Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-06-14 · Administracinė byla Nr. I-3412-505/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-06-14
Bylos Nr.
I-3412-505/2018
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Daina Kukalienė
Pareiškėjas
K. S.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-3412-505/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00588-2018-6Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; (S) 51.4; 55.1.1.
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. birželio 14 d.Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Daina Kukalienė,sekretoriaujant Oksanai Berezovskei,

nedalyvaujant pareiškėjui K. S., atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo, priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas K. S. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, priteisti 1 800 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde (b. l. 2) nurodė, kad jis, atlikdamas bausmę Alytaus pataisos namuose (toliau – ir Alytaus PN), 2017 m. spalio 19 d. atsisakė atlikti bausmę paskirtame būryje, todėl buvo nubaustas drausmine nuobauda – perkeltas šešiems mėnesiams į kamerų tipo patalpas. 14 kamerų tipo patalpoje pareiškėjui trūko gyvenamojo ploto, netinkamas dieninis apšvietimas. Teigė, jog pasivaikščioti gryname ore galėjo tik vieną valandą per parą, tačiau uždarame kieme kiti nuteistieji rūkė, todėl pareiškėjui trūko gryno oro. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas negalėjo normaliai judėti, nusilpo regėjimas, sutriko miegas. Prašė skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko (b. l. 6-10).

Pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta teisės aktuose numatyta minimali gyvenamojo ploto norma būnant kamerų tipo patalpoje.

Jeigu pareiškėjo netenkino gyvenimo sąlygos paskirtoje kameroje ar būryje, jis, vadovaudamasis Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsniu, galėjo per 1 mėnesį apskųsti pareigūnų veiksmus ar sprendimus (pavyzdžiui, Nuteistųjų skirstymo komisijos sprendimą perkelti jį į kitą kamerą), arba kreiptis į administraciją dėl netinkamų laikymo sąlygų, tačiau šia savo teise nei karto nepasinaudojo.

Ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Alytaus visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė.

Pareiškėjas Alytaus PN laisvės atėmimo bausmės metu 1 kartą baustas už alkoholinių gėrimų ar jų surogatų vartojimą, todėl pareiškėjo argumentai dėl sveikatos sutrikimų dėl netinkamų laikymo sąlygų, atmestini.

Pareiškėjas siekia žalos atlyginimo, todėl privalo visas aplinkybes tinkamai įrodyti. Pareiškėjas savo skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą. Pareiškėjas skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas pateiktos žalos dydis ir kaip yra konkrečiai paskaičiuotas. Šios aplinkybės taip pat leidžia teigti, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės. Prašė skundą atmesti.

Pareiškėjui, atsakovui apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą žinoma (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ABTĮ) 74 str. 1 d.). Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 20 d. nutartyje pasiūlyta teise dalyvauti teismo posėdyje ir teikti paaiškinimus (būti išklausytam) (ABTĮ 52 str. 2 d.) pareiškėjas nepasinaudojo (b. l. 40, 41). Šalių neatvykimas į teismo posėdį nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (ABTĮ 77 str. 3 d.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam atliekant bausmę Alytaus PN nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į bausmės atlikimą tinkamomis sąlygomis. Pareiškėjas skunde nurodė, jog 14 kamerų tipo patalpoje trūko gyvenamojo ploto normos.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad atsakovas arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos atsiradimą. Pažymėtina, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-11-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-10-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).

Kadangi neturtinė žala kildinama iš netinkamų pareiškėjo laikymo Marijampolės PN sąlygų, nagrinėjamoje byloje aktualus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3 straipsnio prasme, Europos Žmogaus Teisių Teismas atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001-04-21 sprendimą P. prieš Graikiją pareiškimo Nr. 28524/95).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., LVAT 2013-12-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).

Netinkamas laikymo sąlygas pareiškėjas grindžia ploto trūkumu gyvenamosiose patalpose. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, o 11¹.2. punkte numatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui. Teismas taip pat pažymi, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių 11¹.1 ir 11¹.2. punkte įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Kadangi teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas patalpos plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Objektyvių duomenų apie konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje gyvenamojoje patalpoje metu joje buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad 2017 m. spalio 19 d., jam atsisakius atlikti bausmę paskirtame būryje, buvo paskirta drausminė nuobauda - perkėlimas šešiems mėnesiams į kamerų tipo patalpas, tačiau iš byloje pateiktų įrodymų matyti, jog pareiškėjas už drausmės pažeidimus į kamerų tipo patalpą buvo perkeltas nuo 2017 m. lapkričio 2 d. iki 2017 m. gruodžio 29 d. ir nuo 2018 m. sausio 2 d. iki 2018 m. kovo 30 d. (b. l. 12, 14-15, 26-27, 33).

Iš byloje pateiktų duomenų (b. l. 13) matyti, kad pareiškėjas 2017 m. lapkričio 2 d. iki 2017 m. gruodžio 29 d. ir nuo 2018 m. sausio 2 d. iki 2018 m. kovo 30 d. buvo paskirtas į 14 kamerų tipo patalpą, kurios plotas 12,22 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 4,07 kv. m.

Minėti duomenys leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo teisė į 3,6 kv. m plotą ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta, todėl pareiškėjo argumentas dėl jam tekusio per mažo gyvenamojo ploto, atmestinas, kaip nepagrįstas.

Pareiškėjo teigimu, kamerų tipo patalpoje buvo netinkamas dieninis apšvietimas.

Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Alytaus PN 14 kamerų tipo patalpos, kurioje jis buvo apgyvendintas, buvusio blogo apšvietimo. Byloje nepateikta įrodymų, t. y. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu reglamentu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl 14 kamerų tipo patalpoje buvusio blogo apšvietimo galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų (blogo apšvietimo) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl 14 kamerų tipo patalpoje buvusios apšvietos neatitikimo teisės aktais nustatytoms normoms, laikytini nepagrįstais. Pažymėtina, jog byloje nepateikta įrodymų, jog netinkama apšvieta būtų pakenkusi pareiškėjo regėjimui.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog pasivaikščioti gryname ore galėjo tik vieną valandą per parą, tačiau uždarame kieme kiti nuteistieji rūkė, todėl jam trūko gryno oro.

Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Higienos normos HN 134:2015 (galiojančioje nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) 7 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad ginčui aktualiu metu kreipėsi į Alytaus PN administraciją nurodydamas, jog yra nerūkantis ir prašo užtikrinti jo teisę būti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkoma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo bylose yra pasisakęs, kad tuo atveju, kai pareiškėjas į administraciją su prašymu ar skundu dėl to, kad kameroje (ar pasivaikščiojimo kiemelyje) rūkoma, raštu nesikreipė, nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose, dėl ko, laikydama pareiškėją kartu su šiose patalpose rūkančiais nuteistaisiais, būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013). Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog Alytaus PN neteisėto veikimo ar neveikimo dėl pareiškėjo buvimo drauge su rūkančiais asmenimis nenustatyta. Teismas pabrėžia, kad savo teiginiams pagrįsti pats pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius, nepateikė, todėl jo argumentai dėl gryno oro trūkumo pasivaikščiojimo kiemelyje, atmestini kaip neįrodyti (ABTĮ 56 str.).

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindžia negalėjimu normaliai judėti, nusilpusiu regėjimu, sutrikusiu miegu. Byloje nepateikta duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus dėl pablogėjusios sveikatos, kurias galėjo įtakoti netinkamos kalinimo sąlygos, taip pat nėra duomenų, jog jis būtų kreipęsis į Psichologinės tarnybos darbuotojus dėl netinkamų gyvenimo sąlygų. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą pažymėjo, jog pareiškėjas bausmės metu buvo vieną kartą baustas už alkoholinių gėrimų ar jų surogatų vartojimą (b. l. 8, 14). Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Pagal Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 str. 4 d.).

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad atsakovės atstovas neatliko jokių teisei priešingų veikų, todėl, nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Dar daugiau, pareiškėjas neįrodė ir jokio žalos fakto. Darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, yra atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 56 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėja

nusprendžia:

Pareiškėjo K. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėja Daina Kukalienė