Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės, Arūno Paštuolio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Danguolės Šiugždinytės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. gynėjo advokato A. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. lapkričio 28 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 45 MGL (1694,70 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 ir 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nuosprendžiu, pakeistu Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 26 d. nuosprendžiu, paskirta bausme jas visiškai sudedant ir paskirta galutinė subendrinta bausmė - 4 (ketveri) metai laisvės atėmimo, jos vykdymą, vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 ir 7 punktais, atidedant 3 (trejiems) metams, įpareigojant R. K. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu tęsti darbą ir būti namuose nuo 22 val. 00 min. iki 6 val. 00 min., jei tai nesusiję su darbu, ir 45 MGL (1694,70 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į bausmės laiką įskaityta bausmė, atlikta pagal Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nuosprendį, pakeistą Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 26 d. nuosprendžiu.

Laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio, pakeisto Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 26 d. nuosprendžiu, įsiteisėjimo.

R. K. įpareigotas baudą sumokėti per 2 (du) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

R. K. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o jam įsiteisėjus – panaikintina.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. R. K. nuteistas už tai, kad aplaidžiai tvarkė UAB „B. M.“ buhalterinę apskaitą, dėl ko visiškai negalima nustatyti UAB „B. M.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio bei struktūros už laikotarpį nuo 2014 m. liepos 3 d. iki 2015 m. spalio 22 d., o būtent:

1.1. R. K. nuo 2014 m. liepos 3 d. iki 2015 m. spalio 22 d., būdamas UAB „B. M.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota (duomenys neskelbtini), direktoriumi, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574, 21 straipsnio 1 dalies, kurioje nurodyta, kad „už apskaitos organizavimą pagal šio Įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas“, 2 dalies, kurioje nurodyta, kad „už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas” nuostatas, 14 straipsnio „Apskaitos dokumentų pasirašymas” 2 dalies nuostatą „už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys“ ir 1995 m. gruodžio 5 d. Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo Nr. I-1115 (2004 m. kovo 30 d. redakcija Nr.IX-2084) 12 straipsnio 2 dalies nuostatą „už valstybės ar savivaldybės institucijos, įstaigos ar įmonės, nevalstybinės organizacijos, privataus juridinio asmens veiklos dokumentų išsaugojimą reikiamą laiką atsako vadovas“, būdamas atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą ir už apskaitos dokumentų išsaugojimą, aplaidžiai tvarkė 2014 m. liepos 3 d. – 2015 m. spalio 22 d. laikotarpiu UAB „B. M.“ buhalterinę apskaitą, t. y.:

- pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 19 straipsnio 1 dalies reikalavimą, kad „apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą“, 19 straipsnio 2 dalies reikalavimą, kad „patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų“ (Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. V-100 patvirtintos bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklės. Vadovaujantis rodykle, ūkinę operaciją ar ūkinį įvykį patvirtinantys apskaitos dokumentai (sąskaitos faktūros, mokėjimo pavedimai, kasos pajamų ir išlaidų orderiai ir kita) bei apskaitos registrai saugomi 10 metų), 1995 m. gruodžio 5 d. Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo Nr. I-1115 (2004 m. kovo 30 d. redakcija Nr. IX-2084) 12 straipsnio 1 dalies reikalavimą, kad „valstybės ir savivaldybių institucijos, įstaigos ir įmonės, valstybės įgalioti asmenys, nevalstybinės organizacijos, privatūs juridiniai asmenys privalo: 1) saugoti dokumentus patikimoje ir saugioje aplinkoje, įvertindami galimus rizikos veiksnius; 2) išsaugoti savo veiklos dokumentus reikiamą laiką, kad būtų užtikrinti veiklos įrodymai, apsaugotos su ja susijusių fizinių ir juridinių asmenų teisės“, nes UAB „B. M.“ apskaitos dokumentus ir registrus už 2011-2015 metus kartu su UAB „B. M.“ ilgalaikiu turtu perdavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui 2015 m. gruodžio 31 d. automobilių stovėjimo aikštelėje (duomenys neskelbtini), tokiu būdu neišsaugojo UAB „B. M.“ apskaitos dokumentų ir registrų už 2011–2015 metus, dėl ko negalima nustatyti, ar visos ūkinės operacijos 2014–2015 metais buvo registruotos bendrovės tvarkomoje apskaitoje, negalima nustatyti, ar bendrovė VĮ Registrų centrui pateiktose finansinėse ataskaitose už 2014 metus pateikė teisingus duomenis apie bendrovės veiklą, turtą, nuosavą kapitalą ir įsipareigojimus ir dėl to visiškai negalima nustatyti UAB „B. M.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2014–2015 metus.

4. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas savo apeliacinį skundą palaikė ir prašė tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

5. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, atnaujinus įrodymų tyrimą, siekiant išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir pašalinti prieštaravimus tarp proceso dalyvių parodymų, buvo nutarta apklausti liudytoją V. S. ir nuteistąjį R. K..

6. Liudytojas V. S., apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, nurodė, kad R. K. jam skundėsi, jog turi sveikatos problemų, todėl ši aplinkybė galimai lėmė įmonės pardavimą. 2016 m. sausio mėnesio viduryje R. K. perdavė dokumentus, kurie buvo atėję vėliau, tai galėjo būti vienas ar kitas dokumentas. Įmonei vykdant veiklą, per mėnesį būdavo 20-30 dokumentų. R. K. sakė, kad tuos dokumentus gavo paštu. Nežino, ar R. K. kažkaip vadovavo įmonei. Vėliau sužinojo, kad R. K. nebėra įmonės vadovas, su nauju vadovu nekontaktavo. Pareiškimą dėl atleidimo siuntė R. K., o jam atėjo dokumentas su J. Ž. viza dėl atleidimo. Kiek žino, pats J. Ž. nebuvo įdarbintas kaip direktorius. Iki atleidimo dienos atlyginimą V. S. mokėjo R. K.. Kai sužinojo, kad pasikeitė įmonės savininkai, visus dokumentus, kuriuos turėjo, liudytojas sutvarkė ir atidavė R. K.. Atlyginimas ateidavo pavedimu iš įmonės UAB „B. M.“, kiek žino, juos atlikdavo direktorius.

7. Nuteistasis R. K., apklaustas teisiamojo posėdžio metu, nurodė, kad jam baigus vadovauti įmonei atlyginimo V. S. nemokėjo, nes generatorių ir viską perdavė naujam direktoriui, jo įgaliotam žmogui. 2016 m. sausio mėnesį kelis dokumentus vežė buhalteriui, nes tie dokumentai buvo atsiųsti įmonės adresu. Po 2015 m. spalio 22 d. jokių vadovavimo veiksmų neatliko, tik reikalavo, kad nauji savininkai pasiimtų iš jo įmonės turtą ir buhalteriją.

Motyvuojamoji dalis

8. Nuteistojo R. K. gynėjo advokato A. A. apeliacinis skundas atmestinas.

9. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas R. K. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį nuteisė nepagrįstai, nes byloje nėra surinkta objektyvių ir neginčytinų įrodymų, kurie patvirtintų, kad R. K. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, R. K. kaltę grindė vien baudžiamojoje byloje pateikta specialisto išvada ir suinteresuotų liudytojų parodymais, nors R. K. UAB „B. M.“ buhalterinius apskaitos dokumentus tinkamai perdavė naujojo įmonės vadovo įgaliotam asmeniui. Apelianto argumentai dėl pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimo nepagrįsti.

10. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą teismo nuosprendį ir nuteistojo R. K. gynėjo apeliacinio skundo argumentus, taip pat, atlikusi įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad apylinkės teismas nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, bylos duomenimis pagrįstą sprendimą, pripažindamas R. K. kaltu padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, BPK 20 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, nepažeidė. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų padaręs esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie turėtų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui. Vien ta aplinkybė, kad teismas, byloje surinktus įrodymus vertina kitaip nei juos suvokia nuteistasis ar jo gynėjas, nėra pagrindas konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą ar nepagrįstą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus, teisingai juos įvertino ir padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo kaltės.

11. Šiame kontekste pažymėtina, jog BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už šių alternatyvių veikų padarymą: 1) teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos netvarkymą, 2) aplaidų teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymą, 3) buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą. Be to, padarius šias veikas, būtini padariniai – dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Šioje byloje aktualus buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimas. Buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimas – tai norminiais aktais nustatytos šių dokumentų saugojimo tvarkos nesilaikymas, kai jie prarandami anksčiau laiko ar dėl netinkamo saugojimo. Už apskaitos dokumentų išsaugojimą atsako ūkio subjekto vadovas. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnį apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą. Pagal to paties įstatymo 21 straipsnio 2 dalį už apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas. Tačiau pagal teismų praktiką tais atvejais, kai formaliai įmonės vadovu esantis asmuo realiai įmonės vadovo funkcijų neatlieka, baudžiamosios atsakomybės subjektu pagal BK 223 straipsnį gali būti pripažintas asmuo, faktiškai vadovaujantis įmonei (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-45-507/2015, 2K-615-507/2015).

12. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad R. K. baudžiamasis įstatymas – BK 223 straipsnio 1 dalis – pritaikytas netinkamai, nes jis nėra šios nusikalstamos veikos subjektas, kadangi jis pagal UAB „B. M.“ akcininko J. Ž., atstovaujamo V. M., 2015 m. spalio 19 d. sprendimą buvo atleistas iš bendrovės direktoriaus pareigų ir naujuoju direktoriumi buvo paskirtas J. Ž. (1 t., b. l. 18). Šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

12.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad R. K., atleidus jį iš direktoriaus pareigų, faktiškai ir toliau ėjo UAB “B. M.” vadovo pareigas, todėl R. K. pagrįstai pripažintas nusikalstamos veikos, numatytos BK 223 straipsnio 1 dalyje, subjektu. Kolegija pažymi, kad byloje nustatyta, jog R. K. buvo UAB „B. M.“ direktorius nuo 2014 m. liepos 3 d. iki 2015 m. spalio 22 d. Nuo 2015 m. spalio 22 d. iki 2017 m. vasario 1 d. įmonės UAB „B. M.“ direktoriumi įregistruotas J. Ž. (2 t., b. l. 115-118). Tačiau byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad R. K. atleidus iš direktoriaus pareigų, jis ir toliau faktiškai ėjo šias pareigas. Teisiamojo posėdžio metu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 276 straipsnio 4 dalimi, buvo perskaitytas 2017 m. rugpjūčio 28 d., vykdant teisinės pagalbos prašymą Baltarusijos Respublikos pareigūnų surašytas liudytojo J. Ž. apklausos protokolas, iš kurio matyti, kad liudytojas patvirtino, kad yra pasirašęs įgaliojimą V. M. dėl įmonės pirkimo, tačiau, vadovaujantis šiuo įgaliojimu, liudytojas siekė įsigyti ne UAB „B. M.“, o UAB „D.“ akcijas. UAB „B. M.“ akcijų jis neįsigijo, nepasirašė įgaliojimo įsigyti šią įmonę, nežino, kad buvo paskirtas šios įmonės direktoriumi (5 t., b. l. 5-10). Pažymėtina, kad 2015 m. rugpjūčio 19 d. Gardino miesto notarė iš tiesų išdavė įgaliojimą, pagal kurį J. Ž. įgaliojo V. M. Lietuvos Respublikoje nupirkti įmonės akcijas ir atlikti visus veiksmus, kurie reikalingi įsigytos įmonės veiklai vykdyti (1 t., b. l. 19-23). Tokiu būdu 2015 m. rugpjūčio 27 d. buvo sudaryta UAB „D.“ akcijų pirkimo – pardavimo sutartis ir J. Ž. nuo 2015 m. rugsėjo 7 d. pradėjo eiti minėtos įmonės direktoriaus pareigas (3 t., b. l. 26-31). Teisėjų kolegijos nuomone, byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad J. Ž. iš tiesų siekė Lietuvos Respublikoje įsigyti įmonę ir tai buvo padaryta – netrukus po įgaliojimo išdavimo dienos jis tapo įmonės UAB „D.“ direktoriumi, tačiau jokių duomenų, kad J. Ž. siekė įsigyti ir UAB „B. M.“ akcijas bei tapti šios įmonės direktoriumi, byloje nėra. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad, priešingai nei nurodyta skunde, J. Ž. parodymai yra nuoseklūs, patikimi, nes juos pagrindžia ir kiti byloje surinkti įrodymai.

12.2. Tokiu būdu, nustačius, kad J. Ž. realiai įmonės valdyti nepradėjo ir jokių direktoriaus veiksmų įmonės valdyme neatliko, būtina išsiaiškinti, kas toliau valdė įmonę. Liudytojas V. S. apklaustas tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose nurodė, kad nuo 2012 m. iki 2016 m. dirbo įmonės UAB „B. M.“ buhalteriu. R. K. į jo namus atveždavo buhalterinius dokumentus, kuriuos liudytojas sutvarkydavo. Naujus dokumentus R. K. vežė ir 2016 m. sausio mėnesį. Vėliau, sužinojęs, kad pasikeitė įmonės savininkas, jis R. K. išsiuntė pareiškimą dėl atleidimo iš darbo. Visgi, ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas V. S., davė kitokius parodymus, nurodydamas, kad, pasikeitus įmonei direktoriui, R. K. ne tik atveždavo jam įmonės buhalterinius dokumentus, tačiau vėliau juos ir pasiimdavo. Be to, pirminės apklausos metu V. S. nurodė, kad prašymą dėl atleidimo iš pareigų padavė asmeniškai R. K. ir vėliau elektroniniu paštu gavo J. Ž. laišką su prisegtu skenuotu prašymu ir viza, kurioje nurodyta liudytoją atleisti. Taip pat, liudytojas nurodė, kad R. K. 2016 m. sausio mėnesį sakė, kad perduos įmonės buhalterinius dokumentus J. Ž., todėl liudytojas išsigando ir parašė prašymą atleisti iš darbo (1 t., b. l. 129-131). Atsižvelgiant į tai, kad liudytojas V. S., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu įvykių aplinkybes prisiminė geriau, taip pat, teisme buvo perskaityti jo parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu, todėl apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl R. K. faktinio vadovavimo įmonei, vadovaujasi ir šiais pirminiais parodymais. Esant šioms aplinkybėms, akivaizdu, kad R. K., 2015 m. spalio 19 d. jį atleidus iš direktoriaus pareigų, ir toliau faktiškai vadovavo įmonei, įmonės adresu gautus buhalterinius dokumentus pateikdavo įmonės buhalteriui, juos apskaičius pasiimdavo saugoti, sprendė dėl darbuotojų prašymų, t. y. faktiškai vadovavo įmonei. Tuo labiau, kad iš SODRA duomenų apie draudėją ir jo darbuotoją, matyti, kad R. K. įmonėje dirbo iki 2016 m. vasario 1 d. (4 t., b. l. 94). Be to, pats R. K., neigdamas savo kaltę, teigė, kad įmonės dokumentus ir turtą kitam asmeniui perdavė 2015 m. gruodžio 31 d. Tuo tarpu liudytojas V. S. nurodė, kad darbo užmokestis jam buvo mokamas ir pasikeitus įmonės savininkui, todėl akivaizdu, kad laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 19 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. darbo užmokestį V. S. mokėdavo R. K., kadangi įmonės dokumentais, tame tarpe ir įrankiai banko sąskaitai valdyti, iki šios datos nebuvo perduoti. Pažymėtina ir tai, kad R. K. laisvai naudojosi ir įmonės elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini), kadangi naudodamasis šiuo elektroniniu paštu įmonės bankroto administratoriui jis pateikė 2015 m. gruodžio 31 d. perdavimo akto kopiją (1 t., b. l. 110).

13. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams, sprendžia, kad nors 2015 m. spalio 19 d. UAB “B. M.” akcininko J. Ž. sprendimu R. K. buvo atleistas iš direktoriaus pareigų ir nuo 2015 m. spalio 19 d. bendrovės direktoriumi buvo paskirtas J. Ž., tačiau faktiškai R. K. direktoriaus funkcijas atliko ir po jo atleidimo; byloje esančių įrodymų ir faktinių aplinkybių visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog naujuoju direktoriumi paskirtas J. Ž. iš tikrųjų direktoriaus funkcijų neatliko; apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu jis nuosekliai tvirtino, kad apie tai, jog buvo paskirtas UAB “B. M.” direktoriumi, sužinojo tik ikiteisminio tyrimo metu. Be to, aplinkybę, kad J. Ž. realiai direktoriumi nebuvo, patvirtino ir byloje kaip liudytojas apklaustas įmonės buhalteris V. S., kuris nurodė, kad su naujuoju direktoriumi nėra bendravęs, tik iš jo yra gavęs elektroninį laišką su viza dėl atleidimo, taip pat, kelis laiškus lietuvių kalba. Paneigus aplinkybę, kad J. Ž. iš tikrųjų buvo UAB „B. M.“ direktoriumi, nes į šias pareigas buvo paskirtas formaliai, o realiai visas direktoriaus funkcijas, kaip ir anksčiau, atliko R. K., nesant jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad UAB „B. M.“ buhalteriniai dokumentai buvo perduoti naujai paskirtam direktoriui J. Ž., laikytina, kad tiriamuoju laikotarpiu jie buvo R. K. žinioje, tačiau šis jų neišsaugojo. Tokios pozicijos, kad ankstesnis ūkio subjekto vadovas taip pat gali būti pripažintas tinkamu BK 223 straipsnio subjektu, jei jis buhalterinės apskaitos dokumentų neperdavė jį pakeitusiam vadovui, laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-190-511/2017).

14. Kitaip nei teigiama apeliaciniame skunde, R. K. nėra nuteistas už tai, kad nepateikė dokumentų tada, kai jau nebuvo UAB „B. M.“ direktoriumi. Šioje byloje jis yra nuteistas už tai, kad neišsaugojo UAB „B. M.“ buhalterinės apskaitos dokumentų už laikotarpį, kai buvo šios įmonės vadovu, t. y. nuo 2014 m. liepos 3 d. iki 2015 m. spalio 22 d. Aplinkybė, kad bankroto administracinius ir valstybės institucijos į R. K. kreipėsi dėl UAB „B. M.“ buhalterinės apskaitos dokumentų pateikimo jau po to, kai jis nebedirbo UAB „B. M.“ direktoriumi, buvo nulemta to, kad UAB „B. M.“ buhalterinės apskaitos dokumentai to pareikalavusioms institucijoms nebuvo pateikti, o valstybės institucijos aiškinosi aplinkybes, siekdamos patikrinti faktą, kad galbūt įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai buvo išsaugoti ir laikomi pas įmonės akcininkus, buvusius vadovus ar darbuotojus. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad R. K., būdamas atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą ir už apskaitos dokumentų išsaugojimą, aplaidžiai tvarkė 2014 m. liepos 3 d. – 2015 m. spalio 22 d. laikotarpio UAB “B. M.” buhalterinę apskaitą, padaryta įvertinus bylos įrodymų visumą. Gynybos versija, kad R. K. po to, kai naujuoju UAB „B. M.“ direktoriumi paskirtas J. Ž., nebuvo atsakingas už buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimą, išanalizavus paties R. K., J. Ž., V. S., V. M. parodymus, kitus bylos įrodymus, motyvuotai paneigta.

15. Šiame kontekste pažymėtina, kad juridiniai asmenys įgyja civilines teises ir prisiima pareigas bei jas įgyvendina per savo organus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.81 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnyje nustatyta, kad bendrovės vadovas yra vienasmenis bendrovės valdymo organas, jis organizuoja kasdieninę bendrovės veiklą, atsako už bendrovės veiklos organizavimą, jos tikslų įgyvendinimą, kitų šiame ir kituose įstatymuose ir teisės aktuose, bendrovės įstatuose, bendrovės vadovo pareiginiuose nuostatuose nustatytų pareigų vykdymą. Įmonės vadovo specifinis statusas ir įgaliojimai įmonės veikloje nulemia atitinkamus reikalavimus jo kompetencijai, kvalifikacijai ir pareigų vykdymui. Taigi bendrovės vadovas tiesiogiai atsakingas taip pat ir už tinkamą įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą (Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalis), bendrovės turto apsaugą bei turto išsaugojimą.

16. Pirmosios instancijos teisme nuteistasis R. K. nurodė, kad 2015 m. rudeniop įmonės finansinė būklė suprastėjo, taip pat, pablogėjo jo sveikata, todėl jis nusprendė įmonę parduoti. Davė skelbimą, į kurį atsiliepė J. Ž., kuris norėjo nusipirkti įmonę. Po kurio laiko su juo susiekė V. M., nurodė, kad jis yra J. Ž. įgaliotinis ir nori susipažinti su įmonės dokumentacija. Su V. M. susitiko kelis kartus, jam parodė dominančius įmonės dokumentus, atsakinėjo į kažkokius klausimus. Prienų notarų biure buvo pasirašyta įmonės akcijų pirkimo pardavimo sutartis, taip pat, V. M. atidavė visus pirminius įmonės dokumentus. Po kelių mėnesių naujasis savininkas vis nepasiėmė dokumentų ir turto. Tuomet J. Ž. pasakė, kad atvyks jo draugas ar patikėtas asmuo ir pasiims buhalteriją ir turtą. Po kiek laiko paskambino rusakalbis žmogus, prisistatė, kad yra nuo J. Ž.. Susitikus su minėtu asmeniu, jis padavė įgaliojimą, perdavimo aktą ir pakvitavimą. R. K. perdavė dvi didesnes dėžes su segtuvais ir vieną mažesnę. Pagrinde dėžėse buvo vairuotojų ataskaitos, kelionės lapai, sąskaitos faktūros, CMR. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, šie nuteistojo parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs, todėl teismas pagrįstai juos vertino kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. 2018 m. gegužės 9 d. apklaustas R. K. paaiškino, kad 2015 m. gruodžio 31 d., susitikus su asmeniu, kuris perėmė įmonės buhalterinius dokumentus ir turtą, jis pasiėmė minėto asmens paso kopiją ir pakvitavimą. Neprisiminė, ar minėtas asmuo pateikė įgaliojimą. Be to, R. K. nurodė, kad 2015 m. gruodžio 31 d. perdavimo aktas buvo supildytas perdavus turtą. Neprisiminė, ar, perdavus buhalterinius dokumentus ir turtą, vėliau vyko pas buhalterį (6 t., b. l. 52-55). Vėlesnės apklausos metu, t. y. 2018 m. gegužės 18 d., R. K. papildomai nurodė, kad namuose rado J. Ž. įgaliojimą A. Z.. Neprisimena, ar visi dokumentai buvo pateikti kaip originalūs, tačiau pasas buvo originalus (6 t., b. l. 57-59). 2018 m. spalio 25 d. apklaustas įtariamuoju R. K. nurodė, kad pats 2015 m. gruodžio 31 d. perdavimo akto nepildė, jį jam atvežė įgaliotas asmuo (6 t., b. l. 80-82). Visgi, tą pačią dieną dar kartą apklausus R. K., jis nurodė, kad, būdamas direktoriumi, privalėjo atsakingai išsaugoti ir perduoti įmonės dokumentus, tačiau to nepadarė, per aplaidumą, neatidumą dokumentus perdavė asmeniui, kuris, kaip paaiškėjo, galimai nebuvo įgaliotas perimti UAB “B. M.” dokumentus naujo akcininko vardu. Prašė jo veiksmus perkvalifikuoti pagal BK 223 straipsnio 1 dalį (6 t., b. l. 83-84). Visgi, pirmosios instancijos teisme, nuteistasis savo parodymus vėl pakeitė, nurodydamas, kaltės dėl aplaidaus apskaitos tvarkymo nepripažįsta, o savo parodymus pakeitė, nes bankroto administratorius pateikė ieškinį civiline tvarka ir jis suprato, kad jei jis bus pripažinęs savo kaltę, tai civilinis procesas vyks prieš jį.

16.1. Minėtų nuteistojo parodymų, susijusių su pirminių apskaitos dokumentų perdavimu V. M., 2015 m. gruodžio 31 d. perdavimo akto surašymu, nepatvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai. Liudytojas V. M. viso proceso metu nuosekliai teigė, kad jis pats, radęs skelbimą internete, susisiekė su R. K., jokių įmonės dokumentų negavo. Nors R. K. teigia, kad būtent J. Ž. įgaliotas asmuo pateikė 2015 m. gruodžio 31 d. perdavimo aktą (1 t., b. l. 12-13), tačiau minėtas aktas yra antspauduotas UAB “B. M.” antspaudu, kuris buvo naudojamas dar 2013 m. spalio 29 d. įmonės buhalteriniuose dokumentuose (2 t., b. l. 44). Pats R. K. nenurodė, jog minėtas antspaudas buvo perduotas dar prieš 2015 m. gruodžio 31 d. akto surašymą, todėl atmestina galimybė, kad R. K. buvo pateiktas jau užpildytas, pasirašytas ir antspauduotas perdavimo aktas. Tuo labiau, kad Interpolo Baltarusijos nacionalinis biuras pateikė informaciją, kad asmens, kurio paso kopiją pateikė R. K., t. y. A. Z., pasas 2015 m. gruodžio 3 d. buvo sunaikintas, nes buvo nebetinkamas naudoti (5 t., b. l. 19). Esant šioms aplinkybėms, R. K. nurodytos aplinkybės, jog asmuo, paėmęs UAB “B. M.” buhalterinius dokumentus ir turtą, pateikė A. Z. paso originalą yra visiškai paneigta. Tai, kad UAB “B. M.” buhalteriniai dokumentai buvo perduoti R. K. nurodytomis aplinkybėmis ir toks perdavimo atitiko teisės aktų reikalavimus, verčia abejoti ir chronologinė įvykių seka. Pažymėtina, kad 2018 m. kovo 19 d. Kauno apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartimi buvo leista atlikti kratą R. K. gyvenamojoje vietoje, siekiant surasti ir paimti UAB “B. M.” dokumentus, buhalterinės apskaitos dokumentus, spaudus ir kitus ikiteisminiam tyrimui reikšmingus duomenis – dokumentus ir daiktus (3 t., b. l. 196-198). 2018 m. balandžio 4 d. kratos protokole užfiksuota, kad inter alia buvo paimta UAB “B. M.” sąskaita – faktūra, pinigų priėmimo kvitas ir transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartis (4 t., b. l. 1-5). Taigi, 2015 m. lapkričio 14 d, įgaliojimo, 2015 m. gruodžio 31 d. perdavimo akto, kurie neabejotinai susiję su UAB “B. M.” veikla, 2018 m. balandžio 4 d. kratos metu rasta nebuvo. Nepaisant to, 2018 m. gegužės 18 d. apklausos protokole R. K. nurodė, kad namuose ieškojo dokumentų ir rado 2015 m. lapkričio 14 d. įgaliojimo, išduotojo J. Ž. įgaliotam asmeniui, kopiją, A. Z. pakvitavimo kopiją bei A. Z. paso kopiją ir šiuos dokumentus pateikė ikiteisminio tyrimo pareigūnams (6 t., b. l. 57-63). Nustatytos aplinkybės verčia abejoti R. K. parodymų patikimu ir leidžia jo nurodytas aplinkybes dėl UAB “B. M.” dokumentų perdavimo naujojo savininko įgaliotam asmeniui, kaip tinkamu dokumentų perdavimo būdu, vertinti kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės ir jo atžvilgiu pradėto civilinio proceso.

17. Teisėjų kolegija, pritardama apylinkės teismo motyvams dėl R. K. nuteisimo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, atsižvelgia ir į tai, kad R. K. nenurodė, kad įmonėje buvo nustatyta buhalterinių dokumentų saugojimo tvarka ar, kad buvo paskirtas atsakingas asmuo, kuris rūpintųsi minėtų dokumentų saugojimu įstatymų nustatytą laikotarpį. Tai, kad nuteistasis nesidomėjo dokumentų saugumu, patvirtina ir aplinkybė, kad kratos metu jo gyvenamojoje vietoje buvo rasti keli UAB „B. M.“ buhalteriniai dokumentai. R. K. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme nenurodė, kokiais aktyviais veiksmais jis bandė įgyvendinti jam kaip ūkio subjekto vadovui kylančią pareigą dėl tinkamo buhalterinės dokumentacijos išsaugojimo. Byloje nėra duomenų apie direktoriaus įsakymus ar kokias nors vidaus tvarkos taisyklės. Pats R. K. nurodė, jog dalį pradinių dokumentų perdavė V. M., nors jokių šį faktą patvirtinančių dokumentų nepateikė. Kaip jau minėta, keli UAB „B. M.“ dokumentai buvo rasti ir atliktos kratos metu R. K. gyvenamojoje vietoje. Kitą dalį dokumentų R. K. perdavė nenustatytam asmeniui, nors nenustatyto asmens pateikti dokumentai jam turėjo sukelti pagrįstų abejonių dėl jų teisėtumo. Pažymėtina, kad šiuose dokumentuose skirtingai nurodyta tariamai dokumentus perimančio asmens pavardė, t. y. 2015 m. lapkričio 14 d. pateiktame įgaliojime nurodytas A. Z., pakvitavime pasirašė jau A. Z. (6 t., b. l. 61, 62), taip pat, R. K. negalėjo patvirtinti, kad jam buvo pateikti šių dokumentų originalai. Tuo labiau, kad pats R. K. nurodė, kad 2015 m. gruodžio 31 d. perdavimo akte buvo nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys. Teisiamojo posėdžio metu R. K. paaiškino, kad 2015 m. gruodžio 31 d. perduoti dokumentai buvo susiję su vairuotojų ataskaitomis, kelionės lapais, nors perdavimo akte nurodyti perduodami dokumentai yra ir PVM deklaracijos, direktoriaus įsakymai, banko dokumentai, avanso apyskaitos ir kt. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad R. K., veikdamas kaip UAB „B. M.“ direktorius, eidamas šias pareigas daugiau nei vienerius metus ir turėdamas įmonės vadovo patirties, žinodamas teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą nuostatas, jas vykdė netinkamai, neišsaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų, juos perduodamas asmeniui, neįsitikinęs jo tapatybe ir įgaliojimo paimti įmonės dokumentus bei turtą teisėtumu. Todėl tarp jo neveikimo ir sukeltų padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Kaip jau minėta, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimas – tai norminiais aktais nustatytos šių dokumentų saugojimo tvarkos nesilaikymas. Nustačius, kad tokios tvarkos nebuvo laikytasi ir dėl to kilo šiame straipsnyje numatyti padariniai, aplinkybė, jog nuteistojo darbo laikotarpio buhalterinės apskaitos dokumentai galimai dingo vėliau, nepašalina jo baudžiamosios atsakomybės (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-234/2012). Baudžiamąją atsakomybę dėl norminiais aktais nustatytos buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo tvarkos nesilaikymo lemia ne tai, ar tie dokumentai yra buvę, o tai, ar dėl trūkstamų dokumentų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Šiuo atveju nustatyta, kad nuteistojo R. K. vadovavimo bendrovei laikotarpiu nustatytos dokumentų saugojimo tvarkos nesilaikyta ir nei vienas dokumentas neperduotas jį pakeitusiam bendrovės direktorei. Taigi, šių aplinkybių pakanka atsakyti baudžiamąja tvarka pagal BK 223 straipsnio 1 dalį. Byloje nesant duomenų, patvirtinančių, jog R. K. šią nusikalstamą veiką padarė tyčia, laikytina, kad jis šią veiką padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo, t. y. jis nenumatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti.

18. Taigi, apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad tiriamu laikotarpiu UAB „B. M.“ vadovas R. K., UAB „B. M.“ buhalteriniu dokumentus ir registrus perdavė asmeniui, kurio nustatyti nėra galimybės, neįsitikinęs, kad toks dokumentų perdavimas yra tinkamas buhalterinės apskaitos dokumentų perdavimo jį pakeitusiam vadovui būdas, todėl pirmosios instancijos teismas pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes kvalifikuodamas R. K. veiką pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, numatančią atsakomybę už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, klaidų nepadarė, įrodymus vertino tiek kiekvieną atskirai, tiek kaip visumą kartu su kitais bylos duomenimis, todėl teisingai nustatė nusikaltimo padarymo faktines aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas dėl apelianto kaltės.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo R. K. ir jo gynėjo advokato A. A. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo momento.