Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2014-01-07 · Administracinė byla Nr. I-539-561/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2014-01-07Regionų apygardos administracinis teismas
  2. KasacijaNutartis · 2014-10-22Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-01-07
Bylos Nr.
I-539-561/2014
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03427-2012-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Kaminskas, Gintaras Dzedulionis, Milda Vainienė
Pareiškėjas
R. R.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Advokatai
Giedrė Martinėnaitė
Administracinė byla Nr. I-539-561/2014Proceso Nr. 3-61-3-03427-2012-4Procesinio sprendimo kategorija 21; 15.2.3.2.; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. sausio 7 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gintaro Dzedulionio ir Mildos Vainienės, dalyvaujant pareiškėjui R. R., pareiškėjo atstovei advokatei Giedrei Martinėnaitei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. R. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, ir Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas R. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydamas: 1) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2012-12-04 sprendimą Nr. 2S-5733; 2) įpareigoti Departamentą atlikti pakartotinį 2012-11-05 pareiškėjo skundo tyrimą; 3) priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Kalėjimas), 60 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Nurodė, kad, jam būnant Kalėjime, laikotarpiu nuo 2012-01-31 iki 2012-07-11 nebuvo išduotos būtinos higienos priemonės. Pabrėžė, kad pastoviai prašė pareigūnų išduoti jam priklausančias higienos priemones, tačiau į jo prašymus nebuvo reaguojama. 2012 m. balandžio mėnesį, kameroje Nr. 258 buvo apsilankę Departamento atstovai, kuriems pareiškėjas nurodė, kad Kalėjime jam nėra išduodamos higienos priemonės. Departamento atstovai užsirašė jo duomenis ir pažadėjo šią problemą išspręsti, tačiau to nepadarė. Pažymėjo ir tai, kad laikotarpiu nuo 2012-01-31 iki 2012-04-18 jam nebuvo išduoti ir skutimosi peiliukai, todėl pareiškėjas turėjo būti nesiskutęs, prašyti kitų suimtųjų skutimosi peiliukų, ko pasekoje pablogėjo jo gyvenimo kokybė, buvo žeminamas ir patyrė daug nepatogumų, dvasinių sukrėtimų, pablogėjo jo reputacija, sumažėjo bendravimo galimybės, nuolat kamuoja depresija, nerimas ir nemiga. Dėl negautų higienos priemonių (pastos ir dantų šepetėlio) teko pašalinti daug dantų, diagnozuotas trauminis skandis, genda ir skilinėja likę dantys. Pareiškėjo teigimu, būtent higienos priemonių neišdavimas sukėlė šias paminėtas problemas. Pabrėžė, kad padaryta žala neatsiejamai susijusi su Kalėjimo pareigūnų veiksmais, t. y. atsisakymu išduoti higienos priemones.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2012-11-05 su skundu kreipėsi į Departamentą, prašydamas nustatyti ir įvardinti Departamento darbuotojus, kurie 2012 m. balandžio mėnesį lankėsi pareiškėjo kameroje ir bendravo su juo dėl neišduodamų higienos priemonių, tačiau gavo 2012-12-04 atsakymą Nr. 2S-5733, kuriame nurodoma, jog šių aplinkybių išnagrinėti nėra galimybės, nes nebuvo nurodyta konkreti pareigūnų apsilankymo data. Pareiškėjas nesutiko su šiuo pateiktu Departamento argumentu ir tvirtino, kad Departamento atstovai ginčo laikotarpiu pas jį buvo tik vieną kartą, todėl nustatyti apsilankiusius asmenis buvo įmanoma.

Pažymėjo, kad nuolatos reikalavo higienos priemonių ir šiuos savo argumentus grindė 2012-07-09 skundu Kalėjimo direktoriui. Pažymėjo, kad Kalėjimo Sveikatos priežiūros tarnybos 2012-10-24 pažyma Nr. 24-2915 neišsami ir netiksli, kadangi joje nėra nurodyta, kad, pareiškėjui būnant Kalėjime, nulūžo ir buvo pašalintas 47-as dantis ir jo šaknis, kas turėjo įtakos priekinių kandžių gedimams. Pareiškėjas kėlė abejonę ir dėl su pirminiu skundu į bylą pateiktos pažymos teisingumo, nurodydamas, kad ji yra galimai suklastota.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovė palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą tenkinti visą.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimas atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad į Kalėjimą pareiškėjas atvyko 2012-01-31 iš Kauno tardymo izoliatoriaus. Pažymėjo, kad pateiktose armatūrinėse kortelėse matyti, kada ir kokias higienos priemones pareiškėjas gavo asmeniniam naudojimui, už visas higienos priemones pareiškėjas pasirašė kiekvienoje eilutėje. Pabrėžė ir tai, kad higienos priemonės yra išduodamos, gavus rašytinį prašymą šioms priemonėms gauti.

Atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad dėl higieninių priemonių neišdavimo pareiškėjo dantys sugedo ir keletą dantų teko pašalinti. Tvirtino, kad pareiškėjo argumentai neatitinka tikrovės. Iš pareiškėjo pridėtos išrašo kopijos dėl dantų gydymo matyti, kad pareiškėjas dėl dantų problemų buvo gydytas 2011 m. gruodžio mėn., o į Kalėjimą atvyko tik 2012-01-31, todėl pareiškėjo teiginius, kad higieninių priemonių neišdavimas turėjo įtakos jo dantų būklei, laikė visiškai nesusijusiais ir neturinčiais jokio ryšio, nes pareiškėjo dantys jau buvo gydomi Kauno tardymo izoliatoriuje. Tvirtinant šiuos savo argumentus, rėmėsi Kalėjimo Sveikatos priežiūros tarnybos 2012-10-24 pažyma Nr. 24-2915, kurioje yra pateikta informacija dėl pareiškėjo odontologinio gydymo. Pabrėžė, kad šioje pažymoje yra nurodytos odontologinės sveikatos priežiūros paslaugos, kurios buvo teiktos pareiškėjui, t. y. 2012-04-19, 2012-05-14, 2012-06-06. Atkreipė dėmesį į tai, kad gydytojas odontologas patvirtino, kad pareiškėjas jau Kauno tardymo izoliatoriuje buvo su nesveikais dantimis. Rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.247 straipsniu ir tvirtino, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Darė išvadą, kad sprendžiant žalos pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Kalėjimo pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, tačiau būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Kalėjimo nuomone, Departamentas tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo skundą, todėl priimtą Departamento 2012-12-04 sprendimą Nr. 2S-5733 laikė teisėtu.

Teismo posėdyje Kalėjimo atstovas nedalyvavo.

Atsiliepimas

Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad skundžiamame sprendime buvo konstatuota, kad pareiškėjui būnant Kalėjime, kurį laiką jis nebuvo aprūpintas higienos priemonėmis, t. y. buvo pažeista teisė gauti nustatytą kiekį asmens higienos priemonių. Pabrėžė, kad Departamentas, kaip centrinė viešojo administravimo institucija, pareiškėjo 2012-11-05 skundą išnagrinėjo tinkamai, sprendimą pagrindė galiojančiomis teisės aktų nuostatomis, nurodė apskundimo tvarką, sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimus.

Atsakovas rėmėsi CK 6.271 str. 1 dalimi ir tvirtino, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius valstybės valdžios institucijų neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 str. 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas siekia žalos atlyginimo, todėl jis privalo visas šias aplinkybes įrodyti, tačiau pareiškėjas jokių įrodymų nepateikė, taip pat nedetalizavo jokių aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie jam padarytą neturtinę žalą. Pažymėjo, kad pareiškėjas pats aktyviai negynė savo teisių, atvykęs į Kalėjimą ir negavęs higienos priemonių ir reikmenų, nedelsiant nesikreipė, kad būtų išduotos anksčiau paminėtos priemonės. Todėl teigė, kad pareiškėjas nepatyrė skunde minimų neigiamų išgyvenimų, fizinių nepatogumų, papildomo diskomforto bei gyvenimo kokybės pablogėjimo.

Pažymėjo, kad pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nėra pakankama nustatyti, kad Kalėjimo pareigūnai, deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme, neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Nurodė, kad iš pareiškėjo skundo teismui matyti, kad pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais ir nesistengia pagrįsti bei konkrečiai įvardinti priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aiškinimais, kad teismas kiekvienu konkrečiu atveju, prieš nustatydamas civilinę atsakomybę, privalo ištirti, ar yra ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Jo negalima vertinti abstrakčiai. Priežastinis ryšys visada yra konkretus ir jo nustatymui reikia išanalizuoti visas atitinkamo įvykio aplinkybes. Žalos atlyginimo prievolei kilti būtinas tiesioginis priežastinis ryšys, t. y. žala turi būti neatsiejamai susijusi su neteisėtais veiksmais, o ne prielaida žalai atsirasti ir priešingai – veiksmai, sudarę tik prielaidas žalai atsirasti, bet jos tiesiogiai nesukėlę, nėra žalos atlyginimo prievolės atsiradimo pagrindas.

Teismo posėdyje atsakovo Departamento atstovas nedalyvavo.

Motyvuojamoji dalis

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2012-11-05 su skundu kreipėsi į Departamentą, kuriame skundėsi, kad, jam būnant Kalėjime, nebuvo aprūpintas higienos priemonėmis bei prašė išvardinti Departamento darbuotojus, kurie su pareiškėju bendravo 2012 m. balandžio mėnesį (b. l. 65–68).

Departamentas 2012-12-04 priėmė sprendimą Nr. 2S-5733 (b. l. 69–70), kuriame nurodė, kad atlikus tyrimą buvo nustatyta, jog pareiškėjui būnant Kalėjime, kurį laiką pareiškėjas nebuvo aprūpinamas higienos priemonėmis. Pažymėjo, kad Kalėjimo 2012-08-22 direktoriaus rašte dėl to pareiškėjo atsiprašoma ir nurodoma, kad yra įspėti Kalėjimo pareigūnai ir ūkio aptarnavimo būrio nuteistieji dėl higienos priemonių ir inventoriaus išdavimo normų nesilaikymo, bei yra įpareigoti atidžiai sekti higienos priemonių išdavimo terminus bei jų griežtai laikytis. Nurodė, kad Departamento darbuotojai kiekvieną dieną bendrauja su įkalinimo įstaigose esančiais nuteistaisiais ar suimtais asmenimis. Kadangi savo skunde pareiškėjas nenurodė tikslios datos, kada su juo bendravo Departamento atstovai, darė išvadą, kad šios skundo dalies neturi galimybės nagrinėti.

Byloje ginčas kilęs dėl Departamento 2012-12-04 sprendimo Nr. 2S-5733 teisėtumo ir pagrįstumo bei neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo, kurios atsiradimas siejamas su galimai neteisėtais viešojo administravimo subjekto veiksmais.

Dėl Departamento 2012-12-04 sprendimo Nr. 2S-5733 teisėtumo bei dėl įpareigojimo Departamentui atlikti veiksmus.

VAĮ 3 str. 8 dalyje administracinis aktas apibrėžiamas kaip viešojo administravimo subjekto išleistas nustatytos formos teisės aktas. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais (VAĮ 3 str. 1 punktas). VAĮ 8 straipsnyje įtvirtinti individualaus administracinio sprendimo bendrieji reikalavimai: individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos (1 dalis); individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (2 dalis); individualus administracinis aktas turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu (3 dalis). Aptartos įstatymo nuostatos suponuoja išvadą, kad viešojo administravimo subjekto individualaus administracinio sprendimo, priimamo išnagrinėjus asmens prašymą (skundą) turinys, jei atitinkami specialieji teisės aktai nenustato išimčių, turi atitikti VAĮ 8 straipsnyje nurodytus reikalavimus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT), formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, ne kartą yra konstatavęs, jog VAĮ 8 straipsnio nuostata, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, įpareigoja viešojo administravimo subjektus motyvuoti priimamus individualius administracinius sprendimus, t. y. pagrįsti nustatytais objektyviais duomenimis (faktais) ir konkrečiai nurodytomis atitinkamų teisės aktų normomis (LVAT 2007-02-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-174/2007, LVAT biuletenis Nr/1 (11), 2007; LVAT 2007-11-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A5-990/2007, LVAT 2007-11-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A5-964/2007, LVAT biuletenis Nr./3 (13), 2007).

Iš ginčijamo Departamento sprendimo matyti, kad jame yra aiškiai suformuluotas pareiškėjo atžvilgiu priimtas sprendimas, t. y. Departamentas pareiškėjui nurodė, kad skundo tyrimo metu nustatė, jog kurį laiką pareiškėjas nebuvo aprūpinamas higienos priemonėmis, kad Kalėjimo direktorius 2012-08-22 rašte Nr. 22-2011 dėl to atsiprašė pareiškėjo, įspėjo pareigūnus griežtai laikytis teisės normų reikalavimų, be to, Departamentas ginčo sprendime aiškiai išdėstė savo argumentus, kodėl negalėjo pareiškėjui išvardinti Departamento darbuotojų, kurie su pareiškėju 2012 m. balandžio mėnesį bendravo. Įvertinus pareiškėjo skundo turinį, matyti, kad pareiškėjas su priimtu Departamento sprendimu nesutinka tik iš dalies, t. y. pareiškėjas tvirtina, kad Departamentas nepagrįstai neišvardino Departamento darbuotojų, kurie 2012 m. balandžio mėn. su pareiškėju bendravo Kalėjime. Teismas, įvertinęs skundžiamo sprendimo argumentus, pritaria Departamento išdėstytai pozicijai, kad pareiškėjui skunde nenurodžius tikslios datos, kada su juo bendravo Departamento atstovai, nėra galimybės nagrinėti šios skundo dalies, t. y. tiksliai įvardinti Departamento atstovus, kurie 2012 m. balandžio mėn. bendravo su pareiškėju.

Teismas konstatuoja, kad ginčo sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), yra pakankamai motyvuotas, todėl daro išvadą, kad Departamentas, priimdamas ginčo sprendimą, nepažeidė VAĮ 8 str. 2 dalies reikalavimų, patvirtinančių, kad individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka.

Išsamiai bei visapusiškai ištyręs byloje surinktus įrodymus, teismas daro išvadą, kad Departamento sprendimas, kuriuo buvo atsakyta į 2012-11-05 pareiškėjo skundą yra pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis bei pakankamai motyvuotas, todėl yra teisėtas ir pagrįstas.

Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Departamentą atlikti pakartotinį 2012-11-05 pareiškėjo skundo tyrimą yra išvestinis iš pareiškėjo reikalavimo panaikinti Departamento 2012-12-04 sprendimą Nr. 2S-5733. Teismui konstatavus, kad skundžiamas Departamento sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, yra atmestinas ir pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Departamentą atlikti pakartotinį 2012-11-05 pareiškėjo skundo tyrimą.

Dėl žalos atlyginimo.

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 15 str. 1 d. 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 dalį, asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997-01-20 ir 2004-12-13 nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.

Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 str. 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 str. 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (LVAT sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A-146-244/2008, Nr. A-822-87/2009, A-822-619/2009).

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės priteisti 60 000 Lt neturtinę žalą, kurią kildina iš Kalėjimo neteisėtų veiksmų, t. y. būtent dėl to, kad pareiškėjui nebuvo išduotos higienos priemonės, jam sugedo dantys ir juos teko pašalinti.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ patvirtintuose Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normose nustatyta, kad suimtiesiems kas mėnesį išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.). Iš paminėtos normos matyti, kad pareiškėjui kas mėnesį turėjo būti išduotos paminėtos higienos priemonės, tačiau tiek Kalėjimo 2012-08-22 raštas Nr. 22-2011, tiek Departamento 2012-12-04 sprendimas Nr. 2S-5733 patvirtina, kad ši norma buvo pažeista, t. y. pareiškėjui nuo 2012-01-31 iki 2012-07-11 nebuvo išduotos higienos priemonės. Taigi, byloje aptariamu atveju viešojo administravimo institucijos neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas į Kalėjimą atvyko 2012-01-31 (b. l. 26, 27). Iš armatūrinės kortelės įrašų matyti, kad 2012-01-31 pareiškėjui buvo išduota: čiužinys, paklodė, pagalvė, užvalkaliukai, antklodė, rankšluostis, puodukas, dubenėlis, šaukštas, šakutė, arbatinis šaukštelis, 2012-02-02 buvo išduota: paklodė, rankšluostis, užvalkaliukas, 2012-04-18 – skutimosi peiliukai (b. l. 28). Dantų pasta ir dantų šepetėlis pareiškėjui buvo išduoti 2012-07-11 (b. l. 29).

Teismas daro išvadą, kad pagal CK 6.282 str. 1 dalį, kai paties nukentėjusiojo asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Nagrinėjamoje byloje neginčytinai nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2012-01-31 iki 2012-07-09 (pirmasis pareiškėjo skundas Kalėjimo direktoriui) aktyviai negynė savo teisių, nes negavęs higienos priemonių, nedelsiant nesikreipė, kad higienos priemonės būtų išduotos, todėl, teismo vertinimu, tokiu neveikimu pats pareiškėjas prisidėjo prie jo nurodytos žalos atsiradimo. Šias teismo išvadas patvirtina ir Kalėjimo Sveikatos priežiūros tarnybos 2012-10-24 pažyma Nr. 24-2915, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas jau Kauno tardymo izoliatoriuje buvo su nesveikais dantimis, todėl pareiškėjas, žinodamas, kad turi nesveikus dantis, nepagrįstai ilgai ir aplaidžiai nereikalavo higienos priemonių.

Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, į žalos atlyginimą reglamentuojančias teisės normas bei į pareiškėjo subjektines teises – kiekvieną mėnesį gauti higienos priemones, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, teismas daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas dideliu neatsargumu pats prisidėjo prie žalos atsiradimo, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis ABTĮ 85–87 straipsniais, 88 str. 1 punktu, 127, 129 straipsniais, teismas

nusprendė:

Pareiškėjo R. R. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjai Arūnas KaminskasGintaras DzedulionisMilda Vainienė