Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nataljos Cikoto (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Rudzinsko ir Jūratės Varanauskaitės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės J. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. N2-2013-131/2012 pagal ieškovo A. M. (A. M.) ieškinį atsakovei J. M. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, santuokoje įgyto turto, kreditorinių įsipareigojimų padalinimo, ir atsakovės J. M. priešieškinį dėl santuokos nutraukimo esant kito sutuoktinio kaltei, santuokoje įgyto turto padalinimo, kompensacijos už santuokoje įgytą ir parduotą turtą priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismas santuoką tarp šalių nutraukė dėl atsakovo kaltės nustatęs, kad ieškovas 2005 metais rugsėjo-spalio mėnesiais paliko šeimą, nuo dukters neslėpė savo santykių su kitomis moterimis (b.l. 66-67, 117, 166, c.b. Nr. N2-460-534/2008 b.l. 37). Teismas taip pat pripažino, kad nuo 2005-10-01 šalims nebetaikomas bendro turto režimas.

Dėl turto padalijimo teismas konstatavo, kad VĮ „Regitra“ duomenimis ieškovo vardu 1999-08-12 registruotas automobilis Audi 80 valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 500 Lt vertės priteisiamas asmeninės nuosavybės teise ieškovui, o atsakovei – 250 Lt kompensaciją. Santuokoje įgytą turtą taip pat sudaro UAB „Maklanas“, įregistruota 2001-06-08. Teismas laikė nustatytomis aplinkybėmis, kad didelė dalis šeimos pinigų buvo investuojama į įmonę ar jos skoloms padengti, šeimos pagrindines pajamas sudarė pajamos iš įmonės, ieškovas skolinosi pinigus investavimui į įmonės verslą. Atsižvelgiant į tai, UAB „Maklanas“ akcijas padalino po ½ dalį ieškovui ir atsakovei. Teismas taip pat nustatė, kad santuokos metu įgytas sandėlis parduotas už 400 000 Lt, iš kurių atsakovė gavo viso 33 000 Lt, o ieškovui po skolų 235000 L sumokėjimo liko 60 000 Lt, todėl atsakovei iš ieškovo priteisė 13 500 Lt kompensacija už ieškovui tekusią didesnę dalį lėšų. Atsakovės reikalavimą dėl 167 000 Lt kompensacijos iš ieškovo priteisimo pagal šalių 2009-04-17 sudarytą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių atmetė kaip nepagrįstą, nurodė, kad sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių įgyja teisinę galią ir sukuria teisines pasekmes, tik teismui ją patvirtinus, teismas šalių 2009-04-17 sudarytos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių nepatvirtino, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-05-07 nutartimi prašymą dėl santuokos nutraukimo pasekmių atsisakyta priimti, nutartis įsiteisėjo 2009-05-18 (c.b. N2-12436-131/2009, b.l. 4, 6). Teismas, atsižvelgdamas į šios sutarties sudarymo tikslo ir formos kriterijus, svarbius sprendžiant sandorio negaliojimo klausimą, laiko šią sutartį negaliojančia nuo 2009-05-07 nutarties įsiteisėjimo dienos, t.y. nuo 2009-05-18 (CK 1.78 str. 1 d.).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, o šio proceso paskirtis – patikrinti, ar teismas nustatė ir visapusiškai, išsamiai bei objektyviai ištyrė esmines bylos faktines aplinkybes, reikšmingas nagrinėjamai bylai, teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, tinkamai aiškino ir pritaikė proceso bei materialiosios teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263, 320 str.). Atsižvelgdama į paminėtus kriterijus, teisėjų kolegija nagrinėja ir vertina atsakovės apeliacinio skundo bei ieškovo atsiliepimo į skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatyta absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Iš atsakovės apeliacinio skundo ribų matyti, kad tarp šalių liko ginčas dėl kompensacijos atsakovei dydžio nustatymo ieškovui 2005 m. pardavus santuokos metu sandėlį, dėl kitos sprendimo dalies tarp šalių ginčo nekilo, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuo klausimu ir pasisako.

Bylos medžiaga neginčitinai nustatyta, kad šalių santuokoje 2005 m. įgytas sandėlis buvo parduotas 2008 m. už 400 000 Lt, todėl šalims lygiomis dalimis turėtų priklausyti po 200 000 Lt (CK 3.116 str., 3.127 str.). Tarp šalių taip pat nėra ginčo, kad ieškovui iš gautų lėšų buvo pervesta 295 000 Lt, o atsakovei buvo pervesta 105 000 Lt. Ieškovas taip pat patvirtino faktą, kad iš gautų 105 000 Lt atsakovė 28 200 Lt pervedė ieškovui bankiniu pavedimu ir 43 800 Lt perdavė ieškovui grynais (ieškovo atsiliepimai į atsakovės apeliacinį skundą, b.l. 257). Tai reiškia, kad atsakovei liko 33 000 Lt (105 000-28200-43 800). Tokia aplinkybė konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, šios išvados šalys neginčija. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad nuo 2005-10-01 šalims nebetaikomas bendro turto režimas, šalys šios aplinkybės taip pat neginčija.

Atsakovė teigia, kad ieškovas privalo jai sumokėti 167 000 Lt (200 000- 33 000) kompensaciją ir teigia, kad jokių bendrų skolų su ieškovu neturėjo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad šis apeliantės teiginys prieštarauja bylos faktinėms aplinkybėms. Byloje yra duomenų, kad santuokos metu t.y. 2004-04-10 ieškovas išdavė vekselį 50 000 Lt sumai kreditoriui L. R., o 2005-02-05 vekselį 105 000 Lt sumai kreditoriui D. P. (b.l.l.83-84). Šie vekseliai ieškovo buvo apmokėti 2009-06-30 ir 2010-01-30, tai yra po to, kai buvo parduotas 2008 m. sandėlis. Taigi iki 2005-10-01 šalys turėjo 155 000 Lt skolų (50000 + 105000). Esant nustatytam faktui, kad skolos pagal vekselius atsirado šalims gyvenant kartu ir vedant bendrą ūkį, šalys privalo atsakyti kreditoriams lygiomis dalimis, tai yra po 77050 Lt (155 000 : 2). Todėl atsakovei priklausoma kompensacija 167 000 Lt mažinama 77050 Lt. Taigi atsakovei gali būti priteista kompensacija ne didesne, kaip 89 950 Lt (167 000 – 77 050).

Esant nustatytam faktui, kad nuo 2005-10-01 šalims nebetaikomas bendro turto režimas, ieškovo skolos atsiradusios po 2005-10-01 nedaro įtakos atsakovei priklausančiai kompensacijos dydžiui, be to, kitų bendrų skolų buvimą ieškovas ir neįrodė. Byloje taip pat nėra jokių objektyvių įrodymų , patvirtinančių investicijas į UAB „Maklanas“, nes ieškovas nepateikė nei pinigų įnešimo į įmonės kasą, nei pinigų pervedimo į įmonės sąskaitą, nei bendro turto perdavimo įmonei patvirtinančių rašytinių įrodymų. Būtent rašytiniais įrodymais (buhalterinės apskaitos duomenimis) turi būti patvirtintas ieškovo teiginys dėl atliktų investicijų į UAB „Maklanas“ (CPK 177 str. 3d.). Teisėjų kolegija visiškai sutinka su apeliantės teiginiu, kad skolų buvimo faktas negali būti nustatinėjamas tik ieškovo paaiškinimais. Nesant ieškovo paaiškinimų patvirtinančių rašytinių įrodymų, o atsakovei neigiant ieškovų argumentus, šio konkrečiu atveju ieškovo paaiškinimai laikytini neleistinu įrodymu.

Teisėjų kolegija taip pat visiškai sutinka su apeliantės teiginiu, UAB „Maklanas“ turtas yra atskirtas nuo akcininkų turto, todėl nei ieškovas, nei atsakovė, negali būti atsakingi už įmonės skolas. CK 2.50 str. 2 d. nustato, kad juridinio asmens dalyvis neatsako pagal juridinio asmens prievoles, išskyrus įstatymuose arba juridinio asmens steigimo dokumentuose numatytus atvejus, o Akcinių bendrovių įstatymo 14 str. 2 d. nustato, kad akcininkai neturi kitų turtinių įsipareigojimų bendrovei, išskyrus įsipareigojimą nustatyta tvarka apmokėti visas pasirašytas akcijas emisijos kaina. Būtent dėl to teismo išvada, kad atsakovė privalo padengti dalį UAB „Maklanas“ skolų, nes yra padalijamos įmonės akcijos, laikytina nepagrįsta. Byloje taip pat nėra objektyvių įrodymų, kad šalys yra įsipareigoję atsakyti už UAB „Maklanas“ prievoles. Ieškovo teiginiai, kad šiuo konkrečiu atveju, nepaisant to, kad UAB „Maklanas“ nėra individuali įmonė, ji buvo įsteigta po santuokos sudarymo, įstatinis kapitalas buvo suformuotas iš bendrų sutuoktinių lėšų, o įmonės gaunamos pajamos skiriamos tiek verslo plėtrai, tiek šeimos poreikiams tenkinti, patvirtino tik teismo išvados, kad įmonės UAB „Maklanas“ akcijas turi priklausyti šalims lygiomis dalimis pagrįstumą. Priešingai, negu teigia ieškovas, šioje dalyje negali būti taikoma kasacinio teismo praktika suformuota c. b. b. Nr. Nr. 3K-3-607/2007 ir 3K-7-242/2009, nes bylų faktinės aplinkybės yra skirtingos, minėtuose bylose buvo pasisakyta dėl neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyvio atsakomybės.

Tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalių 2009-04-17 sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių (pagal kurią atsakovė reikalauja 167 000 Lt kompensacijos iš ieškovo) yra negaliojanti dėl jos sudarymo tikslo ir pažymi, kad tokia teismo išvada priešingai, negu teigia apeliantė, neprieštarauja nei CK 1.5 str. nuostatoms, nei CK 1.78 str. 1 d. numatytai teisės normai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Šeimos teisės normos nustato 2 būdus santuokos nutraukimo: abiejų sutuoktinių bendru sutikimu (3. 51-3.53 str. str.) ir vieno sutuoktinio prašymu (3. 55-3.59 str. str.). Sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių yra privaloma pirmu atveju, kai santuoka nutraukiama abiejų sutuoktinių bendru sutikimu ir teismas savo sprendimu nutraukdamas santuoką, patvirtina ir sutuoktinių pateiktą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, sutarties turinys įtraukiamas į teismo sprendimą (CK 3. 53 str.). Dėl to visiškai teisinga pirmosios instancijos teismo išvada, kad sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių įgyja teisinę galią ir sukuria teisines pasekmes, tik teismui ją patvirtinus. Kadangi šalių 2009-04-17 sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių nebuvo teismo patvirtinta, vėliau susitarti dėl santuokos nutraukimo pasekmių šalims nepavyko, nes ieškovas 2010-11-29 kreipėsi dėl santuokos nutraukimo ir pasekmių ginčo tvarka, tai darytina išvada, kad šalių 2009-04-17 sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių savaime neteko galios. Taigi, esant situacijai, kai santuoka nutraukta abiejų sutuoktinių prašymu ginčo tvarka, kompensacijos klausimą galima būtų spręsti pagal minėtą šalių 2009-04-17 susitarimą tik esant ieškovo sutikimui. Tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovas ginčo susitarimo prašo pripažinti negaliojančiu (b.l. 225). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai kompensacijos klausimą sprendė įstatymo t.y. Šeimos teisė normų pagrindu. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės šios bylos ginčui, todėl kolegija dėl jų nepasisako.

Taigi, teismo priteista 13500 Lt kompensacija už ieškovui tekusią didesnę dalį lėšų, gautų pardavus sandėlį, didinama iki 89 950 Lt. Kadangi teismas priteisė atsakovei ir 250 Lt kompensacija už ieškovui priteistą automobilį Audi 80 valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 500 Lt vertės (b.l. 3, 15), tai iš viso atsakovei turi būti priteista 90200 Lt (89 950 +250). Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl kompensacijos priteisimo keičiamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė apeliaciniu skundu prašo priteista 13 500 Lt kompensacija padidinti iki 167 000 Lt, o tai reiškia, kad atsakovė ginčija 153 500 Lt sumą. Nuo šios sumos apeliantė privalėjo sumokėti 4070 Lt žyminį mokestį valstybei, tačiau sumokėjo 200 Lt žyminį mokestį, o likusia dalis t.y. 3870 Lt (4070 – 200) teismo rezoliucija buvo atidėta iki sprendimo apeliaciniame teisme priėmimo (b.l.l. 241, 246-247). Kadangi apeliacinis skundas patenkintas iš dalies (58, 6 proc.), tai CPK 93 str. 2d. pagrindu atsakovės sumokėtas žyminis mokestis 200 Lt turi būti priteistas iš ieškovo, taip pat iš ieškovo valstybės naudai priteisiamas likęs žyminis mokestis nuo priteistos 89 950 Lt sumos t.y. 2498, 50 Lt (3 proc. nuo 89 950 yra 2698, 50 Lt - 200 Lt). Skirtumas tarp priklausomo sumokėti valstybei žyminio mokesčio ir priteisto iš ieškovo valstybei, sudaro 1371, 50 Lt (3870 - 2498, 50), minėtą sumą turi sumokėti valstybei apeliantė (CPK 80 str. 4d.).

Apeliantė atstovavimo išlaidų neprašo, ieškovas prašo priteisti 1000 Lt atstovavimo išlaidų už atsiliepimus į apeliacinį skundą surašymą (b.l.l. 255-259). Kadangi atsakovės apeliacinis skundas iš dalies t.y. dėl 63550 Lt atmestas, tai ieškovo naudai priteisiamos atstovavimo išlaidos proporcingai atmestų reikalavimų, t.y. 41, 4 proc. tai sudaro 414 Lt atstovavimo išlaidų (CPK 93 str., 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 3 p., apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimą pakeisti.

Priteistą iš ieškovo A. M. a.k. (duomenys neskelbtini) atsakovei J. M. a.k. (duomenys neskelbtini) kompensaciją 13750 Lt padidinti iki 90200 Lt.

Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo atsakovės naudai 200 Lt žyminio mokesčio.

Priteisti iš ieškovo valstybės naudai 2498, 50 Lt žyminio mokesčio.

Priteisti iš atsakovės valstybės naudai 1371, 50 Lt žyminio mokesčio.

Priteisti iš atsakovės ieškovo naudai 414 Lt atstovavimo išlaidų.