- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-05-24
- Bylos Nr.
- 2A-821-390/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-05-3-03942-2011-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Palubinskaitė (pirm.), Algimantas Kukalis (pran.), Arūnas Rudzinskas
- Atsakovas
- UAB „Fiksta“
- Ieškovas
- UAB „Britama“
- Kategorijos
- 35.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 35.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Pirmosios instancijos teismo teisėja Virginija Simanavičienė
NUTARTIS
2012 m. gegužės 24 d.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rūtos Palubinskaitės (kolegijos pirmininkė), Algimanto Kukalio (pranešėjas) ir Arūno Rudzinsko, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės UAB „Fiksta“ apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 20 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Britama“ ieškinį atsakovei UAB „Fiksta“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė UAB „Britama“ ieškiniu dokumentinio proceso tvarka prašė priteisti iš atsakovės UAB „Fiksta“ 29 179,88 Lt skolos, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2009-08-04 ieškovė sudarė su atsakove sutartį dėl reikalavimo teisės perleidimo į skolininkę UAB „Agrobiznis“, pagal kurią atsakovė įsipareigojo sumokėti 165 000 Lt dalimis iki 2009-11-15. Atsakovė sutartines prievoles per sutartyje nustatytą terminą įvykdė tik iš dalies: 2009-08-13 sumokėjo 100 000 Lt, 2010-04-07 – 5 000 Lt, 2010-05-05 – 5 000 Lt, 2010-05-06 – 18 331,46 Lt, iš viso sumokėjo 128 331,46 Lt, dar 7 488,66 Lt įskaityti už permoką, gautą pagal PVM sąskaitas-faktūras už darbus. Taigi, pagal reikalavimo perleidimo sutartį atsakovė liko skolingas ieškovei 29 179,88 Lt.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. kovo 22 d. preliminariu sprendimu (b.l. 43-44) ieškinį patenkino, o 2011 m. gruodžio 20 d. galutiniu sprendimu (b.l. 178-180) Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 22 d. preliminarų sprendimą paliko nepakeistą: priteisė ieškovei iš atsakovės 29 179,88 Lt skolos, 6 (šešių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2011-03-18) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas – 875,39 Lt žyminio mokesčio ir 3,35 Lt pašto išlaidų, taip pat priteisė iš atsakovės valstybei 36,40 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas nustatė, kad tarp šalių buvo susiklostę santykiai ne tik pagal reikalavimo perleidimo sutartį, bet ir pagal rangos sutartį. Nustatęs, kad ieškinio reikalavimas pareikštas dėl įsiskolinimo pagal reikalavimo perleidimo sutartį, teismas sprendė, jog atsakovas negali įrodinėti savo įsipareigojimų įvykdymo, vadovaudamasis PVM sąskaitomis-faktūromis, išrašytomis už atliktus rangos darbus, bei 2010-02-05 tarpusavio skolų suderinimo aktu (b.l. 76). Teismas atkreipė dėmesį, jog šiame akte nurodyta, kad 2009-08-04 atsakovė yra skolingas ieškovui 65 000 Lt pagal reikalavimo perleidimo sutartį, kitos akte nurodytos sumos su minėta sutartimi nėra susiję, įrodymų, patvirtinančių, kad 65 000 Lt suma už reikalavimo perleidimą buvo sumokėta, atsakovė nepateikė.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu (b.l. 185-187) atsakovė UAB „Fiksta“ prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 20 d. galutinį sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – Kauno miesto apylinkės teismo 2011-03-22 preliminarų sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti, priteisti atsakovei iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes – kad atsakovė yra skolingas ieškovei 29 179,88 Lt pagal 2009-08-04 reikalavimo perleidimo sutartį. Atsakovė nepripažino skolos pagal ieškovės 2010-02-05 išrašytą PVM sąskaitą faktūrą BRI Nr. 00142 (b.l. 149) 29 179,88 Lt sumai. Todėl ieškovė negalėjo įskaityti jokių atsakovės mokėtų sumų šiai sąskaitai padengti, o atsakovės sumokėta 29 179,88 Lt suma, kurią ieškovė įskaitė ginčo sąskaitai dengti, teko kitos skolos, t. y. įsiskolinimo likučio pagal reikalavimo perleidimo sutartį, dengimui. 2010-02-05 išrašyta PVM sąskaita faktūra BRI Nr. 00142 yra atsakovės nepasirašyta ir nepagrįsta nei tinkamai įformintais skolos dokumentais, nei atliktais darbais pagal rangos sutartį. Nors ieškovė savo atsiliepime į atsakovės prieštaravimus nurodė, jog ši PVM sąskaita faktūra yra išrašyta, vadovaujantis atliktų ir išbandytų darbų medžiagų aktais Nr. 100125-1 ir 100125-2, tačiau atsakovė minėtų darbų nėra priėmęs, kadangi jie apskritai nebuvo atlikti, atliktų darbų aktų atsakovė taip pat nepasirašė, apie ieškovės išrašytus aktus ir 2010-02-05 PVM sąskaitą faktūrą BRI Nr. 00142 atsakovė sužinojo tik ieškovei pateikus šiuos dokumentus teismui. Šias aplinkybes patvirtina ir faktas, kad ieškovė nėra pranešęs ar kitaip įspėjęs atsakovę apie būtinybę priimti darbus, nors tokią ieškovo pareigą numato CK 6.694 str. 1 d. Ieškovės aktuose taip pat nėra žymos, patvirtinančios, jog atsakovė būtų nepagrįstai atsisakęs aktus pasirašyti (CK 6.694 str. 4 d.).Todėl laikytina, jog darbai atsakovei nėra perduoti ir jam neatsiranda prievolė pagal aktus ir PVM sąskaitą faktūrą BRI Nr. 00142 atsiskaityti. Atsakovė nurodo, jog jis pagrįstai rėmėsi 2010-02-05 tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktu, pagal kurį atsakovės skola ieškovui 2009-12-31 dienai sudarė 39 109,66 Lt. Atsakovė atkreipė dėmesį, jog šis aktas nėra nuginčytas byloje esančiais įrodymais ir sukelia šalims teisines pasekmes. 2010-02-05 tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akte nurodytą skolos dydį patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai – skolos dokumentai ir skolos padengimą patvirtinantys dokumentai. Byloje esančios mokėjimų ir atsakovo sudarytos suvestinės patvirtina, jog po šio akto pasirašymo atsakovė sumokėjo ieškovui 39 109,66 Lt, kas reiškia, kad atsakovės skola ieškovei buvo likviduota. Atsakovės nuomone, teismas netinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, netinkamai taikė ir aiškino teisės normas, nukrypo nuo LAT formuluojamos praktikos (LAT 2008-12-16 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-572/2008).
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 193-194) ieškovė UAB „Britama“ prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad tarp šalių susiklostė dviejų rūšių civiliniai santykiai: rangos ir reikalavimo teisės perleidimo. Atlikdama mokėjimus, atsakovė nurodė mokėjimo paskirtį, t. y. mokėdamas už atliktus darbus, nurodė - „už darbus“, o mokėdama už reikalavimo perleidimą, nurodė - „pagal reikalavimo teisių perleidimo sutartį“. Už reikalavimo perleidimą ieškovei yra sumokėta 128 331,46 Lt, nors reikalavimo perleidimo suma – 165 000 Lt. Likusi skola už reikalavimo perleidimą sumažėjo 7 488,66 Lt CK 6.130 str. pagrindu, kaip gauta permoka, atliekant išankstinį mokėjimą už atliktus darbus pagal 2009-07-22 mokėjimo nurodymą. Atsakovė pateikė teismui keturias sąskaitas-faktūras, gautas už atliktus darbus, 183 109,66 Lt sumai, tačiau atsakovei viso išrašytos ir įteiktos penkios 212 289,54 Lt sumai, kurias visas atsakovė yra pilnai apmokėjęs. Sulyginus byloje esančius rašytinius įrodymus (mokėjimo pavedimus) su byloje esančiomis sąskaitomis-faktūromis, akivaizdu, kad atsakovė nėra sumokėjusi 29 179,88 Lt už reikalavimo perleidimą. Atsiliepime nurodoma, jog pagal suformuotą teismų praktiką skolų suderinimo aktas nėra nei skolą įrodančiu, nei prievoles pakeičiančiu, nei nuo skolos atleidžiančiu dokumentu, kadangi juo yra inventorizuojamos skolos LR Vyriausybės nustatyta tvarka. Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktu suderinami buhalteriniai skolų likučiai 2009-12-31 dienai, t. y. už 2009 metus. Ieškove atkreipia dėmesį, jog 2010-02-05 aktą pasirašė jo buhalterė, nors ieškovė nėra suteikusi jai įgaliojimų sudaryti sandorius. Ieškovė taip pat pažymi, jog sąskaita faktūra, su kuria tariamai nesutinka atsakovė, nepatenka į skolų suderinimo pagal tarpusavio skolų suderinimo aktą periodą, nes sąskaita faktūra 29 179,88 Lt sumai išrašyta ir darbai atlikti 2010-05-05. Apmokėjimas už šiuos darbus yra gautas iš anksto.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1dalis), t.y. pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir neanalizuoja tų sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nėra skundžiamos. Antra, apskųstojo teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.
Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Apeliantė apeliaciniame skunde kelia klausimus, susijusius su neteisingu faktinių aplinkybių nustatymu ir netinkamu įrodymų įvertinimu bei teisės normų taikymu nukrypstant nuo Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuotos praktikos. Taigi, teisėjų kolegija dėl to pasisako.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2009m. rugpjūčio 4d. ieškovė ir atsakovė sudarė reikalavimo teisių perleidimo sutartį į skolininkę UAB „Agrobiznis“, pagal kurią atsakovė įsipareigojo sumokėti ieškovei 165000 Lt įsiskolinimą iki 2009m. lapkričio 15d. dalimis. Bylos medžiaga nustatyta, kad atsakovė sutartines prievoles pagal sudarytą sandorį įvykdė tik iš dalies ir ieškovei atlikusi mokėjimus liko skolinga 29179, 88 Lt. Pirmosios instancijos teismas ieškovei susidariusį skolos dydį nustatė remdamasis byloje pateiktas rašytiniais įrodymais. Apylinkės teismas darydamas savo išvadas įvertino visus byloje pateiktus įrodymus. Teismas vertindamas atsakovės pateiktą 2010m. vasario 5d. tarpusavio atsiskaitymo aktą konstatavo, kad šiame akte yra nurodyta, jog atsakovė skolinga ieškovei 65000 Lt pagal reikalavimo perleidimo sutartį, o kitos akte nurodytos sumos nėra susijusios su reikalavimų perleidimu. Teismas pažymėjo, kad atsakovė nepateikė įrodymų patvirtinančių skolos sumokėjimą pagal šalių sudarytą sutartį, taip pat byloje pateiktos sąskaitos – faktūros nėra susijusios su reikalavimų perleidimo sutartimi, o yra iš kitų šalių sudarytų rangos santykių. Teisėjų kolegija su tokia apylinkės teismo argumentacija ir faktinių aplinkybių nustatymu nesutikti neturi teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir įvertino įrodymų visumą ( C P K 185 straipsnis). Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytomis nuostatomis sutinka, todėl argumentų kitaip nedėsto ir pripažįsta, kad vertinant įrodymus visumoje teismas įrodymų įvertinimo taisyklių ir procesinės teisės normų nepažeidė ( Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2012m. gegužės 10d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3- 196/2012).
Kasacinės instancijos teismas nagrinėdamas civilinę bylą Nr. 3K-3-572/2008, 2008m. gruodžio 16d. nutartyje aiškindamas tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktų reikšmę yra pažymėjęs, kad kasacinio teismo praktikoje dėl tarpusavio atsiskaitymo aktų reikšmės pasisakyta ne vienoje nutartyje, kur buvo nurodoma, kad tokie aktai nėra buhalterinės apskaitos dokumentai, o įrodymai, patvirtinantys, kad šalys buvo susitariusios dėl tokiame akte nustatyto skolos ir reikalavimo dydžio; šalis nesutinkanti su nurodytu skolos dydžiu, turi teisę teikti savo įrodymus ir tokiu būdu nuginčyti tokiame akte nurodytus skaičiavimus. Nagrinėjamoje byloje atsakovė įrodinėjo ir pateikė tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą ( b.l. 76) pagal kurį atsakovė nėra skolinga ieškovei. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatęs aplinkybes ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus sprendė, kad šalių tarpusavio atsiskaitymo akte užfiksuota suma klaidinga, nes šiame akte yra nurodyta, kad atsakovė yra skolinga ieškovei 65000 Lt pagal reikalavimo perleidimo sutartį, o kitos akte nurodytos sumos nėra susijusios su įsiskolinimais vykdant sutartį, atsakovas įrodymų, jog 65000 Lt skola buvo sumokėta būtent už reikalavimo perleidimą nepateikė. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustačius, jog skola pagal perleidimo sutartį visiškai nebuvo sumokėta yra pagrindas išvadai, jog akte nurodytos sumos neatitiko tikrovės ir toks aktas neturi galios bei negali sukelti šalims teisinių pasekmių.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškovė pateikė teismui nagrinėti ieškinį atsakovei dokumentinio proceso tvarka. Pagal C P K 430 straipsnio 4 dalį dokumentiniame procese negalima pakeisti ieškinio dalyko ir pagrindo, padidinti ieškinio reikalavimų. Teismas priėmęs atsakovės prieštaravimus byla nagrinėja teismo posėdyje, tačiau tik pagal pareikšto ieškinio pagrindą ir dalyką. Ieškovė ieškinį grindė aplinkybėmis ir skolą kildino tik iš šalių sudarytos reikalavimo teisių perleidimo sutarties. Taigi, atsakovės pirmosios instancijos teisme ir apeliaciniame skunde iškeltos aplinkybės dėl atsiradusių prievolių tarp šalių pagal rangos santykius, nagrinėjamam ginčui nėra reikšmingos ir neanalizuotinos.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą tinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, taikydamas materialines teisės normas nenukrypo nuo suformuotos teisminės praktikos ir teisingai išsprendė bylą. Naikinti teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti.
Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 20 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.