Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donato Jatužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Valdo Meidaus ir Jolantos Raščiuvienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį arešto 30 (trisdešimčiai) parų bausme, kuri vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažinta vienu trečdaliu ir skirta sumažinta galutinė arešto 20 (dvidešimčiai) parų bausmė. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2018 m. liepos 1 d. 20.05 val. iki 2018 m. liepos 3 d. 14.30 val. (dvi paros), vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant vienai arešto parai, bausmę skiriant atlikti areštinėje poilsio dienomis, jos pradžią skaičiuojant nuo D. B. faktinio patalpinimo į areštinę dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. D. B. nuteistas už tai, kad jis 2018 m. liepos 1 d., 19.30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), smurtavo prieš savo šeimos narę – sutuoktinę S. B., t. y., konflikto metu tyčia kumščiu vieną kartą sudavė jai į galvą bei delnu sudavė į veidą, nukentėjusiajai pabėgus, ją pasivijo, sugriebė ir tampė už plaukų bei delnu vieną kartą sudavė į veidą, o taip pat suėmęs rankomis už kaklo ją smaugė, po to, ne mažiau kaip keturis kartus spyrė jai į kojas, S. B. išbėgus į kiemą, pavėsinėje ją pasivijęs, delnu vieną kartą sudavė į veidą, ne mažiau kaip du kartus kumščiu smogė jai į dešinįjį šoną, tokiu būdu padarė nukentėjusiajai S. B. poodines kraujosruvas kaklo kairėje pusėje, dešiniame žaste, dešiniame dilbyje ir dešinės plaštakos išoriniame paviršiuje t.y., nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinis skundas atmetamas.

4.1. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl to asmenes, kuris padavė apeliacinį skundą ar dėl kurio toks skundas buvo paduotas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniu skundu nuteistasis siekia būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio nuostatų pagrindu kaip susitaikęs su nukentėjusiąja, tačiau apygardos teismas, susipažinęs su apeliacinio skundo argumentais, patikrinęs bei įvertinęs byloje esančius duomenis, pritaria skundžiamame nuosprendyje nurodytiems motyvams, jog šiuo atveju iš tiesų nėra pagrindo manyti, kad apeliantas ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų, todėl nėra pagrindo jo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu.

4.2. Skundžiamame nuosprendyje teismas išsamiai išaiškino, jog susitaikymo instituto taikymui imperatyvios nuostatos yra numatytos BK 38 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose. Šiuo aspektu nesutikimas dėl 1–3 punktų pagrįstumo nereiškiamas, kadangi apeliantas kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos neneigė, prisipažino ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, turtinė žala nebuvo padaryta, nukentėjusioji civilinio ieškinio nereiškė, su smurtavusiu sutuoktiniu susitaikė, jam atleido. Taigi, aukščiau minėtos 3 sąlygos išpildytos.

4.3 BK 38 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta viena iš sąlygų atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės - pagrindas manyti, kad apeliantas nedarys naujų nusikalstamų veikų. Ši sąlyga yra vertinamojo pobūdžio, tačiau net ir nustačius šios ir kitų numatytų sąlygų visumą teismui suteikta diskrecija rinktis, ar nusikalstamą veiką padariusį asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, ar ne. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas BK 38 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytos sąlygos buvimą siejo su apelianto tiek Lietuvoje, tiek užsienio valstybėse praeityje padarytų nusikalstamų veikų pobūdžiu, neišnykusiu ir nepanaikintu teistumu bei tuo, jog jo atžvilgiu yra priimtas dar vienas apkaltinamasis nuosprendis, kuris skundžiamo nuosprendžio priėmimo dienai dar nebuvo įsiteisėjęs.

4.4. Analizuojamos bylos kontekste teisėjų kolegija skundžiamame nuosprendyje išdėstytus pirmosios instancijos teismo motyvus vertina kaip visiškai pagrįstus ir pakankamus spręsti, jog nėra pagrindo manyti, kad apeliantas nedarys naujų nusikalstamų veikų. Šiuo nuosprendžiu apeliantas teisiamas jau nebe pirmą kartą, be to, jo teiginys jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino jį recidyvistu yra taip pat nepagrįstas.

4.5. Pagal BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatas, nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. Taigi, kaip matyti, nusikaltimų recidyvas yra siejamas su naujo tyčinio nusikaltimo padarymu, jei naujas tyčinis nusikaltimas padaromas neišnykus teistumui.

4.6. Bylos duomenys patvirtina, kad D. B. skundžiamu nuosprendžiu buvo nuteistas už nusikalstamą veiką, kurią padarė 2018 m. liepos 1 d. Taigi apelianto įsitikinimas, jog jo teistumas pagal Panevėžio apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nuosprendį, kuriuo jis buvo pripažintas kaltu už nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 2 dalyje padarymą jau buvo išnykęs, prieštarauja BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto a papunkčio nuostatoms, kuriose nurodoma, kad turinčiais teistumą laikomi asmenys, nuteisti už tyčinius nusikaltimus ir realiai atlikę paskirtą bausmę, - trejus metus, jeigu jie nuteisti už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą. Šiuo nagrinėjamu atveju D. B. buvo nuteistas už tyčinį apysunkį nusikaltimą laisvės atėmimo bausme, kurią baigė atlikti Panevėžio apygardos teismo nuosprendžio paskelbimo dieną – 2016 m. rugsėjo 30 d. Iš to kas išdėstyta matyti, kad D. B. teistumas būtų išnykęs tik 2019 m. rugsėjo 30 d., reiškia, apelianto atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikaltimą padarė recidyvistas, pirmos instancijos teismo konstatuota pagrįstai.

4.7. Be to, teismas, skirdamas bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą, spręsdamas dėl kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, neatsižvelgia į įsiteisėjusį kitos valstybės teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį, jeigu toks atsižvelgimas pažeistų pagrindines žmogaus teises ir (ar) laisves; padaryta veika pagal šį kodeksą nelaikoma nusikaltimu; asmuo nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo sulaukęs amžiaus, nuo kurio pagal LR baudžiamuosius įstatymus galima baudžiamoji atsakomybė už jo padarytą veiką; nepakanka gautos informacijos apie kitos valstybės teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį; yra kitų LR tarptautinėse sutartyse nustatytų pagrindų. Šios išvardintos sąlygos byloje nenustatytos, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į apelianto teistumus užsienyje.

4.8. Papildomai paminėtina, kad Lodzės miesto teismo 2010 m. gegužės 19 d. nuosprendžiu D. B. buvo nuteistas 2 metų laisvės atėmimo bausme, jos vykdymą atidedant 4 metams. Matyti, kad šios bausmės vykdymo atidėjimo metu D. B. nuo 2013 m. sausio 23 d. iki 2013 m. kovo 22 d. padarė nusikalstamą veiką, dėl kurios pripažintas kaltu Panevėžio apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžiu.

4.9. Taigi vertinant šių duomenų visumą nėra pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvada, jog apelianto turimi teistumai bei realiai jam gresianti laisvės atėmimo bausmė, paskirta paskutiniu nuosprendžiu, iš tiesų teigiamos įtakos jam nepadarė. Skundžiamame nuosprendyje teisingai pažymėta ir ta aplinkybė, jog apelianto atsakomybę sunkina dar viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamą veiką padarė būdamas neblaivus, be to, apeliantas ne kartą buvo baustas administracine tvarka, tame tarpe net ir keletą kartų per dieną dėl to paties Kelių eismo taisyklių pažeidimo (t. 1, b. l. 67-61). Paminėtina ir tai, kad 2019 m. birželio 6 d. įsiteisėjo ir Panevėžio apygardos teismas 2018 m. vasario 19 d. nuosprendis.

5. Įvertinusi šių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad priešingas teisei, pavojingas apelianto elgesys kartojasi sistemingai, o tai vienareikšmiškai neigiamai apibūdina jo asmenybę ir jo kaip suaugusio žmogaus susiformavusių gyvenimiškų nuostatų turinį. Šiuo metu tikėti tuo, kad apeliantas laikysis įstatymų bei nedarys naujų nusikalstamų veikų ir pasitaisys, nėra jokio pagrindo.

6. Apibendrinat tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, naikinti jį dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų taikant apeliantui BK 38 straipsnio nuostatas ir atleidžiant jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti D. B. apeliacinį skundą.