Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo teisėja Birutė Valiulienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi kreditorės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Pasvalio vandenys“ atskirąjį skundą dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. L2-310-515/2013 pagal kreditorės UAB „Pasvalio vandenys“ pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo dėl skolos išieškojimo iš skolininko Per Aarsleff A/S filialo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

kreditorė UAB „Pasvalio vandenys“ prašė teismą 419 440 Lt nuostolių išieškojimo užtikrinimui, taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti skolininkui Per Aarsleff A/S filialui priklausantį turtą.

Pasvalio rajono apylinkės teismas 2013 m. vasario 19 d. nutartimi prašymą tenkino, o skolininkui Per Aarsleff A/S filialui padavus atskirąjį skundą dėl laikinųju apsaugos priemonių taikymo, 2013 m. kovo 14 d. nutartimi skolininko atskirąjį skundą patenkino ir 2013 m. vasario 19 d. nutartį panaikino. Teismas konstatavo, jog iš skolininko pateiktų dokumentų matyti, kad įmonė turi pakankamai turto ir kreditorės 419 440 Lt reikalavimas nelaikytinas dideliu, todėl nėra pagrindo abejoti teismo sprendimo įvykdymu.

Atskiruoju skundu kreditorė UAB „Pasvalio vandenys“ prašo panaikinti Pasvalio rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartį, klausimą išspręsti iš esmės ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones – skolininko turto areštą 419 440 Lt sumai. Nurodo, kad skolininko turimas turtas yra nelikvidus, jo turimi įsipareigojimai kitiems kreditoriams keturis kartus didesni nei turimas nuosavas kapitalas, todėl išduoto teismo įsakymo realiam užtikrinimui būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be to, nurodo, kad skolininko pateikta pažyma neįrodo, jog skundo padavimo dienai disponuojama pažymoje nurodyta sąskaitoje esama suma, nes skolininkas lėšas gali išleisti, panaudoti ar iššvaistyti. Teigia, kad skolininko pateiktas motininės įmonės balansas suponuoja pagrįstą išvadą, jog Danijos įmonė iš esmės yra nemoki ir negalės padengti skolininko įsipareigojimų kreditoriui palankaus teismo sprendimo atveju. Be to, nėra jokių nuorodų skolininko pateiktame balanse, jog tai būtent Per Aarsleff A/S balansas. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės pažeidė CPK 435 straipsnio 1 dalyje nurodytus procesinius terminus, išduodant teismo įsakymą dėl 419 440 Lt išieškojimo iš skolininko ir tos pačios dienos nutartimi pritaikant kreditoriaus prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Be to, nesilaikė CPK 439 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto draudimo naikinti laikinąsias apsaugos priemones, skolininkui pateikus prieštaravimus, todėl skundžiama nutartis neteisėta.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą skolininkas Per Aarsleff A/S filialas prašo skundą atmesti. Teigia, jog teismas turėjo teisę panaikinti 2013-02-19 nutartį, tenkindamas atskirąjį skundą, nes CPK nuostatos nedraudžia skųsti nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių, priimtų bylose dėl teismo įsakymo išdavimo. Nurodo, kad pareikšto reikalavimo suma pati savaime nekelia realios grėsmės, kad galimai kreditoriui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomu, nes laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prasme skolininkui ši suma nelaikytina didele. Mano, jog kreditoriui nepateikus jokių įrodymų, kurie patvirtintų grėsmę galimai palankaus sprendimo įvykdymui, nėra pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Nurodo, jog yra viešųjų pirkimų dalyvis ir pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės gali sutrikdyti normalų įmonės verslą, kas lemtų didelių nuostolių atsiradimą bei būtų pažeistas šalių interesų pusiausvyros principas.

Atskirasis skundas tenkintinas.

Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo procesinis sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Iš to darytina išvada, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirtis yra užtikrinti būsimo galimai palankaus procesinio teismo sprendimo įvykdymą ir garantuoti šio sprendimo privalomumą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo sprendimo įvykdymui egzistavimas, kurį privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12 str., 178 str.).

Apeliantė savo reikalavimą taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindžia iš esmės ta aplinkybe, kad, atsižvelgiant į reikalavimo sumos dydį bei skolininko finansinius duomenis, didėja teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Teismų praktikoje preziumuojama, jog būsimo, galimai palankus ieškovui (kreditoriui) teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas tuomet, kai pareikštas didelės sumos turtinis ginčas, nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Tačiau taikydamas šią prezumpciją, teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus skolininko finansines galimybes, t. y., ar konkrečiam asmeniui reikalavimo suma yra didelė, lyginant ją su šio asmens nuosavybės teise valdomo turto verte, ūkine veikla, gaunamu pelnu, o taip pat su turimais įsipareigojimais. Nustačius, kad konkretaus skolininko atžvilgiu reikalavimo suma yra didelė, galima daryti išvadą, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, skolininkas yra užsienio valstybėje registruotos ir veikiančios įmonės filialas Lietuvoje (b. l. 15-18). Civilinio kodekso (toliau - CK) 2.53 straipsnio 2 dalis numato juridinio asmens atsakomybę už filialo prievoles. Tam, kad įvertinti galimą teismo sprendimo neįvykdymo grėsmę, būtina atsižvelgti į Per Aarsleff A/S turtinę būklę. Iš pirmosios instancijos teismui pateiktų įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų, matyti, jog Per Aarsleff A/S 2012-09-30 laikotarpiu turėjo 1 650 792 000 DKK ilgalaikio turto, 1 750 150 000 DKK trumpalaikio turto, 136 860 000 DKK ilgalaikių skolų, 1 478 984 000 DKK trumpalaikių skolų (b. l. 26-29). Kaip matyti iš pateiktų duomenų, įmonės turimi įsipareigojimai neviršijo turimo turto ir, konvertavus minėtas sumas į Lietuvos nacionalinę valiutą (100 DKK = 46,31 Lt), kreditorės pareikštas reikalavimas įmonės atžvilgiu nelaikytinas didele suma (CPK 185 str.). Iš skolininkės balanso 2011-12-31 matyti, jog filialas turėjo 5 464 608,49 Lt turto, o įsipareigojimai kreditoriams sudarė 25 559 391,59 Lt iš jų per vienerius metus mokėtinos skolos - 20 022 375,02 Lt (b.l. 23-24). Šie duomenys kelia abejonių filialo galimybe įvykdyti kreditorės reikalavimus, juos teismui patenkinus. Danske bank 2013-03-04 pažymoje apie bankų sąskaitose turimas skolininkės pinigines lėšas, matyti, jog 2013-03-01 bankų sąskaitose Per Aarsleff A/S filialas turėjo daugiau nei 2,5 mln. Lt (b.l. 25). Minėta suma, lyginant su pareikšto reikalavimo suma, yra didesnė daugiau nei 5 kartus, tačiau ši suma bet kuriuo metu gali būti panaudota tiek atsiskaitymui su kreditoriais, tiek ir kitoms įmonės reikmėms, todėl neatmestini apeliantės teiginiai, jog patenkinus teismui UAB „Pasvalio vandenys“ reikalavimus, procesinio sprendimo įvykdymui filialas lėšų gali ir neturėti. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog Per Aarsleff A/S turimo turto vertė užtikrina galimai teigiamo procesinio sprendimo įvykdymą, tačiau teismas neįvertino, jog pateikti finansiniai dokumentai – balansas yra sudarytas daugiau nei prieš 6 mėnesius, todėl duomenys negali atspindėti realios finansinės būklės šiuo metu. Įrodymų, jog Per Aarsleff A/S bei jos filialo turtinė padėtis nėra pasikeitusi, apeliacinės instancijos teismui nepateikta, todėl konstatuoti, jog įmonės turtinė padėtis yra gera ir nekelia abejonių dėl galimai patenkintų reikalavimų įvykdymo, nėra pakankamo pagrindo (CPK 178 str.). Esant šioms aplinkybėms, galima teigti, kad nagrinėjamu atveju tikėtina, jog reikalavimo suma gali padidinti teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Nors kreditorė teigia, jog Per Aarsleff A/S yra nemoki, šie teiginiai atmestini, nes įmonė yra registruota Danijos Karalystėje ir įmonių nemokumo klausimai reglamentuojami Danijos nacionaliniais teisės aktais, todėl nėra pagrindo šios įmonės mokumą vertinti vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymais. Atsižvelgiant į tai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas turi būti savalaikis, t. y. jos taikomos kai iškyla grėsmė būsimam teismo sprendimo įvykdymui, nes kitu atveju vėlesnis tokių priemonių taikymas gali būti bereikšmis, skolininkui nepateikus neginčijamų duomenų apie finansinę būklę bylos nagrinėjimo laikotarpiu, teismui nebuvo pakankamo pagrindo naikinti 2013 m. vasario 19 d. nutartį. Ta aplinkybė, jog turto areštas gali sutrikdyti normalią skolininko verslo veiklą, jo dalyvavimą viešuose konkursuose, nesudaro pakankamo pagrindo atmesti UAB „Pasvalio vandenys“ atskirojo skundo, nes Civilinio proceso kodekso nuostatos numato, jog skolininkas gali prašyti teismo pakeisti laikinąją apsaugos priemone kita (CPK 148 str.).

Apeliantės UAB „Pasvalio vandenys“ teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje pagal įmonės pareiškimą pažeidė procesines teisės normas, atmestini. Iš bylos duomenų matyti, kad 2013-01-28 paruoštas apeliantės pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo, Pasvalio rajono apylinkės teismui buvo paduotas 2013-02-19 (b.l. 1-3). Gautas pareiškimas pirmosios instancijos teisme buvo priimtas 2013-02-19 ir tą pačią dieną išduotas teismo įsakymas bei nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Pareiškimo gavimo laiką patvirtina ir Teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenys. Kadangi apeliantė nepateikė neginčijamų duomenų, jog pareiškimas teismui buvo paduotas anksčiau, todėl UAB „Pasvalio vandenys“ teiginys, kad teismas pažeiė CPK 435 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus procesinių sprendimų priėmimo terminus, nepagrįstas (b.l. 1-7). Nutartis skolininkui buvo įteikta 2013-02-28, todėl 2013-03-08 gavus atskirąjį skundą, teismas turėjo teisę, sutikdamas su skundo motyvais, priimti naują nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (b.l. 13, 15-31, CPK 334 str. 2 d). Kreditorė nurodo, jog gavęs skolininko prieštaravimus, teismas neturėjo teisės panaikinti laikinųjų apsaugos priemonių, nepasibaigus terminui ieškiniui pareikšti. CPK 439 straipsnio 3 dalis reglamentuoja teismo veiksmus gavus skolininko prieštaravimus dėl išduoto teismo įsakymo. Minėtame straipsnyje nurodyta, jog teismas, gavęs skolininko prieštaravimus, ne vėliau kaip per tris darbo dienas privalo pranešti kreditoriui, kad šis ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo teismo pranešimo įteikimo dienos turi teisę pareikšti ieškinį bei primokėti trūkstamą žyminio mokesčio dalį. Minėtu laikotarpiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės negali būti panaikintos, tačiau įstatymas nedraudžia gavus atskirąjį skundą pirmosios ar apeliacinės instancijos teismams spręsti klausimo dėl nutarties pagrįstumo ir teisėtumo (CPK 334 str. 2 d.).

Dėl aukščiau paminėtų motyvų, nutartis naikintina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pasvalio rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartį panaikinti.