- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-05-25
- Bylos Nr.
- 2S-864-553/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-35943-2014-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Aldona Tilindienė
- Ieškovas
- H. S.
- Atsakovas
- E. J., Vilniaus miesto savivaldybės administracijai
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo (apelianto) E. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-01-13 nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-489-558/2016 pagal ieškovo H. S. ieškinį dėl neterminuoto tėvo valdžios apribojimo, nepilnamečių vaikų nuolatinės globos nustatymo, globėjo paskyrimo, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo 2014-10-09 įsakymų Nr. A30-3579 ir Nr. A30-3580 panaikinimo, pareikštą atsakovams E. J. ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, išvadą duodanti institucija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Teisme buvo gautas atsakovo E. J. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, kuriuo atsakovas prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-09-16 nutartimis taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorė 2015-08-24 įsakymais Nr. 30-2846 ir 30-2847 nustatė be tėvų likusiems E. J. vaikams D. J., gimusiai (duomenys neskelbtini) ir D. J., gimusiam (duomenys neskelbtini), laikinąją globą, laikinuoju globėju paskiriant ieškovą H. S.. Vilniaus Vaiko teisių apsaugos skyrius 2015 m. rugsėjo 21 d. raštu Nr. A732-6842/15(2.13.2.8-AD15) informavo, kad vaikų laikinoji globa nebus panaikinta tol, kol Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-2700-558/2015 neišnagrinės bylos iš esmės. Atsakovas E. J. 2015 m. rugsėjo 2 d. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriui pateikė skundą dėl laikinosios globos nepanaikinimo. Vaiko teisių apsaugos kontrolierius 2015 m. gruodžio 2 d. pripažino, kad: 1) laikinosios globos nustatymo pagrindas yra nurodytas abejotinas, teisiškai nepagrįstas; 2) Vaiko teisių apsaugos skyrius dar 2015 m. rugpjūčio 22 d., kai vaikų tėvas grįžo į Lietuvą, turėjo pareigą organizuoti laikinosios globos panaikinimą ir vaikų grąžinimą tėvui, tačiau to nepadarė; 3) iki šiol nepanaikinus laikinosios globos, yra pažeidžiama teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą; 4) vaikų laikinoji globa paskirta konfliktuojančiam asmeniui – H. S., net nesvarsčius kitų alternatyvų; 5) vaikų tėvas realiai neinformuotas apie laikinosios globos nustatymą. Atsakovas 2015 m. gruodžio 11 d. raštu kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją ir Vaiko teisių apsaugos skyrių su prašymu panaikinti laikinąją globą. Vaiko teisių apsaugos skyriuje 2016 m. sausio 6 d. įvyko susitikimas, kurio skyrius padarė išvadą, kad išnyko laikinosios globos nustatymo aplinkybės. Tačiau kartu rašte yra nurodyta, kad laikinoji globa negali būti panaikinta, kol galioja Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuria yra nustatyta vaikų gyvenamoji vieta su ieškovu. Vaiko teisių apsaugos kontrolierius taip pat savo pažymoje atkreipė Vilniaus Vaiko teisių apsaugos skyriaus dėmesį į Europos žmogaus teisių teismo praktiką bylose dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje ginamos valstybės pareigos gerbti šeimos gyvenimą. Vienoje iš bylų Europos žmogaus teisių teismas yra pabrėžęs, kad vaiko perdavimas globai turėtų būti laikomas laikina priemone, kurios taikymas turi būti sustabdytas, kai tik aplinkybės leidžia tai padaryti. Nustačius, kad nebeliko pagrindo taikyti priemones, ribojančias šeimos ryšius, valstybė turi iš esmės veikti taip, kad šie ryšiai galėtų plėtotis, ir imtis priemonių, kurios leistų išskirtiems tėvui ir vaikams vėl būti kartu (Eriksson v. Sweden, no. 11373/85, 22 June 1989, 71).
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-01-13 nutartimi nutarė netenkinti atsakovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių.
Teismas nenustatė teisinio pagrindo panaikinti laikinųjų apsaugos priemonių, kadangi teismas šias priemones taikė, atsižvelgdamas išimtinai į nepilnamečių vaikų interesus, nes bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, jog laikinoji globėja D. D. M. blogai atliko savo, kaip globėjos pareigas. Taip pat teismas nurodė, kad patenkinus atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, teismas pasisakys dėl ginčo iš esmės. Šioje bylos stadijoje nėra duomenų, jog atsakovas E. J. būtų nutraukęs darbo santykius Norvegijoje ir visam laikui įsitvirtinęs Lietuvos Respublikoje, o bylos nagrinėjimo metu nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta keitėsi dažnai, kas gali turėti neigiamos įtakos nepilnamečių vaikų psichologinei ir emocinei būklei. Teismas įvertino aplinkybes, jog vaikai yra artimi, negali būti išskirti, be to gyvena su seneliu, su kuriuo jaučiasi saugūs ir laukiami.
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas (apeliantas) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-01-13 nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-09-16 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones.
Nurodo, kad Vaiko teisių apsaugos skyrius 2016-01-06 vaiko globos peržiūros aktuose pripažino, kad laikinosios globos pagrindai yra išnykę. Vilniaus miesto savivaldybės meras 2016-01-11 rašte nurodė, kad apeliantas bendradarbiauja su centro socialine darbuotoja, lanko psichologo konsultacijas, dirba, bendrauja su vaikais. Tačiau teismas atsisakė vertinti šiuos su prašymu pateiktus įrodymus, nors jie turi įtakos laikinųjų apsaugos priemonių tolimesniam galiojimui. Byloje nėra duomenų apie pagrindą apriboti tėvo valdžią, priešingai, byloje yra pateikti objektyvūs duomenys apie tai, kad apeliantas tinkamai vykdo savo kaip tėvo valdžią ir tėvo valdžia jam negali būti ribojama, vaikų interesus atitinka gyvenimas kartu su apeliantu. Taigi nėra tikimybės, kad bus priimtas ieškovui palankus sprendimas ir eliminuoja sprendimo neįvykdymo riziką. Atsakovo prašymas pakeisti vaikų gyvenamąją vietą atitinka ieškinio reikalavimą. Teismas nepagrįstai remiasi CK 3.65 str. 2 d. 2 p. numatytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, neatsižvelgęs jog ginčas kilęs dėl laikinosios globos. Byloje yra duomenų, jog laikinas globėjas yra konfliktiškai nusiteikęs, taigi jis turi visas galimybes nuteikinėti vaikus prieš atsakovą, o toks gyvenimas neatitinka vaikų interesų. Teismas nesirėmė naujausiais įrodymais , kuriuos pateikė atsakovas. Teismas nevertino apelianto sūnaus nenoro bendrauti su atsakovu tikrųjų priežasčių. Nepagrįstas motyvas, jog vaikų gyvenamoji vieta per metus keitėsi, kadangi vaikai nuo ieškinio pateikimo dienos gyveno apelianto gyvenamosios vietos adresu ir tik 2015-09-16 nutartimi ji buvo pakeista. Apeliantas Lietuvoje turi nekilnojamojo turto, čia dirba ir teikia vaikams išlaikymą, todėl nepagrįsta interpretacija, kad apelianto įsidarbinimą paskatino teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Vaikų motina yra mirusi, o dėl skundžiamos teismo nutarties vaikams nėra sudaroma galimybė gyventi su likusiu iš tėvų. Atsakovas prašo taikyti Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnį. Skundžiama nutartis gali sukelti neigiamas pasekmes, kad ilgai trunkančios teisinės procedūros prisidės prie to, jog vaikai ir toliau kuo ilgiau bus atskirti nuo savo tėvo, nors laikinosios globos pagrindai yra išnykę, santykiai tarp jų nebus atkuriami, o bus prarandami ir taip šeimos santykiams bus padaryta milžiniška žala, kurios nepavyks ištaisyti.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepimu į pateiktą atskirąjį skundą, prašo atmesti atskirąjį skundą ir palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-01-13 nutartį nepakeistą.
Nurodo, kad teismas aiškiai ir išsamiai nurodė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priežastis, kurios niekaip nebuvo susijusios su laikinosios globos nustatymo faktu. Apelianto įrodymai, kurių neva nevertino teismas surašyti iš esmės remiantis 2015-12-02 Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus pažyma, o ši pažyma priimta pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, todėl negali būti laikoma tinkamu ir leistinu įrodymu. Ieškovo manymu, byloje yra pakankamai įrodymų, jog apeliantas savo nepilnamečių vaikų atžvilgiu netinkamai įgyvendino ir toliau įgyvendina savo kaip tėvo valdžią. Nors CK 3.65 str. yra skirsnyje reglamentuojančiame santuokos nutraukimą dėl sutuoktinio kaltės, tačiau jis gali būti taikomas visais atvejais, kai kyla ginčas dėl vaikų. Neaišku, kokiu pagrindu buvo daroma išvada, kad ieškovas yra konfliktiškas. Ieškovas neriboja vaikų bendravimo su apeliantu. Tu tarpu pats apeliantas vaikus nuteikinėja prieš ieškovą. Atsakovo pateiktos SMS žinutės parodo ne apelianto deklaruojamus jo ir sūnaus tarpusavio santykius, o tai, kad atsakovas visiškai nesuvokia ir nesupranta savo vaikų poreikių. Apeliantas į Lietuvą grįždavo ne kas antrą savaitę, o kas mėnesį, kuo toliau, tuo labiau ilginant grįžimo laikotarpius. Apeliantas žinojo, kad jo motina išgeria ir muša vaikus, tačiau vis tiek su ja palikdavo nepilnamečius vaikus. Byloje yra pakankamai duomenų, jog vaikų gyvenamoji vieta keitėsi ne kartą. Apelianto sudaryta darbo sutartis Lietuvoje nei paneigia, nei patvirtina jo ryšių su Norvegija nutraukimą. Ieškovo manymu, rimtas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimas būtų tuo atveju, jei nepilnamečių vaikų globa ir gyvenamoji vieta būtų palikta su tėvu, kuriam vaikai reikalingi vien tik dėl finansinės naudos.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo atsisakymo panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, t. y. dėl laikinos nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir bendravimo tvarkos nustatymo.
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad ši laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis neturėtų būti aiškinama vien kaip būtinumas užtikrinti teismo sprendimo rezoliucinės dalies įgyvendinimą, nes teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas taip pat tada, kai dėl bylos nagrinėjimo metu egzistuojančių objektyvaus ar subjektyvaus pobūdžio aplinkybių būsimo teismo sprendimo vykdymas prarastų prasmę ir taptų netikslingas. Dėl šios priežasties laikinosios apsaugos priemonės gali būti nukreiptos ne tik į būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimo užtikrinimą, bet ir į laikiną ginčo situacijos teisinį sureguliavimą. Tokia laikinai ginčo situaciją sureguliuojanti laikinoji apsaugos priemonė yra laikinos gyvenamosios vietos nustatymas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – LR CK) 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punktas, LR CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punktas).
Apeliantas nesutinka, jog teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones, kurios gali būti taikomos santuokos nutraukimo bylose. Pasak apelianto, teismo skundžiamos nutarties motyvai galėtų būti pripažįstami tinkamais santuokos nutraukimo byloje, jeigu vaikų gyvenamoji vieta būtų nustatyta su vienu iš vaikų tėvų, o ne su seneliu. Sutikti su apelianto argumentais nėra pagrindo. Nors tėvai, naudodamiesi tėvų valdžios turinį sudarančiomis teisėmis ir vykdydami pareigas savo vaikams, turi pirmumo teisę prieš kitus asmenis (CK 3.165 straipsnis), tačiau valstybės konstitucinė pareiga saugoti ir globoti vaikystę (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalis) suteikia valstybei pagrindą įstatyme nustatytais atvejais, kai tėvai dėl objektyvių aplinkybių (pvz., dėl ligos) negali įgyvendinti tėvų valdžios savo vaikams arba įgyvendina ją priešingai vaiko interesams ir šie pažeidžiami, peržengti tėvų valdžios įgyvendinimo autonomiškumo ribas bei taikyti jos ribojimo priemones (CK 3.160 straipsnio 2 dalis). Todėl nagrinėjamu atveju, teismui, preliminariai įvertinus apelianto ir nepilnamečių vaikų santykius, pagrįstai buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės remiantis CK 3.65 straipsnio nuostatomis, siekiant užtikrinti tinkamus nepilnamečių vaikų interesus.
Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą grindė tuo, kad šalių tarpusavio konfliktai atsiliepia neigiamai nepilnamečių vaikų psichinei būklei, o vaikams būtinas stabilumas, svarbu, kad jie žinotų, kur yra jų nuolatinė gyvenamoji vieta, jaustųsi joje saugūs. Pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino aplinkybes, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2015-08-24 įsakymu nepilnamečiams vaikams nustatyta laikinoji globa, globėju paskiriant ieškovą. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad nurodytos aplinkybės nepasikeitė, sprendė, jog nėra pagrindo panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.
CPK 149 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu gali būti panaikinamos teismo, nagrinėjančio bylą iš esmės, nutartimi. Ši įstatymo leidėjo nuostata reiškia, jog laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimui neužtenka pateikti prašymo, jis turi būti pagrįstas. Atsakovas, teigdamas, jog nėra pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, turi pareigą įrodyti atitinkamas aplinkybes. Paprastai laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimas siejamas su aplinkybių išnykimu, kurios buvo pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Dėl to atsakovas, prašydamas teismo panaikinti laikinąsias apsaugos priemones – laikinos nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymą su ieškovu, turėjo pareigą įrodyti, kad išnyko poreikis laikinai sureguliuoti vaikų gyvenamosios vietos klausimą ar kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neatitinka nepilnamečių vaikų interesų. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nepilnamečiai vaikai gyvena su ieškovu, kuris jais tinkamai rūpinasi. Tarp nepilnamečių vaikų ir ieškovo yra nusistovėjęs artimas, pasitikėjimu grįstas ryšys. Pažymėtina, kad teismų praktikoje kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog vaikų gyvenamosios aplinkos pakeitimas, nors ir laikinas, yra pateisinamas ir būtinas, jeigu esanti aplinka vaikams tapo nesaugi, ir saugi aplinka vaikams yra užtikrinama pakeitus vaikų gyvenamąją vietą, nustatant ją su kitu iš jo tėvų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008; 2006 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006). Teismui būtina įvertinti aplinką, kurioje vaikai gyvena teismo sprendimo priėmimo momentu, jos tinkamumą vaikų vystymuisi ir nustatyti, ar yra būtinas vaikų interesams šios aplinkos keitimas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2013). Taigi, byloje nėra duomenų, jog dabartinė nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta su ieškovu būtų netinkama, prieštarautų jų interesams. Apeliantas teigia, kad priežastis naikinti laikinąsias apsaugos priemones yra Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2016-01-06 peržiūros aktas, kuriame pripažinta, kad laikinosios globos pagrindai yra išnykę, nes apeliantas grįžo į Lietuvą. Teismas šios aplinkybės nelaiko pakankamu pagrindu panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi bylos nagrinėjimo dalykas yra apelianto tėvo valdžios nepilnamečių vaikų atžvilgiu neterminuotas apribojimas. Todėl vien tai, kad apeliantas grįžo į Lietuvą, nepatvirtina aplinkybės, kad apeliantas tėvo valdžią vaikų atžvilgių įgyvendina tinkamai - šios aplinkybės bus nustatytos ir įvertintos teismui priėmus sprendimą. Be to, pažymėtina, kad teismas laikinąsias apsaugos priemones taikė, remdamasis ne vien tik aplinkybe, kad nepilnamečių vaikų laikinoji globa paskirta ieškovui. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumas taip pat buvo įvertintas ir ieškovo su atsakovo tarpusavio santykių kontekste, kurie neigiamai įtakojo nepilnamečių vaikų psichinę būklę. Byloje nėra duomenų, jog šalių tarpusavio santykiai pasikeitė taip, kad nepilnamečiams vaikams nebūtų perkeliami suaugusiųjų konfliktai. Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neprarado nei tikslo nei paskirties.
Apelianto teigimu, teismas neįvertino aplinkybių, jog nepilnametė dukra išreiškė norą būti su tėčiu, grįžusi į globėjo namus verkdavo, o nepilnamečio sūnaus nenoras bendrauti su apeliantu yra įtakojamas ieškovo. Teismas pakartotinai nurodo, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vienas iš tikslų yra laikinai sureguliuoti ginčo situaciją. Šiuo atveju apelianto argumentai dėl nepilnamečių vaikų bendravimo su apeliantu ir ieškovo įtakos tam nėra tiesiogiai susiję su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, šias aplinkybes ir jų pagrįstumą teismas tirs ir vertins bylą nagrinėjant iš esmės, jos yra reikšmingos galutiniam teismo sprendimo priėmimui, t.y. tėvo valdžios apribojimo klausimui ir nepilnamečių vaikų nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymui.
Teismas atkreipia dėmesį, jog LITEKO duomenimis, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-05-04 sprendimu tenkino ieškovo ieškinį iš dalies ir atskyrė nepilnamečius vaikus nuo apelianto, kartu nustatydamas nepilnametei atsakovo dukrai globą, o sūnui rūpybą, globėju ir rūpintoju paskyrė ieškovą. Taigi, priimtas teismo sprendimas patvirtina laikinųjų apsaugos priemonių pagrįstumą.
Atsakovui leistinais rašytiniais įrodymais neįrodžius, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas išnyko, nėra teisinio pagrindo tenkinti jo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo.
Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.
Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.