Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Artūro Ridiko, teisėjų Valdo Ciesiūno ir Jolantos Raščiuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo M. O. atstovo J. U. bei Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinius skundus dėl Zarasų rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 8 d. nuosprendžio, kuriuo: R. J. buvo išteisintas iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; R. J. veika buvo perkvalifikuota iš BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 138 straipsnio 1 dalį ir jis iš šio kaltinimo buvo išteisintas esant jo veiksmuose baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai; J. T. buvo išteisintas iš kaltinimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, jam nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo M. O. civilinis ieškinys buvo paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. J. ir J. T. buvo kaltinami tuo, kad jie 2015 m. liepos 18 d., laikotarpiu nuo 2 val. iki 3.10 val., viešoje vietoje – prie baro (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupėje, matant kitiems asmenims, niekindami elementarias moralės ir elgesio normas, iš chuliganiškų paskatų tyčia suduodami rankomis ne mažiau kaip 1 smūgį nukentėjusiajam M. O. į veidą ir nesunkiai sutrikdydami jo sveikatą, įžūliu elgesiu bei veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.Apeliaciniu skundu prokuroras prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – pripažinti kaltinamuosius R. J. ir J. T. kaltais pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnio 1 dalį, išspręsti bausmių individualizavimo, jų vykdymo klausimus ir priteisti iš kaltinamųjų solidariai nukentėjusiajam padarytą žalą. Prokuroras dėsto apie įrodymų vertinimą, būtinąją gintį, cituoja byloje esančius įrodymus ir skundžiamą nuosprendį.Teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, jog kaltinamasis J. T. neturėjo galimybės suduoti smūgio, sukėlusio nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą. Tiek nukentėjusiojo M. O., tiek teisiamojo posėdžio metu apklausto eksperto J. R. paaiškinimai patvirtina, kad stengdamasis išvengti smūgių nukentėjusysis nuolat judėjo, nes vienas kaltinamųjų stovėjo prieš nukentėjusįjį, o kitas jam už nugaros; judant nukentėjusiajam ir keičiantis jo kūno padėčiai abu kaltinamieji turėjo galimybę suduoti smūgį nukentėjusiajam; nukentėjusysis nurodė jautęs smūgį, jam suduotą iš nugaros pusės; kaltinamojo J. T. suduotus smūgius matė liudytojai T. P. ir P. P.. Atsižvelgdamas į tai prokuroras mano, kad suduodami smūgius nukentėjusiajam abu kaltinamieji siekė sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą, t. y. jie veikė tiesiogine tyčia ir jų susitarimas veikti bendrai pasireiškė konkliudentiniais veiksmais. Prokuroro teigimu, pagal įstatymą turi atsakyti ne tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo priežastis, bet ir kiti asmenys, tiesiogiai dalyvavę nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo procese. Todėl už BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytos nusikalstamos veikos padarymą turi atsakyti abu kaltinamieji.Prokuroro manymu, vertindamas kaltinamojo R. J. veiką kaip būtinąją gintį pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus. Nukentėjusysis parodė, kad jis vijo kaltinamuosius iš muštynių tarp A. G. ir J. V. vietos, nes šie bandė suduoti J. V.; tai darydamas jis bėgo kaltinamiesiems iš paskos, o pastariesiems staigiai sustojus suprato, kad jam gresia pavojus, todėl užėmė gynybinę poziciją pakeldamas rankas prie veido; muštynėms kaltinamųjų jis neprovokavo. Taigi, šiuo atveju pats nukentėjusysis, vydamas kaltinamuosius iš muštynių vietos, veikė būtinosios ginties sąlygomis, nes gynė J. V. nuo kaltinamųjų pavojingo kėsinimosi. Šiuo atveju nukentėjusiojo gynybinės pozicijos užėmimas negali būti traktuojamas kaip rengimasis pulti ar agresyvus elgesys, juolab, atsižvelgiant į kaltinamųjų padėtį nukentėjusiojo žvilgiu, ji neturėjo būti suprasta kaip rengimasis pulti. Pasak prokuroro, dviejų asmenų nuvijimas iš konflikto vietos nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti kėsinimosi prieš nuvytus asmenis pavojingumo, juolab, kad tas veiksmas nebuvo išreikštas smūgiais ar kitokiu fiziniu kontaktu. Pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kad nukentėjusysis buvo vienas, o kaltinamieji du, kad kaltinamasis R. J. iš viso neigė sudavęs smūgį nukentėjusiajam ir veikęs būtinosios ginties sąlygomis. Įvertinus šias aplinkybes pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo pripažinti, kad kaltinamasis R. J. veikė būtinosios ginties sąlygomis.Kartu prokuroras tvirtina, kad bet kokios muštynės viešoje vietoje, matant pašaliniams asmenims, suponuoja viešosios rimties sutrikdymą bei neigiamų emocijų pašaliniams asmenims sukėlimą. Tai, kad buvo sukeltos neigiamos emocijos, patvirtino ir liudytoja I. J., kuri parodė, jog dėl šių įvykių jai buvo baisu. Prokuroras pažymi, kad kaltinamųjų elgesys laikytinas įžūliu, nes jie nepasitraukė iš anksčiau vykusio konflikto vietos ir atvirkščiai – aktyviai dalyvavo jame, prie jo prisidėjo, kas vėliau peraugo į nukentėjusiojo sumušimą viešoje vietoje be jokios svarios priežasties, matant pašaliniams asmenims. Toks kaltinamųjų elgesys laikytinas įžūliu, pažeidžiančiu visuomenėje nusistovėjusias moralės normas ir viešąją rimtį, todėl, prokuroro manymu, abu kaltinamieji turi atsakyti ir už viešosios tvarkos sutrikdymą.Atsižvelgdamas į tai, prokuroras mano, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl jis turi būti panaikintas ir turi būti priimtas naujas – apkaltinamasis nuosprendis.Apeliaciniu skundu nukentėjusiojo M. O. atstovas advokatas J. U. prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį – kaltinamuosius J. T. ir R. J. pripažinti kaltais pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą; priteisti iš kaltinamųjų solidariai 2959,54 euro turtinės ir 6000 eurų neturtinės žalos atlyginimą. Nukentėjusiojo atstovas dėsto apie įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą, bendrininkavimą, būtinosios ginties institutą, cituoja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnį, BK 284 straipsnio 1 dalį, skundžiamą nuosprendį, proceso dalyvių duotus parodymus ir pateikia savąjį byloje esančių įrodymų vertinimą.Nurodo, kad kaltinamųjų teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai akivaizdžiai prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams – vaizdo įrašui, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymams. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad nukentėjusysis vijosi kaltinamuosius ir bėgo jiems iš paskos, kad nukentėjusysis M. O. kaltinamajam R. J. sakė „ateik čia gaidy“ ir pan. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad kaltinamieji iš konflikto vietos patys nepasitraukė, o aktyviai jame dalyvavo ir jų tariamas ėjimas namo yra tik dirbtinai sukurta gynybos pozicija. Taip pat, kai kurių netiesioginių įrodymų pirmosios instancijos teismas apskritai neįvertino, pavyzdžiui, to, kad įvykio dienos rytą liudytojas A. G., telefonu suderinęs su kaltinamuoju R. J., siūlė nukentėjusiajam M. O. pinigų dėl jo patirtų sužalojimų, kad nukentėjusiajam M. O. policijos komisariate rašant pareiškimą ten atvyko abu kaltinamieji, kuriuos kažkas informavo apie rašomą pareiškimą, kas apskritai suteikia pagrindą abejoti pirminių ikiteisminio tyrimo veiksmų objektyvumu. Todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo vadovautis abiejų kaltinamųjų parodymais, kuriais jie įvykius interpretuoja akivaizdžiai sau naudinga linkme.Nukentėjusiojo atstovas teigia, kad kaltinamieji savo aktyviais veiksmais viešoje vietoje akivaizdžiai demonstravo nepagarbą aplinkiniams, panaudojo smurtą prieš nukentėjusįjį ir sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą. Tai matė kiti asmenys, kuriems konfliktas ir nukentėjusiojo sužalojimas sukėlė neigiamas emocijas ir kurie dėl patirtų neigiamų išgyvenimų paliko įvykio vietą. Tokiu būdu akivaizdžiai buvo pažeista vieša tvarka. Neteisingos pirmosios instancijos teismo išvados, kad nukentėjusysis prisijungė prie besimušančiųjų, įsitraukė į muštynes ir ėmė elgtis agresyviai, nes nukentėjusysis bandė išskirti konfliktuojančius A. G. ir J. V., kuriuos jis pažįsta. Būtent nukentėjusiojo M. O. bandymai apraminti A. G. ir J. V. bei išvengti muštynių, sukėlė kaltinamųjų pykčio protrūkį, dėl ko nukentėjusysis ir buvo sužalotas. Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis M. O. savo veiksmais išprovokavo smurtinius veiksmus prieš save, kaltinamųjų smurtas prieš nukentėjusįjį nebuvo pateisinamas. Atsižvelgdamas į tai, nukentėjusiojo atstovas mano, kad kaltinamųjų veiksmuose buvo visi privalomi BK 284 straipsnio 1 dalies požymiai, todėl pirmosios instancijos teismas šioje dalyje nepagrįstai išteisino abu kaltinamuosius.Be to, atstovo manymu, byloje buvo surinkti neginčijami įrodymai, kad abu kaltinamieji nukentėjusiojo sveikatą sutrikdė veikdami bendrininkų grupėje – kaltinamieji nebuvo kaltinami sudavę tik vieną smūgį; nei ekspertizės akte, nei specialisto išvadoje nėra duomenų, kad kaltinamasis J. T. nenaudojo smurto prieš nukentėjusįjį. Priešingai, byloje yra surinkti įrodymai, kad kaltinamasis J. T. taip pat smurtavo prieš nukentėjusįjį – tai patvirtino liudytojai P. P. ir T. P. ir pats nukentėjusysis. Abu kaltinamieji buvo šalia nukentėjusiojo, abu sudavė jam smūgius iš dviejų pusių, tik kaltinamojo J. T. smūgiai tikslo nepasiekė. Vien tik tai, kad nukentėjusysis buvo sužalotas vienu smūgiu, negali reikšti, kad sutrikdant nukentėjusiojo sveikatą dalyvavo tik vienas asmuo. Atstovo manymu, pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino bendrininkavimo institutą, dėl ko kaltinamasis J. T. buvo nepagrįstai išteisintas iš kaltinimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą.Kartu nukentėjusiojo atstovas tvirtina, kad šiuo atveju kaltinamieji nukentėjusiojo sveikatą sutrikdė dėl menkavertės dingsties – nukentėjusysis nedalyvavo tarp A. G. ir J. V. kilusiame konflikte; priešingai, nukentėjusysis tik nutraukė muštynes ir išskyrė konfliktuojančius; iki smūgio sudavimo kaltinamieji su nukentėjusiuoju nebendravo ir nekonfliktavo; nukentėjusysis buvo sužalotas jau pasibaigus muštynėms tarp A. G. ir J. V.; kaltinamieji turėjo aiškią ir suprantamą priežastį sužaloti nukentėjusįjį, nes jie buvo nuvyti nuo muštynių vietos, kas galėjo sukelti jų nepasitenkinimą ir pyktį. Akivaizdu, kad tokios menkavertės dingsties, kaip privertimas pasišalinti iš muštynių vietos, panaudojimas sužalojant nukentėjusįjį turėjo būti įvertinta kaip nukentėjusiojo sužalojimą kvalifikuojanti aplinkybė – iš chuliganiškų paskatų. Todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo kaltinamojo R. J. veiką perkvalifikuoti iš BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.Taip pat nukentėjusiojo atstovas teigia, kad kaltinamasis R. J. neveikė būtinosios ginties sąlygomis ir jo puolamieji veiksmai visiškai nepagrįstai buvo kvalifikuoti kaip būtinoji gintis – konfliktą tarp kaltinamųjų ir nukentėjusiojo pradėjo būtent kaltinamieji, kurie pirmieji smūgiavo nukentėjusiajam į galvą po to, kai nukentėjusysis nuvijo (o ne nusivijo ar vijosi) kaltinamuosius nuo A. G. ir J. V.; kaltinamiesiems sustojus, nukentėjusysis atsistojo ne į kovinę, o į gynybinę stovėseną, nes buvo akivaizdu, kad abu kaltinamieji tuoj jį puls; kaltinamieji įvykio vietoje buvo dviese, o nukentėjusysis vienas; nukentėjusiajam nuvijus kaltinamuosius iš muštynių vietos, pastariesiems nebuvo reikalo gintis, nes nukentėjusysis jokių puolamųjų veiksmų neatliko; byloje nėra jokių duomenų, kad nuvijęs kaltinamuosius nukentėjusysis elgėsi agresyviai ar atliko puolamuosius veiksmus. Taigi, priešingai pirmosios instancijos teismo išvadoms, būtent nukentėjusysis gynėsi nuo pavojingo, realaus ir galiausiai įgyvendinto kaltinamųjų kėsinimosi, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kaltinamojo R. J. veiką kvalifikavo kaip padarytą būtinosios ginties sąlygomis.Atsižvelgdamas į tai, nukentėjusiojo atstovas mano, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai, neišsamiai ir šališkai įvertino byloje esančius įrodymus bei neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl priėmė prieštaringą, nepagrįstą ir neteisėtą procesinį sprendimą. Byloje pakanka duomenų apie tai, kad kaltinamieji padarė jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, todėl jie turi atsakyti už priešingą teisei savo elgesį, o taip pat atlyginti nukentėjusiojo patirtą turtinę ir neturtinę žalą.Išteisintasis R. J. atsiliepime į prokuroro apeliacinį skundą, o išteisintasis J. T. atsiliepime į prokuroro ir nukentėjusiojo apeliacinius skundus pateikia savuosius byloje esančių įrodymų vertinimus ir prašo apeliacinius skundus atmesti bei skundžiamą nuosprendį palikti nepakeistą.Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinius skundus tenkinti. Išteisintieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus atmesti. Apeliaciniai skundai atmetami.Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje yra nurodyta, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Ši nuostata yra glaudžiai susijusi su kitu teismų praktikoje įtvirtintu principu – teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti. Sprendimo argumentavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (EŽTT sprendimas byloje Nr. 4968/99, Hirvisaari v. Finland). Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas skundą, aukštesnysis teismas gali tiesiog pritarti žemesniojo teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT sprendimas byloje Nr. 20772/92, Helle v. Finland).Įrodymų tyrimo, vertinimo ir pripažinimo baudžiamajame procese bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau BPK nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Byloje esančių duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga. Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis sąsajumo ir leistinumo principų bei įrodymų vertinimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltės ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių.Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios, neprieštaringos, logiškos. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grįstas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Todėl įrodymai, kuriais grindžiama kaltininkų kaltė, turi sudaryti vieningą, vieni kitus atitinkančių ir papildančių įrodymų grandinę, iš jų analizės nuosprendyje logiškai ir įtikinamai turi išplaukti kaltinamųjų kaltę ir kitas svarbias bylos aplinkybes patvirtinančios išvados.Šioje byloje išnagrinėjęs apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad išteisindamas R. J. ir J. T. iš jiems pareikštų kaltinimų pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė ir išvardijo visus reikšmės turinčius įrodymus, juos išanalizavo, atliko objektyvų jų vertinimą ir argumentavo savo sprendimą. Apylinkės teismo argumentai dėl įrodymų vertinimo nekelia abejonių, nes įrodymai byloje buvo gauti teisėtai, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, o jų patikimumas buvo patikrintas teisiamojo posėdžio metu. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas patikrino įrodymų liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį, pašalino iškilusius prieštaravimus ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip jų visumą. Visi apylinkės teismo argumentai ir motyvai pakankamai aiškiai nurodyti skundžiamame nuosprendyje, todėl apeliacinės instancijos teismas visų jų nekartoja.Kaltinamieji R. J. ir J. T. buvo kaltinami jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas padarę tik dėl to, kad viešojoje vietoje sužalojo nukentėjusįjį M. O.. Dėl ankstesnio elgesio (dėl elgesio ankstesnių muštynių metu išskiriant besimušančius jaunuolius) kaltinamieji nebuvo kaltinami. Todėl neperžengdamas kaltinimo ribų apeliacinės instancijos teismas kaltinamųjų elgesio iki nukentėjusiojo M. O. sumušimo nevertina ir dėl jo nepasisako.Dėl viešosios tvarkos sutrikdymo ir chuliganiškų paskatų sužalojant nukentėjusįjį bei civilinį ieškovą M. O.Nagrinėjamoje byloje kaltinimai R. J. ir J. T. buvo pareikšti pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnio 1 dalį, nes, prokuroro manymu, nukentėjusysis M. O. viešojoje vietoje buvo nesunkiai sužalotas dėl chuliganiškų paskatų.Veikos padarymo metu galiojusioje BK 284 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šios teisės normos sudėtis yra materialioji, todėl taikant ją būtina nustatyti, kad kaltininkas veiką padarė viešojoje vietoje ir kad dėl jos kilo neigiami padariniai – buvo realiai sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka. Ši veika padaroma tiesiogine tyčia, todėl būtina, jog kaltininkas suvoktų, kad jis savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių norėtų. Kita vertus, kaltininkas gali veikti nesiekdamas jokio konkretaus tikslo, tačiau bendrais bruožais numatydamas, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta. Sprendžiant klausimą, ar viešoje vietoje asmens atlikti veiksmai ir jų padariniai atitinka viešosios tvarkos pažeidimo požymius, turi būti atsižvelgta ir į tokio elgesio paskatas. Pavyzdžiui, jeigu asmuo veikė be aiškios asmeninės motyvacijos arba savo veiksmams kaip pretekstą panaudojo mažareikšmę dingstį, leidžia daryti išvadą, jog asmens veika pirmiausia buvo nukreipta į viešosios tvarkos pažeidimą. Taip pat kai savo asmeniniams santykiams spręsti kaltininkas pasirinko būtent viešąją vietą ir būdą, kuriuo akivaizdžiai sutrikdė visuomenės rimtį, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, jo veika taip pat gali būti kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Tačiau esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad kiekvienu iš minėtų būdų demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti realiai sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad kaltininko veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Tokių padarinių konstatavimas priklauso nuo įvairių aplinkybių – ar kaltininko veiksmai buvo atlikti matant kitiems asmenims ir kokia buvo šių asmenų reakcija į juos, ar jie pasijuto nesaugiai, ar tarp jų buvo lengviau pažeidžiamų asmenų (pavyzdžiui, nėščių moterų, pagyvenusių, ligotų žmonių ir pan.), kurioje vietoje ir kokiu metu buvo atlikti neteisėti veiksmai, kiek jie truko, ar dėl jų buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, surikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, visuomeninis renginys, ar buvo panaudoti žalojimui skirti daiktai, ar veika padaryta asmenų grupės ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylos Nr. 2K-126/2006, Nr. 2K-426/2008, Nr. 2K-159/2009, Nr. 2K-136/2010, Nr. 2K-491/2013, Nr. 2K-141-507/2015, Nr. 2K-520-303/2015 ir kt.).Pagal suformuotą teismų praktiką BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytas nusikalstamą veiką kvalifikuojantis požymis – chuliganiškos paskatos – reiškia, kad, kaip jau buvo paminėta prieš tai, nukentėjusio asmens sveikatą kaltininkas nesunkiai sutrikdė dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba kai kaltininkas elgiasi visai be dingsties, arba panaudodamas kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Šis kvalifikuojantis požymis gali būti inkriminuotas tik nustačius, kad nesunkaus sveikatos sutrikdymo motyvas yra chuliganiškos paskatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byla Nr. 2K-37/2014 ir kt.).Nukentėjusiojo atstovas ir prokuroras apeliaciniais skundais kaltinamųjų veiksmus vertinti kaip viešosios tvarkos pažeidimą ir sužalojimą iš chuliganiškų paskatų prašo iš esmės dėl to, kad kaltinamieji viešoje vietoje konflikto metu panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį ir taip sužalojo nukentėjusįjį bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Tačiau sutikti su tokia kaltintojo ir nukentėjusiojo atstovo pozicija nėra pagrindo.Kaltinamieji iš esmės nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai tvirtino, kad po pirmųjų muštynių kartu su liudytojais A. G. ir I. J. eidami link namų pamatė, kad liudytojas J. V. užpuolė kartu su jais ėjusį, bet šiek tiek nuo jų atsilikusį liudytoją A. G. ir tarp jų prasidėjo antrosios muštynės. Siekdami nutraukti antrąsias muštynes kaltinamieji pribėgo prie besimušančiųjų, kur jau buvo nukentėjusysis M. O.. Kaltinamasis R. J. iš muštynių vietos atitraukė nukentėjusįjį M. O., o kaltinamasis J. T. – liudytoją A. G.. Atitraukus nukentėjusįjį pastarasis sušuko „kas mane liečia“, atsisukęs į kaltinamąjį R. J. pasakė „ateik čia, gaidy“ ir ėmė artintis link kaltinamojo R. J.. Pamatęs tai, prie nukentėjusiojo ir kaltinamojo R. J. pribėgo kaltinamasis J. T.. Tokią kaltinamųjų versiją patvirtino liudytojai I. J. ir A. G. (2 t., 3–5, 7–9, 29–32 b. l.; 3 t., 39–41, 70–71, 130–132 b. l.; 4 t., 62–63, 70–71 b. l.). Nukentėjusysis taip pat nuosekliai parodė, kad pamatęs antrąsias muštynes ir besimušančius liudytojus A. G. bei J. V., nuėjo jų išskirti. Muštynių vietoje buvo kaltinamieji. Skirdamas besimušančius jis iš muštynių vietos nuvijo kaltinamuosius. Tokią nukentėjusiojo versiją patvirtino liudytojai P. P. ir T. P. (1 t., 19, 37–38, 40–43, 138–140, 142–144, 149–152 b. l.; 4 t., 67–69, 123–124 b. l.). Akivaizdu, kad šioje byloje iš esmės nėra jokio ginčo dėl to, jog tiek nukentėjusysis M. O., tiek kaltinamieji R. J. ir J. T. įvykio vietoje – prie antrųjų tą patį vakarą įvykusių muštynių, kuriose dalyvavo tie patys, pirmosiose muštynėse dalyvavę asmenys (liudytojai A. G. ir J. V.), atsidūrė ne atsitiktinai. Tiek nukentėjusysis, tiek kaltinamieji tvirtina, kad jie šalia minėtų muštynių vietos atsirado niekieno neverčiami, savo noru, siekdami nutraukti šias muštynes. Bet šioje vietoje tiek nukentėjusiojo, tiek kaltinamųjų atlikti aktyvūs veiksmai sukėlė jų tarpusavio konfliktą, kurio metu ir buvo sužalotas nukentėjusysis M. O.. Teisėjų kolegija pažymi, kad ne tik kaltinamieji, bet ir nukentėjusysis M. O. įvykio vietoje iš esmės atliko tokius pačius aktyvius veiksmus – skyrė konfliktuojančius ir besimušančius jaunuolius. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad kaltinamųjų R. J. bei J. T. elgesiu buvo sukeltos BK 284 straipsnio 1 dalyje sudėties reikalaujamos pasekmės ir būtų buvusi realiai pažeista visuomenės rimtis ar tvarka – kad kaltinamieji veikė tyčia, siekdami priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, visai be dingsties, panaudodami kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį ir panašiai, t. y. iš chuliganiškų paskatų, ir dėl tokio jų elgesio būtų nutrauktas žmonių poilsis, kam nors padaryta žymi materialinė žala, nutrauktas įstaigų darbas ir pan. Tiek nukentėjusysis M. O., tiek kaltinamieji R. J. ir J. T., tiek ir įvykį matę liudytojai I. J., A. G., P. P. ir T. P. patį įvykį iš esmės vertino tik kaip asmeninį nukentėjusiųjų ir kaltinamųjų konfliktą, kurio metu abiejų konflikto pusių veiksmai buvo nukreipti ne į ką nors kitą, o tik vienas į kitą – nukentėjusiojo M. O. į kaltinamąjį R. J., o abiejų kaltinamųjų – į nukentėjusįjį M. O.. Nė vienam iš šalia buvusių asmenų kaltinamųjų veiksmai nekėlė jokio realaus pavojaus. Tai rodo, kad kaltinamųjų veikoje dominavo asmeninės paskatos, kurios buvo nukreiptos ne į aplinkinius asmenis ir viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymą, o į asmeninio konflikto su nukentėjusiuoju išsiaiškinimą. Atkreiptinas dėmesys, kad pats konfliktas tarp nukentėjusiojo ir kaltinamųjų užtruko neilgą laiko tarpą, todėl jį mačiusių asmenų rimtis negalėjo būti pažeista ir šie asmenys neturėjo jokio pagrindo pasijusti šiurkščiai pažemintais ir įžeistais, juolab, kad prieš nukentėjusiojo ir kaltinamųjų konfliktą visi jie jau matė dvi anksčiau įvykusias muštynės tarp liudytojų A. G. ir J. V.. Visi šie duomenys rodo, kad kaltinamųjų elgesys nebuvo nukreiptas visuomenei demonstruoti nepagarbą ar siekti pažeisti viešąją tvarką, jų ir nukentėjusiojo M. O. konfliktas visgi labiau buvo asmeninio pobūdžio, o ne dėl chuliganiškų paskatų, šis konfliktas neperžengė privataus konflikto tarp nukentėjusiojo ir kaltinamųjų ribų ir pats konfliktas kitų pašalinių asmenų viešosios tvarkos ir rimties faktiškai nesutrikdė.Dar kartą akcentuotina, kad viešosios tvarkos sutrikdymas ir chuliganiškos paskatos negali būti konstatuojamos formaliai nustačius veikos požymius (pavyzdžiui, kad konflikto vieta yra vieša ir kad konfliktą matė kiti asmenys ar galėjo jį pamatyti). Visais atvejais reikia vertinti veikos aplinkybių turinį (kokia konkrečiai tai vieta, kas tie asmenys, matę konfliktą, koks jų santykis su pačiu konfliktu ir pan.). Viešosios tvarkos pažeidimo ir chuliganiškų paskatų būtinasis požymis yra padariniai, t. y. turi būti nustatyta, kad buvo realiai sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, o šiuo atveju tokių padarinių byloje nenustatyta.Tokiu būdu kaltinamųjų R. J. ir J. T. veikoje nesant visų nusikalstamų veikų, numatytų BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir 284 straipsnio 1 dalyje, būtinų sudėties elementų – tyčios pažeisti viešąją tvarką, chuliganiškų paskatų ir būtinų pasekmių, pirmosios instancijos teismas pagrįstai abu kaltinamuosius išteisino iš kaltinimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, kaltinamąjį J. T. ir iš kaltinimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, jiems nepadarius veikų, turinčių minėtų nusikaltimų požymių, o kaltinamojo R. J. veiką perkvalifikavo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.Dėl kaltinamojo J. T. bendrininkavimo sužalojant nukentėjusįjį ir civilinį ieškovą M. O.Apeliaciniais skundais prokuroras ir nukentėjusiojo atstovas mano, kad suduodami smūgius nukentėjusiajam abu kaltinamieji siekė sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą, t. y. jie veikė tiesiogine tyčia ir jų susitarimas veikti bendrai pasireiškė konkliudentiniais veiksmais, todėl kaltinamasis J. T. nepagrįstai buvo išteisintas iš kaltinimo nesunkiai sužalojus nukentėjusįjį M. O..Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis).BK 138 straipsnyje numatyta atsakomybė asmeniui, nesunkiai sutrikdžiusiam žmogaus sveikatą. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali. Kvalifikuojant veiką pagal šį straipsnį įstatymas reikalauja padarinių, kurie pasireiškia žmogaus sveikatos sutrikdymu. Tarp veikos ir kilusių pasekmių sveikatai turi būti nustatytas juridiškai reikšmingas priežastinis ryšys.Bendrininkavimas baudžiamojo įstatymo prasme yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Bendrininkavimo būtinieji subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais. Veikti bendrai gali būti susitariama iki baigtos nusikalstamos veikos stadijos, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai daromą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas. Apie tyčios turinį bendrininkaujant sprendžiama įvertinus objektyvių bylos aplinkybių visumą. Taigi bendrininkavimui būtina nustatyti asmenų veikos bendrumą: susitarimą daryti nusikalstamą veiką kartu ir bendrą vieningą tyčią, t. y. situaciją, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu, kuris irgi suvokia atliekamus nusikalstamus veiksmus.Iš byloje esančių specialisto išvadų matyti, kad BK 138 straipsnyje numatytos pasekmės kilo ir nukentėjusysis M. O. nesunkiai buvo sužalotas vienu smūgiu į veido sritį; nėra duomenų, patvirtinančių, jog nukentėjusiajam M. O. į veido sritį buvo smūgiuota daugiau nei vieną kartą; nukentėjusiojo M. O. veido srities sužalojimą galima paaiškinti priešais ir kiek iš kairės nukentėjusiojo atžvilgiu stovėjusio kaltinamojo R. J. tiek tiesiu smūgiu dešine ranka, esant nukentėjusiojo M. O. galvai pasuktai į kairę, tiek kairės rankos tiesiu arba lenktu (kabliu) smūgiu; kaltinamojo J. T. rankų lenktais smūgiais paaiškinti nukentėjusiojo M. O. veido dešinės pusės sužalojimo negalima, nes nebūtų išvystyta pakankama kontaktinė jėga, galinti nulemti nustatytus dešinės pusės veido kaulų lūžius; asmuo, esantis už nukentėjusiojo M. O. nugaros kairėje pusėje savo kumščiais negalėjo pasiekti nukentėjusiojo veido dešinės pusės (1 t., 85–86, 100–102; 4 t., 136–139 b. l.).Kaltinamasis J. T. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai neigė sudavęs smūgius nukentėjusiajam M. O., o kaltinamasis R. J. teisiamojo posėdžio metu pripažino galėjęs suduoti smūgį nukentėjusiajam. Tai, kad jį sužalojo kaltinamasis R. J. (vaikinas su šviesia kepure), ikiteisminio tyrimo metu tvirtino nukentėjusysis M. O. (1 t., 19, 37–38, 40–43), tokius savo parodymus nukentėjusysis patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., 47–66 b. l.). Pažymėtina, kad nukentėjusiojo atstovas savo apeliaciniame skunde taip pat tvirtina, kad kaltinamojo J. T. smūgiai tikslo nepasiekė arba pataikė į kitas kūno vietas (4 t., 177 b. l.).Visi pirmiau išdėstyti, o taip pat ir kiti byloje esantys duomenys apie konflikto tarp nukentėjusiojo ir kaltinamųjų eigą, jų tarpusavio išsidėstymą ir kitas svarbias aplinkybes, suponuoja vienareikšmišką nuomonę, jog nukentėjusiojo sveikata nesunkiai sutrikdyta buvo tik dėl kaltinamojo R. J. veikos – tik dėl jo smūgio ranka nukentėjusiajam į veido dešinę pusę. Jeigu kitas kaltinamasis – J. T. – ir sudavė nukentėjusiajam smūgį, tai toks „tikslo nepasiekęs ar į kitas kūno vietas pataikęs“ smūgis nebuvo tiek reikšmingas, kad sukeltų nustatytas pasekmes – nukentėjusiojo M. O. veido dešinės pusės kaulų lūžimus. Tokiu būdu nesant priežastinio ryšio tarp kaltinamojo J. T. veikos ir sukeltų pasekmių, šiuo konkrečiu atveju negali būti pripažįstama, jog nukentėjusysis M. O. buvo sužalotas kaltinamajam J. T. bendrininkaujant kartu su R. J..Atsižvelgdamas į tai apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog šiuo konkrečiu atveju nesant vieno iš būtinų bendrininkavimo elementų – vieningos kaltinamųjų tyčios nesunkiai sužaloti nukentėjusįjį, kaltinamasis J. T. negali atsakyti už kito kaltinamojo veika sukeltas pasekmes pagal BK 138 straipsnį. Todėl keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį pripažįstant, kad kaltinamasis J. T., bendrininkaudamas su kitu kaltinamuoju, nesunkiai sužalojo nukentėjusįjį M. O., nėra teisinio pagrindo. Dėl kaltinamojo R. J. būtinosios gintiesApeliaciniuose skunduose prokuroras ir nukentėjusiojo atstovas taip pat mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad kaltinamasis R. J. veikė būtinosios ginties sąlygomis, nes pats nukentėjusysis, vydamas kaltinamuosius iš muštynių vietos, gynė liudytoją J. V. nuo kaltinamųjų pavojingo kėsinimosi; nukentėjusiajam nuvijus kaltinamuosius iš muštynių vietos, pastariesiems nebuvo reikalo gintis, nes nukentėjusysis jokių puolamųjų veiksmų neatliko; byloje nėra jokių duomenų, kad nuvijęs kaltinamuosius nukentėjusysis elgėsi agresyviai ar atliko puolamuosius veiksmus ir kt. Tačiau su tokia pozicija sutikti taip pat negalima.BK 28 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį; šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas; asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.Pagal suformuotą teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byla Nr. 2K-7-428/2010 ir kt.). Pažymėtina, kad gynyba yra aktyvūs veiksmai, kuriais atremiamas kėsinimasis į įstatymo saugomas vertybes, todėl asmuo manantis, kad jo interesams gresia tiesioginis pavojus, iš esmės gali gintis (o dažnai ir privalo pradėti gintis) nelaukdamas, kol jam bus suduotas pirmas smūgis, nes jau po pirmojo puolančiojo asmens smūgio besiginantysis gali netekti galimybės gintis. Suprantama, kad reikalauti visada sulaukti pirmojo smūgio ir tik nuo to momento konstatuoti, kad kėsinimasis yra akivaizdus ir prasidėjęs nebūtų apskritai logiška. Būtinoji gintis yra teisėta, kai ji atitinka baudžiamajame įstatyme nurodytas gynybos teisėtumo sąlygas: 1) ginantis daroma žala arba kėsinamasi ją padaryti; 2) žala padaroma tik besikėsinančiojo teisėms ar interesams; 3) žala padaroma atremiant kėsinimąsi į įstatymo ginamus interesus ir 4) žala padaroma neperžengiant būtinosios ginties ribų. Nagrinėjamu atveju matyti, kad nukentėjusysis realiai (sakydamas „kas mane liečia“, atsisukdamas į kaltinamąjį R. J., sakydamas „ateik čia, gaidy“, artėdamas prie jo, užimdamas kovinę-gynybinę poziciją) pasikėsino į kaltinamojo R. J. sveikatą. Tai patvirtina kaltinamųjų R. J. ir J. T., liudytojų A. G. ir I. J. parodymai. Nukentėjusysis M. O. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu taip pat patvirtino, kad jis pats priėjo prie kaltinamųjų ir užėmė kovinę-gynybinę poziciją (4 t., 63–66, 86–102 b. l.). Taigi, nekyla abejonių, kad nukentėjusiojo M. O. veiksmai kaltinamojo R. J. atžvilgiu buvo realūs ir pavojingi, o kaltinamasis R. J. sudavė vieną smūgį prie jo priėjusiam ir į kovinę-gynybinę poziciją atsistojusiam nukentėjusiajam ne todėl, kad jis tyčia įžūliais veiksmais siekė jį sužaloti ir sutrikdyti viešąją tvarką, tačiau pagrįstai manydamas, kad jo sveikatai iškilo akivaizdus ir realus pavojus bei siekdamas apsiginti.Nustačiusi minėtas sąlygas apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad kaltinamasis R. J. neatsako pagal BK 138 straipsnį dėl nukentėjusiojo M. O. nesunkaus sveikatos sutrikdymo, nes jis, neperžengiant būtinosios ginties ribų, nors ir padarė baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo požymius formaliai atitinkančią veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, tačiau tai padarė gindamasis (BK 28 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino kaltinamąjį R. J. iš kaltinimo pagal BK 138 straipsnį jo veiksmuose esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai, todėl keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį ir pripažinti kaltinamąjį R. J. kaltu dėl nukentėjusiojo M. O. sužalojimo pagal BK 138 straipsnį nėra jokio pagrindo.Apibendrindamas visas pirmiau išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog prokuroro ir nukentėjusiojo atstovo apeliaciniuose skunduose nurodytos aplinkybės ir prielaidos pirmosios instancijos teismo išvadų, su kuriomis sutinka apeliacinės instancijos teismas, nepaneigia, todėl, priešingai, nei teigiama apeliaciniuose skunduose, skundžiamas nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas, priimtas nepažeidžiant materialinių ar procesinių teisės normų ir nenukrypstant nuo suformuotos teismų praktikos tokio pobūdžio bylose. Naikinti ar keisti tokį nuosprendį apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo M. O. atstovo J. U. bei Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinius skundus atmesti.