Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų sprendimas

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovo ir atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus atsiliepime (II t., b. l. 136-147) nurodoma, kad K. J. savarankiško prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusių savininkų (savo tėvų) K. A. ir K. A. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę Šiaulių mieste niekada nuosavybės teisių atkūrimą vykdančioms institucijoms nebuvo teikusi ir jokios savarankiškos valios nebuvo pareiškusi. Ji kaip pretendentė buvo nurodyta B. J. 1991 m. gruodžio 11 d. prašymuose, A. B. 1996 m. lapkričio 29 d. prašyme, buvo pateikti jos (K. J.) giminystės ryšį su buvusiais savininkais patvirtinantys dokumentai, todėl pagal to laikotarpio teisinį reglamentavimą ir susiformavusią praktiką buvo laikoma tinkama pretendente. Į K. A. ir K. A. nuosavybės teise valdytą žemę kartu su K. J. pretendavo E. G., B. J., R. M., J. O., A. B.. Buvusi savininkė K. A. nuosavybės teise valdė 5,7861 ha žemės: buvusios Skerdyklos g. 10 (0,20 ha), Šiaulių miesto laukuose (0,8161 ha), Ūkininkų žemės sklypuose Nr. 540, 267, 387, 463, 518, 558- 4,77 ha (9,54 ha : 2 = 4,77 ha). Buvęs savininkas K. A. nuosavybės teise valdė 6,9770 ha žemės: Ūkininkų žemės sklypuose Nr. 540, 267, 387, 463, 518, 558 - 4,77 ha (9,54 ha :2 = 4,77 ha), buv. Žvyryno-durpyno žemės sklype Nr. 105 (2,2070 ha). K. J. pretendavo į 2,1272 ha žemės: 0,9644 ha valdytos nuosavybės teise buvusios savininkės K. A. ir 1,1628 ha valdytos nuosavybės teise buvusio savininko K. A.. Šiaulių miesto mero 2000 m. sausio 14 d. potvarkiu Nr. 13 paskyrus J. T. neveiksnios K. J. globėja, pagal globėjos prašymuose (2000 m. gruodžio 19 d., 2000 m. vasario 29 d.) pareikštą valią, K. J. Šiaulių apskrities viršininko 2000 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. 7-1930 buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,2000 ha jai tenkančią K. A. žemės dalį atlyginant pinigais (atsisakius perduodamo neatlygintinai nauji žemės sklypo, Šiaulių apskrities viršininko 2000 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. 7-1931 buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,2000 ha į jai tenkančią K. A. žemės dalį atlyginant pinigais (atsisakius perduodamo neatlygintinai nauji žemės sklypo). K. J. 2000 m. rugpjūčio 19 d. mirė. Po jos mirties turtą paveldėjo 4 vaikai lygiomis dalimis: pareiškėja Z. A., J. T. (2004 m. rugsėjo 17 d. pakeitė pavardę į M.), K. J. (K. J. 2006 m. balandžio 11 d. mirė, jo turtą pagal paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą pavelėjo jo sutuoktinė S. J., kuri mirė 2017 m. gegužės 4 d., po mirties jos turtą ir turtines teises paveldėjo J. L.) ir P. J. (mirė 2019 m. lapkričio 28 d., palikimą priėmėjo sutuoktinė O. J.). Šiaulių apskrities viršininko administracijos Šiaulių miesto žemėtvarkos skyrius 2003 m. vasario 24 d. raštu Nr. S-306)(6-16) informavo Z. A. apie galimą grąžinti natūra žemės plotą, siūlė pasirinkti atlyginimo būdą už valstybės išperkamą žemę. Z. A. 2003 m. vasario 27 d. buvo pareiškusi valią, kad žemė būtų grąžinta natūra. Z. A. 2003 m. kovo 26 d. prašymu prašė grąžinti kompensaciją už Ūkininkų žemės sklypą Nr. 463, natūra šio žemės sklypo grąžinimo atsisakė. Kadangi tuo laiku atlyginimas pinigais už valstybės išperkamą žemę nebuvo numatytas, Šiaulių apskrities viršininko administracijos Šiaulių miesto žemėtvarkos skyrius 2003 m. balandžio 4 d. raštu Nr. S-825 (6-16) „Dėl kompensacijos išmokėjimo“ informavo, kad pinigai nebus išmokėti, nes šis būdas nenumatytas įstatyme. Šiaulių apskrities viršininko administracijos Šiaulių miesto žemėtvarkos skyrius 2003m. balandžio 28 d. raštu Nr. S-879(2.7.) kreipėsi į Šiaulių miesto savivaldybės administraciją, perdavė topografinėje medžiagoje pažymėtas ribas visų buvusių savininkų žemės sklypų, į kuriuos pretendavo K. J. (rašto 25 punktas). K. J. turto paveldėtoja J. T. – M. 2005 m. lapkričio 29 d. teikė prašymą ir prašė grąžinti natūra mirusiai K. J. 0,0216 ha ploto žemės sklypo dalį Pramonės g. 11, Šiaulių mieste ir 0,17 ha ploto žemės sklypo dalį bendrai naudojamame 1,3175 ha ploto žemės sklype. Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2005 m. gruodžio 7 d. sprendimu Nr. 7-4400 buvo atkurtos nuosavybės teisės mirusios K. J. vardu, grąžinant natūra 0,3400 ha ploto žemės sklypo dalį bendrai naudojamame 1,3175 ha ploto žemės sklype (Lizdeikos g. 89A, Šiauliai) kartu su kitais bendraturčiais. Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2005 m. gruodžio 7 d. sprendimu Nr. 7-4401 buvo atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra 0,0433 žemės sklypo dalį bendrai naudojamame 0,1677 ha ploto žemės sklype (Pramonės g. 111, Šiauliai). J. M. 2015 m. vasario 26 d. prašymu, o Z. A., P. J., S. J. 2015 m. vasario 27 d. prašymu prašė už negrąžintą pretendentei K. J. žemės dalį (0,7439 ha) atlyginti lygiaverčiu mišku, tačiau 2015 m. kovo 23 d. raštu šių prašymų atsisakė (paprašė panaikinti juos), toliau siekė, kad žemė būtų grąžinta natūra. Daugiau galimos gražinti natūra žemės buvusių savininkų turėtos žemės vietoje nebuvo, todėl Šiaulių miesto savivaldybės administracija daugiau grąžintinų natūra žemės sklypų planų neparengė ir Šiaulių apskrities viršininko administracijai, ar ją likvidavus (nuo 2010 m. liepos 1 d.), Nacionalinei žemės tarnybai, nepateikė. Nesant galimos grąžinti natūra žemės buvusių savininkų turėtos žemės vietoje, Pareiškėjai ir kitiems pretendentės K. J. turto paveldėtojams iki 2019 m. birželio 1 d. nepakeitus valios dėl atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdo, buvo priimtas Nacionalinės žemės tarnybos 2019 m. lapkričio 7 d. sprendimas Nr. 31 S-69-(l4.31.3.), kuriuo už 1,3429 ha buvusių savininkų turėto nekilnojamojo turto dalį, tenkančią pretendentei K. J., buvo nuspręsta atlyginti pinigais 2613 Eur (neindeksuota vertė). Tokiu būdu nuosavybės teisių atkūrimo procedūros pretendentės K. J. vardu baigtos. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ (toliau - Vyriausybės nutarimas Nr. 205) patvirtintos Žemės įvertinimo metodikos 6 punkto nuostatomis, valstybinės žemės (be vertės priedo dėl inžinerinių statinių), miško žemės ir vandens telkinių vertė nuo 1995 m. vasario 1 d. indeksuojama indeksu 1,6. Nacionalinė žemės nesutinka su Pareiškėjos reikalavimu panaikinti sprendimą, nes Nacionalinės žemės tarnybos 2019 m. lapkričio 7 d. sprendimas Nr. 31S-69-(14.31.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei K. J.“ yra teisingas ir teisėtas. Pareiškėja patikslintame skunde nurodo, kad dar neatkurtos nuosavybės tiesės į 1,3439 ha K. A. ir K. A. turėtos žemės. Nacionalinė žemės tarnyba nesutinka su šiuo teiginiu, nes nuosavybės teisės yra atkurtos, yra priimtas Nacionalinės žemės tarnybos 2019 m. lapkričio 7 d. sprendimas Nr. 3lS-69-(14.31.3.), kuriuo pilietei K. J. atkurtos nuosavybės teisės į buvusių savininkų jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį - 1,3439 ha žemės, atlyginant pinigais 2613 Eur (vertė neindeksuota), tačiau sprendimas yra neįgyvendintas, nes Pareiškėja šį sprendimą ginčija, ji ir kiti trys pretendentai nėra pateikę paveldėjimo teisės liudijimo dėl kompensacijos paveldėjimo. Nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuoja imperatyvios įstatymo normos, todėl Nacionalinė žemės tarnyba sprendimus dėl nuosavybės atkūrimo priima vadovaudamasi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu (toliau - Atkūrimo įstatymas) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimas Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ ir šiuo nutarimu patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau - Atkūrimo tvarka). Atkūrimo tvarkos 116 punkte nustatyta, kad sprendimo priėmimo data yra nuosavybės teisių atkūrimo diena, todėl laikoma, kad nuosavybės teisės pil. K. J. yra atkurtos 2019 m. lapkričio 7 d. Pareiškėjai pateikus Nacionalinės žemės tarnybos Šiaulių skyriui papildomą paveldėjimo teisės liudijimą dėl Pareiškėjai tenkančios mirusiai K. J. kompensacijos paveldėjimo ir prašymą su nurodyta banko sąskaita, būtų išmokėta paveldėta kompensacijos dalis Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatytais terminais. Pareiškėjos nuomone, buvusių savininkų turėta žemė, į kurią atkurtos nuosavybės teisės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2019 m. lapkričio 7 d. sprendimu Nr. 31 S-69-(14.31.3.), nepagrįstai negrąžinama natūra ir nepagrįstai priskirta valstybės išperkamai žemei, nes žemė buvusių savininkų turėtos žemės vietoje nėra priskirta išimtinei valstybės nuosavybei, todėl ji gali būti ir privati ir valstybinė. Pareiškėja teigia, kad Salduvės parkas (Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2001 m. gruodžio 20 d. sprendime Nr. 332 „Dėl Šiaulių miesto miškų ir parkų želdynų projekto patvirtinimo“ pripažintas rekreacine teritorija, ir dokumente vadinamas Talkšos parku) tėra eilinis parkas ir jis neturi „miško“ statuso, Šiaulių miesto savivaldybės direktorius savo atsisakymą grąžinti natūra sklypą Nr. 540 Žuvininkų gatvėje motyvuoja tuo, kad šis žemės sklypas yra priskirtas valstybės išperkamai žemei, nes patenka į Talkšos regioninio parko teritoriją, todėl šiai teritorijai yra visuomenės poreikis, tačiau nepateikė miesto detaliojo plano žemėlapio. Nacionalinės žemės tarnybos nuomone, visi Pareiškėjos paminėti argumentai nesudaro pagrindo naikinti Nacionalinės žemės tarnybos 2019 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. 31 S-69-( 14.31.3.). Sprendimas negali būti naikinamas vien dėl tos priežasties, kad kompensavimo būdas „pinigais“ už valstybės išperkamą žemę nepriimtinas Pareiškėjai. Nacionalinė žemės tarnyba neturi teisinio pagrindo nepasitikėti Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimais ar Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymais, kuriais patvirtinta, kad žemė priskirta valstybės išperkamai žemei (Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. gegužės 10 d. įsakymu Nr. A-690 „Dėl Talkšos parko detaliojo plano patvirtinimo“ patvirtintas detalusis planas TPD registracijos Nr. T00080839, viešai skelbiamas, https://external.tpdr.lt/?formld=tpsearch) ir Šiaulių miesto savivaldybės administracijos siunčiamais raštais, kuriuose nurodyta, kad žemė buvusių savininkų turėtos žemės vietoje priskirta valstybės išperkamai žemei ir negali būti grąžinama natūra (t. y., kad buvusių savininkų K. A. ir K. A. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdytos žemės Šiaulių mieste, kurią būtų galima grąžinti natūra, daugiau nėra). Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja. Laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimą ir jų planų rengimą Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis organizuoja ir planus tvirtina savivaldybės administracijos direktorius. Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktorius buvo pateikęs duomenis Nacionalinei žemės tarnybai, kad žemė valstybės išperkama ir negali būti grąžinama natūra (t. y. nėra patvirtinta jokių teritorijos planavimo dokumentų, kuriais žemė (buv. ūkininkų žemės sklype Nr. 540, o taip pat ir Žvyryno-durpyno žemės sklype Nr. 105 būtų nebepriskiriama valstybės išperkamai žemei). Nacionalinė žemės tarnyba Pareiškėjai ir kitiems mirusios pretendentės K. J. įpėdiniams buvo pranešusi, kad žemė priskirta valstybės išperkamai ir aktyviai siūlė keisti valią dėl atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdo (Nacionalinės žemės tarnybos Šiaulių žemėtvarkos skyriaus 2012 m. kovo 7 d. raštas Nr. 31 SD-(14.31.45.)-401 „Dėl atlyginimo pinigais už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę“, Nacionalinės žemės tarnybos Šiaulių skyriaus 2015-02-11 raštas Nr. 31SD-(14.31.104.)-736 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo K. J.“, Nacionalinės žemės tarnybos Šiaulių skyriaus 2019 m. balandžio 3 d. raštas Nr. 31SD-2494-(14.31.47.) „Dėl atlyginimo lygiaverčiu miško plotu“), tačiau Pareiškėja ir kiti pretendentės K. J. turto paveldėtojai buvo įsitikinę, kad žemę dar galima grąžinti natūra ir valios nekeitė. Atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje nustatyta, kokia žemė priskiriama valstybės išperkamai žemei, o Atkūrimo įstatymo 13 straipsnyje nurodyta, kurie miškai ir vandens telkiniai priskirti valstybės išperkamiems miškams ir vandens telkiniams. Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 3 punktu, valstybinės reikšmės miškams (šių miškų plotus tvirtina Vyriausybė ir miestų miškams, miestų sanitarinės apsaugos pirmajai zonai, miško parkams (miškų sąrašus su juose nurodytais miškų plotais tvirtina Vyriausybė) priskirti miškai ir parkai taip pat yra valstybės išperkami ir už juos atlyginama Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje nustatytais būdais. Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams ir parkams. Įstatymų leidėjas ne kartą keitė Atkūrimo įstatymą, nustatydamas galimybę piliečiams pakeisti valią dėl atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdo. Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalimi, piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., iki 2019 m. birželio 1 d. galėjo pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas. Nacionalinės žemės tarnybos Šiaulių skyrius 2019 m. balandžio 3 d. raštu Nr. 31SD-2498-(14.31.47.) „Dėl atlyginimo lygiaverčiu miško plotu“ informavo Z. A., o taip pat ir kitus K. J. įpėdinius, apie Atkūrimo įstatyme numatytą galimybę iki 2019 m. birželio 1 d. pakeisti valią dėl atlyginimo būdo už valstybės išperkamą žemę, tačiau Pareiškėja ir kiti pretendentės K. J. įpėdiniai šią įstatymo leidėjo suteikta galimybe nepasinaudojo. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Pretendentės K. J. palikimą priėmusi Z. A. ir kiti įpėdiniai valios nekeitė, už valstybės išperkamą žemę nepageidavo kitų įstatymų leidėjo nustatytų atlyginimo būdų, todėl vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi, už žemę, kurios nėra galimybės grąžinti natūra, pagrįstai buvo nuspręsta atlyginti pinigais, nors su šiuo nuosavybės teisių atkūrimo būdu Pareiškėja nesutiko. Sprendimas atkurti nuosavybės teises atlyginant (kompensuojant pinigais) atitinka Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalies nuostatas, todėl yra teisėtas ir teisingas ir nėra jo pagrindo naikinti, nes kitokio sprendimo Nacionalinė žemės tarnyba, vadovaudamasi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio nuostatomis, priimti negalėtų. Pareiškėja prašo priteisti neturtinės žalos (100 000 Eur) atlyginimą iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos, tokio paties dydžio neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės. Nacionalinė žemės tarnyba nesutinka su Pareiškėjos reikalavimu priteisti žalą. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.246-6.250, 6.271 straipsnių nuostatas, CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi, reikalavimams dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas tik nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: Pareiškėjos nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Šios sąlygos savo pobūdžiu yra kumuliatyvios (egzistuojančios kartu), todėl nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-602-2553-12). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 2 ir 4 dalimis, Pareiškėjai tenka pareiga įrodyti, kad Nacionalinės žemės tarnybos (Šiaulių skyriaus) darbuotojai atliko neteisėtus veiksmus ar neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti. Pastebėtina, kad Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kokie konkretūs Nacionalinės žemės tarnybos darbuotojų veiksmai neveikimas sukėlė žalą, kuo ji pasireiškė, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad Pareiškėjai yra padaryta neturtinė žala. Pareiškėjos prašoma priteisti neturtinės žalos suma taip pat nepagrįsta objektyviais įrodymais. Pareiškėja patikslintame skunde nurodo, kad dėl institucijų atstovų laiku neatliekamų veiksmų (vilkinimo, atsirašinėjimo) dėl nuosavybės teisių atkūrimo patyrė pažeminimą, dvasinius išgyvenimus, stresą, negrįžtamai blogėjo sveikata, turi neįgalumo grupę. Nacionalinė žemės tarnyba nesutinka su šiais Pareiškėjos teiginiais. Nacionalinėje žemės tarnyboje Pareiškėja jokio pažeminimo negalėjo patirti, nes Nacionalinė žemės tarnyba užtikrina asmenų aptarnavimo kokybę. Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio skyriaus raštai nuosavybės teisių atkūrimo klausimais negali būti laikomi pažeidžiančiais Pareiškėjos teises, nes jais buvo siūloma pakeisti valią dėl nuosavybės atkūrimo būdo ir užbaigti nuosavybės teisių atkūrimą, tačiau pati Pareiškėja ir kiti pretendentės įpėdiniai su jokiais kitais nuosavybės teisių atkūrimo būdais nesutiko, prašė žemę grąžinti natūra. Pažymėtina, kad Nacionalinė žemės tarnyba jokių naujų duomenų apie galimus grąžinti natūra žemės sklypus pretendentei K. J. iš savivaldybės nebuvo gavusi, todėl nėra pagrindo teigti, kad kokias nors nuosavybės teisių atkūrimo procedūras vilkino ar neveikė taip, kaip turėjo veikti. Atkūrimo tvarkos 106¹ punkte nustatyta, kad „Žemėtvarkos skyrius, gavęs iš savivaldybės administracijos nekilnojamojo daikto (žemės sklypo) kadastro duomenų bylą ir šioje byloje esantį ir savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintą žemės sklypo planą: suformuoja žemės sklypą (patvirtina jo kadastro duomenis); nustato žemės sklypo plane suprojektuotus servitutus. Sprendimas nustatyti servitutus priimamas kartu su sprendimu suformuoti žemės sklypą; raštu pakviečia piliečius, turinčius teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (toliau - pretendentai), susipažinti su savivaldybės administracijos direktoriaus pateiktais dokumentais (duomenimis).“ Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, aiškindama Atkūrimo tvarkos 106¹ punktą, reglamentuojantį nuosavybės teisių į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, natūra grąžinant laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje tvarką, yra išaiškinusi, kad teisės aktai nuosavybės teisių atkūrimui įgyvendinti paskyrė Nacionalinę žemės tarnybą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir jos teritorinius padalinius bei atitinkamos savivaldybės administracijos direktorių, kuriems priskirtos konkrečios funkcijos, vykdomos tam tikru eiliškumu. Atkuriant nuosavybės teises, pareiga pagrįsti konkrečios žemės priskyrimą valstybės išperkamai žemei pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį priskirta vietos savivaldybės administracijos direktorius. Paaiškėjus aplinkybėms, kad žemės sklypas nėra laisvas ir (arba) yra priskirtas valstybės išperkamai žemei, grąžintino žemės sklypo buvusioje žemėvaldoje ribų formavimas ir plano tvirtinimas nėra galimas. Kai savivaldybės administracija pateikia informaciją, jog buvusi savininko žemė yra valstybės išperkama, Nacionalinė žemės tarnyba negali tęsti nuosavybės teisių į tokią žemę atkūrimo natūra procedūrų (2015 m. vasario 13 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-1432-858/2015). Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. Lietuvos valstybei atstovaujančios Nacionalinės žemės tarnybos nuomone, nėra nei vienos sąlygos, nurodytos CK 6.271 straipsnyje: Pareiškėja nenurodė, kokie likviduotos Šiaulių apskrities viršininko administracijos ar Nacionalinės žemės tarnybos ir jos struktūrinio padalinio veiksmai ir neveikimas vykdant nuosavybės teisių atkūrimą mirusiosios K. J. vardu pažeidė įstatymus, Pareiškėjos teises ir/ar teisėtus interesus, ar sąlygojo neturtinės žalos atsiradimą. Tai, kad Nacionalinė žemės tarnyba vykdė nuosavybės teisių atkūrimą pagal Atkūrimo įstatymą, siuntė informacinio pobūdžio raštus, kuriais informavo apie pasikeitusias Atkūrimo 21 straipsnio nuostatas ir teisę pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo už valstybės išperkamą žemę būdo, negali būti laikoma neteisėtu veiksmu. Pažymėtina, kad Pareiškėja yra dalies K. J. turto paveldėtoja, žemė buvusių savininkų turėtos žemės vietoje priskirta išimtinei Lietuvos Respublikos nuosavybei (vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 13 straipsniu, valstybinės reikšmės miškai ir parkai yra valstybės išperkami), todėl nuosavybės teisės negali būti atkuriamos grąžinant žemę natūra. Pareiškėja nepagrindė ir neįrodė neturtinės žalos dydžio (100000 Eur). Pareiškėja patikslintame skunde nenurodė, kokios konkrečiai neigiamos pasekmės dėl Nacionalinės žemės tarnybos darbuotojų veiksmų ar neveikimo jai kilo, kad sveikata sutriko dėl Nacionalinės žemės tarnybos veiksmų, o ne natūraliai. Pareiškėja patikslintame skunde teigia, kad Nacionalinės žemės tarnybos Šiaulių skyriui 2015 m. vasario 27 d. buvo pateiktas prašymas dėl 0,7439 ha valstybės išperkamos žemės atlyginimo lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje, tačiau pasinaudoti galimybe atsisakė, nes atsakingi asmenys, vykdantys žemės reformą, nesugebėjo nurodyti (įvardinti) siūlomo (planuojamo) grąžinti miško vertės. Nacionalinė žemės tarnyba atkreipia dėmesį, kad Pareiškėja konkretaus miškų ūkio paskirties žemės sklypo, kurio vertę norėtų sužinoti, niekada nebuvo nurodžiusi nei raštu nei žodžiu, skunde taip pat nenurodė, kokio Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio skyriaus darbuotojo klausė žodžiu apie vertę ir negavo atsakymo žodžiu. Pažymėtina, kad informacija apie laisvus miškus skelbiama Nacionalinės žemės tarnybos interneto tinklalapyje (www.nzt.lt) viešai ir visiems besidomintiems yra prieinama. Nacionalinės žemės tarnybos Šiaulių skyriaus susirašinėjimo su Pareiškėja dokumentai įrodo, kad pati Pareiškėja ir kiti mirusiosios K. J. turto paveldėtojai buvo neapsisprendę, kuriame rajone ir kokioje konkrečioje kadastro vietovėje lygiaverčio miško norėtų, nebuvo tarpusavyje pasiekę nuomonės dėl atlyginimo už valstybės išperkamą žemę mišku. Pareiškėja 2015 m. vasario 17 d. teikė prašymą Nacionalinės žemės tarnybos Šiaulių skyriui, kuriame prašė žemę grąžinti natūra, nesant galimybės grąžinti natūra, prašė paskaičiuoti likutį pagal rinkos kainą. Pareiškėja, P. J. ir S. J. teikė Nacionalinės žemės tarnybos Šiaulių skyriui 2015 m. vasario 27 d. prašymą „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ (registracijos Nacionalinės žemės tarnybos Šiaulių skyriuje Nr. 31FP-664), kuriame prašė 60 arų žemės buvusiame žemės sklype Nr. 540 grąžinti natūra. Pareiškėja, P. J. ir S. J. 2015 m. vasario 27 d. prašymu „Dėl atlyginimo už turėtą žemę lygiaverčiu miško plotu“ (registracijos Nacionalinės žemės tarnybos Šiaulių skyriuje Nr. 31FP-665) prašė už negrąžintą pretendentei K. J. žemės dalį (0,7439 ha) atlyginti lygiaverčiu mišku, nurodė, prašė S. J. 2015 m. vasario 24 d. ir Z. A. 2015 m. vasario 17 d. prašymus laikyti negaliojančiais, tame pačiame prašyme pareiškėjai buvo nurodę, kad apie savo valią, kurioje vietoje pageidauja, kad būtų atkurta miško dalis informuos Nacionalinės žemės tarnybos Šiaulių skyrių iki 2015 m. kovo 31 d. Mirusios pretendentės K. J. turto paveldėtoja J. M. 2015 m. vasario 24 d. prašyme buvo nurodžiusi, kad nesutinka su Nacionalinės žemės tarnybos Šiaulių skyriaus 2015 m. vasario 11 d. raštu Nr. 31SD-(14.31.104.)-734 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo K. J.“ nurodyta Atkūrimo įstatyme numatyta galimybe pakeisti valią dėl atlyginimo lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje, prašė žemę grąžinti natūra arba apmokėti šios dienos rinkos kaina. Pareiškėja, P. J., S. J., J. M. 2015 m. kovo 23 d. prašymais „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ prašė panaikinti 2015 m. vasario 26 d. ir 2015 m. vasario 27 d. prašymus, pažymėjo, kad nėra pagrindo negrąžintą žemės sklypo dalį buvusių savininkų žemės sklype Nr. 540 laikyti valstybės išperkama žeme, nurodė, kad siūlomos kompensacijos atsisako. J. M. 2015 m. vasario 26 d. prašymu (registracijos Nacionalinės žemės tarnybos Šiaulių skyriuje Nr. 31FP-663) prašė grąžinti natūrą 60 arų žemės sklype Nr. 540, o už likusią negrąžintą 0,7439 ha žemę atlyginti lygiaverčiu mišku Radviliškio rajone, Pociūnėlių kadastrinėje vietovėje. Nacionalinės žemės tarnybos Šiaulių skyrius 2015 m. kovo 15 d. raštu Nr. 31 SD-(14.31.104.)-l323 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo K. J.“ informavo J. M. iš šio rašto kopiją nusiuntė Pareiškėjai bei P. J. ir S. J., raštu išaiškino jų teises ir pareigas, taip pat, kad galimo grąžinti natūra žemės nėra, kad nuosavybės teisės bus atkuriamos mirusiosios vardu ir, kad dėl atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdo ir konkrečios kadastro vietovės, kurioje pageidauja miško, turi priimti vieningą sprendimą visi K. J. turtinių teisių perėmėjai. Iki Pareiškėjos skundžiamo sprendimo priėmimo, K. J. buvo likusios neatkurtos nuosavybės teisės į 1,3439 ha žemės, kurios neindeksuota vertė - 2613 Eur (du tūkstančiai šeši šimtai trylika eurų)), todėl Pareiškėja ir kiti įpėdiniai mirusios K. J. vardu turėjo teisę keisti valią ir nurodyti vietovę tuose Lietuvos Respublikos rajonuose, kuriuose buvo laisvų valstybinių miškų plotų ir tik pasirinkus vietovę, to rajono Nacionalinės žemės tarnybos struktūrinio padalinio organizuojamame susirinkime būtų turėjusi galimybę pasirinkti ne didesnį 2613 Eur neindeksuotos vertės miško plotą. Pažymėtina, kad visais atvejais miškų ūkio paskirties žemės sklypo vertei tiesioginės įtakos turi medynų sudėtis (geresnės sudėties miško vertė didesnė, prastesnės sudėties miško vertė mažesnė, 1 ha vertė apytikriai svyruoja nuo 120 Eur iki 700 Eur ir daugiau už 1 ha), todėl galimo perduoti lygiaverčio žemės miško vertė tiesiogiai priklauso nuo konkretaus pasirinkto miško žemės vertės ir toje žemėje esančių miško medynų vertės. Pareiškėjai ir kitiems K. J. turto paveldėtojams nepareiškus vieningos nuomonės ir valios dėl konkretaus valstybinio miško vietos konkrečiame rajone ir konkrečioje kadastro vietovėje, bei Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje nustatytais terminais raštu atsisakius keisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo už valstybės išperkamą žemę atlyginant mišku, apskritai nebuvo galimybės prognozuoti, kokio dydžio miškas galėtų būti perduodamas. Nepagrįstais ir neteisingais laikytini Pareiškėjos patikslinto skundo teiginiai, kad daugiau kaip 15 metų buvo vilkinamas nuosavybės teisių atkūrimas, kai Atkūrimo įstatyme numatyta grąžintiną žemę grąžinti nedelsiant, nes daugiau galimo grąžintino natūra žemės nebuvo, tik Pareiškėja ir kiti K. J. turtinių teisių perėmėjai šios aplinkybės niekada nepripažino. Nacionalinės žemės tarnybos Šiaulių skyrius 2014 m. birželio 5 d. raštu Nr. 31 SD-( 14.31.7.)-3271 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Šiaulių mieste“ kreipėsi į Šiaulių miesto savivaldybės administraciją, prašydamas pateikti informaciją apie žemę, kuri buvusiame Ūkininkų žemės sklype Nr. 540 nepriskiriama valstybės išperkamai žemei ir gali būti grąžinama natūra. Šiaulių miesto savivaldybės administracija 2014 m. liepos 14 d. raštu Nr. S-2238-11 informavo, kad buvęs Ūkininkų žemės sklypas Nr. 540 patenka į valstybinės reikšmės miškų plotus. Nacionalinės žemės tarnybos Šiaulių skyrius 2016 m. sausio 28 d. raštu Nr. 31 SD-556-( 14.31.7.) „Dėl informacijos pateikimo“ kreipėsi į Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktorių, prašė pateikti duomenis apie teritorijos planavimo procedūras buvusiame ūkininkų žemės sklype Nr. 540, kuriame piliečiai pageidauja susigrąžinti žemę natūra. Šiaulių miesto savivaldybės administracija 2016 m. vasario 10 d. raštu Nr. S-409 informavo, kad rengiamas Talkšos parko detalusis planas. Talkšos parko detaliojo plano sprendiniais žemės buvusių savininkų turėtos žemės vietoje, kuri būtų nebepriskiriama valstybės išperkamai žemei (galima grąžinti natūra), nebuvo nustatyta, todėl Šiaulių miesto savivaldybės administracija jokių naujų galimų grąžinti žemės sklypų planų Nacionalinei žemės tarnybai neperdavė. Miškų įstatymo 4 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Miestų miškai ir kiti miškai, Vyriausybės sprendimu priskirti valstybinės reikšmės miškams taip pat yra išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai ir nėra privatizuojami. Pagal CK 6.246-6.250, 6.271 straipsnių nuostatas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti svarbu nustatyti, kad valdžios institucija ar jos tarnautojas (darbuotojas) nesilaikė įstatymų - neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, ir kad būtent dėl to asmeniui buvo padaryta žala. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. Al7-749/2007). Tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nacionalinės žemės tarnybos nuomone, Pareiškėja neįrodė žalos, jos dydžio bei priežastinio ryšio tarp Nacionalinės žemės tarnybos darbuotojų veiksmų ir neturtinės žalos. Pareiškėja patikslintame skunde kritikuoja įsiteisėjusius teismų sprendimus ir mano, kad šie sprendimai akivaizdžiai pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintos teisės į teisingą ir nešališką teismą pažeidimu. Nacionalinė žemės tarnyba nesutinka su šiais Pareiškėjos argumentais. Pažymėtina, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 1 dalimi įsiteisėjęs teismo sprendimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pareiškėja gali remtis tik įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2005 m. kovo 3 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. 1-51-279-2005 ir apeliacine tvarka peržiūrėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. liepos 5 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A10-789/2005, konstatavo, kad buvusių savininkų K. A. ir K. A. turėtas žemės sklypas Nr. 540 patenka į Talšos (dabar vadinamas „Talkšos“) parko teritoriją, pripažintą rekreacine zona ir turi konkrečiai išreikštą visuomenės poreikį. Nesant galimybės grąžinti žemę natūra, nesant kitos pretendentės K. J. įpėdinių valios, vienintelis nuosavybės teisių atkūrimo būdas - kompensacija pinigais (Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalis).

Atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės atstovės ir atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės administracijos atsiliepime nurodoma, nes buvusių savininkų K. A. ir K. A. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdytos žemės vietoje nėra daugiau žemės, kurią būtų galima grąžinti natūra, o likusi grąžintina žemė yra priskirta valstybės išperkamai žemei. Tokiu atveju už valstybės išperkamą žemę piliečiams yra atlyginama Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje numatytais būdais, vienu iš jų pinigais, t. y. taip, kaip ir užbaigdamas nuosavybės teisių atkūrimo procedūras, nusprendė atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyrius ginčijamu 2019 m. lapkričio 7 d. sprendimu. Ginčas byloje yra kilęs dėl nuosavybės teisių į pareiškėjos senelių K. A. ir K. A. buv. Ūkininkų žemės sklype Nr. 540 (Žuvininkų g. 31, Šiaulių m.) ir buv. Žvyryno - durpyno žemės sklype Nr. 105 (Pelkių-Serbentų g., Šiaulių m.) turėtą žemę atkūrimo atlyginant pinigais, o ne natūra. Pareiškėja nesutinka su atsakovų pozicija, jog nėra galimybės grąžinti žemę natūra, o vienintelis nuosavybės teisių atkūrimo būdas (nesant kitos K. J. įpėdinių valios) yra kompensacija pinigais. Pareiškėja patikslintame skunde nurodo, kad Šiaulių miesto savivaldybės administracijos atstovai, laiku neatlikdami jiems deleguotų veiksmų, eilę metų tik atsirašinėjo ir vilkino nuosavybės teisių į minėtas žemės atkūrimą, motyvuodami, kad sklypai randasi Talšos - Salduvės parko teritorijoje, o kadangi nėra padaryto ir patvirtinto šios teritorijos detaliojo plano, nuosavybės į žemę atkurti negali ir tik sudarant Salduvės (Talšos) parko teritorijos detalųjį planą, bus nagrinėjamos galimybės atkurti žemę. Ir, pasak pareiškėjos, tokie argumentai neatitinka nei LR Piliečių nuosavybės teisų į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo, nei 1997 m. rugsėjo 29 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 1057 reikalavimų, nes minėtuose teisės aktuose niekur nėra nurodyta, kad atstatant nuosavybės teises į mieste turėtą žemę natūra, būtina sąlyga būtų detaliojo plano buvimas. Atsakovai iš esmės nesutinka su tokiais pareiškėjos teiginiais dėl atsakovų neveikimo, kadangi žemiau šiame atsiliepime paaiškinamos aplinkybės, aiškiai byloja, kad tuometiniam Šiaulių apskrities viršininko administracijos Šiaulių miesto žemėtvarkos skyriui 2003 m. balandžio 28 d. perdavus Šiaulių miesto savivaldybės administracijai kario grafinėje medžiagoje pažymėtas K. A. ir K. A. turėtų žemės sklypų Nr. 387, 463, 518, 540, 558 ir Žvyryno - durpyno skl. 105 ribas, ir prašant parengti grąžinamos natūra žemės sklypų, kurie yra laisvi ir neužstatyti, planus, šie darbai, tiek, kiek jie pagal faktinę situaciją galėjo būti atlikti, ir buvo atlikti (t. y. buvo priimti Šiaulių apskrities viršininko administracijos sprendimai, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra žemės sklypų dalis natūra), o Savivaldybės administracijos pozicija dėl likusios buvusių savininkų iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytos žemės Šiaulių mieste nuosavybės teisių atkūrimo natūra negalimumo ir priskyrimo valstybės išperkamai žemei (konkrečiai dėl šio ginčo objektų - buv. Ūkininkų žemes sklypo Nr. 540 ir buv. Žvyryno - durpyno žemės sklypo Nr. 105) buvo aiškiai išreikšta nuo pat 2004 metų vykusiame teisminiame nagrinėjime žemės, buvusių Ūkininkų žemės sklypo Nr. 540 grąžinimo klausimu, kuriam pasibaigus buvo priimtas galutinis ir neskundžiamas 2005 m. liepos 5 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas, vėliau 2006 m. kovo 30 d. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-103 patvirtinus Salduvės parko teritorijos detalųjį planą bei 2017 m. gegužės 11 d. Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. A-690 patvirtinus Talkšos parko detalųjį planą, taip pat Žvyryno-durpyno sklypo Nr. 105 atžvilgiu egzistuojant 2001 m. gruodžio 20 d. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 332 patvirtintam 2001-2010 metų miesto miškų ir parkų želdynų tvarkymo projektui, Šiaulių miesto generaliniam planui, patvirtintam 1981 m. rugsėjo 11d. Lietuvos TSR ministrų tarybos nutarimu Nr. 330, bei vėliau 2018 m. gruodžio 27 d. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T- 473 patvirtintam Bendrojo plano dalies „Kraštovaizdžio ir nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkymas“ koregavimo planui bei 2009 m. sausio 29 d. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-l patvirtintam Šiaulių miesto bendrajam planui. Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata, grąžinama gali būti tik ta žemė, kuri yra nepriskiriama valstybės išperkamai žemei. Atkūrimo įstatymo 12 straipsnis apsprendžia sąlygas, kada žemė yra laikytina valstybės išperkama, už ją atlyginant šio įstatymo 16 straipsnyje numatytais atlyginimo būdais, vienu iš jų pinigais t. y. tokiu būdu, kokiu ir nustatė atsakovas jo priimtu ginčijamu sprendimu. Tokiai žemei Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktas priskiria žemę, reikalingą bendram (viešam) naudojimui, o 13 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktai numato, kad valstybės išperkami, atlyginant Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje nustatytais būdais, yra ir valstybinės reikšmės miškams (šių miškų plotus tvirtina Vyriausybė ir miestų miškams, miestų sanitarinės apsaugos pirmajai zonai, miško parkams (miškų sąrašus su juose nurodytais miškų plotais tvirtina Vyriausybė) priskirti miškai ir parkai. Be to, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 10 dalis numato, kad valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, o miestų miškai ir kiti miškai, Vyriausybės sprendimu priskirti valstybinės reikšmės miškams, taip pat išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai ir nėra privatizuojami. Pasisakant dėl buvusio Ūkininkų žemės sklypo Nr. 540, dėl kurio pareiškėja teigia, kad žemė nepagrįstai negrąžinama natūra ir nepagrįstai priskirta valstybės išperkamai žemei, pažymėtina, kad nuosavybės teise turėtos žemės susigrąžinimo buvusiame Ūkininkų sklype Nr. 540 natūra klausimas buvo išnagrinėtas Panevėžio apygardos administracinio teismo 2005 m. kovo 3 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. 1-51-279-2005 ir apeliacine tvarka peržiūrėjus pirmosios instancijos teismo sprendimą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. liepos 5 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-10-789/2005. Šioje išnagrinėtoje administracinėje byloje Panevėžio apygardos administracinis teismas 2005 m. kovo 3 d. sprendimu pareiškėjų skundą atsakovui Šiaulių miesto savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo organizuoti kadastrinius matavimus, suformuoti K. A. ir K. A. turėtos žemės sklypo Nr. 540 ribas ir parengti laisvo (neužstatyto) atkuriamo natūra žemės sklypo planą atmetė, nurodydamas, kad Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2001 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. 332 patvirtintas Šiaulių miesto miškų ir parkų želdynų tvarkymo projektas yra teritorijos specialusis planas, iš kurio matyti, kad prašomas grąžinti natūra žemės sklypas turi išreikštą konkretų visuomenės poreikį - Šiaulių miesto bendruomenės poilsiui ir rekreacijai. Tuokart Panevėžio apygardos administracinis teismas konstatavo, kad nesant parengto teritorijos detalaus plano, kad buvusių savininkų K. A. ir K. A. turėtas žemės sklypas Nr. 540 patenka į Talšos (dabar vadinamas „Talkšos“) parko teritoriją, pripažintą rekreacine zona ir turi konkrečiai išreikštą visuomenės poreikį, pareiškėjų skundas Šiaulių miesto savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu į žemę, grąžinant natūra, yra nepagrįstas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, peržiūrėjęs bylą apeliacine tvarka, taip pat sprendė, kad pagal Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintą Šiaulių miesto miškų ir parkų želdynų tvarkymo projektą žemės sklypas Nr. 540 patenka į Talšos parko teritoriją, todėl sprendė, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad nesant parengto teritorijos detalaus plano, kai turėtas žemės sklypas patenka į parko teritoriją, pripažintą rekreacine zona, ir turi konkretų visuomenės poreikį, reikalavimas, atlikti veiksmus, susijusius su nuosavybės teisių į žemę atkūrimu, grąžinant žemę natūra, yra nepagrįstas. Pažymėtina, kad pareiškėja, patikslintame skunde pasisakydama apie minėtą Lietuvos vyliausiojo administracinio teismo 2005 m. liepos 5 d. nutartį, nurodo, kad žemės (buvusių Ūkininkų žemės sklypo Nr. 540) grąžinimo klausimas du kartus buvo nagrinėjamas Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme ir abu kartus nagrinėjant tą pačią bylą, remiantis visiškai identiška medžiaga, buvo priimti skirtingi sprendimai: pirmuoju atveju buvo priimtas pareiškėjai palankus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas (pareiškėja į bylą pateikė neįsiteisėjusias Šiaulių apygardos administracinio teismo 2004 m. liepos 28 d. sprendimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004-12-21 nutarties kopijas), o kitu atveju - neigiamas, dėl ko tokia staigi galutinės instancijos teismo pozicijos metamorfozė pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio įtvirtinimą, t. y. pareiškėjos teisę į teisingą ir nešališką teismą. Atsakovai pažymi, kad, aukščiau nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. liepos 5 d. nutartimi buvo išspręstas žemės sklypo Nr. 540 grąžinimo natūra klausimas, ir, pažymėtina, jog teismo išvados, kaip ir nurodo pareiškėja savo skunde, nebuvo jai palankios. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 98 straipsnio 2 dalis numato, kad apskųstas apeliacine tvarka sprendimas, jeigu jis nėra panaikintas, įsiteisėja apeliacine tvarka išnagrinėjus bylą, o 4 dalis numato, kad įsiteisėjus teismo sprendimui, proceso šalys ir kiti proceso dalyviai, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsniu bei Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsniu, įsiteisėjęs teismo sprendimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Taigi tik įsiteisėjęs teismo sprendimas ar nutartis turi privalomąją galią. Taip pat paaiškinant buvusio Ūkininkų žemės sklypo Nr. 540 priskyrimą valstybės išperkamo nekilnojamojo turto kategorijai, pažymėtina, kad jau aukščiau minėtos teisminės bylos nagrinėjimo metu 2003 m. liepos 24 d. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. T-800 pagrindu buvo pradėtas rengti Salduvės parko teritorijos detalusis planas, kuris buvo patvirtintas 2005 m. kovo 30 d. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-103. Pažymėtina, kad vienas iš šio detaliojo plano uždavinių buvo spręsti galimybę formuoti sklypams nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkurti. Šiame detaliajame plane buvo pažymėtos buv. Ūkininkų sklypo 540 ribos ir jose buvo suformuoti tik žemės sklypai prie esamų pastatų (detaliajame plane pažymėti Nr. 23 ir Nr. 24), o likusi buvusio žemės sklypo dalis pateko į Talkšos parko sklypo teritoriją (detaliajame plane pažymėtas Nr. 01). Vėliau Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. gegužės 11d. įsakymu Nr. A-690 „Dėl Talkšos parko detaliojo plano patvirtinimo“ buvo patvirtintas Talkšos parko detalusis planas (TPD registracijos Nr. T00080839). Buvusi Ūkininkų žemės sklypo teritorija Nr. 540 patenka į minėto detaliojo plano teritoriją. Būtent į buvusią Ūkininkų žemės sklypo Nr. 540 teritoriją patenka detaliuoju planu suformuotas žemės sklypas, kuris yra pažymėtas indeksu MI (rekreacinių miškų sklypai), taip pat žemės sklypai, užimti gyvenamosios paskirties pastatais. Tai yra į buvusio Ūkininkų sklypo Nr. 540 teritoriją patenka detaliuoju planu suformuoti žemės sklypai Nr. 10 (sklypui nustatyta žemės naudojimo paskirtis - miškų ūkio), Nr. 11 (sklypui nustatyta žemės naudojimo paskirtis - kita, naudojimo būdas - susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridorių teritorijos), šis sklypas yra suformuotas kaip migracinis koridorius skirtas pėsčiųjų dviračių eismui tarp Talkšos ežero ir parko, ir Nr. 13 (sklypui nustatyta žemės naudojimo paskirtis - miškų ūkio). Minėtu Talkšos parko detaliuoju planu nebuvo suformuota žemės sklypų grąžinimui natūra, detaliojo plano sprendiniais žemės buvusių savininkų turėtos žemės vietoje, kuri būtų nebepriskiriama valstybės išperkamai žemei (t. y. galima grąžinti natūra), nebuvo nustatyta, todėl Šiaulių miesto savivaldybės administracija negalėjo parengti jokių naujų natūra grąžinamų planų buvusių savininkų turėtos žemės vietoje bei pateikti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo Nacionalinei žemės tarnybai. Be to, ir Valstybinės miškų tarnybos duomenimis (vadovaujantis oficialiais regia.lt žemėlapio duomenimis) nagrinėjama teritorija patenka į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais patvirtintų valstybinės reikšmės miškų plotų ribas. Paaiškinant buvusio Žvyryno-durpyno sklypo Nr. 105 priskyrimą valstybės išperkamo nekilnojamojo turto kategorijai, pažymi, kad 2018 m. gruodžio 27 d. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-473 patvirtintame Bendrojo plano dalies „Kraštovaizdžio ir nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkymas“ koregavimo plane, buvusi Žvyryno - durpyno žemės sklypo Nr. 105 teritorija yra pažymėta indeksu M2 2 ir M3 2. Tai rodo, kad teritorija yra esamose želdynų ir miškų bei natūralaus kraštovaizdžio pobūdžio atstatymo pažeisto geokologinio potencialo gamtinio karkaso teritorijoje. Vadovaujantis 2009 m. sausio 29 d. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-l patvirtintu Šiaulių miesto bendruoju planu minėta teritorija patenka į nH pažymėtą teritoriją, t. y. teritorija yra priskirta vandens ūkio paskirčiai ir jokia statyba nėra galima. Taip pat pažymėtina, kad jau aukščiau minėtu 2001 m. gruodžio 20 d. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 332 „Dėl Šiaulių miesto miškų ir parkų želdynų tvarkymo projekto patvirtinimo“ buvo patvirtintas 2001-2010 metų miesto miškų ir parkų želdynų tvarkymo projektas, kuriame yra išskirtas 8 ha plotas skirtas Hidro parkui. Paaiškina, kad į minėto parko teritoriją patenka ir buv. Žvyryno-durpyno sklypo Nr. 105 ribos. Be to, jau 1981 m. rugsėjo 11 d. Lietuvos TSR ministrų tarybos nutarimu Nr. 330 „Dėl Šiaulių miesto generalinio plano tvirtinimo“ patvirtintame Šiaulių miesto generaliniame plane dabartinė Talkšos parko teritorija (į teritoriją patenka buv. Ūkininkų žemės sklypas Nr. 540) buvo priskirta miškams, o teritorija, į kurią patenka buvęs Žvyryno - durpyno sklypas Nr. 105, buvo priskirta miškų parkams. Taigi, nesant galimos grąžinti natūra žemės buvusių savininkų turėtos žemės vietoje, atitinkamai pagrįstai buvo priimtas ir atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2019 m. lapkričio 7 d. sprendimas Nr. 31 S-69-(14.31.3), kuriuo už 1,3429 ha buvusių savininkų turėto nekilnojamojo turto dalį, tenkančią pretendentei K. J., buvo nuspręsta atlyginti pinigais 2613 Eur. Pareiškėja patikslinto skundo reikalavimais vienu iš prašymu prašo teismo priteisti tiek iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, tiek iš atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės, atstovaujamos Šiaulių miesto savivaldybės administracijos, po 100 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą, motyvuodama, kad 15 metų buvo vilkinamas nuosavybės teisių atkūrimas, kai nuosavybės teises atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkoje buvo nurodyta, kad grąžintiną žemę grąžinti nedelsiant, kad ginčijamas atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus 2019-11-07 sprendimas Nr. 31 S-69-(14.31.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei K. J.“ atkurti nuosavybės teises į pilietei K. J. tenkančią nekilnojamojo turto dalį - 1,3439 ha žemės atlyginant pinigais 2613 Eur yra priverstinis sprendimas ir pareiškėjai, kaip paveldėtojai yra nepriimtinas, kad šis sprendimas yra Šiaulių miesto savivaldybės administracijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atsakingų darbuotojų pareigų laiku neatlikimo ir vilkinimo pasekmė. Pareiškėja neturtinę žalą grindžia tuo, jog dėl minėtų institucijų atstovų laiku neatliekamų veiksmų (vilkinimo, atsirašinėjimo) dėl nuosavybės teisių į minėtas žemės atkūrimo, ji buvo priversta nuolat daugybę metų dėl žemės grąžinimo rašyti prašymus (raštus), todėl patyrė pažeminimą, dvasinius išgyvenimus, nuolatinį stresą, kad jos sveikata nuolat negrįžtamai blogėjo (turi neįgalumo grupę). Atsakovai šiuo atsiliepimu nesutinka su šiuo pareiškėjos patikslinto skundo reikalavimu, kadangi jis akivaizdžiai nepagrįstas ir negali būti, kaip ir visi kiti patikslinto skundo reikalavimai, tenkinamas vien dėl tos priežasties, kad pareiškėjai netinka kompensavimo už valstybės išperkamą žemę būdas. Pažymėtina, kad CK 6.271 straipsnyje numatytas civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė), o šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų, pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą. Be to, sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos ir kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokią veiksmą (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu. Tai yra neturtinės žalos padarymo faktas gali būti konstatuotas tik įrodžius pakankamai intensyvius neteisėtus veiksmus, dariusius ir sąlygojusius neigiamą poveikį asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus). Neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą (CK 6. 250 str. 1 d.). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo būtina nustatyti, kad asmuo tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kitus kriterijus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gegužės 13 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-990-520/2020). Be to, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, atlyginimo, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galbūt neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų konkrečią išraišką (galbūt kilsiančias pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-09-05 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A520- 1168/2013). Tuo tarpu, byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjos patikslintame skunde nurodytos aplinkybės, kuriomis ji grindžia neturtinės žalos atsiradimo faktą, iš tiesų realiai egzistavo ir kad jos galėjo būti atsakovų netinkamo elgesio ar veiksmų pasekmė. Pareiškėja neturtinės žalos kilimo faktą kildina iš to, kad, pasak jos, ji daugybę metų dėl žemės grąžinimo buvo priversta rašyti prašymus (raštus), dėl ko patyrė pažeminimą, dvasinius išgyvenimus, nuolatinį stresą. Svarbu pastebėti yra tai, kad kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad ne bet koks susirūpinimas, nerimas ar stresas yra traktuotinas kaip neturtinės žalos atsiradimo faktas. Rūpesčiai ginant savo teises yra įprasta ir neišvengiama būtinybė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr.3K-3-469 (2007 m. lapkričio 6 d. nutartis) pasisakė, kad pagrindas neturtinei žalai atsirasti yra tada, kai tokie rūpesčiai peržengia įprastas pastangas ir konstatuojamas dvasinių sukrėtimų, emocinės depresijos, asmens garbės, orumo pažeidimo faktas. Taigi, pareiškėjos nurodoma aplinkybė, jog ji rašė prašymus, vadovaujantis aukščiau nurodyta kasacinio teismo praktika, negali būti laikoma pagrindu neturtinei žalai konstatuoti, kadangi kiekvienas asmuo, gindamas savo teises, susiduria su atitinkamais rūpesčiais, kurie yra įprasta ir neišvengiama būtinybė. Tam, kad kiltų pagrindas neturtinei žalai atsirasti, tokie rūpesčiai turi peržengti įprastines pastangas ir iš tiesų būtų konstatuotos pareiškėjos patikslintame skunde nurodomos pažeminimo, dvasinių išgyvenimų ir nuolatinio streso aplinkybės. Be to pagal byloje esančius duomenis matyti, kad tiek atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, tiek Šiaulių miesto savivaldybės administracija į pareiškėjos paklausimus teikė informacinio pobūdžio, paaiškinančius raštus. Atsakovai nesutinka ir su ta pareiškėjos nurodoma aplinkybe, kad dėl prašymų (raštų) rašymo, ji patyrė pažeminimą, nes atsakovui Šiaulių miesto savivaldybės administracijai tiek atsakant į pareiškėjos paklausimus, tiek galimai atsakovo darbuotojams gyvai komunikuojant su pareiškėja nėra jokių požymių ar faktinių aplinkybių, bylojančių, kad atsakovų institucijoje būtų buvusi pažeista asmenų aptarnavimo kokybė, dėl ko pareiškėja galėjo patirti pažeminimą ir būtų buvusi užgauta jos savigarba. Taip pat pareiškėja skunde niekuo nepagrindė, kad jos nurodomas sveikatos pablogėjimas (įgyta neįgalumo grupė) yra būtent atsakovų netinkamo elgesio pasekmė ir kokiu pagrindu turėtų būti konstatuojamas priežastinis ryšys tarp atsakovo veiksmų bei pareiškėjos sveikatos sutrikimų, nes akivaizdžiai neatmestina galimybė, kad sveikatos sutrikimai (beje, skunde jie net konkrečiai neįvardyti) galėjo kilti ir dėl senyvo pareiškėjos amžiaus, taip pat ir dėl kitų priežasčių. Be to, vertinant patį prašomos priteisti neturtinės žalos dydį, pažymėtina, kad pareiškėja prašo teismo priteisti iš dviejų atsakovų net po 100 000 Eur dydžio neturtinę žalą, tačiau nenurodo jokių kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjai turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis. Taigi, pareiškėja neįvykdė procesinės pareigos įrodyti visas civilinės atsakomybės rūšies sąlygas, apsiribodama deklaratyviais teiginiais apie neigiamas emocijas, poveikį sveikatai, emocinei būsenai. Taigi iš aukščiau atsiliepime nurodytų aplinkybių matyti, kad pareiškėjos nurodyti teiginiai apie nuosavybės teisių atkūrimo proceso vilkinimą ginčo objektų atžvilgiu 15 metų, apie atsakovų laiku neatliktus jiems deleguotus veiksmus, apie atsirašinėjimą neatitinka jokios objektyvios tikrovės, juolab negali būti traktuojami kaip atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos neteisėti veiksmai ar neveikimas, kas yra viena iš būtinųjų sąlygų reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinti. Matyti, kad buvusio Ūkininkų žemės sklypo Nr. 540 grąžinamo natūra klausimas buvo net teisminio nagrinėjimo objektu, o tiek atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos, tiek atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos veiksmai ir šių institucijų pareiškėjai teikti paaiškinimai, byloja tai, kad nuosavybės teisių į pareiškėjos senelių K. A. ir K. A. buv. Ūkininkų žemės sklype Nr. 540 (Žuvininkų g. 31, Šiaulių m.) ir buv. Žvyryno - durpyno žemės sklype Nr. 105 (Pelkių-Serbentų g., Šiaulių m.) turėtą žemę atkūrimas natūra nebus galimas, kad daugiau galimo grąžintino natūra žemės nebuvo, tačiau pareiškėja šios aplinkybės nepripažino.

Trečiųjų suinteresuotų asmenų J. M., O. J. ir J. L. atsiliepimuose pritariama pareiškėjos patikslintam skundui.