- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-05-28
- Bylos Nr.
- 1A-395-495/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-58-1-00091-2014-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdimaras Bavėjanas, Daiva Pranytė-Zalieckienė (pran.), Violeta Ražinskaitė
- Nukentėjusysis
- A. R., B. R.
- Nuteistasis
- R. K.
- Advokatai
- Liudmila Karvelienė
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimu 10 metų, bausmę atliekant pataisos namuose.
Iš R. K. nukentėjusiajai B. R. priteista 5128 Lt (1485,17 Eur) turtinei žalai atlyginti ir 50 000 Lt (14 481 Eur) neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. K. nuteista už tai, kad ji 2014 m. kovo 28 d. apie 06.15 val., (duomenys neskelbtini), A. R. bute, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, tarpusavio konflikto metu, tyčia peiliu sudavė vieną smūgį savo sugyventiniui A. R. į krūtinės sritį, padarydama nukentėjusiajam A. R. krūtinės kairės pusės durtinę - pjautinę kiauryminę žaizdą su širdiplėvės, širdies dešinės ausytės, prieširdžio kiaurymine durtine - pjautine žaizda, dėl ko įvykus širdies tomponadai, vidiniam nukraujavimui, nukentėjusysis mirė. Taip ji tyčia nužudė savo šeimos narį A. R., su kuriuo bendrai gyveno neįregistravusi santuokos.
Šalies argumentai
Nuteistoji R. K. apeliaciniame skunde prašo perkvalifikuoti jos nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto į BK 132 straipsnio 1 dalį, sušvelninti jai paskirtą bausmę, sumažinti nukentėjusiajai B. R. priteistos neturtinės žalos dydį.
Apeliantės nuomone, baudžiamoji byla buvo išnagrinėta paviršutiniškai. Nurodo, jog ji A. R. nužudė netyčia, ką patvirtina jos pirminiai parodymai. Byloje tiek iš jos, tiek iš liudytojų parodymų matyti, kad A. R. nuolat girtaudavo, grasindavo, smurtaudavo prieš ją, žagindavo, niokodavo kaimynų turtą. 2013 m. balandžio 5 d. dėl A. R. smurto ji pateko į (duomenys neskelbtini) greitosios pagalbos ligoninę, kur skubos tvarka buvo operuota, vėliau, 2014-02-19, dėl to jai buvo nustatytas 50 procentų nedarbingumas. Apie tai, kad A. R. ją išmetė iš III aukšto balkono, ji bijojo prasitarti pareigūnams, artimiesiems, nes A. R. jai grasino susidorojimu. Iš nukentėjusiosios A. R. (A. R. dukros) parodymų taip pat matyti, kad A. R. su jos mama neoficialiai išsiskyrė ir išėjo gyventi atskirai dėl to, kad pastarasis nuolat vartodavo alkoholį.
Nurodo, kad ji po įvykio neslėpė, kad netyčia nužudė A. R., neslėpė nusikaltimo įrankio. Liudytoja N. P. patvirtino, kad ji buvo sutrikusi, negalėjo atsakyti į klausimus, liudytojas V. S. parodė, kad ji klūpojo prie A. R., glostė jį, ant spintelės gulėjo peilis. Iš liudytojo D. M. parodymų matyti, kad ji buvo atbėgusi į jo butą, pasakė, kad padūrė A. R., prašė paskambinti pagalbos telefonu 112. Kol atvyko medikai, ji nesitraukė nuo A. R.. Be to, iš parodymų matyti, kad jai sugrįžus į namus, A. R. elgėsi agresyviai.
Be kita ko apeliantė nesutinka su tuo, kad ji su A. R. buvo sugyventiniai, vienas kitam artimi. Jie dažnai pykdavosi ir būdavo atskirai, t.y. kartu negyvendavo. Tai patvirtina liudytojo L. S. parodymai, kuris nurodė, kad nežinojo, jog ji su A. R. kartu gyveno.
Taip pat teigia, jog nėra pagrindo tikėti nukentėjusiosios B. R. parodymais, pastaroji ją šmeižia ir siekia su ja susidoroti. Nukentėjusioji melagingai nurodo, jog A. R. buvo vienintelis jos pagalbininkas, jis nuolat dirbo. A. R. jų pažinties laikotarpiu dirbo gal tris mėnesius, kai gyveno (duomenys neskelbtini) kaime. Ji gaudavo socialinę pašalpą, iš kurios išlaikydavo ir A. R.. Ji ne kartą yra kreipusis į B. R. pagalbos dėl A. R. smurto prieš ją, dėl to, kad jos sūnus iš jos atimdavo pinigus. B. R. jaučia jai neapykantą, nori ją sužlugdyti, ką parodė ir teisme, agresyviai elgdamasi, prakeikdama ne tik ją, bet ir jos dukrą bei negimusį anūką.
Apeliantė atkreipia dėmesį ir į tai, kad byloje apie ją pateikti charakterizuojantys duomenys yra neteisingi. Nuo 2006 metų ji dirbo „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, o nuo 2012 metų pabaigos buvo registruota Darbo biržoje, gaudavo socialinę pašalpą iki 2014 metų. 2014-02-19, kaip jau minėjo, buvo nustatytas nedarbingumas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistosios R. K. gynėja prašė nuteistosios apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė, nukentėjusioji prašė nuteistosios R. K. apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistosios R. K. apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliantė neneigia, kad būtent ji padarė nukentėjusiajam A. R. sužalojimą - krūtinės kairės pusės durtinę - pjautinę kiauryminę žaizdą su širdiplėvės, širdies dešinės ausytės, prieširdžio kiaurymine durtine - pjautine žaizda, įtakojusią širdies tomponadą, vidinį nukraujavimą, dėl ko nukentėjusysis mirė. Kita vertus, teigia, jog šį sužalojimą ji nukentėjusiajam padarė netyčia, todėl jos nusikalstama veika turi būti perkvalifikuoti iš BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto į BK 132 straipsnio 1 dalį. Sutikti su apeliantės skundo argumentu, kad ji nukentėjusįjį A. R. nužudė dėl neatsargumo, nėra pagrindo.
Atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 straipsnį kyla esant tiek tiesioginei, tiek netiesioginei tyčiai, t. y. tyčios rūšis įtakos veikos kvalifikavimui neturi. Nužudymas veikiant tiesiogine tyčia yra tada, kai kaltininkas supranta, kad savo veika kelia pavojų kito žmogaus gyvybei, numato, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nori ją atimti (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-205/2004, 2K-472/2008). Nužudymo netiesiogine tyčia atveju kaltininkas supranta, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numato, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors nenori atimti gyvybės, sąmoningai leidžia tokiems padariniams atsirasti (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-481/2006, 2K-469/2007, 2K-485/2009, 2K-4/2012). Esminis skirtumas tarp tiesioginės ir netiesioginės tyčios glūdi valiniame elemente: jei asmuo nori pavojingų padarinių, tai jis veikia tiesiogine tyčia, jeigu jų nenori, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti, – veikia netiesiogine tyčia. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes: veikos padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veikų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo.
Bylos duomenys patvirtina, jog nukentėjusysis A. R. mirė nuo krūtinės, širdies kiauryminio sužalojimo, ūmaus vidinio nukraujavimo, ką patvirtina nukentėjusiojo lavono tyrimo metu rasta krūtinės kairės pusės durtinė – pjautinė žaizda ir širdies ausytės bei prieširdžio kiauryminiai sužalojimai, didelis išsiliejusio kraujo kiekis širdiplėvėje bei kairėje krūtinės ertmėje. Byloje nustatyta ir tai, jog nukentėjusiojo mirtį nulėmęs sužalojimas vienu trauminiu poveikiu buvo padarytas įvykio vietoje rastu peiliu, kurio bendras ilgis 27,5 cm, geležtės ilgis 16 cm, geležtės plotis ties rankena 2,7 cm. Krūtinės kairės pusės durtinės – pjautinės žaizdos kanalo ilgis 11,6 cm. Pagal bylos faktinius duomenis, mirtiną sužalojimą minėtu duriančiu – pjaunančiu įrankiu nukentėjusiajam padarė R. K.. Paminėtą įrankį apeliantė ne paėmė įvykio vietoje prieš padarydama nukentėjusiajam sužalojimą, o grįždama į namus, pasiėmė iš liudytojo D. M. namų. Šių aplinkybių, kaip jau minėta, neneigia ir pati apeliantė. Šiame kontekste reikia pažymėti ir tai, jog teisiamojo posėdžio metu teismo medicinos eksperto S. F. paaiškinimais buvo paneigta nuteistosios versija, jog ji įvykio metu nesudavė smūgio peiliu nukentėjusiajam, o tiesiog jį norėjo nuo savęs atstumti, kai tuo metu rankoje laikytas peilis netyčia susmigo A. R. į kūną. Ekspertas paaiškino, jog teisiamosios parodymai neatitinka sužalojimo padarymo mechanizmo. Tyrimo metu buvo nustatyta, jog žaizdos kanalo kryptis buvo iš kairės į dešinę 5-15 laipsnių kampu. Atstumiant su ranka, kurioje laikomas peilis, kampas turėtų būti gerokai didesnis. Šiuo atveju nustatytas kampas rodo, kad peilį stūmė ašmenimis į priekį, kryptimi link širdies. Be to, ekspertas pažymėjo, jog žaizdos kanalo ilgis buvo ilgokas – 11,6 cm, todėl smūgis turėjo būti tarp lengvo ir vidutinio stiprumo. Beje, tai, kad nėra pagrindo tikėti paminėta nuteistosios pateikta įvykio versija, patvirtina ir pastarosios parodymai duoti iš karto po įvykio pirmosios jos apklausos metu, kurie pilnai atitinka pirmiau išdėstytus teismo medicinos eksperto paaiškinimus. Paminėtos apklausos metu pastaroji parodė, jog kuomet A. R., eidamas nuo durų koridoriuje, ją pastūmė, sakydamas, kad ji niekur neis, ji iš striukės kišenės ištraukė dešinę ranką su atsineštu peiliu ir juo neužsimodama dūrė vieną kartą A. R. į priekinę kūno dalį (1 t., b.l. 168). Be paminėtų aplinkybių, gynybinę nuteistosios versiją, jog ji nukentėjusįjį sužalojo dėl neatsargumo, paneigia ir pastarosios teismo psichiatrui ekspertui, atliekant tyrimą dėl jos psichinės būklės, nurodytos įvykio aplinkybės. R. K. tyrimo metu parodė, jog jai grįžus į namus, sugyventinis pradėjo ją mušti. Išsigandusi, kad jos neužmuštų, dūrė sugyventiniui peiliu ir užteko vieno karto (1 t., b.l. 158). Kolegijos vertinimu, nustatytos aplinkybės leidžia teigti, jog nuteistoji, turėdama gyvenimišką patirtį, būdama normalios psichikos, atlikdama nurodytus veiksmus prieš savo sugyventinį (su iš kaimyno namų atsineštu dideliu virtuviniu peiliu durdama į gyvybiškai svarbią kūno vietą – širdies sritį), suprato, kad kėsinasi į jo gyvybę, numatė, kad gali padaryti jam kūno sužalojimus, tarp jų ir sunkius, dėl kurių šis gali mirti, ir nors nesiekė jo gyvybės atėmimo, sąmoningai leido tokiems padariniams kilti, t. y. nužudė A. R. veikdama netiesiogine tyčia, ką pagrįstai skundžiamame nuosprendyje konstatavo ir apygardos teismas. Be kita ko reikia pažymėti ir tai, jog bylos duomenys (pačios nuteistosios pirmosios apklausos metu duoti parodymai, specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini)) patvirtina, kad įvykio metu nukentėjusiojo veiksmai nekėlė grėsmės nei apeliantės sveikatai, nei gyvybei. Tuo tarpu vėlesnių apklausų metu, tyrimo pas teismo psichiatrą ekspertą metu R. K. nurodytos aplinkybės apie neva tai įvykio metu nukentėjusiojo prieš ją panaudotą smurtą, apygardos teismo pagrįstai buvo įvertintos kaip pastarosios gynybos versija, siekiant sušvelninti savo teisinę padėtį.
Kvalifikuoti nuteistosios veiksmus kaip neatsargų gyvybės atėmimą pagal BK 132 straipsnį, nėra faktinio ir teisinio pagrindo. Esant neatsargiai kaltės formai kaltininkas arba visiškai nesuvokia savo veiksmų pavojingumo ir nenumato galinčių kilti padarinių, nors gali ir turi juos numatyti (nusikalstamas nerūpestingumas (BK 16 straipsnio 3 dalis), arba suvokia tik rizikingą savo veiksmų pobūdį ir lengvabūdiškai tikisi išvengti galinčių kilti padarinių (nusikalstamas pasitikėjimas (BK 16 straipsnio 2 dalis). Jau aptartos byloje nustatytos nuteistosios R. K. kaltės turinį apibūdinančios aplinkybės neatitinka nė vieno iš nurodytų neatsargios kaltės rūšių apibrėžimo, bet, kaip motyvuota pirmiau, atitinka tyčinio kito žmogaus gyvybės atėmimo požymius. Nuteistoji sąmoningai pasirinko tokį pavojingą veikimo būdą – smūgį peiliu į gyvybiškai svarbią kūno vietą, kad sunkių padarinių kilimo tikimybė buvo dėsningai numatoma, taigi negalima laikyti, kad ji nesuprato savo veiksmų pavojingumo, nenumatė ir negalėjo numatyti galinčių atsirasti padarinių.
Apeliantė skunde taip pat nesutinka su tuo, kad ji su A. R. buvo sugyventiniai, vienas kitam artimi. Nurodo, kad jie dažnai pykdavosi ir būdavo atskirai, t.y. kartu negyvendavo. Tai, tai pasak nuteistosios, patvirtina liudytojo L. S. parodymai, kuris parodė, kad nežinojo, jog ji su A. R. kartu gyveno. Sutikti su šiais apeliantės skundo argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo, todėl jie taip pat atmetami.
BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už savo artimojo giminaičio ar šeimos nario nužudymą. Nagrinėjamoje byloje konstatuota, jog R. K. nužudė savo šeimos narį. Pagal BK 248 straipsnio 2 dalies nuostatą, nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai. Nagrinėjamu aspektu aktualu atsižvelgti į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 4 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto (2008 m. birželio 12 d. redakcija), 135 straipsnio 2 dalies 3 punkto (2008 m. birželio 12 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pateiktą išaiškinimą, kad konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu.
Šeimos santykiai yra tam tikras asmenų tarpusavio santykių pobūdis, kuriems būdingas abipusis artumas, abipusė atsakomybė ir parama, t. y. kur kas daugiau nei draugiški santykiai, ir šie santykiai neturėtų būti trumpalaikiai. Be to, šeimos santykiams turėtų būti būdingi ir bendri ūkiniai, buitiniai, asmeninės prigimties reikalai. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje taip pat plėtojama šeimos samprata. Šeimos egzistavimą lemia faktiniai dviejų ar daugiau asmenų santykiai, pasižymintys abipusiu dvasiniu ir kitokiu jų artumu, todėl, sprendžiant klausimą, ar yra šeima, būtina atsižvelgti ne tik į ekonominius ar kitokius formalius, bet ir į emocinius asmenų ryšius (Keegan v. Ireland, no.16969/90, judgement of 26 May 1994; Yousef v. The Netherlands, no. 33711/96, judgement of 5 November 2002; Lebbink v. The Netherlands, no. 45582/99, judgement of 1 June 2004)
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina tai, jog nuteistoji R. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme neneigė fakto, jog ji su nukentėjusiuoju A. R. buvo sugyventiniai, ne tik kartu gyveno, bet ir vedė bendrą ūkį, juos siejo emocinis ryšys, jie vienas kitą mylėjo. Atliekant ikiteisminį tyrimą, iš karto po įvykio vykusios pirmosios apklausos metu, apeliantė parodė, jog ji kartu su A. R. gyveno apie pusantrų metų. Ji su nukentėjusiuoju susipažino Vilniuje ir pradėjo su juo gyventi jo bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. su A. R. persikraustė į (duomenys neskelbtini). Šiame nukentėjusiojo nusipirktame bute jie gyveno dviese. Gyvenant (duomenys neskelbtini) rajone, A. R. dirbo tik atsitiktinius darbus, ji nedirbo, nes turi 50 procentų nedarbingumą dėl stuburo traumos. Gyveno jie iš jos gaunamos 350 Lt pašalpos ir A. R. iš atsitiktinių darbų uždirbamų pinigų. Pritrūkus pinigų, jie pasiimdavo iš nukentėjusiojo motinos, kur buvo saugomi likę pinigai už parduotą (duomenys neskelbtini) jo butą. A. R. jos visiems pavydėdavo, prikišdavo kiekvieną vyrą. Nors sugyventinis dažnai ją mušdavo, ji nesikreipė nei į policiją, nei į medikus. Ji gyveno kartu ir pastoviai kentė smurtą, nes jį mylėjo (1 t., b.l. 166-169). Šias aplinkybes apeliantė parodė ir vėlesnės ikiteisminio tyrimo metu vykusios apklausos metu bei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (1 t., b.l. 178-180, 2 t., b.l. 36-37). Grindžiant veikos kvalifikavimą pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, reikšmingais laikytini ir nukentėjusiųjų B. R., A. R., liudytojų D. M., V. S., V. K. parodymai. Nukentėjusioji B. R. apklausų metu parodė, jog sūnus A. R. gyveno (duomenys neskelbtini). Į šį butą jis su sugyventine R. K. įsikėlė 2013 m. rugpjūčio mėnesį. Iki tol sūnus gyveno (duomenys neskelbtini), ten turėjo savo butą. Su R. K. sūnus pradėjo gyventi (duomenys neskelbtini) nuo 2012 m. gruodžio mėnesio. R. K. niekur nedirbo, nes turi 50 procentų nedarbingumą, o sūnus dirbdavo atsitiktinius darbus, paskutiniu metu dirbo miške. A. R. išlaikydavo. A. su R. dažnai pykdavosi ir vėl taikydavosi. R. yra jai kelis kartus skundusis, kad jos sūnus ją muša. Nužudytojo dukra nukentėjusioji A. R. taip pat patvirtino, jog jos tėvas su apeliante gyveno apie pusantrų metų. Iš pradžių jie kartu gyveno (duomenys neskelbtini), vėliau, 2013 m. vasarą tėtis su R. K. persikėlė gyventi į (duomenys neskelbtini) rajoną. Liudytojais apklausti D. M., V. S., V. K. apklausų metu nužudytąjį A. R. ir R. K. įvardijo kaip sugyventinius. Liudytojas D. M. parodė, jog A. R. ir jo sugyventinė R. K. gyveno toje pačioje laiptinėje kaip ir jis. Jie mėgdavo išgerti, būdami girti, pykdavosi. Keletą kartų R. K. buvo atėjusi pas jį į namus slėptis nuo savo vyro, kuris būdamas girtas, būdavo agresyvus. Iš liudytojo V. S. teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų matyti, jog nukentėjusysis A. R. apeliantę laikė savo žmona.
Aukščiau išdėstytų aplinkybių visuma, teisėjų kolegijos nuomone, neabejotinai patvirtina, jog kartu gyvenusių R. K. ir A. R. santykiai savo turiniu priskiriami šeimos narių santykiams ir atitinkamai A. R. nužudymas vertintinas kaip šeimos nario nužudymas. Tuo tarpu apeliantės tik apeliaciniame skunde iškelta gynybinė versija, jog ji su A. R. nebuvo sugyventiniai, nebuvo vienas kitam artimi, vertintina kaip pastarosios siekis sušvelninti savo teisinę padėtį. Be to, pažymėtina tai, jog šios apeliantės versijos nepatvirtina ir liudytojo L. S. parodymai, iš kurių matyti, jog jis su A. R. ir nuteistąja nebendravo, juos pažinojo tik iš matymo.
Taigi, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog R. K. nužudė savo šeimos narį, su kuriuo bendrai gyveno neįregistravusi santuokos, ir jos veiką kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą.
Nepažeidė apygardos teismas šiuo atveju ir baudžiamajame įstatyme įtvirtintų bausmės skyrimą reglamentuojančių nuostatų.
BK 54 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas bausmę skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Be to, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Taip pat ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Tik visų šių aplinkybių įvertinimas leidžia parinkti bausmę, kuri atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytą bausmės paskirtį.
Skirdamas nuteistajai R. K. bausmę, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad apeliantė, veikdama netiesiogine tyčia, padarė labai sunkų nusikaltimą žmogaus gyvybei (BK 11 straipsnio 6 dalis), nužudė savo sugyventinį. Padaryto nusikaltimo pasekmės yra negrįžtamos. Skundžiamu nuosprendžiu nenustatyta R. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tuo tarpu pastarosios atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad ji nusikaltimą padarė būdama apsvaigusi nuo alkoholio (netrukus po įvykio apeliantei buvo nustatytas 2,03 promilės girtumas, tai atitinka vidutinį girtumo laipsnį), kas turėjo įtakos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).
Be paminėtų aplinkybių, teismas įvertino ir nuteistosios asmenybę charakterizuojančius duomenis. Sprendžiant iš bylos duomenų, R. K. praeityje neteista, administracine tvarka nebausta (1 t., b.l. 148, 149). Iki nusikaltimo padarymo pastaroji niekur nedirbo. Nors jai buvo nustatytas dalinis nedarbingumas (50 procentų darbingumas), ji 2014-03-19 Darbo biržoje darbo paieškas nutraukė savo pačios pageidavimu (1 t., b.l. 150, 151, 152). Bylos duomenimis apeliantė nėra įrašyta į priklausomybės ligų ir psichiatrinio kabineto įskaitas (1 t., b.l. 155), kita vertus, pasak pačios apeliantės, ji nevengia vartoti alkoholio. Tai, kad nuteistoji iki nusikaltimo padarymo piktnaudžiaudavo alkoholiniais gėrimais patvirtina ir nukentėjusiosios B. R., liudytojo D. M. parodymai (1 t., b.l. 61-63, 79-80, 2 t., b.l. 35). Specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, jog R. K. skirti ambulatorinę teismo psichiatrinę ekspertizę nereikalinga, psichikos sutrikimų jai šiuo metu nenustatyta (1 t., b.l. 158).
Taigi pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuteistosios R. K. asmenybę, jos atsakomybę sunkinančią aplinkybę bei tai, kad nenustatyta jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių, pagrįstai pastarajai paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kuri savo dydžiu yra ženkliai mažesnė nei straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytas bausmės vidurkis. Nuteistajai paskirtą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą ir dar labiau švelninti, apeliaciniame skunde nenurodžius jokių pagrįstų ir teismo neįvertintų argumentų, nėra teisinio pagrindo, priešingu atveju nebūtų pasiekta bausmės paskirtis, įgyvendintas teisingumo principas.
Pripažinti, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas nukentėjusiajai B. R. atlygintinas neturtinės žalos dydis yra per didelis, kad jis nustatytas netinkamai aiškinant ir taikant CK 6.250 straipsnio nuostatas bei vadovaujantis netinkamu neturtinės žalos dydžio kriterijų reikšmės vertinimu, teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo.
Neturtinė žala yra suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad neturtinė žala yra atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. Pažymėtina, kad CK nenustato neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nustatydamas jos dydį, atsižvelgia į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat ne kartą yra pažymėjęs, jog nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydis nustatomas vadovaujantis Civilinio kodekso nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-420/2007, 2K-209/2007, 2K-118/2013). Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Kartu kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2005). Neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, mažinančias ar didinančias neturtinės žalos atlyginimą.
Bylos duomenimis nustatyta, kad dėl nuteistosios R. K. neteisėtų tyčinių veiksmų, nukentėjusioji neteko savo sūnaus. Neabejotina, jog netikėta smurtinė vienintelio sūnaus mirtis jo motinai sukėlė stiprius dvasinius išgyvenimus, dvasinį sielvartą, sukrėtimą. Bylos duomenimis, tame tarpe ir pačios nuteistosios parodymais, nustatyta, jog nukentėjusysis su savo motina, kuri gyveno netoli nuo jų namų, bendravo, jų bendravimas buvo glaudus. Nukentėjusiosios B. R. teigimu, dėl patirtų išgyvenimų, sukrėtimo netekus sūnaus, jai pablogėjo sveikata, paūmėjo liga. Be kita ko, apygardos teismas, nustatydamas nukentėjusiajai priteistinos neturtinės žalos dydį, įvertino ir nuteistosios turtinę padėtį, jos galimybes atlyginti žalą, turint sveikatos problemų, dėl kurių 2014-02-11 – 2015-02-10 laikotarpiu jai buvo nustatytas 50 procentų darbingumo lygis. Įvertinus visas byloje nustatytas aplinkybes, kolegijos nuomone, nukentėjusiajai B. R. priteistas 50 000 litų neturtinės žalos atlyginimas, priešingai nei teigia apeliantė, nėra aiškiai per didelis, jis atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus, susiklosčiusią teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, pusiausvyra tarp nukentėjusiosios teisės į neturtinės žalos atlyginimą ir žalą padariusio asmens teisėtų interesų išlaikyta.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistosios R. K. apeliacinį skundą atmesti.