Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Į teismo posėdį neatvyko pareiškėjas ir atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, atstovas, apie teismo posėdį pranešta tinkamai, todėl byla nagrinėtina jiems nedalyvaujant (ABTĮ 77 str.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, neteisėtais veiksmais.

Atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK prašo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (pvz., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Šiuo atveju atsakovo atstovas prašė taikyti ieškinio senatį skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos. Prašymas tenkintinas ir ieškinio senatis skaičiuotina nuo kreipimosi į teismą dienos, t.y. nuo 2018 m. sausio 23 d. (spaudas ant voko). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas Pravieniškių PN-AK atskirais laikotarpiais buvo nuo 2010-06-10 iki 2017-10-05, ginčui aktualus laikotarpis yra 2015-01-23 iki 2017-10-05.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą sieja su atsakovės veiksmais atskirais laikotarpiais nuo 2015-01-23 iki 2017-10-05 jį kalinant Pravieniškių PN-AK 2 - ame sektoriuje, pažeidžiant reglamentuotą vienam nuteistajam tenkančią gyvenamojo ploto normą, kurią mažino gyvenamosiose patalpose buvusių daiktų užimamas plotas, pažeidžiant higienos reikalavimus.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui.

Pažymėtina, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nenustatytas reikalavimas, skaičiuojant minimalų vienam nuteistajam tenkantį gyvenamąjį plotą, iš jo išskaičiuoti baldais ir kitais įrenginiais užstatytą plotą. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017, 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-662/2017, 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1110-858/2017). Į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas pareiškėjo atžvilgiu 3 kv. m ploto pažeidimas Konvencijos 3 straipsnio kontekste (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-455-602/2017).

Į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015-10-21 iki 2015-11-03 kalėjo 6 būrio 3 brigadoje, kurios gyvenamasis plotas 66,66 kv. m, joje įrengta 21 miegamoji vieta, ginčo laikotarpiu šioje patalpoje gyveno 20 nuteistųjų, todėl vienam nuteistajam šioje patalpoje teko 3,2 kv. m.

Nuo 2016-11-03 iki 2016-06-02 pareiškėjas gyveno 5 būrio 1 brigadoje, kurios gyvenamasis plotas 52,24 kv. m, joje įrengta 16 miegamųjų vietų, vienam asmeniui šioje gyvenamojoje patalpoje ginčo laikotarpiu teko 3,1 kv. m gyvenamojo ploto.

Laikotarpiu nuo 2016-06-02 iki 2017-10-05 pareiškėjas gyveno 5 būrio 2 brigadoje, kurios gyvenamasis plotas 66,49 kv. m, joje ginčui aktualiu metu buvo 17 nuteistųjų, įrengta 21 miegamoji vieta. Vienam asmeniui šioje patalpoje ginčo laikotarpiu teko 3,91 kv. m gyvenamojo ploto, esant pilnam gyvenamųjų vietų užpildymui, vienam asmeniui teko 3,2 kv. m.

Gavęs atsiliepimą į skundą bei prie jo pateiktus dokumentus, pareiškėjas neginčijo atsakovės atstovo pateiktų duomenų apie pareiškėjo gyvenamąsias vietas, jų plotus, jose gyvenusių nuteistųjų skaičių ginčui aktualiu laikotarpiu, nepateikė jokių objektyvių įrodymų, galinčių patvirtinti jo nurodytas aplinkybes dėl gyvenusių nuteistųjų skaičiaus ginčo patalpose.

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad byloje nėra jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima abejoti atsakovės atstovo pateiktais rašytiniais įrodymais apie patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu gyveno pareiškėjas, plotus, jose gyvenusių nuteistųjų skaičių, todėl, vertinant pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą, vadovaujamasi atsakovės atstovo pateiktais duomenimis apie pareiškėjo gyvenamąsias vietas, vertinamuoju laikotarpiu šiose patalpose gyvenusių asmenų skaičių.

Nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrinta reglamentuota gyvenamojo ploto norma, todėl nėra sąlygų atsakovės atsakomybei kilti.

Pareiškėjas skunde reiškė pretenzijas dėl gyvenamųjų patalpų būklės, nuo sienų ir lubų byrėjo tinkas ir dažai, vietomis matėsi pelėsis, patalpose buvo šalta, trūko natūralaus ir dirbtinio apšvietimo, gyvenamosiose patalpose nebuvo mechaninio vėdinimo, todėl jose kaupėsi drėgmė, tvyrojo blogas kvapas, patalpose veisėsi blakės, gyvenamojoje patalpoje nebuvo dušo patalpų, dušas tik vieną kartą per savaitę, sanitariniuose mazguose sanitariniai įrenginiai neatskirti pertvaromis, pasivaikščiojimo kiemeliai per maži.

Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d., toliau- ir Higienos norma HN 76:2010) bei Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – ir Higienos norma HN 134:2015).

Higienos normos HN 76:2010 28 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos. Gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių (Higienos normos HN 76:2010 56 p.).

Higienos normos HN 134:2015 12 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.

Reikalavimai gyvenamųjų patalpų apšvietai įtvirtinti Higienos normos HN 76:2010 22 ir 23 punktuose, pagal kuriuos gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx.

Higienos normos HN 134:2015 14 punkte reikalavimų natūraliai patalpų apšvietai nėra nustatyta, tačiau nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx.

Fizikiniai gyvenamųjų patalpų oro temperatūros, santykinės oro drėgmės, oro judėjimo greičio parametrai, kuriuos turi atitikti gyvenamosios patalpos, nurodyti Higienos normos HN 76:2010 26 punkte ir Higienos normos HN 134:2015 16 punkte.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą ir Higienos normos HN 134:2015 17 punktą laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Taigi, akivaizdu, kad pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą ir Higienos normos HN 134:2015 17 punktą, gyvenamosios patalpos yra vėdinamos per langus arba patalpose įrengta mechaninė ar kondicionavimo sistema. Šiose teisės normose reikalavimo privalomai gyvenamosiose patalpose įrengti mechaninę vėdinimo sistemą, jeigu patalpa yra vėdinama per langus, nėra nustatyta,

Atsakovės atstovas pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad 2 –ojo sektoriaus būrių patalpos vėdinamos per langus ir ventiliacines angas, tai atitinka galiojantį teisinė reglamentavimą, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl mechaninės patalpų vėdinimo sistemos nebuvimo atmestinos, kaip nepagrįstos.

Teismas pažymi, jog pagal Europos žmogaus teisių teismo (toliau ir – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017, 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/2016,; taip pat žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje N. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 22/03)).

Atsakovės atstovas nurodė, kad įstaigos patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į asignavimus. Įstaiga užtikrina tinkamą temperatūros palaikymą nuteistųjų gyvenamosiose patalpose, esant būtinumui, nuteistiesiems išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai. Nuteistųjų gyvenamosios ir bendrojo naudojimo patalpos baldais, kitu inventoriumi aprūpintos pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas su skundais dėl patalpų būklės, žemos temperatūros, dėl baldų nesikreipė.

Pagal aukščiau nurodytą teismų praktiką, iš pareiškėjo yra reikalaujama pateikti teismui pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, kuriame atsispindėtų konkretūs kalinimo elementai, o tam tikrais atvejais – pateikti ir galimus pateikti kai kuriuos įrodymus.

Pareiškėjas skunde apsiribojo tik galimų pažeidimų abstrakčiu įvardinimu, nedetalizavo, kokioje konkrečioje gyvenamojoje patalpoje, kokiu laikotarpiu buvo netinkama sienų ir lubų būklė, apšvietimas, oro temperatūra, kokioje gyvenamojoje patalpoje ir kokie baldai buvo techniškai netvarkingi. Nurodytų aplinkybių pareiškėjas neįrodinėjo jokiomis leistinomis priemonėmis (kartu su juo kalėjusių asmenų rašytiniais paaiškinimais, neprašė jų kviesti į bylą liudytojais ir pan.). Be to, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas atsakovės atstovui kėlė pretenzijas dėl netinkamo gyvenamųjų patalpų apšvietimo, temperatūros, baldų būklės, o šis neatliko jokių veiksmų minėtiems pažeidimams pašalinti, kad dėl nurodytų pažeidimų pareiškėjas ginčui aktualiu metu kreipėsi į Visuomenės sveikatos centro specialistus ar kitas kompetentingas institucijas.

Įvertinus aukščiau išdėstytą, teismo nuomone, abstrakčių ir niekuo nepagrįstų aplinkybių pagrindu atsakovės atstovo neteisėti veiksmai šiame kontekste negali būti nustatyti.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su jam išduotu netvarkingu, suplyšusiu minkštuoju inventoriumi, tvirtino, kad čiužiniuose buvo blakių.

Higienos normos HN 76:2010 65-67 punktuose nustatyta, jog draudžiama laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nedezinfekuotą (neišvalytą) minkštąjį inventorių (čiužinį, pagalvę, antklodę) ir neskalbtus lovos skalbinius bei rankšluosčius perduoti kitiems asmenims. Lovų čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, patvaraus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinių, tinkamų skalbti ir/arba dezinfekuoti įstaigoje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje. Lovos skalbiniai ir rankšluosčiai turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Analogiškos nuostatos išdėstytos Higienos normos HN 134:2015 41–43 punktuose.

Pareiškėjui buvo išduotas naujas minkštasis inventorius ir patalynė, tai pareiškėjas patvirtino tai savo parašu. Pretenzijų dėl pareiškėjui išduoto minkštojo investoriaus nebuvo pareikšta. Atsakovės atstovė pateikė duomenis, patvirtinančius, kad minkštasis inventorius Pravieniškių PN-AK yra dezinfekuojamas. Pareiškėjas skunde nedetalizavo, kada ir į ką kreipėsi dėl minkštojo inventoriaus būklės, jo pakeitimo. Pareiškėjo skundų dėl minkštojo inventoriaus būklės, prašymų jį pakeisti kitu byloje nėra. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, pareiškėjo teiginiai dėl jam išduoto purvino, suplyšusio, nusidėvėjusio, užkrėsto blakėmis minkštojo inventoriaus atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas tvirtino, kad jam nebuvo sudaryta galimybė nusiprausti po dušu, nes gyvenamojoje patalpoje nėra dušo patalpų.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 68 punktą ir Higienos normos HN 134:2015 44 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo leidžiama pasinaudoti dušu kartą per savaitę, pats pareiškėjas neneigia, jog tokia galimybė jam buvo suteikta.

Teisės aktuose nėra reglamentuota, kad nuteistajam turi būti suteikta galimybė gyvenamojoje patalpoje pasinaudoti dušu, tačiau nuteistiesiems sudarytos sąlygos pasinaudoti dušu įstaigos bendroje dušinėje, kurioje nuolat tiekiamas karštas vanduo. Nuteistasis E. B. su skundais į atsakovą dėl nusiprausimo galimybės gyvenamojoje patalpoje nesikreipė. Gavęs atsiliepimą į skundą šios aplinkybės pareiškėjas neginčijo, į bylą pareiškėjo skundų, prašymų dėl negalėjimo gyvenamojoje patalpoje pasinaudoti dušu nepateikta, todėl jo pretenzijos dėl negalėjimo gyvenamojoje patalpoje pasinaudoti dušu atmestinos.

Pareiškėjas jam padarytą žalą kildino dėl privatumo pažeidimo sanitariniuose mazguose, nurodydamas, kad sanitariniai mazgai nebuvo atskirti pertvaromis.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie LR TM 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), nenustatyta reikalavimų pataisos namų tualeto patalpų, esančių ne kamerų tipo patalpose, įrengimui. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nutartyse ne kartą yra pažymėjęs, jog tiek nacionalinių teismų, tiek EŽTT praktikoje vertinant minimalų kalinamų asmenų privatumo užtikrinimą konstatuojama, kad žema sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų, nes tokio aukščio tvorelė buvo nepakankama, privatumui užtikrinti (žr. Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05, 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas). Pažymėtina, kad LVAT nagrinėtose bylose dėl kalinimo sąlygų Marijampolės PN, pagal pateiktas nuotraukas buvo nustatyta, jog tualeto patalpose pertvaros tarp unitazų yra žemesnės nei 1,5 m (žr., pvz., 2016 m. vasario 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2474-624/2016; 2016 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1242-624/2016), jose konstatuota, jog tualeto patalpose deramas privatumas nebuvo užtikrintas.

Nors teismas 2018 m. sausio 25 d. nutartimi (b. l. 9-10) reikalavo iš Pravieniškių PN-AK pateikti duomenis apie sanitariniuose mazguose įrengtas sieneles, tačiau tokių duomenų į bylą nepateikta, todėl pareiškėjo teiginiai dėl jo privatumo pažeidimo lieka nepaneigti.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su per mažais pasivaikščiojimo kiemais.

Pataisos namų pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 18-21 punktai. Teismas pažymi, kad šiame teisės akte reikalavimų pasivaikščiojimo kiemų plotui nėra reglamentuota, todėl pareiškėjo nurodyti argumentai dėl pasivaikščiojimo kiemų dydžio atmestini kaip nepagrįsti.

Įvertinus išdėstytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, byloje nustatyta, jog pareiškėjas atskirais laikotarpiais nuo 2015 m. sausio 23 d. iki 2017 m. spalio 5 d. buvo kalinamas Pravieniškių PN-AK pažeidžiant jo privatumą, jam naudojantis sanitariniais įrenginiais.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindžia patirtais nepatogumais, sveikatos sutrikdymu (regos suprastėjimu, blakių sukandimais, organizmo apsinuodijimu, galvos svaigimu ir pan.), neigiamais dvasiniais ir psichiniais išgyvenimais, diskomfortu, orumo ir žmogiškumo pažeminimu.

Pravieniškių PN-AK Sveikatos priežiūros tarnybos 2018-02-02 Medicininiame pažymėjime Nr. 81(2)-79 (b. l. 23) nurodyta, kad, išnagrinėjus pareiškėjo asmens sveikatos istoriją, duomenų apie pareiškėjo kreipimąsi į Sveikatos priežiūros tarnybą ginčo laikotarpiu nuteistasis į sveikatos priežiūros tarnybą dėl suprastėjusios regos, kurią galėjo sukelti ar įtakoti prastas apšvietimas, miego suprastėjusios kokybės, kurią galėjo sukelti blogos gyvenimo sąlygos, galvos svaigimo, skausmo, organizmo apsinuodijimo nesikreipė.

Pravieniškių PN-AK Psichologinės tarnybos 2018-02-05 pažymoje Nr. 73(2)-98 (b. l. 26) „Dėl nuteistojo E. B.“ nurodoma, kad nuteistasis E. B. nagrinėjamu laikotarpiu dėl privatumo, orumo ir savigarbos pažeidimo, psichologinių sukrėtimų, dvasinių išgyvenimų, patiriamo psichologinio sukrėtimo, diskomforto, dvasinės skriaudos į psichologus nesikreipė. Dėl neigiamų dvasinių išgyvenimų, depresijos, psichinės negalios, nemigos atsiradimo, kurią galėjo sukelti blogos gyvenimo sąlygos, taip pat nesikreipė.

Taigi, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų bausmės atlikimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų (privatumo sanitariniame mazge pažeidimo) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiško pobūdžio bylose yra ne kartą konstatuota, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT administracinę bylą Nr. A143-1966/2008, administracinę bylą Nr. A 502-734/2009, administracinę bylą Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02). Apibendrindamas išvardytas nuostatas teismas pažymi, kad kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje.

Įvertinus nustatyto pažeidimo pobūdį, jo trukmę (atskiri laikotarpiai nuo 2015-01-23 iki 2017-10-05), nesant duomenų apie tai, kad nustatytas pažeidimas galėjo negrįžtamai pakenkti pareiškėjo sveikatai, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimo skundais ar prašymais būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, atsižvelgiant į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines, darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaujantis teisingumo, protingumo principais, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti jo nurodyta suma. Teismo vertinimu, dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati suma yra 550 Eur, kuri priteistina iš atsakovės pareiškėjui (CK 6.250 str. 1 d.), o kita skundo dalis netenkintina kaip nepagrįsta.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo E. B. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui E. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 550 Eur (penkis šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.