Kauno apygardos teismo nutartis

Ieškovas Tadas Puišys ieškinyje nurodė, kad su juo 2005 m. lapkričio 25 d. buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis Nr. 1423, pagal kurią buvo priimtas dirbti UAB „Alkesta“ skyriaus Lenkijoje direktoriumi. Ieškovas visą laiką buvo pavaldus tik bendrovės generaliniam direktoriui, dirbo bendrovėje ilgiau nei 6 metus, jam buvo mokamas darbo užmokestis, numatytas darbo sutarties 3 punkte, tai yra ne mažiau kaip 6 100 Lt, taikant darbo apmokėjimo koeficientą 4.0-4.5 nuo bendrovės darbininko vidutinio dienos atlygio. Darbo sutarties 11 punkte buvo įrašyta, jog įspėjimo terminai, kai ši darbo sutartis gali būti nutraukiama darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, nustatoma pagal Darbo kodekso 130 straipsnio nuostatas, ir kad priėmimo į darbą metu kolektyvinė sutartis negaliojo. Vėliau darbo sutartis buvo pakeista (papildyta) punktu, kuriame numatyta, kad nuo 2007 metų kovo 1 d. mokamas pagrindinis 4 600 Lt darbo užmokestis ir papildomas (mėnesinis) uždarbis, priklausantis nuo darbo kiekio ir kokybės, įmonės, įstaigos, organizacijos veiklos rezultatų bei darbo paklausos ir pasiūlos darbo rinkoje. Papildomas darbo užmokestis ir jo dydis nustatomas bei skiriamas bendrovės administracijos vadovo ar jį pavaduojančio asmens įsakymu pagal bendrovės valdybos patvirtintų Papildomo (mėnesinio) uždarbio ir motyvacinio darbo užmokesčio mokėjimo nuostatų tvarką. Jokių kitokių papildomų sąlygų darbo sutartyje bei jos vėlesniuose pakeitimuose dėl atleidimo iš darbo nebuvo numatyta. Ieškovas jokių drausminių nuobaudų neturėjo, savo darbo funkcijas ir veiklą visada derino su bendrovės generaliniu direktoriumi, kartu su ieškovu Lenkijos skyriuje dar dirbo buhalterė, ieškovas daugiau jokių tiesioginių pavaldinių neturėjo, o jo pagrindinis darbas buvo koordinuoti bendrovės veiksmus, kai būdavo atliekami darbai Lenkijos Respublikoje pagal pasirašytas sutartis. Ieškovas jokių konfliktų su bendrovės administracija ar valdyba neturėjo, stengėsi vykdyti pareiginiuose nuostatuose numatytas darbo funkcijas, visus klausimus derindamas su bendrovės generaliniu direktoriumi ir atitinkamais darbuotojais pagal jų kompetenciją bei užimamas pareigas, ieškovo skyriaus veikla nebuvo vertinama neigiamai. 2011 m. rugsėjo 16 d. ieškovui buvo įteiktas 2011 m. rugsėjo 13 d. įsakymas dėl darbo sutarties nutraukimo nuo 2011 m. rugsėjo 14 d., nepaisant to, kad ieškovas dirbo rugsėjo 14 ir 15 dienomis, o apie atleidimą iš darbo buvo supažindintas tik 2011 m. rugsėjo 16 dieną. Ieškovui niekas detaliau nepaaiškino, kodėl generalinis direktorius norėjo atleisti iš darbo, nebuvo prašoma rašyti pasiaiškinimų dėl tariamų darbo drausmės pažeidimų, nebuvo daromas dirbtinis psichologinis spaudimas, kad parašytų pareiškimą atleisti iš darbo paties prašymu. 2011 m. rugsėjo 16 d. ieškovas buvo pakviestas pas bendrovės administracijos direktorių, kuris įteikė pasirašyti iš anksto paruoštus darbo sutarties priedų 2 egzempliorius dėl darbo sutarties nutraukimo, kur buvo parašyta, jog darbo sutartis nutraukta 2011 m. rugsėjo 14 d. UAB „Alkesta“ valdybos sprendimu, t. y. pagal DK 124 straipsnio 1 punktą, kai darbo sutartis baigiasi kitų įstatymų nustatytais pagrindais. Ieškovui turėjo būti įteiktas įspėjimas apie atleidimą darbo, kaip tai numatyta DK 129 straipsnyje, ir išmokėta 4 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, numatyta DK 140 straipsnio 1 dalies 4 punkte. Kadangi sugrąžinimo į darbą atveju tikėtina, kad ieškovui būtų sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, ieškovas nepageidauja būti sugrąžinamas į darbą. Ieškovas prašė: pripažinti jo atleidimą iš darbo pagal 124 straipsnio 1 dalį iš UAB „Alkesta“ skyriaus Lenkijoje direktoriaus pareigų nepagrįstu; panaikinti UAB „Alkesta“ generalinio direktoriaus 2011 m. rugsėjo 13 d. įsakymą Nr. 153-P; pakeisti esamą atleidimo iš darbo pagrindą į pagrindą, numatytą DK 297 straipsnio 4 punkte (teismo sprendimu); priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos; priteisti iš atsakovo 4 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, numatytą 140 straipsnio 1 dalies 4 punkte.

Ieškovas Tadas Puišys apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2012 m. vasario 29 d. Alytaus rajono apylinkės teismo sprendimą civilinėje ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais motyvais:

1) teismas netinkamai taikė ir aiškino teisės normas, reglamentuojančias skyriaus vadovo teisinį statusą. Pagal CK 2.53 straipsnį juridinio asmens filialas yra struktūrinis juridinio asmens padalinys, turintis savo buveinę ir atliekantis visas arba dalį juridinio asmens funkcijų. Filialas veikia pagal juridinio asmens patvirtintus nuostatus. Nuostatuose privalomai nurodomas filialo valdymo organas ir jo kompetencija. Atsakovas nėra įregistravęs ir / ar patvirtinęs skyriaus nuostatų, pagal kuriuos ieškovas būtų įgaliotas savarankiškai veikti skyriaus vardu;

2) ieškovas negalėjo veikti savarankiškai ir neturėjo kompetencijos spręsti visų su skyriaus valdymu susijusių klausimų. Tai patvirtina pareiginių nuostatų formuluotė – „informuoti generalinį direktorių apie iškilusias problemas, kurių sprendimui nepakanka jo kompetencijos“;

3) teismas sprendime nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, kuriais konstatuota, kad filialo vadovo teisinis statusas yra toks pats, kaip ir juridinio asmens valdymo organo;

4) ieškovas į darbą yra priimtas ne valdybos sprendimo, o darbo sutarties su individualiai aptartomis sąlygomis pagrindu. Darbo sutartis su ieškovu sudaryta 2005 m. lapkričio 25 d., o valdybos posėdis, kuriuo į pareigas neva paskirtas ieškovas, įvyko tik 2005 m. lapkričio 28 d. Su ieškovu darbo sutartis sudaryta ne kaip su valdymo organo nariu, bet kaip su išskirtinai darbo santykiais susijusiu darbuotoju;

5) net ir tuo atveju, jeigu būtų pripažinta, kad Lenkijos skyrius gali būti laikomas savarankiškai veikiančiu filialu, o ieškovas visus įgaliojimus valdyti tokį filialą turinčiu vadovu, ieškovo atleidimas iš darbo negalėtų būti laikomas teisėtu. Šalims sudarant neterminuotą 2005 m. lapkričio 25 d. darbo sutartį šalys sulygo, kad darbdavio iniciatyva nustatomas 3 mėnesių išbandymo laikotarpis. Darbo sutartyje šalys susitarė, kad įspėjimo terminai, kai darbo sutartis gali būti nutraukiama darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, nustatomi pagal DK 130 straipsnio nuostatas. Taigi šalys aiškiai ir individualiai aptarė darbo sutarties sąlygas. Tai, jog darbo sutartis su bendrovės vadovu nutraukiama ne DK, o specialiojo akcinių bendrovių įstatymo įtvirtintais pagrindais ir tvarka, neatima galimybės bendrovei (darbdaviui) ir bendrovės vadovui (darbo santykių subjektui) susitarti dėl papildomų darbo sutarties sąlygų ir tokiu atveju šios sutarties sąlygos, jeigu dėl jų šalys susitaria, tampa joms privalomos, t. y. turi įstatymo galią. Ieškovas su atsakovu individualiai derino darbo sutarties sąlygas. Tą patvirtina šalių darbo sutartyje sulygtas išbandymo terminas. Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, atleisdamas ieškovą iš darbo, atsakovas turėjo jį įspėti DK 130 straipsnyje numatytais terminais prieš du mėnesius. Atsakovas, atleisdamas ieškovą iš darbo, pažeidė jo teisėtus lūkesčius.

Šalies argumentai

1) apeliantas apeliacinės instancijos teismo prašo tenkinti jo patikslinto ieškinio reikalavimus. Toks apelianto teigimas yra melagingas, nes byloje esantis ieškinys proceso metu nebuvo tikslinamas;

2) apeliantas nepagrįstai sureikšmina bendrovės skyriaus Lenkijos Respublikoje nuostatų būtinybę. Ūkio subjekto skyriaus (filialo) Lenkijos Respublikoje ir Lietuvos Respublikoje registracija nežymiai, tačiau skiriasi. Pagal Civilinio kodekso 2.53 straipsnio normas visa reikalaujama informacija apie skyriaus valdymą Lenkijos Respublikos jurisdikcijoje atskleista ne ūkio subjekto nuostatuose, o Lenkijos Respublikos nacionaliniame teismų registre, kuris yra vienintelis tretiesiems asmenims tikslios ir reikšmingos informacijos apie Lenkijos Respublikoje registruotą subjektą ar jo skyrių teikėjas. Sprendimą dėl skyriaus registravimo ar duomenų pakeitimo Lenkijos Respublikoje priima teismas. Skyriaus valdymas, skyriaus kolegialaus valdymo organo ir jo sudėties duomenys bei skyrių atstovaujančio vienasmenio organo (vadovo) duomenys ir komercinės-ūkinės veiklos rūšys nustatomos teismo nutartyje ir atitinkama forma paviešinamos Nacionaliniame teismų registre;

3) Lenkijos Respublikoje veikiančio bendrovės skyriaus vadovas turi plačius įgaliojimus ir priima savarankiškus sprendimus;

4) apylinkės teismas teisingai nustatė, kad bendrovės skyriaus Lenkijos Respublikoje vadovas į pareigas skiriamas ir iš jų atšaukiamas bendrovės valdybos sprendimu. Generalinis direktorius tik vykdė, realizavo ar įgyvendino bendrovės valdybos priimtus sprendimus. Ieškovas į užimamas pareigas buvo paskirtas bendrovės valdybos sprendimu, o darbo santykiai formalizuoti generalinio direktoriaus įsakymu. Pateikta pakankamai įrodymų, pagal kuriuos galima konstatuoti, jog ieškovo statusas traktuotinas kaip įmonės vadovo;

5) apeliantas klaidingai vertina ir nepagrįstai sureikšmina atsakovo valdybos 2010 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. 22 patvirtintą bendrovės valdymo struktūrą, nes įmonės valdymo struktūra, kurioje nurodomi visi įmonės struktūriniai padaliniai, yra organizacinio pobūdžio dokumentas. Ginčui spręsti aktuali ne apelianto nurodoma bendrovės valdybos patvirtinta valdymo struktūra, o valstybiniuose registruose pagal nustatytas tvarkas tinkamai įregistruota ir viešinama įmonės valdymo organų registracija;

6) Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs ir suformulavęs teisminių ginčų sprendimo praktiką, kuria nurodoma, kad bendrovės valdymo organo (vadovo) reikšmė ir svarba lemia absoliučią ir jokių sąlygų neapribotą jį išrinkusio kito bendrovės organo teisę atšaukti bendrovės vadovą iš pareigų. Atleidžiant bendrovės vadovą iš pareigų, Darbo kodekso 130 straipsnis netaikytinas;

7) darbuotojo, kaip silpnesniosios darbo santykių šalies, gynybos principas neturėtų būti taikomas, nes apeliantas yra išprusęs, sumanus ir išmintingas darbo santykių dalyvis, dviejų įmonių savininkas.