Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

teismo posėdyje išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Sancta Elena“ ieškinį atsakovui Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovei (toliau – ir ŽŪB) „Vanaginė“ dėl padidėjusios žemės sklypo mokestinės vertės ir susidariusių nuostolių atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Ieškovas UAB „Sancta Elena“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo: priteisti iš atsakovo ŽŪB „Vanaginė“ 3 753,72 Eur susidariusių nuostolių nuo 2018-01-11 iki ieškinio pateikimo teismui dienos; nustatyti atsakovui ieškovo naudai mokėti periodinę kompensaciją už patiriamas nuostolius – 417,08 Eur per mėnesį; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Be to, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo ieškovo naudai priteisti konkretaus dydžio jo prašomą 417,08 Eur (=166,83 Eur + 250,25 Eur) dydžio kompensaciją. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais yra nustatyta mokamo atlygio už servitutą dydis pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 str. 11 d., kuris priklauso nuo Registrų centro nustatyto turto vidutinės rinkos vertės ir Vilniaus rajono savivaldybės nustatyto žemės nuomos mokesčio tarifo. Nėra jokio teisinio ir/ar faktinio pagrindo revizuoti galiojančius teismų sprendimus ir priteisinėti konkretaus dydžio kompensacijas.

Atsakovo atstovas adv. S. Aviža prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad asmuo, priimdamas sprendimą prašyti, kad jam būtų atkurta nuosavybės teisė į žemę, kuri yra užstatyta kitiems asmenims priklausančiais pastatais, negalėjo nesuprasti ir negalėjo nežinoti, kad de facto ten nei sėsi, nei pjausi, nes ten stovi pastatai. Negalėjo nesuprasti, kad bus žemės mokesčiai; kad negalėsi žemės naudoti veiklai. Turėjo alternatyvą, tai yra pasiimti kompensaciją ar ekvivalentinę natūrą, tačiau sąmoningai pasirinkto tokį būdą, t.y. pasiimti servitutu apsunkintą žemę. Servitutas kaip daiktinė teisė seka paskui daiktą nepriklausomai nuo savininko pasikeitimo. Atitinkamai, ieškovo atstovo argumentas, kad Apeliacinis teismas išsprendė ginčą su G. P., o dabar yra naujas savininkas UAB „Sancta Elena“, ir galima tą klausimą kelti iš naujo, teisiškai nepagrįstas. Nuo savininko pasikeitimo daiktinė teisė neišnyksta. Ta apsunkinimo apimtis, kuri buvo G. P., išliko ir naujam savininkui. Servituto atlyginimo dydis yra nustatytas Apeliacinio teismo nutartimi, klausimas buvo išnagrinėtas ir įvertinant argumentus dėl pareigos mokėti žemės mokestį. Šioje byloje prašoma, kad teismas pakeistų įstatymą, t.y. kad teismas pasakytų, jog kompensacijos dydis ne tik lygus žemės nuomos mokesčio dydžio tarifui toje vietovėje, bet yra tarkim žemės mokesčiu ar galbūt kitą dieną dar kita. Ieškovas 2018 m. sausio mėn. pirkdami šį žemės sklypą negalėjo nežinoti, kad bus tokioje situacijoje. Čia nėra savininko nuostoliai, čia yra savininko išlaidas, kurias jis privalo patirti pagal įstatymą ir nėra jokio priežastinio ryšio, kad jis turi jas patirti ir tarp pastatų naudotojo naudojimosi teisių. Naudojimosi teisės įgytos įstatymo pagrindu ir papildomos kompensacijos neturėtų būti mokamos. Registrų centre nurodyta 990 000 Eur vidutinė rinkos vertė. Šia verte ir vadovaujasi, ja ir apskaičiuoja. Jei suinteresuotas, tai ieškovas gali kreiptis į Registrų centrą, kad registre nurodytas vertes kažkokiu būdų pakeistų. Atsakovas vadovaujasi nekilnojamojo turto registro išrašu, kurio duomenys pagal įstatymą yra galiojantys, kol nepaneigti įstatymo nustatyta tvarka. Tuo tarpu ieškovas vadovaujasi interneto puslapio vieša informacija, kuri nėra registro informacija. Žemės mokesčio tarifas priklauso nuo žemės paskirties. Šiai dienai ginčo sklypas yra kitos paskirties. Pagal savivaldybės sprendimą žemės ūkio paskirties ir kitos paskirties žemei tarifai skirtingi. Žemės klypo paskirties pakeitimas buvo inicijuotas ne žemės sklypo naudotojo, bet ankstesnių savininkų, iš kurių teises perėmė ieškovas. Taigi, tie asmenys patys atlikinėjo veiksmus, kad kitos paskirties žemės tarifas būtų didesnis. Be to, niekas netrukdo ieškovas kreiptis dėl individualaus vertinimo ir pagal tai būtų paskaičiuota mokestinė vertė, bet ieškovai to kažkodėl nedaro.

Ieškinys atmestinas.

Dėl ieškinio pagrįstumo

5.Pagal byloje pateiktus įrodymus matyti, kad už 2018 m. naujasis Žemės sklypo savininkas –ieškovas UAB „Sancta Elena“ – sumokėjo (įskaitė) 3 003,00 Eur žemės mokestį, jį apskaičiuojant nuo 1 001 000,00 Eur apmokestinamo sklypo mokestinės vertės ir taikant 0,3 proc. žemės mokesčio tarifą. Savo ruožtu atsakovas UAB „Vanaginė“ dabartiniam Žemės sklypo savininkui ieškovui už 2018 metus turėtų sumokėti 1 840 Eur dydžio kompensaciją (skaičiuojant nuo Nekilnojamojo turto registro išraše nurodytos 920 000 Eur vidutinės rinkos vertės ir taikant Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2015-06-26 sprendimu Nr. T3-273 nustatytą 0,2 proc. žemės nuomos mokesčio metinį tarifą). Ieškovas mano, kad tokia situacija, kai servituto turėtojo (atsakovo) mokama kompensacija ieškovui už servitutą nepadengia žemės sklypo savininko (ieškovo) sumokamo žemės mokesčio, pažeidžia jo teises ir dėl servituto patirti netekimai turi būti kompensuojami.

Nagrinėjamam ginčui svarbu tai, kad buvęs Žemės sklypo savininkas G. P. dar 2009 metais kreipėsi į teismą su prašymu nustatyti periodinę kompensaciją už atsakovo ŽŪB „Vanaginė“ naudojimąsi Žemės sklypui nustatytu servitutu, kadangi pats žemės savininkas objektyviai negali naudoti žemės sklypo pagal jo tikslinę paskirtį ir dėl to patiria nuostolius.

Vilniaus apygardos teismas 2013-02-13 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2792-262/2013 nusprendė priteisti iš atsakovo Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovės „Vanaginė“ ieškovui G. P. 13 416 Lt periodinę kompensaciją, mokamą kiekvieną mėnesį neterminuotai, už naudojimąsi ieškovui priklausančiame žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) nustatytu servitutu, periodinę kompensaciją pradedant skaičiuoti nuo ieškinio priėmimo dienos, t.y. 2009‑07‑13. Lietuvos apeliacinis teismas 2014-03-13 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-336/2014 nusprendė Vilniaus apygardos teismo 2013-02-13 sprendimą palikti nepakeistą. Buvo paduotas kasacinis skundas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015-01-16 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2015 nusprendė panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014-03-13 nutartį ir bylą perduoti šiam teismui nagrinėti iš naujo. LAT šioje 2015-01-16 nutartyje pažymėjo, kad nagrinėjamo servituto atveju būtina įvertinti tai, jog servitutas nustatytas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo normų pagrindu; todėl kompensacijos už naudojimąsi tokio pobūdžio servitutu dydis turi būti nustatytas atsižvelgiant į tai, kokio dydžio žemės nuomos mokestį privalėtų mokėti tokių pastatų savininkai žemės savininkui pagal šiuo metu galiojančią Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalį. Pažymėjo, kad ši taisyklė taikytina ir nagrinėjamu atveju, kai žemės sklypas, į kurį buvo atkurtos nuosavybės teisės, buvo perleistas kitiems asmenims ir ieškinį dėl kompensacijos už servitutą priteisimo reiškia naujasis žemės sklypo savininkas, nes žemės sklypo pirkėjas neįgijo daugiau teisių, negu jų turėjo ankstesnis žemės sklypo savininkas, ir šiuo atveju nebus pažeistas teisėtų lūkesčių principas.“

Lietuvos apeliacinis teismas 2015-04-01 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-454-157/2015 pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2013‑02-13 sprendimą ir nusprendė priteisti G. P. iš atsakovo Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovės „Vanaginė“ periodinę 154,33 Eur kompensaciją už naudojimąsi servitutu, nustatytu ieškovui priklausančiame Žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), mokamą kiekvieną mėnesį nuo 2015-04-01 iki servituto pabaigos, perskaičiuojamą kasmet pagal Valstybinės įmonės Registrų centro nustatytą turto vidutinę rinkos vertę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015-12-04 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-636-706/2015 nusprendė Lietuvos apeliacinio teismo 2015-04-01 nutartį iš esmės palikti nepakeistą – tik patikslino Lietuvos apeliacinio teismo 2015-04-01 nutarties rezoliucinę dalį, kurioje nurodyta, kad kompensacija už naudojimąsi servitutu nuo 2015-04-01 iki servituto pabaigos perskaičiuojama kasmet pagal valstybės įmonės Registrų centro nustatytą turto vidutinę rinkos vertę, ir nurodė, kad kompensacija taip pat perskaičiuojama ir pagal tiems metams nustatytą Vilniaus rajono savivaldybės tarybos žemės mokesčio tarifą. LAT šioje 2015-12-04 nutartyje pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai nustatė kompensacijos už servitutą apskaičiavimo formulę ir metinę periodinės kompensacijos sumą apskaičiavo vidutinę sklypo rinkos vertę (nustatomą kasmet) padauginęs iš Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimu nustatyto metinio nuomos mokesčio už valstybinę žemę metinio tarifo.

Iš aukščiau nurodytų aplinkybių ir teismų sprendimų matyti, kad ginčas dėl kompensacijos dydžio už servitutą nustatymo šiai dienai yra išspręstas įsiteisėjusiais teismų sprendimais, o atsakovo ŽŪB „Vanaginė“ mokamos kompensacijos už servitutą dydį nustato galiojantys teisės aktai. Kaip išsamiai išaiškino LAT aukščiau nurodytose nutartyse, naujasis Žemės sklypo savininkas – dabar UAB „Sancta Elena“ – neįgyja daugiau teisių nei turėjo ankstesnis sklypo savininkas. Darytina išvada, kad pakartotinai spręsti ginčą dėl kompensacijos už servitutą dydžio žemės savininkui nėra jokio teisinio pagrindo net ir tuo atveju,kai pasikeičia žemės savininkas,kuris neįgyja daugiau teisių negu prieš tai buvęs. Atsižvelgiant į tai, kad servitutas yra daiktinė teisė ir seka paskui daiktą, atmestini ieškovo argumentai, kad pasikeitus Žemės sklypo savininkui, būtina iš naujo spręsti kompensacijos už servitutą klausimą, nes teismų sprendimuose nurodomas buvęs Žemės sklypo savininkas G. P., o ne dabartinis – ieškovas. Sutiktina su atsakovo pozicija, kad pareikštu ieškiniu ieškovas iš esmės prašo, jog teismas pakeistų įstatymo nuostatas, kas nėra teismo kompetencija. Šiuo atveju įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatyta, jog kompensacijos dydis už ginčo servitutą nustatytas atsižvelgiant į tai, kokio dydžio žemės nuomos mokestį privalėtų mokėti tokių pastatų savininkai žemės savininkui (valstybei) (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalis).Atsakovas naudojasi ne visu žemės sklypu,o tik jam nustatyto dydžio žemės sklypo dalimi dėl servituto.Ieškovas gi siekia,kad atsakovas jam kompensuotų visą žemės mokestį.Tai reikštų,kad ieškovas ar naudotųsi,ar nesinaudotų savo turima žeme,bet jam privalomą įstatymo mokestį kompensuotų atsakovas,kuris ieškovo žemėje teisėtai turi nuosavybę.Tokia ieškovo pozicija negali būti laikoma sąžininga ir teisinga.

Vilniaus rajono savivaldybės 2015-06-26 sprendimas Nr. T3-273 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę tarifų ir lengvatų nustatymo“ pakeitė tarybos 2013-08-30 buvusį sprendimą Nr. T3-307 ir jo 1.1.3 punkte numatyta, kad mokesčio už valstybinę žemę tarifas juridinių asmenų kitų paskirčių žemei zonose: 58.1 – 58.4, 58.6, 58.17 – 58.21, 58.24, 58.41, 58.44, 58.49, 58.50, 58.77, 58.82 yra 0,2 proc. žemės vertės, o pagal 1.1. punktą – žemės nuomos mokestis apskaičiuojamas nuo žemės sklypo vidutinės rinkos vertės, nustatytos pagal žemės verčių žemėlapius.

6.Šiai dienai atsakovas skaičiuodamas ieškovui mokėtinos kompensacijos dydį, pagrįstai remiasi Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodytais vidutinės rinkos vertės duomenimis – 920 000,00 Eur (vidutinės rinkos vertės nustatymo diena – 2017‑12‑27). Nors pagal VĮ „Registrų centras“ nekilnojamojo turto vidutinės rinkos vertės paiešką pagal unikalų numerį internete (http://www.registrucentras.lt/masvert/paieska_obj.jsp) Žemės sklypo vertė šiai dienai nurodoma 1 001 000,00 Eur, tačiau įstatymas imperatyviai nurodo, kad įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka (CK 4.262 str.). Atitinkamai, atsakovo ŽŪB „Vanaginė“ mokama kompensacija naujajam Žemės sklypo savininkui UAB „Sancta Elena“ teisingai apskaičiuojama 0,2 proc. tarifu nuo Nekilnojamojo turto registre nurodytos vidutinės žemės sklypo rinkos vertės, t.y. šiai dienai 920 000,00 Eur.

Ieškovas remiasi CK 4.129 straipsniu, kuriame įtvirtinta, jog dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka; įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu ar administraciniu aktu ir gali būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui. Nuostolių priteisimui būtina nustatyti neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį, žalą ir kaltę (CK 6.245 str.). Tačiau, kaip teisingai nurodė atsakovas, žemės sklypo savininko mokamas žemės mokestis, kurį ieškovas prašo, kad kompensuotų atsakovas, kaip servituto turėtojas, nėra susijęs su nustatytu servitutu. Žemės mokesčio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jį moka žemės savininkas – fizinis asmuo ir juridinis asmuo,o tai reiškia,kad mokestis mokamas nepriklausomai ar sklype yra servitutas ar nėra. Pagal šio įstatymo 4 straipsnį mokesčio objektas yra fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausanti Lietuvos Respublikoje esanti privati žemė, išskyrus miško žemę ir žemės ūkio paskirties žemę, kurioje įveistas miškas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Taigi, žemės mokestis yra mokamas už turimą nekilnojamąjį turtą – žemę, ir servituto (ne)nustatymas įtakos privalomumui jį mokėti ar dydžiu neturi. Darytina išvada, kad šiuo atveju nėra jokio priežastinio ryšio tarp servituto nustatymo ir ieškovo, kaip žemės sklypo savininko, mokamo žemės mokesčio.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes ieškovo ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas,nes ieškovas,nurodydamas jam priteistinas sumas rėmėsi savo pateiktu rinkos dydžiu,bet ne oficialiais Registro centro duomenimis, ir skaičiavo bendrą sumą tiek už servitutą,tiek už žemės mokestį kaip jo patiriamus nuostolius,kurių reikalavimo teisės nepagrindė.Šalims turi būti akivaizdu,kad didėjant žemės rinkos vertei ir dabar ir ateityje teks mokėti didesnius mokesčius tiek atsakovui žemės savininkui,tiek ieškovui-žemės savininkui valstybei.Teismas neturi teisinio pagrindo keisti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties civ.byloje Nr.3K-3-637-706/2015,kurioje aiškiai ir nedviprasmiškai nustatytas kompensacijos už servitutą mokėjimo dydžio apskaičiavimas ir tvarka atsakovui bet kokiam žemės savininkui ginčo žemės vietoje iki servituto pabaigos (CPK 178, 185 str.).

7.Ieškovas UAB „Sancta Elena“ už ieškinį sumokėjo 197,00 Eur žyminį mokestį. Ieškinį atmetus jis ieškovui iš atsakovo nepriteisiamas. Bylos šalys įrodymų apie kitas patirtas bylinėjimosi išlaidas teismui nepateikė.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 185, 259, 263-270 straipsniais, teismas

nusprendė:

ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmus.