Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (pirmininkė ir pranešėja), Linos Muchtarovienės ir Irenos Stasiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų N. K. ir L. N. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2021 m. balandžio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1958-1029/2021 pagal ieškovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato ieškinį atsakovams N. K. ir L. N. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

I. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

12.3. Byloje yra nustatytos visos sąlygos atsakovų civilinei atsakomybei kilti. Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta aukščiau, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

13. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

14. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo iš dalies tenkintas ieškovo ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.

15. Deliktinės civilinės atsakomybės institutas grindžiamas ne tik visiško žalos atlyginimo nuostata (CK 6.263 straipsnio 2 dalis), bet ir kitais šią nuostatą papildančiais principais. Vienas tokių principų – nuostata, kad niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų. Dėl įvairių veiksnių, pavyzdžiui, valstybės socialinės funkcijos įgyvendinimo, suteikiant visuomenės nariams būtinas ekonomines, socialines priemones, taip pat civilinės atsakomybės taikymo proceso trukmės ir galimybių tam tikrais atvejais pasiekti jos tikslų nebuvimo (atsakovui esant nemokiam), padaryta žala gali būti kompensuojama ne civilinės atsakomybės institutu, bet alternatyviais žalos kompensavimo būdais. Tačiau, atlyginus žalą alternatyviu jos kompensavimo būdu, išlieka alternatyvios kompensavimo sistemos ir civilinės atsakomybės santykis, nes tik civilinės atsakomybės taikymas suteikia galimybę daryti turtinio pobūdžio įtaką žalą padariusiam asmeniui. Tokiais atvejais regreso teisė leidžia taikyti civilinę atsakomybę, nes valstybė ar jos įstaiga iš kalto dėl žalos padarymo asmens gali reikalauti išmokėtų sumų. Jeigu valstybė (ar kitas asmuo, išmokėjęs nukentėjusiajam kompensaciją už patirtą žalą) neįgytų regreso teisės į žalos padariusį asmenį, tai toks teisės normų aiškinimas ne tik neturėtų prevencinio efekto, bet ir galėtų skatinti asmenis atlikti neteisėtus veiksmus, nes jie nepatirtų jokių neigiamų padarinių dėl savo neteisėtų veiksmų. Antra vertus, regreso teisės nepripažinimas reikštų, kad žalą padaręs asmuo apskritai išvengia atsakomybės, o pareiga atlyginti patirtą žalą nukentėjusiam pareigūnui perkeliama mokesčių mokėtojams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-496/2008).

16. Žalą padariusio asmens civilinė atsakomybė visais atvejais atsiranda tik nustačius visas jos sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-134/2013).

17. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovas N. K. 2020 m. rugsėjo 6 d., (duomenys neskelbtini), ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir narkotinių medžiagų (marihuanos), nevykdė Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariato (duomenys neskelbtini) tyrėjo G. Š. ir (duomenys neskelbtini) tyrėjos G. A., kaip viešojo administravimo funkcijas atliekančių asmenų, teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų, trukdė atlikti tarnybines pareigas - panaudodamas fizinį smurtą pasipriešino tyrėjui G. Š., dešinės rankos alkūne suduodamas G. Š. į nosį. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariato tyrėjos 2020-09-16 nutarimu medžiagoje Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtintu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros (Radviliškis) prokurorės I. D., atsakovo N. K. atžvilgiu atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 286 straipsnyje (pasipriešinimas valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui) ir 138 straipsnio 2 dalies 10 punkte (nesunkus sveikatos sutrikdymas), remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 3 punktu, t. y. dėl to, kad N. K. nusikalstamos veikos padarymo metu dar nebuvo tokio amžiaus, nuo kurio jis atsako pagal baudžiamuosius įstatymus. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariato 2020-09-11 nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovei L. N. paskirta administracinė nuobauda – įspėjimas, pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 73 straipsnio 1 dalį, už tai, kad nepanaudojo savo, kaip motinos valdžios savo nepilnamečio sūnaus N. K., gim. (duomenys neskelbtini), interesams, tinkamai jo neprižiūrėjo, dėl ko 2020 m. rugsėjo 6 d., apie 20 val. 48 min., (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje N. K. buvo neblaivus, jam nustatytas 1,30 promilės girtumas.

18. Taigi, minėtais ikiteisminio tyrimo pareigūnų nutarimais nustatyti atsakovo N. K. neteisėti veiksmai, padaryti nukentėjusio policijos pareigūno atžvilgiu, vertintas sužalojimo laipsnis, taip pat nustatyta, kad L. N. nepanaudojo savo, kaip motinos valdžios savo nepilnamečio sūnaus N. K. interesams, tinkamai jo neprižiūrėjo, dėl ko viešoje vietoje (pareigūno sužalojimo metu) N. K. buvo neblaivus, nustatytas 1,30 promilės girtumas. Šių faktinių aplinkybių atsakovai neginčija.

19. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nors atsakovo N. K. veiksmai, t. y. pasipriešinimas policijos pareigūnams sulaikymo metu, nebuvo įvertinti kaip nusikaltimas baudžiamosios teisės prasme, tai nereiškia, jog jo veiksmai sulaikymo metu negali būti neteisėtais civilinės teisės prasme. Teismas pagrįstai vertino, kad atsakovas N. K. padarė žalą policijos pareigūno G. Š. sveikatai pažeisdamas bendro pobūdžio pareigą elgtis apdairiai ir rūpestingai, todėl šie jo veiksmai laikytini neteisėtais.

20. CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos; 2 dalyje nustatyta pareiga asmeniui, atsakingam už žalą, padarytą asmeniui ar turtui, o įstatymų nustatytais atvejais – ir neturtinę žalą, visiškai ją atlyginti. Nagrinėjamoje byloje yra nustatytos visos deliktinės civilinės atsakomybės taikymo sąlygos: atsakovas N. K. pareigūno atžvilgiu atliko neteisėtus veiksmus; pareigūnas dėl atsakovo veiksmų patyrė lengvą (nežymų) sveikatos sutrikdymą, diagnozuotas nosikaulio lūžimas su nedideliu poslinkiu, dėl ko jam buvo išmokėta kompensacija; atsakovo kaltės forma – neatsargumas (atsakovas elgėsi nepakankamai apdairiai ir rūpestingai), atsakovo veiksmus ir pareigūno sveikatos sutrikdymą sieja priežastinis ryšys. Esant nustatytoms visoms sąlygoms, atsakovui taikytina civilinė atsakomybė, o apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl nenustatytų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų (atsakovų vertinimas, jog ieškovas neįrodė, kad dėl policijos pareigūnui D. Š. padarytos nosies sužalojimo buvo padaryta žala ar nuostoliai) atmestini kaip nepagrįsti.

21. Policijos pareigūnų teisinės padėties ypatumus sąlygoja jų profesinės veiklos pobūdis, todėl teisės aktai nustato specifines jiems taikomas socialines garantijas. Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 2 straipsnio 4 punktas numato, jog nelaimingas atsitikimas tarnyboje, nelaimingas atsitikimas pakeliui į tarnybą ar iš tarnybos – kaip šios sąvokos apibrėžtos Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme. Statuto 50 straipsnio 3 dalies 7 punktas numato, kad pareigūnui, kuris buvo sužalotas, susižalojo arba kurio sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su didesniu pavojumi ar didesne rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kurio sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su didesniu pavojumi ar didesne rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kurio sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso, išmokama kompensacija atsižvelgiant į darbingumo lygį ir sveikatos sutrikdymo mastą, o lengvo sveikatos sutrikdymo atveju – nuo 1 iki 12 mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio.

22. Minėtos nuostatos detalizuotos ir jų įgyvendinimo tvarka įtvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygose (toliau – ir Sąlygos). Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad policijos ir kitos valstybės įstaigos, draudžiančios darbuotojus pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų reikalavimus, specialiaisiais teisės aktais prilyginamos socialinio draudimo įstaigoms, vykdančioms socialinio draudimo funkcijas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2014). Pagal Sąlygų 26 punktą, įstaigos, išmokėjusios draudimo sumas ir kompensacijas, įgyja reikalavimo (regreso) teisę į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenis CK nustatyta tvarka.

23. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad Policijos departamento prievolė mokėti socialinio draudimo išmoką nukentėjusiam pareigūnui atsiranda viešosios teisės normų pagrindu, t. y. valstybė savanoriškai prisiima pareigą mokėti socialines išmokas, kurių dydis nustatomas atsižvelgiant į valstybės lėšomis draudžiamų interesų svarbą, valstybės biudžeto galimybes ir kitus reikšmingus kriterijus. Policijos departamentas, atlyginęs dėl atsakovo veiksmų atsiradusią žalą specialiųjų įstatymų pagrindu išmokėdamas pareigūnui kompensaciją dėl sveikatos sutrikdymo, turi teisę regreso tvarka reikalauti iš žalą padariusio asmens tokio dydžio sumos, kokią nukentėjusiajam turėjo atlyginti žalą padaręs asmuo, t. y. atgręžtinis reikalavimas gali būti patenkintas tik nustačius atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas ir tik tokios apimties, kokio dydžio žala buvo realiai padaryta kaltojo asmens veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2013).

24. Įvertinus minėtas teisės aktų nuostatas, kasacinio teismo praktiką, apeliacinio skundo argumentai, jog pareigūnui nebuvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas ir nosies paviršiaus nubrozdinimas nepriskiriamas prie sunkių pakenkimų sveikatai, nepaneigia nukentėjusio pareigūno teisės gauti kompensaciją. Be to, kaip pagrįstai nurodė ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą, remiantis Vidaus tarnybos statuto 59 straipsniu, kompensacijos dydis pareigūnui apskaičiuojamas vertinant darbingumo lygį ir sveikatos sutrikdymo mastą, o ne kokiam dienų skaičiui buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas.

25. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas dėl žalos dydžio išieškant iš žalos padariusio asmens nustatymo yra pasisakęs, kad dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo padarytos žalos dydis ir socialinio draudimo išmokų, mokamų sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, dydžiai gali nesutapti: padarytos žalos dydis gali būti lygus socialinio draudimo išmokų dydžiui, už jas didesnis arba mažesnis. Policijos įstaigos, išmokėjusios draudimo išmokas, kai pareigūnas žūsta ar yra sužalojamas tarnybos metu (išskyrus nedraudiminius įvykius), ar kompensacijas – tik tais atvejais, kai pareigūnas žūsta ar yra sužalojamas (susižaloja) tarnybinių pareigų vykdymo metu, jei tarnybinių pareigų vykdymas susijęs su padidėjusiu pavojumi pareigūnų gyvybei ar sveikatai, arba yra nužudomas, jo sveikata yra sutrikdoma dėl tarnybinių pareigų vykdymo ar pareigūno statuso, įgyja reikalavimo (regreso) teisę į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenis dėl tokio dydžio sumos, kokią nukentėjusiam asmeniui turėjo atlyginti žalą padaręs asmuo (2012 m. balandžio 18 d. Konstitucinio Teismo nutarimas). Vadovaujantis CK 6.280 straipsnio 1 dalimi, atlyginęs kito asmens padarytą žalą, asmuo turi į padariusį žalos asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio. Ši nuostata teisę į regresą taip pat sieja su padarytos žalos dydžiu, o ne išmokėta suma.

26. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, konstatuoja, jog atsakovai nepateikė į bylą jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas N. K. žalos pareigūnui nepadarė ar padarė mažiau, nei jam buvo išmokėta. Nagrinėjamoje byloje ieškovas, įrodinėdamas nukentėjusio asmens patirtos žalos dydį, pateikė tinkamus ir pakankamus įrodymus, o atsakovai ieškinyje pateiktų duomenų nepaneigė, t. y. neįrodė, jog realus nukentėjusiojo patirtos žalos dydis mažesnis, nei priteisė pirmosios instancijos teismas, ar tokios žalos apskritai nepatirta. Kadangi apeliaciniame skunde atsakovai nekvestionuoja skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistos žalos dydžio, todėl šioje dalyje teisėjų kolegija plačiau nepasisako.

27. Apeliantai nurodo, kad nusikalstamos veikos padarymo metu atsakovas N. K. sirgo psichine liga, jam gydymas ambulatorinio stebėjimo sąlygomis nebuvo panaikintas, o pagal CK 6.268 straipsnio 1 dalį, veiksnus fizinis asmuo, padaręs žalą tokios būsenos, kai jis negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, už padarytą žalą neatsako. Atmesdama šiuos apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantų minėtoje CK 6.268 straipsnio 1 dalyje taip pat numatyta, kad asmuo neatleidžiamas nuo atsakomybės, jeigu tokios būsenos, kai jis negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, pats tapo vartodamas alkoholinius gėrimus, narkotines ar psichotropines medžiagas arba kitokiu būdu. Byloje neginčijamai nustatyta, kad įvykio metu atsakovas N. K. buvo neblaivus, jam nustatytas 1,30 promilės girtumas. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nors atsakovų pateiktas 2019-03-19 išrašas iš medicininių dokumentų patvirtina, kad N. K. diagnozuoti kiti mišrūs elgesio ir emocijų sutrikimai ir jis yra ambulatoriškai prižiūrimas vaikų ir paauglių psichiatro, tačiau ši diagnozė nesudaro pagrindo tvirtinti, jog atsakovas nėra atsakingas už savo veiksmus ir (ar) negali jų valdyti. Kartu pažymėtina, jog minėtame 2019-03-19 išraše iš medicininių dokumentų vaikų ir paauglių psichiatro priežiūra ambulatoriškai ir tęstinė ilgalaikė psichologinė pagalba nurodyta kaip rekomendacinio pobūdžio. Byloje nepateikta duomenų, ar atsakovui N. K. minėta priežiūra ir pagalba buvo teikiama. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovai neprašė skirti ekspertizės atsakovui N. K. Objektyvių duomenų, kad atsakovas N. K. neteisėtų veiksmų padarymo metu (t. y. 2020-09-06) būtų sirgęs lėtiniu ar laikinu psichikos sutrikimu, negauta. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti 6.268 straipsnio 1 dalies nuostatas.

28. Apeliacinio skundo argumentai, jog atsakovė L. N. yra bedarbė, jos turtinė padėtis sunki, todėl vien dėl to teismas gali sumažinti priteistinos žalos dydį arba ieškinį atmesti, atmetami kaip nepagrįsti, kadangi pirmosios instancijos teismas, remdamasis CK 6.282 straipsnio 3 dalimi, sumažino priteistinos žalos dydį atsižvelgdamas į atsakovų sunkią turtinę padėtį. Pažymėtina, kad priteistos žalos dydis yra daugiau nei dvigubai mažesnis (4 500 Eur), nei kad ieškiniu prašė priteisti ieškovas (9 236,73 Eur). Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra jokio teisinio pagrindo dar labiau sumažinti pirmosios instancijos teismo priteistos žalos dydžio.

29. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovų subsidarios atsakomybės, nurodė, kad atsakovės L. N. argumentai, jog ji kreipėsi į vaiko teises ginančias, socialines paslaugas teikiančias institucijas bei reguliariai veža sūnų pas gydytojus, nėra pakankami pripažinti ją nesant atsakinga už nepilnametį sūnų. Teisėjų kolegijai nėra pagrindo nesutikti su šiuo pirmosios instancijos teismo vertinimu. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nėra atsakovės L. N. kaltės nuo to momento, kai jau atvyko policijos pareigūnai ir uždėjo antrankius atsakovui N. K. Vienintelis įrodymas, kad atsakovei po įvykio buvo surašytas nusižengimo protokolas ir paskirtas įspėjimas už tėvų valdžios nepanaudojimą. Teisėjų kolegija atmeta šiuos apeliacinio skundo argumentus.

30. CK 6.276 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nepilnametis nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų už savo padarytą žalą atsako bendrais pagrindais. Šie asmenys turi dalinį veiksnumą (CK 2.8 straipsnis). CK 6.276 straipsnio 1 dalies norma reiškia, kad nepilnametis nuo aštuoniolikos metų už padarytą žalą atsako pats. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai nepilnametis nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų neturi turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti, atitinkamą žalos dalį turi atlyginti jo tėvai ar rūpintojas, jeigu neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės. Taigi, pagal šią įstatymo normą tėvai atsako subsidiariai, kuri ribojama padariusio asmens pilnametystės, įgyto turto ar uždarbio iki sukankant pilnametystės (CK 6.276 straipsnio 3 dalis).

31. Tėvų valdžios turinį sudaro tai, kad vaikai iki pilnametystės ar emancipacijos yra tėvų prižiūrimi, tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje (CK 3.155 straipsnis).

32. Nagrinėjamu atveju atsakovė L. N. neįrodė, kad žala nukentėjusiajam atsirado ne dėl jos nepilnamečio sūnaus (atsakovo) N. K. kaltės, taip pat nėra atsakovės deliktinę atsakomybę šalinančių aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, jog ji tinkamai vykdė savo pareigą prižiūrėti savo nepilnametį vaiką. Kaip minėta, bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme atsakovė L. N. teigė, kad ji kreipėsi į vaiko teises ginančias, socialines paslaugas teikiančias institucijas dėl pagalbos suteikimo, tačiau konkrečių tai patvirtinančių įrodymų nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė. 2021-02-17 (duomenys neskelbtini) paslaugų centro raštas dėl informacijos pateikimo patvirtina tik tai, jog šeimai taikoma atvejo vadyba nuo 2018-09-10 dėl sutrikusių šeimos socialinių santykių, tačiau nepavirtina, jog atsakovė būtų kreipusis konkrečios pagalbos (būtų ieškojusi konkrečių sprendinių) ir (ar) jai būtų pasiūlyti konkretūs sprendiniai dėl nepilnamečio vaiko N. K. elgesio. Teismų praktikoje pripažįstama, kad iš sisteminės žalos atlyginimo klausimus reglamentuojančių CK normų analizės seka, kad pats nepilnamečio padarytos žalos faktas suponuoja prielaidą, kad tėvai, rūpintojai ar institucija, kurios priežiūroje žalos padarymo metu buvo nepilnametis, yra kalti dėl padaryto teisės pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-155/2010). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovė L. N., būdama nepilnamečio vaiko (atsakovo) N. K. atstove pagal įstatymą, už N. K. padarytą žalą atsako subsidiariai.

33. Įvertinęs tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą ir nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, todėl sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovų apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

34. CPK 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atmetus apeliacinį skundą, nėra pagrindo spręsti klausimo dėl atsakovų patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2021 m. balandžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.