Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Bieliauskienės, Albino Bielskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Lino Šiukštos,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. T. ir nuteistojo M. M. gynėjo advokato Rostislavo Polubianko apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 27 d. nuosprendžio, kuriuo:

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 147 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme trejiems metams ir šešiems mėnesiams;

– pagal BK 259 straipsnio 1 dalį areštu trisdešimčiai parų;

– BK 307 straipsnio 1 dalį areštu keturiasdešimčiai parų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 ir 2 punktais paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir G. T. paskirta laisvės atėmimo bausmė trejiems metams ir šešiems mėnesiams, ją atliekant pataisos namuose.

– pagal BK 307 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir M. M. paskirta laisvės atėmimo bausmė ketveriems metams, ją atliekant pataisos namuose.

Nukentėjusiosios atstovo civilinis ieškinys tenkintas pilnai ir L. D. solidariai iš G. Č., G. T. ir M. M. priteista 10 000,00 Eur (dešimt tūkstančių eurų) nukentėjusiosios patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Tuo pačiu nuosprendžiu pagal BK 147 straipsnio 1 dalį pripažinta kalta ir nuteista G. Č., tačiau jos atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

6. Nuteistojo G. T. ir nuteistojo M. M. gynėjo apeliaciniai skundai atmetami.

8. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Reikalavimas vadovautis įstatymu vertinant įrodymus reiškia, kad sprendimus baudžiamojoje byloje nulemia tik neabejotinai patikima, teisėtais būdais gauta informacija. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti dėl jų liečiamumo, patikimumo, leistinumo ir pakankamumo asmens kaltumui nustatyti, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Taigi klausimas, ar įrodymai teisingai įvertinti ir, ar pagrįstai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiamas apeliacinės instancijos teisme.

10. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų G. T. bei nuteistojo M. M. gynėjo apeliacinius skundus, neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas šios baudžiamosios bylos aplinkybes ir įrodymus, susijusius su G. T. ir M. M. kaltės bei veikų kvalifikavimo klausimais, anksčiau minėtų Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų nepažeidė. G. T. ir M. M. kaltę padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, t. y. prekiavus žmogumi – L. D. ir pelniusis iš prostitucijos, įrodo byloje nustatyta ir teismo nuosprendyje tinkamai ir motyvuotai įvertinta įrodymų grandinė, leidžianti daryti pagrįstas išvadas dėl nuteistųjų atliktų veiksmų pobūdžio bei kaltės formos.

20. Pirmiau aptarti duomenys besąlygiškai patvirtina, išvadą, jog L. D. dėl savo sveikatos ypatumų buvo itin pažeidžiama. Šioje baudžiamojoje byloje nuteistiesiems M. M. ir G. T. inkriminuotas apgaulės prieš nukentėjusiąją panaudojimas. Apgaulė – tai tyčinis žmogaus suklaidinimas, siekiant, kad šis dėl suklydimo savo noru elgtųsi pagal kaltininko pageidavimą. Apgaulė kaip prekybos žmonėmis požymis gali pasireikšti netikrų žinių pranešimu ar tiesos nutylėjimu. Apgaulė dėl būsimo darbo ir jo sąlygų paprastai yra požymis, bylojantis apie prekybą žmonėmis, kai aukos išnaudojimas yra pridengtas savotišku aukos ir kaltininko susitarimu. Įvertinus nukentėjusiosios L. D. parodymus kitų byloje surinktų ir aptartų įrodymų kontekste, darytina išvada, jog aplinkybė, nulėmusi neturinčios, kur gyventi, socialiai nebrandžios ir pažeidžiamos L. D. apsisprendimą eiti su M. M. į jo pasiūlytą butą, buvo nuteistojo nukentėjusiajai pasiūlyta gyvenamoji vieta. M. M. nepasakė L. D. tikrosios kvietimo į butą, esantį Taikos gatvėje, Vilniuje, priežasties, o nukentėjusioji, būdama socialiai ir psichologiškai nebrandi, pažeidžiama, tikrosios priežasties negalėjo suprasti ir nesuprato. M. M., panaudojęs apgaulę, t. y. tyčia suklaidinęs L. D. pažadėdamas jai gyvenamąją vietą ir suvokdamas, jog nukentėjusioji neturi kitos išeities, privertė L. D. užsiimti prostitucija. Apygardos teismas, G. T. ir M. M. pripažindamas kaltais pagal BK 147 straipsnio 1 dalį, pagrįstai konstatavo, jog jie L. D. atėmė galimybę priešintis, laikydami ją nelaisvėje bei panaudodami fizinį smurtą ir grasinimus. Nukentėjusiosios L. D. parodymais, o tai pat ir nuteistosios G. Č. parodymais nustatyta, jog bute, į kurį M. M. atvedė ir kuriame apgyvendino L. D., prieš nukentėjusiąją buvo nuolatos vartojamas gana intensyvus tiek psichologinis, tiek fizinis smurtas. Visi trys nuteistieji mušė nukentėjusiąją ne vieną kartą – G. Č. mušė per nugarą, šonus, daužė šepečiu, tampė už plaukų, G. T. grasino nukentėjusiajai elektrošoku, prieš nukentėjusiąją jį panaudojo jau pirmą dieną, M. M. nukentėjusiąją mušė ne vieną kartą, spardė L. D., netgi šiai laukiantis vaiko. Po nukentėjusiosios bandymų pabėgti, nuteistieji, parsivežę ją atgal į butą, dar stipriau sumušdavo. Be to, kaip matyti iš nukentėjusiosios L. D. ir nuteistosios G. Č. parodymų, nuteistieji M. M. ir G. T. atveždavo joms narkotinių medžiagų ir vertė šias medžiagas vartoti tam, kad merginos ilgiau neužmigtų ir galėtų ilgiau teikti seksualines paslaugas už pinigus. Dėl nuolatinio fizinio smurto bei grasinimų jį panaudoti nukentėjusioji bijojo kam nors pasiskųsti dėl patiriamos prievartos, bijojo kreiptis pagalbos. Alytaus rajono Simno specialiosios mokyklos direktorės pateiktoje nukentėjusiosios L. D. charakteristikoje užfiksuoti faktiniai duomenys paneigia nuteistųjų M. M. ir G. T. aiškinimus apie tai, jog L. D. puikiai skaito ir rašo, kad pati nukentėjusioji internete ieškodavo klientų, juo labiau, jog L. D. puikiai kalba užsienio kalbomis (anglų, italų). Priešingai – šie faktiniai duomenys, o taip pat ir byloje užfiksuoti G. T. bei G. Č. telefoniniai pokalbiai (2015 m. birželio 11d. 11:31:58 val. užfiksuotas G. T. ir G. Č. pokalbis, kurio metu G. T. ragina G. Č. lipti iš lovos, klausia, kuriose pažintyse – savo ar L. ji ,,prisėdusi atrašinėja žinutę“ (t. 2, b. l. 5 – 6)) patvirtina nukentėjusiosios parodymus apie tai, kad ją fotografuodavo bei jos nuotraukas į internetą dėdavo G. T., o klientams į žinutes jos vardu atrašinėdavo G. Č.. Nuteistosios L. D. parodymai apie tai, jog iš buto viena išeiti ji niekur negalėjo, visur kartu su ja eidavo G. Č. arba ją išsiveždavo klientai, o taip pat kitos byloje nustatytos faktinės aplinkybės (vienas iš nuomojamų butų, kuriame L. D. gyveno su G. Č. ir užsiiminėjo prostitucija, buvo ketvirtame aukšte, o kitas – pirmame aukšte, tačiau su geležinėmis grotomis balkone) patvirtina, jog nukentėjusioji L. D. buvo laikoma nelaisvėje. Byloje surinktų įrodymų bei nustatytų ir išdėstytų faktinių aplinkybių visetas leidžia daryti išvadą, kad M. M. ir G. T., panaudoję apgaulę, fizinį smurtą bei grasinimus, laikė nukentėjusiąją L. D. nelaisvėje, siekdami išnaudoti ją prostitucijai. Šių išvadų nepaneigia apeliaciniuose skunduose nurodomos aplinkybės, jog apie patiriamą smurtą bei vertimą užsiimti prostitucija nukentėjusioji L. D. nenurodė nei buto, kuriame ji su G. Č. gyveno, savininkei S. K., nei liudytojais apklaustiems policijos pareigūnams V. B. ir J. V.. Byloje surinktais ir aptartais įrodymais nustatyta, jog nukentėjusioji L. D. patirdavo nuolatinį nuteistųjų psichologinį ir fizinį smurtą, jai buvo grasinama, kad kam nors pasiskundusi, sulauks dar didesnio smurto, be to, L. D., bendraudama su kitais asmenimis (ne klientais), niekada nebūdavo viena, šalia jos visada būdavo G. Č., todėl natūralu ir suprantama, jog, esant tokioms aplinkybėms, apie gyvenimą nelaisvėje bei vertimą užsiimti prostitucija, nukentėjusioji minėtiems asmenims nepasipasakojo. Be to, kaip teisingai skundžiamame nuosprendyje nurodė pirmosios instancijos teismas, 2014 m. nuteistiesiems M. M. ir G. T. atlikus nusikalstamus veiksmus – panaudojus apgaulę, fizinį smurtą ir grasinimus pradėjus laikyti nukentėjusiąją nelaisvėje siekiant išnaudoti ją prostitucijai, nusikalstama veika, numatyta BK 147 straipsnio 1 dalyje, buvo baigta, todėl vėliau sekusios nukentėjusiosios galimybės bendrauti ar kreiptis pagalbos nuteistųjų veiksmų vertinimui neturi reikšmės. Pažymėtina, jog kaip ir Europos teisėje, taip ir Lietuvos baudžiamuosiuose įstatymuose, yra įtvirtinta labai svarbi taisyklė, jog nukentėjusiojo asmens sutikimas neturi juridinės reikšmės patraukti baudžiamojon atsakomybėn asmenis už prekybą žmonėmis. Sutikimas būti išnaudojamam, duotas panaudojant apgaulę, piktnaudžiaujant asmens pažeidžiamumu ar priklausomumu, jau nekalbant apie prievartą ir grasinimus, negali būti laikomas savanorišku. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, pagrįstai M. M. ir G. T. pripažino kaltais už prekybą žmogumi bei šią nuteistųjų veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 147 straipsnio 1 dalį. Byloje surinktais įrodymais – pačių nuteistųjų M. M. ir G. T. parodymais, taip pat nuteistosios G. Č., nukentėjusiosios L. D. parodymais, kitais faktiniais duomenimis nustatyta, jog nuteistieji M. M. ir G. T. ne tik panaudodami apgaulę, fizinį smurtą bei grasinimus laikė nukentėjusiąją L. D. nelaisvėje siekdami išnaudoti ją prostitucijai, bet ir pelnėsi iš prostitucijos. BK 147 straipsnis neapima pelnymosi iš kito asmens prostitucijos, atsakomybę už šią veiką numato BK 307 straipsnis, todėl tuo atveju, kai padaromi nusikaltimai - prekyba žmonėmis ir pelnymasis iš kito asmens prostitucijos, jie kvalifikuojami pagal BK 147 ir 307 straipsnių sutaptį. Pirmosios instancijos teismas teisingai nuteistųjų M. M. ir G. T. nusikalstamas veikas kvalifikavo ir šioje dalyje.

21. Kaip galima suprasti iš nuteistojo G. T. apeliacinio skundo turinio, nuteistasis ginčija jam paskirtos bausmės dydį, prašo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, taip pat jo atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Nuteistojo M. M. gynėjo apeliaciniame skunde bausmės skyrimo M. M. ir jos dydžio nustatymo klausimai neginčijami.

22. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.

23. Susipažinus su skundžiamu nuosprendžiu, matyti, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam G. T. BK 54 straipsnio reikalavimų, teisingumo ir proporcingumo principų nepažeidė, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį (nusikalstama veika, numatyta BK 147 straipsnio 1 dalyje, priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai, nusikalstama veika, numatyta BK 307 straipsnio 1 dalyje, priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai, nusikalstama veika, numatyta BK 259 straipsnio 1 dalyje, priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai), į nuteistojo asmenybę charakterizuojančius požymius (G. T. praeityje neteistas, daugybę kartų baustas administracine tvarka, dirba, yra vedęs, turi šeimą), į tai, kad dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 147 straipsnio 1 dalyje, 307 straipsnio 1 dalyje, nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta (nuteistojo G. T. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažintas jo prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje, ir nuoširdus gailėjimasis), nuteistojo G. T. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, jog minėtas nusikalstamas veikas jis padarė veikdamas bendrininkų grupe. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šių aplinkybių visumą, G. T., už nusikalstamos veikos, numatytos BK 147 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskyrė bausmę, mažesnę už baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos vidurkį, o už nusikalstamas veikas, numatytas BK 307 straipsnio 1 dalyje, 259 straipsnio 1 dalyje paskyrė arešto bausmę.

24. BK 54 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma, rodančia, kad nustatytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Šiuo požiūriu BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas laikytinas išimtiniu, t. y. minėto straipsnio taikymas susijęs su išimtinių aplinkybių, darančių įtaką padarytos nusikalstamos veikos ar asmens, padariusio nusikaltimą, pavojingumui, buvimu, dėl ko sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai pažeistų bausmės teisingumo principą. Nuteistojo G. T. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės – jis turi šeimą, mažametį vaiką, turi legalų darbą - nėra išimtinės aplinkybės, jos yra įprastos, būdingos daugeliui asmenų. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą išnagrinėjus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nenustatyta kokių nors išimtinių aplinkybių, susijusių su G. T. padarytomis nusikalstamomis veikomis ar nuteistojo asmenybe, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog straipsnių sankcijose numatytų bausmių paskyrimas G. T. aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Nuteistajam G. T. paskirtos bausmės atitinka padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą bei nuteistojo asmenybės pavojingumą, jos yra adekvačios (proporcingos) padarytoms nusikalstamoms veikoms. G. T. tiek už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės, tiek galutinė subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežtos, jų švelninti nėra teisinio pagrindo.

25. Nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusio BK 75 straipsnio 1 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII – 1968 redakcija) įtvirtinta nuostata, jog asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo metu galiojusio BK 75 straipsnio 1 dalyje (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija) nustatyta, jog teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus). Remiantis grįžtamosios baudžiamojo įstatymo galios principu, šioje baudžiamojoje byloje turėtų būti taikoma pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo metu galiojusi BK 75 straipsnio redakcija, pagal kurią bausmės vykdymą galima atidėti asmeniui, nuteistam ir už sunkius nusikaltimus. BK 75 straipsnis apriboja bausmės vykdymo atidėjimo taikymą šiomis formaliai būtinomis sąlygomis: asmuo nuteistas laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), t. y. nusikaltimo sunkumo laipsnis ir bausmės dydis. G. T. padarė tris nusikalstamas veikas – sunkų, apysunkį ir nesunkų nusikaltimus, už kuriuos pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams, todėl šiuo atveju yra visos formaliai būtinos BK 75 straipsnio taikymo sąlygos. Tačiau, net ir esant formaliai būtinoms BK 75 straipsnio taikymo sąlygoms, teismas gali, bet neprivalo minėtą straipsnį taikyti kaltininko atžvilgiu bei atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą. Tai priklauso nuo visų bylos aplinkybių bei kaltininko asmenybės įvertinimo. G. T. anksčiau neteistas, tačiau daug kartų baustas administracine tvarka. Ši aplinkybė nuteistąjį neigiamai charakterizuoja. G. T. nusikalstamais veiksmais pasikėsino į vieną pagrindinių įstatymų saugomų vertybių – žmogaus laisvę, G. T., veikdamas kartu su bendrininkais, į prostituciją įtraukė socialiai ir psichologiškai nebrandžią, menko išsilavinimo, itin pažeidžiamą asmenybę, nusikalstamiems tikslams pasiekti nuteistasis panaudojo apgaulę, laikė nukentėjusiąją nelaisvėje, prieš ją naudojo aktyvų fizinį bei psichologinį smurtą. Nuteistasis G. T. savo kaltės dėl nusikaltimo, numatyto BK 147 straipsnio 1 dalyje, nepripažino, bylos proceso metu neigiamai atsiliepė apie nukentėjusiąją, bandė sumenkinti savo vaidmenį nusikaltimų padaryme. Nors G. T. nuteistas pirmą kartą tačiau, įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, darytina išvada, kad bausme siekiami tikslai gali būti pasiekti tik paskyrus G. T. realią laisvės atėmimo bausmę. Taikyti BK 75 straipsnio nuostatas bei atidėti G. T. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą nėra pagrindo.

26. Nuteistasis G. T. apeliaciniame skunde prašo panaikinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria iš jo solidariai su kitais nuteistaisiais nukentėjusiajai L. D. priteista 10000 eurų neturtinei žalai atlyginti.

27. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Įvertinti šią žalą palikta teismui, kuris vadovaujasi CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, leidžiantys konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko - pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus. Teismas negali vieno asmens interesus labiau sureikšminti, o kito – nuvertinti. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus.

28. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad G. T., veikdamas kartu su M. M. ir G. Č., panaudoję fizinį smurtą, grasinimus ir apgaulę, laikė nukentėjusiąją L. D. nelaisvėje siekdami išnaudoti ją prostitucijai, o taip pat pelnėsi iš L. D. prostitucijos. Dėl neteisėtų nuteistųjų G. T., M. M. ir G. Č. veiksmų nukentėjusioji L. D., būdama socialiai ir psichologiškai nebrandžia, itin pažeidžiama asmenybe, neabejotinai patyrė psichologinį stresą, dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, kurie lydi nukentėjusiąją iki šiol. Po nagrinėjamų įvykių nukentėjusiajai L. D. buvo konstatuotas neįgalumas (2016 m. liepos 26 d. L. D. nustatytas 45 procentų darbingumo lygis (t. 5, b. l. 40)), nuteistųjų veiksmais padaryta moralinė žala, psichologiniai išgyvenimai nukentėjusiąją lydi iki šiol, apsunkina galimybes gyventi visavertį gyvenimą. Įvertinus šias aplinkybes, bei atsižvelgiant į tai, kad neturtinė žala nukentėjusiajai padaryta tyčiniais nusikalstamais visų trijų nuteistųjų veiksmais, taip pat į tai, jog visi trys nuteistieji, tarp jų ir G. T., yra pakankamai jauno amžiaus, darbingi, todėl turės galimybę dirbti ir atlyginti padarytą žalą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nukentėjusiosios L. D. naudai priteisė 10000 eurų neturtinei žalai atlyginti. Neturtinė žala nukentėjusiajai L. D. atsirado dėl visų trijų nuteistųjų – G. T., M. M., G. Č. nusikalstamų veikų, todėl visi trys nuteistieji solidariai privalo atlyginti savo nusikalstama veika padarytą žalą. Civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai L. D. išnagrinėtas nepažeidžiant nei baudžiamojo proceso, nei civilinės teisės normų.

29. Nuteistojo M. M. gynėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl kaltinamojo akto trūkumų šioje baudžiamosios bylos proceso stadijoje nenagrinėtini, kadangi apeliacinės instancijos teismas nagrinėja baudžiamąją bylą apeliacinių skundų ribose dėl pirmosios instancijos teismo priimtų sprendimų.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo G. T. ir nuteistojo M. M. gynėjo advokato Rostislavo Polubianko apeliacinius skundus atmesti.