Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdo Ciesiūno, Donato Jatužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jolantos Raščiuvienės,

apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. G. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžio, kuriuo E. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalį arešto 70 (septyniasdešimčiai) parų bausme.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

3. Nuteistasis pripažįsta sudavęs smūgį kumščiu nukentėjusiajam į veidą, tačiau abejoja, jog neigiamus padarinius – nesunkų sveikatos sutrikdymą lėmė būtent jo suduotas nestiprus smūgis. Teigia, jog nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą galėjo sukelti ir kito asmens smurtas, juolab, jog į gydymo įstaigą nukentėjusysis kreipėsi tik po kelių dienų nuo įvykio, o sužalojimai galėjo būti padaryti taip pat tą pačią dieną. Vis tik tokie nuteistojo skundo argumentai, apeliacinės instancijos teismo nuomone, visiškai nepagrįsti, todėl atmestini.

3.1. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 138 straipsnio 1 dalį kyla tam, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių. Analizuojant šiame straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymius, būtini objektyvieji komentuojamo nusikaltimo požymiai – pavojinga kito žmogaus sveikatai veika (veikimas arba neveikimas), žalingi padariniai (nesunkus sveikatos sutrikdymas) bei priežastinis ryšys tarp pavojingos veikos ir kilusių padarinių.

3.2. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad įvykio metu nuteistasis tyčia kumščiu sudavė smūgį nukentėjusiajam į veidą ir tokiu būdu nukentėjusiajam padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus. Nors nuteistasis, neneigdamas fakto dėl suduoto smūgio abejoja, jog jo smūgis galėjo padaryti sužalojimus, sukėlusius nesunkų sveikatos sutrikdymą, tačiau apygardos teismui, šiuo aspektu jokių dvejonių dėl to nekyla ir kartu sprendžia, jog nuteistojo veiksmai, skundžiamu nuosprendžiu teisingai kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

3.3. Sutinkamai su specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) duomenimis, nukentėjusiajam buvo konstatuoti šie sužalojimai: poodinės kraujosruvos abiejų akių apatiniuose vokuose ir odos nubrozdinimai nosies srityje (susiformavo 2-7 paros iki apžiūros); viršutinio kairės pusės 6-o danties nuskėlimas; kairio žandinio sinuso vidinės ir išorinės sienelių skeveldriniai lūžiai, priekinės sienelės lūžis, kairės akiduobės išorinės sienelės skeveldrinis lūžis, kairio skruostinio lanko lūžis (susiformavo neilgame laikotarpyje iki nukentėjusiajam patenkant į ligoninę). Sužalojimai padaryti kietu buku daiktu, galimai suduodant kumščiu ar panašiai, mažiausiai 1 trauminio poveikio pasekoje (b. l. 18-19). Tokiu būdu, abejonių, jog nukentėjusiajam nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas buvo sąlygotas nuteistojo smūgio į veidą (ko nagrinėjamu atveju nuteistasis ir neneigia) teisėjų kolegijai nekyla. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis nesutinka su tuo, kad būtent jo suduotas smūgis sąlygojo nukentėjusiojo nesunkų sveikatos sutrikdytmą, teigdamas, jog nukentėjusįjį galėjo sužaloti ir kitas asmuo, juolab, jog jis į medikus kreipėsi ne iš karto, tačiau neabejotinų ir tai patvirtinančių aplinkybių byloje nenustatyta, tokius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus patvirtinančių objektyvių duomenų jis taip pat nepateikė, todėl nuteistojo iškelta versija, kad nukentėjusįjį sužalojo kitas asmuo, o dabar tiesiog siekiama kaltę suversti jam, laikytina nepagrįsta.

3.4. Pažymėtina, kad tiek specialistės S. M. išvada, tiek jos parodymai patvirtina, jog pakanka 1 trauminio smūgio tam, kad atsirastų visi specialistės išvadoje nurodyti sužalojimai. Kita vertus, išvadoje nurodyta, jog nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą lėmė ne visi, tačiau tik šie sužalojimai: kairio žandinio sinuso vidinės ir išorinės sienelių skeveldriniai lūžiai, priekinės sienelės lūžis, kairės akiduobės išorinės sienelės skeveldrinis lūžis, kairio skruostinio lanko lūžis, kurie, kaip jau minėta, buvo ūmūs - švieži, kelių dienų senumo, padaryti prieš patenkant į ligoninę, t. y. 2017 m. lapkričio 25 d., todėl manyti, jog nuteistojo smūgis nesąlygojo nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus nėra jokio pagrindo. Be to, nors nuteistasis siekia įteigti, jog nukentėjusiajam nustatytus sužalojimus sukėlė ne jo, o kito asmens smurtiniai veiksmai, kadangi į gydymosi įstaigą nukentėjusysis kreipėsi tik po kurio laiko, tačiau šiuo aspektu atkreiptinas nuteistojo dėmesys į tai, kad kreipimasis į gydymo įstaigą ir į ekspertus dėl asmens apžiūros nėra tapatūs dalykai, todėl nuteistas neteisingai teigia, jog nukentėjusysis į gydymo įstaigą kreipėsi tik po keleto dienų, kadangi byloje esantys duomenys patvirtina, jog nukentėjusysis į gydymosi įstaigą kreipėsi jau kitą dieną po įvykio.

3.5. Vertinant nuteistojo argumentus dėl galimai kito asmens smurtinių veiksmų prieš nukentėjusįjį, reikšmingi vertinimui kitų asmenų, kurių suinteresuotumu bylos baigtimi abejoti teismas neturi pagrindo, parodymai, bei kiti rašytiniai bylos duomenys, vienu ar kitu aspektu patvirtinantys ar paneigiantys bylos aplinkybes bei nuteistojo kaltę. Šiuo aspektu nustatinėjant objektyvią tiesą baudžiamojoje byloje, be anksčiau minėtos specialisto išvados ir specialistės paaiškinimų teisme, apylinkės teismas taip pat rėmėsi ir nukentėjusiojo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, jog jam bebūnat kazino, iš matymo pažįstamas nuteistasis, priėjęs prie jo ir nieko nesakęs, sudavė kumščiu į veidą. Be to, tai, kad nuteistasis trenkė nukentėjusiajam kumščiu į veidą, patvirtino ir liudytoja L. P., kuri taip pat parodė, jog iki nuteistojo smūgio sudavimo jokių sužalojimų nukentėjusiojo veide nematė. Tokiu atveju netikėti nukentėjusiojo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, specialistės ir liudytojos parodymais, teisinio pagrindo nėra. Specialistė, apklausiama teisiamojo posėdžio metu pažymėjo, jog jau yra prisiekusi, kadangi yra teismo medicinos specialistė, o liudytoja L. P. buvo įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, jokių byloje duomenų, kas patvirtintų aplinkybes, jog minėti asmenys siektų apkalbėti ir taip pakenkti nuteistajam, nenustatyta, todėl tai leidžia pagrįstai teigti, kad tiek specialistės, tiek liudytojos parodymai vertinami kaip visiškai patikimi, atitinkantys nustatytas bylos aplinkybes. Konstatuojant šią išvadą, ir tuo pačiu atmetant nuteistojo apeliacinio skundo argumentus dėl nepatikimų jo parodymų, pažymėtina, kad nuteistojo iškelta versija, jog nukentėjusįjį galėjo sužaloti ir kitas asmuo, įvertinus analizuojamą įvykį bei byloje esančius objektyvius duomenis, negali būti laikoma pagrindu sprendžiant jo kaltės jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme klausimą. Juo labiau, jog aptarti bylos duomenys niekaip nepatvirtinta nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų.

3.6. Apibendrinant tai, kas paminėta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija yra įsitikinusi, jog byloje surinktais įrodymais nustatytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad tarp nuteistojo neteisėtų veiksmų – smūgio nukentėjusiajam į galvos sritį sudavimo ir atsiradusių pasekmių – kairio žandinio sinuso vidinės ir išorinės sienelių skeveldrinių lūžių, priekinės sienelės lūžio, kairės akiduobės išorinės sienelės skeveldrinio lūžio, kairio skruostinio lanko lūžio, kas vertinama kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas - yra tiesioginis priežastinis ryšys. Tai, kad nukentėjusysis nedelsiant nesikreipė į medikus po įvykio nepašalina nei šio priežastingumo, nei nuteistojo kaltės nesunkiai sutrikdžius nukentėjusiojo sveikatą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje išdėstytais motyvais, kurie yra išsamūs ir atitinkantys bylos duomenis, todėl naikinti ar keisti nuosprendžio, kuris yra teisiškai pagrįstas, nėra pagrindo.

Dėl bausmės

4. Apelianto nuomone, skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas paskyrė netinkamą bausmę – nustatė per ilgą arešto bausmės trumę. Vis tik, teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje esančius duomenis bei pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytus bausmės skyrimo motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam arešto bausmę ir jos trukmę nustatydamas 70 parų, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, nepažeidė ir parinko bei paskyrė teisingą bausmę.

4.1. BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta, kad už šios nusikalstamos veikos padarymą gali būti baudžiama laisvės apribojimu arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. Nagrinėjamu atveju skundžiamio nuosprendžio turinys patvirtina, kad arešto bausmė, kuri yra griežtesnė negu laisvės apribojimas buvo paskirta atsižvelgus į nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus bei tikslus, įvertinus nuteistojo asmenybę, atsižvelgus į nustatytą nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Nuteistasis padarė vieną tyčinį nusikaltimą, kuris priskirtinas prie nesunkių nusikaltimų kategorijos. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad nuteistasis praeityje teistas net 4 kartus, tame tarpe ir už smurtinio pobūdžio nusikalstamas veikas (nužudymą, viešosios tvarkos pažeidimą, be to, disponavimą nešaunamuoju ginklu) skundžiamu nuosprendžiu nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui, kartą baustas administracine tvarka, nedirba. Taip pat teismas skundžiamame nuosprendyje nenustatęs nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, pripažino nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Taigi, šių bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių visuma, į kurias turi atsižvelgti teismas, skirdamas bausmę, leidžia teigti, jog arešto bausmė yra adekvati ir teisinga, leidžianti pasiekti BK 41 straipsnyje įtvirtintus bausmės tikslus.

4.2. BK 61 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parinkdamas švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat nustato bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Įvertinus anksčiau aptartas aplinkybes, apibūdinančias nusikalstamos veikos pobūdį bei pavojingumą, apelianto asmenybę, kolegijos vertinimu, nuteistajam pagrįstai skirta didesnė nei sankcijos vidurkis arešto bausmė – 70 parų, kuri savo dydžiu nėra aiškiai per griežta. Esant visoms jau anksčiau išdėstytoms aplinkybėms, dar kartą konstatuojama, jog baudžiamojo įstatymo nuostatos skiriant bausmę nebuvo pažeistos. Skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę neatsižvelgė į nukentėjusiojo asmenybę, nepaneigia teismo nurodytų motyvų dėl bausmės skyrimo, ne tik dėl to, jog nuteistasis subjektyviai vertina nukentėjusįjį kaip asmenį, bet dar ir dėl to, jog nukentėjusiojo asmenybė bausmės skyrimui reikšmės neturi, kita vertus, to nenumato ir įstatymas, todėl skundžiamas nuosprendis dalyje dėl paskirtos 70 parų arešto bausmės nekeičiamas, nes paskyrus nuteistajam mažesnę arešto trukmės bausmę, nebūtų pasiekti bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje.

5. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo keisti apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistojo E. G. apeliacinį skundą.