- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-01-31
- Bylos Nr.
- eI-474-243/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-01807-2018-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Remigijus Arminas, Laimutė Jokubauskaitė, Vida Stonkuvienė
- Pareiškėjas
- M. V.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino, Laimutės Jokubauskaitės ir Vidos Stonkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. V. patikslintą skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl 2018 m. liepos 17 d. sprendimo Nr. VPA SP8-6 ir 2018 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo Nr. (11.1)I-5002 panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. V. patikslintu skundu teismo prašo panaikinti:
1) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Alytaus skyriaus 2018 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. VPA_SP8-6, kuriuo jam paskirta 393.50 Eur ilgalaikio darbo išmoka;
2) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2018 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. (11.1)I-5002, kuriuo paliktas nepakeistas VSDFV Alytaus skyriaus 2018 m. liepos 17 d. spendimas;
3) įpareigoti atsakovą VSDFV Alytaus skyrių priimti sprendimą, apskaičiuojant ilgalaikio darbo išmoką nuo visų jo iš (duomenys neskelbtini) per paskutinius 12 mėnesių gautų pajamų, įskaitant autorinį atlyginimą;
4) priteisti palūkanas.
Nurodo, jog VSDFV Alytaus skyrius 2018 m. sausio 5 d. sprendimu paskyrė jam 393,50 Eur mėnesinę ilgalaikio darbo išmoką ir kad apskaičiuodamas išmoką, atsakovas neįtraukė autorinio atlyginimo, kurį mokėjo buvęs darbdavys (duomenys neskelbtini)iki atleidimo iš darbo 2017 m. spalio 3 d. Teigia, jog Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 8 d. sprendimu patenkino jo skundą ir panaikino VSDFV Alytaus skyriaus 2018 m. sausio 5 d. sprendimo dalį, kuria apskaičiuotas ilgalaikio darbo išmokos dydis, neįskaitant autorinio atlyginimo, ir įpareigojo iš naujo išnagrinėti jo prašymą dėl ilgalaikio darbo išmokos. Nurodo, jog VSDFV Alytaus skyrius neįvertino teismo sprendime nurodytų argumentų ir 2018 m. liepos 17 d. priėmė analogišką sprendimą, nes apskaičiuodamas ilgalaikio darbo išmoką neįtraukė (duomenys neskelbtini) mokėto autorinio atlyginimo, o VSDFV 2018 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu teritorinio skyriaus sprendimą paliko nepakeistą.
Pareiškėjo teigimu, sprendimuose nėra naujų argumentų, kodėl jo pajamos pagal autorines sutartis nelaikomos pajamomis, atitinkančiomis darbo santykius. Prašymą grindžia tuo, kad ilgalaikio darbo išmoka sumažėjo apie 1 150 Eur (atskaičius mokesčius), dėl to pažeistos jo teisės ir teisėti interesai bei lūkesčiai. Akcentuoja atsakovų konsultacijos neatitikimą sprendimų turiniui, nes iki darbo santykių nutraukimo jam buvo paaiškinta, jog autorinis atlyginimas bus įskaitomas į ilgalaikio darbo išmoką. Tvirtina, jog atsakovas neprisiėmė atsakomybės už savo veiksmus, jo veiksmai pažeidžia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą efektyvumo principą.
Nesutinka su atsakovų pozicija, kad pajamos iš autorinio atlyginimo nėra laikomos darbo pajamomis. Teigia, jog jo darbo pajamų dydį įrodo pridedamas banko išrašas, iš kurio matyti, kad buvęs darbdavys už darbą mokėdavo du kartus per mėnesį. Nurodo, kad autorinių sutarčių su (duomenys neskelbtini) niekada nebuvo sudaręs ir tai tik buvo darbdavio, kaip stipresnės darbo santykių pusės, primesta tik jam paranki darbo užmokesčio forma. Argumentuoja, jog nors gaunamos pajamos nebuvo tolygios, tačiau vidutinis atlyginimas visada buvo didesnis nei vadovavosi atsakovas, skaičiuodamas ilgalaikio darbo išmokos dydį. Nurodo, jog nuo 2011 m. autoriai, dirbantys ir gaunantys pajamas pagal darbo sutartis, nuo pajamų, gautų pagal autorines sutartis, mokėjo viso dydžio valstybinio socialinio draudimo įmokas.
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. V. patikslinto skundo argumentų pagrindu prašo skundą patenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyrius atsiliepimu su patikslintu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, jog 2018 m. liepos 17 d. sprendimą priėmė po to, kai Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2018 m. birželio 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-3076-342/2018 panaikino VSDFV Alytaus skyriaus 2018 m. sausio 5 d. sprendimą ir VSDFV 2018 m. vasario 5 d. sprendimą, kaip neatitinkančius Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje individualiems administraciniams aktams keliamų reikalavimų ir įpareigojo VSDFV Alytaus skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl paskyrimo teisingo dydžio ilgalaikio darbo išmokos.
Nurodo, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 57 straipsnyje nurodytu pagrindu iš (duomenys neskelbtini) buvo atleistas 2017 m. spalio 3 d. ir pagal Registro duomenis jo, kaip darbuotojo, per paskutinius dvylika mėnesių iki atleidimo iš darbo mėnesio gautos su darbo santykiais susijusias pajamos, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, sudarė 4721,96 Eur, todėl pareiškėjo vidutinis mėnesio darbo užmokestis ilgalaikio darbo išmoka sudaro 393,50 Eur. Atsakovo teigimu, pareiškėjui apskaičiavo dviejų jo vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio ilgalaikio darbo išmoką, nes jo darbo santykiai su darbdaviu (duomenys neskelbtini) atleidimo iš darbo dieną tęsėsi 13 metų 2 mėnesius ir 8 dienas, išmoką išmokėjo 2018 metų vasario, kovo ir balandžio mėnesiais, išmokėjimo dieną įstatymų nustatyta tvarka iš išmokos išskaičiuojant gyventojų pajamų mokestį.
Nesutinka su pareiškėjo argumentu dėl autorinio atlyginimo prilyginimo darbo užmokesčiui, gaunamam ryšium su darbo santykiais. Nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalį asmenys, gaunantys pajamas pagal autorines sutartis, yra laikomi savarankiškai dirbančiais asmenimis. Pagal Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 39 straipsnio 1 dalį autorius įsipareigoja sukurti sutartyje nurodytą kūrinį ir perduoti ar suteikti autorių turtines teises į jį kitai šaliai, o kita šalis įsipareigoja naudoti kūrinį ir sumokėti nustatytą autorinį atlyginimą. Darbo sutartis, sudaryta tarp darbdavio ir darbuotojo, yra laikoma darbo santykiais, o atlyginimas, gaunamas dirbant pagal darbo sutartį – su darbo santykiais susijusiomis pajamomis. Nurodo, kad pajamos, gautos dirbant pagal autorines sutartis, nėra laikomos pajamomis, susijusiomis su darbo santykiais, ir kad darbdaviai į ilgalaikio darbo išmokos (toliau – IDI) fondą įmokas moka tik nuo darbo užmokesčio.
Tvirtina, jog pareiškėjui suteikta klaidinanti konsultacija neturi būti vertinama kaip vienokio ar kitokio teisėto lūkesčio atsiradimo pagrindas, nes teisėti lūkesčiai kyla tik iš teisės aktų ir teisėtai įgytos teisės. Todėl pareiškėjo teisėti lūkesčiai negalėjo būti pažeisti, nes jis nebuvo įgijęs teisės į didesnę ilgalaikio darbo išmoką negu ta, kuri buvo jam apskaičiuota vadovaujantis galiojančiais teisės aktais.
Šalies argumentai
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nesutinka su pareiškėjo patikslintu skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, jog pareiškėjas pats pripažįsta faktinę aplinkybę, kad jį su darbdaviu tuo pačiu metu siejo skirtingi teisiniai santykiai – darbo ir autoriniai, nes teigia, kad autorinis atlyginimas buvo didžioji jo su darbo santykiais susijusių pajamų dalis, taip pat nurodo, kad darbdavys už darbą apmokėdavo du kartus per mėnesį – išmokėdamas darbo užmokestį ir pervesdamas autorinį atlyginimą. Argumentuoja, jog būdamas aktyvus ir savo teises ginantis pilietis, pareiškėjas galėjo ginčyti pajamų, gaunamų kaip autorinis atlyginimas teisėtumą ir reikalauti, kad šis atlyginimas būtų gaunamas darbo užmokesčio, nustatyto pagal darbo sutartį, forma. Nurodo, jog pagal Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 39 straipsnio 1 dalį, autorius įsipareigoja sukurti sutartyje nurodytą kūrinį ir perduoti ar suteikti autorių turtines teises į jį kitai šaliai, o kita šalis įsipareigoja naudoti kūrinį ir sumokėti nustatytą autorinį atlyginimą. Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalį asmenys, gaunantys pajamas pagal autorines sutartis, yra laikomi savarankiškai dirbančiais asmenimis, nes jų santykių nereguliuoja DK ir jie nedirba darbo sutarties pagrindu ir negauna darbo užmokesčio. Pažymi, jog Lietuvos Respublikos garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatyme ir Ilgalaikio darbo išmokų fondo nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 576, nurodyta apie pajamas, gautas dirbant pagal darbo sutartį, o asmenys, dirbantys pagal autorines sutartis ir gaunantys autorinį atlyginimą, į šią sąvoką nepatenka. Teigia, jog Garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo paskirtis yra mokėti IDI kaip papildomą garantiją asmenims, kurie su savo darbdaviu turėjo ilgalaikius darbo santykius ir buvo atleisti iš darbo. Pažymi, jog šis įstatymas įsigaliojo 2017 m. liepos 1 d. kartu su nauju Darbo kodeksu, tuo būdu numatant darbuotojams papildomą garantiją, nes naujajame DK buvo sumažintos darbuotojų garantijos gauti išeitines išmokas iš darbdavio ir tokie pakeitimai neturėjo įtakos autorių garantijoms.
Atsiliepimas
Atsakovo teigimu, atleidimo metu atsiskaitant su darbuotoju yra išmokamas jo atlyginimas, atostoginiai ir išeitinė išmoka. Nurodo, jog įvertinus atleidimo metu pareiškėjui išmokėtą sumą – 1 096,47 Eur ir jo vidutinį darbo užmokestį (393,50 Eur), darbdavys, apskaičiuodamas išeitinę išmoką, autorinio atlyginimo į vidutinį pareiškėjo darbo užmokestį neįtraukė. Pažymi, kad Garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje nustatyta pareiga darbdaviams į IDI fondą mokėti 0,5 procento nuo Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka apskaičiuotų pajamų, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos, dydžio sumos, t. y. darbdaviai į IDI fondą įmokas moka tik nuo darbo užmokesčio. Teigia, jog tuo atveju, jei darbdavį su darbuotoju sieja ne tik darbo santykiai, įmokamas į IDI fondą darbdavys moka tik nuo darbo užmokesčio, o ne nuo autorinio atlyginimo. Argumentuoja, jog asmenų, dirbančių pagal autorines sutartis, draudimas pensijų, ligos, motinystės, nedarbo ir kt. socialinio draudimo rūšims numatytas Valstybinio socialinio draudimo įstatymas. Nurodo, jog Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys, susiję su draudėju darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais taip, kaip šie santykiai apibrėžti Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, tuo pačiu metu iš šio draudėjo gaunantys pajamas pagal autorines sutartis, draudžiami pensijų, ligos, motinystės, nedarbo, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu, t. y., Valstybinio socialinio draudimo įstatymas reguliuoja tokių asmenų draudimą socialinio draudimo rūšimis, dėl ko jie įgyja teisę esant draudiminiam įvykiui (susirgus, netekus darbo ar išėjus į pensiją) gauti atitinkamą išmoką. Pažymi, jog tuo tarpu papildoma garantija gauti IDI yra numatyta Garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatyme, kuri suteikiama darbuotojams ilgalaikio darbo pasibaigimo atveju. Šiam tikslui darbdaviai ir moka įmokas į IDI fondą nuo darbuotojams mokamo darbo užmokesčio.
Atsikirtimą grindžia tuo, kad pareiškėjo teisėti lūkesčiai negalėjo būti pažeisti, nes pagal galiojančius teisės aktus jis turėjo teisę į tokio dydžio IDI, kokia buvo apskaičiuota iš jo su darbo santykiais su darbdaviu (duomenys neskelbtini) turėtų draudžiamųjų pajamų.
Nesutinka su pareiškėjo reikalavimu priteisti palūkanas, numatytas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.210 straipsnyje, nes šiame straipsnyje nurodytos palūkanos kildinamos iš prievolinių teisinių santykių ir teisę į šias palūkanas kreditorius įgyja skolininkui nevykdant piniginės prievolės, o tarp pareiškėjo ir atsakovų yra susiklostę administraciniai teisiniai santykiai, be to, ginčo atveju kiti įstatymai taip pat nenumato palūkanų mokėjimo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus 2018 m. liepos 17 d. sprendimo Nr. VPA_SP8-6 (toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo pareiškėjui M. V. paskirta 393.50 Eur per mėnesį dydžio ilgalaikio darbo išmoka, ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2018 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo Nr. (11.1)I-5002, kuriuo paliktas nepakeistas VSDFV Alytaus skyriaus 2018 m. liepos 17 d. sprendimas, teisėtumo ir pagrįstumo nustatymas, įpareigojimo atlikti veiksmus ir palūkanų priteisimo pagrįstumo nustatymas.
Nustatyta, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2004 m. liepos 27 d. iki 2017 m. spalio 3 d. dirbo (duomenys neskelbtini). Atleistas iš darbo, remiantis Darbo Kodekso 57 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kai darbuotojas atsisako dirbti pakeistomis būtinosiomis ar papildomomis darbo sutarties sąlygomis arba keisti darbo laiko režimo rūšį ar darbo vietovę. Pareiškėjas kreipėsi į VSDFV dėl ilgalaikio darbo išmokos skyrimo. VSDFV Alytaus skyrius, vadovaudamasis Garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo 9-11 straipsniais ir Ilgalaikio darbo išmokų fondo nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 576, 2018 m. sausio 5 d. sprendimu nusprendė paskirti pareiškėjui 393,50 Eur dydžio per mėnesį ilgalaikio darbo išmoką ir mokėti ją du mėnesius (nuo 2018 m. sausio 4 d. iki 2018 m. kovo 3 d.). Pareiškėjas nesutiko su išmokos dydžiu, nes nebuvo įskaitytos pajamos pagal autorines sutartis ir sprendimą apskundė VSDFV, kuri 2018 m. vasario 5 d. sprendimu skundą nepatenkino. Pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovų sprendimais, juos apskundė Regionų apygardos administraciniam teismo Klaipėdos rūmams. Teismas 2018 m. birželio 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-3076-342/2018 pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, panaikino VSDFV ir Alytaus skyriaus sprendimus dėl to, kad jie neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų keliamų individualiems administraciniams aktams, nes sprendimai nepagrįsti teisės normomis, kodėl pareiškėjo pajamos pagal autorines sutartis nelaikomos pajamomis, atitinkančiomis darbo santykius.
VSDFV Alytaus skyrius, iš naujo išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, 2018 m. liepos 17 d. sprendimu Nr. VPA_SP8-6 nusprendė paskirti jam tokio paties dydžio 393,50 Eur per mėnesį ilgalaikio darbo išmoką ir mokėti ją du mėnesius (nuo 2018 m. sausio 4 d. iki 2018 m. kovo 3 d.). Sprendimas grindžiamas tuo, jog pareiškėjui apskaičiuojant ilgalaikio darbo išmokos dydį, buvo vertinamos tik jo su darbo teisiniais santykiais susijusios pajamos iš (duomenys neskelbtini), o pajamos, gautos pagal autorinį atlyginimą, nelaikomos pajamomis, susijusiomis su darbo teisniais santykiais ir nuo jų nebuvo skaičiuojamos įmokos į ilgalaikio darbo išmokų fondą. Teisiniu skundžiamo sprendimo pagrindu nurodyta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 31 dalis, Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 39 straipsnis, Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalis ir Garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo 10 straipsnio 2 dalis. Pareiškėjas, nesutikdamas su sprendimu, jį apskundė VSDFV, kuri 2018 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu Nr. (11.1)I-5002 VSDFV Alytaus skyriaus sprendimą paliko nepakeistą.
Iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjas su (duomenys neskelbtini) buvo sudaręs darbo sutartį, kurios pagrindu dirbo ir gavo už tai darbo užmokestį. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) išdirbo ilgiau nei dešimt metų ir jam priklauso dviejų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio ilgalaikio darbo išmoka. Pagal banko Luminor 2016 m. spalio 1 d. – 2017 m. spalio 1 d. pareiškėjo sąskaitos išrašo duomenis, darbdavys (duomenys neskelbtini) jam pervesdavo darbo užmokestį ir autorinį atlyginimą, kurio atsakovai neįskaitė skaičiuojant vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio ilgalaikio darbo išmoką. Įstatymai pareiškėjui nedraudė su tuo pačiu asmeniu sudaryti autorines sutartis arba be autorinių sutarčių gauti autorinį atlyginimą ir kartu pas jį dirbti pagal darbo sutartį. Pareiškėjo vidutinis darbo užmokestis iš darbo teisinių santykių buvo 393,50 Eur ir atleidimo metu pareiškėjui buvo išmokėta 1096,47 Eur suma. Pagal DK 57 straipsnio 8 dalį, atleidžiamam darbuotojui turi būti išmokėta dviejų jo vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė išmoka, o jeigu darbo santykiai tęsiasi trumpiau negu vienus metus, – pusės jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad darbdavys, apskaičiuodamas išeitinę išmoką, autorinio atlyginimo į vidutinį pareiškėjo darbo užmokestį neįtraukė, todėl pareiškėjo argumentas, kad jam faktiškai buvo mokamas tik darbo užmokestis laikytinas nepagrįstu.
Ginčas tarp administracinio ginčo šalių kyla dėl to, ar pareiškėjui apskaičiuojant priklausančią mėnesinę ilgalaikio darbo išmoką, turėjo būti įskaičiuotas autorinis atlyginimas, kurį jam mokėjo buvęs darbdavys (duomenys neskelbtini).
Garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d., t. y. ginčui aktualiu laikotarpiu) (toliau – Įstatymas) paskirtis – užtikrinti minimalų darbuotojų apsaugos lygį jų darbdaviui tapus nemokiam, taip pat nustatyti ilgą nepertraukiamo darbo stažą turinčių darbuotojų papildomas finansines garantijas juos atleidus (1 straipsnio 1 dalis). Pagal Įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, teisę į ilgalaikio darbo išmoką turi asmuo, kurio darbo santykiai pagal nutraukiamą darbo sutartį su Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje esančiu darbdaviu atleidimo iš darbo dieną nepertraukiamai tęsėsi daugiau negu penkerius metus ir kuris yra atleistas iš darbo DK 57 straipsnyje nurodytu pagrindu. Įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog teisę į ilgalaikio darbo išmoką turinčiam darbuotojui, jį atleidus iš darbo ir kai tarp jo ir darbdavio per trijų mėnesių laikotarpį po atleidimo nesudaroma nauja darbo sutartis, iš Ilgalaikio darbo išmokų fondo skiriama: <...> 2) dviejų jo vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio ilgalaikio darbo išmoka – kai darbo santykiai su darbdaviu atleidimo iš darbo dieną tęsėsi nuo dešimt iki dvidešimt metų. Įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog nustatant šio straipsnio 1 dalyje nurodytą ilgalaikio darbo išmokos dydį, darbuotojo mėnesinio darbo užmokesčio dydis apskaičiuojamas remiantis Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenimis pagal tam darbuotojui priskaičiuotų su darbo santykiais susijusių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, vidurkį. Šis vidurkis apskaičiuojamas pagal paskutinių dvylikos mėnesių darbuotojo gautas su darbo santykiais susijusias pajamas Ilgalaikio darbo išmokų fondo nuostatuose nustatyta tvarka. Ilgalaikio darbo išmokų fondo nuostatų (akto redakcija, galiojusi nuo 2018 m. vasario 27 d. iki 2019 m. sausio 1 d., t. y. ginčui aktualiu laikotarpiu), patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 576, 11 punkte nustatyta, jog apskaičiuojant asmens vidutinį mėnesio darbo užmokestį, įskaitomos asmens draudžiamosios pajamos, turėtos toje darbovietėje, iš kurios asmuo atleistas iš darbo pagal DK 57 straipsnį. Valstybinio socialinio draudimo išmokos neįskaitomos.
Teisėjų kolegija įvertinusi nurodytą teisinį reguliavimą sprendžia, jog teisę į ilgalaikio darbo išmoką turinčiam darbuotojui, jį atleidus iš darbo, jam mokama vidutinių mėnesinių darbo užmokesčio dydžio ilgalaikio darbo išmoka, kuri apskaičiuojama pagal tam darbuotojui priskaičiuotų su darbo santykiais susijusių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, vidurkį. Garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog darbdaviai, išskyrus biudžetines įstaigas ir Lietuvos banką, į Ilgalaikio darbo išmokų fondą moka 0,5 procento nuo Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka apskaičiuotų pajamų, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos, dydžio įmokas. Darbdaviui pareiga mokėti šias įmokas atsirado nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojus Įstatymui ir galimybė gauti Ilgalaikio darbo išmoką asmenims, atleistiems pagal DK 57 straipsnį atsirado nuo 2017 m. liepos 1 d. Ilgalaikio darbo išmokų fondo lėšos yra skirtos darbuotojams, kurie yra ilgai išdirbę pas vieną darbdavį ir kurie pagal naująjį Darbo kodeksą nebeteko papildomų garantijų.
Pagal DK 32 straipsnio 1 dalį, darbo sutartis ? darbuotojo ir darbdavio susitarimas, pagal kurį darbuotojas įsipareigoja būdamas pavaldus darbdaviui ir jo naudai atlikti darbo funkciją, o darbdavys įsipareigoja už tai mokėti darbo užmokestį (DK 32 straipsnio 1 dalis). Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 39 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog pagal autorinę sutartį viena šalis (autorius ar jo teisių turėtojas) perduoda arba suteikia autorių turtines teises į literatūros, mokslo ar meno kūrinį arba įsipareigoja sukurti sutartyje nurodytą kūrinį ir perduoti ar suteikti autorių turtines teises į jį kitai šaliai (teisių perėmėjui ar licenciatui), o kita šalis įsipareigoja naudoti kūrinį arba pradėti juo naudotis sutartyje nustatytomis sąlygomis ir sumokėti nustatytą autorinį atlyginimą, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje nustatyta, jog savarankiškai dirbantys asmenys yra asmenys, gaunantys pajamas pagal autorines sutartis arba pajamas iš sporto ar atlikėjo veiklos. Vertinant šias teisės aktų nuostatas, spręstina, jog asmenys, gaunantys autorinį atlyginimą, nedirba darbo sutarties pagrindu, jų nesieja darbo teisiniai santykiai, jiems nėra taikomas Darbo kodeksas ir todėl jie negali būti atleisti iš darbo vadovaujantis DK 57 straipsniu. Minėta, kad pagal Įstatymo 9 straipsnio 1 dalį teisę į ilgalaikio darbo išmoką turi asmuo, kuris yra atleistas iš darbo DK 57 straipsnyje nurodytu pagrindu. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovų argumentais, kad asmenų, kurie dirba savarankiškai ir gauna autorinį atlyginimą, gautos pajamos, kaip savarankiškai dirbančių asmenų, negali būti laikomos pajamomis, gaunamos iš darbo teisinių santykių. Vertinant nustatytas faktines ir teisines aplinkybes darytina išvada, jog teisėtai ir pagrįstai atsakovas VSDFV Alytaus skyrius, pareiškėjui apskaičiuodamas ilgalaikio darbo išmoką, į priklausančią mėnesinę ilgalaikio darbo išmoką, neįtraukė gauto autorinio atlyginimo.
Pareiškėjui argumentuojant jog Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 8 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-3076-342/2018 nurodė, kad negalima sutikti su VSDFV ir Alytaus skyriaus pozicija, kad pareiškėjas laikomas savarankiškai dirbančiu asmeniu, ir todėl jo pajamos, gautos dirbant pagal autorines sutartis, nelaikomos pajamomis, susijusiomis su darbo santykiais, pažymėtina, jog teismas šioje byloje konstatavo, kad nei VSDFV, nei VSDFV Alytaus skyrius nepateikė įrodymų, iš kurių nustatė, kad pareiškėjo pajamos pagal autorines sutartis, kaip jos apibūdintos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte, nelaikytinos pajamomis, susijusiomis su darbo santykiais, analizuotinas šis teisinis reguliavimas. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje numato, kad asmenys, dirbantys pagal darbo sutartis Lietuvos Respublikos teritorijoje <...> asmenys, susiję su draudėju darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais taip, kaip šie santykiai apibrėžti Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, tuo pačiu metu iš šio draudėjo gaunantys pajamas pagal autorines sutartis, iš sporto veiklos ar atlikėjo veiklos, draudžiami pensijų, ligos, motinystės, nedarbo, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog šis įstatymas nustato valstybinio socialinio draudimo santykių pagrindus: valstybinio socialinio draudimo rūšis, valstybiniu socialiniu draudimu draudžiamų asmenų kategorijas, <...> valstybinio socialinio draudimo sistemos dalyvių teises, pareigas ir atsakomybę, valstybinio socialinio draudimo įmokų apskaičiavimą, sumokėjimą ir priverstinį išieškojimą, išmokų permokų išieškojimą ir kt. Valstybinio socialinio draudimo įstatymas reguliuoja asmenų, dirbančių pagal darbo sutartį, tiek dirbančių savarankiškai (autorinių sutarčių pagrindu), draudimą socialinio draudimo rūšims, dėl ko jie įgyja teisę esant draudiminiam įvykiui (susirgus, netekus darbo ir pan.) gauti atitinkamą išmoką. Tuo tarpu Garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymas reglamentuoja darbo teisinius santykius, kurie kyla darbo sutarties pagrindu.
Iš pareiškėjo paaiškinimų matyti, kad jis gavęs įspėjimą apie atleidimą iš darbo, 2017 m. liepos 4 d. per VSDFV (https://gyventojai.sodra.lt/) portalą pateikė užklausą dėl ilgalaikio darbo ir nedarbo išmokų ir VSDFV 2017 m. liepos 11 d. atsakyme nurodė, jog gaunant autorinį atlyginimą ir tuo pačiu turint darbo santykius, skaičiuojant nedarbo išmokas, gautas autorinis atlyginimas bus įtraukiamas į vidutines mėnesines draudžiamąsias pajamas. Pareiškėjui teigiant, kad VSDFV darbuotojas galimai jį suklaidino, dėl to buvo pažeistos jo teisės, teisėti interesai ir lūkesčiai, pažymėtina, jog teisėtų lūkesčių principas įtvirtina idėją, kad būtina pripažinti, gerbti ir ginti teisėtai įgytas teises, t. y. asmuo, teisėtai įgijęs tam tikras teises, turi pagrįstą tikėjimą, kad savo teises galės įgyvendinti tiek veikdamas šiandien, tiek ateityje. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas siejasi su pareiga laikytis prisiimtų įsipareigojimų bei teise pagrįstai tikėtis, kad asmens pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos tam tikrą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48/2009, 2011 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-148/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-1561/2013). Byloje nustačius, jog pareiškėjas neturėjo teisės į ilgalaikio darbo išmoką, kuri būtų apskaičiuota įtraukiant pajamas už autorinį atlyginimą, konstatuotina, jog nebuvo pažeistos jo teisės ir teisėtų lūkesčių principas.
Skundžiamas VSDFV Alytaus skyriaus 2018 m. liepos 17 d. sprendimas Nr. VPA_SP8-6 atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies bendruosius reikalavimus, keliamus individualiam administraciniam aktui, todėl yra teisėtas ir pagrįstas. Skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo jį panaikinti. Galiojant šiam teisėtam administraciniam aktui, nėra pagrindo patenkinti išvestinius pareiškėjo reikalavimus dėl VSDFV 2018 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo Nr. (11.1)I-5002, kuriuo paliktas nepakeistas VSDFV Alytaus skyriaus 2018 m. liepos 17 d. sprendimas, panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus priimti naują sprendimą, įskaitant autorinį atlyginimą, ir priteisti palūkanas. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu, pareiškėjo patikslintas skundas atmestinas kaip nepagrįstas, vadovaujantis ABTĮ 88 straipsnio 1 punktu.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pareiškėjo patikslintas skundas atmestas kaip nepagrįstas, todėl prašymas priteisti žyminį mokestį netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-88 straipsniais,
nusprendžia:
Atmesti pareiškėjo M. V. patikslintą skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl 2018 m. liepos 17 d. sprendimo Nr. VPA SP8-6 ir 2018 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo Nr. (11.1)I-5002 panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, palūkanų priteimo,
atmesti pareiškėjo prašymą dėl žyminio mokesčio priteisimo.
Sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmams.