Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio, Nijolės Matuzevičienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Gražvydo Poškaus,

gynėjai advokatei Daivai Balčiūnienei, nuotoliniu vaizdo konferencijos būdu per Zoom programą,

nuteistiesiems N. N. (N. N.), R. S., nuotoliniu vaizdo konferencijos būdu per Zoom programą,

nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų R. Š., R. Š. atstovui advokatui Simui Šuminui, nuotoliniu vaizdo konferencijos būdu per Zoom programą,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų N. N. ir R. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžio, kuriuo:

N. N. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnį 75 MGL (3750 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, į atliktą baudos bausmę santykiu 1:2 įskaitytas N. N. laikino sulaikymo laikas (viena para), laikant, kad jis sumokėjo 2 MGL (100 Eur) baudos;

R. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 284 straipsnį laisvės apribojimu 5 mėnesiams, įpareigojant jį per šį laiką dalyvauti elgesio pataisos programoje. Vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, į atliktą laisvės apribojimo bausmę santykiu 1:2 įskaitytas R. S. laikino sulaikymo laikas (viena para), laikant, kad jis atliko 2 laisvės apribojimo bausmės dienas.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. Š. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš N. N. ir R. S. solidariai priteista R. Š. 172,16 Eur turtinės ir 1 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės R. Š. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš N. N. ir R. S. solidariai priteista R. Š. 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Š. teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš N. N. ir R. S. solidariai priteista Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui, kurį administruoja Valstybinė ligonių kasa prie SAM, 35,34 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo, atsiliepimo į jį argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

7. Nuteistųjų N. N. ir R. S. apeliacinis skundas atmestinas.

8. Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius duomenis, atlikusi įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad N. N. ir R. S. kaltė padarius BK 284 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką įrodyta byloje surinktais ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Šiaulių apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis) įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį dėl N. N. ir R. S. pripažinimo kaltais padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje.

8.1. Dėl konkrečios baudžiamosios bylos įrodymų vertinimo paminėtina tai, kad esminė įrodymų vertinimo taisyklė yra suformuluota BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Čia nurodoma, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šios nuostatos esmė yra ta, kad įrodymai vertinami ne juos imant skyrium, nemotyvuotai ir be pagrindo suteikiant vienam ar kitam įrodymui arba įrodymų grupei pirmenybę prieš kitus įrodymus – jie turi būti vertinami atsižvelgiant į byloje esančių faktinių duomenų, kurie patvirtina ar paneigia nors vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, visetą. Tik taip vertinant bylos įrodymus galima teisingai kvalifikuoti kaltininko nusikalstamą veiką, nustatyti jo kaltę bei išspręsti kitus kiekvienai bylai reikšmingus klausimus. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

8.2. Šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pakankamai atsižvelgė į byloje esančių faktinių duomenų visetą, išdėstė kaltinančius N. N. ir R. S. bylos duomenis, pašalino byloje esamus prieštaravimus, tinkamai išanalizavo visas įvykusio incidento aplinkybes ir, įvertinęs byloje esamų įrodymų patikimumą ir pakankamumą, motyvuotai atmetė nuteistųjų N. N. ir R. S. keltą versiją, neva pats nukentėjusysis elgėsi neadekvačiai, N. N. tik buvo parvertęs nukentėjusįjį R. Š. ir jo atžvilgiu smurtinių veiksmų neatliko, o R. S. įvykį tik stebėjo, ir priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, visiškai pagrįstai rėmėsi abiejų nukentėjusiųjų parodymais, byloje esančia specialisto išvada ir paaiškinimais dėl R. Š. padarytų sužalojimų, šiuos duomenis pagrįstai pripažino patikimais, bei kitais byloje esančiais įrodymais, dėl to teisingai konstatavo, kad N. N. ir R. S. padarė jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką.

8.3. Kartu pažymėtina ir tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), teismui gali tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Be to, įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-42-942/2016). Dėl to šiuo atveju nuteistiesiems N. N. ir R. S. nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui ar rodančios, kad teismas priėmė sprendimą remdamasis prielaidomis.

8.4. Vieninteliai argumentai, kuriais nuteistieji neigia kaltę, iš esmės yra tie patys, kuriais buvo remiamasi ir apylinkės teisme, t. y. jog nuteistasis R. S. buvo tik įvykio stebėtojas ir jokio fizinio kontakto su nukentėjusiuoju R. Š. neturėjo, o nuteistasis N. N. nukentėjusįjį tik parvertė ant žemės, mėgindamas išsilaisvinti, kai nukentėjusysis pastarajam sugriebė už rankos, ir jokių kitų smurtinių veiksmų (mušimo rankomis, spardymo) neatliko, be to, apeliuojant į pačių nukentėjusiųjų patikimumą ir sąžiningumą duodant parodymus. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir jos pagrindu padarė pagrįstas išvadas dėl N. N. ir R. S. kaltės tyčia bauginus, įžeidinėjus, sumušus nukentėjusįjį R. Š., padarant pastarajam nežymų sveikatos sutrikdymą, iš jo tyčiojusis, išgąsdinus R. Š. ir tokiu būdu įvykdžius viešosios tvarkos pažeidimą (BK 284 straipsnis).

8.5. Apygardos teismo vertinimu, nuteistųjų N. N. ir R. S. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, t. y. tyčia viešoje vietoje sumušus R. Š., jį įžeidinėjus bei atlikus kitus apylinkės teismo nuosprendyje nurodytus veiksmus, įrodo:

8.5.1. nuoseklūs nukentėjusiojo R. Š. parodymai apylinkės teisme, kur jis nurodė, jog įvykis prasidėjo nuo to, kad jam ir jo sutuoktinei R. Š. einant parku prie jų pribėgo vilkšunis, kuris pradėjo trintis prie R. Š. kojos, R. Š. šuns išsigando, tuomet jis (R. Š.) sušuko parke buvusiems asmenims prisirišti šunį, kurie atsisuko į nukentėjusiųjų pusę ir jaunuolis priėjo, pakalbino šunį, prisisegė ir nusivedė šunį prie grupės žmonių; jis (R. Š.) sušuko ir kitiems asmenims prisirišti palaidus šunis, į šią pastabą sureagavo N. N. ir R. S. bei pagyvenusi moteris, kurie pradėjo jį visaip keikti, tyčiotis iš jo, tuomet N. N. keikdamasis pradėjo artėti jo (nukentėjusiojo) link ir priėjęs pradėjo jį mušti rankomis, kojomis į įvairias kūno vietas, prie jo (nukentėjusiojo) mušimo prisijungė ir R. S., jis (nukentėjusysis) buvo parverstas ir ant žemės, tampomas ir toliau mušamas abiejų kaltinamųjų; N. N. ir R. S. pamačius, jog R. Š. kviečia policiją, pastarieji atsitraukė, nuėjo parko link; jam (R. Š.) valantis purvą, prie jo vėl priėjo N. N. su savo palaidu šunimi, pradėjo vėl jį įžeidinėti, N. N. šuo jam griebė už dešinės kojos, jis šunį nuspyrė, tuomet N. N. dar kartą pradėjo jį mušti, prie N. N. smurtinių veiksmų vėl prisijungė R. S., R. Š. prašant pasitraukti nuo jo (nukentėjusiojo), N. N. ir R. S. nuėjo nuo įvykio vietos; kiti asmenys jokių smurtinių veiksmų jo (R. Š.) atžvilgiu nenaudojo, įskaitant ir vilkšunį vedžiojusius asmenis. Pažymėtina, kad iš esmės analogiškus, esminių prieštaravimų neturinčius parodymus apie įvykio aplinkybes, nukentėjusysis R. Š. davė ir viso ikiteisminio tyrimo metu jį apklausiant (2 t., b. l. 42–45, 46–49, 144–153, 166–171, 176–180, 181–195) bei atliekant parodymų patikrinimo veiksmus – akistatas su N. N., R. S. (1 t., b. l. 166–169, 176–178), atliekant R. Š. parodymų patikrinimą vietoje (1 t., b. l. 181–195). Kartu atkreiptinas nuteistųjų dėmesys, jog byloje esantys ir apeliaciniame skunde akcentuojami įvairūs nukentėjusiojo R. Š. parodymų neatitikimai nėra esminiai ar prieštaringi ir yra paaiškinami tuo, kad nukentėjusiojo atžvilgiu buvo naudojami itin aktyvūs puolamieji smurtiniai veiksmai, todėl nukentėjusysis dėl buvusios sumaišties galėjo dėl neesminių aplinkybių klysti, tačiau tai savaime nerodo nukentėjusiojo parodymų nepatikimumo, kadangi anksčiau nukentėjusiojo nurodytą įvykių eigą patvirtina kiti byloje esantys patikimi įrodymai.

8.5.2. Tai nukentėjusiosios R. Š. parodymai, kurie kartu patvirtina ir nukentėjusiojo R. Š. parodymus. Pažymėtina, jog R. Š. apylinkės teismo posėdžio metu parodė, jog su vyru ėjo pro parką, kai prie jų pribėgo vilkšunis, ji šuns labai išsigando, R. Š. buvusiems asmenims pasakė prisirišti šunį, kažkas pakvietė šunį ir atėjo šio prisirišti, girdėjo jos ir jos sutuoktinio atžvilgiu užgauliojimus ir įžeidinėjimus iš kitų buvusių asmenių, ji tolo nuo įvykio vietos, manė, kad sutuoktinis R. Š. prie jos prisijungs, tačiau išgirdo sutuoktinio pagalbos šauksmą ir atsisukusi pamatė, kaip N. N. ir R. S. muša R. Š., ji (R. Š.) tuo metu skambino bendruoju pagalbos telefonu, buvo labai pasimetusi, beaiškindama telefonu, kur yra įvykio vieta, ji vėl išgirdo, kaip sutuoktinės vėl šaukia, atsisukusi pamatė, kad R. Š. guli ant žemės ir jį vėl muša, spardo N. N. su R. S., tuomet ji, kalbėdama telefonu su bendruoju pagalbos centru, pribėgo prie mušamo sutuoktinio ir šaukė paleisti pastarąjį, tuomet N. N. ir R. S. atsitraukė nuo R. Š., per konfliktą ji girdėjo N. N., R. S. ir E. A. žodžius. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiama R. Š. nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes (1 t., b. l. 70–73, 154–163), atliekant R. Š. parodymų patikrinimą vietoje R. Š. nurodytos aplinkybės sutapo su jos duotais parodymais (1 t., b. l. 196–200; 2 t., b. l. 1–3). Taigi, priešingai nei yra įsitikinę apeliantai, R. Š. parodymai yra pakankamai nuoseklūs, ji taip pat, kaip ir R. Š., nurodė iš esmės apie du užpuolimo epizodus. Kaip matyti iš R. Š. parodymų, ji ne visą laiką stebėjo įvykį, buvo itin išsigandusi, įvykį stebėjo būdama toliau nuo konflikto vietos, tai paaiškina, kodėl ji apklausiama nenurodė visų užpuolimo smulkmenų, kaip jos vyras, tačiau tai neleidžia abejoti R. Š. parodymų patikimumu.

8.5.3. Kartu pažymėtina, kad byloje esantis Bendrojo pagalbos centro įrašas nepaneigia nuteistųjų kaltės, o ją tik patvirtina, kadangi iš šio įrašo matyti, kad R. Š. nori iškviesti policiją, nes chuliganai muša žmogų, R. Š. kalbėdama bando nurodyti, kur yra įvykio vieta, tačiau staiga R. Š. nebekalba su Bendrojo pagalbos centro operatore, o pokalbio fone girdima, kaip moteris daugiskaitos forma šaukia „paleiskit“, ragina pasitraukti nuo žmogaus (2 t., b. l. 65, 66–69). Pastebėtina, kad jau kviesdama pagalbą R. Š. iš esmės kalba apie kelis užpuolikus, o tai paneigia nuteistųjų versiją, neva R. S. įvykį tik stebėjo. Be to, R. Š. pokalbis patvirtina buvusius du užpuolimo epizodus, nes pradžioje kalbėdama su Bendrojo pagalbos centro operatore ji bando nurodyti, kur yra įvykio vieta, o vėliau staiga su operatore nebekalba ir kažko prašo pasitraukti nuo žmogaus, tai šiuo atveju patvirtina R. Š. parodymus, kad kviečiant pagalbą konfliktas jau rimo, tačiau jai kalbant telefonu R. Š. vėl buvo užpultas ir ji (R. Š.) ėjo padėti vyrui.

8.5.4. Byloje esanti specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) taip pat patvirtina nuteistųjų kaltę padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką ir paneigia jų keliamą versiją, jog R. Š. nebuvo mušamas, spardomas, kadangi specialisto išvadoje nurodyta, kad R. Š. padaryti šie kūno sužalojimai: nubrozdinimai kairės ausies kaušelyje, kairėje alkūnėje, kairiame sėdmenyje, kairio kelio išoriniame paviršiuje, kairės plaštakos V piršto krumplio srityje, kraujosruvos kairio smilkinkaulio speninės ataugos srityje ir kairės blauzdos užpakaliniame paviršiuje, rasti kūno sužalojimai atitinka įvykio aplinkybėse nurodytą laiką, kūne rastiems sužalojimams padaryti reikėjo 7 smūgių bukais kietais daiktais, kūne rasti sužalojimai nebūdingi griuviminei traumai, R. Š. padarytas sveikatos sutrikdymas vertinamas kaip nežymus (2 t., b. l. 12–13). Apygardos teisme apklaustas Lietuvos teismo medicinos ekspertas J. S. patvirtino teiktą išvadą (duomenys neskelbtini) ir paaiškino, kad R. Š. padaryti sužalojimai nėra būdingi griuviminei traumai, voliojantis, vartantis, kontaktuojant kūnams be smūginio poveikio išvardyti sužalojimai neturėjo atsirasti. Ekspertas pabrėžė, jog pagal sužalojimų lokalizaciją, jų tarpusavio išsidėstymą, nubrozdinimų kryptį, apžiūros metu užfiksuotą specialisto išvadoje, sužalojimai tikrai nėra būdingi griuviminei traumai, be to, sužalojimai piršto krumplio srityje griuviminei traumai tikrai nėra būdingi, šiuo atveju tas sužalojimas labiau būdingas savigynai, dengiantis nuo užpuoliko smūgių, nuo įsikibimo į drabužius toks sužalojimas tikrai neturėjo atsirasti. Dėl nurodytos sužalojimų krypties ekspertas paaiškino, kad apžiūros metu nustatyta, jog vienas nubrozdinimas yra išilginės krypties, o kitas – skersinės krypties, voliojantis abu sužalojimai turėjo būti vienos krypties, tie sužalojimai yra išvardyti specialisto išvados objektyvaus tyrimo duomenyse – kairės alkūnės išoriniame paviršiuje yra išilginės krypties nubrozdinimas, o kairėje šlaunyje ir kairio sėdmens išorinėje pusėje yra skersinės krypties nubrozdinimai, voliojantis visi nubrozdinimai turėjo būti vienos krypties. Taigi, tiek minėta specialisto išvada, tiek eksperto paaiškinimai apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu paneigia nuteistųjų ir jų gynėjos keliamą versiją, neva R. Š. nustatyti sužalojimai galėjo atsirasti dėl griuvimo, ir patvirtina, kad būtent R. Š. turėjo gintis nuo jo atžvilgiu naudojamo smurto (R. Š. nustatyti sužalojimai piršo krumplio srityje).

8.5.5. Nuteistųjų kaltę bei drauge nukentėjusiųjų nurodomas įvykio aplinkybes iš dalies patvirtina ir liudytojos J. Š. parodymai apylinkės teisme bei jos nurodytos aplinkybės ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 141–143), iš kurių matyti, kad R. Š. buvo ne tik sužalotas, tačiau ant jo drabužių liudytoja matė purvo, batų pėdų atspaudų, tai šiuo atveju paneigia nuteistųjų keltą versiją, neva N. N. nukentėjusįjį tik parvertė. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantų argumentais, neva liudytojos J. Š. parodymai apie R. Š. elgesį po konflikto (buvo agresyviai nusiteikęs) patvirtina nuteistųjų nekaltumą, kadangi J. Š. į įvykio vietą atvyko jau pasibaigus konfliktui, pačio įvykio nematė, todėl jos nurodytos aplinkybės apie nukentėjusiojo emocinę būklę ir elgesį nelaikytinos teisinančiomis N. N. ir R. S.. Be to, visiškai logiška, kad nukentėjęs asmuo po įvykusio užpuolimo būtų supykęs ir tą nepasitenkinimą bei pyktį išreikštų ir aplinkiniams asmenims, todėl tai niekaip nerodo nukentėjusiojo parodymų apie įvykio aplinkybes nepatikimumo.

8.5.7. Liudytojo T. Ž. teisme bei ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 96–99) duoti parodymai iš dalies patvirtina nukentėjusiųjų nurodytas aplinkybes, jog jo (T. Ž.) ir K. S. vedžiotas vilkšunis ne prabėgo pro nukentėjusiuosius, kaip teigia nuteistieji, o pribėgo prie nukentėjusiųjų, apuostė juos, R. Š. tai nepatiko, todėl jis papriekaištavo dėl palaido šuns. Taigi, šie liudytojo parodymai iš esmės paneigia nuteistųjų nurodyto konflikto pradžią ir priežastį (neva N. N. šuns nuspyrimą), tai vėlgi rodo, kad nuteistųjų parodymai yra nepatikimi ir tai tik akivaizdus jų siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės.

8.6. Apeliacinės instancijos vertinimu, minėti įrodymai, priešingai nei teigia apeliantai, neabejotinai patvirtina, kad nukentėjusįjį R. Š. užpuolė ir mušė, spardė, įžeidinėjo, tyčiojosi būtent N. N. su R. S., dėl tokių nusikalstamų nuteistųjų veiksmų buvo itin išgąsdinta ir šokiruota nukentėjusioji R. Š..

8.7. Teismas kartu pažymi, kad nuteistųjų N. N. ir R. S. nurodyta įvykių versija ir jų parodymais nėra pagrindo vadovautis ne tik dėl to, kad ją paneigia kiti byloje esantys ir jau paminėti įrodymai, tačiau ir dėl to, jog pačių nuteistųjų parodymai prieštarauja tarpusavyje ir yra nelogiški. Pastebėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu N. N. tikino, kad R. Š. rankomis nesudavė, tik pastarąjį parvertė (1 t., b. l. 166–171; 2 t., b. l. 138–140), tačiau apylinkės teisme pastarasis šią versiją pakoregavo, teigdamas, jog vis dėlto kartą R. Š. trenkė, o nuteistasis R. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 176–180; 2 t., b. l. 194–197; 3 t., b. l. 4–6), tiek teisme nurodė, kad N. N. ranka sudavė R. Š.. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad iš karto po įvykio R. S. ir N. negalėjo prisiminti, ar smūgiavo R. Š. (1 t., b. l. 27). Itin nelogiški nuteistųjų parodymai dėl R. S. vaidmens įvykyje, kadangi N. N. nuosekliai teigė, jog nematė, ar įvykio metu buvo priėjęs R. S. ir ar pastarasis kontaktavo su nukentėjusiuoju, nors pats R. S. aiškino, kad buvo priėjęs, bandė išskirti nukentėjusįjį ir N. N., kalbino nukentėjusįjį, todėl neįtikėtina, kad N. N. galėjo nematyti R. S.. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra jokių patikimų įrodymų, kurie patvirtintų bent vieno nuteistojo nurodomą įvykių versiją. Teismo vertinimu, minėti nuteistųjų parodymai, atsižvelgiant į anksčiau išdėstytas aplinkybes, akivaizdžiai rodo, kad jie (nuteistųjų parodymai) yra nepatikimi, duoti siekiant išvengti atsakomybės ir visiškai nuo įvykio atriboti R. S., todėl nėra jokio pagrindo jais vadovautis.

8.8. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad nuteistųjų kaltę paneigia liudytojų T. Ž. ir K. S. parodymai, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti šiems argumentams. Kaip jau minėta, dalis T. Ž. parodymų sutampa su nukentėjusiųjų duotais parodymais, tačiau kiti liudytojo T. Ž. bei visi liudytojos K. S. parodymai negali būti laikomi patikimais ir nėra pagrindo jais vadovautis nustatant reikšmingas įvykio aplinkybes. Pastebėtina, kad T. Ž. apylinkės teisme nurodė, jog apie muštynes nieko nepamena ir nežino, neva po N. N. šuns nuspyrimo nieko neprisimena, nes išėjo to šuns ieškoti, tačiau, kaip matyti iš jo parodymų apylinkės teisme, T. Ž. vis vien detaliai pasakojo, kas vyko įvykio vietoje jam net nesant, o štai ikiteisminio tyrimo metu T. Ž. taip pat nurodė, kad ėjo ieškoti N. N. šuns, tačiau įvykį stebėjo, ir nematė, kad konfliktuojantys vyrai būtų rankomis ar kojomis smūgiavę vienas kitam (1 t., b. l. 96–99). Apygardos teismo vertinimu, minėta liudytojo T. Ž. parodymų dalis negali būti laikoma patikima, kadangi liudytojo parodymai prieštarauja tarpusavyje, yra nelogiški, be to, prieštarauja ir nuteistųjų parodymams, nes pastarieji nurodė, kad bent vienas smūgis nukentėjusiajam buvo atliktas, pats liudytojas T. Ž. apylinkės teisme parodė, kad įvykio nematė, nes buvo išėjęs ieškoti šuns. Esant šioms aplinkybės, nėra pagrindo vadovautis T. Ž. parodymais kaip patikimais. Nepilnametės liudytojos K. S. parodymais vadovautis taip pat nėra pagrindo, nes jos pačios teisme ir ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai iš esmės skiriasi ir nė vienos iš liudytojos nurodomų versijų nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Pažymėtina, kad teisme K. S. parodė, jog jokie asmenys smūgių nesudavė, įvykio aplinkybių nepamena, nes su T. Ž. buvo išėjusi ieškoti N. N. šuns, o ikiteisminio tyrimo metu K. S. teigė priešingai, jog N. N. vis dėlto keletą kartų trenkė R. Š. (1 t., b. l. 122–125), tai šiuo atveju prieštarauja tiek N. N., tiek T. Ž. parodymams.

8.9. Nagrinėjamu atveju atskirai aptartina galimybė vadovautis liudytojos E. A. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 102–105) ir apylinkės teismo posėdžio metu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sprendžiant apeliantų kaltės klausimą nėra pagrindo vadovautis liudytojos E. A. parodymais apie įvykio aplinkybes, kadangi pastaroji yra akivaizdžiai suinteresuota padėti išvengti atsakomybės nuteistiesiems. Kaip matyti iš nukentėjusiųjų parodymų, pati E. A. buvo aktyvi konflikto dalyvė, nors ji smurto nenaudojo, tačiau žodžiais pritarė, palaikė ir skatino N. N. bei R. S. mušti nukentėjusįjį, be to, galimai įžeidinėjo R. Š.. Be kita ko, liudytoja E. A. apylinkės teisme pripažino, kad R. S. jai iki apylinkės teismo posėdžio davė paskaityti nukentėjusiojo parodymus, o tai paaiškina ir liudytojos apsisprendimą iš esmės pakeisti savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, ir teisme, priderinus prie nuteistųjų parodymų, duoti išimtinai N. N. ir R. S. palankius parodymus, nurodant visiškai naujas įvykio aplinkybes. Vis dėlto, net ir pakeisti E. A. parodymai apie įvykį nesutampa su nuteistųjų nurodytomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, R. S. teisme teigė, jog buvo priėjęs prie nukentėjusiojo, prašė baigti konfliktą, o liudytoja E. A. teisme patikino, kad R. S. nieko nukentėjusiajam nesakė ir prie pastarojo net nebuvo priėjęs. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas detaliau liudytojos E. A. parodymų neanalizuos, kadangi apylinkės teismas tai atlikto tinkamai, išsamiai ir pagrįstai šios liudytojos parodymais, kaip teisinančiais nuteistuosius, nesivadovavo, be to, kolegijos vertinimu, E. A. galimai davė melagingus parodymus. Atsižvelgiant į tai, kad byloje yra duomenys, jog liudytojos E. A. atžvilgiu jau yra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl melagingų parodymų davimo šioje baudžiamojoje byloje, apeliacinės instancijos teismas atskirai apie šią veiką prokuratūrai nepraneš.

8.10. Apeliantai skunde itin akcentuoja buvusį kaltinimą N. N. užsiundžius savo šunį pulti nukentėjusįjį R. Š.. Pažymėtina, kad apylinkės teismas šią aplinkybę iš kaltinimo pašalino, kaip neįrodytą, todėl nėra jokio pagrindo detaliau tai aptarinėti. Be kita ko, net jei N. N. šuns ir neužsiundė, byloje esantys įrodymai – nukentėjusiojo parodymai apie tai, kad jam N. N. šuo griebė už dešinės kojos, R. Š. daiktų apžiūros protokolas (2 t., b. l. 38–45), iš kurio matyti, jog R. Š. dešinio bato priekinėje dalyje yra pažeidimų, patvirtina, kad N. N. šuo vis dėlto sugriebė ir apgadino R. Š. dešinį batą.

8.11. Teisėjų kolegijos nuomone, nėra jokio teisinio pagrindo sutikti su apeliantų argumentais, kad nepilnametė nukentėjusioji K. S. buvo apklausinėjama nesilaikant BPK 186 straipsnyje numatytų taisyklių. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu nepilnametė K. S. buvo apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją numatyta tvarka, kaip tai reglamentuota BPK 186 straipsnyje (1 t., b. l. 122–125). Nepilnamečio liudytojo apklausos ypatumus teismo proceso metu reglamentuoja ne BPK 186 straipsnis, o 280 straipsnis, kurio reikalavimų apklausiant nepilnametę K. S. buvo laikomasi, kadangi apklausiant nepilnametę K. S. dalyvavo valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas, jos įstatyminė atstovė (4 t., b. l. 4–7), jokių pastabų ir prieštaravimų nei nuteistieji, nei jų gynėjai apklausiant nepilnametę liudytoją K. S. neturėjo. Pažymėtina, kad vien tai, jog nepilnametis liudytojas į užduodamus klausimus, į kuriuos reikia atsakyti tiesą, reaguoja neadekvačiai (pradeda verkti), nėra pagrindas pripažinti apklausą neteisėta. Be kita ko, kaip jau minėta, liudytojos K. S. parodymai, priešingai nei mano apeliantai, apskritai pripažintini nepatikimais ir jais šiuo atveju nesivadovaujama, patys apeliantai, nors ir ginčija apklausos teisėtumą, nenurodo, kaip neva buvę pažeidimai galėjo paveikti liudytojos parodymų patikimumą. Esant šioms aplinkybėms, minėti apeliantų argumentai dėl neva pažeistos nepilnametės apklausos tvarkos, atmestini kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti.

8.12. Skunde keliama versija, jog N. N. veikė esant būtinosios ginties situacijai. Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad pavojingą kėsinimąsi pradėjo ne R. Š., o būtent N. N., kuris, priartėjęs prie R. Š., pradėjo pastarąjį mušti ir po to prie smurtinių veiksmų prisijungė ir R. S.. N. N. R. Š. pradėjo mušti ne dėl to, kad R. Š. veiksmai kam nors būtų pradėję kelti grėsmę (būtų prasidėjęs pavojingas kėsinimasis), o dėl išsakytų pastabų nuteistiesiems ir su jais buvusiems liudytojams dėl pastarųjų neteisėtų veiksmų – viešoje vietoje vedžiojamų šunų, nesilaikant numatytų taisyklių, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad N. N. atsirado teisė į būtinąją gintį.

8.13. Atsakant į skundo argumentus dėl neva R. Š. ir N. N. buvusių ūgių skirtumo ir N. N., kaip daug žemesnio asmens, galimybės sumušti aukštesnį R. Š., pažymėtina, kad šiuo atveju ūgio skirtumas neturėjo esminės reikšmės, nes, kaip nurodė nukentėjusysis, dalis smūgių jam buvo suduota suklupus arba gulint ant žemės. Be to, teismas įvertina ir tai, kad R. Š. buvo mušamas dviejų asmenų, N. N., kaip pats nurodė, ilgą laiko tarpą užsiėminėjo dziudo, 10 metų dirbo policijos tyrėju, R. S. apie 10 metų dirba saugos darbuotoju (2 t., b. l. 180), todėl nekyla abejonių, kad nuteistieji, turėdami specialų pasirengimą atlikti kovinius veiksmus kitų asmenų atžvilgiu, šiuos savo įgūdžius panaudojo ir mušdami R. Š., nepaisant ūgių skirtumo. Nors šiuo atveju yra apeliuojama ir į nustatytų smūgių skaičių, kaip į per didelį, tačiau nagrinėjamu atveju neturi esminės reikšmės, kiek konkrečiai buvo atlikta smūgių, kadangi byloje yra neginčijamai nustatyta, jog smurtinius veiksmus naudojo ir viešąją tvarką pažeidė būtent N. N. ir R. S., buvo atliktas ne vienas smūgis rankomis ir kojomis, o specialisto išvadoje nurodyti R. Š. nustatyti sužalojimai, kurie nebūdingi griuviminei traumai, todėl net ir nenustatytas tikslus R. Š. suduotų smūgių skaičius niekaip nešalina apeliantų baudžiamosios atsakomybės.

8.14. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog N. N. ir R. S. buvo nepagrįstai sulaikyti po įvykio, N. N. norėjo būti iš karto apklaustas, tai neva nurodęs ir sulaikymo protokole. Apygardos teismas pažymi, jog minėti skundo argumentai visiškai neatitinka bylos medžiagos, kadangi byloje esančiame N. N. laikino sulaikymo protokole jokių pastabų apie pastarojo norą duoti parodymus tuoj pat nėra (2 t., b. l. 161). Be to, iš byloje esančio 2018 m. lapkričio 15 d. N. N. apklausos protokolo matyti, jog pastarasis nesutiko būti apklausiamas be gynėjos (2 t., b. l. 138). Duomenų apie R. S. pageidavimą būti apklaustam tuoj pat, taip pat nėra. Taigi, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, N. N. buvo sudarytos galimybės duoti parodymus iš karto po įvykio, tačiau jis pasinaudojo teise parodymų be gynėjo neduoti, todėl tai nėra joks procesinis pažeidimas. Pastebėtina ir tai, kad nei N. N., nei R. S. jokių skundų ikiteisminio tyrimo metu dėl jų laikino sulaikymo nebuvo pateikę, o apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo tikrinti N. N. ir R. S. laikino sulaikymo teisėtumo ir pagrįstumo.

8.15. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog anksčiau aptarti bylos duomenys, kuriuos teismas pripažįsta patikimais, tarpusavyje sudaro logišką, nuoseklią įrodymų grandinę ir patvirtina kaltinime nurodytas aplinkybes dėl apeliantų padarytos nusikalstamos veikos, apylinkės teismas pagrįstai rėmėsi šiais duomenimis darydamas apkaltinamojo nuosprendžio išvadas apie tai, kad nuteistųjų N. N. ir R. S. veiksmuose pasireiškė visi nagrinėjamos nusikalstamos veikos požymiai. Remiantis tuo, kas aptarta, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad N. N. ir R. S. kaltei dėl jiems inkriminuoto nusikaltimo patvirtinti duomenų pakanka ir jų veika teisingai kvalifikuota pagal BK 284 straipsnį.

Dėl civilinių ieškinių

9. BPK 109 straipsnyje numatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Pagal BPK 44 straipsnio 10 dalį kiekvienas nuo nusikalstamos veikos nukentėjęs asmuo turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą.

9.1. Apeliantai skunde ginčija priteistos turtinės žalos nukentėjusiajam R. Š. dydį. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.251 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas visiškas nuostolių atlyginimo principas, todėl dėl nusikalstamos veikos padarytą turtinę žalą atsakingi asmenys privalo atlyginti visą. Nukentėjusysis civiliniu ieškiniu (1 t., b. l. 58–63) prašė iš kaltinamųjų priteisti 200 Eur turtinę žalą, kurią sudaro 100 Eur už sugadintą striukę, 20 Eur už džinsines kelnes ir 80 Eur už sportinius batus, o teismo posėdžio metu patikslino, kad už striukę 2018 m. rudenį mokėjo 80 Eur, už kelnes 2018 m. vasaros pabaigoje 24 Eur, o 2018 m. rugpjūčio mėnesį gavo dovanų batus, už 80 svarų. Pirmosios instancijos teismas civilinį ieškinį tenkino iš dalies priteisdamas R. Š. 80 Eur už suplėšytą striukę, 20 Eur už suplėšytas džinsines kelnes ir, taikant 2018 m. rugpjūčio 27 d. galiojusį valiutų kurso santykį, 72,16 Eur už batus. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nusikalstama veika, už kurios padarymą nuteisti apeliantai, įvykdyta 2018 m. lapkričio 14 d., taigi nuo nusikaltimo padarymo ir nukentėjusiojo daiktų įsigijimo, gavimo praėjo itin trumpas laiko tarpos, rūbai buvo trumpai nešioti, jų vertė negalėjo būti iš esmės sumažėjusi, patys apeliantai nenurodė jokių kitų alternatyvių sugadintų daiktų verčių, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai turtinę žalą skaičiavo kaip artimą sugadintų daiktų įsigijimo vertei. Be kita ko, vien tai, kad nukentėjusysis net ir suplėšytus drabužius toliau nešiojo, nesudaro pagrindo mažinti priteistos turtinės žalos dydį, kadangi įstatymuose nėra numatyta pareigos nukentėjusiajam būtinai įsigyti naujus daiktus, siekiant pakeisti sugadintus arba sugadintų daiktų nebenaudoti.

9.2. Skunde taip pat nesutinkama su priteistos neturtinės žalos dydžiu nukentėjusiesiems, nes, apeliantų manymu, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių nukentėjusiųjų nurodomą psichologinį sugniuždymą, dvasinius išgyvenimus, o aiškinimai apie baimę eiti į parką yra melas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais nuteistųjų argumentais.

9.3. Atkreiptinas dėmesys, jog BPK 113 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal šio Kodekso nuostatas, o to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog tuo atveju, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis Kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Taigi, įrodinėjant civilinį ieškinį, o šiuo atveju nukentėjusiesiems padarytą neturtinę žalą ir jos dydį, baudžiamojoje byloje galima vadovautis ne tik įvairiais rašytiniais įrodymais, specialistų išvadomis, kaip skunde nurodo apeliantai, pavyzdžiui, duomenimis apie lankymąsi pas psichologą, bet ir liudytojų, pačių nukentėjusiųjų parodymais, kitais bylos duomenimis, jei teismas juos pripažįsta įrodymais BPK 20 straipsnio prasme.

9.4. CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

9.5. Nagrinėjamu atveju abu nukentėjusieji tiek apklausiami teismo posėdyje, tiek pateiktuose civiliniuose ieškiniuose (1 t., b. l. 58–63, 81–83) nurodė, kad patyrė stresą, dvasinius išgyvenimus, baimę dėl įvykusio incidento, iki šiol bijo eiti į parką, o tai yra visiškai logiška prieš tai buvus užpultam dėl nepagrįstos priežasties, todėl minėtais nukentėjusiųjų parodymais netikėti nėra pagrindo. Be to, liudytojai D. M., S. P. patvirtino, kad atvykus į įvykio vietą abu sutuoktiniai buvo labai susijaudinę, pasipiktinę asmenimis, su kuriais turėjo konfliktą. Greitosios medicinos pagalbos felčerė J. Š. taip pat nurodė, jog nukentėjusiojo sutuoktinė buvo labai išsigandusi ir bijojo, kad nesumuštų jai brangaus žmogaus, nukentėjusiajai pakilo kraujo spaudimas, pykino, liudytoja matė, kad ir R. Š. yra sužalotas, todėl abu nukentėjusieji buvo išvežti į ligoninę, nukentėjusiesiems buvo duoti reikiami vaistai. Byloje esanti specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina R. Š. patyrus sveikatos sužalojimus, dėl kurių pastarasis neabejotinai patyrė ir fizinį skausmą. Taigi, apeliacinės instancijos vertinimu, nukentėjusieji neabejotinai dėl N. N. ir R. S. nusikalstamų veiksmų patyrė neturtinę žalą, kuri privalo būti atlyginta. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, patvirtinančias nukentėjusiųjų patirtus išgyvenimus, nepatogumus, baimę, skausmą, naudotų smurtinių veiksmų intensyvumą, ir remiantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos dydis yra adekvatus ir proporcingas nukentėjusių patirtiems išgyvenimams kompensuoti. Pagrindo mažinti priteistos neturtinės žalos dydžio nėra.

Dėl advokato darbo apmokėjimo

10. Nukentėjusiųjų R. Š. ir R. Š. atstovas advokatas S. Šuminas pateikė prašymą priteisti iš N. N. ir R. S. po 800 Eur procesinių išlaidų, susidariusių už advokato teiktą teisinę pagalbą nukentėjusiesiems apeliacinio proceso metu – atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir atstovavimą nukentėjusiųjų interesus apeliacinės instancijos teisme. Kartu su prašymu dėl procesinių išlaidų priteisimo advokatas pateikė duomenis, jog nukentėjusieji advokatui S. Šuminui pagal pateiktą sąskaitą faktūrą sumokėjo 1597,20 Eur (6 t., b. l. 193, 194). Teisėjų kolegija sprendžia, jog šis advokato prašymas yra iš dalies pagrįstas.

11. Pagal BPK 109 straipsnio 2 dalį teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos yra bendrosios, todėl galioja ir apeliacinio proceso metu. Nagrinėjamu atveju nukentėjusiųjų atstovo pateiktas atsiliepimas į nuteistųjų apeliacinį skundą yra susijęs su nukentėjusiųjų interesų užtikrinimu, nukentėjusieji turi teisę apeliacinio proceso metu naudotis advokato teisine pagalba ir teikti atsiliepimą į nuteistųjų apeliacinį skundą, todėl konstatuotina, kad šiuo atveju nukentėjusiųjų patirtos išlaidos pripažintinos procesinėmis išlaidomis ir nukentėjusieji turi teisę į procesinių išlaidų, susijusių su advokato darbu, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiųjų atstovas, atlyginimą iš nuteistųjų. Vis dėlto, apygardos teismo vertinimu, nukentėjusiųjų atstovo prašoma atlyginti suma yra akivaizdžiai per didelė ir neproporcinga advokato atliktam darbui apeliacinio proceso metu, todėl mažintina. Pažymėtina, jog advokatas S. Šuminas nukentėjusiųjų interesus atstovavo ir pirmosios instancijos teise, byloje yra pateiktas tik vienas bendras abiejų nuteistųjų apeliacinis skundas, advokato pateiktas atsiliepimas į nuteistųjų apeliacinį skundą iš esmės panašus į advokato apylinkės teisme sakytą baigiamąją kalbą, iš 3 surengtų posėdžių apeliacinės instancijos teisme, nukentėjusiųjų atstovas dalyvavo tik viename, be to, byloje esanti sąskaita faktūra už suteiktą teisinę pagalbą yra išrašyta 1597,20 Eur sumai (6 t., b. l. 193), todėl nesuprantama, kodėl prašoma priteisti netgi didesnė suma, nei advokatui buvo realiai apmokėta, taip pat įvertinama ir tai, kad skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiesiems buvo priteistos jų patirtos išlaidos, susidariusius dėl advokato pagalbos, kurių bendras dydis yra 1500 Eur, t. y. beveik toks pat dydis, kaip šiuo atveju nukentėjusiųjų advokatas prašo priteisti dėl atstovavimo išlaidų apeliacinio proceso metu. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, jog bendra adekvati suma, kuri priteistina iš nuteistųjų N. N. ir R. S. nukentėjusiųjų R. Š. ir R. Š. naudai dėl advokato darbo apmokėjimo apeliacinio proceso metu yra 800 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų N. N. ir R. S. apeliacinį skundą atmesti.

Iš nuteistųjų N. N. ir R. S. priteisti po 200 Eur nukentėjusiosios R. Š. naudai ir po 200 Eur nukentėjusiojo R. Š. naudai už nukentėjusiesiems advokato teiktą teisinę pagalbą apeliacinio proceso metu.