Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-12-21 · Administracinė byla Nr. I-1232-320/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-12-21Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2017-03-23Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-12-21
Bylos Nr.
I-1232-320/2015
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-01577-2015-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Irena Varžinskienė
Pareiškėjas
A.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1232-320/2015Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01577-2015-4Procesinio sprendimo kategorija 1.15.; 1.15.2.3.2.; 1.37.2.3.; 3.21. (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gruodžio 21 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja Irena Varžinskienė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

pareiškėjas A T. į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jam pranešta tinkamai teismo šaukimu (b. l. 37).

Pareiškėjas skundu (b. l. 2) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Šiaulių AVPK), priteisti 5000 eurų neturtinės žalos, atsiradusios dėl jo laikymo nežmoniškomis sąlygomis Šiaulių AVPK Raseinių rajono policijos komisariato (toliau – ir Raseinių r. PK) areštinėje, atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad jo teisių pažeidimas pasireiškė tuo, jog apytiksliai nuo 2013 m. rugsėjo mėn. iki 2014 m. gegužės mėn. buvo laikomas kameroje, kurioje vienam asmeniui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktais nustatytos 3,6 kv. m ploto normos. Dėl to patyrė didžiulius dvasinius išgyvenimus, baimę bei nepatogumus. Kaip neturtinės žalos atsiradimo pagrindą nurodė ir tai, jog kameroje nebuvo veidrodžių, pakabos drabužiams bei rankšluosčiams kabinti, nebuvo lango, dieninės lempos, nebuvo galima išjungti naktinės lempos, trūko oro, nes neveikė ventiliatorius, kameroje įrengtas neatskirtas nuo kameros tualetas, atliekant gamtinius reikalus, visada buvo stebimas filmavimo kameros, be to, dėl to prieš miegą taip pat negalėdavo nusirengti. Pareiškėjo teigimu, buvo paimti asmeniniai daiktai, negalėjo turėti kameroje televizoriaus, virdulio, nebuvo įrengtų rozečių. Kadangi nebuvo įrengtų pasivaikščiojimo kiemelių, nebuvo vedamas pasivaikščioti gryname ore. Tokios laikymo Raseinių r. PK areštinėje sąlygos prilygo kankinimui ir žeminimui, todėl reikalauja atlyginti patirtą neturtinę žalą.

Atsakovui Lietuvos valstybei atstovaujančio Šiaulių AVPK atstovas į bylos nagrinėjimą neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą jam pranešta teisės aktų nustatyta tvarka. Atsakovo atstovas pateikė prašymą bylą nagrinėti jo atstovui nedalyvaujant (b. l. 11).

Atsiliepimas

Šiaulių AVPK atsiliepime (b. l. 8-11) nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo skundo reikalavimu dėl neturtinės žalos atlyginimo ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Teigė, jog A. T. 2013-09-15, 2014-01-28, 2014-02-11 ir 2014-04-08, t. y. keturis kartus buvo laikomas ne areštinėje, bet Šiaulių AVPK Raseinių r. PK ilgalaikio sulaikymo patalpose. Pažymėjo, kad Šiaulių AVPK Raseinių r. PK ginčijamu laikotarpiu areštinės nebuvo įrengta. Atsakovo atstovas atsiliepime taip pat paaiškino, kad šioms patalpoms yra keliami kiti reikalavimai nei areštinėms ar įkalinimo įstaigoms. Ilgalaikio sulaikymo patalpoms nėra numatyti pasivaikščiojimo kiemeliai, elektros lizdai, langai bei veidrodžiai. Nors teisės aktų, reglamentuojančių asmens laikymo sąlygas areštinėse ir įkalinimo vietose, reikalavimai nėra taikomi ilgalaikio sulaikymo patalpoms, tačiau asmens, laikomo tokiose patalpose sąlygos, atsižvelgiant į šiose patalpose asmenų laikymo trukmę, taip pat privalo atitikti bendruosius asmens sveikatos saugos bei kasdienio poreikio tenkinimo reikalavimus. Pateikė duomenis, kurie patvirtina, kad vienos ilgalaikio sulaikymo patalpos, kurioje laikomi ne daugiau nei du asmenys, plotas yra 8,0975 kv. m, kad sulaikymo patalpose yra dviejų aukštų lova, spintelė ir stalas, įrengta ventiliacija, dirbtinis apšvietimas, įrengti sanitariniai mazgai yra atskirti 120 cm aukščio pertvara. Atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus bei teismui pateiktus duomenis, mano, jog pareiškėjo teisės dėl sanitarinio mazgo bei vaizdo stebėjimo kameros įrengimo pažeistos nebuvo.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildino iš Šiaulių AVPK Raseinių r. PK veiklos, neužtikrinant jam tinkamų laikymo sąlygų. Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos CK 6.271 straipsnio nuostatos. Jame įtvirtintos viešosios civilinės atsakomybės specifika, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė, lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybei civilinė atsakomybė atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010-09-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Be to, sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-11-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013). Neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu, todėl nagrinėjamoje byloje aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencijos) 3 straipsnis, kuriame nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų, t. y. 2015-07-07 tarnybinio pranešimo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl A. T. skundo“ (b. l. 13-14) bei ataskaitos išrašo iš žurnalo „Pildyti uždarant asmenis“ duomenų (b. l. 15-18, 33-34), Šiaulių AVPK Raseinių r. PK Viešosios policijos skyriaus viršininko A.K. 2015-12-10 tarnybinio pranešimo Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l.53) nustatyta, kad pareiškėjas Šiaulių AVPK Raseinių r. PK ilgalaikio sulaikymo patalpose buvo laikomas 2013-09-17 nuo 11 val.25 min. iki 2013-09-19 10 val.15 min.; 2014-01-28 nuo 10.55 val. iki 2014-01-30 10 val.00 min.; 2014-02-11 nuo 10.20 val. iki 2014-02-13 10 val.20 min.; 2014-04-08 nuo 10 val.05 min. iki 2014-04-10 8 val.50 min. Šie byloje pateikti rašytiniai įrodymai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas buvo laikomas ne Šiaulių AVPK Raseinių r. PK areštinės kamerose, o ilgalaikio sulaikymo patalpose ir jo laikymo laikotarpis nebuvęs tęstinio pobūdžio, kaip kad nurodė pareiškėjas (apytiksliai nuo 2013 m. rugsėjo mėn. iki 2014 m. gegužės mėn.), todėl vertintinas pavienėmis dienomis, atsižvelgiant į laikymo trukmę.

Asmenų laikymą policijos komisariatų sulaikymo patalpose reglamentuoja Policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių darbo organizavimo instrukcija, patvirtinta Lietuvos policijos generalinio komisaro 2010-06-30 įsakymu Nr. 5-V-553 (toliau – ir Instrukcija), pagal kurios 2 punkte įtvirtintą sulaikymo patalpos apibrėžimą, tai yra specialiai įrengta patalpa, skirta nustatyta tvarka laikinai asmenims, pristatytiems į policijos įstaigą, uždaryti. Sulaikymo patalpos, atsižvelgiant į jų įrengimą, skirstomos į laikino ir ilgalaikio sulaikymo patalpas. Instrukcijos 53 punkte numatyta, kad sulaikymo patalpų įrengimo reikalavimai nustatomi atskiru Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2010-03-31 įsakymu Nr. 5-V-263 patvirtinti Teritorinių policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimai (toliau – ir Reikalavimai) nustato statomų, rekonstruojamų, kapitališkai remontuojamų teritorinių policijos įstaigų pastatų operatyvaus valdymo padalinių patalpų pagrindinius projektavimo, patalpų planavimo, įrengimo, higienos, vaizdo stebėjimo sistemos reikalavimus, šių patalpų techninį aprūpinimą. Pagal Reikalavimų 4 punktą, ilgalaikio sulaikymo patalpa yra specialiai įrengta patalpa, skirta teisės aktų nustatyta tvarka asmenims, pristatytiems į policijos įstaigą, uždaryti ir laikyti iki 48 valandų. Pažymėtina, kad ilgalaikio sulaikymo patalpos įrengiamos tik esant poreikiui ir tuose teritorinių policijos įstaigų policijos komisariatuose, kuriuose nėra policijos areštinės (31 punktas). Todėl ilgalaikio sulaikymo patalpoms nėra taikomos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 bei Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009-09-29 įsakymu Nr. V-820, nuostatos.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą siejo su jo laikymu Šiaulių AVPK Raseinių r. PK ilgalaikio sulaikymo patalpose, kuriose, pareiškėjo teigimu, vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų nustatytų reikalavimų.

Pagal Instrukcijos 38 punktą, asmenys, pristatyti iš policijos areštinių ar kitų laisvės atėmimo vietų procesiniams veiksmams atlikti, gali būti pristatomi į operatyvaus valdymo padalinio laikino ar ilgalaikio sulaikymo patalpas, kol neatliekami procesiniai veiksmai arba atlikus procesinius veiksmus, iki tol, kol bus išvežti į policijos areštinę ar kitas laisvės atėmimo vietas, bet ne ilgiau kaip nustatyta šioje instrukcijoje (iki 48 valandų). Minėta, kad atsižvelgiant į ilgalaikio sulaikymo kamerų paskirtį, šioms patalpoms taikomi kiti reikalavimai nei areštinių ar įkalinimo įstaigų patalpoms, ir juos nustato Reikalavimai. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumento- vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto neužtikrinimo, teismas vadovaujasi Reikalavimų 33.1. punktu, kuris numato, jog vienam laikomam asmeniui gyvenamasis plotas negali būti mažesnis kaip 5 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).

Iš minėto 2015-07-07 tarnybinio pranešimo Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 13-14) nustatyta, kad Šiaulių AVPK Raseinių r. PK yra įrengtos 3 ilgalaikio sulaikymo kameros, kurių kiekvienos bendras plotas užima 8,0975 kv. m, jose įrengtų sanitarinių mazgų plotas užima 0,9 kv. m. Pareiškėjas skunde nurodė, jog ilgalaikio sulaikymo kameroje yra dvi gulimos vietos ir visada buvo laikomas su dar vienu asmeniu. Iš esmės, atsakovo atstovas neneigė šių aplinkybių, nurodė kad ilgalaikio sulaikymo patalpose laikomi ne daugiau kaip du asmenys (b. l. 10). Atsakovo atstovas taip pat paaiškino, jog jei yra galimybė, asmenys ilgalaikio sulaikymo patalpose, t. y. įrengtose kamerose, laikomi po vieną, tačiau, kai vienu metu būna pristatyta įvairių kategorijų asmenų (nepilnamečių, vyrų ir moterų, asmenų, padariusių sunkius ir labai sunkius nusikaltimus ir t. t.), nėra galimybės kiekvienam skirti po atskirą patalpą, tuomet būna, kad laikoma ir po du asmenis, tačiau stengiamasi sudaryti visas sąlygas, kad jų buvimas kameroje dviese užimtų kuo trumpesnį laikotarpį (b. l. 13). Pažymėtina, jog atsakovo atstovas nepateikė tikslių duomenų apie pareiškėjo laikymo trukmę Šiaulių AVPK Raseinių r. PK ilgalaikio sulaikymo patalpose, tvirtino, jog šiose patalpose asmuo buvo laikomas ne ilgiau kaip 48 valandas. (b. l. 13-14). Išanalizavęs byloje nustatytus duomenis apie ilgalaikio sulaikymo patalpų plotus ir jose laikytų asmenų skaičių, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas keturis kartus po 48 val. (8 paras) buvo laikomas AVPK Raseinių r. PK ilgalaikio sulaikymo patalpose, kuriose jam tenkantis plotas, išskaičius sanitariniam mazgui tenkantį plotą, buvo 3,6 kv. m, t. y. mažesnis nei Reikalavimų 33.1. punktu nustatyta 5 kv. m. ploto norma. Taigi, Šiaulių AVPK Raseinių r. PK neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

Pareiškėjas kaip neturtinės žalos atsiradimo pagrindą nurodė ir tai, jog kameroje nebuvo veidrodžių, pakabos drabužiams bei rankšluosčiams kabinti.

Vadovaujantis Reikalavimų 33.7 punktu, ilgalaikio sulaikymo patalpoje turi būti lova (vieno arba dviejų aukštų), prie sienų pritvirtinamos pakabos drabužiams. Atsižvelgiant į vietų skaičių, prie kiekvienos lovos turi būti spintelė be stalčių, suolas arba taburetės ir vienas stalas. Pagal 33.6 punkto nuostatas, sanitariniame mazge įrengiama metalinė praustuvė ir grindyse montuojamas unitazas. Taigi, iš aptarto teisinio reguliavimo spęstina, jog veidrodžių, pakabos rankšluosčiams kabinti įrengimo ilgalaikio sulaikymo kamerose nėra numatyta. Tarnybinio pranešimo duomenys (b. l. 13-14) patvirtina, jog kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, yra dviejų aukštų lova, prie lovos yra spintelė be stalčių, dvi taburetės ir vienas stalas, nėra pakabinta veidrodžių ir kabyklų rankšluosčiams. Atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo argumento dėl ilgalaikio sulaikymo patalpoje neįrengtos pakabos drabužiams kabinti. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra suformavęs teisminę praktiką, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu. Pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-03-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011). Pareiškėjas nedetalizavo, kokius nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus dėl tokių aplinkybių jis patyrė, be to, nurodytose kamerose buvo laikomas tik labai trumpais periodais ( iki 48 val.), todėl tokie abstraktūs ir neįrodyti argumentai nelaikytini pareiškėjui neturtinę žalą galėjusiomis sukelti aplinkybėmis.

Pareiškėjui neturtinę žalą sukėlė ir tai, jog kamerose nebuvo lango, dieninės lempos, nebuvo galima išjungti naktinės lempos, trūko oro, nes neveikė ventiliatorius, nebuvo įrengtų rozečių. Pareiškėjo teigimu, taip pat buvo paimti asmeniniai daiktai, jis negalėjo turėti kameroje televizoriaus, virdulio.

Reikalavimų 33 punkto papunkčiuose įtvirtinti reikalavimai ilgalaikio sulaikymo patalpų įrengimui. Pagal jų nuostatas, patalpoje turi būti apšvietimas (33.10 papunktis), užtikrinantis dirbtinio apšvietimo normą (33.10.1 papunktis), virš durų įrengiama niša apšvietimui (niša neturi būti didesnė nei 15×15 cm) (33.9 papunktis),elektros instaliacija montuojama taip, kad jos nesimatytų (33.10.2 papunktis). Vadovaujantis 33.12 papunkčiu, langai neprivalo būti įrengti. Be to, sisteminė 33 punkto papunkčių analizė leidžia teigti, jog ventiliacijos, elektros lizdų įrengimo šio tipo patalpose taip pat nėra numatyta.

Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, jog sulaikymo patalpose yra įrengta ventiliacija, dirbtinis apšvietimas (b. l. 10). Iš minėto tarnybinio pranešimo (b. l. 13-14) nustatyta, jog kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, virš durų įrengta niša apšvietimui. Ilgalaikio sulaikymo kamerose elektros instaliacija įmontuota taip, kad ji nesimatytų, jose nėra įrengta rozečių. Nei vienoje iš ilgalaikio sulaikymo kamerų nėra įrengta langų, tačiau yra įrengta dirbtinė ventiliacija. Kai kamerose nėra asmenų, jos yra vėdinamos ir natūraliu būdu, t. y. atidarant išorines ilgalaikio sulaikymo patalpų duris ir kamerų duris. Atsakovo atstovo byloje pateiktas Raseinių valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2013-06-28 Maisto tvarkymo subjekto patikrinimo aktas (b.l.24), kuriame užfiksuoti duomenys apie maisto tvarkymo patalpų – sulaikytųjų maitinimosi sulaikymo patalpose – sąlygas. Patikrinimo metu nustatyta, kad jose yra natūrali ar/ar mechaninė ventiliacija, patalpose nesikaupia drėgmė bei kad jose yra natūralus ir/ar dirbtinis apšvietimas, pakankamai šviesos (nėra akivaizdžiai per tamsu). Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus argumentus bei faktines aplinkybes, paremtus rašytiniais įrodymais, darytina išvada, kad pareiškėjo teisės dėl tinkamų apšvietimo, ventiliacijos Šiaulių AVPK Raseinių r.PK ilgalaikio sulaikymo patalpose sąlygų pažeistos nebuvo.

Pagal Instrukcijos 44 punkto 44.1 papunktį, asmenims, uždarytiems sulaikymo patalpose, su savimi draudžiama turėti visus daiktus, kuriuos draudžiama turėti laikomiems policijos areštinėse asmenims, vadovaujantis 44.2 papunkčiu – ir visas skutimosi priemones, žiebtuvėlius, degtukus, tabaką ir tabako gaminius, sąsagas, apyrankes ir kitus daiktus, kuriais galima sužaloti ar susižaloti (stiklinius indus, ilgesnius kaip 50 cm šalikus, diržus, petnešas, kaklaraiščius, batų raištelius ir pan.). Instrukcijos 45 papunktyje nustatyta, kad uždarydamas pristatytąjį į sulaikymo patalpas, budėtojas ar kitas įgaliotas pamainos pareigūnas pagal daiktų paėmimo laikinai saugoti protokolą (5 priedas) paima iš jo daiktus, kuriuos draudžiama turėti sulaikymo patalpoje (45.2. papunktis). Kadangi, kaip minėta, elektros lizdų įrengimas šio tipo patalpose nereglamentuotas, todėl vertinami kaip nepagrįsti pareiškėjo argumentai dėl paimtų asmeninių daiktų ir negalėjimo turėti, naudoti kameroje televizorių, virdulį.

Pareiškėjo teigimu, kadangi Šiaulių AVPK Raseinių r. PK nebuvo įrengtų pasivaikščiojimo kiemelių, nebuvo vedamas pasivaikščioti gryname ore.

Teismas, pasisakydamas dėl šio pareiškėjo argumento, akcentuoja, kad tokių reikalavimų užtikrinimo asmenims, laikomiems ilgalaikio sulaikymo patalpose iki 48 val., teisės aktais nėra numatyta. Skirtingo pobūdžio kalinimo įstaigoms taikomos asmenų kalinimo sąlygos negali būti tapatinamos ir užtikrinamos visose kalinimo įstaigose. Atsižvelgiant į tai, minėtieji pareiškėjo reikalavimai atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas savo teisių pažeidimus siejo ir su neužtikrintu privatumu, nes kameroje įrengtas neatskirtas nuo kameros tualetas, atliekant gamtinius reikalus, visada buvo stebimas filmavimo kameros. Be to, dėl stebėjimo per filmavimo kameras 24 val. per parą, prieš miegą taip pat negalėdavo nusirengti.

Reikalavimų 33.6 papunktyje nustatyta, kad patalpoje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas su 120-130 cm aukščio atskiriamąja pertvara. Iš minėtų tarnybinių pranešimų (b. l. 13-14, 53) nustatyta, jog kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, yra įrengti sanitariniai mazgai su 120 cm aukščio atskiriamąja pertvara. Šias aplinkybes patvirtina atsakovo atstovo byloje pateiktose fotonuotraukose užfiksuoti duomenys (b. l. 20). Todėl pareiškėjo argumentas, kad kameroje įrengtas neatskirtas nuo kameros tualetas, vertintinas kaip nepagrįstas.

Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 16 straipsnis nustato, kad vaizdo stebėjimas gali būti vykdomas siekiant užtikrinti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, apginti asmenų gyvybę, sveikatą, turtą ir kitas asmenų teises ir laisves, tačiau tik tais atvejais, kai kiti būdai ar priemonės yra nepakankamos ir (arba) netinkamos siekiant išvardytų tikslų ir jeigu duomenų subjekto interesai nėra svarbesni. Pagal šio įstatymo 18 straipsnio 1 dalį, vaizdo duomenų tvarkymas turi būti nustatytas duomenų valdytojo patvirtintame rašytiniame dokumente, kuriame yra nurodomas vaizdo stebėjimo tikslas ir apimtis, vaizdo duomenų saugojimo terminas, priėjimo prie tvarkomų vaizdo duomenų sąlygos, šių duomenų naikinimo sąlygos ir tvarka bei nustatyti kiti reikalavimai teisėtam vaizdo duomenų tvarkymui. Vadovaujantis minėto įstatymo 19 straipsnio 2 bei 3 dalių nuostatomis, draudžiama įrengti ir eksploatuoti įrengtas vaizdo stebėjimo priemones, kad į jų stebėjimo lauką patektų gyvenamoji patalpa ir (arba) jai priklausanti privati teritorija ar įėjimas į ją, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, taip pat draudžiama vykdyti vaizdo stebėjimą patalpose, kuriose duomenų subjektas pagrįstai tikisi absoliučios privatumo apsaugos ir kur toks stebėjimas žemintų žmogaus orumą (pvz., tualetuose, persirengimo kambariuose ir pan.).

Pažymėtina, jog ilgalaikio sulaikymo patalpų įrengimo ypatumus sąlygoja ir reikalavimai užtikrinti nuolatinį šiose patalpose laikomų asmenų stebėjimą. Pagal Instrukcijos 30.6 ir 46 punktų nuostatas, uždaręs pristatytąjį į sulaikymo patalpas, budėtojas ar kitas įgaliotas pamainos pareigūnas privalo nuolat stebėti jo elgesį, neleisti uždarytajam atlikti nepageidaujamų veiksmų. Reikalavimų 36 punkte nustatyta, kad teritorinės policijos įstaigos operatyvaus valdymo padalinio patalpose turi būti įrengta vaizdo stebėjimo sistema, kuri turi fiksuoti ir sulaikymo patalpose uždarytus asmenis. Instrukcijoje bei Reikalavimuose nustatyti reikalavimai ilgalaikio sulaikymo patalpose laikomų asmenų stebėjimui užtikrinti, susiję ne tik su galimai neteisėtų veikų užkardymu, bet ir su pačių šių asmenų saugumu. Taigi, nagrinėjamu atveju vertindamas pareiškėjo teisių pažeidimus, teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, ir dėl ribojimų, kurie yra neišvengiamai susiję su laisvės apribojimo režimu, pareiškėjui absoliutaus privatumo užtikrinimas buvo objektyviai neįmanomas. EŽTT praktikoje taip pat yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005-10-06 sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967-07-11sprendimą byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007-12-04 sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę). Be to, minėta, ilgalaikio sulaikymo patalpa yra specialiai įrengta patalpa, skirta teisės aktų nustatyta tvarka asmenims, pristatytiems į policijos įstaigą, uždaryti ir laikyti iki 48 valandų. Teisės aktai šių patalpų nepriskiria gyvenamųjų patalpų kategorijai. Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl nusirengiant prieš miegą keltų nepatogumų, susijusių su stebėjimu 24 val. per parą per filmavimo kameras, vertintini kaip nepagrįsti.

Dėl pareiškėjo teiginio, kad atliekant gamtinius reikalus, visada buvo stebimas filmavimo kameros, akcentuotina, kad privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas EŽTT praktikoje pripažįstamas viena iš aplinkybių, nulėmusių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo pripažinimą (2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą). EŽTT yra nustatęs, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau pertvara neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis dėlto galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių (žr., pvz., 2012-05-10 sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją; 2009-03-12 sprendimą byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi turėti galimybę naudotis privatumą užtikrinančiais higieniškais sanitariniais įrenginiais (žr. pvz., 2015-07-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015).

Iš Šiaulių AVPK Raseinių r. PK Viešosios policijos skyriaus viršininko A.K. 2015-12-10 tarnybinio pranešimo Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l.53) bei pateiktų fotonuotraukų (b.l.54-57) matyti, kad kiekvienoje ilgalaikio sulaikymo kameroje yra įrengta vaizdo stebėjimo kamera, kuri pakabinta sienos viršutiniame kampe, prie lubų, į šių kamerų stebėjimo lauką nepatenka patalpos dalis, kurioje įrengtas unitazas, todėl nėra galimybės stebėti asmenį, besinaudojantį tualetu. Todėl teismas sprendžia, kad A.T. teisė į privatumą, Šiaulių AVPK Raseinių r. PK ilgalaikio sulaikymo kamerose naudojantis tualetu, buvo užtikrinta.

Nagrinėjamos bylos kontekste aktualus Konvencijos 3 straipsnis. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 2001-07-24 sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos3straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje Peers prieš Graikiją).

Atsižvelgęs į byloje nustatytų aplinkybių visumą teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė būti laikomam ilgalaikio sulaikymo patalpose teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis (neužtikrinant minimalios ploto normos) buvo pažeista. Kita vertus, administracinėje byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo laikomas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., 2008-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013-12-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013-12-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013 ir kt.). CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Aptarta nuostata teismų praktikoje aiškinama kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-06-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013; 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Kaip pažymėta administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013, atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010-10-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012-01-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Atsižvelgus į nurodytus argumentus, kad pareiškėjui Šiaulių AVPK Raseinių r. PK ilgalaikio sulaikymo patalpose nebuvo užtikrinta teisės aktais nustatyta ploto norma, darytina išvada, jog tai tiesiogiai lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, diskomfortą, neigiamus dvasinius išgyvenimus. Tačiau aplinkybė, kad pareiškėjas per visą buvimo šioje įstaigoje laiką nesiskundė laikymo sąlygomis Šiaulių AVPK Raseinių r. PK administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms, taip pat laikotarpiu nuo 2013-09-15 iki 2014-04-08 ilgalaikio sulaikymo patalpose buvo laikomas keturis kartus ne ilgiau po 48 val., teismo vertinimu, taip pat patvirtina pareiškėją nepatyrus išgyvenimų, nepatogumų ar sukrėtimų, kurie galėtų būti vertinami kaip neturtinė žala. Taigi, vertinat jo patirtų papildomų nepatogumų dydį, pažymėtina, kad pats pareiškėjas nekonkretizavo, kaip nustatyti trumpalaikiai pažeidimai sąlygojo atitinkamos apimties neigiamų pasekmių atsiradimą. Byloje taip pat nėra duomenų, kad tokiu būdu Šiaulių AVPK Raseinių r. PK pareigūnai sąmoningai būtų siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis bei duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl laikymo sąlygų neigiamo poveikio pareiškėjui masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, be to pareiškėjas neįrodinėjo aplinkybės, jog dėl šių pažeidimų būtų padaryta žalos pareiškėjo sveikatai. Taigi, atsižvelgęs į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo kalinimo sąlygų, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę, intensyvumą Raseinių r.PK ilgalaikio sulaikymo kamerose laikytas tik 4 kartus ir tik trumpą laiką (kiekvieną kartą iki 48 valandų), teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas patyrė tam tikrą neturtinę žalą, tačiau šiuo atveju nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinkantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu, teismas

nusprendžia:

pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo A. T. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo teritorinių policijos įstaigų operatyvaus valdymo ilgalaikio sulaikymo patalpose sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per sprendimą priėmusį teismą.

Teisėja Irena Varžinskienė