Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algimantas Valantinas, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjęs A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-11-18 nutarimo, kuriuo A. V. pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 126 str. 1 d., ir nubaustas 1000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 1 metams,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. V. nubaustas už tai, kad 2014-10-25 apie 14.10 val., būdamas neblaivus – 0,48 promilių, vairavo kelių transporto priemonę - automobilį „Škoda Praktik“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir važiavo Ozo g. 25, Vilniuje, tuo pažeisdamas KET 14 p. reikalavimus.

Apeliaciniu skundu A. V., atsižvelgdamas į tai, kad, jo nuomone: 1)policijos pareigūnai jo neblaivumo (girtumo) būseną tikrino pažeisdami ATPK 270 straipsnio 1 dalyje nustatytą tvarką (nesilaikė Taisyklių 6 punkte nustatytos tvarkos eiliškumo) bei Policijos patrulių veiklos instrukcijos 69.1. punkto nurodymus; 2) policijos pareigūnai nesiuntė jo neblaivumo būsenai nustatyti ir tokiu neveikimu nevykdė ATPK 270 straipsnio 2 dalyje nustatytos juos įpareigojančios prievolės; 3) vairuojančių transporto priemones asmenų neblaivumo (girtumo) būsenos nustatymą reglamentuojantys teisės aktai (ATPK 270 straipsnis, Taisyklės, Metodika ir Policijos patrulių veiklos instrukcija) nurodo, jog šių asmenų neblaivumo (girtumo) būsenos tikrinimo (kontrolės) funkcijas, įskaitant alkoholio koncentracijos iškvėptame ore tikrinimą specialiosiomis techninėmis priemonėmis (alko testeriais), atlieka policijos pareigūnai, o šių asmenų neblaivumo (girtumo) nustatymo veiksmus atlieka bei galutinę išvadą nurodo asmens sveikatos priežiūros įstaigų asmens sveikatos priežiūros specialistai; 4) Medicininės apžiūros neblaivumui nustatyti akto duomenys ir galutinė išvada konstatavo, jog jis nevairavo transporto priemonės būdamas neblaivus, o vairavo tik vartojęs alkoholio, kurio kiekis neviršijo leistinos normos; 5) Medicininės apžiūros neblaivumui nustatyti akto duomenų ir galutinės išvados bylą nagrinėjęs teismas nepaneigė jokiais teisiniais argumentais ar įstatymo tvarka gautais, ištirtais ir įvertintais įrodymais bei objektyviais ir neginčytinais bylos duomenimis; 6) ATPK 30¹ straipsnio nuostatų taikymo negalimumą jo atžvilgiu bylą nagrinėjęs teismas pagrindė ATPK bei kituose įstatymuose nenumatytomis atsakomybę už administracinį teisės pažeidimą sunkinančiomis aplinkybėmis; 7) kiti skunde nurodyti įrodymų tyrimo bei vertinimo nepakankamumo aspektai galimai suponavo bylą nagrinėjusio teismo nepagrįsto sprendimo priėmimą bei į tai, kad pagal administracinių teisės pažeidimų teisenos nuostatas, visos abejonės vertinamos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai, prašo panaikinti 2014-11-18 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimą.

Nurodo, kad medicininės pažiūros metu paėmus ir ištyrus jo kraujo mėginį, atlikus bendros jo būklės įvertinimą bei du kartus patikrinus specialiosiomis techninėmis priemonėmis (alkotesteriu), bendra jo būklė buvo įvertinta tik teigiamai – nustatyta, kad iš burnos sklindančio alkoholio kvapo nėra. Elgsena adekvati, kalba rišli, judesiai koordinuoti; konstatuota, kad A. V. gali eiti tiesia linija („pėda po pėdos“) bei stovėdamas (atsimerkęs ir užsimerkęs) gali pasiekti nosies galą. Taip pat skunde nurodoma, jog tikrinimo metu buvo nustatyta, jog alkoholio koncentracija A. V. kraujyje sudarė 0,32 promiles, o iškvėptame ore – 0,24 promilės (pirmu bandymu) ir 0,22 promiles (antru bandymu). Apeliantas pažymi, kad jo asmens vardu surašyto ir jam išduoto medicininės apžiūros neblaivumui nustatyti akto skiltyje „Išvada“ nurodyta „vartojęs alkoholio“, ko jis ir neneigė. Tačiau, anot apelianto, tai nereiškia, kad jam buvo nustatytas neblaivumas (girtumas). Tuo tarpu administracinė atsakomybė pagal ATPK 126 straipsnio 1 dalį atsiranda tik vairuotojams esant neblaiviems, o ne už transporto priemonės vairavimą, esant vairuotojams vartojusiems alkoholio.

Cituodamas ATPK 270 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas, Policijos patrulių veiklos instrukcijas, Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisykles (toliau - Taisykles), Bendros asmens būklės įvertinimo metodiką, apeliantas nurodo, kad policijos pareigūnai nenustatė jo asmens būklės pagal pastarosios metodikos 1 -4 punktuose nurodytus požymius, o taip pat nevertino jo būklės pagal 5 ir 6 punktuose nurodytus veiksmus. Pasak apelianto, protokole taip pat nėra nurodyta jokių neigiamų bendros jo asmens būklės požymių ar vertinimų. Policijos pareigūnai, prieš tikrinimą alkotesteriu, A. V. nieko neaiškino ir apie atsisakymo tikrintis teisinius padarinius, atlikdami tik Taisyklių 6.3 punkte nurodytą veiksmą – nedelsdami patikrino jį specialiosiomis techninėmis priemonėmis.

Pasak apelianto, įvertinus aukščiau nurodytus vairuojančių transporto priemones asmenų neblaivumo būsenos nustatymą reglamentuojančius teisės aktus, darytina išvada, kad šių asmenų neblaivumo kontrolės funkcijas, įskaitant alkoholio koncentracijos iškvėptame ore tikrinimą specialiosiomis techninėmis priemonėmis, vykdo policijos pareigūnai, o šių asmenų neblaivumo nustatymo veiksmus atlieka bei galutinę išvadą nurodo asmens sveikatos priežiūros specialistai.

Tokiu būdu, teismas konstatavo, kad alkoholio koncentracija iškvėptame ore po valandos atliktų tyrimų sumažėjo dvigubai (nuo 0,48 iki 0,24 promilės) dėl natūralaus alkoholio pasišalinimo iš organizmo. Apeliantas akcentuoja, jog skundžiamame nutarime tai pateikiama kaip neįrodinėtina aplinkybė, nes šių faktinių duomenų (alkoholio koncentracijos kiekio iškvėptame ore pokytis laiko atžvilgiu), kaip byloje esančių ypatingą svarbą bei administracinę atsakomybę lemiančių įrodymų, skirtingų parodymų atsiradimo galimybė, bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatinėjama jokiomis priemonėmis (pvz., specialistų paaiškinimais ar vertinimais, ekspertų išvadomis). Apeliantas pažymi, jog jokių įrodymų, pagrindžiančių dvigubo kiekio natūralaus alkoholio pasišalinimo iš organizmo per tokį trumpą laiką, byloje nėra. Su tokiu teismo vertinimu (Bylai ypatingą reikšmę turinčių įrodymų laisvu ir neargumentuotu interpretavimu) A. V. nesutinka, nurodydamas, jog neįrodinėtinos aplinkybės turėtų būti tik visiems žinomos neginčytinos aplinkybės ar faktai, kurių nustatymui nebūtina naudotis kokiais tai papildomais informacijos šaltiniais. Teismas negali pagrįsti savo sprendimo įvairiomis prielaidomis, spėliojimais, kitokio pobūdžio išvedžiojimais apie bylos aplinkybes.

Anot apelianto, teismų praktika patvirtina, jog specialisto paprastai prireikia tuomet, kai byloje surinkti duomenys yra prieštaringi (2010 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-3362/2010) ir reikia vertinti įrodymus, kurie jau buvo surinkti panaudojant specialias žinias, kurių teismas neturi (2011 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-203/2011). Tokiu atveju, vertinant tokio pobūdžio įrodymus (gautus panaudojus specialias žinias), procesinis įstatymas numato galimybę pasitelkti specialisto arba eksperto pagalbą atitinkamai kviečiant į teismo posėdį tinkamą specialistą ar skiriant ekspertizę. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad šiais procesiniais instrumentais pirmos instancijos teismas nepasinaudojo, o pats vertino aplinkybes, reikalaujančias specialių žinių, tokiu būdu pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir toks procesinės teisės normų pažeidimas neleidžia teismo sprendimo laikyti teisingu (2010 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1655/2010).

Pasak apelianto, jo medicininė apžiūra asmens sveikatos priežiūros įstaigoje buvo atlikta Taisyklėse bei Metodikoje nurodytų laiko intervalų ribose. Tai reiškia, kad norminių teisės aktų pagrindu atliktos medicininės apžiūros metu nustatytos mano neblaivumo būsenos įvertinimo rezultatų (išvados, kad nesu neblaivus, o esu tik vartojęs alkoholio) kvestionuoti akcentuojant vien tik tai, kad tyrimai buvo atlikti po valandos, nėra jokio teisinio pagrindo.

Anot apelianto, Medicininio patikrinimo galutinėje išvadoje konstatuota, jog jis nevairavo automobilio būdamas neblaivus, o vairavo vartojęs alkoholio, kurio koncentracija kraujyje bei iškvėptame ore neviršijo leistinos normos. Apelianto teigimu, šios išvados teismas nepaneigė jokiais teisiniais argumentais ar įstatymo nustatyta tvarka gautais ir ištirtais įrodymais. Šių skundo argumentų teisingumą apeliantas grindžia teismų praktika, formuojama nagrinėjant tokio pobūdžio bylas.

Skunde apeliantas taip pat pažymi, kad jis vykdė policijos pareigūnų reikalavimus, pasirašė administracinio teisės pažeidimo protokolus, tačiau tai nereiškia, jog jis pripažino savo kaltę dėl pažeidimo padarymo. Atvirkščiai, tiek policijos pareigūnams, tiek bylą nagrinėjusiam teismui aiškino abejojantis alkotesterio parodymų teisingumu.

Tuo pačiu A. V. nurodo, jog teismas nepagrįstai netaikė jo atžvilgiu ATPK 30¹ straipsnio nuostatų.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos medžiaga nustatyta, kad policijos pareigūnai 2014-10-25, apie 14.10 val., A. V. alkotesteriu nustatė 0,48 promilės girtumą (b. l. 6), tai atitinka lengvą girtumo laipsnį. A. V., nesutikdamas su alkotesterio rodmenimis, kreipėsi į Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR Teisingumo ministerijos Toksikologijos laboratoriją, kur 2014-10-25, 15.10 val., jam buvo paimtas kraujas siekiant nustatyti jame etilo alkoholio kiekį. Atlikus tyrimą, buvo pateikta specialisto išvada Nr. T-A 9346/14 (01), kurioje konstatuota, jog A. V. kraujyje rasta alkoholio 0,32 primolės (b. l. 16). 2014-10-25 Medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti akte konstatuota, jog 2014-10-25, 15.15 val. A. V. iškvėptame ore alkoholio kiekis sudarė 0,24 promiles, 2014-10-25, 15.20 val. – 0,22 promiles. Tame pačiame akte nurodoma, jog A. V. elgesys buvo adekvatus, alkoholio kvapas nesijautė, judesių tikslumas sutrikęs nebuvo (b. l. 15).

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pastaruosius tyrimo rezultatus, nurodė, kad 2014-10-25, 14.10 val. nustatytas 0,48 prom. neblaivumas A. V. atitiko jo neblaivumo laipsnį, po valandos atlikti tyrimai rodo, kad jis buvo vartojęs alkoholio, skirtumas, anot teismo, vertintinas kaip natūralus alkoholio pasišalinimas iš organizmo.

Skundą nagrinėjantis teismas pažymi, kad ši apylinkės teismo išvada yra niekuo nepagrįsta bei skubota.

Byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tada, kai jis priimtas laikantis ATPK 248, 257 ir 284 straipsnių reikalavimų. ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Byloje surinktų įrodymų vertinimas, kaip teisiškai reikšmingų aplinkybių nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Tačiau vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada pagal surinktus įrodymus po reikšmingų faktų išnagrinėjimo. Pagal ATPK 284 straipsnio 1 dalį organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išsiaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, taip pat išsiaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Be to, pagal teismų praktiką, nagrinėjant administracinių teisės pažeidimų bylas, turi būti laikomasi tų pačių pagrindinių principų, kurių laikomasi ir baudžiamajame procese. Vienas tokių yra bylos tiesioginio nagrinėjimo teisme principas, pagal kurį teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus: išklausyti proceso šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, specialistų paaiškinimus ir eksperto išvadas, susipažinti su rašytiniais įrodymais, apžiūrėti daiktinius įrodymus, balsu perskaityti protokolus ir kitus dokumentus.

Patikrinus administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje pirmos instancijos teismas nesilaikė nurodytų reikalavimų ir sprendimą priėmė visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai neištyręs visų bylos aplinkybių ir galimų įrodymų, todėl priimto nutarimo negalima laikyti teisėtu ir pagrįstu.

Akcentuotina, kad asmuo administracinėn atsakomybėn traukiamas tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Kad būtų galima konstatuoti asmenį padarius ATPK 126 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, būtina nustatyti, jog asmuo vairavo būdamas neblaivus, t. y. turi būti nustatytas konkretus ir nekeliantis abejonių neblaivumo laipsnis. Pažymėtina tai, kad ATPK 126 straipsnio 1 dalyje numatyta sankcija ir, pagal šį straipsnį A. V. paskirta administracinė nuobauda, baudos dydžiu prilygsta sankcijoms, kurios skiriamos už BK numatytus baudžiamuosius nusižengimus. Toks įstatyme numatytas sankcijos griežtumas kelia teismui aukštus reikalavimus vertinant byloje surinktus įrodymus, tikrinant administracinėn atsakomybėn patraukto asmens gynybinę poziciją. Iš Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos (pavyzdžiui, byla Balsytė-Lideikienė prieš Lietuvą – Balsytė–Lideikienė v. Lithuania, Judgment of 4 November 2008, Ap. No 72596/01) darytina vienareikšmiška išvada, kad bylose dėl administracinių teisės pažeidimų padarymo turi būti laikomasi iš 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos kylančių reikalavimų, t. y. turi būti taikomi pagrindiniai baudžiamajame procese galiojantys principai (viešumo, teisingo (sąžiningo) bylos nagrinėjimo, nekaltumo prezumpcijos ir kt.), administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui turi būti garantuojamos iš esmės tos pačios teisės, kuriomis baudžiamojo proceso metu gali naudotis įtariamasis ir kaltinamasis. Atsižvelgiant į tai įrodymų vertinimo metu kilusios abejonės ir neaiškumai mutatis mutandis turėtų būti vertinami remiantis Baudžiamojo proceso kodekse įtvirtintomis nuostatomis. Kadangi pareigūnų tikrinimo, Toksikologijos laboratorijos kraujo tyrimo ir Vilniaus priklausomybės ligų centre atliktų tyrimų rezultatai, nustatyti skirtingu laiku, akivaizdžiai skiriasi, šioje administracinio teisės pažeidimo byloje esminę reikšmę įgauna visapusiškas bylai reikšmingų įrodymų surinkimas ir prieštaravimų tarp jų pašalinimas. Teismo išvada, kad šis tyrimų skirtumas vertintinas kaip natūralus alkoholio pasišalinimas iš organizmo, nėra pagrįsta bylos medžiaga ar kitais leistinais įrodymais bei protingumo ir akivaizdumo kriterijais. Toks teiginys yra susijęs su medicinos, t. y. specifinėmis mokslinėmis žiniomis, todėl tai nėra tokią išvadą padariusio teismo kompetencijos sritis. Pabrėžtina, kad teismas, pažeisdamas ATPK 256 straipsnio 3 dalies nuostatas, nustatančias administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjančiam teismui pareigą rinkti įrodymus, siekiant visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinti bylos aplinkybes, nesiėmė reikiamų priemonių kilusioms abejonėms pašalinti. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog byloje turi būti imamasi priemonių kilusioms abejonėms išsklaidyti, t. y. kyla būtinybė rinkti papildomus įrodymus ir spręsti dėl atitinkamos ekspertizės atlikimo ar specialisto pasitelkimo. Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina ir tai, kad sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Todėl administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo metu bet kokios abejonės ar prieštaravimai dėl jo kaltumo turi būti pašalinti tiesiogiai apklausiant liudytojus, aktyviai tiriant įrodymus ir siekiant nustatyti tikrąsias galimo pažeidimo padarymo aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N62-1830/2011).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priimdamas skundžiamą nutarimą, apylinkės teismas visapusiškai neištyrė ir neįvertino visų bylai svarbių aplinkybių ir įrodymų, nesiėmė visų būtinų veiksmų byloje esantiems prieštaravimams pašalinti dėl asmens neblaivumo laipsnio ir nesurinko pakankamai įrodymų, kurie leistų padaryti neabejotiną išvadą, kad A. V. 2014-10-25 padarė administracinį teisės pažeidimą – vairavo būdamas neblaivus. Šie proceso teisės pažeidimai laikytini esminiais, turėjusiais įtakos neteisėto sprendimo byloje priėmimui, todėl skundžiamas nutarimas negali būti laikomas teisėtu bei pagrįstu ir yra naikintinas, o administracinio teisės pažeidimo byla grąžintina pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nustačius, jog skundžiamas nutarimas buvo priimtas nepašalinus visų galimų abejonių dėl A. V. kaltės, padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 126 str. 1 d., dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apygardos teismas nepasisakinėja ir atskirai jų nevertina.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

A. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-11-18 nutarimą ir bylą gražinti iš naujo nagrinėti apylinkės teisme.

Nutartis neskundžiama.