Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Garnelienės, Reginos Pocienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Daivos Pranytės-Zalieckienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios N. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2019 m. vasario 5 d. nuosprendžio, kuriuo:

N. P. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirta bausmė apėmimo būdu subendrinta su Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. balandžio 24 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas jos laikinojo sulaikymo laikas nuo 2018 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. balandžio 3 d. bei bausmės laikas, atliktas pagal Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. balandžio 24 d. baudžiamuoju įsakymą, vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto b papunkčiu, šešias valandas viešųjų darbų prilyginus vienai laisvės atėmimo parai.

Iš N. P. priteista (duomenys neskelbiami) teritorinei ligonių kasai 1 633,71 Eur žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. N. P. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą už tai, kad 2018 m. balandžio 1 d. apie 12 val., (duomenys neskelbiami), gyvenamojo namo koridoriuje, konflikto metu, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia virtuviniu peiliu vieną kartą dūrė į pilvą savo šeimos nariui – sugyventiniui D. D. ir tuo, padarydama kiaurinį durtinį-pjautinį sužalojimą pilvo sienos kairėje su plonosios žarnos sužalojimu, sunkiai sutrikdė D. D. sveikatą.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistosios N. P. apeliacinis skundas tenkinamas. Panevėžio apygardos teismo 2019 m. vasario 5 d. nuosprendžio dalis dėl N. P. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą bausmės paskyrimo keistina dėl netinkamo BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo ir neteisingos bausmės paskyrimo.

8. BK numato du atvejus, kada teismas kaltininkui gali paskirti švelnesnę, negu įstatyme numatyta, bausmę. Šie atvejai numatyti BK 62 straipsnyje ir BK 54 straipsnio 3 dalyje . Švelnesnės, negu numatyta įstatyme, bausmės paskyrimas reiškia, kad kaltininkui teismas skiria įstatymo sankcijoje už padarytą nusikaltimą nenumatytą bausmės rūšį ar mažesnę bausmę, negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatyta minimali bausmė.

9. Nagrinėjamu atveju BK 62 straipsnio nuostatų taikymo pagrindų nenustatyta. Vienok, kolegijos nuomone, sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad N. P. atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas nėra įstatyminio pagrindo, negalima.

10. Pažymėtina, kad galiojanti teisminė praktika dėl bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų (BK 54 straipsnio 1 dalis, 2 dalis), bausmės paskirties (BK 41 straipsnio 2 dalis) įvertinimo, o taip pat BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo ir švelnesnės, negu sankcijoje numatyta, bausmės skyrimo yra plačiai išdėstyta ir įtvirtinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse baudžiamosiose bylose. Be to, matyti, kad teisminė praktika yra dinaminis procesas ir kai kurie išaiškinimai dėl baudžiamojo įstatymo, taip pat ir dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo, nors ir nežymiai, tačiau kinta.

11. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-64-303/2018 buvo išaiškinta, kad BK 41 straipsnis, numatantis bausmės paskirtį, greta bausmės tikslų - bendrosios prevencijos, nubaudimo, kelio naujiems nusikaltimams užkirtimo - išskiria teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimą. Bausmė turi būti teisinga. Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra tai, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Be to, ji turi neprieštarauti teismų praktikai atitinkamos kategorijos bylose. Įstatymų leidėjas, formuluodamas konkretaus nusikaltimo požymius ir nustatydamas sankciją už nusikaltimą, įvertina tipinį (rūšinį) nusikaltimo, kaip tokio, pavojingumą. Visgi atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad konkrečiomis aplinkybėmis padarytas nusikaltimas, formaliai atitinkantis rūšinius tam tikro nusikaltimo požymius, iš tikrųjų gali neatitikti tos rūšies nusikaltimo pavojingumo. Gi, nusikaltimus, tarp jų ir labai sunkius, daro skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat skiriasi. Dėl to bausmės teisingumas neatsiejamai susijęs ir su kitu baudžiamosios teisės principu – bausmės individualizavimu, kuris taip pat yra pamatinis baudžiamosios teisės principas, glaudžiai susijęs su bausmės paskirtimi. Kaip nurodyta BK 54 straipsnio 1 dalyje, teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pagrindinės taisyklės yra aiškiai suformuluotos baudžiamajame įstatyme, o bausmės skyrimo norma, numatanti teisingumo principą, yra labai abstrakti ir taikytina tik retais ir ypatingais atvejais. Todėl ši norma teismų praktikoje ir įgijo išimtinių aplinkybių statusą, taip bausmės skyrimą pabrėžiant ne kaip statišką, o labai dinamišką procesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, 2K-186-942/2015, 2K-204-942/2015, 2K-334-699/2017).

12. Tokiu būdu, aiškus prieštaravimas teisingumo principui, skiriant bausmes, yra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatą. Baudžiamasis kodeksas neapibrėžia teisingumo principo sąvokos. Teismų praktikoje teisingumo principas visų pirma suprantamas kaip teisingos bausmės paskyrimas. Teisinga bausmė yra tokia bausmė, kuri atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nubrėžtą bausmės paskirtį ir BK 54 straipsnio 2 dalyje pateiktus bendruosius bausmių skyrimo pradmenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-259/2011). Tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Toks teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma, rodančia, jog baudžiamajame įstatyme nurodytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, 2K-186-942/2015, Nr. 2K-249-895/2017).

13. Iš to, kas buvo išaiškinta paminėtose kasacinėse nutartyse, matyti, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teisminę praktiką dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo, nors ir toliau pažymi, kad švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimas gali būti pagrįstas tik išimtinėmis aplinkybėmis, tačiau tų išimtinių aplinkybių nustatymą vis labiau sieja su tiek nusikalstama veika, tiek su kaltininko asmenybę apibūdinančių aplinkybių visuma. Svarbiausia yra tai, kad būtent tų aplinkybių visetas ir leidžia padaryti išvadą dėl bausmės atitikties teisingumo principams.

14. Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja baudžiamajame įstatyme nustatyti optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę arba kitą baudžiamosios teisės poveikio priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-268-942/2017).

15. Sprendžiant dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo galimybės, pažymėtina ir tai, kad šioje BK bendrosios dalies teisės normoje yra įtvirtinta tiesioginio teisingumo principo bausmių skyrimo procese taikymo galimybė.

16. Teisminėje praktikoje įtvirtinta nuostata, kad BK 54 straipsnio 3 dalis suteikia teismui galimybę pašalinti prieštaravimą teisingumo principui, nors baudžiamasis įstatymas nepateikia šio principo apibrėžimo. Teisingos bausmės paskyrimo prasme, teisingumas visų pirma reiškia įstatymo nustatytą optimalų kaltininkui pasitaisyti reikalingą bausmės dydį. Teisingumo principui prieštarauja tiek aiškiai per griežtos, tiek ir aiškiai per švelnios bausmės paskyrimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-98/2008, 2K-449-942/2016). Taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, svarbu ir tai, kad kaltininko asmenybės ir (ar) jo padarytos veikos vertinimas suponuotų išvadą, jog sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, būtų teisingas. Būtent šių aplinkybių viseto įvertinimas teismams leidžia daryti išvadą dėl bausmės atitikties teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-456/2013). Bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybę.

17. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajai N. P. bausmę pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą, įvertino tai, kad N. P. padarė tyčinį, baigtą, labai sunkų, pavojingą visuomenei nusikaltimą prieš savo šeimos narį. Vertindamas nuteistosios asmenybę, atsižvelgė į tai, kad N. P. nusikalto po to, kai jos atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 286 straipsnį dėl pasipriešinimo policijos pareigūnams, yra bausta administracine tvarka, bedarbė, vartoja alkoholį, būdama neblaivi būna agresyvi. Tai nuteistąją apibūdina neigiamai ir rodo, kad padarytas nusikaltimas nėra atsitiktinis. Teismas pripažino, kad jos atsakomybę lengvina tai, jog ji prisipažino padariusi nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi, o atsakomybę sunkina tai, kad nusikaltimą padarė būdama apsvaigusi nuo alkoholio. Taip pat konstatavo, kad nukentėjusysis greitai pasveiko, jokių liekamųjų reiškinių neliko, nukentėjusysis jokių pretenzijų neturi. Vienok, teismas nurodė, kad tai nėra išimtinės aplinkybės, dėl kurių sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė būtų laikoma aiškiai neteisinga ar prieštarautų teisingumo principui. Esant tokioms aplinkybėms, teismas padarė išvadą, kad nuteistosios N. P. atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį nėra pagrindo.

18. Teisėjų kolegija pritaria apeliacinio skundo teiginiui, kad apygardos teismas, skirdamas už šį nusikaltimą N. P. bausmę, neįvertino visų tam reikšmingų aplinkybių, o tai turėjo įtakos netinkamam BK 54 straipsnio 3 dalies taikymui.

19. N. P. padarė baigtą, tyčinį nusikaltimą, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai, tačiau N. P. nusikalstami veiksmai padaryti spontaniškai, nebuvo suplanuoti, jiems įtakos turėjo apsvaigimas nuo alkoholio. Jokių sunkių liekamųjų padarinių patirtas sužalojimas nukentėjusiajam D. D. nesukėlė, darbingumo jis neprarado, grįžo į įprastą gyvenimo ritmą. Iš nukentėjusiojo D. D. apeliacinės instancijos teisme parodymų matyti, kad jis jaučiasi gerai, yra darbingas ir N. P. jokių pretenzijų neturi, prašė jai neskirti realios laisvės atėmimo bausmės. Taigi, kolegijos manymu, nuteistosios N. P. padaryto nusikaltimo pavojingumas, palyginus su rūšiniu tokio pobūdžio nusikaltimų pavojingumu, nėra didesnis. Iš bylos duomenų matyti, kad N. P. nusikalto po to, kai jos atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 286 straipsnį, tačiau anksčiau neteista. Pažymėtina, kad vien kitas teistumas nesudaro absoliutaus pagrindo atsisakyti taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Juolab, kad asmens pavojingumą apibūdina ne vien tik teistumo faktas, bet ir jo anksčiau padarytų nusikalstamų veikų ir (ar) kitų teisės pažeidimų pobūdis. N. P. pagal BK 286 straipsnį pripažinta kalta baudžiamuoju įsakymu, jai paskirta arešto bausmė. Jokių kitų duomenų apie naujus nusikaltimus ar administracinius pažeidimus po jai inkriminuotos veikos padarymo byloje nėra. Pareigūnams nuteistąją sulaikius, pastaroji prisipažino, kad ji peiliu sužalojo nukentėjusįjį, dėl padaryto nusikaltimo savo kaltę pripažino viso proceso metu, neklaidino ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir teismo. Po nusikaltimo padarymo ji rūpinosi, jog nukentėjusiajam būtų suteikta pagalba, nuoširdžiai išgyvena dėl savo neteisėto poelgio. Taigi apygardos teismas pagrįstai N. P. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad ji prisipažino padariusi nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nuteistoji taip pat pripažino Valstybinės ligonių kasos civilinį ieškinį, sudarė žalos atlyginimo sutartį, pradėjo individualią veiklą ir apeliacinės instancijos teisme pateikė mokėjimo dokumentus, kurie tvirtina, kad nuteistoji moka sutartyje numatytas mėnesines įmokas (t. 2, b. l. 93, 94-95). Visa tai rodo jos asmenybės mažesnį pavojingumą visuomenei, norą keistis ir gyventi laikantis įstatymų reikalavimų. Be to, pažymėtina, kad nuteistoji turi sveikatos problemų. Ji patyrė kojos traumą, buvo operuota, atsiradus komplikacijoms, jai paskirtas operacinis gydymas (t. 2, b. l. 90-92).

20. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad proceso metu nukentėjusiojo reiškiama pozicija dėl traukiamam baudžiamojon atsakomybėn asmeniui skirtinos bausmės laikytina vienu iš kriterijų, leidžiančių nuspręsti, kokia bausmė gali užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacine nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-312/2009). Siekiant BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytų bausmės tikslų, svarbi ir kaltininko bei nukentėjusiojo teisėtų interesų pusiausvyra. Nagrinėjamu atveju nuteistoji N. P. susitaikė su nukentėjusiuoju. Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusysis su nuteistąją pragyvenę kartu apie 30 metų ir toliau kartu gyvena, palaiko artimus draugiškus santykius, augina du vaikus. Dar ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis pareiškė, jog pretenzijų N. P. neturi, civilinio ieškinio nereikš. Šią poziciją jis pakartojo ir apklausiamas pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose, nesiekė, jog nuteistajai būtų skirta laisvės atėmimo bausmė. Būtent nukentėjusysis, siekdamas apsaugoti N. P. nuo baudžiamojo persekiojimo, atvykus policijos pareigūnams iš karto apie jo sužalojimą nepasakė, bandė slėpti, jog yra sužalotas. Šių svarbių aplinkybių visumos apygardos teismas, skirdamas bausmę nuteistajai, nuosprendyje neįvertino, todėl netinkamai individualizavo bausmę.

21. Kolegijos nuomone, byloje esantys N. P. asmenybę apibūdinantys duomenys, jos padaryto nusikaltimo aplinkybės ir nuo nusikaltimo padarymo praėjęs laiko tarpas, per kurį negauta duomenų apie N. P. daromus teisės pažeidimus, iš esmės leidžia spręsti ne tik apie padarytos veikos atsitiktinį pobūdį, bet ir tai, kad nuteistoji dėl savo neteisėtų veiksmų padarė teisingas išvadas. Be abejo, šios aplinkybės nepašalina N. P. padarytos veikos pavojingumo, jos atsakomybės už padarytą labai sunkų nusikaltimą, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, yra pagrindas jos atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Nagrinėjamu atveju, nors ir minimalus, tačiau ilgalaikis atskyrimas nuo šeimos, darbo ir visuomenės, paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę, neigiamai paveiktų N. P. socialinius ryšius, darbo santykius, sveikatą ir pateis nukentėjusiojo interesus, pažeistų proporcingumo principo reikalavimus bei neužtikrintų bausmės tikslų įgyvendinimo. Todėl, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis, N. P. skirtina švelnesnė, nei BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta, bausmė – laisvės apribojimas. Įvertinus nusikaltimo sunkumo laipsnį, skirtinas maksimalus šios bausmės terminas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 2 punktais,

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2019 m. vasario 5 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl N. P. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą paskirtos bausmės ir jai paskirtų bausmių subendrinimo.

N. P., pritaikius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 3 dalį, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą paskirti laisvės apribojimą 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, 5 dalies 2 punktu, šią bausmę apėmimo būdu subendrinti su Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. balandžio 24 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės apribojimą 3 (trejiems) metams, įpareigojant ją per šį laikotarpį be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 9 punktu ir 72² straipsniu, paskirti N. P. baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, šį įpareigojimą įvykdant per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b) papunkčiu, 3 punkto a) papunkčiu, 66 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, į bausmės laiką įskaityti sulaikyme išbūtą laiką nuo 2018 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. balandžio 3 d., vieną sulaikymo dieną prilyginus dviem laisvės apribojimo dienoms, bei bausmę – 180 valandų viešųjų darbų, atliktą pagal Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. balandžio 24 d. baudžiamąjį įsakymą, tris valandas viešųjų darbų prilyginus vienai laisvės apribojimo dienai.

Išaiškinti N. P., kad asmeniui vengiant atlikti laisvės apribojimo bausmę, ši bausmė jam keičiama areštu pagal BK 49 ir 65 straipsniuose nustatytas taisykles, o vengiant įvykdyti jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę, teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali paskirti bausmę pagal BK 243 straipsnį. Šiuo atveju nubaudimas neatleidžia nuteistosios N. P. nuo pareigos įvykdyti paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.