- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-09-08
- Bylos Nr.
- 2-1634-302/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-01200-2014-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Romualda Janovičienė, Virginija Čekanauskaitė
- Pareiškėjas
- N. K.
- Kategorijos
- 36.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 126.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos N. K. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. liepos 1 d. nutarties, kuria patvirtintas patikslintas minėtos pareiškėjos finansinis reikalavimas bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Thai Inn“ bankroto byloje Nr. B2-1396-343/2015.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl bankrutavusios bendrovės kreditorės pateikto tvirtinti finansinio reikalavimo dalies pagrįstumo.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2015-01-16 nutartimi iškėlė UAB „Thai Inn“ bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Kauno įmonių restruktūrizavimo centras“ (t. 1, b. l. 50-51). Teismo 2015-04-14 nutartimi patvirtintas bendrovės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas (t. 2, b. l. 52). Minėta teismo nutartimi patvirtintas ir neginčytinas N. K. 6 044,96 Eur finansinis reikalavimas. Teismo 2015-05-15 nutartimi bendrovė „Thai Inn“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto (t. 2, b. l. 79-80).
Šalies argumentai
Pareiškėja (kreditorė) N. K. 2015-03-12 bankroto administratoriui pateiktame prašyme reikalavo UAB „Thai Inn“ bankroto byloje patvirtinti jos bendrą 11 489,18 Eur finansinį reikalavimą (t. 2, b. l. 36-37). Nurodė, kad 2011-01-06 Susitarimo dėl patalpų nuomos pagrindu UAB „Thai Inn“ buvo perduotos jos (pareiškėjos) nuomininkės M. S. teisės ir pareigos. Nurodė, kad finansinį reikalavimą sudaro 5 885,64 Eur nesumokėtas nuomos mokestis, 159, 32 Eur žala bei 5 444, 22 Eur delspinigiai.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2015-07-01 nutartimi pareiškėjos prašymą dėl delspinigių įtraukimo į finansinį reikalavimą tenkino iš dalies – papildomai patvirtinto pareiškėjos 217, 77 Eur finansinį reikalavimą; kitoje dalyje prašymą atmetė.
Teismas nustatė, kad 2010-12-10 tarp pareiškėjos ir M. S., buvusios BUAB „Thai Inn“ direktorės, buvo sudaryta Patalpų nuomos sutartis, Susitarimas prie nuomos sutarties (toliau – ir Nuomos sutartis), kurio 5.6 punktas nustatė, jog nuomininkui laiku nevykdant piniginių įsipareigojimų, nuomotojas įgyja teisę už kiekvieną pradelstą sumokėti dieną reikalauti iš nuomininko 0,5 proc. dydžio delspinigių nuo nesumokėtos sumos. Taip pat nustatė, kad 2011-01-06 Susitarimu dėl patalpų nuomos UAB „Thai Inn“ perėmė nuomininkės M. S. teisės ir pereigas pagal Nuomos sutartį; kad UAB „Thai Inn“ nesumokėjo nuomos mokesčio nuo 2013 m. birželio mėn. iki 2014 m. balandžio mėn., t. y. 9 mėnesius.
Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas nurodė, kad pareiškėja turi teisę reikalauti delspinigių, tačiau pažymėjo, jog prašoma delspinigių suma už 185 dienas yra beveik tapati nesumokėtos nuomos mokesčio sumai. Nurodė, kad Nuomos sutartimi nustatyti delspinigiai yra lupikiški, pernelyg dideli, neatitinkantys protingumo, sąžiningumo principų, ir delspinigių funkcijos. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju delspinigiai mažintini iki 0,02 proc., todėl papildomai patvirtino pareiškėjos 217, 77 Eur finansinį reikalavimą BUAB „Thai Inn“.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskirajame skunde pareiškėja (kreditorė) N. K. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015-07-01 nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – papildomai patvirtinti jos 5 444, 22 Eur finansinį reikalavimą UAB „Thai Inn“ bankroto byloje.
Nurodo, kad 2011-01-06 Susitarimu dėl patalpų nuomos šalys abipusiškai išreiškė valią susitarti dėl delspinigių dydžio. Toks susitarimas atitinka CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus bendruosius teisės principus, šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą. Pažymi, kad prisiėmusi įsipareigojimus sutarties šalis (skolininkas) negali remtis tų įsipareigojimų nevykdymu vien tuo, kad tų įsipareigojimų vykdymas yra skolininkui nenaudingas, nes toks skolininko rėmimasis prieštarautų sąžiningam sutarčių vykdymo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-10-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2013). Nurodo, kad nagrinėjamu atveju atsakovas nepateikė jokių įrodymų, jog Susitarimu prie nuomos sutarties nustatytas netesybų dydis neatitiko nuomos sutarčių rinkoje taikytų netesybų normų (Lietuvos apeliacinio teismo 2015-03-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-577-117/2015). Pažymi, kad teismų praktikoje konstatuota, jog negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos neatitinka įstatymuose nustatytų kriterijų ir turi būti mažinamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-08-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2008). Anot apeliantės, teismas neturėjo pagrindo mažinti sutartų netesybų.
Atsiliepimas
Atsiliepime atsakovas BUAB „Thai Inn“ prašo pareiškėjos atskirąjį skundą atmesti.
Nurodo, kad iš į bylą pateiktų duomenų matyti, jog bendrovei išnuomotos patalpos buvo techniškai netvarkingos, bėgo vanduo per stogą, krito lubų, sienų fragmentai. Bendrovės direktorė ne kartą kreipėsi į nuomotoją, kad ji sutvarkytų patalpas, tačiau pastaroji į tokius prašymus nereagavo ir kasmet didino nuomos kainą. Kadangi nuomotoja nesiėmė jokių veiksmų nuomojamų patalpų būklei gerinti, bendrovė susilaikė ir nemokėjo nuomos mokesčio ir galiausiai kreipėsi į Panevėžio miesto savivaldybės administraciją, kad būtų nustatyta, ar patalpas iš viso galima eksploatuoti. Pastato nepriežiūra, techninis netvarkingumas buvo konstatuotas Panevėžio miesto savivaldybės administracijos komisijos 2013-05-14 apžiūros akte. Pažymi, kad byloje nėra įrodymų, jog kreditorė patyrė 5 444, 22 Eur nuostolius dėl to, kad laiku nebuvo įvykdyta pagrindinė prievolė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas.
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria patvirtinta dalis ginčijamo kreditorės reikalavimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teisėjų kolegija sprendžia vadovaudamasi atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
Teisėjų kolegija nagrinėjamo klausimo – ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai sumažino kreditorės prašomą patvirtinti finansinio reikalavimo dalį, kurią sudaro 5 444, 22 Eur netesybos (delspinigiai), kontekste pažymi, kad įstatymo nuostatos įpareigoja prievoles vykdyti sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais (CK 6.38 str. 1 d.). Už sutartinių prievolių nevykdymą ar netinkamą vykdymą pažeidusiai sutartį šaliai gali būti taikomos netesybos (CK 6.73, 6.258 str.), kurios skatina skolininką laiku ir tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimus. Šalims sutartyje nustačius, kad už esminį sutarties pažeidimą mokamos netesybos, joms ši nuostata yra privaloma (CK 6.189 str. 1 d.). Teismai, spręsdami sutartyje nustatytų netesybų priteisimo klausimą, taip pat privalo vadovautis šalių sutarties nuostatomis, tačiau kartu pažymėtina, kad, atsižvelgiant į tai, jog netesybos yra nukreiptos į minimalių kreditoriaus nuostolių atlyginimą, kreditoriui negali būti leidžiama piktnaudžiauti savo teise ir pasipelnyti kitos šalies sąskaita.
Apeliantė, nesutikdama su skundžiama nutartimi, kuria teismas jos prašymą dėl finansinio reikalavimo dalies (netesybų) patvirtinimo tenkino ne visa apimtimi, sumažindamas ginčo šalių sutartimi nustatytą delspinigių dydį, teigia, kad pirmosios instancijos teismas paneigė šalių sutarties sudarymo metu buvusią valią, paneigė jos teisę gauti iš anksto nustatytą nuostolių dydį. Pažymi ir tai, kad atsakovas neįrodė, jog 0,5 proc. delspinigių dydis nebūtų atitikęs nuomos sutarčių pasirašymo metu nuomos rinkoje taikytų netesybų normų.
Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su nurodytais skundo argumentais.
Visų pirma pažymėtina tai, kad pagal CK 6.73 straipsnio 2 dalies, 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatas sutartimi nustatytos netesybos teismo gali būti mažinamos dviem pagrindais: jeigu netesybos neprotingai didelės arba jeigu skolininkas įvykdė dalį prievolės. Taigi teismas, spręsdamas finansinio reikalavimo, kurį sudaro netesybos, tvirtinimo klausimą, esant pateiktam šalies, šiuo atveju atsakovo, prašymui įvertinti netesybų dydį, ne tik gali, bet ir privalo vertinti finansinio reikalavimo pagrįstumą bei kontroliuoti šalių interesų pusiausvyrą pareiškus reikalavimą, kas teisėjų kolegijos vertinimu, nelaikytina šalių sutarties laisvės principo pažeidimu.
Antra, vertinant prašomų priteisti netesybų dydžio teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, konkrečios bylos aplinkybės, netesybų dydžio atitiktis protingumo reikalavimams, vertinami ne sutarties sudarymo metu, o ginčo metu esančios situacijos kontekste. Mažinant netesybas, teismų praktikoje pirmiausia atsižvelgiama į šalių sutartinių santykių pobūdį ir sutarties tikslus, tikruosius sutarties šalių ketinimus, sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, šalių statusą, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį, sutarties šalių interesų pusiausvyrą, bankų mokamų palūkanų dydį, taip pat į CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo skolininko UAB „Thai Inn“ netinkamą Nuomos sutarties vykdymą – nuomos mokesčio nemokėjimą, tuo tarpu minėtos sutarties 5.6 punktas nustatė 0,5 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną pavėluotą atsiskaityti dieną nuo neapmokėtos sumos. Nors šiuo atveju abi Nuomos sutarties šalys – privatūs verslo subjektai, t. y. sutarties sąlygos parinktos laisva valia, abu galėjo numatyti sutartinių įsipareigojimų nevykdymo pasekmes, tačiau, kolegijos vertinimu, apygardos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, jog kreditorės prašoma finansinio reikalavimo dalimi patvirtinti nesumokėto nuomos mokesčio delspinigių suma už 185 dienas (CK 1.125 str. 5 d. 1 p.) – 5 444, 22 Eur yra beveik tapati 9 mėnesius bendrovės nemokėto nuomos mokesčio sumai – 5 885, 64 Eur. Lyginant delspinigių sumą su neįvykdytos prievolės verte, teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti apygardos teismo išvadai, kad šalių sutartų netesybų (delspinigių) dydis iš esmės pažeidžia sutarties šalių interesų pusiausvyrą, neatitinka protingumo, teisingumo principų.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad tuo atveju, jeigu pareiškiamas reikalavimas mažinti netesybas ar kyla netesybų mažinimo teismo iniciatyva klausimas, kreditorius privalo pagrįsti netesybas įrodinėdamas nuostolius. Tokiais atvejais kreditorius turėtų įrodinėti tikėtinus nuostolius, tačiau tik tam, kad pagrįstų protingą netesybų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-09-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2013).
Nagrinėjamu atveju apeliantė, prašydama patvirtinti viso dydžio finansinio reikalavimo dalį, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui neįrodė patirtų nuostolių dydžio. Apeliantė neįrodinėjo patirtų nuostolių preliminaraus dydžio ir net minimaliai nepagrindė tikėtinų nuostolių dėl skolininko prievolės įvykdymo termino pažeidimo atsiradimo, o byloje nėra jokių įrodymų, jog šios prievolės neįvykdymas būtų sąlygojęs nuostolių jai atsiradimą (CPK 178 str.).
Įvertinus nustatytas aplinkybes bei tai, kad atsakovas yra bankrutuojanti bendrovė, taip pat remiantis bendraisiais teisės, sutarties šalių interesų pusiausvyros principais, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apygardos teismas pagrįstai apeliantei priteistinų netesybų (delspinigių) dydį sumažino nuo 0,5 proc. iki 0,02 proc. už kiekvieną pradelstą dieną nuo nesumokėtos nuomos mokesčio sumos.
Pažymėtina ir tai, kad apeliantė skundo argumentus grindžia remdamasi teismų praktikos pavyzdžiais, jos nuomone, patvirtinančiais jų pagrįstumą. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori, o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-04-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186/2009). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytą kasacinio teismo išaiškinimą, konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo remtis apeliantės skunde nurodytais kasacinio ir Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-10-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2013; Lietuvos apeliacinio teismo 2015-03-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-577-117/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-08-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2008), kaip teisminiu precedentu, kadangi skiriasi šios ir nurodytų bylų faktinės aplinkybės. Apeliantės nurodytose bylose klausimai dėl sutartinių netesybų mažinimo sprendžiami skirtingų teisinių santykių (kredito, skolos) kontekste, taip pat skiriasi nurodytų ir šios bylos šalių sutartų netesybų dydžiai bei pagrindai, kuriais teismai rėmėsi spręsdami klausimą dėl delspinigių mažinimo.
Aptarti ir kiti skundo argumentai neteikia pagrindo panaikinti skundžiamą teismo nutartį.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2015 m. liepos 1 d. nutartį palikti nepakeistą.