Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-329-544/2010

NUTARTI S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. birželio 08 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Birutės Valiulienės, kolegijos teisėjų Ramunės Čeknienės (pranešėja), Birutės Jonaitienės, sekretoriaujant Daivai Benevičiūtei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo J. B. apeliacinį skundą dėl Kupiškio rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-15-100-10 pagal ieškovių B. M. ir K. P. ieškinį atsakovams J. B. ir P. R., trečiajam asmeniui E. Š., dėl turtinės ir neturinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

Dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo teismas atmetė atsakovo J. B. argumentus dėl priežastinio ryšio, jo kaltės nebuvimo dėl gaisro kilimo. Teismas nurodė, kad, vadovaujantis CK 6.266 str. 1 d., statinių savininkas (valdytojas) atsako be kaltės (CK 6.248 str.1d.) ir nuo atsakomybės jis gali būti atleistas tik įrodęs, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo tyčios ar didelio neatsargumo. Teismas bylos duomenimis nustatė, kad namo stogas nudegė virš tų patalpų, kuriose gyveno P. R., t. y., kad gaisro židinys buvo bendrosios dalinės nuosavybės objekto dalyje, kurią valdo ir kuria disponuoja tik atsakovas J. B., kuris 1994-03-30 viešame registre nurodytas ¼ dalies namo savininku. Išvardintų įrodymų pagrindu teismas padarė išvadą, kad atsakovas J. B. nevykdė nuosavybės teisę įgyvendinančio asmens pareigos, numatytos CK 4.37 str. 1 d., nesutvarkė elektros instaliacijos, priešgaisrinei tarnybai užplombavus krosnį, žinodamas apie P. R. anksčiau sukeltus gaisrus, apie jo neatsargų elgesį buityje, leido jam toliau gyventi netinkamai įrengtose patalpose žiemą, dėl ko kilo ir gaisras (CK 6.246 str.1d.). Dėl ieškovių reikalavo gaisro metu patirtą žalą priteisti solidariai iš J. B. ir P. R. teismas nurodė, kad gaisras gyvenamajame name kilo dėl P. R. neatsargaus elgesio, ir taip buvo kelis kartus. Ieškovė B. M. nurodė, kad prieš kylant gaisrui P. R. kambaryje matė įkaitusią elektrine plytelę, šią vietą parodė priešgaisrinės tarnybos pareigūnams. Gaisro kilimo išvadose nurodytas kaltas asmuo P. R. bei kad gaisras galėjo kilti dėl neatsargaus jo elgesio su elektrine virykle. Šie įrodymai patvirtina, kad prie žalos atsiradimo savo neatsargiu elgesiu, žinodamas, kad krosnimi negalima naudotis, gyvenamosiose patalpose netvarkinga elektros instaliacija, prisidėjo ir atsakovas P. R. (CK 6.246 str. 1 d.), t.y. gaisras kilo dėl abiejų atsakovų bendrų veiksmų, todėl už atsiradusią žalą jie turi atsakyti solidariai (CK 6.279 str. 4 d.). Gaisro metu gyvenamajam namui padaryta 4943,50 Lt žala, todėl iš atsakovų solidariai ieškovėms teismas priteisė po ¼ dalį - 1236 Lt. Nei ieškovės, nei atsakovas nustatytos žalos dydžio neginčijo. Teismas netenkino ieškinio dalies dėl turtinės žalos už gaisro metu sugadintą turtą priteisimo, nes ieškovės savo reikalavimus pagrindžiančių įrodymų nepateikė, nurodydamos vertę buvo nenuoseklios, nurodė ir tokias aplinkybes, kad daiktai buvo sugadinti po gaisro, kai buvo laikomi gyvenamajame name apdengti plėvele ir šiai suplyšus sudrėko, taip pat buvo apgraužti žiurkių. Todėl teismas sprendė, kad, jei daiktai ir buvo sugadinti, taip atsitiko dėl netinkamų laikymo sąlygų, už kurias atsakingos pačios ieškovės (CK 4.20 str.).

Dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas sprendė, kad pagal ieškovių pateiktus medicininiais dokumentus matyti, kad abi ieškovės turi pastovių sveikatos sutrikimų ir gydosi ambulatoriškai. Šiuose dokumentuose nėra tiesioginių įrodymų, kad ieškovių sveikata po 2008-12-01 gaisro pablogėjo, paintensyvėjo jų gydymas ar atsirado naujų sveikatos sutrikimų. Ieškovės B. M. nurodytą argumentą, kad ji 2009-08-12 prie nesutvarkyto namo susižalojo koją dėl atsakovo J. B. kaltės, atmetė kaip nepagrįstą. Teismas sprendė, jog ieškovių paaiškinimai, liudytojų parodymai patvirtina, kad ieškovėms gaisro kilimas gyvenamajame name nebuvo netikėtas. Atsakovui P. R. ilgą laiką pažeidinėjant bendro gyvenimo taisykles, nerūpestingai elgiantis su elektros prietaisais, ugnimi, o atsakovui J. B. neiškeldinant P. R. iš bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo, ieškovės galėjo numatyti gaisro ar kitokio jų turto sunaikinimo galimybę. Tačiau jos nepasirūpino turto apsauga, jo draudimu, todėl nebuvo pakankamai rūpestingos, atidžios ir apdairios. Nors nurodė, kad patyrė didelius nepatogumus dėl prarasto būsto, tačiau byloje ištirtais įrodymais teismas nustatė, kad ieškovės šiomis patalpomis nesinaudojo ir nuolatinai gyveno kitur. Todėl teismas padarė išvadą, kad nurodytos aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad ieškovės dėl įvykusio gaisro patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė labai didele žala sveikatai, giliais dvasiniais išgyvenimais, sukrėtimais, dvasiniu skausmu, stresu ir depresija, todėl jų reikalavus dėl neturtinės žalos priteisimo atmetė.

Apeliacinis skundas atmestinas, o Kupiškio rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 3 d. sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė teisės normas, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.).

Apeliaciniu skundu ginčijama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria iš atsakovo J. B. solidariai su P. R. ieškovėms priteista po 1236 turtinei žalai atlyginti bei proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai priteistos bylinėjimosi išlaidos. Tai sudaro bylos nagrinjimo apeliacine tvarka ribas, ir teisėjų koelgija dėl neapskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo nepasisako.

Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo byloje esančių įrodymų pagrindu nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, argumentais ir motyvais, dėl kurių J. B. atžvilgiu buvo nutarta ieškinį tenkinti iš dalies, todėl jų visų išsamiai nekartoja. Vertinant apeliacinio skundo argumentus pažymėtina, kad apeliacinio skundo motyvai ir argumentai vertinti nepagrįstais ir jie nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamo teismo sprendimo dalį. Nors apeliantas teigia, kad nėra priežastinio ryšio tarp jo veiksmų ir atsiradusios ieškovėms turtinės žalos, taip pat jo kaltės, tačiau su tuo sutikti teisėjų koelgija neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Pirmiausia, nepaneigtos ir apeliantas vadovaudamasis objektyvių įrodymų pagrindu iš esmės neginčija Panevėžio apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kupiškio priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos poskyrio inspektoriaus tarnybinio pranešimo išvadų, kurios patvirtina teismo išvadą, kad gaisro, kilusio 2008-12-01 gyvenamajame name Muziejaus g. 2, Kupiškyje, metu apeliantui priklausančių ir jo valdomų patalpų dalyje sudegė didžioji dalis stogo, apdegė gyvenamojo namo medinis perdengimas, išdegė vienas kambarys, prie rytinės sienos įrengta virtuvė, koridorius (šios patalpos plane - schemoje pažymėtos Nr. 9, 8, 2 – b. l. 11). Byloje nustatyta, kad būtent apeliantui priklausiusiose patalpose esanti krosnis 2008 m. užplombuota ir nenaudojama dėl savo pavojingumo eksploatuoti, o elektros instaliacija – netvarkinga. Lubos kambaryje Nr. 8 toje vietoje, kur liudytojai nurodė, kad buvo apelianto nuomininko P. R. elektrinė viryklė, yra pradegę kiaurai ir šioje vietoje yra žymės, būdingos židinio kūgiui. Tuo tarpu rašytiniai duoemnys patvirtina, kad plane-schemoje pažymėtose patalpose Nr. 4, 5, 6, 3, 7, kurios priklauso ieškovėms, sienos, lubos aprūkę, patalpos gesinant gaisrą aplietos vandeniu; patalpose elektros instaliacija sena, bet tvarkinga, degimo žymių nėra. Dėl gaisro kilimo tyčinio padegimo požymių nenustatyta (b. l. 8-11). 2008-12-02 Nr.133 akte dėl kilusio gaisro nurodyta, kad gaisras pastebėtas 2008-12-01 21:54 val. ir labiausiai tikėtina gaisro priežastis - palikta be priežiūros elektrinė viryklė ar netvarkinga elektros instaliacija, kaltas asmuo - atsakovas P. R., gyvenęs apeliantui tekusioje namo dalyje (b. l. 12). Neginčijama, kad gyvenamojo namo, esančio Muziejaus g. 2, Kupiškyje gaisro metu namui padaryta 4943,50 Lt žala (b. l. 45-50). Apeliantas apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad, esant keturiems gyvenamojo namo savininkams ir nesant nustatytos naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos, už žalą atsakingi visi keturi savininkai, o ne tik jis vienas ir dėl ko negalima teigti, kad gaisras kilo tik jam priklausančioje patalpoje. LR CK 4.75 str. numatyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių susitarimu. LK CK 1.137 str. 2 d. numatyta, kad įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Buto ir kitų patalpų savininkas turi teisę naudotis gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektais pagal jų tikslinę paskirtį, nepažeisdamas kitų patalpų savininkų teisių ir teisėtų interesų (CK 4.83 str.1 d.). Namo, buto ar kito nekilnojamojo daikto bendraturčiai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis to namo, buto patalpomis ar kito nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios nuosavybės teise (CK 4.81 str. 1 d.). Byloje esančių įrodymų pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad Kupiškio m. Muziejaus g. 2 gyvenamas namas yra 88,13 kv.m ploto ir po ¼ dalį priklauso E. Š. pagal 2009-01-14 paveldėjimo teisės liudijimą, B. M. pagal 1998-01-15 pirkimo-pardavimo sutartį, J. B. pagal 1994-03-30 paveldėjimo teisės liudijimą ir K. P. pagal 1991-01-30 paveldėjimo teisės liudijimą, taip pat šiems savininkams priklauso po ¼ dalį ūkinių pastatų, kiemo statinių (tvoros, lauko tualeto) (b. l. 14-16). Bendraturčiai bute esančiomis patalpomis naudojosi pagal šalių susitarimu nustatytą naudojimosi tvarką, ir tai minėtiems įstatymams neprieštarauja. Šalių paaiškinimais, liudytojų parodymais, tarnybinio pranešimo duomenimis nustatyta, kad gaisras kilo būtent apeliantui J. B. priklausančio ir jo valdomo bei naudojamo namo dalyje. Stogas nudegė virš tų patalpų, kuriose gyveno P. R.. Šią namo dalį, kurioje jau buvo užplombuota krosnis bei netvarkinga elektros instaliacija, valdė ir ja disponavo apeliantas. Be to, ieškovė K. P. faktą apie šalių nusistatytą naudojimosi gyvenamosiomis patalpomis tvarką buvo įrodžiusi ir teisme, nes 2007-05-17 Kupiškio rajono apylinkės teismo sprendimu buvo nuspręsta iškeldinti P. R. iš savavališkai užimtos patalpos – ¼ dalies pastato, esančio Muziejaus g. 2, Kupiškyje, kuria naudojasi ieškovė (Kupiškio rajono apylinkės teismas, civ. b. 2-54-100-07). Tuo tarpu apeliantas, žinodamas apie nuomininko ar panaudos gavėjo gyvenimo būdą ir žalingus įpročius, anksčiau kilusius gaisrus jokių priemonių, kad būtų išvengta bet kokios žalos ateityje nesiėmė. Tik jo motinos J. B. prašymu priešgaisrinė tarnyba užplombavo netvarkingą krosnį, kuria naudojosi P. R.. Todėl nepagrįstas skundo argumentas, kad dėl žalos atlyginimo ieškovės pačios prisiėmė riziką, nes nesiėmė jokių veiksmų žalai išvengti.

Civilinė atsakomybė atsiranda tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės. Kaltė gali pasireikšti tyčia arba neatsargumu. Laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 str. 1, 2, 3 d.). Pagal 6.266 str. 1 d. pastatų, statinių savininkas (valdytojas) atsako be kaltės. Jis gali būti atleistas nuo atsakomybės tik įrodęs, kad žala atsirado dėl force majeure arba nukentėsusiojo tyčios ar didelio neatsargumo. Tokių aplinkybių apeliantas neįrodė.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas nevykdė teisę įgyvendinančio asmens pareigos, numatytos CK 4.37 str.1 d.- nepažeisti įstatymų ir kitų asmenų teisių bei interesų, nes nesutvarkė elektros instaliacijos, priešgaisrinei tarnybai užplombavus krosnį, žinodamas apie P. R. anksčiau sukeltus gaisrus, apie jo neatsargų elgesį buityje, leido jam toliau gyventi netinkamai įrengtose patalpose žiemą, dėl ko kilo gaisras (CK 6.246 str.1d.). Todėl tarp jo neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšis. Dėl šių aplinkybių, už ieškovėms padarytą žalą privalo abu atsakovai atsakyti solidariai (CK 6.279 str.).

Įstatyminės įrodinėjimo proceso normos yra nustatytos CPK XIII skyriuje. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas, kurio turi siekti civilinės bylos dalyviai ir bylą nagrinėjantis teismas - teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, pagal įstatymą, neteikiant išankstinės galios jokiems įrodymams, išskyrus įstatymo pripažintus turinčiais didesnę įrodomąją reikšmę (CPK 185 str.). Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuluotoje praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, kas reiškia, kad nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjamo dalyko faktams konstatuoti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004-10-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004; 2005-03-02 nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2005-11-23 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-601/2005 ir kt.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių pagrindinių įrodymų vertinimo principų laikėsi ir nuo suformuotos teismų praktikos nenukrypo. Kadangi teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Kadangi apeliacinis skundas atmetamas, iš apelianto į valstybės pajamas priteisiamos išlaidos, susiję su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str., 4 t., b. l. 19).

Rezoliucinė dalis

NUTARIA:

Kupiškio rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti į valstybės biudžetą iš J. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 8 (aštuonis) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.