- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-11-29
- Bylos Nr.
- 1A-809-366-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-50-2-00086-2012-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Valdas Petras Meidus
- Nukentėjusysis
- V. V.
- Advokatai
- Mykolas Vytautas Kazlauskas
Teisėjas Vytautas Krikščiūnas Baudž. byla Nr. 1A-809-366/2013
1.2.14.5.3;2.4.8.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Sigito Bagdonavičiaus, teisėjų Valdo Petro Meidaus ir Prano Šimkaus, sekretoriaujant Rimai Pačešiūnienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės Dalios Styrienės apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 164 str. išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 str. 5 d. 1 p.).
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. P. buvo kaltinama tuo, kad žinodama apie pareigą pagal 2010 m. spalio 14 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimą išlaikyti savo vaiką, t. y. mokėti pinigines lėšas savo sūnaus A. V., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymui po 300 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, pradedant nuo 2010-04-01 iki A. V. pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją, šios pareigos vengė laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 23 d. iki 2012 m. sausio 1 d., nemokėdama iš jos priteistų piniginių lėšų, dėl to susidarė 7588 Lt įsiskolinimas.
Apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorė Dalia Styrienė prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-09-05 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo A. P. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 164 str., ir paskirti jai 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant ją būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu. Prokurorės nuomone, teismas, išteisindamas A. P. padarė neteisingas ir bylos faktinių aplinkybių neatitinkančias išvadas, todėl nuosprendis turi būti panaikintas. Nurodo, kad išteisintoji pareigos išlaikyti vaiką nevykdė ne dėl objektyvių, pateisinamų priežasčių, o sąmoningai sukurdama situaciją, dėl kurios tapo neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų išieškojimas. Byloje nustatyta, kad A. P. oficialiai dirbo užsienyje, turėjo pajamų, tačiau išlaikymo savo vaikui neteikė. Mano, kad šiuo atveju tiksli gautų pajamų suma nėra reikšminga. Pagal teismų praktiką tam, kad būtų galima veiką inkriminuoti pagal BK 164 str., svarbu nustatyti, ar asmuo apskritai gavo pajamų, o jas gavęs – sąmoningai nemokėjo pinigų vaiko išlaikymui. Prokurorės teigimu, būtent tokios aplinkybės ir buvo nustatytos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Nurodo, kad A. P., gaudama tiek ligos pašalpą, tiek darbo užmokestį, ir matydama, kad iš jos nevykdomi išskaičiavimai, pati į antstolį nesikreipė, su nukentėjusiuoju nesusiekė bei daugiau kaip metus laiko šiuo klausimu visiškai nesidomėjo. Tai, kad A. P. vengė pareigos mokėti lėšas vaiko išlaikymui, patvirtina antstolio S. R. 2012-05-17 Nr. 0102/11/03037 pažyma, kurioje nurodyta išlaikymo skola. Sūnaus išlaikymui lėšas ji pradėjo mokėti tik tuomet, kai sužinojo, jog V. V. 2012-01-18 Panevėžio miesto apylinkės prokuratūrai pareikė pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Teigia, kad A. P. nenurodė jokių objektyvių, pateisinančių priežasčių, dėl kurių ji pagal teismo sprendimą negalėjo teikti vaikui išlaikymo. Ikiteisminio tyrimo metu A. P. parodė, kad per kelis kartus prašė savo buvusio sutuoktinio V. V. banko sąskaitos numerio, kad galėtų pervesti alimentus, tačiau V. V. jo jai nepateikė. Tik padedant pašaliniams, V. V. pateikė banko sąskaitos numerį, ir ji iš karto, t. y. kitą dieną, pervedė pinigus į nurodytą sąskaitą. Iš šių aplinkybių seka, jog A. P. žinojo, kad jai reikia mokėti alimentus, tačiau sąmoningai nevykdė pareigos išlaikyti savo vaiką, nors žinojo, kad tą daryti reikia, ir buvo pajėgi tai daryti. Tokia A. P. pozicija rodo, jog ji atsisakė savanoriškai vykdyti teismo sprendimu nustatytą pareigą išlaikyti savo vaiką, kadangi antstolio pareiga yra pagal ieškovo pateikiamą vykdomąjį raštą priverstinai užtikrinti tinkamą teismo sprendimo įvykdymą tada, kai teismo sprendimą privalantis vykdyti asmuo to savarankiškai nedaro. Pažymi ir tai, kad byloje nustatyta, jog A. P. turėjo savo vardu registruotą transporto priemonę „(duomenys neskelbtini) Ikiteisminio tyrimo metu A. P. sugyventiniui R. B. buvo išsiųstas šaukimas dėl apklausos, tačiau tyrėja elektroniniu paštu gavo R. B. pranešimą, kad jis negali atvykti ir kad nuo 2011-01-10 jis jokių pajamų negauna. Taigi aptariamu laikotarpiu A. P., neteikdama lėšų savo vaiko išlaikymui, dalį gaunamų pajamų skyrė savo sugyventiniui išlaikyti. Ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas R. P., kuris kviečiamas į teismo posėdį neatvyko. Jis nurodė, kad mokėjo lėšas vaiko, kuris gyvena su A. P., išlaikymui. Visos pirmiau nurodytos aplinkybės, prokurorės nuomone, rodo, jog kaltinime nurodytu laikotarpiu A. P. turėjo realią galimybę teikti išlaikymą vaikui sprendime nustatyta forma, tačiau sąmoningai vengė išlaikyti sūnų, todėl jos veikoje yra visi BK 164 str. numatyti nusikalstamos veikos požymiai.
Teismo posėdyje prokurorė ir nukentėjusysis prašė apeliacinį skundą tenkinti, gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Aukštesnės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus bei skundžiamą teismo nuosprendį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai, laikydamasis BPK 20 str. įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai A. P. išteisino pagal BK 164 str., jai nepadarius šios veikos.
Nesutikdama su išteisinamuoju nuosprendžiu prokurorė apeliaciniame skunde iš esmės ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir jo pagrindu nustatytas faktines bylos aplinkybes. Teigia, kad bylos aplinkybės, priešingai apylinkės teismo padarytoms išvadoms, rodo, jog A. P. kaltinime nurodytu laikotarpiu turėjo realią galimybę teikti išlaikymą savo vaikui sprendime nustatyta forma, tačiau sąmoningai vengė išlaikyti savo sūnų, todėl ji turi būti pripažinta kalta pagal BK 164 str. ir jai paskirta bausmė.
Kolegija pažymi, kad pagal BPK 20 str. įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 str. 5 d., pagal kurią teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šios nuostatos esmė yra ta, kad įrodymai vertinami ne juos imant skyrium, nemotyvuotai ir be pagrindo suteikiant vienam ar kitam įrodymui arba įrodymų grupei pirmenybę prieš kitus įrodymus – jie turi būti vertinami atsižvelgiant į byloje esančių faktinių duomenų, kurie patvirtina ar paneigia nors vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, visetą. Tik taip vertinant bylos įrodymus galima teisingai kvalifikuoti kaltininko nusikalstamą veiką, nustatyti jo kaltę bei išspręsti kitus kiekvienai bylai reikšmingus klausimus. Taigi duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva.
Nagrinėjamu atveju negalima daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais ir vertindamas, nesilaikė šio straipsnio nuostatų. Kolegijos nuomone, vadovaudamasis ištirtų įrodymų visuma, jų sisteminiu vertinimu, apylinkės teismas padarė teisingą, nustatytas faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą, kad A. P. veika neužtraukia baudžiamosios atsakomybės pagal BK 164 str. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, jame išdėstyti išsamūs A. P. išteisinimo motyvai, su kuriais visiškai sutinka ir teisėjų kolegija. Tuo tarpu prokurorė, apeliaciniame skunde teigdama apie A. P. turimą objektyvią galimybę mokėti pagal teismo sprendimą priteistą išlaikymą savo sūnui A. V. bei sąmoningą šios pareigos vengimą, tik fragmentiškai pateikia išteisintosios veiksmus ir jų teisinį vertinimą, nesusiedama jų su kitomis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kurie jokiu būdu nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad A. P. nepadarė BK 164 str. numatytos nusikalstamos veikos, bei nenurodo jokių konkrečių teismo padarytų klaidų ar pažeidimų vertinant bylos duomenis, kurie galėjo turėti įtakos neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimui.
BK 164 str. numato atsakomybę už pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, mokėti lėšas vaikui išlaikyti ar teikti kitą būtiną materialią paramą vaikui vengimą. Baudžiamoji atsakomybė už vengimą išlaikyti vaiką iškyla tuo atveju, jei kaltininkas tyčia, t. y. žinodamas, kad jis turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką ar teikti jam kitą būtiną materialią paramą ir galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdo. Atsakomybė pagal BK 164 str. kyla ne tik tuo atveju, kai pareiga išlaikyti vaiką visiškai nevykdoma, bet ir kai ji vykdoma iš dalies. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog atsakomybėn pagal BK 164 str. asmuo negali būti traukiamas tik tuo atveju, kai yra nustatoma, kad pareiga išlaikyti vaiką nėra vykdoma dėl svarbių priežasčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) nutartis byloje Nr. 2K-491/2005). Tokiomis svarbiomis ir minėtos pareigos nevykdymo priežastimis gali būti laikomos: visuotinė bedarbystė, nedarbingumas dėl ligos, sunki finansinė padėtis šeimoje ir pan. Tačiau, jeigu asmuo vengia dirbti, dirba nelegaliai, apsimeta sergąs ar kitaip apgaulės būdu vengia mokėti alimentus, jis atsako už vengimą išlaikyti vaiką (LAT nutartis byloje Nr. 2K-124/2008). Dėl kokios priežasties yra neteikiamas išlaikymas vaikui ir ar tai laikytina svarbia pateisinama priežastimi, sprendžia teismas pagal konkrečios bylos aplinkybes, įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą. Pažymėtina tai, jog teismo sprendimu civilinėje byloje nustatytų dydžių ir galimybių jam mokėti priteistas sumas klausimo teismas baudžiamojoje byloje nesprendžia, tačiau tikrina, ar kaltininko nurodytos nemokėjimo priežastys buvo objektyviai pateisinamos.
Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiga išteisintajai A. P. išlaikyti savo vaiką - sūnų A. V., gim. (duomenys neskelbtini), t. y. mokėti jam pinigines lėšas išlaikymui po 300 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, pradedant nuo 2010-04-01 iki jo pilnametystės, buvo nustatyta Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-10-14 sprendimu. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad A. P. žinojo apie šį teismo sprendimą ir kartu pareigą kas mėnesį teikti savo vaikui, kuris gyvena kartu su savo tėvu V. V., išlaikymą. A. P. kaltinimas buvo pareikštas dėl to, kad ji laikotarpiu nuo 2010-12-23 iki 2012-05-01, žinodama apie pareigą išlaikyti savo vaiką, šios pareigos vengė. Apylinkės teismas, nustatęs, kad į A. P. pareikšto kaltinimo laikotarpį įeinančiu metu nuo 2012-01-28 iki 2012-05-09 išteisintoji teikė išlaikymą savo sūnui pervesdama pinigines lėšas į V. V. sąskaitą, kaltinime nurodytą laikotarpį sutrumpino iki 2012-01-01. Skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, kad A. P. laikotarpiu nuo 2010-12-23 iki 2012-01-01, kuriuo ji visai nepervesdavo pinigų savo sūnaus išlaikymui, pareigos išlaikyti savo sūnų nevengė, o jos nevykdė dėl svarbių, pateisinamų priežasčių. Kolegija su šiomis apylinkės teismo padarytomis išvadomis visiškai sutinka.
Nors prokurorė apeliaciniame skunde ir nurodo, kad išteisintoji A. P. pareigos išlaikyti savo vaiką nevykdė ne dėl objektyvių, pateisinamų priežasčių, o sąmoningai sukurdama situaciją, dėl kurios tapo neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų išieškojimas, tačiau priešingai prokurorės tvirtinimams, kolegija konstatuoja, kad būtent tokių duomenų byloje nėra nustatyta. Byloje nėra jokių duomenų, kad išteisintoji A. P. kokiais nors veiksmais būtų apsunkinusi teismo sprendimo dėl išlaikymo išieškojimo, kurį nagrinėjamoje byloje vykdė antstolis S. R., vykdymą. Taip pat byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis V. V. dėl vaiko išlaikymo įsiskolinimo išieškojimo būtų kreipęsis į A. P. gyvenamosios vietos valstybės – Didžiosios Britanijos kompetentingas institucijas. Byloje nėra ir jokių duomenų, kad išteisintoji būtų tyčia nedirbusi ar dirbusi nelegaliai, slėpusi savo pajamų šaltinius, turtą ar kokią nors kitokią reikšmingą informaciją ir pan. Priešingai, byloje surinktų duomenų visuma rodo, kad A. P., (duomenys neskelbtini) Didžiojoje Britanijoje (gyvena nuo 2010 m. kovo mėn.) susilaukusi trečio sūnaus K. B., kai jam buvo trys mėnesiai, sugrįžo į darbą, tačiau jos pajamos buvo minimalios ir jų vos užteko išsilaikyti pačiai bei išlaikyti kartu gyvenančius du sūnus (ji iš pirmos santuokos dar turi sūnų D. P., gim. (duomenys neskelbtini) ), iš kurių vienas buvo kūdikis. Iš byloje esančios Vaikų ir šeimos teismo konsultacijų ir paramos tarnybos 2011-10-25 ataskaitos (1 t., b. l. 56-62) matyti, kad Didžiojoje Britanijoje A. P. gyvena privačiai nuomojamajame dviejų kambarių būste kartu su dviem sūnumis bei sūnaus D. P. aštuoniolikmečiu pusbroliu. Sūnaus K. B. tėvas vis dar gyvena Lietuvoje, tačiau kaip parodė A. P., ateityje jis ketina pas ją atvažiuoti. Minėtoje ataskaitoje nurodyta, kad A. P. dirba namų prižiūrėtoja 4 valandas per dieną, šešias dienas per savaitę. Kai ji būna darbe, jos sūnų K. prižiūri D. P. aštuoniolikmetis pusbrolis. Per mėnesį ji gauna 800 svarų sterlingų atlyginimą. A. P. dar gauna vaiko pašalpą 13,70 svarų sterlingų ir 520 svarų sterlingų būsto pašalpos per mėnesį, t. y. pagal bylos duomenis per mėnesį jos pajamos sudaro 1333,70 svarų sterlingų. Buto nuomai, komunaliniams mokesčiams ir maistui A. P. išleidžia 1070 svarų sterlingų. Be šių išlaidų, A. P. turi ir kitų įvairių išlaidų, būtinų jos pačios ir kartu su ja gyvenančių jos mažamečių vaikų poreikiams tenkinti, t. y. išlaidų, reikalingų vyresniojo sūnaus D. P. lavinimui (lanko (duomenys neskelbtini) pradinę mokyklą), transporto ir ryšių paslaugų išlaidų, išlaidų, būtinų tiek jos pačios, tiek ir vaikų sveikatos priežiūrai ir pan. Bylos duomenimis, šioms išlaidoms A. P. per mėnesį lieka 263,70 svarų sterlingų. Byloje nėra duomenų, kad laikotarpiu nuo 2010-12-23 iki 2012-01-01 A. P. dar būtų gavusi kokių nors kitų išmokų iš Lietuvos Respublikos ar Didžiosios Britanijos valstybinių institucijų (bedarbio pašalpą, draudimo išmoką ir pan.) ar, kad kartu su ja būtų gyvenęs kitas pilnametis asmuo, kuris būtų prisidėjęs prie šeimos išlaikymo. Iš 2012-05-10 Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus pažymos matyti, kad A. P. laikotarpiu nuo 2010-04-01 iki 2012-05-11 nedirbo (1 t., b. l. 136). 2012-05-18 Panevėžio teritorinės darbo biržos Panevėžio skyriaus pažymoje nurodyta, kad A. P. darbo biržoje buvo registruota nuo 2009-03-24 iki 2010-09-08. Šiuo metu A. P. darbo biržoje neregistruota (2 t., b. l. 10). Be to, byloje esantys duomenys patvirtina, kad A. P. nuo 2012-12-03 iki 2013-03-29 buvo nedarbinga, o jos nedarbingumas iš dalies buvo susijęs su kraujo vėžiu, kuriuo ji anksčiau sirgo. Dėl itin pablogėjusios sveikatos būklės A. P. 2013-04-08 buvo nugabenta į Londono ligoninę ir tiriama, ar jai neatsinaujino kraujo vėžys (2 t., b. l. 132-143, 146). Iš VĮ Registrų centro Panevėžio filialo 2012-05-10 rašto matyti, kad nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis, A. P. nuosavybės teise įregistruotų nekilnojamųjų daiktų, esančių Lietuvos Respublikoje, neturi (2 t., b. l. 6). Taigi iš pirmiau aptartų įrodymų matyti, kad nors A. P. laikotarpiu nuo 2010-12-23 iki 2012-01-01 oficialiai dirbo užsienyje ir gavo pajamų, tačiau jos nebuvo pakankamos, kad išteisintoji būtų turėjusi objektyvią galimybę vykdyti teismo sprendimu jai nustatytą prievolę materialiai išlaikyti savo sūnų A. V.. Be to, kaip minėta, A. P., pati turėdama sveikatos problemų, turi pareigą išlaikyti dar du mažamečius vaikus, kurie gyvena kartu su ja.
Apeliaciniame skunde prokurorė A. P. turimą realią galimybę teikti išlaikymą savo vaikui sprendime nustatyta forma iš esmės grindžia aplinkybėmis, kad išteisintoji savo vardu turi registruotą transporto priemonę, dalį lėšų skyrė niekur nedirbančiam savo sugyventiniui A. B. ir iš buvusio sutuoktinio R. P. gavo vaiko A. P., kuris gyvena kartu su ja, išlaikymui skirtas lėšas. Tačiau kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad prokurorės nurodyta aplinkybė apie A. P. turimą jos vardu registruotą transporto priemonę, prieštarauja kitam jos skundo argumentui, jog A. P. sąmoningai sukūrė situaciją, dėl kurios tapo neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų išieškojimas, t. y. prokurorė, apeliaciniame skunde tvirtindama, kad A. P. turi turto, kartu nurodo, kad ji tyčia sukūrė situaciją, dėl kurios tapo neįmanomas priverstinis vaiko išlaikymo įsiskolinimo išieškojimas. Pažymėtina, kad šiuo atveju byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog A. P. būtų tyčia ėmusis sąmoningų veiksmų nuslėpti savo vardu turimą automobilį, t. y. būtų siekusi jį kam nors padovanoti, parduoti arba kitokiu būdu jį kam nors perleisti. Todėl akivaizdu, kad A. P. turi savo vardu registruotą automobilį, į kurį, priešingai negu teigia prokurorė, gali būti nukreiptas išieškojimas. Be to, vien pats faktas, kad A. P. turi savo vardu registruotą automobilį, dar nerodo, jog ji vengia pareigos išlaikyti savo vaiką. Kitas prokurorės skundo argumentas, kad A. P., vietoj to, kad būtų teikusi išlaikymą savo sūnui A. V., dalį lėšų skyrė niekur nedirbančiam savo sugyventiniui A. B., niekuo nepagrįstas ir yra tik deklaratyvaus pobūdžio. Kaip minėta, Vaikų ir šeimos teismo konsultacijų ir paramos tarnybos 2011-10-25 ataskaitoje nurodyta, kad A. P. Didžiojoje Britanijoje gyvena kartu su dviem sūnumis bei sūnaus D. P. aštuoniolikmečiu pusbroliu. Sūnaus K. B. tėvas ir A. P. sugyventinis A. B. vis dar gyvena Lietuvoje, tačiau ateityje ketina išvažiuoti gyventi į Didžiąją Britaniją. Taigi duomenų, kad prokurorės minimu laikotarpiu kartu su A. P. Didžiojoje Britanijoje būtų gyvenęs ir jos sugyventinis vaiko K. B. tėvas A. B., byloje nėra. Byloje apskritai nėra duomenų, kada A. B. atvyko į Didžiąją Britaniją ir informacijos, kuri patvirtintų, jog A. P. dalį savo gaunamų pajamų būtų skyrusi A. B., kai jis dar gyveno Lietuvoje (byloje nėra duomenų apie pinigų pervedimą per banką, pašto perlaidas ar pan.). Todėl vien tai, kad tyrėjai elektroniniame laiške A. B. nurodė, jog jis nuo 2011-01-10 jokių pajamų negauna (laiškas išsiųstas 2012-09-10), visiškai neįrodo, kad A. P. laikotarpiu nuo 2010-12-23 iki 2012-01-01 vietoj pareigos išlaikyti savo vaiką vykdymo dalį savo pajamų skyrė savo sugyventinio A. B. išlaikymui. Dar vienas prokurorės apeliacinio skundo argumentas, kad A. P. turėjo realią galimybę teikti savo vaikui A. V. išlaikymą iš kitam vaikui A. P., gyvenančiam kartu su ja, skirtų lėšų išlaikyti (jas ji gaudavo iš buvusio sutuoktinio R. P.), taip pat yra visiškai nepagrįstas, kadangi šios lėšos nėra A. P. lėšos ir jos buvo skirtos ne kam kitam, o konkrečiam vaikui - A. P. išlaikyti.
Taigi įvertinusi pirmiau aptartų įrodymų visumą kolegija konstatuoja, jog byloje neįrodyta, kad A. P. laikotarpiu nuo 2010-12-23 iki 2012-01-01 turėjo realią galimybę teikti išlaikymą savo vaikui A. V., t. y. byloje neįrodytas faktas, kad A. P. tyčia, sąmoningai vengė pareigos išlaikyti savo vaiką. Priešingai, aptarti duomenys leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad A. P. pareigos išlaikyti savo vaiką nevengė, o jos nevykdė dėl svarbių, pateisinamų priežasčių (sunkios finansinės padėties). Nesant A. P. veikoje būtinų inkriminuojamo nusikaltimo sudėties objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymių, apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ji pagal BK 164 str. negali būti patraukta baudžiamojon atsakomybėn. Taigi esant pirmiau aptartoms aplinkybėms, konstatuotina, kad šiuo atveju nėra jokio teisinio pagrindo prokurorės apeliaciniame skunde nurodytais argumentais naikinti skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio ir A. P. atžvilgiu priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės Dalios Styrienės apeliacinį skundą atmesti.