Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andriaus Ignoto, Jūros Marijos Strumskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Almos Urbanavičienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo (apelianto) A. M. (A. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 9 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo A. M. ieškinį atsakovei J. M. dėl skolos priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas A. M. prašė iš atsakovės J. M. priteisti 5 173,34 Eur (17 862,5 Lt) skolos, 5 proc. procesinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas ir atsakovė yra solidarūs skolininkai pagal 2007-01-19 neprotestuotiną paprastąjį vekselį 10 136,70 Eur (35 000 Lt) sumai. Skolininkai vekselio laiku neapmokėjo ir 2007-03-07 notaras Dionizas Adomavičius išdavė vykdomąjį įrašą dėl solidaraus (35 178,00 Lt) skolos išieškojimo iš ieškovo ir atsakovės. Vykdomasis įrašas buvo pateiktas vykdymui. Ieškovas apmokėjo skolą pagal 2007-01-19 pasirašytą neprotestuotiną paprastąjį vekselį, taip pat sumokėjo vykdymo išlaidas. Ieškovas yra įvykdęs įsipareigojimus minėto vekselio turėtojui už atsakovę. Vykdomoji byla Nr. 0031/07/00691 yra užbaigta, visiškai įvykdžius skolines prievoles.

Ieškovas ir atsakovė yra buvę sutuoktiniai. Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-201-104/2013 nustatyta, kad nuo 2005-10-01 šalims nebetaikomas bendras turto režimas. Atsakovės, kaip bendraskolės, skola ieškovui kyla bendrų Civilinio kodekso (toliau – CK) VI knygos normų pagrindu. Ieškovas nurodo, jog turi atgręžtinio reikalavimo teisę atsakovei, todėl jo prašoma priteisti suma iš atsakovės yra pagrįsta.

Pažymėjo, kad atsakovė neįrodė CK 6.9 straipsnio 5 dalies pagrindų, kurie paneigtų ieškovo teisę regreso tvarka reikalauti iš atsakovės mokėjimo. Vekselis buvo išduotas siekiant patenkinti abiejų ginčo šalių interesus, tai patvirtina ir teismo sprendimu santuokos nutraukimo byloje konstatuotos aplinkybės, kad iki atsakovams pradėjus gyventi skyrium nuo 2005-10-01, pagal ieškovo vienasmeniškai pasirašytus 2004-04-10 ir 2005-02-05 vekselius, šalys pripažintos bendraskoliais ir prievolės pagal minėtus vekselius padalintos pusiau. Skolintų lėšų investavimas į bendrovę, kurios akcijos buvo įtrauktos į bendrą dalytino sutuoktiniams jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto balansą ir padalintos lygiomis dalimis tarp ginčo šalių, laikytinas lėšų panaudojimu bendrų interesų tenkinimui.

Papildomai nurodė, kad santuokos nutraukimo byloje šalys nedalijo šios skolos, nes ieškovo motina saugojo vekselį ir ieškovas negalėjo jo atgauti. Antstolei, vykdžiusiai išieškojimą kreditoriaus V. L. naudai, buvo iškelta baudžiamoji byla ir nebuvo žinoma, kur yra vykdomoji byla.

Atsakovė J. M. prašė ieškinį atmesti. Pažymėjo, jog ieškovas neatsižvelgia į tai, kad iš V. L. skolinosi pinigus būdami santuokoje ir prievolę kreditoriui įvykdė iš bendro turto. Įsiteisėjus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012-09-17 sprendimui, santuoka buvo nutraukta. Pasiskolinti pinigai buvo naudojami ne šeimos poreikiams, o ieškovo verslo interesams, galimoms investicijoms į UAB „Maklanas“. Po vekselio pasirašymo jokio turto neįgijo, gyveno atskirai, atsakovės parašas ant vekselio patvirtino tik žinojimą apie sudaryto sandorio faktą. Santuokos nutraukimo procese buvo išspręsti visi klausimai, taip pat ir atsakomybės pagal bendras prievoles bei tarpusavio atsiskaitymų klausimai. Ieškovas skolos pagal vekselį sumokėjimo klausimo nekėlė.

Laikė, kad ieškovas neįrodė, jog prievoles pagal vekselį įvykdė iš asmeninių lėšų. Ieškovui, kaip įmonės kreditoriui, atsirado reikalavimo teisė, kuri visiškai nepriklauso nuo to, kas yra įmonės akcininkas, kadangi paskolintos lėšos nebuvo panaudotos UAB „Maklanas“ įstatiniam kapitalui padidinti.

Atsakovė papildomai paaiškino, kad 2007 metais sausio mėnesį buvusiam sutuoktiniui skubiai reikėjo pinigų automobilio pirkimui užsienyje, todėl paprašė pasirašyti vekselį, kitaip kreditorius neskolins pinigų. Žadėjo, kad tai bus jo asmeninė skola. Atsakovė pinigų negavo, juos panaudojo tik ieškovas automobilių verslo vystymui. Jis vykdė veiklą ir kaip UAB „Maklanas“ atstovas ir kaip fizinis asmuo. Atsakovė iš buvusio sutuoktinio vykdomo verslo jokių pinigų po 2005-10-01, kai šalys nebevedė bendro ūkio, negaudavo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. spalio 9 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš A. M. J. M. 400 Eur advokato pagalbai apmokėti.

Teismas nustatė, kad šalys 2007-01-19 pasirašė neprotestuotiną paprastąjį vekselį, pagal kurį įsipareigojo vekselio turėtojui V. L. iki 2007-01-30 sumokėti 35 000 Lt sumą. 2007-03-07 notaras Dionizas Adomavičius išdavė vykdomąjį įrašą dėl 35 178 Lt skolos solidariai išieškojimo, kurio pagrindu antstolė J. G. pradėjo priverstinį išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. 0031/07/00691. Ieškovas 2007-04-03 sumokėjo 35 725 Lt sumą antstolei, sumokėdamas tiek skolą, tiek vykdymo išlaidas. Vekseliu prisiimta solidarioji prievolė šalių santuokos nutraukimo byloje padalinta nebuvo (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012-09-17 sprendimas civilinėje byloje Nr. N2-213-131/2012, kuris pakeistas 2013-12-04 Vilniaus apygardos teismo 2013-12-04 nutartimi). Įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuota, jog nuo 2005-10-01 šalims nebetaikytinas bendro turto režimas.

Teismas sutiko su ieškovo pozicija, kad byloje nepateikta objektyvių įrodymų, jog prievolė pagal 2007-01-19 vekselį atsirado išimtinai vieno iš bendraskolių interesais, dėl ko būtų pagrindas atmesti regresinį ieškovo reikalavimą, tačiau pažymėjo, kad vertindamas įrodymus teismas turi remtis CK 1.5 straipsnio principais. Nurodė, kad duomenų apie ieškovo regresinį reikalavimą J. M. atlyginti dalį sumokėtos skolos pagal vekselį iki šios civilinės bylos iškėlimo į bylą nepateikta. Santuokos nutraukimo metu reikalavimas dėl dalintino turto sumažinimo atsakovei tenkančios prievolės dydžiu keltas nebuvo. Vien vekselio pasirašymas abiejų šalių vardu šių faktinių aplinkybių kontekste nesuponuoja vertinimo, kad pinigines lėšas gavo ir atsakovė. Vekselio pasirašymas abiejų šalių vardu patvirtina paskolos gavimo abiejų šalių naudai faktą. Nuo 2007 metų sausio mėn. šalys bendro ūkio nebevedė, išieškojimą antstolis vykdė tik iš ieškovo, ieškovas, įvykdęs prievolę kreditoriui V. L., aštuonerius metus nereikalavo sumokėtos skolos dalies atlyginimo, prievolės santuokos nutraukimo byloje nedalijo. Ieškovas nuolatos skolindavosi pinigų, vertėsi automobilių verslu, kuriam nuolat reikėdavo apyvartinių lėšų, labiau tikėtina, kad pasiskolintos lėšos panaudotos tik asmeniniais ieškovo tikslais. Atsakovės nuoseklūs paaiškinimai patvirtina, jog atsakovė negali turėti objektyvių įrodymų, kad piniginės lėšos buvo panaudotos išimtinai ieškovo interesais.

Ieškovas nepagrindė, kad lėšos buvo panaudotos abiejų vekselio davėjų interesais, ir neįrodė, kad pasiskolintos piniginės lėšos buvo investuotos į UAB „Maklanas“ veiklą, kurio ½ akcijų dalis po šalių santuokos nutraukimo atiteko ir atsakovei.

Teismas sprendė, kad solidarioji prievolė pagal vekselį atsirado išimtinai tik ieškovo (vieno iš bendraskolių) interesais, todėl atsakovei nekyla dalinė bendraskolio prievolė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas A. M. apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Taip pat prašė atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliantas nurodė, kad teismas pritaikė CK 6.9 straipsnio 5 dalyje numatytą prezumpcijos išimtį, nesant įrodymų, kad prievolė atsirado išimtinai ieškovo interesais, bei neatskleidė bylos esmės.

Teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą. Faktą, kad ieškovės ir atsakovo bendra prievolė yra įvykdyta turėjo įrodyti ieškovas, o faktą, kad prievolė atsirado išimtinai ieškovo interesais privalėjo įrodyti atsakovė. Teismas rėmėsi tik atsakovės argumentais, bet nevertino pačios atsakovės teiginių, kad lėšos buvo investuotos į UAB „Maklanas“.

Faktą, kad pareiga pagal vekselį buvo solidari, patvirtina tai, kad vekselis pasirašytas, abiejų šalių; kreditorius skolos apmokėjimo reikalavo tiek iš ieškovo, tiek iš atsakovės; vykdomasis įrašas išduotas dėl skolos išieškojimo tiek iš ieškovo, tiek iš atsakovės, kaip solidarių skolininkų

Šalys du metus iki vekselio išdavimo negyveno kartu, todėl atsakovės paaiškinimai, kad ji, būdama apdairi ir rūpestinga, pasirašė vekselį ieškovo interesais, abejotini. Neįrodyta, kad atsakovė būtų reiškusi prieštaravimus ieškovui ar kreditoriui dėl jai reiškiamo reikalavimo grąžinti skolą teisėtumo. 2007-01-20 atsakovė pasirašė susipažįstanti su pranešimu apie vekselio neapmokėjimą, tokiu būdu sutiko su jo reikalavimu sumokėti įsiskolinimą. Atsakovė niekada nereiškė prieštaravimų vykdymo procese. Vekselis buvo pasirašytas atsakovės kaip bendraskolės, nedarant jokių žymų apie tai, jog ji yra tik laiduotoja už ieškovo prievoles.

Teismas nepagrįstai vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-07-04 nutartimi Nr. 3K-3-365/2012, nes šioje byloje šalių prievolės nevertintinos pagal Civilinio kodekso III knygą.

Teismas nepagrįstai konstatavo, jog faktas, kad ieškovas nedalino ginčo prievolės santuokos nutraukimo byloje, patvirtina faktą, kad prievolė pagal vekselį yra asmeninė. Vilniaus apygardos teismo nutartyje Nr. 2A-201-104/2013 nustatyta prejudicinė aplinkybė, kad nuo 2005-10-01 šalims netaikomas bendras turto režimas, todėl ieškovas santuokos nutraukimo byloje neprivalėjo nurodyti įsipareigojimų, kuriuos jis ar atsakovė įgijo po 2005-10-01, Teismo sprendimo priėmimo metu ieškovas jau buvo atsiskaitęs pagal vekselį, todėl prievolė kreditoriui net hipotetiškai negalėjo būti dalinama.

Atsakovė tiek procesiniuose dokumentuose, tiek bylos nagrinėjimo metu teigė, jog lėšos buvo galimai investuotos į UAB „Maklanas“ veiklą. Ieškovo įsitikinimu, toks pareiškimas reiškė, jog pati atsakovė pripažino, kad pinigai panaudoti abiejų šalių interesais, kadangi skolintų lėšų investavimas į bendrovę, kurios akcijos buvo įtrauktos į bendrą dalytino sutuoktiniams jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto balansą ir Vilniaus apygardos teismo įsiteisėjusia nutartimi Nr. 2A-201-104/2013 padalintos lygiomis dalimis, yra laikytinas lėšų panaudojimu bendrų interesų tenkinimui.

Tai, jog vekselis buvo išduotas siekiant patenkinti abiejų ginčo šalių interesus, patvirtina ir santuokos nutraukimo byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatuotos aplinkybės, kad iki atsakovams pradėjus gyventi skyrium nuo 2005-10-01, pagal ieškovo vienasmeniškai pasirašytus vekselius (2004-04-10 vekselis ir 2005-02-05 vekselis) ginčo šalys buvo pripažintos bendraskoliais, t. y. buvo nustatytos aplinkybės, kad tarp šalių buvo susiklosčiusi praktika, kad vekseliai buvo sudaromi ir pagal vekselius gautos sumos buvo naudojamos išimtinai šeimos interesų tenkinimui.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė prašė apeliacinį skundą atmesti. Pažymėjo, kad ieškovas neįrodė fakto, kad prievolę jis įvykdė asmeninėmis lėšomis. Nors šalys bendro ūkio nevedė nuo 2005-10-01, tačiau tik 2012 metais pasidalino santuokoje įgytą turtą. Pagal CK 3.118 straipsnį sudaromas dalintino turto balansas, todėl akivaizdu, kad iki 2012 m. ieškovas disponavo bendromis lėšomis, iš kurių ir buvo įvykdyta prievolė pagal vekselį. Ieškovas neįrodė, kad 35 725 Lt buvo jo asmeninės lėšos.

Neigdamas faktą, kad pagal vekselį gautos lėšos buvo panaudotos ieškovo poreikiams, ieškovas turi įrodyti, jog atsakovė gavo dalį lėšų. Tokių įrodymų byloje nėra, liudytojai nurodė, kad ieškovas skolindavosi pinigus, nes vertėsi automobilių prekyba ir jam pritrūkdavo apyvartinių lėšų. Teismas nustatė, kokiam tikslui buvo panaudotos lėšos.

Apeliantas nenurodė ir teismas nenustatė, kad atsakovė iki akcijų padalijimo gavo kokią nors naudą iš UAB „Maklanas“ veiklos. Ieškovo gautos pajamos nebuvo naudojamos šeimos poreikiams, kadangi nuo 2005-10-01 šalys nevedė bendro ūkio, o bendrovės veikloje dalyvavo ir pajamomis naudojosi tik ieškovas. UAB „Maklanas“ turtas buvo atskirtas nuo dalyvių turto, todėl ieškovas, investuodamas lėšas į bendrovę, įgydavo reikalavimo teisę. Ieškovo vardu daromos investicijos galėjo būti grąžinamos tik jam.

Šalys visų bendrų prievolių padalinimo klausimą išsprendė santuokos nutraukimo byloje ir turto bei prievolių padalinimo klausimas negali būti keliamas iš naujo. CK 3.115 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jei sandoris buvo sudarytas vieno sutuoktinio asmeniniams poreikiams tenkinti ir įvykdytas pasinaudojant turtu, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, tai tas sutuoktinis privalo kompensuoti bendrosios nuosavybės sumažėjimą.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas, o taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Šiuo atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Byloje nėra ginčijamos pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, kad 2007-01-19 apeliantas ir atsakovė išdavė neprotestuotiną paprastąjį vekselį kreditoriui V. L. 35 000 Lt sumai, kurio mokėjimo terminas – 2007-01-30. Vekselio pagrindu 2007-03-07 buvo išduotas vykdomasis įrašas Nr. DA-3252. 2007-04-03 apeliantas sumokėjo visą skolą pagal vekselį vykdomojoje byloje Nr. 0031/07/00691, kartu su vykdymo išlaidomis.

Ieškinys pareikštas CK 6.9 straipsnio 1 dalies pagrindu, kurioje nurodyta, kad solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš visų kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis. Atsakovės atsikirtimai grindžiami reikalavimu taikyti išimtį iš bendros prezumpcijos, numatytą to paties straipsnio 5 dalyje, kurioje sakoma, kad jeigu prievolė atsirado išimtinai vieno iš bendraskolių interesais, tai toks skolininkas atsako kitiems bendraskoliams už visą skolą.

Bylos duomenys patvirtina, kad prievolė pagal vekselį atsirado šalims gyvenant santuokoje, tačiau nustojus taikyti bendro turto režimą, iki bendrai turimo sutuoktinių turto padalinimo. Įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2013-12-04 nutartimi Nr. 2A-201-104/2013 dėl apelianto ir atsakovės santuokos nutraukimo nustatyta, kad nuo 2005-10-01 šalims nebetaikomas bendro turto režimas.

Pagrindinį apeliacinio skundo argumentą sudaro apelianto tvirtinimas, kad teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nepagrįstai taikė CK 6.9 straipsnio 5 dalyje numatytą išimtį, t. y. konstatavo, jog prievolė pagal vekselį atsirado išimtinai ieškovo interesais.

Nustatant prievolės solidarumą ieškovas prašo vadovautis šalių nurodymu vekselyje bei vykdomajame įraše. CK 6.9 straipsnio 5 dalis patvirtina, jog vien tik asmenų nurodymas prievolėje nėra absoliuti aplinkybė. Nuginčijus prezumpciją, kiti bendraskoliai laikomi skolininko laiduotojais. Tokiu būdu apsaugomi kreditoriaus interesai ir jis neturi rūpintis bendraskolių tarpusavio santykiais, nes vieno iš skolininkų paneigimas to skolininko prievolę kreditoriui pakeičia, bet nepanaikina. Asmens nurodymas prievolę patvirtinančiame dokumente nėra absoliutus skolos buvimo patvirtinimas, kadangi įstatymas leidžia šią prezumpciją ginčyti.

Nustatant šalių turtinius santykius, kokie buvo susiklostę 2007 m., atsižvelgtina į Vilniaus apygardos teismo 2013-12-04 nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-201-104/2013. Šioje nutartyje teismas konstatavo, kad šalims nuo 2005-10-01 netaikomas bendro turto režimas ir ieškovo skolos, atsiradusios po 2005-10-01, nedaro įtakos atsakovei priklausančios kompensacijos dydžiui, be to, kitų bendrų skolų buvimo ieškovas neįrodė. Vilniaus apygardos teismo 2013-12-04 nutartyje nustatyti faktai, remiantis CPK 182 straipsnio 2 punktu, yra šioje byloje neįrodinėtinos aplinkybės. Iš Vilniaus apygardos teismo 2013-12-04 nutarties turinio matyti, jog civilinėje byloje buvo nagrinėjami sutuoktinių turto padalinimo ir kompensacijų priteisimo klausimai, tame tarpe ir skolų, atsiradusių 2004-04-10 vekselio ir 2005-02-05 vekselio pagrindu, padalinimo klausimai, sudaromas bendro turto balansas, išskaičiuojamos kompensacijos ir prievolės iš bendro turto. Apibendrinant, darytina išvada, jog Vilniaus apygardos teismo 2013-12-04 nutartimi išsamiai ištyrus šalių turtinius santykius konstatuoti du šiai bylai reikšmingi faktai: bendro turto režimo pabaiga 2005-10-01 ir bendrų šalių skolų nebuvimas po 2005-10-01.

Kadangi 2007 m. šalių bendro turto režimas jau buvo pasibaigęs, tai tarpusavio šalių tarpusavio turtiniams santykiams Civilinio kodekso III knygos normos neturi būti taikomos ir šalių ginčas spręstinas pagal Civilinio kodekso VI knygos normas.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje surinkti duomenys suponuoja išvadą, jog pagal vekselį gauti pinigai buvo panaudoti ieškovo interesais.

Pripažintina, kad byloje nebuvo surinkti konkretūs duomenys, kurie tiesiogiai pagrįstų vekseliu gautų pinigų panaudojimą. Nesant tiesioginių įrodymų tikrieji šalių ketinimai aiškintini vadovaujantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, išdėstytomis CK 6.193 straipsnyje. Tokiu atveju teisinę reikšmę turi ne tik pažodinis sutarties tekstas, bet ir šalių derybos dėl sutarties sudarymo, tarpusavio santykių praktika, šalių elgesys po sutarties sudarymo.

Vertindamas šalių pateiktus įrodymus pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į šalių galimybes pateikti įrodymus. Bylos nagrinėjimo eigoje ieškovas tvirtino, jog jis nežino, kur panaudojo pinigus, o atsakovė nurodė, kad pinigai buvo panaudoti vyro vykdomam automobilių verslui, iš kurio ji negavo jokių pajamų.

Atsakovės argumentai dėl to, kad vekseliu skolinti pinigai buvo panaudoti ieškovo interesais, buvo nurodyti pirmuose procesiniuose dokumentuose. Taigi ieškovas turėjo visas galimybes teismui pateikti išsamius ir pakankamus duomenis apie konkretų pinigų panaudojimo būdą.

Ieškovo nurodymas teismui, kad jis neprisimena, kur panaudojo labai didelę pinigų sumą, duoda pagrindo manyti, jog jis šių aplinkybių neatskleidžia sąmoningai. Nors ir negalima versti asmens duoti paaiškinimus prieš jį patį bei teikti įrodymus dėl jam nenaudingų ieškinio aplinkybių, tačiau į tokį procesinį elgesį atsižvelgtina vertinant surinktus įrodymus. Kadangi buvo skolinta labai didelė pinigų suma, tai nelogiška būtų patvirtinti ieškovo poziciją, jog jis nežino, kur panaudoti pinigai.

Pinigų skolinimasis pagal vekselius nebuvo nuolatinė ieškovo veikla, kad jis galėtų klysti dėl tokios didelės paskolos. Santuokos nutraukimo byloje dalintinais pripažinti tik du vekseliai (2004-04-10 vekselis ir 2005-02-05 vekselis). Daugiau jokių duomenų apie šalių skolinimąsi nebuvo pateikta. Ieškovo atstovė teismo posėdžio metu teigė, jog šalys dažnai skolinosi, tačiau įrodymų nepateikė, o 2007 m. šalys negyveno kartu, bendro turto režimas buvo pasibaigęs, todėl imti paskolos bendrų interesų tenkinimui reikalo nebuvo.

Įvertinant atsakovės paaiškinimus matyti, jog naudojant pinigus jos nurodytu būdu, atsakovė neturi galimybių tinkamai įrodyti, kur buvo naudojami pinigai, kadangi ji nedalyvavo automobilių prekybos versle, o nuo 2005-10-01 su ieškovu net negyveno. Nedalyvaudama versle atsakovė negalėjo pateikti dokumentų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti konkrečias paskolos panaudojimo aplinkybes. Svarbu tai, kad jau dveji metai iki vekselio sudarymo nevedė bendro ūkio, jų bendrosios sutuoktinių nuosavybės teisinis režimas buvo pasibaigęs.

Susidarius tokiai situacijai dėl įrodymų nepakankamumo turi būti vertinamas šalių elgesys po vekselio pasirašymo. Kaip matyti iš turtinių šalių tarpusavio santykių, 2007 metais apmokėjęs vekselį, ieškovas jokių pretenzijų dėl solidaraus skolininko prievolių vykdymo atsakovei nereiškė. Atsiskaitymo pagal vekselį santykiai vyko labai greitai (vekselis išduotas 2007-01-19, vykdomasis įrašas išduotas 2007-03-07, o apmokėtas 2007-04-03), nuo vekselio išdavimo iki jo apmokėjimo praėjo apie pusantro mėnesio. Ieškovas atsakovės sumokėti savo dalies neprašė net 8 metus, iki pat 2015 metų, kai pareiškė ieškinį teismui. Jau buvo minėta, kad šalys kėlė esminius turtinius ginčus santuokos nutraukimo byloje, tačiau ir šiame procese ieškovas jokių pretenzijų dėl vekselio apmokėjimo nereiškė.

Ieškovo pozicija, kai jis teigia negalėjęs pateikti vekselio santuokos nutraukimo byloje, nes jis liko pas mamą, yra visiškai nesuprantamas. Vekselį jis pateikė šioje byloje, vykdomasis įrašas buvo išduotas notaro, todėl dokumento pateikimas yra itin paprastas. Taip pat visiškai nesudėtinga pateikti vykdomosios bylos dokumentus ar banko pavedimą, skolos grąžinimo dokumentą. Neradęs vykdomąją bylą tvarkiusio antstolio, ieškovas galėjo kreiptis į Antstolių rūmus, Teisingumo ministeriją ir tą pačią dieną išsiaiškinti, kur yra jo vykdomoji byla.

Tai, kad ieškovas visiškai nesirūpino skolos dalies išreikalavimu iš atsakovės, patvirtina ieškovės paaiškinimus, jog ieškovas prieš pasirašant vekselį žadėjo, kad skola imama jo interesais ir jis įsipareigoja skolą grąžinti.

Pinigų poreikis ieškovui, kilęs 2007 metais, patvirtintas liudytojo P. M. parodymais, kuriais užfiksuota, jog 2007 metais, žiemą, ieškovas norėjo pasiskolinti iš jo 30 000 Lt, tačiau jis neturėjo. 2007 metais sausio mėnesį ieškovas, atsakovė ir nepažįstamas asmuo susitiko Pieno bare, esančiame Didžiojoje gatvėje, ir po šio susitikimo ieškovas A. M. patvirtino, kad reikiamą pinigų sumą gavo.

Nesutiktina ir su ieškovo motyvu, jog atsakovė turėjo reikšti prieštaravimus kreditoriui. Ieškovui skubiai įvykdant prievolę vekselio davėjui, atsakovė turėjo rimtą pagrindą manyti, jog ieškovas pats sau prisiėmė visos prievolės vykdymą ir papildoma jos interesų apsauga nereikalinga.

Klausimas dėl šalių sutuoktinių turtinių teisių režimo pabaigos buvo santuokos nutraukimo byloje nustatinėjama aplinkybė, todėl ieškovo tvirtinimas, jog jis iš anksto žinojo šio režimo pabaigos datą ir dėl to sprendė neteikti reikalavimo dėl itin didelės skolos padalinimo, negali būti pagrįstas.

Apelianto teigimu, teismo rėmimasis atsakovės versija, kad ji vekselį pasirašė ieškovo prašymu ir interesais, nepagrįstas. Byloje neginčijama, jog šalys du metus iki vekselio išdavimo negyveno kartu, tačiau jie nebuvo nutraukę santuokos, todėl manymas, jog nors ir negyvenančius kartu sutuoktinius sieja asmeniniai santykiai, yra visiškai suprantamas ir logiškas.

Ieškovo įsitikinimu, pati atsakovė pripažino, kad pinigai panaudoti abiejų šalių interesais, kadangi skolintų lėšų investavimas į bendrovę, kurios akcijos buvo įtrauktos į bendrą dalytino sutuoktiniams jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto balansą ir Vilniaus apygardos teismo įsiteisėjusia nutartimi Nr. 2A-201-104/2013 padalintos lygiomis dalimis, yra laikytinas lėšų panaudojimu bendrų interesų tenkinimui.

Vertinant pinigų panaudojimo galimybę UAB „Maklanas“ veikloje, reikalinga atsižvelgti, jog realiai turtas tarp sutuoktinių vekselio apmokėjimo metu nebuvo padalintas. Ieškovas turėjo galimybę disponuoti bendrovės turtu. Kita vertus, ieškovas turi pateikti dokumentus, kokiu būdu fizinio asmens paimtus pinigus perleido bendrovei – paskola, įstatinio kapitalo padidinimas, perdavė įmonei ir kokiu būdu įgijo lėšas vekselio apmokėjimui – per įmonę ar kitu būdu, kaip fizinis asmuo. Nors įmonė formaliai buvo padalinta teismo sprendimu santuokos nutraukimo byloje, tačiau nėra jokių duomenų, kad atsakovei būtų perduotas koks nors turtas. Santuokos nutraukimo byloje nebuvo daromi skaičiavimai, koks bendrovės turtas buvo iki 2005-10-01, kokios buvo pajamos ir išlaidos laikotarpiu po 2005-10-01, kas gavo pajamas iš įmonės veiklos tuo metu, kai bendro turto režimo nebuvo.

Apeliantas nurodo, jog teismas neatskleidė bylos esmės, tačiau su tokiu vertinimu nesutiktina. Išsamiai surinkta bylos medžiaga, liudytojų, šalių apklausos bei detalūs pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai patvirtina, jog teismas bylą išnagrinėjo pilnai įvertindamas ir aptardamas visus įrodymus dėl ginčo teisinio santykio.

Apibendrinant išdėstytus motyvus, daroma išvada, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai ištyrė bylos įrodymus ir pritaikė teisės normas ginčo šalių santykių kvalifikavimui, todėl teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Ieškovo A. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.