- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-09-11
- Bylos Nr.
- ATP-560-380/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 4-06-3-01239-2012-3
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Aurelija Sadauskaitė
- Kategorijos
- 40.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Aurelija Sadauskaitė, rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal R. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 22 d. nutarimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. M. 2012 m. kovo 28 d. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad jis būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ komercijos direktoriumi, nuo 2012-02-03 iki 2012-02-28 UAB „(duomenys neskelbtini)“ leido dirbti T. K., o nuo 2012-02-14 iki 2012-02-28 – V. J. vairuotojų krovėjų pareigose, su šiais individualios veiklos nevykdančiais asmenimis vietoje rašytinių darbo sutarčių, sudarydamas paslaugų teikimo sutartis. Tuo R. M. pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 98 str. 1 d., 99 str. 2 ir 3 d. numatytas darbo sutarties sudarymo taisykles.
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2012 m. birželio 22 d. priėmė nutarimą, kuriuo R. M. pripažino kaltu padarius administracinės teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 41³ str. 1 d. ir paskyrė jam baudą už kiekvieną nelegaliai dirbusį asmenį: 3000 Lt dydžio baudą už nelegaliai dirbusį T. K. ir 3000 Lt dydžio baudą už nelegaliai dirbusį V. J., iš viso paskyrė jam 6000 Lt dydžio baudą.
Šalies argumentai
R. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-06-22 nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Teigia, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino teisės normas, reglamentuojančias nelegalaus darbo kvalifikavimą, t. y. neteisingai kvalifikavo T. K. ir V. J. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ siejančių teisinių santykių pobūdį ir prigimtį kaip darbo, o ne civilinius teisinius santykius, todėl ir padarė neteisingą ir nepagrįstą išvadą, kad buvo susiklostę faktiniai darbo santykiai ir egzistavo visi esminiai DK 93 str. nurodyti darbo sutarties požymiai. Atsakomybė pagal ATPK 41³ str. galima tik tada, kai konstatuojami darbo sutarties teisiniai santykiai. Asmenų veikla, kuria vykdomos civilinės teisės reguliuojamos sutartys, nepatenka į ATPK 41³ str. sudėtį. Viena iš darbo santykių ypatybių yra tai, kad atlikdamas darbo funkciją, darbuotojas privalo laikytis darbo tvarkos ir paklusti darbdavio nurodymams, o civilinėse sutartyse šalių pavaldumo nėra. Administracinėje byloje yra neginčijamai nustatyta, kad T. K. ir V. J. vairuotojų krovėjų paslaugas UAB „(duomenys neskelbtini)“ teikė paslaugų teikimo sutarties pagrindu, kurios buvo sudarytos dar iki 2012-02-28 (patikrinimo dienos). T. K. ir V. J. į bendrovę ateidavo tik tuomet kai reikėdavo jų paslaugų, prieš tai jiems pranešus, nuolat bendrovės patalpose nebūdavo, darbo laikas, pietų pertraukos jiems nebuvo nustatytos, jie nebuvo pasirašytinai supažindinti su įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos vietiniais norminiais aktais, darbo tvarkos taisyklėmis, jokių pavaldumo santykių su minėtais asmenimis nebuvo. Apeliantas teigia, kad buvo nuoširdžiai įsitikinęs, jog sudarytos paslaugų teikimo sutartys jokių teisės aktų reikalavimų nepažeidžia, yra teisėtos ir galiojančios. Sudarydamas šias sutartys nesiekė jokių teisei priešingų tikslų – nemokėti mokesčių, daryti žalą darbuotojų darbiniams interesams ir pan. Pripažįsta padaręs klaidą, kad sudarant paslaugų teikimo sutartis su T. K. ir V. J. nepareikalavo pateikti individualios veiklos pažymėjimų, tačiau su minėtais asmenimis buvo kalbėta, kad šiuos pažymėjimus jie turės pateikti pasibaigus mėnesiui, kai pateiks atliktų darbų aktą už suteiktas paslaugas atsiskaitymui. Apeliantas teigia, kad jo veiksmuose kaltė, būtinas administracinio teisės pažeidimo sudėties elementas, nenustatyta ir neįrodyta, t. y. nenustatyta, jog žinodamas, kad T. K. bei V. J. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ sieja faktiniai darbo teisiniai santykiai, tyčia ar dėl neatsargumo nesudarė su jais darbo sutarčių.
Atsiliepimas
Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinio skundo netenkinti, palikti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-06-22 nutarimą nepakeistą. Nurodo, jog su darbuotojais T. K. ir V. J. buvo aptartas darbo pobūdis (vairuotojai-krovėjai), darbo sąlygos, atlygintinumas, tačiau jų tapatybę patvirtinantis dokumentas neišduotas, nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmenų priėmimą į darbą, jiems leista dirbti. T. K. ir V. J. dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai – atliko vairuotojų-krovėjų darbus, žinojo, kaip organizuojamas darbas, darbo funkcijas atliko paklusdami darbdavio nurodymams. T. K. ir V. J. parodė, kad įmonės vadybininkas S. M., esant klientų užsakymui, jiems paskambindavo ir jie susitardavo dėl krovinių vežimo laiko ir vietos, be to, T. K. nurodė, kad nors darbo laikas ir priklausydavo nuo užsakymų kiekio, į bendrovės ofisą jis ateidavo beveik kasdien. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad civiliniams teisiniams santykiams būdinga, jog asmenys, užsiimdami savarankiška veikla, veikia savo rizika bei naudodamiesi savo darbo priemonėmis, t. y. šiems santykiams nebūdingas darbo teisinių santykių požymis – paklusimas nustatytai darbo tvarkai. Šiuo konkrečiu atveju T. K. ir V. J. tiesioginėms jų funkcijoms atlikti buvo duota UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausanti transporto priemonė bei suteiktos kitos darbo priemonės – pirštinės, krovinio įtempimo ir pritvirtinimo diržai, reikalingi darbui, taip pat buvo duoti 500 Lt kuro pirkimui, kas įrodo, kad minėti asmenys užsiėmė ne savarankiška veikla, o tarp jų buvo susiklostę darbo teisiniai santykiai. Teigia, kad teismas teisėtai ir pagrįstai padarė išvadą, kad R. M. ir T. K. bei V. J. siejo faktiniai tęstinio pobūdžio darbo, o ne civiliniai santykiai.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 98 straipsnyje nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomas darbas esant šio kodekso 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties ar teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmenų priėmimą į darbą; dirbamas užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės, nesilaikant jiems norminių teisės aktų nustatytos įsidarbinimo tvarkos; darbdaviai ar jų įgalioti asmenys, leidę dirbti nelegalų darbą, atsako įstatymų nustatyta tvarka.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra įtvirtinta, kad, siekiant veiką kvalifikuoti ATPK 41³ straipsnio pagrindu, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymių, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Administracinių teismų praktika Nr. 7, 2005 m., p. 230-235). Pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad darbo sutarties nepasirašius abiem darbo santykių subjektams – tiek darbuotojui, tiek darbdaviui – rašytinė darbo sutartis nėra sudaryta, o darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, ir darbas, esant nurodytoms sąlygoms, yra nelegalus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. N3-397/2005, N575-858/2010).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką, yra nurodęs, kad įstatymai nedraudžia asmeniui savo darbą panaudoti sudarant civilinės teisės reguliuojamas sutartis, užsiimti savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos. Atsakomybė pagal ATPK 41³ straipsnį galima tik tada, kai konstatuojami darbo sutarties teisiniai santykiai. Asmenų veikla, kuria vykdomos civilinės teisės reguliuojamos sutartys, nepatenka į ATPK 41³ straipsnio sudėtį.
Darbo sutartis turi esminių požymių, skiriančių ją nuo kitų sutarčių. Visų pirma, tai, kad darbuotojas privalo dirbti tam tikrą darbą arba eiti tam tikras pareigas, reiškia, kad jis turi atlikti ne konkrečias užduotis, o vykdyti tam tikrą darbo funkciją. Tuo darbo sutartis skiriasi nuo civilinių sutarčių: rangos, pavedimo, paslaugų teikimo, jungtinės veiklos (partnerystės). Civilinių sutarčių esmė – šalių įsipareigojimas atlikti tam tikrą iš anksto apibrėžtą užduotį, o darbo sutarties atveju darbuotojas privalo atlikti tam tikrą tęstinio pobūdžio funkciją, nesiejamą su gaunamu rezultatu. Kita darbo santykių ypatybė yra tai, kad atlikdamas darbo funkciją, darbuotojas privalo laikytis darbo tvarkos ir paklusti darbdavio nurodymams, o civilinėse sutartyse šalių pavaldumo nėra (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-3332/2009, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2002).
Pažymėtina, kad pagal ATPK 257 straipsnį, administracinę bylą nagrinėjantis organas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir tinkamai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino ir įvertino byloje surinktus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su Klaipėdos miesto apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu ir jo nekartoja.
Apelianto teiginys, jog jį ir V. J. bei T. K. siejo ne darbo, o civiliniai teisiniai santykiai, atmestinas. T. K. ir V. J. dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai – atliko vairuotojų-krovėjų darbus, žinojo, kaip organizuojamas darbas, darbo funkcijas atliko paklusdami darbdavio nurodymams. T. K. paaiškinime nurodė, kad darbo laikas priklausė nuo užsakymų kiekio, į ofisą ateidavo beveik kasdien. Pasirašę paslaugų teikimo sutartį, aptarė darbo pobūdį, darbo užmokesčio apmokėjimo klausimą. Nuvežę klientui krovinį, pastarajam pateikdavo pasirašyti atliktų darbų suderinimo aktą bei pinigų priėmimo kvitą, kurį vėliau grąžindavo vadybininkui (b. l. 18).V. J. teismo posėdžio metu parodė, kad nuvykus į bendrovę, su vadybininku S. M. aptarė darbo pobūdį, darbo užmokesčio klausimą, pasirašė sutartį. Pasirašant sutartį, jo neklausė ar jis turi leidimą teikti paslaugas. Jis nesuprato, kad pasirašyta su bendrove sutartis yra ne darbo sutartis. Dėl darbo paskambindavo vadybininkas ir pranešdavo krovinio vežimo laiką ir vietą. Vadybininkas duodavo pinigus automobilio, kuris buvo įmonės, kurui (b. l. 54). UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadybininkas S. M. paaiškinime nurodė, kad su T. K. ir V. J. buvo pasirašytos paslaugų teikimo sutartys. Buvo sutarta dėl paslaugų apmokėjimo įkainių, kurie buvo nurodyti bendrovės direktoriaus, t. y. bus mokama už faktiškai atliktą darbą, mokant 7 Lt/val. už vairavimą, 10 Lt/val. už krovinio darbus, 13 Lt/val. jei tektų ir vairuoti ir krauti krovinius. Ofise vairuotojai darbo vietos neturėjo, tačiau naudojosi įmonės automobiliu, jiems buvo suteiktos ir kitos būtinos darbui priemonės – pirštinės, krovimo, tempimo diržai. Kurui pinigai buvo duodami iš įmonės kasos (b. l. 19). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad T. K., V. J., S. M. parodymai leidžia daryti išvadą, jog M. K., V. J. nebuvo savarankiški atlikdami darbus, jie dirbo paklusdami įmonės nustatytai darbo tvarkai, vadybininkas jiems nurodydavo kada ir kur vežti krovinį, buvo sutarta dėl darbo užmokesčio, suteiktos darbo priemonės, tačiau nesudaryta rašytinė darbo sutartis, nustatyta tvarka nepranešta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmenų priėmimą į darbą. Todėl byloje nustatyti visi nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo sudėties, objektyvieji požymiai.
Apibendrinęs tai kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas, teismas nenukrypo nuo teisminės praktikos šios kategorijos administracinių teisės pažeidimų bylose, išsamiai ir tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatytas aplinkybes, panaikinti teismo nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
palikti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 22 d. nutarimą nepakeistą ir R. M. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis neskundžiama.