Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aušra Baubienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo P. D. atskirąjį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1399-375/2012 pagal ieškovų P. R. R., V. S. R. ieškinį atsakovui P. D. dėl tėvo valdžios apribojimo ir globėjų skyrimo bei pagal atsakovo P. D. priešieškiniu ieškovams P. R. R., V. S. R., atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo dėl laikinosios globos nustatymo panaikinimo, nepilnamečio sūnaus grąžinimo tėvo valdžion, moralinės žalos atlyginimo, laikinosios globos panaikinimo; institucijos, teikiančios išvadą byloje: Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovai P. R. R. ir V. S. R. atsiliepimu į atskirąjį skundą (15t.b.l.163-166) prašo atskirąjį skundą atmesti, Kauno miesto apylinkės teismo 2011-12-02 nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad nepagrįstas skundo argumentas, jog teismo nutartyje nėra motyvacijos dėl jo prašymo iškviesti liudytojus atmetimo. Teismo nutartyje nurodyta, kad atsakovas pakartotinai nenurodė, kokias konkrečias turinčias reikšmės bylai aplinkybes patvirtins jo nurodyti liudytojai. P. D. pakartotinai neįvykdė teismo reikalavimo ir vėl nenurodė konkrečių aplinkybių, o tik apsiribojo abstrakčiu teiginiu, jog liudytojai gali paliudyti jo patikslinto priešieškinio faktinę aplinkybę, todėl teismas pagrįstai šį prašymą atmetė. Klausimas dėl bylos teismingumo pirmos, apeliacinės instancijos bei Lietuvos Apeliacinio teismo šioje byloje svarstytas net kelis kartus. D. D., siekdamas vilkinti bylos nagrinėjimą, pažeisdamas CPK 7 str. 2 dalį, nepagrįstai šioje byloje pastoviai kelia teismingumo klausimą. P. D. sūnus J. D. nuo gimimo, t.y. nuo (duomenys neskelbtini) iki dabar gyvena pastoviai (duomenys neskelbtini) ir nė vienos dienos nuo gimimo nebuvo išvykęs iš savo pastovios gyvenamosios vietos. Vadovaujantis CPK 30 str. 10 d., 401 str. 1 d., byla pagrįstai nagrinėjama pagal nepilnamečio vaiko bei jo globėjų gyvenamąją vietą, todėl apelianto visi kiti teiginiai dėl teismingumo atmestini kaip nepagrįsti. Apelianto teiginiai apie sūnaus psichinės būklės nestabilumą atmestini kaip nepagrįsti. Apie tai, kaip tėvas elgėsi su sūnumi atvykęs į jo mamos laidotuves, kaip tėvas atsiliepė apie pačius brangiausius ir mylimiausius sūnui žmones ir ar nori bendrauti sūnus su tokiu tėvu, J. papasakojo teismo posėdžio metu. Nepilnametis J. D. mokykloje vadinamas M., yra išrinktas savo klasės draugų klasės protu, mokosi vien dešimtukais, todėl neaišku, kaip apeliantas gali reikalauti traumuojančios vaiko psichiką psichinės būklės ekspertizės. Teismas pagrįstai netenkino atsakovo prašymo taikyti laikinąją apsaugos priemonę - nustatyti sūnaus gyvenamąją vietą su juo. 2010-08-27 nutartimi jo analogiškas prašymas buvo atmestas ir pirmos instancijos teismo nutartis apeliacine tvarka nebuvo panaikinta. Jokių naujų aplinkybių ir pagrindo taikyti atsakovo nurodytą laikinąją apsaugos priemonę nuo 2010-08-27 neatsirado. P. D. atskirajame skunde nurodytos aplinkybės atitinkamuose CK straipsniuose nurodytos tėvų teisės ir pareigos nepilnamečių vaikų atžvilgiu nebuvo vykdomos apie 11-12 metų. Jos nėra vykdomos ir šiai dienai tik dėl atsakovo P. D. kaltės, todėl ir buvo pateiktas ieškinys teismui dėl tėvo valdžios apribojimo. P. D. ir dabar nevykdo savo pareigos materialiai išlaikyti savo sūnų.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybė atsiliepimu į atskirąjį skundą (15t.b.l. 167-171) prašo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad su P. D. 2011-12-09 atskiruoju skundu nesutinka, mano, kad jis yra nepagrįstas, neatitinka atskirajam skundui keliamų reikalavimų, nes šiame skunde nėra nurodyta naujų aplinkybių, įrodymų ir teisinių argumentų, kuriais grindžiamas Kauno miesto apylinkės teismo 2011-12-02 nutarties neteisėtumas ar nepagrįstumas. Kauno miesto savivaldybės administracija sutinka su Kauno miesto apylinkės teismu, kad P. D. nesiėmė jokių priemonių ir veiksmų, kuriais būtų siekiama atkurti ar sukurti sūnaus ir tėvo ryšį. Taip pat P. D. nepateikė duomenų ar jis lankosi pas psichologus, ar ėmėsi kokių priemonių emocinio ryšio tarp jo ir sūnaus atsiradimui ir to ryšio puoselėjimui. Ir nors P. D. teigia, kad dėl darbo specifikos neturi jokios galimybės susitikti su sūnumi, tačiau P. D. turi laiko nuolat rašyti įvairius procesinius dokumentus. Tokiais savo veiksmais P. D. ne tik piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis ir sąmoningai veikia prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą, bet ir daro žalą vaikui J. D.. Todėl teismas pagrįstai laikinąją apsaugos priemonę - uždrausti atsakovui P. D. matytis su sūnumi J. D. - pratęsė iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, nes priešingu atveju nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių būtų pakenkta asmeninėms neturtinėms nepilnamečio vaiko, t.y. J. D., teisėms. Teismas pagrįstai netenkino P. D. prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Šis P. D. prašymas Kauno miesto apylinkės teisme jau buvo svarstomas ir 2011-04-29 nutartimi buvo atmestas. Kauno apygardos teismas 2011-07-21 šioje dalyje Kauno miesto apylinkės teismo nutartį paliko nepakeistą. P. D. nepateikė jokių įrodymų, kad jis ėmėsi kokių nors priemonių emocinio ryšio tarp jo ir sūnaus atsiradimui ir to ryšio puoselėjimui. Priešingai, P. D. nuolat teikia įvairius procesinius dokumentus, kuriuose nepagarbiai atsiliepia apie sūnaus senelius, pats diagnozuoja sūnui psichinės veiklos nestabilumą ir nuolat teikia prašymus skirti jam psichiatrinę ekspertizę. Taip pat teismas pagrįstai atmetė jau ne kartą reiškiamus apelianto prašymus dėl liudytojų iškvietimo, medicininės ekspertizės skyrimo ir bylos teismingumo.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas iš dalies tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Konstatuojama, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Apelianto skundžiama 2011-12-02 nutartimi pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovo prašymus dėl liudytojų iškvietimo, teismo ekspertizės skyrimo vaiko psichinei būklei nustatyti, dėl bylos teismingumo bei prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti vaiko gyvenamąją vietą kartu su tėvu, patenkino ieškovų prašymą dėl laikinosios apsaugos priemonės pratęsimo ir 2011-04-29 nutartimi taikytą laikinąją apsaugos priemonę, kuria iki 2011-11-01 buvo uždrausta atsakovui matytis su savo nepilnamečiu sūnumi J. D., gim. (duomenys neskelbtini), pratęsė iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, apeliacine tvarka peržiūrima nutartimi tenkindamas ieškovų prašymą ir pratęsdamas 2011-04-29 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones - uždrausdamas atsakovui matytis su sūnumi iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, netinkamai pritaikė CPK normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą. CK 3.65 straipsnio 1 dalis numato, kad laikinosios apsaugos priemonės taikomos iki bus priimtas teismo sprendimas dėl bylos esmės, tačiau pirmosios instancijos teismas 2011-04-29 nutartimi, atsižvelgdamas į konkrečias faktines aplinkybes, laikinųjų priemonių galiojimo klausimą išsprendė kitaip – nustatydamas konkretų jų galiojimo terminą – iki 2011-11-01. Ieškovai pateikė prašymą dėl laikinosios apsaugos priemonės pratęsimo, reg. 2011-11-29 Nr. X-17920, t.y. jau pasibaigus 2011-04-29 nutartyje nustatytam jų taikymo terminui. Nei CPK 5 skirsnis, reglamentuojantis Laikinųjų apsaugos priemonių taikymą (CPK 144-152 str.), nei CK 3.65 straipsnis, nenumato laikinųjų apsaugos priemonių pratęsimo, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo spręsti laikinųjų apsaugos priemonių pratęsimo klausimo. Pažymėtina tai, kad nagrinėjamoje byloje ginčas dėl vaiko globos, todėl teismas savo iniciatyva galėjo taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tuo atveju, jei turėjo pakankamai duomenų, kad jų nepritaikius bus pažeisti nepilnamečio vaiko interesai (CPK 144 str. 2 d.).

CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos, vadovaujantis ekonomiškumo principu. Taikant ekonomiškumo, teisingumo bei kitus civilinio proceso teisės principus, būtina išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti.

Nagrinėjamoje byloje pagal CK 3.180 str. 3 dalies, 3.195 str. nuostatas ieškovų reikalavimo patenkinimo atveju – apribojus tėvo valdžią - atsakovui išliktų teisė matytis su vaiku, išskyrus atvejus, kai tai prieštarauja vaiko interesams.

Apylinkės teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą išsprendė rašytinio proceso tvarka pagal CPK 147 str. 1 d., nesant jokių objektyvių duomenų, kad pasibaigus 2011-11-01 laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo terminui, atsakovas savo aktyviais neteisėtais veiksmais būtų siekęs įgyvendinti tėvo valdžią sūnui ir dėl to būtų kilusi grėsmė vaiko interesams (CPK 144 str. 2d.).

Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas rėmėsi 2011-04-29 nutartyje konstatuotomis aplinkybėmis bei jų vertinimu, kuria buvo uždrausta atsakovui matytis su savo nepilnamečiu sūnumi iki 2011-11-01, tokia laikinoji apsaugos priemonė paskirta ir jos galiojimo terminas buvo nustatytas vadovaujantis tuo, kad vaikas turi pergyventi motinos gedėjimo procesą, kuris, pasak, psichologų, tęsiasi apie vienerius metus bei būtinybe atsakovui pasirengti bendrauti su sūnumi. Kauno apygardos teismas 2011-07-21 nutartimi civ. byloje Nr. 2S-1479-254/2011 palikdamas galioti šią laikinąją apsaugos priemonę, sprendė, kad laikinosios apsaugos priemonės dėl draudimo atsakovui matytis su sūnumi taikytinos iki 2011-11-01, ir šie kriterijai buvo svarbūs nustatant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo terminą ir jie neproporcingai nesuvaržė atsakovo tėvų valdžios, nes šių konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių tikslas buvo užtikrinti normalią vaiko psichologinę būklę po patirtos vaiko motinos netekties. Apylinkės teismo nustatytas draudimas atsakovui matytis su sūnumi iki teismo sprendimo įsiteisėjimo yra kraštutinė priemonė, taikytina, tik nustačius ypatingai žalingą tėvo elgesio poveikį vaikui. Byloje nėra duomenų, kad apylinkės teismas būtų gavęs naujų duomenų apie vaiko psichologinę būseną skundžiamos nutarties priėmimo metu, šiuo klausimu nebuvo gauta Vaiko teisių apsaugos tarnybos išvada, psichologo bei vaiko nuomonė, nenustatė kokių priemonių vaiko interesais ėmėsi ieškovai (vaiko seneliai ir laikini globėjai), kad padėtų atkurti vaikui pasitikėjimą tėvu, jo nebijotų, todėl neturint šių naujų duomenų, teismas negalėjo išsamiai įvertinti, ar, atsakovui matantis su vaiku, pastarojo interesai yra pažeidžiami (CPK 178, 185 straipsniai, 376 straipsnio 1 dalis). Tai, kad atsakovas nepateikė duomenų ar jis lankosi pas psichologus, ar ėmėsi kitokių priemonių emocinio ryšio tarp jo ir sūnaus atsiradimui ir to ryšio puoselėjimui rodo pasyvų atsakovo elgesį. Byloje yra duomenys, kad atsakovui P. D. 2011-12-15 gimė dukra M., todėl ši aplinkybė yra svarbi ir įvertintina ar tokia kraštutine priemone nėra pažeidžiamos vaiko teisės bendrauti su seserimi (CK 3. 135 str., 3.176 str.), todėl svarbi vaiko bei minėtų institucijų nuomonė. Iš byloje esančių atsakovo procesinių dokumentų matyti, kad atsakovas procesiniuose dokumentuose nepagarbiai atsiliepia apie ieškovus, reiškia nepagrįstus prašymus, dėl ko bylos nagrinėjimas užsitęsė, ir tokiu netinkamu būdu siekia savo teisių įgyvendinimo, tačiau šios aplinkybės turėtų būti vertinamos kartu su kitais įrodymais nagrinėjamu klausimu (CPK 179 str. 2 d., 185 str.).

Dėl netinkamo CPK nuostatų taikymo, laikinųjų apsaugos priemonių parinkimo ir paskyrimo klausimas galėjo būti išspręstas neteisingai. Skundžiama nutarties dalis dėl laikinųjų apsaugos priemonių pratęsimo panaikintina ir klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo P. D. atžvilgiu perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis).

Atskirojo skundo argumentai dėl atsakovo prašymo nustatyti nepilnamečio sūnaus J. D. gyvenamąją vietą su tėvu iki bus priimtas sprendimas šioje byloje nepagrįsti.

Laikinųjų apsaugos priemonių institutas yra procesinė prevencinė priemonė, kurią teismas taiko savo žinioje esančioje byloje (CPK 144 straipsnio 3 dalis), ir kuria siekiama užtikrinti, kad byloje priėmus teismo sprendimą jo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų neįmanomas. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės (CPK 145 straipsnis) parenkamos ir taikomos atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio byla nagrinėjama, į ieškinio pareiškimo reikalavimų dydį ir rūšį, į atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas šio klausimo išsprendimui aplinkybes ir tik tuo atveju, jeigu jos gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą, padėti išvengti neigiamų padarinių, apsaugoti asmenų turtinius arba neturtinius interesus bei užkirsti kelią galimai žalai šiems interesams atsirasti.

Pirmosios instancijos teismas, netenkindamas šio atsakovo prašymo nurodė, kad atsakovas nenurodė jokių naujų reikšmingų bylai aplinkybių ir nepateikė jokių naujų įrodymų nei buvo priimant 2011-04-29 nutartį, prašymui pagrįsti. Bylos duomenimis atsakovo sūnus J. D. nuo gimimo iki motinos mirties, gyveno kartu su motina ir ieškovais (vaiko seneliais), motinai mirus liko gyventi kartu su ieškovais tuo pačiu adresu - (duomenys neskelbtini), vaikas mokosi (duomenys neskelbtini), todėl skubus įprastinės vaikui aplinkos pakeitimas, nesant emocinio ryšio tarp vaiko ir tėvo, neišsprendus šalių ginčo, neigiamai paveiktų vaiko interesus. Ieškovai yra artimi giminaičiai vaikui, 2010-09-02 Kauno miesto savivaldybės įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) paskirti vaiko globėjais, globos vieta nustatyta (duomenys neskelbtini), vienas iš atsakovo reikalavimų yra dėl šio įsakymo panaikinimo, vaiko grąžinimo tėvui. Pagal CPK 178 str. proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įrodyti jų būtinybę, tačiau atsakovo teiginiai, jog ieškovai yra pagrobę vaiką, nuteikinėja jį prieš tėvą, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Nei savo prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nei atskirajame skunde apeliantas taip pat nenurodė jokių konkrečių duomenų. Esant šioms aplinkybėms darytina išvada, kad šioje proceso stadijoje nesant objektyvių duomenų, kurių pagrindu teismas galėtų konstatuoti būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tokia laikinoji apsaugos priemonė netikslinga ir neproporcinga siekiamiems tikslams. Todėl apylinkės teismas pagrįstai atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. Skundžiama nutarties dalis, kuria atmestas atsakovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių, paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d.).

Apelianto argumentai dėl skundžiama nutartimi atmestų jo prašymų dėl liudytojų iškvietimo, teismo ekspertizės skyrimo vaiko psichinei būklei nustatyti, dėl bylos teismingumo nesvarstytini, nes nutartis dėl įrodymų rinkimo (CPK 177, 179, 197 str.), bylos neperdavimo nagrinėti kitam teismui (CPK33, 34 str. 1 d., 4 d.) CPK nenumatyta, todėl atskiruoju skundu negali būti skundžiama apeliacine tvarka, neužkerta galimybės tolesnei bylos eigai, todėl negali būti apeliacijos objektu. Apeliacinis procesas šioje dalyje nutrauktinas CPK 315 str. 2 d. 3 p., 334 str.1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 315 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutarties dalį, kuria ieškovų P. R. R. ir V. S. R. prašymą tenkino ir laikinąją apsaugos priemonę, numatytą 2011-04-29 Kauno miesto apylinkės teismo nutartyje - uždrausti atsakovui P. D. matytis su sūnumi J. D. – pratęsė iki teismo sprendimo įsiteisėjimo panaikinti ir šioje dalyje klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

nutarties dalį, kuria atmestas atsakovo P. D. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių, palikti nepakeistą.

Apeliacinį procesą dėl nutarties dalies, kuria atsakovo P. D. prašymai dėl liudytojų iškvietimo, teismo ekspertizės skyrimo, dėl bylos teismingumo, nutraukti.