- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-09-24
- Bylos Nr.
- P-32-552/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02433-2024-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ernestas Spruogis (pirm.), Ramūnas Gadliauskas (pran.), Arūnas Sutkevičius
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos tarnybos
- Pareiškėjas
- A. P.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos tarnybos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1195-968/2025 pagal pareiškėjos A. P. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. P. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos tarnybai dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėja A. P. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos tarnybos (toliau – ir Vadovybės apsaugos tarnyba, Tarnyba ir atsakovas) direktoriaus 2024 m. balandžio 29 d. įsakymą Nr. PK E-1033 „Dėl A. P. atleidimo iš tarnybos“ (toliau – ir Įsakymas), įpareigoti atsakovą grąžinti pareiškėją į tarnybines pareigas, priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš tarnybos dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.
2. Pareiškėja skunde nurodė, kad:
2.1. Pareiškėja su Tarnyba 2020 m. lapkričio 6 d. sudarė Vadovybės apsaugos tarnybos pareigūno tarnybos sutartį Nr. ST-248 (toliau – ir Tarnybos sutartis). Įsakymu pareiškėja atleista iš tarnybos nuo 2024 m. balandžio 30 d. Pareiškėjai nebuvo pateiktas Komisijos, nagrinėjančios Vadovybės apsaugos tarnybos pareigūnų atitiktį specialiesiems reikalavimams (toliau – ir Komisija), 2024 m. balandžio 25 d. protokolas Nr. KP-57. Pareiškėja nedalyvavo ir šios komisijos posėdyje, ši komisija pareiškėjos neapklausė, nesuteikė galimybės pateikti savo poziciją, pasiaiškinti. Atsakovas pareiškėjai nepateikė jokių kitų dokumentų, susijusių su jos atleidimu iš tarnybos, neprašė pareiškėjos pateikti paaiškinimus.
2.2. Pareiškėjos žiniomis, ji neišlaikė vienintelio fizinio pratimo – kybojimo sulenktomis rankomis. Pareiškėja visuomet išlaikydavo fizinio pasirengimo normatyvus, kovinės savigynos įskaitas ir šaudymo reikalavimus. Pareiškėjai kilo klausimas, ar Komisija neviršijo savo įgaliojimų, t. y. kai pareiškėjos tarnybinė veikla už 2023 metus įvertinta gerai, ar Komisija turėjo teisę spręsti dėl to, kad pareiškėja nebėra tinkama tarnybai.
2.3. Pareiškėja augina du nepilnamečius vaikus, vienam iš jų nėra 3 metų. Pareiškėja iš vaiko priežiūros atostogų į tarnybą grįžo (duomenys neskelbtini), kai vaikui buvo tik vieneri metai ir ji dar žindė kūdikį. Pareiškėja 2022 m. gruodžio 6 d. laikė fizinio pasirengimo normatyvus ir jų neišlaikė, nes po gimdymo ir kūdikio žindymo pareiškėjos organizmas negalėjo greitai atsistatyti ir pakelti atitinkamų fizinių krūvių. Pareiškėja intensyviai sportavo, tačiau prasidėjo sveikatos problemos. Pareiškėja kreipėsi į gydymo įstaigą, buvo paskirtas gydymas ir pareiškėja buvo atleista nuo fizinio krūvio iki 2023 m. vasario 21 d. bei nukreipta (duomenys neskelbtini) konsultacijai. 2023 m. vasariui 21 d. (duomenys neskelbtini) paskyrė tausojantį režimą, paskyrė gydymą ir atleido nuo fizinio krūvio iki 2023 m. balandžio 30 d. 2023 m. gegužės mėn. prasidėjo kasmetiniai fizinio pasirengimo normatyvų laikymai. Tačiau pareiškėjos organizmas nebuvo atsistatęs, todėl fizinių normatyvų nepavyko išlaikyti. Pareiškėja dėjo tam visas pastangas, visą savo laiką skyrė sportui ir fiziniam pasiruošimui.
2.4. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 61 straipsnio 5 dalimi, negalima atleisti iš tarnybos pareigūnų, auginančių vaiką iki 3 metų, jeigu nėra jų kaltės (išskyrus atvejus, kai Tarnybos struktūrinis padalinys likviduojamas ir nėra galimybių perkelti į kitas lygiavertes ar žemesnes pareigas Tarnyboje). Nagrinėjamu atveju Vadovybės apsaugos tarnybos struktūrinis padalinys nėra likviduojamas.
2.5. Atsakovas neįvertino pareiškėjos situacijos, aplinkybių, jos pogimdyvinio jautrumo, sveikatos problemų, fakto, kad labai sudėtinga po gimdymo ir vaiko žindymo greitai pasiekti aukšto lygio fizinį pasiruošimą. Pareiškėja negavo jokio rašytinio įspėjimo, kad su ja bus nutraukta Tarnybos sutartis (Įsakymas priimtas 2024 m. balandžio 29 d., o kitą dieną pareiškėja atleista iš tarnybos). Pareiškėja neturėjo galimybės ieškotis kito darbo, jai nebuvo pasiūlyta galimybė perkelti ją į kitas jos kvalifikaciją atitinkančias pareigas.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Vadovybės apsaugos tarnyba atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsiliepimas į skundą buvo grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
3.1. Tarnybos direktoriaus 2020 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. PK E-144 pareiškėja buvo paskirta į Vadovybės apsaugos tarnybos Objektų apsaugos valdybos (toliau – OAV) P4 skyriaus agento pareigas. Pareiškėja buvo atsakinga už Tarnybos saugomo objekto apsaugos vykdymą ir saugumo užtikrinimą.
3.2. Vadovaujantis Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 9 punktu, visi Tarnybos pareigūnai privalo atitikti fizinio pasirengimo, fizinės prievartos veiksmų atlikimo, šaudymo ir kitus Tarnybos direktoriaus nustatytus specialiuosius reikalavimus. Tarnybos direktoriaus 2023 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. V-329 patvirtinto Vadovybės apsaugos tarnybos OAV P1, P2, P3, P4 skyriaus agento pareigybės aprašymo (toliau – ir Pareigybės aprašymas) 19 punkte nustatyta, kad OAV pareigūnai privalo atitikti fizinio pasirengimo, fizinės prievartos veiksmų atlikimo bei šaudymo reikalavimų II lygį.
3.3. Pareiškėja, grįžusi iš vaiko priežiūros atostogų, Vadovybės apsaugos tarnybos pareigūnų fizinio pasirengimo atitikties reikalavimų tikrinime dalyvavo 2022 m. gruodžio 6 d., 2023 m. gegužės 26 d., 2023 m. birželio 27 d., 2023 m. rugpjūčio 29 d., 2023 m. spalio 31 d., 2023 m. lapkričio 28 d., tačiau juose pareiškėja nesurinko reikiamo balų skaičiaus. Komisija, įvertinusi aplinkybę, kad pareiškėja iki 2022 m. rugsėjo 17 d. buvo vaiko priežiūros atostogose, o grįžusi iš atostogų fizinio pasirengimo reikalavimų neatitiko vienerius metus, nutarė siūlyti Vadovybės apsaugos tarnybos direktoriui neatleisti pareiškėjos iš tarnybos ir suteikti pareiškėjai galimybę fizinius testus išsilaikyti iki 2024 m. kovo 31 d. Komisija nutarė, kad jeigu pareiškėja iki 2024 m. kovo 31 d. neatitiks fizinio pasirengimo reikalavimų, Komisija klausimą dėl jos atleidimo iš tarnybos svarstys dar kartą. Pareiškėjai buvo suteikta galimybė dalyvauti papildomuose tikrinimuose 2024 m. vasario 20 d., 2024 m. kovo 5 d. ir 2024 m. kovo 26 d. Pareiškėja nedalyvavo (nors turėjo tokią galimybę) 2024 m. vasario 20 d. ir 2024 m. kovo 5 d. numatytuose tikrinimuose. Pareiškėja dalyvavo papildomame tikrinime, kuris vyko 2024 m. kovo 26 d., tačiau ir vėl nesurinko reikiamo balų skaičiaus.
3.4. Komisija nustatė, kad 2024 m. kovo 26 d. organizuotame papildomame tikrinime pareiškėja neatitiko fizinio pasirengimo reikalavimų, todėl neatitinka OAV P4 skyriaus agento pareigybei nustatyto specialiojo reikalavimo „atitikti teisės aktuose nustatytus fizinio pasirengimo, fizinės prievartos veiksmų atlikimo ir šaudymo reikalavimus (II lygį)“. Nustatyta, jog pareiškėja į kitas jos kvalifikaciją atitinkančias pareigas negali būti perkelta, nes neatitinka nei vienai Vadovybės apsaugos tarnybos pareigybei nustatytų fizinio pasirengimo, fizinės prievartos veiksmų atlikimo ir šaudymo reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, Komisija nutarė siūlyti Vadovybės apsaugos tarnybos direktoriui atleisti pareiškėją iš OAV P4 agento pareigų. Įsakymu pareiškėja buvo atleista iš tarnybos.
3.5. Priešingai negu nurodo pareiškėja, Vadovybės apsaugos tarnyba pareiškėjos atžvilgiu buvo labai lanksti ir net 6 kartus pareiškėjai leido dalyvauti papildomuose tikrinimuose tam, kad pareiškėja išlaikytų fizinius testus. Pareiškėja galėjo pasinaudoti teisės aktuose įtvirtinta galimybe būti vaiko priežiūros atostogose iki vaikui sukaks 3 metai, tačiau ji pati nusprendė anksčiau išeiti į tarnybą, nepaisant jos nurodomos aplinkybės, kad ji nebuvo tam fiziškai pasiruošusi. Pareiškėjai buvo žinomi ginčo laikotarpiu galiojusių teisės aktų dėl fizinio pasirengimo, fizinės prievartos veiksmų atlikimo ar šaudymo reikalavimai, todėl pareiškėja privalėjo prisiimti atsakomybę už savo sprendimus, imtis aktyvių veiksmų, dėti pastangas, siekiant atitikti fizinio pasirengimo reikalavimus.
3.6. Vadovaujantis Vadovybės apsaugos tarnybos direktoriaus 2024 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. V-217 patvirtinto Komisijos darbo reglamento (toliau – ir Komisijos darbo reglamentas) 3 punktu, Komisija yra patariamoji institucija, teikianti Tarnybos direktoriui siūlymus dėl pareigūnų atleidimo, jei jie neatitinka nustatytų reikalavimų. Be to, Komisijos darbo reglamentas nenumato, kad į Komisijos posėdžius privaloma kviesti pareigūnus, dėl kurių svarstomas klausimas, taip pat kad su Komisijos posėdžio protokolu supažindinami pareigūnai. Pareiškėjai buvo žinomas Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 9 punkte bei jos pareigybės aprašymo 19 punkte nustatytas imperatyvus reikalavimas bei šio reikalavimo neatitikimo pasekmės. Įstatymo 61 straipsnio 4 dalis numato vienintelį atvejį, kada pareigūnas įspėjamas apie atleidimą, kitų įspėjimo atvejų Įstatymas nenumato. Įstatymo 61 straipsnio 5 dalyje nustatyta išimtis negali būti taikoma, nes pareiškėja turėjo dėti maksimalias pastangas, siekiant išlaikyti fizinius testus.
II.
4. Vilniaus apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2024 m. spalio 31 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.
5. Teismas nustatė, kad Įsakymu pareiškėja buvo atleista iš tarnybos 2024 m. balandžio 30 d. Įsakymas priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 13 dalimi, 60 straipsnio 18 punktu ir atsižvelgiant į Komisijos posėdžio 2024 m. balandžio 25 d. protokolą Nr. KP-57. Komisija nutarė siūlyti atleisti pareiškėją iš tarnybos, nes ji 2023 m. ir 2024 m. kovo 26 d. pakartotinai organizuotame tikrinime neatitiko fizinio pasirengimo reikalavimų. Taip pat buvo nurodyta, kad pareiškėja į kitas jos kvalifikaciją atitinkančias pareigas negali būti perkelta, kadangi ji neatitinka nei vienai Vadovybės apsaugos tarnybos pareigybei nustatyto fizinio pasirengimo, fizinės prievartos veiksmų atlikimo ir šaudymo reikalavimų.
6. Teismas atkreipė dėmesį, kad fizinio pasirengimo, fizinės prievartos veiksmų atlikimo ar šaudymo reikalavimus ir kitus specialiuosius reikalavimus ginčo laikotarpiu nustatę teisės aktai buvo viešai paskelbti teisės aktų registre, Vadovybės apsaugos tarnybos interneto tinklalapyje, su jais pareiškėja taip pat buvo supažindinta Tarnybos dokumentų valdymo sistemoje.
7. Teismas nurodė, kad pareiškėjai buvo ne vieną kartą sudarytos galimybės išlaikyti fizinio pasirengimo normatyvus, taip pat buvo atsižvelgta ir į individualią pareiškėjos situaciją, tai, kad ji 2022 m. rugsėjo 17 d. grįžo iš vaiko priežiūros atostogų, todėl neatitiko fizinio pasirengimo reikalavimų. Pareiškėjos nurodytos aplinkybės, kad atsakovas situaciją išsprendė formaliai, yra nepagrįstos, paneigtos byloje esančiais įrodymais, taip pat ir aplinkybėmis, kurias pripažino ir pati pareiškėja, kad ji šešis kartus laikė fizinio pasirengimo atitikties reikalavimus, bet jų neišlaikė. Pareiškėjai galimybė bandyti išlaikyti fizinio pasirengimo normatyvus buvo sudaryta net aštuonis kartus. Pareiškėja rezultatų neginčijo, su jais sutiko. Pareiškėjai grįžus iš vaiko priežiūros atostogų 2022 m. rugsėjo 17 d., pirmą kartą fizinio pasirengimo atitikties tikrinimas buvo atliekamas 2022 m. gruodžio 6 d., paskutinį – 2024 m. kovo 26 d., tačiau pareiškėja reikalavimų neatitiko.
8. Teismo vertinimu, nors byloje yra pateikti duomenys, kad pareiškėja kreipėsi į gydymo įstaigą ir ji buvo atleista nuo fizinio krūvio (2022 m. gruodžio 21 d. tarnybinis pranešimas – atleista nuo fizinio krūvio iki 2023 m. vasario 21 d.; 2023 m. vasario 27 d. tarnybinis pranešimas – atleista nuo fizinio krūvio iki 2023 m. balandžio 30 d.), tačiau tai nepaneigia fakto, kad pareiškėja, norėdama eiti pareigas Vadovybės apsaugos tarnyboje, turėjo atitikti fizinio pasirengimo, fizinės prievartos veiksmų atlikimo, šaudymo ir kitus Vadovybės apsaugos tarnybos direktoriaus nustatytus specialiuosius reikalavimus. Pareiškėja, grįždama iš vaiko priežiūros atostogų, kai vaikui buvo tik vieneri metai, pati prisiėmė riziką dėl galimai nepakankamo fizinio pasiruošimo.
9. Įvertinęs Įstatymo 61 straipsnio 1, 4 dalyse, Komisijos darbo reglamento 3, 18 ir 24 punktuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą, teismas konstatavo, kad, priimant Įsakymą, jokie procesiniai pažeidimai nebuvo padaryti.
Žemesnės instancijos teismas
10. Teismas nurodė negalintis konstatuoti, kad nebuvo pareiškėjos kaltės, nes ji neišlaikė fizinio normatyvo, kuris privalomas norint eiti pareigas Vadovybės apsaugos tarnyboje. Pareiškėjai buvo sudarytos sąlygos tinkamai pasiruošti (galimybė sportuoti darbo metu, sudaryta sutartis su sporto klubu ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja net šešis kartus neišlaikė fizinių normatyvų, ji turėjo suprasti ir numatyti, kad jai nepasiekus numatytų rezultatų, ji bus atleista iš tarnybos.
11. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja negalėjo būti perkelta į kitas jos kvalifikaciją atitinkančias pareigas, nes neatitiko nei vienai Vadovybės apsaugos tarnybos pareigybei nustatytų fizinio pasirengimo, fizinės prievartos veiksmų atlikimo ir šaudymo reikalavimų.
III.
12. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašė panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. spalio 31 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjos skundą.
13. Pareiškėjos apeliacinis skundas buvo grindžiamas argumentais, kurie išdėstyti jos skunde, teiktame pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodant, kad:
13.1. Pareiškėja neturėjo galimybės dalyvauti 2024 m. vasario 20 d. ir 2024 m. kovo 5 d. papildomuose tikrinimuose, nes ji tomis dienomis dirbo pagal patvirtintą darbo ir budėjimo grafiką. 2023 metais pareiškėja fizinius normatyvus paskutinį kartą laikė ne 2023 m. lapkričio 28 d., o 2023 m. gruodžio 5 d. Tarp minėtų datų praėjo tik savaitė – tai patvirtina, kad pareiškėja dėjo maksimalias pastangas, siekdama išlaikyti fizinius normatyvus.
13.2. Pareiškėja pripažino, kad ji neišlaikė II lygio fizinių normatyvų, tačiau praėjus šiek tiek daugiau laiko po gimdymo, jai sustiprėjus, ji turėtų visas galimybes išlaikyti fizinius normatyvus, ką visuomet padarydavo per ilgą savo tarnybos laikotarpį. Pareiškėja nurodė, kad šiuo metu jos fizinis pasiruošimas yra aukšto lygio. Pareiškėja šaudymo ir kovinės savigynos įskaitą išlaikė pagal II lygį.
Atsiliepimas
13.3. Atsakovas neteisingai nurodė, kad pareiškėja turėjo galimybes sportuoti darbo metu. Pareiškėja turėjo budėti ir saugoti objektą, darbo metu griežtai draudžiama palikti savo darbo vietą. Pareiškėjai buvo sudarytos sąlygos sportuoti po darbo, atimant laiką iš šeimos.
13.4. Nors atsakovas ir teismas akcentavo, kad pareiškėja pati nusprendė anksčiau grįžti iš vaiko priežiūros atostogų, pažymėtina, kad pareiškėja turi vyrą ir 2 nepilnamečius vaikus, o yra sudėtinga išlaikyti šeimą gaunant tik vieną pilnavertį vyro atlyginimą, be to, pareiškėja visada išlaikydavo fizinius normatyvus, taigi manė, kad juos išlaikys ir grįžusi po vaiko priežiūros atostogų. Pareiškėjai tiesiog pritrūko laiko atsistatyti ir fiziškai pasiruošti.
13.5. Atsakovas ir teismas neteisingai nurodė, kad pareiškėja negalėjo būti perkelta į kitas jos kvalifikaciją atitinkančias pareigas, nes neatitiko nei vienai Vadovybės apsaugos tarnybos pareigybei nustatytų fizinio pasirengimo, fizinės prievartos veiksmų atlikimo ir šaudymo reikalavimų. Pareiškėja išlaikė šaudymo ir kovinės savigynos įskaitą pagal II lygį. Taigi, reikėtų kalbėti tik apie fizinio pasirengimo normatyvus, o tiksliau, vienintelį fizinį pratimą, kurio pagal II lygį neišlaikė pareiškėja – kybojimą sulenktomis rankomis. Netiesa, kad pareiškėja atsisakė atlikti vieną iš pratimų (trečią pratimą). Pareiškėjai niekas nesiūlė laikyti fizinių normatyvų pagal III lygį. Laikant fizinius normatyvus pagal II lygį atliekami 6 pratimai, o pagal III lygį – tik 3 pratimai. Be to, III lygio reikalavimai yra žemesni (paprastesni). Pareiškėja teigė, jog 2023 m. gruodžio 5 d. fizinių normatyvų laikymo protokolas su kitais dokumentais įrodo, kad pareiškėja atitinka III lygio normatyvus.
14. Atsakovas Vadovybės apsaugos tarnyba atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašė jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą, be atsakovo atsiliepime į skundą išdėstytų aplinkybių, buvo nurodyta, kad:
14.1. Pareiškėjos darbo grafikas buvo sudaromas įvertinus numatytas papildomų fizinio pasirengimo atitikties tikrinimų datas bei tiesiogiai derinant jį su pareiškėja. Ji pati nurodė, kad 2024 m. vasario 20 d. ir 2024 m. kovo 5 d. fizinio pasirengimo atitikties tikrinimuose nedalyvaus, o dalyvaus tik 2024 m. kovo 26 d. tikrinime. Jeigu pareiškėja būtų išreiškusi norą dalyvauti 2024 m. vasario 20 d. ir 2024 m. kovo 5 d. tikrinimuose, darbo grafike minėtomis dienomis darbas jai nebūtų numatytas. 2023 m. gruodžio 5 d. pareiškėja dalyvavo fizinio pasirengimo atitikties reikalavimų tikrinime, tačiau analogiškai kaip ir ankstesniuose tikrinimuose, ji nesurinko reikiamo balų skaičiaus.
14.2. Pareiškėja paskutinįkart fizinius normatyvus laikė ne 2023 m. gruodžio 5 d., bet 2024 m. kovo 26 d. Būtent 2024 m. kovo 26 d. protokole užfiksuotus rezultatus vertino Komisija. Pareiškėja negalėjo būti perkelta į kitas jos kvalifikaciją atitinkančias pareigas, nes ji neatitiko nei vienai Vadovybės apsaugos tarnybos pareigybei nustatytų fizinio pasirengimo, fizinės prievartos veiksmų atlikimo ir šaudymo reikalavimų. Kad būtų galima nuspręsti, ar pareigūnas, kuris neišlaikė II lygiui nustatytų fizinių pratimų, atitiktų III lygį, pareigūnas privalo būti išlaikęs II lygyje numatytus šiuos tris pratimus: bėgimą šaudykle, atsispaudimus ir 1 km arba 2 km bėgimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nebuvo išlaikiusi vieno pratimo (ji pati nusprendė jo nelaikyti): 1 km arba 2 km bėgimo. Todėl Tarnyba pagrįstai nusprendė, kad pareiškėja neatitiko ir III lygiui keliamų reikalavimų.
14.3. Pareiškėja savo negalėjimą papildomai treniruotis po darbo pateisina savo noru daugiau laiko skirti savo šeimai, nors kiti Vadovybės apsaugos tarnybos pareigūnai (taip pat turinys šeimas) aktyviai naudojasi Tarnybos sudarytomis sąlygomis sportuoti. Pareiškėja paskutinį kartą fizinius testus laikė 2024 m. kovo 26 d., t. y. praėjus beveik 3 metams nuo vaiko gimimo, taigi ji turėjo laiko pagerinti savo fizinį pasiruošimą.
IV.
15. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. sausio 15 d. sprendimu pareiškėjos apeliacinį skundą tenkino iš dalies: panaikino Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. spalio 31 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, panaikino Vadovybės apsaugos tarnybos direktoriaus Įsakymą, grąžino pareiškėją į Vadovybės apsaugos tarnybos OAV P4 skyriaus agentės pareigas, o pareiškėjos reikalavimą priteisti jai iš Tarnybos vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
16. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, ginčui aktualų teisinį reguliavimą, pažymėjo, kad Įstatymo 61 straipsnio 5 dalies nuostata „nėra jų kaltės“ turi būti aiškinama neatsiejamai nuo šioje teisės normoje įtvirtintos garantijos tikslo – užtikrinti, kad tuo atveju, jeigu Vadovybės apsaugos tarnybos struktūrinis padalinys nėra likviduojamas, pareigūnai, auginantys vaiką iki 3 metų, tuo laikotarpiu nebūtų atleidžiami iš tarnybos visais atvejais, kai toks atleidimas nėra siejamas su tokių pareigūnų kalte.
17. Teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vien tai, jog pareigūnė, kuri, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju dėjo nuoseklias ir pakankamas pastangas atitikti fizinio pasirengimo atitikties reikalavimus (bylos duomenimis, net šešis kartus dalyvavo fizinio pasirengimo patikrinimuose), tačiau neišlaikė fizinio normatyvo, kuris privalomas norint eiti pareigas Vadovybės apsaugos tarnyboje (dėl to ginčo byloje nėra), reiškia, jog ji neatitinka vienos iš paminėtųjų Įstatymo 61 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos garantijos pareigūnams, auginantiems vaiką iki 3 metų, būtinųjų sąlygų – jų kaltės nebuvimo. Teisėjų kolegija vertino, kad pareigūno gebėjimas ar negebėjimas atitikti Vadovybės apsaugos tarnybos direktoriaus nustatytus fizinio pasirengimo reikalavimus, tuo atveju, kai jis, kaip nustatyta ir šioje administracinėje byloje, dėl to deda realias pastangas, yra susijęs ne su jo kalte, o su objektyvia aplinkybe – negebėjimu atlikti Vadovybės apsaugos tarnybos direktoriaus nustatytų pareigūno fiziniam pasirengimui taikomų normatyvų dėl fizinio pasirengimo stokos, sveikatos būklės ar pan.
18. Teisėjų kolegija konstatavo, kad skirtingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjai, kuri atleidimo iš tarnybos metu augino vaiką iki 3 metų, turėjo būti taikoma Įstatymo 61 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta garantija. Todėl teisėjų kolegija sprendė, kad ginčijamas Įsakymas, kuriuo, nepaisant paminėtos garantijos, pareiškėja atleista iš tarnybos Įstatymo 60 straipsnio 18 punkto pagrindu, kaip neatitinkanti jos pareigybei nustatyto fizinio pasirengimo reikalavimų, negali būti pripažintas teisėtu ir dėl to jį panaikino.
19. Teisėjų kolegija, pripažinusi pareiškėjos atleidimą iš tarnybos neteisėtu, nesant atsakovo argumentų, kurie paneigtų pareiškėjos reikalavimo gražinti ją į tarnybą tenkinimo galimybę, tenkino pareiškėjos skundo išvestinį reikalavimą grąžinti ją į tarnybą – į eitas Vadovybės apsaugos tarnybos OAV P4 skyriaus agentės pareigas.
20. Teisėjų kolegija sprendė, kad pareiškėjos reikalavimas priteisti jai iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš tarnybos dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos negali būti išspręstas apeliacinės instancijos teisme, nes byloje nėra duomenų apie pareiškėjos einant tarnybines pareigas gautą vidutinį darbo užmokestį. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad pirmosios instancijos teismui rengiantis nagrinėti tarnybinius ginčus, kai pažeistos asmens teisės gali būti ginamos priteisiant vidutinį darbo užmokestį, visais atvejais tenka pareiga išreikalauti duomenis apie pareiškėjo gautas pajamas – vidutinį darbo užmokestį (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 67 str. 1 d. 2 p., 80 str. 1 d.). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas, neturėdamas duomenų apie pareiškėjo vidutinį darbo užmokestį, kitas svarbias aplinkybes ir dėl to šioje bylos dalyje negalėdamas priimti sprendimo, perduoda šį klausimą nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi, kad administracinėje byloje turi būti renkami papildomi įrodymai, pareiškėjos skundo reikalavimą priteisti pareiškėjai iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš tarnybos dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos perdavė nagrinėti pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 145 str. 1 d. 2 p.).
V.
21. Atsakovas Vadovybės apsaugos tarnyba pateikė prašymą atnaujinti administracinės bylos Nr. A-1195-968/2025 procesą – panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. sausio 15 d. sprendimą (toliau – ir Sprendimas) ir perduoti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Atsiliepimas
22. Atsakovas, pakartodamas faktines aplinkybes, teigia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas Sprendimą, padarė esminį materialiosios teisės normos pažeidimą, nes netinkamai taikė Įstatymo 61 straipsnio 5 dalį, taip pat Sprendimas yra be motyvų, todėl yra pagrindas proceso atnaujinimui (ABTĮ 156 str. 2 d. 8 ir 10 p.).
23. Atsakovas prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatytu pagrindu grindžia šiais argumentais:
23.1. Sprendime pateiktas vertinimas (žr. šios nutarties 17 p.) yra visiškai nepagrįstas, nes teismas iš esmės neteisingai vertino pareiškėjos kaltę ir jos formą, spręsdamas, kad pareiškėjos kaltės nebuvo. Įstatymo 61 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta garantija negalėjo būti taikoma, kadangi nagrinėjamu atveju buvo pareiškėjos kaltė, kuri pasireiškė nerūpestingumu ir aplaidumu (neatsargi kaltės forma) – pareiškėja nesiėmė visų įmanomų priemonių, kad pasiektų reikiamą fizinę formą.
23.2. Pareiškėja Įsakymu buvo atleista iš tarnybos, kadangi 2022 ir 2023 m. neatitiko fizinio pasirengimo atitikties reikalavimų – pareiškėja aštuonis kartus dalyvavo fizinio pasirengimo atitikties reikalavimų tikrinimuose, tačiau nesurinko reikiamo balų skaičiaus. Pareiškėja tiek pirminiame skunde, tiek apeliaciniame skunde nurodė, kad neatitikimą fizinio pasirengimo atitikties reikalavimams lėmė jos netinkamas pasirengimas (pareiškėja nurodė, kad jai pritrūko laiko tinkamai pasiruošti), o ne jos negebėjimas atlikti normatyvų. Pasak atsakovo, tinkamas pasirengimas yra susijęs ne su Sprendime nurodyta objektyvia aplinkybe, bet su subjektyvia, t. y. nuo pareiškėjos valios priklausančia aplinkybe – jos pačios noro, įdėtų pastangų.
23.3. Pareiškėja neatitiko fizinio pasirengimo atitikties reikalavimų, nes nebuvo tinkamai pasiruošusi. Pasak atsakovo, p?n?ši?je situ?cij?je rūpestingas ?smu?, žinodamas, kad reikės laikyti fizinio pasirengimo normatyvus, būtų elgęsis rūpestingai ir kritiškai įvertinęs savo fizinę formą (normatyvai žinomi ir asmuo pats gali įsivertinti, ar jis yra pasirengęs atlikti šešis II lygio fizinio pasirengimo pratimus (bėgimas šaudykle 3 x 10 m; 60 m bėgimas; kybojimas sulenktomis rankomis; rankų lenkimas ir tiesimas nuo horizontalios atramos gulint (atsispaudimai); pilvo preso pratimas; 1 km arba 2 km bėgimas), kiek balų surinks, ar jų užteks išlaikymui) ir imtis priemonių, suprantamų vidutiniam protingam žmogui – savarankiškai sportuoti tobulinant savo įgūdžius, jėgą ir ištvermę, reikalingą nustatytiems pratimams atlikti.
23.4. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė iš esmės neteisingą išvadą, kad pareiškėja ,,dėjo realias pastangas“, šias pastangas tapatindamas vien su atėjimu laikyti fizinius normatyvus, o ne su pasirengimu (tinkamu pasiruošimu) juos laikyti. Atsakovas svarsto, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas galbūt nesuprato pasirengimo tikrinimo (fizinių normatyvų laikymo esmės). Atsakovas pateikia pavyzdžius apie studento pasirengimą egzaminui bei chirurgo nepasiruošimą daryti operaciją, kuris gali lemti paciento mirtį.
23.5. Pareiškėja suvokė, jog nėra tinkamai pasiruošusi normatyvų laikymui, taip pat suvokė, kad fizinių normatyvų gali neišlaikyti ir būti atleista iš tarnybos pagal Įstatymo 60 straipsnio 18 punktą, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi to išvengti. Šioje situacijoje pastangas išlaikyti parodytų ne atėjimas laikyti, bet savarankiškas intensyvus sportavimas ir nustatytų fizinių normatyvų išlaikymas. Tai, kad pareiškėja 6 kartus laikė fizinius normatyvus, tačiau jų neišlaikė (pareiškėjai nepasiekus nustatytos minimalios privalomos fizinės formos), rodo, jog pareiškėja elgėsi aplaidžiai, nedėjo jokių realių pastangų, nesitreniravo ir pastebimai nepagerino savo fizinės būklės ir tokia savo kalta, aplaidžia veika (neveikimu, nesiimant pakankami pastangų fiziniai formai gerinti) sudarė teisinę situaciją (normatyvų neišlaikymas ir neatitikimas minimaliems reikalavimams), dėl kurios buvo priimtas sprendimas atleisti ją iš tarnybos.
23.6. Vadovybės apsaugos tarnyba sudarė pareiškėjai visas sąlygas, kad ji galėtų tinkamai pasiruošti fizinių normatyvų laikymui, t. y. pasiruošimui jai buvo suteikta pakankamai laiko (pareiškėja tam turėjo beveik dvejus metus), taip pat 2022 m. ir 2023 m. Vadovybės apsaugos tarnyba su uždarąja akcine bendrove ,,Impuls LTU“ buvo sudariusi sporto komplekso su įrenginiais subnuomos sutartis, siekiant Vadovybės apsaugos tarnybos pareigūnams (taip pat ir pareiškėjai) sudaryti sąlygas laisvu nuo tarnybos metu lankyti sporto klubą, papildomai treniruotis, lavinti savo įgūdžius, tam, kad Vadovybės apsaugos tarnybos pareigūnai atitiktų Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtintą imperatyvą. Tačiau pareiškėja darbdavio suteiktomis sąlygomis tinkamai nepasinaudojo, tik nurodė, kad daugiau laiko nori skirti šeimai.
Žemesnės instancijos teismas
23.7. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino pareiškėjos kaltės formą ir pareigą suvokti pasekmes, taip pat padarė teisingą išvadą (žr. šios nutarties 10 p.). Taigi, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Įstatymo 61 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą garantiją taikė visiškai neįvertinęs nagrinėjamos ginčo situacijos aplinkybių ir neskirdamas dėmesio pareiškėjos kaltės nustatymui.
24. Atsakovas prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu grindžia šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
24.1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsnio 4 dalyje įtvirtintus teismo procesinio sprendimo motyvuojamajai daliai keliamus reikalavimus, šis pažeidimas buvo esminis ir turėjo įtakos priimant neteisėtą procesinį sprendimą byloje, t. y. apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvuojamoji dalis yra lakoniška, fragmentiškai paminėta Įstatymo 61 straipsnio 5 dalis bei deklaratyviai nurodyta, kad nagrinėjamu atveju nėra pareiškėjos kaltės. Tačiau teisėjų kolegija daromų išvadų visiškai nepagrindė išsamiu bylos aplinkybių vertinimu pagal teismų praktikoje nustatytus atitinkamų procesinių veiksmų teisėtumo kriterijus. Atsakovas nurodo, kad visiškai neaišku, kuo remiantis teismas konstatavo pareiškėjos kaltės nebuvimą, taip pat visiškai neaišku, kuo remiantis teismas padarė išvadą, kad pareiškėja dėjo realias pastangas, o jos neatitikimą fizinio pasirengimo atitikties reikalavimams lėmė objektyvi aplinkybė. Teismas visiškai nepagrindė savo išvados, bylą išsprendė formaliai, todėl nepasiruošusi tarnybai pareigūnė buvo grąžinta į tarnybą. Pasak atsakovo, pareigūnė, kelerius metus iš eilės neatitinkanti Vadovybės apsaugos tarnybos direktoriaus nustatytų fizinio pasirengimo reikalavimų, negali būti laikoma galinčia visa apimtimi vykdyti pareigūno (OAV P4 skyriaus agentės) pareigas. Pareigūnė negali būti laikoma pasirengusia veikti galimose konfliktinėse sąlygose, kuriose gali tekti panaudoti fizinę prievartą ir (ar) tarnybinį ginklą. Pareigūnė, nebūdama fiziškai pasiruošusi esant būtinybei panaudoti fizinę prievartą ir (ar) tarnybinį ginklą, gali nukentėti pati, gali nukentėti pašaliniai asmenys, be to, gali nukentėti Vadovybės apsaugos tarnybos interesai. Tačiau apeliacinės instancijos teismas to neįvertino, bylą išsprendė formaliai.
24.2. Nors apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog ,,(...) nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad (...) ji neatitinka vienos iš paminėtųjų Įstatymo 61 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos garantijos pareigūnams, auginantiems vaiką iki 3 metų, būtinųjų sąlygų – jų kaltės nebuvimo.“, tačiau Sprendime visiškai nepateikta argumentų, kodėl ši pirmosios instancijos išvada pripažinta nepagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nepagrindė savo išvados, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja dėjo nuoseklias ir pakankamas pastangas atitikti fizinio pasirengimo atitikties reikalavimus, todėl yra pagrindas konstatuoti absoliutų skundžiamo apeliacinės instancijos teismo Sprendimo negaliojimą dėl visiško motyvų nebuvimo.
Atsiliepimas
25. Pareiškėja atsiliepime į prašymą atnaujinti procesą prašo jį atmesti kaip neteisėtą ir nepagrįstą. Pareiškėja atsiliepimą į prašymą atnaujinti procesą grindžia šiais argumentais:
25.1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė teisėtą, pagrįstą ir motyvuotą Sprendimą, taip pat tinkamai įvertino įrodymus, aplinkybes, rėmėsi teisės aktų nuostatomis, teismų praktika.
25.2. Vadovybės apsaugos tarnyba nurodo nekorektiškus ir su byla nesusijusius pavyzdžius apie studento pasirengimą egzaminui bei chirurgo nepasiruošimą operacijai ir paciento mirtį, o tokie Vadovybės apsaugos tarnybos nurodyti pavyzdžiai visiškai nesusiję su pareiškėjos ir Vadovybės apsaugos tarnybos ginču, aplinkybėmis ir situacija.
25.3. Vadovybės apsaugos tarnyba iš esmės siekia dar kartą pakartotinai nagrinėti tą pačią bylą, atsakinėti į tuos pačius teisinius ir faktinius klausimus, į kuriuos galutiniu ir neskundžiamu Sprendimu jau atsakė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.
25.4. Pareiškėjai nėra aiškūs Vadovybės apsaugos tarnybos motyvai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neva padarė esminius materialiosios teisės normų pažeidimus jas taikydamas, kurie galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą Sprendimą.
Šalies argumentai
25.5. Pareiškėja teigia, jog Tarnyba tik dėsto argumentus, kad ji neva nedėjo visų pastangų fizinių normatyvų išlaikymui, buvo nepareiginga, į normatyvų laikymus ateidavo nepasiruošusi ir tai buvo jos kaltė. Pareiškėja tvirtina, kad dėjo maksimalias pastangas fiziniam pasiruošimui, lankė sporto klubą, sportavo pagal savo fizines galimybes ir sportui skyrė visą savo laisvą laiką, kurį turėdavo nuo darbo, šeimos ir buitinių rūpesčių. Pareiškėja nurodo remtis jos pozicija, faktais, aplinkybėmis, motyvais ir įrodymais, kurie išdėstyti visuose procesiniuose dokumentuose.
25.6. Tarnyba nepateikė įrodymų, motyvų, jog yra teisinis pagrindas atnaujinti procesą, taip pat neįrodė ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo neva padaryto materialiosios teisės normų pažeidimo, kuris yra (turėtų būti) akivaizdus ir esminis. Vadovybės apsaugos tarnyba tik pateikė savo subjektyvią ir šališką poziciją, kuri paremta tuo, kad ji nesutinka su įsiteisėjusiu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Sprendimu administracinėje byloje Nr. A-1195-968/2025.
25.7. Pareiškėjos vertinimu, Vadovybės apsaugos tarnyba neįrodė ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktuose nurodytų pagrindų proceso atnaujinimui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
VI.
26. Nagrinėjamoje byloje atsakovas siekia atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1195-968/2025, užbaigtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. sausio 15 d. sprendimu, ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktuose nurodytais pagrindais.
27. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas to paties įstatymo III dalies normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu procesiniu teismo sprendimu, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir numatytais pagrindais.
28. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje, pasisakant dėl proceso atnaujinimo bylose santykio su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje garantuojama teise į teisingą bylos nagrinėjimą, pažymėta, jog vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Remiantis šiuo principu, jokia proceso šalis neturėtų teisės siekti atnaujinti procesą tik dėl naujo bylos nagrinėjimo ir naujo sprendimo priėmimo. Bylos peržiūrėjimas neturėtų būti traktuojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, ir vien dviejų nuomonių tam tikru klausimu galimybė nėra pagrindas bylą nagrinėti iš naujo (žr., pvz., EŽTT 2003 m. liepos 24 d. sprendimą byloje R. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 52854/99). Teisėtas galutinio ir įsiteisėjusio sprendimo panaikinimas peržiūros procese reiškia nukrypimą nuo teisinio apibrėžtumo principo. Šis nukrypimas būtų suderinamas su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimais tik jei tai būtų pateisinama dėl primygtinio socialinio poreikio, o ne vien tik dėl „teisinės švaros“ (žr. EŽTT 2009 m. liepos 23 d. sprendimą byloje S. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 8269/02). Taigi atitinkamas įsiteisėjęs sprendimas gali būti panaikintas tik siekiant ištaisyti klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmę teisminei sistemai (žr. EŽTT 2001 m. kovo 29 d. sprendimą byloje S. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 40713/04).
29. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl prašyme atnaujinti procesą nurodytų aplinkybių, kurios įvardijamos kaip proceso atnaujinimo pagrindas, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018 ir kt.).
30. Akcentuotina, kad proceso atnaujinimo institutas neturi būti priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą, o proceso atnaujinimo tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privatų šalių, bet ir viešąjį interesą.
31. Taigi, sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą užbaigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, sudarančių pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011 ir kt.).Teisėjų kolegija pažymi, kad administracinėje teisenoje proceso atnaujinimas yra pripažįstamas išimtine ir galutine įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010; 2015 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-34-662/2015).
Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu
32. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendimas ar nutartis yra be motyvų.
33. Vertinant, ar yra faktinis ir teisinis pagrindas atnaujinti apeliacine tvarka išnagrinėtą administracinę bylą šiuo atsakovo nurodytu pagrindu, pirmiausia pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisinio aiškumo, tikrumo, teisės viešumo reikalavimų, taip pat reikalavimo užtikrinti žmogaus teises ir laisves kontekste, teisingumo vykdymas suponuoja tai, jog baigiamasis teismo aktas yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais (žr. 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimą).
34. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, suformuotoje laikantis EŽTT jurisprudencijos, nuosekliai pabrėžiama, kad aptariamu pagrindu administracinės bylos procesas gali būti atnaujinamas tik tada, jei teismo sprendimas ar nutartis apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš teismo sprendimo ar nutarties turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas priėjo prie išvadų, suformuluotų teismo sprendimo ar nutarties rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., 2022 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-11-415/2022 ir jos 48 p. nurodytą praktiką). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, jog nuostata dėl teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimo yra skirta visam teismo sprendimui, o ne atskiram šiame sprendime teismo išspręstam klausimui, todėl aplinkybė, kad bylą nagrinėjantis teismas savo sprendime kokybinių ir kiekybinių kriterijų taikymo požiūriu, pareiškėjo nuomone, nepakankamai aptarė bylai reikšmingas aplinkybes, savaime negali būti tapatinama su motyvų nebuvimu (žr., pvz., 2018 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-54-552/2018; 2019 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-20-968/2019).
35. Teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto aspektu turi būti vertinamas atsižvelgus būtent į teismo procesiniame sprendime išdėstytus argumentus, dėl kurių teismas procesinio sprendimo rezoliucinėje dalyje pateikia atitinkamas išvadas. Pabrėžtina, kad prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusio asmens netenkinantys ar, jo manymu, neišsamūs, netinkami teismo procesinio sprendimo motyvai ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginami motyvų nebuvimui ar tapatinami su motyvų nebuvimu. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad tuo atveju, kai teismo procesinio sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-18-968/2025).
36. Atsakovas prašymą atnaujinti procesą aptariamu pagrindu grindžia tuo, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvuojamoji dalis yra lakoniška, fragmentiškai paminėta Įstatymo 61 straipsnio 5 dalis bei deklaratyviai nurodyta, jog nagrinėjamu atveju nėra pareiškėjos kaltės. Tačiau teisėjų kolegija šios išvados visiškai nepagrindė išsamiu bylos aplinkybių vertinimu pagal teismų praktikoje nustatytus atitinkamų procesinių veiksmų teisėtumo kriterijus. Atsakovas nurodo, kad visiškai neaišku, kuo remiantis teismas konstatavo pareiškėjos kaltės nebuvimą.
37. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. sausio 15 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A-1195-968/2025 motyvuojamosios dalies matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas proceso dalyvių procesinių dokumentų argumentus, byloje pateiktus rašytinius įrodymus, analizavo ginčo santykius reglamentuojantį teisinį reguliavimą ir pateikė faktinėmis bei teisinėmis aplinkybėmis pagrįstus, nors ir lakoniškus argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų pagrįstumo vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas paaiškino, kodėl nagrinėtu atveju pareiškėjos fizinio pasirengimo normatyvų neišlaikymą laiko sąlygotu ne pareiškėjos kaltės, o objektyvių aplinkybių. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, nagrinėdamas bylas, teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (nepatikrinus faktų, iš anksto), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės kolegijos 2019 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3147-662/2019). Toks teisės normų aiškinimas bei taikymas neprivalo būti itin detalus, išplėstinis ir jo apimtis priklauso nuo situacijos konkrečioje byloje.
38. Įvertinusi atsakovo prašymo atnaujinti procesą turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas iš esmės nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime išdėstytais motyvais ir juos kritikuoja. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo prašymo atnaujinti procesą argumentus, Sprendimo turinį, jame nurodytas ir įvertintas teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju atsakovas neįrodė, jog Sprendimas yra be motyvų.
Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu
39. Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą, procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.
40. Šiuo pagrindu procesas atnaujinamas, kai: pirma, nustatomas materialiosios teisės normos pažeidimas, ją taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas yra esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Taikant šį pagrindą privalu atsižvelgti į pažeidimo akivaizdumą – prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikiama argumentų, kurie akivaizdžiai parodytų, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo. Teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai. Pažymėtina, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro pagrindo procesui atnaujinti.
41. Nagrinėjamu atveju atsakovas, siekdamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytu pagrindu, esminį materialiosios teisės normų pažeidimą sieja su tuo, kad apeliacinės instancijos teismas atliko netinkamą faktinių aplinkybių vertinimą ir todėl neteisingai taikė Įstatymo 61 straipsnio 5 dalies nuostatas. Atsakovo vertinimu, byloje nepagrįstai nebuvo pripažinta pareiškėjos kaltė – nerūpestingumas, nes ji nepakankamai stengėsi pasiruošti fizinio pasirengimo normatyvų laikymui.
42. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Sprendimo turinio (19–22 p.) matyti, kad apeliacinės instancijos teismas vertino tiek atsakovo, tiek pareiškėjos argumentus, susijusius su fizinio pasirengimo normatyvų neišlaikymo priežastimis, aptarė pareiškėjos situacijos ypatumus ir jos elgesį, akcentavo pareiškėjos sveikatos būklę bei iš byloje surinktų įrodymų visumos padarė išvadą, jog nagrinėtu atveju pareiškėjos kaltė neįrodyta. Tuo tarpu šio pareiškėjos psichinio santykio su padaryta veika egzistavimas yra esminis, sprendžiant, ar galima taikyti Įstatymo 61 straipsnio 5 dalį.
43. Nagrinėjamu atveju, įvertinus atsakovo prašyme nurodytus argumentus dėl, jo teigimu, apeliacinės instancijos teismo padarytų pažeidimų, teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas iš esmės nenurodė jokių akivaizdžių aplinkybių, jog buvo padarytas materialiosios teisės normų pažeidimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas prašyme pateikia tik savo subjektyvų vertinimą, kaip byloje turėtų būti aiškinama ir taikoma aktuali Įstatymo 61 straipsnio 5 dalis bei vertinami įrodymai. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas nepateikė akivaizdžių įrodymų, patvirtinančių, jog apeliacinės instancijos teismas padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą jas taikydamas, galėjusį turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį, o prašyme nurodyti argumentai nepatvirtina esminio materialiosios teisės normos pažeidimo akivaizdumo. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog prašymu dėl proceso atnaujinimo atsakovas iš esmės siekia revizuoti įsiteisėjusiu teismo sprendimu įvertintas aplinkybes ir įrodymus, todėl nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje ir ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.
44. Išanalizavus atsakovo prašyme dėl proceso atnaujinimo išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad jis iš esmės siekia atnaujinti administracinės bylos procesą tik dėl to, jog nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atliktu teisės aiškinimu ir taikymu bei priimtu procesiniu sprendimu, tačiau ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato pagrindo atnaujinti bylos procesą vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos faktinės aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-80/2014 ir kt.).
45. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atsisakytina atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1195-968/2025.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos tarnybos prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1195-968/2025 netenkinti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1195-968/2025 pagal pareiškėjos A. P. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. P. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos tarnybai dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Nutartis neskundžiama.