Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. K. ieškinį atsakovams J. K. ir L. A. dėl gyvenamųjų patalpų panaudos sutarties nutraukimo ir atsakovų iškeldinimo iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), ir atsakovo J. K. priešieškinį ieškovui V. K. dėl 1991-12-30 susitarimo privatizuoti butą ir 1992-10-28 buto pirkimo-pardavimo sutarties iš dalies pripažinimo negaliojančiais ir pripažinimo atsakovo nuosavybės teisę į ½ dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinės paramos skyrius, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas, priešieškinis tenkintinas iš dalies.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad Vilniaus miesto Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1982-06-09 sprendimu Vilniaus miesto Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomasis komitetas 1982-06-10 išdavė atsakovui J. K. Orderį Nr. 041691 dėl gyvenamosios patalpos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), suteikimo jam ir jo sūnui ieškovui V. K. (b.l. 28). 1991-05-28 priimto Butų privatizavimo įstatymo 4 str. 2 d. nustatė, kad asmenys, kurie iki 1989-11-03 nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo gyvenamojo namo, buto nuomininkai ar jų šeimų nariai, arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa, iki 1991-12-31 pareiškę norą, turi teisę šias gyvenamąsias patalpas įsigyti nuosavybėn. Nustatyta, kad ieškovas Vilniaus miesto valdybai 1991-12-30 pateikė pareiškimą dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), privatizavimo (b.l. 29-30). 1991-12-30 ieškovas su atsakovu pasirašė susitarimą, kuriame nurodyta, jog privatizuojamas butas, esantis (duomenys neskelbtini), bus perkamas ieškovo V. K. vardu (b.l. 31-32). Minėtą susitarimą patvirtino Vilniaus miesto Antakalnio seniūnijos juriskonsultas. Iš susitarimo teksto matyti, kad jis buvo pildomas rusų kalba. 1992-10-28 ieškovas V. K. (V. K.) su Antakalnio seniūnija sudarė Sutartį, pagal kurią ieškovas savo vardu įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini) (b.l. 33-34). Iš mokėjimo pranešimo matyti, kad už minėtą butą buvo sumokėta 1703 rublių grynais pinigais ir 12260 rublių investiciniais čekiais, iš kurių 8000 investicinių čekių sumokėjo ieškovas V. K. ir 4260 investicinių čekių sumokėjo atsakovas J. K. (b.l. 35). 1992-10-28 butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo įregistruotas ieškovo V. K. vardu (b.l. 11).

Buto, esančio (duomenys neskelbtini), privatizavimo metu galiojęs Butų privatizavimo įstatymo 5 str. 1 d., reikalavo, kad prieš perkant butą, nuomininkas ir jo šeimos nariai susitartų dėl jo pirkimo bei kieno vardu bus sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis ir kas taps perkamo buto savininku (bendrasavininkiais). Nesutarus pirkti buto, pirkimo-pardavimo sutartis negalėjo būti sudaroma (Butų privatizavimo įstatymo 5 str. 1 d.). Pažymėtina, kad susitarimas pirkti butą yra sandoris, todėl šio sandorio šalys gali jį nuginčyti bendrais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindais.

Atsakovas priešieškinį grindžia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.90 str. 1 d., teigia, kad manė, jog jis su ieškovu bus ginčo buto bendrasavininkiais, todėl pasirašydamas susitarimą suklydo, kadangi susitarimą pasirašė skubotai, ieškovo skatinamas ir tinkamai nesusipažinęs su susitarimo turiniu, nes susitarimas buvo surašytas lietuvių kalba, kurios jis nesuprato ir nesupranta, susitarimo turinys ir pasirašymo pasekmės jam išaiškintos nebuvo. Pagal CK 1.90 str. 1 d., iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Laikoma, kad suklydimas yra esminis, kai yra neteisingai suvokiamas pats sudaromas sandoris, kai asmuo, sudarantis sandorį, neteisingai suvokia sudaromo sandorio aplinkybes. Suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas; suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas, jeigu ta sandorio šalis būtų žinojusi ir supratusi tikrąją padėtį ir tikrąsias aplinkybes, ji tokios sau nenaudingos sutarties nebūtų sudariusi. Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus (CK 1.5 str.), t.y. šalies, teigiančios, jog ji suklydo, elgesį būtina vertinti atsižvelgiant į apdairaus, atidaus, protingo žmogaus elgesį tokiomis pat aplinkybėmis. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes. Suklydimo faktą galima konstatuoti tik tuo atveju, jeigu buvo suklysta dėl esminių sandorio elementų, egzistavusių sandorio sudarymo metu, o ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo. Dėl to, asmuo suklydo ar ne, turi būti vertinama pagal sandorio sudarymo metu egzistavusią faktinę situaciją, o ne pagal tą, kuri yra praėjus tam tikram laikui po sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2006; 2007 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007, 2009 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2009, ir kt.).

Įvertinęs nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių ir pateiktų įrodymų visumą, teismas sprendžia, kad pasirašydamas susitarimą atsakovas esmingai suklydo. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 1982-06-10 suteikus ginčo butą ginčo šalims, pagrindiniu ginčo buto nuomininku buvo atsakovas, tuo pačiu konstatuotina, kad pagal privatizavimo sandorio sudarymo metu galiojusį Butų privatizavimo įstatymą ir atsakovo teisinį statusą, jis turėjo teisę būti buto privatizavimo sandorio šalis ir, priklausomai nuo susitarimo privatizuoti butą turinio, buto savininku ar bendrasavininkiu. Vertinant ginčijamo susitarimo pasirašymo aplinkybes, teismas reikšmingomis aplinkybėmis pripažįsta tai, jog susitarimo pasirašymo metu atsakovas buvo 59 metų amžiaus, neturintis jokio specialaus išsilavinimo, nesuprantantis ir nekalbantis lietuvių kalba, tuo tarpu susitarimas buvo surašytas lietuvių kalba ir nėra jokių objektyvių duomenų, kad atsakovui buvo išaiškintas jo turinys ir pasekmės, nes susitarime yra atžyma, kad Antakalnio seniūnijos darbuotojas (juriskonsultas) patvirtino tik susitarimą pasirašiusiųjų asmenų tapatybę ir parašų tikrumą, tačiau jame nėra nuorodos, jog šalims buvo išaiškintos susitarimo sudarymo turinys bei susitarimo tekstas yra jiems aiškus ir jų suprastas. Be to, atsakovas didesnę gyvenimo dalį pragyveno santvarkoje, kurioje jis nėra buvęs privačios nuosavybės teisės subjektu ir neturėjo atitinkamos patirties, todėl atsakovas negalėjo tinkamai įvertinti sudaryto sandorio reikšmės ir pasekmių. Nagrinėjamoje byloje vertintina ir tai, kad po buto privatizavimo atsakovas toliau liko gyventi ginčo bute, be to, ieškovas iš dalies pripažino aplinkybę, jog privatizavus butą atsakovas, tam tikrą laiką mokėjo pinigus už komunalines paslaugas, kas patvirtina atsakovo požiūrį į ginčo butą kaip į savo nuosavybę. Tačiau itin svarbia aplinkybe pripažintina tai, jog už privatizuojamą butą atsakovas sumokėjo dalį pinigų, t.y. buto privatizavimo sandoryje atsakovas dalyvavo pinigais. Minėta, kad byloje nustatyta, jog atsakovas už privatizuojamą butą sumokėjo 4260 investicinių čekių, be to, atsakovas teigė, kad be investicinių čekių, jis sumokėjo už butą 1703 rublių (visą sumą) grynais pinigais. Pažymėtina, kad ieškovas šios aplinkybės neginčijo, todėl pripažintina, jog atsakovas už ginčo butą viso sumokėjo 5963 rublių (CPK 185 str.), kas sudaro 42,70 proc. perkamo buto (bendra kaina 13963 rublių) kainos. Atkreiptinas dėmesys, jog bylos nagrinėjimo metu teismas abiejų šalių prašymu sudarė šalims ne vieną galimybę tartis taikiai, tačiau, šalys nesusitarė, bet ieškovas nurodė, kad pardavęs butą, ketino atiduoti dalį pinigų už butą atsakovui, gi atsakovo atstovė paaiškino, kad atsakovas nesutiko su šiuo pasiūlymu, nes pardavus butą (o atsakovui iš anksto negavus pinigų), jis praras ir butą ir pinigų gavimo garantijas. Įvertinus minėtas aplinkybes, konstatuotina, kad tokio turinio ginčijami susitarimas privatizuoti butą ir buto pirkimo-pardavimo sutartis, negali būti pripažįstami atitinkančiais protingumo kriterijų, nes nėra protinga turint teisinį pagrindą ir faktinę galimybę tapti buto savininku ar bendrasavininkiu, atsisakyti tokios galimybės, ir sudarius sau nenaudingą sutartį taip apriboti savo interesus, sutikti naudotis butu šeimos nario ar buvusio šeimos nario teisėmis ar panaudos teisiniu pagrindu, t.y. pagrindais, kurie teikia nepalyginamai mažesnio teisinio, socialinio lygmens garantijas ir dėl tokio statuso asmenį daro labiau pažeidžiamą ir priklausomą nuo kitų asmenų valios. Remiantis išdėstytu, teismas daro išvadą, kad atsakovas, būdamas pakankamai apdairus, pasirašydamas susitarimą dėl buto privatizavimo buvo esmingai suklaidintas, nes manė, kad butas bus jo su ieškovu bendroji nuosavybė, o ne atiteks nuosavybės teise vienam ieškovui (CPK 185 str.). Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo metu duoti liudytojų subjektyvaus pobūdžio parodymai apie atsakovo asmenines savybes (b.l. 131-132) nei paneigia nei patvirtina aukščiau nustatytas aplinkybes dėl atsakovo esminio suklydimo, todėl teismas jų neima domėn ir plačiau dėl jų nepasisako. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas sprendžia, kad susitarimą dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), atsakovas pasirašė esminio suklydimo įtakoje, todėl yra pagrindas pripažinti negaliojančiu 1991-12-30 susitarimą ir kaip jo pagrindu sudaryto išvestinio sandorio dalį - pripažinti negaliojančia buto (duomenys neskelbtini), 1992-10-28 pirkimo-pardavimo sutarties dalį, kurioje ieškovas V. K. (V. K.) nurodytas pirkėju.

Pažymėtina, kad susitarimo dėl buto privatizavimo ir buto pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo metu galiojusio 1964 m. CK 84 str. 1 d. nustatė bendrą trejų metų ieškinio senaties terminą. 1964 m. CK 86 str. 1 d. buvo nustatyta, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Analogiška taisyklė įtvirtinta ir 2001-07-01 įsigaliojusio naujojo CK 1.127 str. 1 d. CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 str. 1 d. nustatyta, kad jei pagal anksčiau galiojusius įstatymus numatyti ieškinio senaties terminai nepasibaigė iki naujojo Civilinio kodekso įsigaliojimo, taikomi jame nustatyti ieškinio senaties terminai. Nesant byloje duomenų, jog atsakovas žinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą iki 1998-07-01 (o tokių duomenų byloje nėra), pripažintina, jog ieškinio senaties terminas atsakovo reikalavimui pagal senąjį CK neprasidėjo ir, atitinkamai, nepasibaigė iki naujojo CK įsigaliojimo. Todėl turėtų būti taikomas naujojo CK 1.125 str. 1 d. įtvirtintas dešimties metų bendrasis ieškinio senaties terminas. Ieškovas teigia, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senaties termino skaičiavimas prasidėjo nuo ieškovo nuosavybės teisės į ginčo butą įregistravimo ir paviešinimo viešame registre momento. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse yra pasisakęs, kad teisės į ieškinį atsiradimo momentas nustatomas taikant tiek subjektyvųjį kriterijų – subjektinės teisės turėtojo suvokimą, kad jo teisė pažeista, tiek kitą kriterijų – turėjimą sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Sprendžiant, kada asmuo turėjo sužinoti apie pažeistą teisę, reikia išsiaiškinti, kada rūpestingas ir apdairus žmogus, esant tokioms aplinkybėms, turėjo ir galėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju priešieškinis grindžiamas aplinkybe, jog atsakovas, pasirašydamas susitarimą suklydo t.y. buvo įsitikinęs, jog privatizavus butą, jis taps jo bendrasavininkiu. Esant tokiam atsakovo įsitikinimui, jis negalėjo žinoti apie savo teisės pažeidimą. Darytina išvada, jog ieškinio senaties klausimas yra susijęs su priešieškinio pagrindu – suklydimu pasirašant susitarimą. Tik nustačius, kad atsakovas neklydo ir žinojo, kad po privatizavimo netaps buto bendrasavininkiu, galima būtų konstatuoti, jog terminas pareikšti ieškinį prasidėjo nuo ieškovo nuosavybės teisės į ginčo butą įregistravimo ir paviešinimo viešame registre momento. Nagrinėjamu gi atveju teismas pripažino, kad susitarimo pasirašymo metu atsakovas esmingai klydo, todėl negalima sutikti su ieškovo teiginiu, kad ieškinio senaties terminas prasidėjo nuo ieškovo nuosavybės teisės į ginčo butą įregistravimo ir paviešinimo viešame registre momento. Atsakovas sužinojimą apie savo teisės pažeidimą iš esmės sieja su bylos pagal ieškovo ieškinį dėl atsakovo iškeldinimo iš ginčo buto iškėlimu teisme. Nagrinėjamu atveju iš ginčo šalių paaiškinimų nustatyta, jog ieškovas su atsakovu nuo buto privatizavimo gyveno taikiai, nekonfliktavo, ir tik prieš kelis metus jų santykiai pablogėjo ir jie pradėjo konfliktuoti. Taigi, įvertinus tai, kad atsakovas pasirašęs susitarimą, manė, jog privatizavus butą jis taps jo bendrasavininkiu, ir ginčo šalis po buto privatizavimo toliau gyveno kartu ir nekėlė tarpusavyje turtinių ginčų, laikytina, kad atsakovas negalėjo tuo metu sužinoti apie jo teisių pažeidimo faktą, o vien nuosavybės teisės paviešinimas viešame registre nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo manyti, kad atsakovas turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą. Tačiau, bylos medžiaga duoda pagrindo manyti, jog atsakovas apie savo teisių pažeidimą galėjo sužinoti prieš kelis metus kilus konfliktams ir ginčams su ieškovu. Bet konstatavus, jog iki naujojo CK įsigaliojimo ieškinio senatis nebuvo pasibaigusi ir todėl priešieškinio reikalavimui taikytinas naujojo CK 1.125 str. 1 d. nustatytas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, teismas sprendžia, kad atsakovas, ginčydamas 1991-12-30 susitarimą dėl buto privatizavimo ir 1992-10-28 buto pirkimo-pardavimo sutarties dalį, ieškinio senaties termino nepraleido ir taikyti ieškinio senaties nėra pagrindo.

Nagrinėjamu atveju atsakovas prašo pripažinti jam nuosavybės teisę į ½ dalį ginčo buto. Teismas, pripažindamas atsakovo nuosavybės teisę į dalį ginčo buto įvertina tai, kad atsakovas sumokėjo 42,70 proc. ginčo buto kainos, todėl vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 str.), atsakovui pripažintina nuosavybės teisė į 427/1000 dalis ginčo buto. Teismui pripažinus atsakovui nuosavybės teises į 427/1000 dalis buto, atsakovas laikytinas buto bendraturčiu. Todėl ieškovo motyvai, jog atsakovas gyvena bute panaudos sutarties pagrindu, kuri gali būti nutraukta ieškovo reikalavimu, atmestinas kaip nepagrįstas (CK 4.37 str. 1 d., 4.72 str. 1 d.). Konstatuotina, jog atsakovas gyvena bute (duomenys neskelbtini), turimos nuosavybės teisės pagrindu, todėl reikalavimas iškeldinti jį iš buto, kurio bendrasavininkiu jis yra, laikytinas nepagrįstu ir atmestinas. Patenkinus atsakovo priešieškinį, ieškovo ieškinio dalis dėl buto (duomenys neskelbtini), panaudos sutarties su atsakovu nutraukimo ir atsakovo iškeldinimo atmestinas.

Remiantis CK 6.612 str., savavališkai užėmę gyvenamąją patalpą, t.y. įsikėlę į ją be nuomos sutarties, asmenys iškeldinami teismo tvarka ir kita gyvenamoji patalpa jiems nesuteikiama. Ieškovas prašo iškeldinti atsakovę L. A. iš savavališkai užimamų gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini). Ieškovo teigimu, atsakovė neteisėtai gyvena ginčo bute, todėl turi būti iškeldinta. Atsakovė su ieškovo ieškiniu nesutinka ir nurodo, kad ji ginčo bute nuolatinai niekada negyveno ir neketino jame gyventi, į ginčo butą ateidavo prižiūrėti atsakovą J. K., o šiuo metu apskritai ir ji ir atsakovas J. K. gyvena jai nuosavybės teise priklausančiame bute. Pažymėtina, kad iškeldinant asmenį iš savavališkai užimtų patalpų CK 6.612 str. pagrindu, turi būti nustatytos dvi būtinos sąlygos: kad asmuo toje patalpoje faktiškai gyvena ir, kad jis joje gyvena neturėdamas tam teisinio pagrindo. Remiantis CK 2.16 str. 1 d. fizinio asmens gyvenamąja vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena. Pagal CK 2.17 str. 1 d., nustatant fizinio asmens gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę ir tęstinumą, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuosiuose registruose, taip pat į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovei nuosavybės teise priklauso gyvenamoji patalpa – butas, esantis (duomenys neskelbtini) (b.l. 113-114), minėtu adresu yra deklaruota jos gyvenamoji vieta. Ieškovas gi nagrinėjamu atveju nepateikė jokių objektyvių įrodymų, jog atsakovė ieškinio pateikimo metu ginčo bute faktiškai gyveno bei laikė jame savo daiktus. Liudytojų H. P. ir T. Č., pripažino, jog nesutaria su atsakove L. A., todėl jų parodymai laikomi subjektyviais, kurie neįrodo atsakovės nuolatinio gyvenimo ginčo bute (b.l. 131-132). Liudytojos I. K. parodymai prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms, todėl vertinami kritiškai ir kaip įrodymai atmestini (b.l. 132). Įvertinus tai, jog trečiojo asmens atstovų surašytame buities tyrimo akte (b.l. 56-57), nurodyta, jog atsakovė gyvena ginčo bute bei, jog atsakove tik apsistoja bute, kai atsakovui pablogėja sveikata, t.y. akte yra nurodytos priešingos viena kitai aplinkybės, teismas pripažįsta pateikta aktą nepakankamu įrodymu konstatuoti, jog atsakovė faktiškai gyvena ginčo bute ir laiko jame savo daiktus. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad bylos nagrinėjimo metu ir pats ieškovas neginčijo fakto, jog šiuo metu atsakovai abu gyvena atsakovei nuosavybės teise priklausančiame bute. Kita vertus, įvertinus tai, kad teismas pripažino atsakovo nuosavybės teisę į dalį ginčo buto, t.y. ieškovas ir atsakovas tapo ginčo buto bendrasavininkiais, o atsakovas jokių pretenzijų dėl atsakovės laikino gyvenimo ginčo bute nereiškė, nėra pagrindo konstatuoti ir tai, kad atsakovė, jeigu ir laikinai gyveno ginčo bute, tai neturėjo tam jokio teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, ieškinio reikalavimas atsakovės L. A. atžvilgiu atmestinas.

Pagal CPK 93 str. 1 d., šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Jeigu ieškinys (priešieškinis) patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 str. 2 d.). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo ieškinys atmestas ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos jam nepriteistinos. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad atsakovas J. K. bylos nagrinėjimo metu patyrė viso 1436,00 bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 226,00 Lt žyminio mokesčio (b.l. 86) bei 1210,00 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti (b.l. 157-158), o atsakovė L. A. viso patyrė 484,00 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti (b.l. 155-156). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo ieškinys atmestas, atsakovei L. A. iš ieškovo priteistina 484,00 Lt bylinėjimosi išlaidų (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 1 d.). Taip pat nagrinėjimu atveju nustatyta, kad atsakovo J. K. priešieškinis patenkintas (100 proc. patenkintas neturtinis reikalavimas ir 85,4 proc. patenkintas turtinis reikalavimas) iš dalies, t.y. priešieškinio reikalavimai patenkinti 92,7 proc., todėl vadovaujantis CPK 88 str. 1 d. 6 p. ir 93 str. 2 d., atsakovui J. K. iš ieškovo priteistina 1331,17 Lt (1436,00 Lt x 0,927) bylinėjimosi išlaidų.

Pagal CPK 96 str. 1 d., bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Nagrinėjamu atveju atsakovas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-11-16 nutartimi CPK 83 str. 3 d. pagrindu buvo atleistas 90 proc. nuo žyminio mokesčio mokėjimo, todėl remiantis CPK 80 str. 1 d. 1 p. ir 96 str. 1 d., žyminis mokestis už priešieškinį proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, kas sudaro 1885,00 Lt (2259,00 Lt - 226,00 Lt) x 0,927), valstybei priteistinas iš ieškovo. Atsižvelgiant į tai, iš ieškovo valstybės naudai priteistina 1885,00 Lt žyminio mokesčio, sumokant į sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 5660, gavėjas Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR Finansų ministerijos.

Vadovaujantis CPK 96 str. 2 d. valstybės naudai iš atsakovo priteistina 26,84 Lt (28,95 Lt x 0,927) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 259 str., 269 str., 270 str., 279 str., 284 str. 1 d., teismas

nusprendžia:

Ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti negaliojančiais 1991 m. gruodžio 30 d. susitarimą privatizuoti butą ir buto, esančio (duomenys neskelbtini), 1992 m. spalio 28 d. pirkimo-pardavimo sutarties dalį, kurioje V. K. (V. K.) nurodytas pirkėju.

Pripažinti atsakovui J. K., a.k. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisę į 427/1000 dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini).

Likusioje dalyje priešieškinį atmesti.

Priteisti atsakovui J. K., a.k. (duomenys neskelbtini), iš ieškovo V. K., a.k. (duomenys neskelbtini), 1331,17 Lt (vieną tūkstantį tris šimtus trisdešimt vieną litą 17 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti atsakovei L. A., a.k. (duomenys neskelbtini), iš ieškovo V. K., a.k. (duomenys neskelbtini), 484,00 Lt (keturis šimtus aštuoniasdešimt keturis litus 00 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybės naudai iš ieškovo V. K., a.k. (duomenys neskelbtini), 1885,00 Lt (vieną tūkstantį aštuonis šimtus aštuoniasdešimt penkis litus 00 ct) žyminio mokesčio.

Priteisti valstybės naudai iš ieškovo V. K., a.k. (duomenys neskelbtini), 26,84 Lt (dvidešimt šešis litus 84 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.