuteryje ir tikrajame segtuve esantys buhalteriniai dokumentai sutapdavo, tai tie patys dokumentai. Antrasis kasos knygos variantas atstatytas pagal apyvartą. Įrašai nesutampa su originaliais dokumentais todėl, kad susidėjo ir perrašyti ir neperrašyti dokumentai. Atsakydama į civilinio ieškovo atstovo V. O. klausimus patikslino, kad surastame segtuve buvo dokumentai tik už mėnesį ir ji nesakė, kad kartu buvo ir mėnesiniai lapai. Kai atrado buvo tik dokumentai, bet kai ji vedė buhalteriją, tie lapai buvo. Tų lapų iš naujo negalima atspausdinti iš kompiuterio dėl techninių galimybių. Jau po mėnesio, kai būna uždaryta programa, jų atspausdinti nebegalima. Galima atspausdinti tik paskutinio einamojo mėnesio lapus. Senų lapų kompiuteryje ji nematė, tik apyvartines lėšas galima pažiūrėti, tokia buvo įdiegta programa. Nurodė, kad mašiną, kurią pirko A. R., prieš tai grynais pinigais iš „L. d.“ nupirko K. M. prieš kelis metus. Tuos 19 tūkstančių žmogus sumokėjo savo pinigais, nes įmonė neturėjo pinigų, ir tas minusas „kabėjo“ kelis metus. T.y. įmonės skola K. M., kaip atskaitingam asmeniui, o kai A. R. nupirko tą mašiną, iškart jam buvo išmokėta. „L. d.“ ta mašina, prieš tai, buvo nuomojama pagal nuomos sutartį. Šie 19 tūkst. yra paaiškinti dokumentaliai, galima pakelti dokumentus, kur K. M. pirko tą mašiną UAB „K“ vardu (b.t. 7, b.l. 94-99).

Kaltinamoji I. V. teismui paaiškino, kad ji 2001-01-03 įsidarbino UAB „K“ gamybos vadybininke. 2008 m. vasario mėn. pabaigoje, išėjus direktoriui K. M., buvo paskirta bendrovės direktore. Direktore pradėjo dirbti, kai jau buvo aišku dėl įmonės bankroto. Kadangi į vadybininko vietą nebuvo paskirtas kitas asmuo, liko dirbti ankstesnėje darbo vietoje. Jos kabinetas buvo kitame pastate negu buhalterija, bet į buhalteriją ji užeidavo kelis kartus per dieną, kai reikėdavo jos parašo, kažką suderinti, pinigų medžiagų įgijimui. Įmonės buhalterė dirbo 10 metų, todėl ja visiškai pasitikėjo. Apie tai, kad visi pinigai buvo laikomi viename seife, ji nežinojo, nes UAB „K“ ir UAB „K“ buvo atskiruose kabinetuose. Tik tada, kai įmonė buvo uždaroma ir UAB „K“ kabinetas buvo išnuomotas, visus dokumentus sunešė į UAB „K“ kabinetą. Buvo kasa, tokia atskira patalpėlė su langeliu ir per jį visi gaudavo pinigus. Ar seife laikomi, ar nelaikomi grynieji pinigai, nežinojo. Būdama direktore ji UAB „K“ grynų pinigų likučių netikrino, tik kai reikėdavo mokėti atlyginimus, paklausdavo J. kiek kasoje yra pinigų, kiek trūksta ir kiek reikia paimti iš banko. Kartais pasiimdavo kasos knygą ir peržiūrėdavo mokėjimus. J. kasos knygą atnešdavo jai į kabinetą ir ji pasižiūrėdavo viena. Žino, kad buvo dingę UAB „K“ kasos dokumentai, jai apie tai pranešė J. ir sakė, kad R. R. paprašė jam pateikti kasos knygą, todėl ji tik patarė ieškoti kasos knygos. J. Š. dar kelis kartus jai skambino ir sakė, kad knygos neranda, todėl ją perrašinės. Sekančią dieną J. pasakė, kad tą knygą surado, kad ji buvo užkritusi už stalo, todėl liepė greit nešti ir atiduoti kasos knygą R. J. Š. atidavusi knygą jai pasakė, kad R. kartu su knyga atidavė ir iš kompiuterio perrašytus kasos orderius ir prašė kaltinamosios, jog ši R. paprašytų juos grąžinti. Tačiau šis tų perrašytų orderių negražino. Atsakydama į teismo ir proceso dalyvių klausimus kaltinamoji nurodė, kad ji žinojo apie tai, kad buhalterė perrašo dokumentus, bet negalvojo, kad buhalterė dokumentus perrašys ir perduos tą pačią dieną. Patvirtina, kad žino, jog R. buvo perduoti ir tikrieji dokumentai ir jų dublikatai. Supranta, jog pagal pareigas ji privalėjo žinoti Buhalterinę apskaitą reglamentuojančius teisės aktus, bet jų nežinojo, nes neturėjo laiko jų nagrinėti. Nebuvo skundų dėl ne laiku išmokėtų atlyginimų. Atsakydama į proceso dalyvių ir teismo klausimus nurodė, kad vairuotojui buvo duodami pinigai degalų įsigijimui, jis pristatydavo taloną, buvo pildomi kelionės lapai. Buvo daroma visaip: ir duodami pinigai avansu, ir vairuotojui pagal užpiltą degalų kiekį buvo grąžinami pinigai, yra mačiusi avansines buhalterines apyskaitas. Verslo partneriai atsiskaitydavo per banką, bet buvo tokių klientų, kurie atsiskaitydavo tiesiai į bendrovės kasą. Tuos pinigus gaudavo buhalterė arba pinigus iš klientų atveždavo vairuotojas. Metinės grynų pinigų apyvartos kasoje nežino, bet suma buvo nedidelė. Iš kasos pinigus imdavo ir benzinui, ir atlyginimams, ir avansui, jeigu jų trūkdavo, tada buhalterė eidavo į banką ir nuimdavo trūkstamą kiekį pinigų. 31 tūkstantis grynų pinigų kasoje galėjo būti tik per pusę metų, nes buvo tik keli klientai, kurie tiesiai mokėdavo į kasą. Negali įvardinti kokios didesnės grynų pinigų sumos būdavo kasoje. Dėl R. R. pinigų vagystės paaiškinti nieko negali, kadangi tuo metu ji nedirbo. Kiek žino, tai vagystė įvyko gegužės 6-7 dienomis, o ji sužinojo tik gegužės 22 d., t.y. kai atėjo pas J. pasirašyti dėl bankroto. Iki šios vagystės santykiai tarp R. R. ir buhalterės J. Š. buvo normalūs, o po vagystės – paaštrėjo. Iki vagystės, kad iš akcininkų pusės būtų pretenzijų, nežino. Su veiklos parneriais nebuvo atsiskaityta, nes nepakako pinigų, kilo bankrotas. Nepakako pinigų atlyginimams A. S., J. Š. ir jai – I. V.. 2008 m. gruodžio mėnesį jau buvo kalbama apie bankrotą ir nuo 2009 m. sausio mėnesio pradžios jie nutraukė pagrindinę sutartį su „M“. Paskui tik perdirbinėjo medžiagas, atleidinėjo žmones, kad kuo mažiau liktų likučių, kad daugiau pinigų liktų darbuotojų atlyginimams (b.t. 7, b.l. 113-115).

Liudytojas K. M. teismui paaiškino, kad kaltinamąsias pažįsta, kartu dirbo įmonėje „K“, J. Š. buvo buhalterė, o I. V. vadybininkė. Jis buvo įmonės „K“ direktorius, akcininkas ir steigėjas, paskui direktore tapo I. V.. Dėl kasos audito kreipėsi įgaliotas akcininkas R. R., nes antroji akcininkė yra M. R.. Romas jam paskambino ir paprašė atvažiuoti į „K“, nes, atseit, ruošiama uždarinėti bendrovė, dėl bankroto, ar ne dėl bankroto, tiksliai neatsimena. Atvažiavęs žiūrėjo kaip iš buhalterijos nešė dokumentus į atskirą kabinetą ir užantspaudavo. Dokumentus nešė ir I. V., ir J. Š., ir auditorius. Neprisimena, ar asmeniškai pasirašė audito sutartį, asmeniškai neperdavė jokių dokumentų, neklausė kitų akcininkų dėl ko reikalinga daryti patikrinimą, nes turėjo tik 30 proc. akcijų, o R. - 70 proc. akcijų. Po audito buvo nustatyti kažkokie trūkumai, buvo kreiptasi į teismą. Akcininkai kreipėsi, o jis tik pasirašė dokumentą. Buvo akcininkais dviese, tik su M. R.. Trūkumas buvo apie 60 tūkstančių, gerai neatsimena. Skaitė ir audito išvadą, ir kreipimasi į teismą, nors gerai neprisimena, gal kreipėsi ir į FNTT, o ne į teismą. Su tarnybos pareigūnais bendradarbiavo, pačių dokumentų neteikė, bet buvo apklausiamas. Atsakydamas į prokuroro klausimus, liudytojas nurodė, kad nuo įmonės įsteigimo jis buvo UAB „K“ direktorius, o J. Š. – buhalterė. Jis gaudavo atlyginimą vieną kartą per mėnesį, o kitiems darbuotojams buvo mokama 2 kartus per mėnesį. Atlyginimą jam išmokėdavo buhalterė-kasininkė J. Š.. Prie atlyginimo gaudavo papildomus pinigus: už mašinos nuomą ir už degalus. Atsakydamas į teismo klausimus patikslino, kad už gautus pinigus visada pasirašydavo išlaidų orderį, kuriame buvo užrašyta suma 300 litų už automobilio nuomą ir už degalus. Gaudamas atlyginimą, pasirašydavo žiniaraštyje, kuriame būdavo surašytos visos darbuotojų pavardės ir orderį. Tiksliai neprisimena ar pasirašinėdavo išlaidų orderį gaudamas atlyginimą. Atsakydamas į prokuroro klausimus, liudytojas nurodė, kad už benziną gaudavo 600-700 litų per mėnesį. Kaip vadovas, pasirašydavo Bendrąjį žiniaraštį, buvo 2 žiniaraščiai, darbininkams ir kitiems darbuotojams. Ikiteisminio tyrimo metu tyrėja jam rodė dokumentus, kur buvo jo parašai ir tuos, kur buvo ne jo parašai. Už benzino išlaidas gaudavo pinigus, bet kad būtų gavęs pinigus ūkio išlaidoms, neatsimena, nors tyrėja rodė dokumentus, kad ūkio išlaidoms buvo gavęs vos ne 10 tūkst. litų. Būdamas įmonės vadovu pasirašinėdavo ir kitokius žiniaraščius. Atsakydamas į teismo ir proceso dalyvių klausimus, liudytojas patikslino, kad direktoriumi jis dirbo iki 2008 m. sausio mėnesio, o patikrinimas pagal bendrasavininkės vyro kreipimąsi, buvo apytiksliai 2009 m. gegužės mėnesį. Jo darbo direktoriumi metu UAB „K“ trūkumo nebuvo. Perduodant dokumentaciją, jo išėjimo metu, pajamos ir išlaidos esančios kasoje, nebuvo tikrinamos, kadangi buhalteriją vedė ta pati buhalterė. Jo išėjimo metu, buhalterinė apskaita ir kasa buvo idealiai sutvarkyta. Taip mano, kadangi kiekvieną mėnesį peržiūrėdavo įmokas, kurias matė kompiuteryje, pavedimus irgi matė kompiuteryje, ir kiekvieną mėnesį ne po vieną kartą peržiūrėdavo kasą. Kol buvo direktoriumi, nepastebėjo, kad būtų klastojami parašai, tai paskui paaiškėjo. 10 tūks. litų sąskaita ūkinėms išlaidoms atsirado kai jau buvo išėjęs iš darbo. Ūkinių prekių jis nepirkdavo, o chalatus, muilą ir pan., tai pirkdavo galbūt pati buhalterė. Ūkio išlaidos buvo smulkios, sudarydavo kažkur 100 Lt., ir kai vartydamas dokumentus FNTT, pamatė tokią didelę sumą, buvo nustebęs. Jo nuomone, per mėnesį ūkio išlaidos galėjo sudaryti 200-300 Lt. Už automobilio remontą pinigai buvo imami iš įmonės kasos. Remonto išlaidos galėjo atsispindėti kaip ūkio išlaidos, bet tikrai ne tokios didelės sumos, galėjo per mėnesį būti 300-500 Lt. Tarp tyrėjos pateiktų dokumentų, serviso sąskaitų nepastebėjo. Paimant dokumentus iš buhalterijos, dalyvavo pati buhalterė. Jis pats asmeniškai neteikė auditoriui dokumentų, paimtų iš ENTT. Dėl darbuotojų algų neišmokėjimo, buhalterės atžvilgiu, nusiskundimų nebuvo. Atsakydamas į kaltinamosios J. Š. klausimus, liudytojas nurodė, kad 9 tūkst. litų suma galėjo būti už R. giminaičio pirktą džipą. Bet kadangi dokumentuose buvo parašyta ūkio išlaidos, o ne automobilio pirkimas, tai jis ir pasakė, kad negavo pinigų. Automobilio pardavimas buvo prieš pat jam išeinant iš darbo. Atsakydamas į teisėjos klausimą liudytojas nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu, kai jį apklausinėjo ir rodė dokumentus, ten kur parašai buvo ne jo, jis nurodė, kad tų piniginių sumų nėra gavęs. Kai dirbo – atlyginimą, ūkio, benzino išlaidas gavo. Tokia operacija kaip automobilio pardavimas tikrai vyko, tačiau ikiteisminio tyrimo metu jo to niekas neklausė. Jam buvo užduotas klausimas ar jis gavo tuos 9 tūkst. litų, o iš kur galėjo būti tie 9 tūkst. litų, jo neklausė (b.t.7, b.l. 34-37).

Papildomos apklausos metu liudytojas K. M. teismui paaiškino, kad bendrovė prieš 10 metų, komerciniais tikslais buvo nusipirkusi „Mersedes Benz“ automobilį. Automobilio pirkimo sutartį galėjo jis sudarinėti, tačiau kiek ir kokiu būdu mokėjo, neprisimena, paskui jį pardavė už 20 tūkstančių litų. Automobilis buvo įregistruotas UAB „K“ vardu ir atsispindėjo bendrovės balanse. Automobilį parduoti komerciniais tikslais nusprendė jis ir akcininkė M. R.. Nesinaudojo asmeniškai šiuo automobiliu, nes jis buvo pirktas komerciniais tiksliais. Regis, dar reikėjo automobilį remontuoti, nes tikslas buvo parduot ir užsidirbti. Jis naudojosi savo automobiliu ir buvo sudaryta nuomos sutartis, kad įmonė iš jo nuomojasi tą automobilį. Už automobilio nuomą ir benziną gaudavo pinigus. Automobilio nuoma buvo apie 300 Lt., už benziną būdavo apie 600 Lt per mėnesį. Nebuvo taip, kad įmonė jam nebūtų sumokėjusi už nuomą ar kurą. Kad vienu kartu būtų mokama didesnė suma, pvz. už kelis mėnesius, taip nebuvo. Atsakydamas į klausimus, liudytojas patikslino, kad automobilis „Mersedes Benz“ nebuvo senas, bet buvo variklio gedimas. Paaiškino, kad kai pardavė automobilį, pirkėjas bendrovei sumokėjo grynais. Pinigų mokėjimo fakto nematė, negavo avanso už parduodamą automobilį, sutarties sąlygų, kad turėjo būti sumokama per 3 kartus, neatsimena. Fakto, kad bendrovės reikmėms būtų reikėję naudoti savo asmeninius pinigus, arba, kad būtų skolinęs bendrovei pinigų, neatsimena. Kad bendrovėje būtų įforminta kažkokia skola jam, neatsimena, tik gali pasakyti, kad automobilį pirko ne už savo pinigus. Atsakydamas į specialistės J. Š. klausimą, liudytojas nurodė, kad avanso apyskaitų buvo, atrodo yra pildęs tokius dokumentus. Atsakydamas į prokuroro klausimus, liudytojas nurodė, kad jis nepripažino operacijų pagal kasos išlaidų orderius dėl 9000 Lt , o tik pripažino, kad įvyko pardavimo operacija, o ne pinigų paėmimo. Ten buvo parašyta, kad tos sumos ūkio išlaidoms, todėl jis anksčiau sakė, kad šiems dalykams pinigų neėmė. Atsakydamas į klausimus, liudytojas paaiškino, kad pardavus automobilį, pinigų sau asmeniškai nepaėmė, išeinant iš darbo su juo bendrovė atsiskaitė, nebuvo jokios skolos. Atsakydamas į kaltinamosios J. Š. klausimus, liudytojas nurodė, kad kokiais pinigais buvo sumokėta UAB „K“ perkant automobilį, jis neatsimena, nors pavedimus darydavo asmeniškai, todėl mano, kad tie pinigai per banką nepraėjo. Būdavo kasoje grynų pinigų apie 20 000 Lt. Grynų pinigų už perkamą automobilį asmeniškai nemokėjo, pavedimo nedarė, todėl mano, kad gal akcininkai mokėjo. Buhalterijoje automobilis buvo užpajamuotas, tam užtenka automobilio dokumentų. Kas sumokėjo už automobilį turėtų būti buhalteriniuose dokumentuose, jis perkant automobilį nedalyvavo, neatsimena kas mokėjo pinigus, parduodant automobilį dalyvavo tik tiek, kad pasirašė, atrodo, tik įgaliojimą ir pasirašė automobilio Pirkimo-pardavimo sutartį. Niekas neliepė pasirašyti sutarties, nes vyko pardavimo faktas. Pirko bendrovės automobilį šiek tiek pažįstamas asmuo, o kai perka, reikalinga pirkimo-pardavimo sutartis ir reikalingas įgaliojimas tvarkyti dokumentus. Atsakydamas į kaltinamosios J. Š. klausimą, liudytojas teigė, kad jis nemokėjo pinigų už automobilį, o to, kas buvo prieš 10 metų, nelabai prisimena, kad išėjęs iš UAB „K“ visaip bandė užmiršti šį etapą. Tam buvo ir asmeniniai dalykai, ir konfliktai truputį, išėjo iš įmonės jausdamas skriaudą, todėl ir nenori nieko prisiminti. Buhalterei nejaučia skriaudos, direktorei – šiek tiek, tačiau keršto nėra, jis asmeninę skriaudą atribojo nuo duodamų parodymų. Liudytojas patikslino, kad pinigų natūroje tiek perkant, tiek parduodant automobilį, jis nematė, o tik dokumentus pildė. Atsakydamas į kaltinamosios J. Š. klausimą liudytojas nurodė, kad jeigu šis automobilis buvo nuomojamas „Lietuvos dujoms“, o UAB „K“ mokėjo už automobilį kiekvieną mėnesį „L. d.“ iki 2006 m., tai turėtų būti atvirkščiai, t.y. jeigu jie nuomojo automobilį, tai jie turėjo gaudavo pinigus. R. R. išlaidų iš įmonės kasos neapmokėdavo, smulkių ūkio prekių pirkimo išlaidų sumų, neprisimena. Kokios buvo nustatytos automobilio „Mersedes Benz“ pardavimo sąlygos, neatsimena. Ar prieš jam išeinant buvo kasa inventorizuota, neprisimena. Fakto, kad būtų priėmęs iš buhalterės kasą ir ją pridavęs naujai direktorei, nebuvo, nes jam išeinant bendrovėje pasiliko ta pati buhalterė. Daiktų perdavimas buvo, bet turtas inventorizuotas nebuvo, buvo susegta daug dokumentų, gal 10-15 segtuvų. Kadangi jis su I. V. nebendravo, tai dokumentus sutvarkė, ir perdavė R, kad jis perduotų. Dokumentų perdavimo aktą, kuriame nurodė visus pas jį buvusius dokumentus, pasirašė, o ar priėmusi šalis pasirašė, nežino. Kitaip tariant, viską kas buvo pas jį, bet ne buhalterinius dokumentus, perdavė R. R.. Finansinių dokumentų, kurie buvo buhalterijoje, neperdavinėjo, kasos likučio netikrino Bendrovė pagal nuomos sutartis nuomojosi ne tik jo, bet ir kitus automobilius, vienas iš jų buvo UAB „Kartono“, kitas Č. A. arba B., tiksliai kas savininkas nežino, šie asmenys yra sugyventiniai. Tuo bendrovės išsinuomotu automobiliu naudojosi Č. A.. Atsakydamas į kaltinamosios J. Š. klausimus, liudytojas teigė, kad kas turėjo gauti Č. A. ar B. nuomos pinigus už automobilį, tas ir gavo. Buvo sutartis, tai pagal ją ir buvo mokami pinigai, tačiau kokias pinigų sumas išmokėdavo Č. A. už iš jo nuomotą automobilį, neprisimena. Atsakydamas į advokato E. B. klausimą po liudytojo Č. A. apklausos, liudytojas K. M. nurodė, kad prisimena, jog buvo sudaryta sutartis dėl automobilio „Audi“ nuomos. UAB „K“ nuomojo didelę mašiną, ši bet kur neįvažiuodavo, o reikėdavo vežti produkciją, reikėjo važiuoti į Baltarusiją pasirašyti sutartis, todėl, kad nenaudoti savo transporto, buvo naudojama ši mašina. Už automobilio „Audi“ nuomą buvo atsiskaitoma pagal finansinius dokumentus, išmokėjimai vyko buhalterijoje, už kokią sumą nuomojo šį automobilį, neprisimena, nes asmeniškai nemokėjo už nuomą, todėl nežino, kaip dažnai buvo mokama už automobilio nuomą. Paprasčiausiai jam pateikdavo pluoštą dokumentų ir juos pasirašinėdavo, ką pasirašydavo, nesigilino (b.t. 7, b.l.140-144).

Liudytojas Č. A. teismui paaiškino, kad kaltinamąsias pažįsta, kadangi dirbo vairuotoju UAB „K“ nuo jos įkūrimo. Jį į darbą priėmė M. Atlyginimą mokėjo 780 Lt., grynais, išmokėdavo buhalterė, gavęs atlyginimą, pasirašydavo žiniaraštyje. Benzinui savaitei reikėjo 300 Lt., pinigus grynais duodavo buhalterė, arba pildavo benziną, gaudavo benzino čekį ir atiduodavo jį buhalterei. Pasirašydavo orderį, kad pinigus gavo benzinui. Buvo daroma avanso ataskaita už mėnesį kiek gaudavo pinigų, kiek užpildavo kuro. Nebuvo taip, kad buhalterė duotų pasirašyti dokumentą, o jis neatneštų kuro pirkimo čekio. Buvo policijoje, ten jam rodė dokumentus, sakė, kad popieriuose kai kurie parašai yra ne jo. Gal penki dokumentai buvo ne su jo parašu. Atsakydamas į prokuroro klausimus, liudytojas nurodė, kad gaudavo kiekvieną mėnesį atlyginimą, visada laiku, benzinui gaudavo pinigų grynais, įmonė pirko ir darbinius drabužius, ir striukes ir batus. Atsakydamas į teismo klausimu, liudytojas nurodė, kad firma mašinas remontavo, važiuodavo į servisą, sumokėdavo pinigus, o sąskaitą-faktūrą atiduodavo buhalterei. Pinigus imdavo grynais iš kasos prieš važiuojant į automobilių servisą. Kai reikėdavo pinigų automobilio remontui, tai buhalterija išduodavo orderį, kuriame būdavo parašyta - automobilio remontui, bet ne ūkio išlaidoms (b.t.7, b.l. 37-38 ).

Pakartotinai apklausiamas liudytojas Č. A. paaiškino, kad jokio automobilio iš jo UAB „K“ nenuomojo. Jis turi draugę – B. ir bendrovė naudojosi jos automobiliu „Audi 80“. Jis šia mašina važiuodavo tik kartą ar du per savaitę, jeigu reikėdavo į Baltarusiją nuvažiuoti. Žino, kad su B. buvo sudaryta automobilio nuomos sutartis, bet už automobilio nuomą niekas nemokėjo. Nėra niekur pasirašęs, kad jis B. pinigus gavo. Atsakydamas į kaltinamosios J. Š. klausimus, liudytojas patikslino, kad per mėnesį sunkvežimio benzinui gaudavo apie 1000 litų, t.y. 300 savaitei, o pakrovėją vairuodavo ne vien jis. Jei vairuodavo jis, tai jam duodavo pinigų, važiuodavo į benzino kolonėlę, prisipildavo kuro ir atveždavo čekį. Už sunaudotą „Audi 80‘ benziną jam niekas nemokėjo, jis benzino kvitų nenešė, į Baltarusiją retai važiuodavo, kieno iniciatyva buvo sudaryta sutartis dėl „Audi 80“ nuomos, nežino, B. UAB „K“ nedirbo, todėl nežino, iš kur UAB „K“ vadovybė sužinojo, kad iš B. galima pasiskolinti automobilį. Atsakydamas į teismo ir proceso dalyvių klausimus, liudytojas patikslino, kad kažkas sakė, kad reikia mašiną išsinuomoti, bet kas sakė, neatsimena, nes tik pasirašė sutartį dėl automobilio „Audi“ nuomos, K. M. paprašė, kad išnuomotų „Audi“ iš B., kuri gal būt net nežinojo, kad tokia sutartis sudaryta, to automobilio jau seniai nebėra, jis surūdijo. Ar už automobilio nuomą pinigus galėjo imti direktorius, jis nežino, žino tik tai, kad tokia sutartis buvo pasirašyta, bet jis jokių pinigų negaudavo (b.t. 7 b.l. 144-145).

Liudytoja M. B. teismui paaiškino, kad pažįsta kaltinamąsias, nes kažkada ji dirbo UAB „K“, jos dirbo UAB „K“, ten ji nedirbo. Asmeniškai jokio automobilio UAB „K“ nenuomojo, jokių pinigų iš šios įmonės negavo. Apklausos pas tyrėją metu jai buvo rodomi čekiukai su jos pavarde, vardu ir pinigų suma, tačiau jie buvo be jokių parašų. Pinigų iš UAB „K“ negavo ir ateityje neturėjo gauti (b.t.7, b.l. 38-39).

Liudytojas V. U. teismui paaiškino, kad pažįsta kaltinamąsias – I. buvo UAB „K“ gamybos vadovė, o J. – buhalterė. Jį į darbą priėmė šios įmonės direktorius M., dirbo 1 metus iki bankroto iškėlimo, atlyginimas buvo1890 litai. Užmokestį išmokėdavo grynais pinigais, mokėdavo du kartus per mėnesį, jis pasirašydavo orderius. Kostiuškos g. tyrėjos parodytas orderis buvo kitoks, nes pasirašinėdavo ant geltono popieriaus, bet ne ant tokio, kokį parodė tyrėja. Ten jam parodė segtuvą su dokumentais ir jis pamatė, kad orderiai ne tokios formos, spalvos, kito formato, nors pinigų sumos buvo tos pačios. Parašai ant orderių buvo ne jo. Dar rado 3 sąskaitas-faktūras, kuriose nurodyta, kad jis pylė benziną, bet jis niekada nevairavo, todėl benzino nepylė. Atsakydamas į teismo ir proceso dalyvių klausimus, liudytojas patikslino, kad jis pasirašinėjo rusiškai, todėl jo parašas kažkiek išskirtinis, todėl lengvai atpažįstamas. Atsakydamas į advokato E. B. klausimus, liudytojas paaiškino, kad jis nesakė tyrėjai, kad tų sumų negavo, kadangi jis tokią algą gaudavo, tik nurodė, jog popierius ne tas. Pagal tas parodytas sąskaitas viską yra gavęs, išskyrus sąskaitas už benziną (b.t.7, b.l. 39).

Liudytoja J. P. teismui paaiškino, kad pažįsta kaltinamąsias, kartu dirbo UAB „K“. I. buvo direktorė, J. - buhalterė, jų pavardžių neatsimena. Nelabai atsimena koks buvo jos atlyginimas, kažkur apie 1000 Lt. su atskaičiavimais. Tiksliai nežino, nes jai niekas neduodavo atsiskaitymo lapo. Atlyginimą gaudavo laiku, grynais pinigais kasoje ir pasirašydavo. Ką pasirašydavo, neprisimena, mano, kad tai buvo orderis. Kiekvienam darbuotojui būdavo kitas lapelis, todėl nematydavo kitų darbuotojų pavardžių. Ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausiama, jai rodė dokumentus su jos pavarde, bet parašas buvo ne jos. Pagal dokumentus, kuriuose buvo ne jos parašas, pinigų negavo. Atsakydama į teisėjos klausimus, liudytoja nurodė, kad tuose dokumentuose buvo nurodyta, kad ji gavo pinigus už benziną. Ji mašinos neturi, todėl jokių pinigų už benziną nėra gavusi. Neatsimena kokiomis sumomis buvo mokamas atlyginimas ir avansas. Atsakydama į advokato E. B. klausimus, liudytoja nurodė, kad atlyginimo už atliktą darbą ji negaudavo, buvo sutarta pastovi alga už 8 darbo valandas. Į darbą buvo priimta laikinam darbui, išdirbo ten 8,5 mėnesio, neprisimena, ar dirbo iki 2009-02-06. Kai pradėjo dirbti, galėjo būti ir už pusę mėnesio atlyginimas, o paskui visada gaudavo už pilną mėnesį, gavo pinigus už atostogas, kažką pasirašinėjo, tačiau už ką pasirašo, nesigilino. Atsakydama į kaltinamosios J. Š. klausimą liudytoja nurodė, kad mažiau nėra gavusi pinigų, nei buvo nustatyta (b.t.7 b.l. 75-76).

Liudytoja H. V. teismui paaiškino, kad pažįsta kaltinamąsias, kartu dirbo UAB „K“. Liudytoja dirbo ceche, nuo 2000 metų iki 2008 metų, turėjo darbo sutartį, gaudavo minimalų uždarbį, produkcijos kiekis neturėjo esmės, atlyginimą gaudavo 2 kartus: avansą ir atlyginimą. Avansas buvo 200 Lt, o atlyginimas – visi likę. Pasiėmus atlyginimą, pasirašydavo greitai, susukdama parašą. Būdavo ir taip, kad viena moteris pasirašydavo už kelias moteris. Todėl gali būti, kad ant dokumento, pagal kurį ji gavo atlyginimą, yra ne jos parašas. Įgaliojimų pasirašinėti viena už kitą, neturėjo, tik žodžiu paprašydavo buhalterės, kad duotų atlyginimą per kitą moterį. Atsakydama į advokato E. B. klausimus liudytoja nurodė, kad atlyginimą gaudavo kiekvieną mėnesį, 200 Lt avansas ir alga apie 450 Lt. Nurodyta suma 646,95 Lt – galėjo būti visas atlyginimas, 730 Lt - negalėjo būti, nebent kartu būtų sumokėti atostoginiai. Tokią sumą, t.y. 730 Lt, yra gavusi (b.t.7, b.l. 76).

Liudytoja J. P. teismui paaiškino, kad pažįsta kaltinamąsias, kad I. V. yra UAB „K“, vadybininkė, o J. Š. buhalterė. Ji įmonėje darė dėžutes, darbo sutartis oficiali, pagal sutartį gaudavo minimalų atlyginimą. Pradžioje buvo UAB „K“, paskui UAB „K“, ji ten dirbo 28 metus. UAB „K“ ją į darbą priėmė direktorius R., su juo pasirašė darbo sutartį. Sutartą darbo užmokestį visada gaudavo laiku, mokėdavo atlyginimą 2 kartus - 300 Lt avansas ir likusi suma atlyginimas. Pasirašydavo dokumentus du kartus, eidavo pasirašyti dokumentų į buhalteriją. Neatsimena, kad gaunant atlyginimą viena darbuotoja pasirašytų už kitą. Atsakydama į prokuroro klausimus, liudytoja nurodė, kad apklausiant policijoje jai rodė kažkokius dokumentus, kuriuose buvo nurodytos sumos. Buvo keli dokumentai išrašyti jos vardu, bet juose buvo parašas nepanašus į jos. Ten buvo nurodyta tokia pati suma, kokį atlyginimą ji gaudavo. Atsakydama į kaltinamosios J. Š. klausimą, liudytoja patikslino, kad ji susimaišė ir darbo Sutartį sudarė su K. M., ne R. R.. Atsakydama į teisėjos klausimus liudytoja nurodė, kad sudėjus visus orderius: kurie su jos parašais ir kurie tik panašūs į jos parašus, gautųsi ta pati suma, kokį ji ir gavo atlyginimą (b.t.7, b.l. 76-77).

Liudytoja S. A. teismui paaiškino, kad pažįsta I. V. ir J. Š., nes prieš 3 metus kartu dirbo UAB „K“. I. dirbo vadybininke, J. dirbo buhaltere. Ją į darbą priėmė I. V. arba M. Buvo sutarta, kad mokės minimalų atlyginimą. Atlyginimą gaudavo 2 kartus per mėnesį; 200 Lt avanso ir 400 Lt su kažkiek – atlyginimo. Pasirašydavo buhalterijoje 2 kartus, išmokėdavo buhalterė. Būdavo atvejų, kad viena moteris paimdavo kitos moters pinigus ir už ją pasirašydavo. Apklausos metu jai rodė dokumentus, todėl matė nepanašių į jos parašų, bet kadangi kartais kita moteris pasirašinėdavo, tai taip galėjo būti. Tuose rodytuose dokumentuose nurodytos sumos atitinka jos gauto darbo užmokesčio sumas. Visų atlyginimo sumų neprisimena, todėl nežino ar atlyginimą gavo ir pagal tuos dokumentus, kuriuose esantis parašas nepanašus į jos. Atlygimą ir atostoginius gaudavo. Papildomų pinigų negaudavo. Atsakydama į advokato E. B. klausimą, liudytoja nurodė, kad 1302, 30 ct. - tai paskutinė jai išmokėta suma ir už šią sumą, ji pasirašė pati (b.t. 7 b.l.77).

Liudytoja D. K. teismui paaiškino, kad pažįsta vadybininkę I. V. ir buhalterę J. Š., su kuriomis kartu dirbo UAB „K“. Ji dirbo nuo 2001 m. iki 2009-02 pradžios, kai pradėjo dirbti, bendrovės vadovas buvo K. M., kuris ir priėmė ją į darbą. Pradžioje susitarė dėl minimalaus atlyginimo, paskui, kai vyriausybė kėlė minimumą, jiems pakėlė atlyginimą. Gaudavo avansą 200 Lt, o atlyginimas buvo likusi suma. Savo pinigus visus gavo, atostoginiai skyrėsi nuo atlyginimo. Ikiteisminio tyrimo metu jai rodė dokumentus kur buvo jos parašai už atlyginimą, už avansą. Matė ir dokumentus išrašytus jos vardu, bet ne su jos parašais, keletas tokių dokumentų, kur ji savo parašo neatpažino. Būdavo atvejų, kai pinigus paimdavo kita bendradarbė tik neatsimena dabar kas, nes jau seniai tai buvo. Apklausos metu jai nebuvo parodytas toks dokumentas, ant kurio būtų jos parašas, bet tokios sumos ji nebūtų gavusi. Parodytuose dokumentuose su jos pavarde, sumos atitinka, tik ji neatpažino savo parašo. Galbūt pati ji per skubėjimą galėjo nevisai tokį parašą padėt, todėl ir neatpažįsta. Kai išeidinėjo iš darbo, tai pinigų suma buvo didesnė, nes kartu buvo atlyginimas ir atostoginiai, bet 2000 Lt tikrai nebuvo (b.t.7, b.l. 78).

Liudytojas A. A. teismui paaiškino, kad pažįsta kaltinamąsias - tai yra buhalterė J. ir UAB „K“ viršininkė I. V.. Jis šioje įmonėje dirbo apie 2 metus, darbo sutartį priėmė kartu viršininkė I. V. ir direktorius K. M.. Gavo fiksuotą darbo užmokestį - 1200 Lt į rankas, mokėdavo atlyginimą 2 kartus: avansas 500 Lt ir atlyginimas 700 Lt., gavo visus pinigus. Avansą ir algą pasirašydavo ant popieriaus, žurnaluose, ten buvo ir daugiau pavardžių, ūkio išlaidom orderių nepildė, už tai pinigų negavo. Apklausos metu jam rodė dokumentus, kad jis benziną gavo, tačiau tokių pinigų nėra gavęs. Regis ten buvo parašyta 800 Lt ir jam paaiškino, kad pasirašyta už benziną. Ten parašas ne jo, jis jokio benzino negavo. Jei prie gautų iš buhalterijos pinigų būtų pridėti tie 800 Lt, tai gautųsi tas pats jo gautas atlyginimas, nesigautų daugiau. Nežino kodėl dokumentuose 800 Lt parašyta kaip už benzino gavimą, o ne atlyginimas. Dokumentą ne su jo parašu jam rodė tik vieną. Kad už jį paimtų kas nors pinigus iš buhalterijos, to nebuvo, jo taip pat niekas to neprašė. Atsakydamas į advokato E. B. klausimus liudytojas nurodė, kad avansas buvo mokamas mėnesio pabaigoje po 20 dienos, o 1-10 dienomis mokėdavo atlyginimą už praeitą mėnesį kažkur apie 780 Lt., t.y. 1280 Lt bendroje sumoje. Tokia galėjo būti bendra suma, gal tik įvardinta kitaip (b.t.7, b.l. 78-79).

Liudytoja M. R. teismui paaiškino, kad kaltinamąsias pažįsta, jos yra UAB „K“ darbuotojos: finansininkė J. Š., ir I. V. – vedėja, o paskui, akcininkų nutarimu ji buvo paskirta direktore. Liudytoja yra UAB „K“ akcininkė, turi 300 akcijų. K. M. taip pat akcininkas. Asmeniškai ji bendrovei nevadovavo, buvo įgaliojusi savo vyrą R. R. atstovauti jos akcijas ir paimti jos darbo užmokestį. 2005-2006 m. ji dirbo vadybininke, 2008-2009 m. ekonomikos direktore. Jos atlyginimą vyras paimdavo todėl, kad ji dirbo namuose, o ne darbo vietoje. Ar ikiteisminio tyrimo metu jai buvo rodomi dokumentai, neprisimena. 2008 m. ir 2009 m. sausį ji pati nepasirašinėjo už darbo užmokestį, pinigus parnešdavo vyras. Daug laiko praėjo, todėl neprisimena, ar ikiteisminio tyrimo metu davė kitus parodymus. Atsakydama į advokato E. B. klausimus liudytoja nurodė, kad jos darbo užmokestis buvo 1000 litų, atlyginimą tvarkė vyras, todėl ji smulkmenų nežino (b.t. 7, b.l. 92).

Liudytojas R. R. teismui paaiškino, kad kaltinamąsias I. V. ir J. Š. pažįsta, su jomis yra kartu dirbęs. Su Jūrate dirbo UAB „K“, ji užėmė vyr. buhalterės pareigas, o jis buvo akcininkės M. R. įgaliotas asmuo. Abi įmonės, t.y. UAB „K“ ir UAB „K“ dirba viename pastate. UAB „K“ jis dirbo pats, o su UAB „K“ susijęs tik tuo, kad jis yra M. R. sutuoktinis ir įgaliotas asmuo. Toks įgaliojimas patvirtintas notarine tvarka 2000 m., kartu su steigimo sutartimi. Jokių kitų funkcijų šioje bendrovėje neatlieka. 2008 ir 2009 m. pagal žmonos įgaliojimą yra paėmęs jos atlyginimus, tačiau ar pinigus perdavė žmonai, neatsimena. Apklausos metu jam buvo rodomi 4 orderiai, tai buvo darbo užmokestis M. R.. Du orderiai buvo jo pasirašyti, kiti du orderiai be jokių parašų. Ar orderis yra griežtos atskaitomybės dokumentas, nežino. Atsakydamas į prokuroro klausimus, liudytojas nurodė, kad jis šios įmonės ūkine veikla domėjosi, būdavo susirinkimuose, skirstydavo pelną, įmonės padėtį žinojo, visais pinigais disponavo vyriausioji buhalterė. 2009 m. gegužės mėnesį UAB „K“ buvo revizija ir buvo nustatytas pinigų trūkumas, todėl pamanė, kad ir įmonėje „K“, kurioje dirbo ta pati buhalterė, gali būti analogiška situacija, todėl akcininkai nusprendė atlikti reviziją, ūkinės-komercinės veiklos patikrinimą. J. Š. dirbdama dviem įmonėm, sėdėjo tame pačiame kabinete, dirbo su ta pačia technika, todėl natūralu, kad kilo įtarimas, jog jeigu vienoje įmonėje buvo trūkumas, tai ir kitoje įmonėje gali būti trūkumas. Todėl akcininkai nutarė, kad reikia patikrinti įmonę, juo labiau, kad įmonei grėsė bankrotas, todėl padarė reviziją. Tam buvo pasamdyta audito kompanija, kuri ir atliko patikrinimą. Remiantis patikrinimo išvada buvo kreiptasi su pareiškimu į Ekonominę policiją, kad pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimai įvykdyto bendrovės turto pasisavinimo. Atsakydamas į prokuroro klausimus liudytojas nurodė, kad revizija buvo atliekama pagal buhalterinius UAB „K“ dokumentus. Tuo metu, kai buvo atliekamas patikrinimas UAB „K“, buhalterė turėjo nedarbingumo pažymėjimą ir jos nebuvo, todėl buvo pavedimas direktorei visus UAB „K“ dokumentus sunešti į atskirą patalpą ir paruošti revizijai. Buvo pasamdytas antstolis, kuris užfiksavo dokumentų patalpinimą į atskirtą patalpą. Atsakydamas į advokato E. B. klausimus, liudytojas nurodė, kad su J. Š. konfliktų nebuvo, bet kai buvo nustatytas galimas lėšų pasisavinimas – įmonė prarado pasitikėjimą ja ir direktorė buhalterę atleido iš pareigų. UAB „K“ inventorizacija buvo atliekama nuostatuose nustatyta tvarka - 1 kartą į mėnesį, o visų vertybių 1 kartą į metus, o apie inventorizacijos atlikimą UAB „K“, nežino. Žino tik faktą, kad kratos pas J. Š. metu, buvo rasti inventorizacijos dokumentai. Vadinasi, inventorizacijos buvo daromos ir UAB „K“, tačiau pačios kratos jis neinicijavo. Dideli pinigai buvo dingę iš UAB „K“ seifo, dėl jų dingimo buvo įtariama J. Š.. Dingusios pinigų sumos negali įvardinti. Atsakydamas į teisėjos klausimus, liudytojas nurodė, kad jis nežino apie UAB „K“ pinigų saugojimą UAB „K“ seife. UAB „K“ ir UAB K“ pinigais disponavo viena vyriausioji buhalterė. Buvo viena jos darbo vieta, ta pati orgtechnika, galbūt tik darbo programos skirtingos, tie patys seifai, tačiau ar viskas kartu buvo saugoma, negali pasakyti. Įmonių banko sąskaitos buvo tvarkomos įmonės direktorių ir vyriausiosios buhalterės parašais. Jis pats asmeniškai nieko nepasirašinėjo ir netikrino. Atsakydamas į teismo ir proceso dalyvių klausimus, kad apie tai, jog įmonėje sunki finansinė padėtis, jai gresia bankrotas sužinojo iš buhalterės ir direktorės, tačiau bankroto klausimų sprendime jis nedalyvavo. 10 metų ta įmonė gamino produkciją, bet kai prasidėjo krizinis laikotarpis, ir bendrovės tiekėjų, pirkėjų bankrotai, tai krizė palietė ir UAB „K“. UAB „K“ buvo smulkaus verslo įmonė. Atsakydamas į advokato E. B. klausimą, liudytojas patikslino, kad ar įmonės bankrotas susijęs su 2009-06-29 audito išvadomis, ar ne, to negali pasakyti (b.t.7, b.l. 92-94).

Liudytojas A. R. teismui paaiškino, kad teisiamąsias yra matęs UAB „K“ gamykloje, kurioje yra apie 3 mėnesius dirbęs ir pirkęs automobilį. Ten buvo dvi įmonės, t.y.„K“ ir „K“, jų juridinio statuso, nežino. Iš kurios įmonės pirko automobilį „Mersedes benz“, neatsimena, automobilį, kurio vertė apie 20.000 Lt., pirko apie 2007 m. Buvo susitarta su įmone, kad jis mokės avansą. Buvo įgaliotas įmonės, kad galėtų apiformint automobilio dokumentus. Pasirašė dokumentus su įmone, už automobilį mokėjo grynais. Pirmas avansas buvo apie 1000 Lt., o likusius pinigus mokėjo grynais per 2 kartus. Buvo kvitai: kasos pajamų orderiai. Atsakydamas į klausimus liudytojas paaiškino, kad toje įmonėje buvo dirbęs, todėl pažinojo direktorių K. M., su juo ir buvo kalba dėl automobilio. Toje įmonėje yra dirbęs, arba buvo akcininku jo dėdė R. R.. Sandorį dėl automobilio pirkimo sudarė gal su direktoriumi, pardavimo kainą pasiūlė įmonė, derėjosi dėl automobilio nusidėvėjimo. Automobilio pirkimui turėjo pinigų iš santaupų. Mokėjo vieną sumą, paskui po savaitės kitą ir dar po kelių dienų trečią. Pirmą kartą atėjo buhalterė ir jį nusivedė į buhalteriją, o kitą kartą, pats atėjo. Paskutines dvi pinigų sumas mokėjo buhalterijai, o avansą, regis, mokėjo kai buvo ir buhalterė, ir direktorius. Atsakydamas į kaltinamosios J. Š. klausimus liudytojas nurodė kabinetą, kuriame mokėjo pinigus, pinigų kupiūras, kuriomis mokėjo už automobilį ir kitas detales, nurodė, kad mokėjimo dokumentai pateikti į bylą. Atsakydamas į klausimus, liudytojas patikslino, kad automobilio pirkimo pardavimo sutartis įforminta 2007 metais, automobilio vertė nustatyta pagal esamą būklę, jo pajamos buvo deklaruotos mokesčių inspekcijoje. Pirkimo-pardavimo sutartyje jis pasirašė kaip pirkėjas, o pardavėjas buvo juridinis asmuo, mano, kad pasirašyti turėjo direktorius, bet asmens pasirašiusio kaip pardavėjas, neatsimena. Kokiu būdu automobilio pardavimas buvo įtrauktas į įmonės balansą, apie tai su įmonės direktoriumi nekalbėjo. Pas jį buvo orderiai dviejų įmokų sumai, jų originalus perdavė advokatui, o kopijas pasiliko sau. Atsakydamas į kaltinamosios J. Š. klausimą, liudytojas nurodė, kad gyveno 5 min. nuo Švitrigailos g., todėl automobilį laikė įmonės teritorijoje, nes taip buvo susitaręs. Atsakydamas į advokato E. B. klausimus liudytojas nurodė, kad šiuo automobiliu yra važiavusi ir jo žmona, kiek žino, šiuo automobiliu R. R. buvo naudojęsis prieš jo pardavimą. O po sutarties sudarymo, jis kelis kartus buvo paskolinęs automobilį R. R., kai jo automobilis buvo sugedęs (b.t. 7, b.l. 130-140).

Specialistė J. Š. teismui paaiškino, kad gavo pavedimą atlikti tyrimą pagal Ekonominės policijos užduotį. Kartu su užduotimi gavo dokumentus ir paskui jokių papildomų dokumentų nėra gavusi. Jai vienareikšmiškai buvo atsakyta, kad daugiau dokumentų nebus pateikta, kadangi jų nėra. Dokumentai buvo pateikti padrikai, nesusisteminti, matėsi kad ne taip kaip kad buhalterio turėtų būti paruošti, t.y. susegti, nuoseklūs. Visas patikrinimas apsiribojo tik kasos stovio, kasos dokumentų, kasos reikalų sritimi, ką ji ir nagrinėjo. Iš suvestinių registrų buvo pateikta tik 2008 m. kasos knyga. 2009 m. kasos knyga nebuvo pateikta, kasos dokumentų už 2009 metus iš viso buvo labai mažai. Buvo pateikta tik kasos dokumentų vedimo sąskaita, kas išvadoje buvo paminėta ne kartą. Išnagrinėjo visus pateiktus kasos pajamų, išlaidų orderius, juos visus suvedė į suvestinių lentelę ir padarė trumpą išvadą: nustatyti pinigų likučio nėra galimybės nei 2008m. pabaigai, nei bendrovės veiklos pabaigai, inventorizacijos nebuvo atliktos ir likutis, komisijos, nenustatytas. Kas liečia kasos išlaidų orderius – tai, buvo pateikta ekspertizės išvada dėl parašų. Išnagrinėjus visus duomenis skaičiais ir palyginus su kasos išlaidų orderiais, kas liečia darbo užmokestį, nežiūrint į tai, kad buvo pateikti kasos orderiai pasirašyti ne pinigų gavėjų, gali teigti, kad darbo užmokestis darbuotojams buvo išmokėtas, ką ir rodo jos atliktas skaičių palyginimas. Dėl kitų išlaidų - išnagrinėjo visus kasos išlaidų orderius suvedė jų atvaizdavimą kasos knygoje ir atskaitingų asmenų registre, tačiau negali tiksliai teigti dėl neišmokėtų išlaidų sumų. Nors liudininkai teisme davė gan miglotus parodymus dėl tų pinigų, dokumentuose parašyta ūkio išlaidos ir tai patvirtina kasos knyga. Vadinasi, dėl kažkokių priežasčių šitos sumos buvo išmokėtos ir tuoj pat buvo grąžintos. Todėl negalima skaityti, kad įvyko vagystė ar susidarė trūkumas. Specialistė atkreipia proceso dalyvių dėmesį į tai, kad pagal kasos išlaidų orderių duomenis, šitos sumos buvo išmokėtos K. M., o jis sakė, kad jų negavo, kad parašas yra ne jo, bet pagal kasos pajamų orderius, šitas sumas įnešė R. Tokiu būdu, jeigu iš 21 tūkstančio atėmus tas stambesnes sumas, o jo avanso apyskaitoje yra atsiskaitymas virš tūkstančio, tai čia ne labai didelis skirtumas gaunasi, ko jis negavo. Tiksliai neturėjo galimybės nustatyti, nes dokumentuose netvarka, bet ta didelė suma – ji tikrai grįžo į bendrovės kasą. Atsakydama į teisėjos klausimus specialistė patikslino, kad grįžo 9348 Lt, 9000 Lt, 1000 Lt., t.y. šios sumos buvo grąžintos į kasą ir atkreipė dėmesį į A. parodymus. Liudytoju apklausiamas A. sakė, kad benzinui, ūkio išlaidoms jis pinigus gaudavo grynais pagal kasos išlaidų orderius buvo 17.749 litai, o avanso apyskaitoje yra pažymėta, kad jis pinigus gavo. Specialistės nuomone, liudytojas atsiskaitė už mažesnę suma, bet išeinant iš konteksto tų netvarkingai pateiktų dokumentų, ji gali teigti, kad liudytojas ne visas sumas atspindėjo avansų apyskaitoje. Aiškindama proceso dalyviams savo pateiktas išvadas, specialistė nurodė, kad išvadoje neturėjo pakankamo pagrindo įrašyti, kad išlaidos iš kasos buvo panaudotos ne pagal paskirtį, kadangi nebuvo pakankamai įrodymų tai užfiksuoti. Kas liečia kasos pajamas, tai kasos pajamas ji patikrino pagal kasos pajamų orderius, kurie buvo pateikti ir užfiksuoti kasos knygoje ir nustatė neatitikimus. Kadangi buvo surinkti firmų, su kuriomis UAB „K“ bendradarbiavo priešpriešiniai dokumentai, ji šių dokumentų pagrindu sudarė 6 ir 7 akto priedus. Atsakydama į teisėjos klausimus specialistė nurodė, kad šioje lentelėje yra užfiksuoti visi kasos pajamų orderiai, o būtent: 6 priedo lentelė susidaro iš dviejų dalių: kasos pajamų orderiai, kurie įrašyti į kasos knygą ir kasos pajamų orderiai, kurie kasos duomenyse neįrašyti. 7 priede yra bendrovės UAB „K“ verslo partnerių kasos pajamų orderiai. Išnagrinėjo visus kasos pajamų orderius, sulygino su įrašais kasos knygoje, nustatė, kad dalis pateiktų kasos pajamų orderių yra neįrašyta į kasos knygą. Verslo partnerių dokumentai taip pat patvirtino, kad dalis jų sumokėtų pinigų yra neatvaizduoti kasos knygoje, ta suma įrašyta 7 priede. Duomenys iš šių lentelių buvo perkelti į tekstą, patogumo atžvilgiu. Akte yra techninė klaida, t.y. pavadinime nurodyta 2008 metai, o lentelėje – 2009 metai. Kasos knyga yra 2008 metų. Atsakydama į teismo ir proceso dalyvių klausimus, specialistė paaiškino savo išvados formuluotes, sumų apskaičiavimo metodiką ir pan. Patvirtina savo duotą išvadą, kad įmonės buhalterinėje apskaitoje yra nustatyta pažeidimų, nes patikrinimo metu jai susidarė įspūdis, jog ne visada tvarkingai buvo vedama įmonės kasa ir tai patvirtina ne visų pajamų užfiksavimas, ne visiškai tikslus kitų išlaidų apskaičiavimas. Specialistės nuomone, jei bendrovėje buvo kažkokie sudėtingi santykiai, tai buhalterė galbūt pasimetė ir neturėjo galimybės viską teisingai surašyti. Dokumentai patikrinimui pateikti netvarkingai. Kodėl A. K. audito išvados skiriasi nuo jos išvados, gali pasakyti tik tiek, kad šis nepripažino padarytomis išlaidomis sumų pagal dokumentus, kurie pažeidžia kasos taisykles. Specialistės manymu parašo nebuvimas arba neužrašymas sumos žodžiais, kaip to reikalaujama, arba kažkoks rekvizito trūkumas, nereiškia, kad pinigai nebuvo iš kasos išleisti ir kad kažkoks asmuo pinigų negavo. Jei dokumente vietoje pilno vardo parašyta tik vardo raidė ir pavardė – tokį dokumentą netikslinga pripažinti niekiniu. Dokumento, kuriame yra ne visi rekvizitai tikrumas patikrinamas lyginant priešpriešinius buhalterinius dokumentus ir šiuo atveju labiausia atitiko „kitų išlaidų“ apibūdinimui. Patikrinimo metu ji suskaičiavo tas kitas išlaidas, patikrino visus turimus dokumentus, kurie paneigia arba patvirtina tokių pinigų išlaidavimą. Kasos knyga taip pat buvo išnagrinėta ir tai davė pagrindo vienareikšmiškai neteigti, kad šias išlaidas pasisavino buhalterė. Pinigus, kurie nurašyti K. M., per pora dienų į kasą įnešė R, t.y. akivaizdu, kad šie pinigai net „neįšėjo“ iš kasos. Išvadoje parašyta, kad pažeidimai yra dėl netvarkingo kasos vedimo, t.y. į apskaitą įtrauktos ne visos ūkinės operacijos, o jeigu pajamos neįtrauktos, visą tai iškraipo turto atvaizdavimą ir tuo pačiu įsipareigojimų dydžius ir pan. Nustatyta tikrai daug pažeidimų, kurie iš vienos pusės yra formalūs, o iš kitos pusės – svarbūs. Neužpildyti visi rekvizitai kasos pajamų išlaidų orderiuose, nepasirašyti kasos lapai, t.y. neatlikta tas, ką reglamentuoja kasos taisyklės, buhalterinės apskaitos įstatymas. Specialistės nuomone 30 tūkstančių litų kasoje iš tikrųjų trūksta, tokią išvadą ji daro pagal jai pateiktus buhalterinius dokumentus. Ir gali paaiškinti kodėl jos manymu šių pinigų trūksta, nes jeigu patikrinimui paduotas pluoštas kasos pajamų orderių, neįmanoma suprasti, kodėl vieni iš jų yra kasoje užfiksuoti, o kiti ne. Todėl, jeigu jie nėra užfiksuoti, jai peršasi išvada, kad tie pinigai į kasą neįnešti. Nors vėlgi, 100 procentų ji to negali teigti, nes nebuvo atliekamos kasos inventorizacijos. Jokių domenų apie grynų pinigų užfiksavimą kasoje, nebuvo pateikta, dokumentų apie atliktą inventorizaciją, taip pat nebuvo, todėl ir tų 30 tūkstančių trūksta tik pagal dokumentus. Teoriškai tie pinigai galėjo būti gryni kasoje, bet to nepatvirtina jokie dokumentai. Atsakydama į teismo ir proceso dalyvių klausimus dėl darbo užmokesčio išmokėjimo, specialistė akcentavo, kad visi žmonės pasakė, kad darbo užmokestį jie gavo tačiau ne pagal tuos dokumentus, kuriuos jiems parodė tyrimo metu. Vadinasi darbo užmokestis darbuotojams išmokėtas teisingai nežiūrint į tai, kad jiems parodyti ne tie dokumentai. Taip pat yra problemų su išlaidų, o ne su pajamų orderiais, kuriuose atvaizduotos išlaidos ūkio išlaidom, tačiau jų negalima laikyti pavogtais, negrąžintais, kadangi yra šių sumų atvaizdavimas atskaitytinių asmenų sąskaitoje. Kas liečia tas dideles išmokas, tai šitos sumos įneštos atgal į kasą ir užpajamuotos, vadinasi dėl jų nėra problemos. Atsakydama į civilinio ieškovo atstovo klausimus specialistė nurodė, kad kasos išlaidų orderyje parašyta, kad 19 tūkst. litų yra išmokėti K. M., ir netrukus kasos dokumentuose matosi tos pačios pinigų sumos pajamavimas. Nėra jokio skirtumo kaip skaičiuoti ar pirma pajamas, tada išlaidas, ar pirma išlaidas, tada pajamas, nes viskas padaryta tą pačią dieną. Kasos dokumentuose parodyti gryni pinigai, kurie tuo pačiu laiku iš kasos buvo paimti, ir tuo pačiu laiku buvo grąžinti, dėl to kasoje joks trūkumas neatsirado. Kasos knygoje įrašai pagal jų chronologiją - eiliškumą neturi reikšmės, kad padaryti tokias išlaidas, kasoje turi būti tokia pinigų suma. Pas ją išvadoje sumos yra išvestos mėnesiais. Nurodo, kad kasos knygoje įrašas: vasario 12 d. pajamos -1000 Lt, vasario 12 d. išlaidos - 1000 Lt., vasario 20 d. pajamos – 9348 Lt, ir tą pačią dieną išlaidos, ir vasario 20 d. pajamos 9000 Lt ir tą pačią dieną išlaidos. Nurodė, kad kasos knyga per mėnesį skaičiuojama su visomis sumomis. Mėnesio likutis pradžioje, plius visos pajamos, minus visos išlaidos. Atsakydama į civilinio ieškovo atstovo klausimus specialistė nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu nesakė, kad kasos išlaidų orderių nėra, kad kasoje nėra užfiksuota 19 tūkstančių išlaidų, akcentavo tik tai, kad parašai ne K. M.. Č. A. dirbo vairuotoju ir jis turėjo gauti pinigus benzinui, bet tai, kad kasos išlaidų orderiuose ne jo parašas, patvirtina kasos išlaidų orderiai, darbo užmokesčio žiniaraščiai, jo paties parodymai. Ji negali tvirtinti, kad A. negavo pinigų, bet tai, kad jis gavo pinigus ne pagal tuos dokumentus, akivaizdu. Apie M. B. nieko negali pasakyti, kadangi jai visiškai neaiški ta nuoma. Atsakydama į teisėjos klausimus specialistė nurodė, kad tokių pat neatitikimų yra ir dėl kitų kasos išlaidų orderių susijusių su darbo užmokesčiu. Jos parodymai duoti šiandieną, atitinka Specialisto išdavą dėl atlikto tyrimo. Specialistė proceso dalyviams detaliai paaiškino inventorizacijos atlikimo tvarką (b.t.7 b.l.115-121).

Liudytojas A. K. teismui paaiškino, kad kaltinamąsias pažįsta tik iš matymo - viena buhalterė, kita „K“ direktorė. UAB „K“ akcininkė M. R. kreipėsi į juos - UAB „A“, kur jis buvo direktoriumi, dėl kasos audito atlikimo. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad kasa tvarkoma blogai, daug trūkumų. Matėsi, kad kasa buvo pertvarkyta skubotai, netgi skyrėsi kasos pajamų orderių spalvos. Patikrinimui gavo susegtus dokumentus, paskui dar buvo nešami paskiri dokumentai, jie neįėjo į apskaitą, bet užsakovo prašymu turėjo būti įvertinti. UAB „K“ kasa buvo tvarkoma negerai, ir tai susiję su faktūromis, kurios buvo išrašytos pirkėjams. Visos buhalterinės apskaitos netikrino, veikė tik sutarties ribose. Atsakydamas į prokuroro klausimus, liudytojas patikslino, kad dokumentus auditui perdavė direktorius Kęstutis, jo pavardės neatsimena. Pradžioje buvo perduoti kasos dokumentai, vėliau atneštos dokumentų kopijos, kratos metu rastos pas buhalterę. Inventorizacijos duomenų neturėjo. Atsakydamas į civilinio ieškovo atstovo klausimą, liudytojas detaliai paaiškino kasos tvarkymo taisykles, reikalavimus kasos dokumentams. Atsakydamas į prokuroro klausimus liudytojas nurodė, kad jo nuomone, bendrovės turtas sumažėjo, nes dokumentai suklastoti, vadinasi pinigai neišmokėti iš kasos. Jeigu tas turtas buvo sumažintas nepagrįstai, tai kasoje turi būti didesnė pinigų suma. Atsakydamas į teisėjos klausimus liudytojas nurodė, kad parašo nebuvimas kasos dokumente, pagal buhalterinės apskaitos taisykles, nepripažįstamas dokumentu, patvirtinančiu operacijos atlikimą. Atsakydamas į civilinio ieškovo atstovo klausimus liudytojas nurodė, kad revizijos metu buvo nustatyta, kad algos buvo išmokamos ir pagal algų žiniaraštį, ir pagal kasos orderį, t.y. buvo kartojimai. Pagal kasos revizijos aktą, pinigai 80.053,41 Lt, tai pinigai, kurių nedengia dokumentai. Atsakydamas į advokato E. B. klausimus, liudytojas nurodė, kad perduodant dokumentus, išskyrus K. M., neatsimena kas dalyvavo, neatsimena ar dalyvavo J. Š.. Kratos, atliktos pas pastarąją metu rasti dokumentai jam buvo perduoti. Ant kratos metu paimtų dokumentų buvo Ekonominės policijos atžymos. Atsakydamas į teisėjos klausimus, liudytojas patikslino, kad ekonominė policija pateikė tik su kasa susijusius dokumentus, tame tarpe ir bankinius. Kitų dokumentų, kurie nesusiję su kasa, netikrino. Atsakydamas į advokato V.Kanonenko klausimus, liudytojas paaiškino inventorizacijos atlikimo tikslus ir tvarką. Atsakydamas į teisėjos klausimą liudytojas nurodė, kad darant auditą, jis lygino parašus. Prie kasos buvo prisegtos ir pasirašytos apyskaitos, todėl buvo galima sulyginti su kitu dokumentu. Atsakydamas į civilinio ieškovo atstovo klausimą liudytojas nurodė, kad neprisimena atvejo, kad kasos knygoje būtų įrašas apie pinigų išlaidavimą, o paties dokumento nebūtų (b.t. 7, b.l.32-34 ).

Ekspertė L. B. atsakydama į teismo ir proceso dalyvių klausimus, paaiškino, kad ekspertizės akte visi epizodai aprašyti pilnai ir yra išsamiai paaiškinta, kodėl ji pasirinko tokią apskaičiavimo metodiką. Vienintelis būdas paskaičiuoti trūkumą kasoje yra atlikti inventorizaciją ir palyginti duomenis su dokumentiniu kasos likučiu, kuris apskaičiuojamas kasos knygoje. Į kasos knygą pajamų ir išlaidų piniginių lėšų judėjimas įrašomas pagal kasos pajamų orderius ir kasos išlaidų orderius. Iš bylos žinoma, kad kasos išlaidų orderiai yra nepatikimi, nes buvo prarasti, perrašyti kiti egzemplioriai, pasirašė ne tie žmonės. Savaime orderis, nors ir surašytas laikantis įstatymo reikalavimų, nieko nereiškia, jis turi būtų pagrįstas atliktas operacijas pateisinančiais dokumentais, tačiau tokių dokumentų ekspertizei nebuvo pateikta. Ar pateikti visi, ne visi, sunku pasakyti iš tokios apskaitos, kažkokie dokumentai buvo pateikti, buvo 2008 m. kasos knyga. Duomenų nebuvo ar ta kasos knyga buvo perrašyta ar ji buvo originalas, todėl ekspertizės metu reikėjo vadovautis jos įrašais, nes dokumentinį kasos likutį tik taip galima nustatyti. Atsakydama į proceso dalyvių klausimus, kodėl jos išvados nesutampa su auditoriaus ir specialisto išvadomis, ekspertė paaiškino, kad pvz. dėl Č. A. kaip atsakingo asmens ūkiniams reikalams skirtų išlaidų nurašymo, ji matė tris kasos išrašų orderius, du išrašyti vasario mėnesį ir vienas sausio mėnesį. Vienas iš jų gali dubliuotis, todėl reikia žiūrėti kas yra kasos knygoje, o ten yra nurašyti tik du orderiai, todėl nėra pagrindo nurašyti dar vieną į išlaidas kaip pagrįstą, tuo labiau, kad kasos orderyje yra ne Č. A. parašas, juolab, kad šis orderis ir nėra nurašytas kasos knygoje, todėl pagrindo jį užskaityti, nebuvo. Kiekvieną dokumentą, kasos pajamų orderį galima patikrinti pagal su jais susijusius dokumentus. Pvz. yra išrašytas kasos pajamų orderis darbo užmokesčio išmokėjimui už vasario mėn. ir Č. A. sako, kad 500 Lt orderio nepasirašė ir pinigų negavo, bet sako, kad atlyginimą gaudavo. Kadangi tokie orderiai yra nepatikimi, pagrindu ji ima kitus dokumentus, kurias galima pagrįsti tą operaciją. Ekspertizės metu patikrino darbo užmokesčio apskaičiavimo žiniaraščius, sutikrino, kad mokesčiai sumokėti, deklaruoti, pateikti, aprašė viską ekspertizės akte ir ten yra ne tokie dideli nukrypimai, iš kasos nurašyta daugiau negu priskaičiuota apie 1000Lt. Avanso apyskaitos yra su pateisinamais dokumentais, veikla buvo vykdoma, kurą reikėjo pirkti, turėjo automobilį, todėl buvo jo išlaikymo išlaidų. Č. A. sako, kad jis kiekvieną savaitę gaudavo po 300 Lt kurui, apie mėnesį išeidavo apie 1000Lt, dar gaudavo kai vairuodavo sunkvežimį papildomai kažkiek litų. Pagal avansų apyskaitos duomenis mato, kad benzinui ir dyzelinui priskaičiuota apie 13000Lt. Šią sumą padalinus iš 12 ir gaunasi apytiksliai 1222 Lt, t.y tiek kaip ir aiškina Č. A.. Dar 5000Lt buvo ūkiniams kanceliariniams reikalams, kadangi buvo įgijimo dokumentas, užskaitė. Kasos išlaidos orderių yra daugiau, bet jų visų neėmė, nes jie nepagrįsti sąskaitomis faktūromis ir kitais dokumentais. Pats kasos išlaidų orderis, nėra griežtos atskaitomybės. UAB „K“ kasos orderiai buvo numeruojami, bet nenuosekliai ir nechronologiškai, todėl tokia apskaita yra nepatikima. Kasos pajamų orderiai yra keli vienu numeriu. Visą tai aprašė pažeidimuose. FNTT specialistė suklaidino vien pagal orderius apskaičiavusi sumas. Vien orderyje nurodyta suma nėra trūkumas, jei ji niekuo nepagrįsta, todėl reikia žiūrėti kitus su tais orderiais susijusius dokumentus. Trūkumas kasoje nustatomas išgavus tai dienai dokumentinį likutį ir lyginant kiek faktiškai yra, tada reikia aiškintis kur yra trūkumo priežastis ir pradėti nuo praeitos inventorizacijos. Išlaidas reikia tikrinti pagal dokumentus ir jei nėra išlaidas patvirtinančio dokumento, suma į išlaidas būna nurašyta nepagrįstai. Pagal pateisinančius dokumentus, akte akcentavo ne orderių skaičių, o dokumentus, pateisinančius pajamų ir išlaidų dokumentus, tokius kokie buvo pateikti tyrimui ir nustačius dokumentinį likutį 2009 m sausio 1 dienai. Atsakydama į advokato V. O. klausimus ekspertė nurodė, kad iš tų dokumentų, kuriuos rado prie avansinių apyskaitų, dokumentų yra 18727,46Lt sumai. Iš tos sumos į kasos išlaidas nurašyta 15288,76Lt ir nenurašyta 3438,70 Lt. Yra dokumentų dar 3000Lt sumai, kurie nenurašyti į kasos knygą. Jei iš kasos buvo mokėta ta suma, tada irgi reikia, kad ji būtų pagrįsta. Orderis be jį pateisinančio dokumento nieko nereiškia, todėl apskaičiuodama sumas ji vadovavosi ne orderiais, o dokumentais, kurie juos pagrindžia. Atsakydama į teismo klausimą ekspertė nurodė, kad dėl mokėjimų M. B.: į kasos knygos išlaidas nurašyti du orderiai, o B. sako, kad pinigų negavo. Nepatikimo orderio į aktą netraukė, kadangi du yra kasos knygoje nurašyti, yra juos pagrindžiantys dokumentai, bet daro sąlyginę išvadą, kad jei M. B. pinigų negavo, tai šitie orderiai nurašyti nepagrįstai. Iš R. paimti dokumentai parodo, kad šis įnešė pinigus vasario 26 d., užpajamuota kasoje vasario 20 d., nurašyta vasario 20 d., todėl nustatyti kas padaryta anksčiau, kas vėliau, sunku. K. M. sako, kad jis pinigų negavo, kad bendrovė jam nėra skolinga, o pagal jo, kaip atsakingo asmens, sąskaitą jam apskaičiuota įmonės skola 18000 Lt. Akivaizdu, kad kai žmogus išeina iš darbo, reikia su juo atsikaityti, bet iš kur paimti 18000 Lt. Todėl ekspertizės akte ir yra parašyta, kad neaišku ar faktiškai pinigai gauti ir, kad neaišku kas juos paėmė, dėl to kyla abejonių. Atsakydama į advokato V. O. klausimą, ekspertė nurodė, kad todėl ir davė papildomą prielaidą ištirti ar pinigai buvo faktiškai gauti į kasą, tokiu atveju trūkumas gali padidėti 18000Lt. K. M. buhalteriniuose dokumentuose yra apskaičiuota 18000 Lt bendrovės skola, nes jis, kaip atskaitingas asmuo, turėjo sąskaitą. Kategoriškai išvadai trūksta duomenų. FNTT specialistė padarė netikslumų, todėl ji bandė surasti tuos skirtumus, o jų buvo daug. Specialistai neatsižvelgė į tai, ką buhalterė yra užpajamavusi. Buvo tokia situacija, kad buhalterė gauna pinigus iš pirkėjo, šis sumoka 550 Lt pagal sąskaitą, bet išrašo kasos pajamų orderį Nr.24 50- čiai litų ir ji pajamuoja, vadinasi nepajamuoja 500 Lt. Po to matome visai pagal kita dokumentą nurodyta suma 500 Lt. Specialistė neatsižvelgia į tuos užpajamuotus 50 Lt ir rašo, kad nepagrįstai neužpajamuota 550Lt. Būtent dėl tų tokių netikslumų ir susidarė sumų skirtumas, ji negalinti atsakyti už specialistės išvadų turinį. Atsakydama į teismo klausimą ekspertė paaiškino inventorizacijos paskirtį, atlikimo tvarką ir darbo eigą. Nurodė, kad inventorizacijos komisija turi faktiškai pamatyti kiek yra grynųjų pinigų kasoje ir nustačius neatitikimus, reikia tikrinti buhalterinius dokumentus. Inventorizacija neteisėtumo nenustatys, tai yra kontrolės būdas, tačiau jeigu apskaita yra netvarkinga, niekas negali pasakyti koks turėjo būti dokumentinis kasos likutis, tai dėl to ir negalima nustatyti turto dydžio. Pačios kasos knygos perrašinėjimas gali atsiliepti dokumentiniam likučiui. Atsakydama į advokato V. O. klausimą ekspertė nurodė, kad faktiškai reikėjo patikrinti kiek pinigų yra kasoje, o kompiuterinis variantas turėjo būti atspausdintas (b.t. 8 b.l. 39-41).

Įrodymais, patvirtinančiais kaltinamosioms J. Š. ir I. V. pareikštus kaltinimus dėl apgaulingo bei aplaidaus apskaitos tvarkymo, dėl ko negalima iš dalies nustatyti UAB „K“ veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros teismas pripažįsta Lietuvos teismo ekspertizės centro 2010-03-26 išvadą Nr. 11-225(10), kurioje konstatuota, kad UAB „K“ mokėjimo dokumentus pasirašę kiti asmenys, o ne tie, kurie turėjo teisę juos pasirašyti, daugeliu atveju dokumentus pasirašę asmenys dėl duomenų trūkumo nebuvo nustatyti (b.t. 2, b.l. 129-157). Nepriklausomai nuo to, kad nurodomas skirtingas pinigų trūkumo dydis UAB „K“ kasoje, netinkama, t.y. apgaulingą ir aplaidų apskaitos tvarkymą dėl ko iš dalies negalima nustatyti UAB „K“ veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros patvirtina UAB „A. a.“ patikrinimo duomenys (b.t.1, b.l. 32-39), Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie LR VRM ūkinės finansinės veiklos tyrimo Vilniaus apskrities specialisto 2011-02-04 išvada Nr. 5-1/14 (b.t. 5, b.l. 79-230), Lietuvos teismo ekspertizės centro 2013-05-15 ekspertizės aktas Nr. 11-1253 (12) (b.t. 7, b.l. 167-214). Duomenys užfiksuoti antstolio A. B. 2009-06-18 faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 42/09/58 patvirtina, kad perimant įmonės buhalterinius dokumentus dalyvavo bendrovės direktorė ir buhalterė ir tai, kad buhalterė papildomai pateikė dokumentų segtuvą (b.t.1, b.l.40-46).

Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Objektyviai turto pasisavinimas reiškiasi neteisėtu, neatlygintinu, kaltininkui svetimo, jam patikėto ar jo žinioje buvusio turto (turtinės teisės) pavertimu savo turtu (turtine teise), pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su juo kaip su nuosavu ir taip padaro žalą turto savininkui. Turto pasisavinimo objektas yra visų formų nuosavybė. Šio nusikaltimo dalyku gali būti turtas, patikėtas kaltininkui. Patikėtas turtas – tai užimamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, kurio atžvilgiu kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus, esantis jo žinioje arba turtas, kurį jis valdo, disponuoja tarnybinių, darbo ar sutartinių santykių pagrindu.

Kvalifikuojant kaltininko veiką pagal BK 183 straipsnį, turi būti nustatyti subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai. Subjektyvieji turto pasisavinimo požymiai yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas svetimas turtas, neteisėtai disponuodamas juo nori paversti šį turtą savo nuosavu taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita arba paima ir panaudoja ne įmonės reikmėms, o kitiems tikslams.

Kvalifikuojant asmens veiksmus pagal BK 183 straipsnį kaip turto pasisavinimą, turi būti įvertintas ne tik tokių pinigų paėmimo ir panaudojimo neteisėtumas, bet ir tai, ar juos paimant bei panaudojant įmonei buvo padaryta žala. Įvertinus teismo nustatytas aplinkybes konstatuotina, kad apgaulingas apskaitos tvarkymas buvo padarytas ne UAB „K“ naudai ir ne jos interesais.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 8 ,,Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ 11 punkte, nurodyta, kad pasisavinimas laikomas baigtu neteisėtai užvaldžius svetimą turtą ir turint realią galimybę juo naudotis ar disponuoti.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiant J. Š. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo klausimą, aktualu yra tai, kad baudžiamoji atsakomybė už turto pasisavinimą galima tik esant tiesioginei tyčiai, kurią suponuoja tai, kad kaltininkas supranta, jog svetimą turtą paverčia savo turtu, kad dėl to savininkas šio turto neteks ir to nori. J. Š. parodymai, jog bendrovės pinigai buvo paimami ir naudojami tik UAB „K“ reikmėms, to nepagrindžiant konkrečiomis aplinkybėmis ir nesant kitų jos parodymus patvirtinančių įrodymų, savaime nėra pakankamas pagrindas paneigti turto pasisavinimo sudėties požymių buvimą jos padarytoje veikoje. Kaltininko tvirtinimai dėl pinigų panaudojimo įmonės reikmėms turi būti paremti konkrečiomis aplinkybėmis, kurias galima patikrinti procesinėmis priemonėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-78/2012, 2K-7-84/2012). Tuo pačiu teismas atkreipia dėmesį į pačios kaltinamosios J. Š. parodymų turinį, o būtent į tai, kad teigdama, jog išskyrus tai, kad pagal kompiuterio programas atkūrinėjo dingusius buhalterinius dokumentus, kitų nusikalstamų veikų ji nepadarė, pastaroji daugelio savo veiksmų paaiškinti nesugebėjo, neretai iš viso negalėjo paaiškinti savo elgesio motyvų, todėl apsiribodavo atsakymu „nežinau“. Įvertinus aplinkybę, kad kaltinamoji buhalterės darbą dirbo daugiau kaip 10 metų, sunku patikėti, kad inventorizacijos nebuvo atliekamos tik todėl, kad niekas neliepė, kad kaltinamoji buhalterinei apskaitai naudojo savadarbę kompiuterinę programą, kurią pati ir įdiegė. Juolab niekuo nepaaiškinamas kaltinamosios elgesys nepranešant teisėsaugos institucijoms apie buhalterinių dokumentų vagystę. Nežiūrint į tai, kad byloje nėra vienareikšmiškai nustatyta kokiu tikslu kaltinamoji pasisavino bendrovės pinigus, tačiau neginčijamai nustatyta, kad kaltinamoji pažeidė jai patikėto ir perduoto jos žiniai turto apskaitos ir saugojimo sąlygas ir todėl bendrovei padaryta turtinė žala.

J. Š. veika atitinka BK 222 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusikaltimo sudėtį. Apgaulingo apskaitos tvarkymo subjektas yra specialusis, t. y. asmuo, atsakingas už buhalterinės apskaitos tvarkymą pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 10, 11 ir 21 straipsnius (buhalteris, vyriausiasis buhalteris, apskaitos paslaugas teikiančios įmonės specialistai), tačiau pagal teismų praktiką esant tam tikroms sąlygoms atsako ir įmonės vadovas.

Byloje nustatyta, kad nusikalstamos veikos padarymo metu J. Š. buvo UAB „K“ buhalterė ir kartu atliko kasininko pareigas, t.y. buvo tiesiogiai atsakinga už apskaitos ir kasos dokumentų tvarkymą. Visi apklausti bendrovėje dirbę liudytojai parodė, jog visus pinigus gaudavo iš kaltinamosios, kad jai atiduodavo visus buhalterinius dokumentus.

BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už buhalterinės apskaitos netvarkymą arba aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą, arba buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. BK 223 straipsnyje numatytas aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas yra Buhalterinės apskaitos įstatymo ir kitų įstatymų bei norminių aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, netinkamas vykdymas (kai nesurašomi visi buhalterinės apskaitos dokumentai, nesudaromi ir netvarkomi apskaitos registrai, dokumentai ir registrai surašomi nesilaikant Buhalterinės apskaitos įstatymo ar kitų norminių aktų reikalavimų ir pan.).

I. V. nusikalstama atitinka BK 223 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėtį. Pagal BK 223 straipsnį atsako tik tas, kas privalo tvarkyti teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba įstatymų nustatytą laiką saugoti buhalterinės apskaitos dokumentus, bet to nedaro. Vienas iš šios nusikalstamos veikos subjektų yra įmonės vadovas, kuriam tokia pareiga nustatyta Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje, 19 straipsnio 1, 2 punktuose.